Rolando giesmė

Rolando giesmė (lot. Carmen de Rolando, pranc. La Chanson de Roland) yra seniausias prancūzų epas, parašytas XI amžiaus pabaigoje, priklausantis „giesmių apie žygdarbius“ (pranc. chansons de geste) žanrui. Šis kūrinys pasakoja apie 778 metų istorinius įvykius Pirėnų kalnuose, kur Karolio Didžiojo kariuomenės ariergardas, vadovaujamas grafo Rolando, pateko į pasalas Ronsevalio perėjoje. Nors istoriškai karalių užpuolė baskai, epe ši kova transformuota į globalų religinį konfliktą tarp krikščionių frankų ir musulmonų saracėnų, taip atspindint Kryžiaus žygių epochą, kurioje kūrinys buvo užrašytas. Poema parašyta dešimtkiemiu eiliuotu metru, pasižymi archajiška, rūsčia kalba ir stipriu emociniu krūviu, aukštinančiu feodalinę ištikimybę bei kankinystę už tikėjimą.

Kūrinio siužetas sukasi apie išdavystę, herojišką pasipriešinimą ir neišvengiamą žūtį, kurią sukelia Rolando patėvio Ganelono klasta. Rolandas vaizduojamas kaip idealus riteris – drąsus iki beatodairiškumo, ištikimas savo valdovui ir pasiryžęs mirti, bet nepasiduoti. Lemtingos kovos metu jis atsisako pūsti savo stebuklingą ragą Olifantą ir šauktis pagalbos, kol žūsta beveik visi jo kariai, nes laiko tai riterio garbės sutepimu. Tik matydamas galutinę pražūtį, jis papučia ragą taip stipriai, kad jam plyšta smilkiniai, o Karolis Didysis išgirsta garsą ir sugrįžta atkeršyti, tačiau randa tik savo mylimiausio riterio kūną.

Šis epas tapo kertiniu Vakarų Europos viduramžių literatūros paminklu, suformavusiu riterio kodekso pagrindus ir tautinę Prancūzijos savimonę. Jis nebuvo tiesiog pramoginis tekstas, o tarnavo kaip ideologinis įrankis, skatinantis feodalinę vienybę ir pasiaukojimą vardan krikščionybės. Rolando giesmė išliko Oksfordo rankraštyje, kurį sudaro apie 4000 eilučių, padalintų į asonansines posmus, vadinamus lesomis. Kūrinys padarė milžinišką įtaką vėlesnei literatūrai, įkvėpdamas riterių romanus, operas ir net renesanso poetus, o Rolando vardas tapo bekompromisės ištikimybės ir didvyriškumo sinonimu.

Pagrindiniai veikėjai ir feodalinės vertybės

Giesmėje veikiantys asmenys personifikuoja tam tikras dvasines ir politines nuostatas, kurios XI amžiuje buvo laikomos visuomenės stabilumo garantu. Grafas Rolandas įkūnija karinį uolumą (pranc. prouesse), jo draugas Oliveris – išmintį ir saiką, o Karolis Didysis – Dievo valios vykdytoją žemėje, tėvišką, bet rūstų valdovą. Ganelono personažas, priešingai, reprezentuoja didžiausią to meto blogybę – išdavystę (lot. traditio), kuri kyla iš asmeninio keršto troškimo, iškelto virš valstybės ir religijos interesų. Kūrinio eigoje šios vertybės nuolat susiduria, demonstruodamos, kad riterio gyvenimas yra nuolatinė kova ne tik su išorės priešais, bet ir su savo paties emocijomis bei ambicijomis.

Kiekviena lesa stiprina mintį, kad tikrasis riteris priklauso ne sau, o savo siuzerenui ir Dievui, todėl jo mirtis mūšio lauke yra ne tragedija, o triumfas. Rolandas prieš mirtį atsigula veidu į priešą, kad karalius ir visi matytų, jog jis žuvo kaip nugalėtojas, o ne bėglys, ir ištiesia savo pirštinę į dangų, perduodamas sielą Dievui. Šis gestas simbolizuoja feodalinį ryšį (lot. homagium), kuris nenutrūksta net mirties akimirką. Epas moko, kad krikščionis riteris visada yra teisus (pranc. Chrestiens unt droit), o pagonis – klysta, taip įtvirtindamas griežtą, dualistinį pasaulio matymą.

Olifanto ragas ir stebuklingasis kardas Diurandalis

Simboliniai kūrinio objektai, tokie kaip ragas Olifantas ir kalavijas Diurandalis, turi beveik relikvijų statusą ir pabrėžia herojaus ryšį su antgamtine tikrove. Diurandalis epe vaizduojamas kaip nepalaužiamas ginklas, kurio rankenoje paslėptos šventos relikvijos: šv. Petro drabužio skiautė, šv. Bazilijaus kraujas ir šv. Dionyzo plaukai. Rolandas, supratęs, kad miršta, bando sudaužyti kalaviją į uolą, kad jis nepatektų į saracėnų rankas, tačiau uola skyla, o geležis išlieka sveika, taip simbolizuodama krikščionybės nenugalimumą.

Olifanto rago pūtimas yra emocinis ir siužetinis poemos kulminacijos taškas, reiškiantis herojaus pripažinimą, kad žmogiškos jėgos yra baigtinės. Garsas, nuaidėjęs per kalnus, tampa Rolando kankinystės šauksmu, kuris pasiekia Karolio Didžiojo ausis ir priverčia jį sugrįžti. Šis epizodas viduramžių klausytojui priminė biblinius motyvus apie paskutinio teismo trimitus ir dvasinį budrumą. Ragas epe tampa ne tik ryšio priemone, bet ir moralinio apsisprendimo simboliu, skiriančiu tuščią puikybę nuo atsakingo vadovavimo.

Institucinis kontekstas ir epas kaip propaganda

Rolando giesmė buvo aktyviai naudojama kaip dvasinė ir politinė propaganda Kryžiaus žygių metu, siekiant suvienyti Europos riteriją prieš bendrą priešą. Kūrinys buvo dainuojamas riterių stovyklose prieš mūšius, pavyzdžiui, Vilhelmo Užkariautojo kariai jį giedojo prieš Heistingso mūšį 1066 metais, kad įkvėptų drąsos ir pasiryžimo mirti už tėvynę bei tikėjimą. Epas suformavo įvaizdį, kad Prancūzija yra „mylimoji“ (pranc. France douce), o jos gynimas yra šventa pareiga, prilygstanti piligrimystei į šventąsias vietas.

Institucinė Bažnyčios įtaka kūrinyje matoma per vyskupo Turpino personažą, kuris Ronsevalio mūšyje kovoja ne tik malda, bet ir kalaviju. Jis suteikia kariais palaiminimą, žadėdamas jiems vietą rojuje už tai, kad jie žus gindami krikščionybę. Tai rodo XI amžiaus pabaigos realybę, kurioje dvasinė galia buvo neatsiejama nuo karinės jėgos, o riterio tarnystė buvo suvokiama kaip dvasinė askezė. Epas padėjo įteisinti riterių sluoksnį kaip „kovojantįjį luomą“ (lot. bellatores), turintį ypatingą misiją Dievo plane.

Teisingumo vykdymas ir Ganelono teismas

Paskutinė poemos dalis skirta teisingumui, kur Karolis Didysis, grįžęs į Acheną, surengia teismą išdavikui Ganelonui. Ši dalis atspindi viduramžių teisinę praktiką, kur kaltė dažnai būdavo įrodoma per teismo dvikovą (lot. judicium Dei). Nors Ganelonas ginasi veikęs dėl asmeninio keršto, o ne prieš valstybę, teismas nusprendžia, kad bet kokia žala karaliaus kariuomenei yra išdavystė. Dvikovoje nugalėjus Karolio čempionui, Dievo valia laikoma patvirtinta, o išdavikas nubaudžiamas itin žiauriai – ketvirčiuojamas, jį suplėšant keturiais žirgais.

Sąrašas:

Garbė ir šlovė – svarbiausias riterio siekis, pasiekiamas per ištikimybę ir drąsą mūšyje.
Išdavystės bausmė – priminimas apie baisų likimą, laukiantį tų, kurie sulaužo feodalinę priesaiką.

Šis pabaigos epizodas užbaigia poemos moralinę struktūrą, parodydamas, kad chaosas, kurį sukėlė išdavystė, yra nugalimas per teisinę ir dvasinę tvarką. Karolis Didysis vaizduojamas ne tik kaip nugalėtojas mūšyje, bet ir kaip teisingas teisėjas, atkuriantis dieviškąją harmoniją žemėje. Epas baigiasi ne džiaugsmo šūksniais, o angelo Gabrieliaus pasirodymu Karoliui, kviečiančiam jį į naujus žygius, taip pabrėžiant, kad krikščionio kova šiame pasaulyje niekada nesibaigia iki pat mirties.

Literatūrinis stilius ir asonansinė technika

Stiliaus požiūriu Rolando giesmė pasižymi taupumu, pasikartojimais ir ryškiais vizualiais paveikslais, kurie padėjo klajojantiems dainiams (žonglieriams) įsiminti tūkstančius eilučių. Naudojama asonanso technika – eilučių pabaigų balsių sutapimas – suteikia tekstui monotonišką, bet didingą skambesį, primenantį bažnytinį giedojimą. Autorius nevengia hiperbolių vaizduodamas herojų jėgą: vienas Rolando smūgis gali perkirsti šarvuotą priešą ir jo žirgą pusiau, kas viduramžių klausytojui kėlė susižavėjimą ir tikėjimą dieviška parama.

Ši struktūra padėjo epui išlikti populiariam per šimtmečius, nes ji siūlo aiškius moralinius modelius. Poema pasibaigia Rolando sielos nunešimu į rojų, ką padaro angelas Cherubinas, šventasis Mykolas ir Gabrielius, taip galutinai patvirtinant kario-kankinio šventumą. Rolando giesmė išlieka ne tik kaip literatūros šedevras, bet ir kaip istorinis dokumentas, atskleidžiantis sudėtingą viduramžių žmogaus mąstyseną, kurioje susipina šiurkštus karys ir gilus dvasinis idealizmas.

Pastaba: Taškų eilutės tekste žymi neišlikusias arba neišskaitomas originalaus viduramžių rankraščio vietas.
„AOI“ yra viduramžių priedainio žyma, greičiausiai reiškianti emocinį šūksnį ar muzikinį intarpą, kurį atlikėjas tardavo garsiai deklamuodamas giesmę.

KAROLIS, mūsų didysis imperatorius, karalius,
Ištisus septynerius metus praleido Ispanijoj:
Iki pat jūros užkariavo šitą aukštą žemę.
Nėra pilies, kuri prieš jį atsilaikytų,
Nėra sienos nei miesto, kurio nereiktų griauti,
Tik Saragosa (Sarraguce), stovinti ant kalno.
Ją valdo karalius Marsilis, kuris Dievo nemyli,
Mahometui tarnauja ir Apoloną šaukiasi:
Nepavyks jam išvengti ateinančios nelaimės. AOI.

Karalius Marsilis buvo Saragose.
Išėjo jis į sodą, į medžių pavėsį,
Ant mėlyno marmuro uolos atsigulė;
Aplink jį daugiau nei dvidešimt tūkstančių vyrų.
Jis šaukia savo hercogus ir savo grafus:
„Klausykit, valdonai, kokia nuodėmė mus slegia.
Liūdna imperatoriui Karoliui iš mielosios Prancūzijos,
Atėjusiam į šitą šalį mūsų sunaikinti.
Neturiu aš kariaunos, kad duotų jam mūšį,
Neturiu tokios liaudies, kad jo pajėgas palaužtų.
Patarkite man, kaip mano išmintingi vyrai,
Ir išgelbėkite mane nuo mirties ir nuo gėdos!“
Nėra pagonio, kuris ištartų bent žodį,
Tik Blankandrinas iš Valfundės pilies.

III

Blankandrinas buvo vienas išmintingiausių pagonių;
Drąsa jis buvo puikus riteris,
Nagingas padėti savo valdovui,
Ir tarė karaliui: „Dabar nesijaudinkite!
Nusiųskite Karlui, tam išdidžiam ir rūstų,
Ištikimą tarnystę ir labai didelę draugystę.
Duosite jam lokių, liūtų ir šunų,
Septynis šimtus kupranugarių ir tūkstantį paukščių,
Auksu ir sidabru pakrautų keturis šimtus mulų,
Penkiasdešimt vežimų, kuriais juos gabens:
Tikrai galės sumokėti savo samdiniams.
Šitoje žemėje jis pakankamai kariavo;
Į Prancūziją, į Acheną (Ais), jam dera sugrįžti.
Jūs paseksite paskui jį per šv. Mykolo šventę,
Ten priimsite krikščionių įstatymą,
Tapsite jo žmogumi garbe ir gėriu.
Jei norės įkaitų, jūs jam jų nusiųskite,
Dešimt ar dvidešimt, kad juo pasitikėtų.
Siųskime ten mūsų žmonų sūnus:
Net ir savąjį nusiųsiu, nors jam grėstų mirtis.
Daug geriau jiems prarasti galvas,
Negu mums prarasti garbę ir orumą,
Ir patiems tapti elgetomis!“ AOI.

Tarė Blankandrinas: „Prisiekiu šia savo dešine
Ir barzda, kuri man ant krūtinės plevėsuoja,
Pamatysite, kaip prancūzų kariauna tuoj išsiskirstys.
Frankai išvyks į Prancūziją, savo žemę.
Kai kiekvienas bus savo geriausioje buveinėje,
Karolis bus Achene, savo koplyčioje,
Per šv. Mykolą kels labai didelę šventę.
Ateis diena, terminas praeis,
Iš mūsų neišgirs nei žodžio, nei naujienų.
Karalius yra rūstus, o jo širdis baisi:
Mūsų įkaitams jis lieps nukirsti galvas.
Daug geriau jiems prarasti galvas,
Negu mums prarasti skaidriąją Ispaniją, gražiąją,
Ir patiems kęsti nelaimes bei vargus!“
Pagonys sako: „Taip tikrai gali būti!“

Karalius Marsilis baigė tarybą,
Pasišaukė Klariną iš Balagės,
Estamariną ir jo bendrą Eudropiną,
Ir Priamoną bei Guarlaną barzdotąjį,
Ir Mašinerį bei jo dėdę Maheu,
Ir Žiunerį bei Malbieną iš užjūrio,
Ir Blankandriną, kad išdėstytų reikalą.
Iš pačių klastingiausių dešimtį pasišaukė:
„Valdonai baronai, keliaukite pas Karolį Didįjį.
Jis apgulęs Kordobos (Cordres) miestą.
Alyvmedžio šakas rankose neškitės,
Tai reiškia taiką ir nuolankumą.
Savo išmintimi jei galėsite susitarti,
Aš jums duosiu aukso ir sidabro pakankamai,
Žemių ir feodų tiek, kiek tik norėsite.“
Pagonys sako: „Šito mums užtenka!“ AOI.

Karalius Marsilis baigė savo tarybą,
Tarė savo vyrams: „Valdonai, jūs keliausite.
Alyvmedžio šakas rankose neškitės,
Ir pasakykite karaliui Karoliui Didžiajam
Vardan jo Dievo, kad pasigailėtų manęs.
Nepraeis nė šitas pirmas mėnuo,
Kai aš paseksiu paskui jį su tūkstančiu ištikimųjų,
Ten priimsiu krikščionių įstatymą,
Būsiu jo žmogus meile ir tikėjimu.
Jei jis nori įkaitų, jis tikrai jų gaus.“
Tarė Blankandrinas: „Labai gerą susitarimą turėsite.“ AOI.

VII

Dešimt baltų mulų liepė atvesti Marsilis,
Kuriuos jam atsiuntė Suatilijos karalius.
Žąslai iš aukso, balnai sidabru dengti.
Užsėdo tie, kurie žinią nešė,
Savo rankose laiko alyvmedžio šakas.
Atvyko pas Karolį, kuris Prancūziją valdo:
Nepavyks jam išvengti jų klastos. AOI.

VIII

Imperatorius jaučiasi linksmas ir džiugus:
Kordobą užėmė, sienas jos sugriovė,
Savo katapultomis bokštus nuvertė;
Labai didelį grobį gavo jo riteriai
Aukso, sidabro ir brangių apdarų.
Mieste neliko nė vieno pagonio,
Kuris nebūtų užmuštas arba tapęs krikščioniu.
Imperatorius sėdi dideliame sode,
Kartu su juo Rolandas ir Oliveris,
Hercogas Samsonas ir Anseisas rūstusis,
Žofrua iš Anžu, karaliaus vėliavnešys,
Ir ten pat buvo Gerinas bei Žereras;
Kur šitie buvo, ir kitų buvo nemažai:
Iš mielosios Prancūzijos ten penkiolika tūkstančių.
Ant baltų šilkų sėdi tie riteriai,
Žaidžia stalais, kad pasilinksmintų,
O šachmatais – patys išmintingiausi ir seni,
Ir fechtuojasi jauni, lengvi riteriai.
Po pušimi, šalia erškėtrožės,
Sostą (faldestoed) pastatė iš gryno aukso:
Ten sėdi karalius, kuris mieląją Prancūziją valdo.
Balta jo barzda ir visiškai žila galva,
Gražus jo kūnas ir laikysena rūsti:
Jei kas jo ieškotų, tam rodyti nereikia.
O pasiuntiniai nulipo ant žemės,
Ir pasveikino jį meile ir gėriu.

Blankandrinas prabilo pats pirmasis
Ir tarė karaliui: „Sveikas būk nuo Dievo,
Šlovingojo, kurį turime garbinti!
Štai ką jums siunčia karalius Marsilis narsusis:
Jis labai domėjosi išganymo įstatymu.
Iš savo turto jis nori jums daug duoti:
Lokių, liūtų ir šunų su grandinėmis,
Septynis šimtus kupranugarių ir tūkstantį paukščių,
Auksu ir sidabru pakrautų keturis šimtus mulų,
Penkiasdešimt vežimų, kuriais juos gabensite;
Tiek ten bus gryno aukso monetų,
Kad galėsite lengvai savo samdiniams sumokėti.
Šitoje šalyje prabuvote pakankamai;
Į Prancūziją, į Acheną, turite sugrįžti.
Ten jis paseks paskui jus, taip sako mano valdonas.“
Imperatorius tiesia rankas į Dievą,
Nuleidžia galvą ir pradeda mąstyti. AOI.

Imperatorius sėdėjo nuleidęs galvą.
Savo žodyje jis nebuvo skubotas,
Jo paprotys – kalbėti neskubant.
Kai atsitiesė, jo veidas buvo labai rūstus;
Tarė pasiuntiniams: „Jūs kalbėjote labai gerai.
Karalius Marsilis yra didis mano priešas:
Dėl šitų žodžių, kuriuos man čia pasakėte,
Kiek galiu būti tikras dėl jų tiesos?“
— „Užtikrinsime įkaitais“, – tarė saracėnas,
— „Duosime jų dešimt, penkiolika ar dvidešimt.
Nors ir sūnui grėstų mirtis, aš savąjį pridėsiu,
Ir gausite, manau, iš pačių kilmingiausių.
Kai jūs būsite savo didinguose rūmuose,
Per didžiąją šv. Mykolo uolų šventę (seint Michel del Peril),
Mano valdonas ten pas jus atvyks, taip sakė.
Savo voniose, kurias Dievas jums ten sukūrė,
Ten jis panorės tapti krikščioniu.“
Karolis atsako: „Dar jis gali pasitaisyti.“ AOI.

Vakaras buvo gražus ir saulė buvo šviesi.
Dešimt mulų Karolis liepė nuvesti į tvartą.
Didžiame sode karalius liepė pastatyti palapinę,
Dešimt pasiuntinių ten apgyvendino;
Dvylika tarnų jais gerai pasirūpino;
Ten jie nakvojo iki pat šviesaus ryto.
Imperatorius anksti ryte atsikėlė,
Mišios ir rytmetinės karaliaus išklausytos.
Po pušimi karalius nuėjo,
Savo baronus šaukia tarybą užbaigti:
Su Prancūzijos vyrais jis nori viską nuspręsti. AOI.

XII

Imperatorius nueina po pušimi,
Savo baronus šaukia tarybai baigti,
Hercogą Ožė ir arkivyskupą Turpiną,
Ričardą Senąjį ir jo sūnėną Henriką,
Ir Gaskonės narsųjį grafą Aceliną,
Tedbaldą iš Reinso ir Miluną, jo pusbrolį,
Ir ten pat buvo Žereras bei Žerinas;
Kartu su jais ir grafas Rolandas atėjo,
Ir Oliveris, narsus ir kilmingas;
Frankų iš Prancūzijos ten daugiau nei tūkstantis;
Gvenas (Guenes) atėjo, kuris išdavystę įvykdė.
Nuo čia prasideda taryba, kuri blogai baigėsi. AOI.

XIII

„Valdonai baronai,“ tarė imperatorius Karolis,
„Karalius Marsilis man atsiuntė savo pasiuntinius.
Savo turto jis man nori duoti didelę krūvą,
Lokių ir liūtų, ir šunų su grandinėmis,
Septynis šimtus kupranugarių ir tūkstantį paukščių,
Keturis šimtus mulų, pakrautų Arabijos auksu,
Kartu su tuo daugiau nei penkiasdešimt vežimų.
Bet jis man sako, kad vyktų į Prancūziją:
Jis paseks paskui mane į Acheną, į mano buveinę,
Ten priims mūsų patį švenčiausią įstatymą;
Krikščionis bus, iš mano rankų valdys savo žemes;
Bet aš nežinau, kokia yra jo tikroji širdis.“
Prancūzai sako: „Mums reikia saugotis!“ AOI.

XIV

Imperatorius baigė savo kalbą.
Grafas Rolandas, kuris tam visai nepritarė,
Atsistojo ant kojų ir pradėjo jam prieštarauti.
Jis tarė karaliui: „Tikrai gailėsitės, jei tikėsite Marsiliu!
Ištisus septynerius metus, kai į Ispaniją atvykome;
Aš jums užkariavau ir Neapolį, ir Komiblį,
Paėmiau Valterną ir Pinės žemę,
Ir Balasgę, ir Tuelę, ir Seziliją:
Karalius Marsilis ten pasielgė kaip tikras išdavikas.
Savo pagonių jis atsiuntė penkiolika,
Kiekvienas nešėsi po alyvmedžio šaką,
Sakė jums tuos pačius žodžius.
Iš savo prancūzų tarybos paklausėte,
Jie patarė jums šiek tiek lengvabūdiškai;
Du savo grafus pagoniui nusiuntėte,
Vienas buvo Basanas, o kitas Bazilijus;
Galvas jiems nukirto po Haltilijos kalnais.
Tęskite karą, kaip jį pradėjote,
Į Saragosą veskite savo pašauktą kariauną,
Apsupkite ją visam savo gyvenimui,
Ir atkeršykite už tuos, kuriuos piktadarys nužudė!“ AOI.

Imperatorius sėdėjo nuleidęs galvą,
Glostė barzdą, taisė ūsus,
Savo sūnėnui neatsakė nei gerai, nei blogai.
Prancūzai tyli, tik Gvenas prabyla.
Atsistojo ant kojų ir priėjo prieš Karolį,
Labai išdidžiai pradėjo savo kalbą
Ir tarė karaliui: „Tikrai gailėsitės, jei tikėsite niekšais,
Nei manim, nei kitu, jei tai ne jūsų naudai!
Kai tai jums siunčia karalius Marsilis,
Kad jis taps jūsų žmogumi sudėjęs rankas
Ir visą Ispaniją valdys kaip jūsų dovaną,
Po to priims įstatymą, kurį mes turime,
Kas jums pataria šitą susitarimą atmesti,
Tam nesvarbu, sire, kokia mirtimi mes mirsime.
Puikybės patarimui nevalia kilti aukščiau;
Palikime kvailius, prie išmintingų laikykimės!“ AOI.

XVI

Po to atėjo Neimas,
Geresnio vasalo jo dvare nebuvo nė vieno,
Ir tarė karaliui: „Gerai jūs išgirdote:
Grafas Gvenas jums taip atsakė;
Išminties ten yra, tik reikia ją suprasti.
Karalius Marsilis kare yra nugalėtas:
Jūs iš jo visas pilis atėmėte,
Savo mašinomis sugriovėte jo sienas,
Jo miestus sudeginote ir jo žmones nugalėjote.
Kai jis jums siunčia žinią, kad pasigailėtumėte jo,
Nuodėmė būtų tam, kas jam darytų dar blogiau.
Jei per įkaitus jis nori užtikrinti saugumą,
Šitas didelis karas neturi kilti aukščiau.“
Prancūzai sako: „Gerai kalbėjo hercogas.“ AOI.

XVII

„Valdonai baronai, ką ten nusiųsime,
Į Saragosą, pas karalių Marsilį?“
Atsako hercogas Neimas: „Aš vyksiu, su jūsų leidimu!
Atiduokite man dabar pirštinę ir lazdą.“
Atsako karalius: „Jūs esate išmintingas žmogus.
Prisiekiu šia barzda ir šiais savo ūsais,
Jūs nekeliausite šiemet taip toli nuo manęs.
Eikite sėstis, kai niekas jūsų nešaukia!“

XVIII

„Valdonai baronai, ką ten galėsime nusiųsti,
Pas saracėną, kuris Saragosą valdo?“
Atsako Rolandas: „Aš ten galiu puikiai nuvykti!“
— „Tikrai ne,“ – tarė grafas Oliveris.
— „Jūsų širdis yra labai baisi ir rūsti:
Aš bijočiau, kad jūs ten susivaidysite.
Jei karalius nori, aš ten galiu puikiai nuvykti.“
Atsako karalius: „Abu jūs tylėkite!
Nei jūs, nei jis ten kojos nekelsite.
Prisiekiu šia barzda, kurią matote pabaltusią,
Dvylika perų (duze per) tikrai nebus ten skiriami!“
Prancūzai tyli, visi nuščiuvo.

XIX

Turpinas iš Reinso pakilo iš eilės
Ir tarė karaliui: „Palikite ramybėje savo frankus!
Šitoje šalyje prabuvote septynerius metus,
Daug jie patyrė ir skausmo, ir vargo.
Duokite man, sire, lazdą ir pirštinę
Ir aš nuvyksiu pas saracėną ispaną,
Noriu pamatyti, koks jis iš veido.“
Imperatorius atsako su pykčiu:
„Eikite sėstis ant to balto šilko!
Daugiau nekalbėkite, jei aš jums neliepsiu!“ AOI.

„Frankų riteriai,“ tarė imperatorius Karolis,
„Išrinkite man baronų iš mano krašto,
Kuris Marsiliui nuneštų mano žinią.“
Tarė Rolandas: „Tai bus Gvenas, mano patėvis.“
Prancūzai sako: „Jis tikrai gali tai padaryti.
Jei jį paliksite, nusiųsite patį išmintingiausią.“
Grafas Gvenas dėl to labai sunerimo.
Nuo kaklo nusimeta savo didelius kiaunės kailius
Ir lieka su savo šilko drabužiu.
Skaidrios buvo jo akys ir labai rūstus veidas;
Gražus buvo kūnas ir krūtinė plati;
Tiek jis buvo gražus, kad visi jo bendrai į jį žiūri.
Tarė Rolandui: „Visiškas kvaily, ko tu pasiutai?
Visi gerai žino, kad aš esu tavo patėvis,
O tu nusprendei, kad pas Marsilį vykčiau.
Jei Dievas duos, kad aš iš ten sugrįžčiau,
Aš tau sukelsiu tokį didelį vargą,
Kuris tęsis per visą tavo gyvenimą.“
Atsako Rolandas: „Girdžiu puikybę ir kvailystę.
Visi žino, kad man nerūpi grasinimai.
Bet išmintingas žmogus turi nešti žinią:
Jei karalius nori, esu pasirengęs už jus tai padaryti!“ AOI.

XXI

Gvenas atsako: „Už mane tu niekur nevyksi!
Tu ne mano žmogus ir aš ne tavo valdonas.
Karolis įsako, kad atlikčiau jo tarnystę:
Į Saragosą vyksiu pas Marsilį.
Bet ten aš padarysiu tokią kvailystę,
Kad numalšinsiu šitą savo didelį pyktį.“
Kai tai išgirdo Rolandas, pradėjo juoktis. AOI.

XXII

Kai Gvenas pamatė, kad Rolandas iš jo juokiasi,
Pajuto tokį skausmą, kad nuo pykčio vos neplyšo;
Mažai trūko, kad prarastų protą,
Ir tarė grafui: „Aš tavęs nemyliu nė kiek:
Man tu parinkai neteisingą sprendimą.
Teisingasis imperatoriau, štai aš čia prieš jus:
Noriu įvykdyti jūsų įsakymą.

XXIII

Į Saragosą gerai žinau, kad turiu vykti. AOI.
Žmogus, kuris ten vyksta, sugrįžti negali.
Be viso to, aš turiu jūsų seserį,
Ir turiu sūnų, už kurį gražesnio nėra.
Tai Balduinas,“ tarė jis, „kuris bus narsus vyras.
Jam palieku savo garbę ir savo feodus.
Saugokite jį gerai, aš jo daugiau akimis nebematysiu.“
Karolis atsako: „Jūsų širdis per minkšta.
Kai aš įsakau, keliauti jums privalu.“

XXIV

Tarė karalius: „Gvenai, eikite šen, AOI.
Ir priimkite lazdą bei pirštinę.
Girdėjote, frankai jus tam paskyrė.“
— „Sire,“ tarė Gvenas, „tai viską padarė Rolandas!
Nemylėsiu jo per visą savo gyvenimą,
Nei Oliverio, nes jis jo draugas,
Nei dvylikos perų, nes jie jį taip myli.
Iššūkiu juos čia, sire, jūsų akyse.“
Tarė karalius: „Per daug pykčio turite.
Dabar tikrai keliausite, kai aš įsakau.“
— „Galiu keliauti, bet ten neturėsiu apsaugos. AOI.
Ją turėjo Bazilijus ir jo brolis Basantas.“

XXV

Imperatorius jam tiesia pirštinę, dešinę;
Bet grafas Gvenas ten nenorėjo būti:
Kai turėjo ją paimti, ji nukrito ant žemės.
Prancūzai sako: „Dieve, kas tai galėtų būti?
Iš šitos žinios mums kils didelis nuostolis.“
— „Valdonai,“ tarė Gvenas, „jūs dar išgirsite naujienų!“

XXVI

„Sire,“ tarė Gvenas, „duokite man leidimą.
Kai turiu vykti, nėra ko delsti.“
Tarė karalius: „Vardan Jėzaus ir vardan manęs!“
Savo dešine ranka jį palaimino ir peržegnojo,
Tada jam atidavė lazdą ir raštą.

XXVII

Grafas Gvenas eina į savo buveinę,
Ruošiasi savo aprangą,
Pačią geriausią, kokią tik galėjo rasti:
Auksinius pintinus ant kojų užsisegė,
Prie šono prisirišo Miurglį (Murglies), savo kalaviją;
Ant Tašebruūno (Tachebrun), savo žirgo, užsėdo;
Kilpą jam laikė dėdė Gvinemeras.
Ten pamatytumėte tiek riterių verkiančių,
Kurie visi sako: „Kokia nelaimė, narsuoli!
Karaliaus dvare tiek laiko praleidote,
Kilniu vasalu jus ten vadindavo.
Tas, kas nusprendė, kad turite vykti,
Karolio Didžiojo nebus išgelbėtas nei apsaugotas.
Grafas Rolandas neturėjo apie tai pagalvoti,
Nes esate iš labai kilmingos giminės.“
Po to jam sako: „Sire, paimkite mus kartu!“
Atsako Gvenas: „Tebūnie tai Dievo valia!
Geriau vienas mirsiu, nei tiek gerų riterių.
Į mieląją Prancūziją, valdonai, jūs sugrįžkite:
Nuo manęs pasveikinkite mano žmoną,
Ir Pinabelį, mano draugą ir bendrą,
Ir Balduiną, mano sūnų, kurį žinote;
Padėkite jam ir savo valdonu laikykite.“
Išjojo į kelią ir leidosi į kelionę. AOI.

XXVIII

Gvenas joja po aukštu alyvmedžiu,
Susitiko su saracėnų pasiuntiniais,
Bet Blankandrinas prie jo prisiglaudė;
Su didžia išmintimi kalbasi vienas su kitu.
Tarė Blankandrinas: „Nuostabus žmogus yra Karolis,
Kuris užkariavo Apuliją ir visą Kalabriją!
Per sūrią jūrą persikėlė į Angliją,
Šventojo Petro naudai iškovojo duoklę:
Ko jis iš mūsų nori čia, mūsų krašte?“
Gvenas atsako: „Tokia yra jo širdis.
Niekada nebus žmogaus, kuris būtų jam lygus.“ AOI.

XXIX

Tarė Blankandrinas: „Frankai yra labai kilmingi vyrai;
Bet didelį blogį daro tie hercogai ir tie grafai
Savo valdonui, kai tokį patarimą jam duoda:
Jį ir kitus vargina bei žlugdo.“
Gvenas atsako: „Aš nežinau tikrai nė vieno,
Tik Rolandą, kuris dar dėl to turės gėdos.
Vakar ryte imperatorius sėdėjo pavėsyje,
Atėjo jo sūnėnas, vilkintis savo šarvus,
Grįžęs iš grobio prie Karkasono;
Savo rankoje laikė raudoną obuolį:
„Imkite, gražus sire,“ tarė Rolandas savo dėdei,
„Visų karalių karūnas jums dovanoju.“
Jo puikybė turėtų jį pražudyti,
Nes kiekvieną dieną jis nebijo mirties.
Būtų kas jį užmuštų, tada visi turėtume taiką.“ AOI.

XXX

Tarė Blankandrinas: „Labai baisus yra Rolandas,
Kuris visą liaudį nori priversti pasiduoti
Ir visas žemes paverčia ginčų lauku!
Kokia liaudimi jis pasitiki taip stipriai?“
Gvenas atsako: „Prancūzų liaudimi.
Jie jį taip myli, kad niekada jo nepaliks;
Aukso ir sidabro jis jiems tiek dovanoja,
Mulų ir žirgų, šilkų ir papuošalų;
Pats imperatorius daro viską pagal jo norą:
Užkariaus jam žemes nuo čia iki pat Rytų.“ AOI.

XXXI

Tiek jojo Gvenas ir Blankandrinas,
Kol vienas kitam prisiekė tikėjimą,
Kad ieškos būdų Rolandui nužudyti.
Tiek jojo keliais ir takais,
Kol Saragose nulipo po kukmedžiu.
Sostas stovėjo po pušies šešėliu;
Apgaubtas jis buvo Aleksandrijos šilku:
Ten buvo karalius, kuris visą Ispaniją valdo;
Aplink jį dvidešimt tūkstančių saracėnų,
Nė vienas nei taria žodžio, nei burnos veria,
Nes nori išgirsti naujienas.
Štai prieš jus – Gvenas ir Blankandrinas.

XXXII

Blankandrinas priėjo prieš Marsilį,
Už rankos laiko grafą Gveną,
Ir tarė karaliui: „Sveikas būk nuo Mahometo
Ir Apolono, kurių šventų įstatymų laikomės!
Jūsų žinią perdavėme Karoliui.
Abi savo rankas jis pakėlė į dangų,
Pagyrė savo Dievą, kito atsakymo nedavė.
Čia jums siunčia vieną savo kilmingą baronų,
Kuris yra iš Prancūzijos, labai turtingas žmogus:
Iš jo išgirsite, ar turėsite taiką, ar ne.“
Atsako Marsilis: „Tegu kalba, mes klausysime!“ AOI.

XXXIII

Bet grafas Gvenas buvo gerai viską apmąstęs.
Su didžia išmintimi pradeda kalbėti,
Kaip tas, kuris gerai moka tai daryti,
Ir tarė karaliui: „Sveikas būk nuo Dievo,
Šlovingojo, kurį turime garbinti!
Štai ką jums siunčia Karolis Didysis narsusis:
Kad priimtumėte šventąją krikščionybę;
Pusę Ispanijos jis jums nori duoti kaip feodą.
Jei šito susitarimo nenorėsite priimti,
Būsite suimtas ir surakintas jėga;
Į Acheną į teismą būsite nuvežtas,
Teismo sprendimu ten jūsų gyvenimas baigsis;
Ten mirsite gėdoje ir paniekoje.“
Karalius Marsilis dėl to labai išsigando.
Ietį laikė, kuri auksu buvo puošta;
Norėjo juo kirsti, jei nebūtų buvęs sulaikytas. AOI.

XXXIV

Karalius Marsilis pakeitė spalvą,
Savo ieties kotą jis sudrebino.
Kai tai pamatė Gvenas, griebėsi kalavijo,
Per du pirštus jį iš makšties ištraukė
Ir jam tarė: „Koks tu gražus ir šviesus!
Tiek aš tave karaliaus dvare nešiojau!
Tikrai nepasakys Prancūzijos imperatorius,
Kad vienas miriau svetimame krašte,
Prieš tai pačius geriausius tavo vyrus paguldęs!“
Pagonys sako: „Sustabdykime šitą vaidą!“

XXXV

Tiek jį prašė geriausi saracėnai,
Kol soste Marsilis atsisėdo.
Tarė alchaliifas (algalifes): „Blogai mus padarėte,
Kai prancūzą norėjote kirsti.
Turėjote klausytis ir girdėti.“
— „Sire,“ tarė Gvenas, „man lemta tai ištverti.
Nepalikčiau, už visą auksą, kurį Dievas sukūrė,
Nei už visą turtą, kuris yra šitame krašte,
Kad nepasakyčiau jam, jei tik turiu laiko,
Ką Karolis jam siunčia, galingasis karalius,
Per mane jam siunčia jo mirtinas priešas.“
Apsisiautęs jis buvo sabalų apsiaustu,
Kuris buvo dengtas Aleksandrijos šilku:
Nusviedžia jį ant žemės, Blankandrinas jį paima;
Bet savo kalavijo jis nepaliko;
Dešinėje rankoje už auksinės rankenos jį laiko.
Pagonys sako: „Kilnus baronas čia!“ AOI.

XXXVI

Prie karaliaus prisiartino Gvenas,
Ir jam tarė: „Neteisingai pykstate,
Nes tai jums siunčia Karolis, kuris Prancūziją valdo,
Kad priimtumėte krikščionių įstatymą;
Pusę Ispanijos jis duos jums kaip feodą,
Kitą pusę turės Rolandas, jo sūnėnas:
Labai išdidų partnerį ten turėsite!
Jei šito susitarimo nenorėsite priimti,
Saragosoje jis ateis jūsų apgulti.
Jėga būsite suimtas ir surakintas;
Nuvežtas būsite tiesiai į Acheną, į sostą.
Ten neturėsite nei žirgo, nei ristūno,
Nei mulo, nei mulės, kuria galėtumėte joti;
Sviestas būsite ant prasto nešulinio gyvulio.
Teismo sprendimu ten prarasite galvą.
Mūsų imperatorius jums siunčia šitą raštą.“
Į dešinę ranką pagoniui jį įteikė.

XXXVII

Marsilis visas pabalo iš pykčio,
Sulaužė antspaudą, nuplėšė vašką,
Pažiūrėjo į raštą, pamatė, kas parašyta:
„Karolis man siunčia, kuris Prancūziją valdo,
Kad prisiminčiau skausmą ir pyktį,
Tai yra dėl Basano ir jo brolio Bazilijaus,
Kuriems galvas nukirtau Haltilijos kalnuose;
Jei savo kūno gyvybę noriu išpirkti,
Tada jam turiu nusiųsti savo dėdę alchaliifą;
Kitaip jis manęs niekada nemylės.“
Po to prabilo jo sūnus Marsiliui
Ir tarė karaliui: „Gvenas pasakė kvailystę.
Tiek jis prisikalbėjo, kad neturi teisės gyventi.
Atiduokite jį man, aš įvykdysiu teisingumą.“
Kai tai išgirdo Gvenas, kalaviją sudrebino;
Atsirėmė po pušimi į kamieną.

XXXVIII

Į sodą nuėjo karalius,
Savo geriausius vyrus pasiėmė kartu su savimi,
Ir Blankandrinas ten atėjo, žilaplaukis,
Ir Žurfaretas, kuris jo sūnus ir įpėdinis,
Ir alchaliifas, jo dėdė ir ištikimasis.
Tarė Blankandrinas: „Pašaukite prancūzą:
Dėl mūsų naudos jis man prisiekė tikėjimą.“
Tarė karalius: „Jūs jį čia ir atveskite.“
Gveną paėmė už dešinės rankos pirštų,
Į sodą jį nuvedė tiesiai pas karalių.
Ten jie taria baisią išdavystę be jokios teisės. AOI.

XXXIX

„Gražus sire Gvenai,“ tarė jam Marsilis,
„Aš pasielgiau šiek tiek lengvabūdiškai,
Kai norėdamas kirsti parodžiau didelį pyktį.
Atsilyginu jums šitais sabalų kailiais,
Geresni jie už auksą, verti penkių šimtų svarų:
Dar iki rytojaus nakties bus gražus atsilyginimas.“
Gvenas atsako: „Aš tam neprieštarauju.
Dievas, jei Jam patiks, tegul jums už tai atlygina!“ AOI.

Tarė Marsilis: „Gvenai, tikrai žinokite,
Turiu norą jus labai mylėti.
Apie Karolį Didįjį noriu iš jūsų išgirsti.
Jis labai senas, savo laiką jau išnaudojo;
Mano manymu, du šimtus metų jau praėjo.
Per tiek žemių jis savo kūną vargino,
Tiek smūgių gavo į savo skydą,
Tiek turtingų karalių pavertė elgetomis:
Kada gi jis pagaliau pavargs kariauti?“
Gvenas atsako: „Karolis nėra toks.
Nėra žmogaus, kuris jį matytų ir pažinotų,
Kuris nepasakytų, kad imperatorius yra narsuolis.
Tiek aš jums negaliu jo nei išaukštinti, nei pagirti,
Kiek jame yra daugiau garbės ir gerumo.
Jo didelę vertę kas galėtų apsakyti?
Tokia narsa Dievas jį apšvietė,
Kad geriau mirs, nei paliks savo narsuolius.“

XLI

Tarė pagonis: „Tikrai galiu stebėtis
Karoliu Didžiuoju, kuris žilas ir senas!
Mano manymu, du šimtus metų jis turi ar net daugiau.
Per tiek žemių jis savo kūną vargino,
Tiek smūgių gavo ietimis ir ietigaliais,
Tiek turtingų karalių pavertė elgetomis:
Kada gi jis pagaliau pavargs kariauti?“
— „Tai neįvyks,“ – tarė Gvenas, – „kol gyvas jo sūnėnas:
Nėra tokio vasalo po dangaus skliautu.
Labai narsus ir jo draugas Oliveris;
Dvylika perų, kuriuos Karolis taip brangina,
Saugo sargyboje su dvidešimt tūkstančių riterių.
Saugus yra Karolis, jis nebijo jokio žmogaus.“ AOI.

XLII

Tarė saracėnas: „Didžiai aš stebiuosi
Karoliu Didžiuoju, kuris žilas ir baltas!
Mano manymu, daugiau nei du šimtus metų jis turi.
Per tiek žemių jis jojo užkariaudamas,
Tiek smūgių gavo aštriais ietigaliais,
Tiek turtingų karalių mirė nugalėti lauke:
Kada gi jis pagaliau pavargs kariauti?“
— „Tai neįvyks,“ – tarė Gvenas, – „kol gyvas Rolandas:
Nėra tokio vasalo nuo čia iki pat Rytų.
Labai narsus Oliveris, jo draugas;
Dvylika perų, kuriuos Karolis taip myli,
Sargyboje stovi su dvidešimt tūkstančių frankų.
Saugus yra Karolis, jis nebijo nė vieno gyvo žmogaus.“ AOI.

XLIII

„Gražus sire Gvenai,“ tarė karalius Marsilis,
„Aš turiu tokią liaudį, gražesnės nepamatysite;
Keturis šimtus tūkstančių riterių galiu surinkti.
Ar galiu stoti į mūšį prieš Karolį ir prancūzus?“
Gvenas atsako: „Šį kartą – jokiu būdu!
Savo pagonių ten patirsite labai didelį nuostolį.
Meskit kvailybes, laikykitės išminties.
Imperatoriui duokite tiek turto,
Kad visi prancūzai tuo tik stebėtųsi.
Per dvidešimt įkaitų, kuriuos jam nusiųsite,
Į mieląją Prancūziją sugrįžės karalius;
Savo ariergardą paliks jis už savęs.
Ten bus jo sūnėnas, grafas Rolandas, aš tikiu,
Ir Oliveris, narsus ir mandagus.
Mirti lemta tiems grafams, jei tik manimi tikite.
Karolis pamatys, kaip jo didi puikybė krenta;
Neturės jis noro daugiau niekada su jumis kariauti.“ AOI.

XLIV

„Gražus sire Gvenai…
Kaip gi man pavyks Rolandą nužudyti?“
Gvenas atsako: „Tai aš jums galiu gerai pasakyti.
Karalius bus prie pačių geriausių Sizero perėjų;
Savo ariergardą jis bus sau už nugaros palikęs;
Ten bus jo sūnėnas, grafas Rolandas, turtingas,
Ir Oliveris, kuriuo jis taip pasitiki.
Dvidešimt tūkstančių frankų jie turi savo draugijoje.
Savo pagonių jiems nusiųskite šimtą tūkstančių:
Pirmąjį mūšį tegul jie jiems duoda;
Prancūzijos liaudis bus sužeista ir nukankinta;
Nesakau, kad ir jūsiškių ten nebus martyrijos.
Antrą mūšį jiems duokite tokį patį:
Kad ir koks jis būtų, Rolandas neištrūks.
Tada būsite įvykdę garbingą riterystės darbą;
Daugiau nebeturėsite karo per visą savo gyvenimą.“ AOI.

XLV

Kas sugebėtų padaryti, kad Rolandas ten žūtų,
Tada Karolis prarastų dešinę savo kūno ranką,
Išsiskirstytų tos nuostabios kariaunos;
Niekada daugiau Karolis nesurinktų tokios galybės;
Didžioji žemė (Tere Major) liktų ramybėje.“
Kai tai išgirdo Marsilis, pabučiavo jį į kaklą,
Tada liepė atverti savo lobynus. AOI.

XLVI

Tarė Marsilis: „Ką čia daugiau kalbėti…
Patarimas nieko vertas, jei žmogus neprisiekia…
Išdavystę man prisiekite prieš Rolandą.“
Gvenas atsako: „Tebūnie taip, kaip jums patinka!“
Ant savo kalavijo Miurglio (Murgleis) relikvijų
Išdavystę prisiekė ir taip savo garbę prarado. AOI.

XLVII

Sostas ten stovėjo iš dramblio kaulo.
Marsilis liepė atnešti knygą:
Ten buvo Mahometo ir Tervagano įstatymas.
Tai prisiekė saracėnas ispanas,
Kad jei ariergarde ras patį Rolandą,
Puls jį su visa savo liaudimi
Ir, jei tik galės, ten tikrai mirs.
Gvenas atsako: „Tebūnie jūsų valia!“ AOI.

XLVIII

Štai atėjo pagonis Valdabrunas.
Jis priėjo prie karaliaus Marsilio.
Garsiai juokdamasis tarė Gvenui:
„Imkite mano kalaviją, geresnio neturi nė vienas žmogus;
Rankenoje jo daugiau nei tūkstantis auksinių.
Dėl draugystės, gražus sire, jį jums duodu,
Kad padėtumėte mums prieš Rolandą baronų,
Kad ariergarde jį rasti galėtume.“
— „Gerai bus padaryta,“ – grafas Gvenas atsako;
Tada pasibučiavo į skruostus ir į barzdas.

XLIX

Po to atėjo pagonis Klimorinas.
Garsiai juokdamasis Gvenui tarė:
„Imkite mano šalmą, niekad geresnio nemačiau…
Jei padėsite mums prieš Rolandą markizą,
Kad kaip nors jį pažeminti galėtume.“
— „Gerai bus padaryta,“ – Gvenas atsakė;
Tada pasibučiavo į lūpas ir į skruostus. AOI.

Štai atėjo karalienė Bramimunda:
„Aš jus labai myliu, sire,“ tarė ji grafui,
„Nes labai jus vertina mano valdonas ir visi jo vyrai.
Jūsų žmonai nusiųsiu du papuošalus,
Ten daug aukso, ametistų ir hiacintų:
Jie verti daugiau nei visas Romos turtas.
Jūsų imperatorius niekada tokių gerų neturėjo.“
Jis juos paėmė, į savo aulą įsidėjo. AOI.

Karalius šaukia Malditą, savo iždininką:
„Ar Karolio turtas jau paruoštas?“
O tas atsako: „Taip, sire, gana gerai:
Septyni šimtai kupranugarių, auksu ir sidabru pakrautų,
Ir dvidešimt įkaitų, pačių kilmingiausių po šiuo dangumi.“ AOI.

LII

Marsilis paėmė Gveną už peties
Ir jam tarė: „Labai narsus esi ir išmintingas.
Prisiekiu tuo įstatymu, kurį laikote švenčiausiu,
Žiūrėkite, kad nuo mūsų nenusuktumėte savo širdies.
Iš savo turto noriu jums duoti didelę krūvą,
Dešimt mulų, pakrautų gryniausiu Arabijos auksu;
Niekada nebus metų, kad tokios pat dovanos negautumėte.
Imkite šito didelio miesto raktus;
Didelį turtą pristatykite karaliui Karoliui:
Tada man paskirkite Rolandą į ariergardą.
Jei tik galėsiu jį rasti perėjose ar keliuose,
Duosiu jam mirtiną mūšį.“
Gvenas atsako: „Man regis, kad per ilgai delsiu!“
Tada užsėdo ant žirgo ir leidosi į kelionę. AOI.

LIII

Imperatorius artėja prie savo namų.
Atvyko jis į Galnės miestą,
Kurį grafas Rolandas užėmė ir sugriovė;
Nuo tos dienos šimtą metų jis buvo tuščias.
Iš Gveno laukia karalius naujienų
Ir duoklės iš Ispanijos, didžiosios žemės.
Anksti auštant, kai tik diena prašvinta,
Grafas Gvenas atvyko į stovyklą. AOI.

LIV

Imperatorius anksti ryte atsikėlė;
Mišios ir rytmetinės karaliaus išklausytos.
Ant žalios žolės stovi jis prieš savo palapinę.
Rolandas ten buvo ir Oliveris narsusis,
Neimas hercogas ir kitų nemažai.
Gvenas atėjo, piktadarys, parsidavėlis.
Su didžia klasta pradeda kalbėti
Ir tarė karaliui: „Sveikas būk nuo Dievo!
Iš Saragosos čia jums atnešu raktus;
Labai didelį turtą jums liepiu atgabenti
Ir dvidešimt įkaitų, liepkite juos gerai saugoti.
Ir štai jums praneša karalius Marsilis narsusis
Dėl alchaliifo – neturite jo kaltinti,
Nes savo akimis mačiau keturis šimtus tūkstančių ginkluotų vyrų,
Šarvais vilkinčių, kai kuriuos su užsidėtais šalmais,
Prisirišusius kalavijus su auksinėmis rankenomis,
Kurie jį lydėjo iki pat jūros:
Nuo Marsilio jie bėga dėl krikščionybės,
Kurios jie nenori nei laikytis, nei saugoti.
Dar jie nespėjo keturių mylių nuplaukti,
Kai juos užklupo ir audra, ir vėjas:
Ten jie nuskendo, daugiau niekada jų nepamatysite;
Jei jis būtų gyvas, aš būčiau jį atgabenęs.
Dėl karaliaus pagonio, sire, tikrai tikėkite,
Nepamatysite nė šito pirmo mėnesio praeinant,
Kai jis paseks paskui jus į Prancūzijos karalystę,
Ten priims įstatymą, kurio jūs laikotės,
Sudėjęs rankas paklus jūsų įsakymui;
Iš jūsų valdyti gaus Ispanijos karalystę.“
Tarė karalius: „Ačiū Dievui už tai!
Gerai jūs padarėte; didelį atlygį už tai turėsite.“
Visoje kariaunoje liepia tūkstančiui trimitų gausti.
Frankai kelia stovyklą, krauna nešulinius gyvulius,
Link mielosios Prancūzijos visi išsiruošė į kelią. AOI.

Karolis Didysis nusiaubė Ispaniją,
Pilis užėmė, miestus išgriovė.
Sako karalius, kad jo karas baigtas.
Link mielosios Prancūzijos joja imperatorius…
…
Grafas Rolandas savo vėliavą pritvirtino,
Ant kalvos viršūnės prieš dangų ją iškėlė.
Frankai statosi stovyklas visame krašte.
Pagonys joja per tuos didžiausius slėnius,
Šarvais vilkintys ir labai gerai…
Šalmai suvarstyti ir prisegti jų kalavijai,
Skydai ant kaklų ir ietys paruoštos.
Miškelyje virš kalnų jie pasiliko.
Keturis šimtus tūkstančių laukia aušros.
Dieve! Koks skausmas, kad prancūzai to nežino! AOI.

LVI

Praeina diena, naktis sutemo.
Karolis miega, imperatorius turtingas.
Sapnavo jis, kad yra prie didžiųjų Sizero perėjų,
Savo rankose laikė uosio ietį.
Grafas Gvenas ją iš jo atėmė.
Su tokiu pykčiu ją sulaužė ir sudrebino,
Kad į dangų nulėkė skeveldros.
Karolis miega, jis visai nepabunda.

LVII

Po šito kitą regėjimą sapnavo:
Kad jis yra Prancūzijoje, savo koplyčioje, Achene.
Į dešinę ranką jam įkando baisus žvėris.
Iš Ardenų pamatė ateinantį leopardą,
Jo kūną labai rūstis puolantį.
Iš salės vidaus kurtas (veltres) nušoko,
Atbėgo pas Karolį šuoliais ir šuoliukais.
Dešinę ausį pirmam žvėriui nukando,
Piktas kovojo su leopardu.
Sako prancūzai, kad didelis mūšis ten vyksta;
Jie nežino, kuris iš jų laimės.
Karolis miega, niekaip nepabudo. AOI.

LVIII

Praeina naktis ir pasirodo giedra aušra.
Visoje kariaunoje…
Imperatorius labai rūstžiai joja.
„Valdonai baronai,“ tarė imperatorius Karolis,
„Žiūrėkite į perėjas ir tuos siaurus kelius!
Nuspręskite man, kas bus ariergarde.“
Gvenas atsako: „Rolandas, šitas mano posūnis:
Neturite barono tokios didelės narsos.“
Kai tai išgirdo karalius, rūstžiai į jį pažvelgė,
Ir jam tarė: „Jūs esate gyvas velnias.
Į jūsų kūną įsimetė mirtinas pasiutimas.
O kas bus prieš mane avangarde?“
Gvenas atsako: „Ožė iš Danijos:
Neturite barono, kuris geriau už jį tai padarytų.“

LIX

Grafas Rolandas, kai išgirdo save paskirtą, AOI.
Tada prabilo kaip dera riteriui:
„Sire patėvi, labai turiu jus branginti:
Ariergardą man jūs paskyrėte!
Nepraras ten Karolis, karalius valdomos Prancūzijos,
Mano manymu, nei palefreido, nei žirgo,
Nei mulo, nei mulės, kuria turėtų joti,
Nepraras ten nei darbinio arklio, nei nešulinio gyvulio,
Kuris prieš tai kalavijais nebūtų išpirktas.“
Gvenas atsako: „Teisybę sakote, aš tai gerai žinau.“ AOI.

Kai išgirdo Rolandas, kad jis bus ariergarde,
Pykčiu prabilo į savo patėvį:
„Ak! niekše, blogos giminės piktadary,
Manai, kad man pirštinė nukris ant žemės,
Kaip kad tau nukrito lazda prieš Karolį?“ AOI.

LXI

„Teisingasis imperatoriau,“ tarė Rolandas baronų,
„Duokite man lanką, kurį laikote rankoje.
Mano manymu, man niekada neprikiš,
Kad jis man iškrito, kaip kad Gvenui
Iš jo dešinės rankos, kai gavo lazdą.“
Imperatorius sėdėjo nuleidęs galvą,
Glostė barzdą ir sukiojo savo ūsus,
Negalėjo sulaikyti akių, kad neapsiverktų.

LXII

Po to atėjo Neimas,
Geresnio vasalo nebuvo dvare už jį,
Ir tarė karaliui: „Gerai jūs išgirdote;
Grafas Rolandas, jis labai įpykęs.
Ariergardas jam yra paskirtas:
Neturite barono, kuris jį dabar pakeistų.
Duokite jam lanką, kurį įtempėte,
Ir parinkite jam tuos, kurie jam gerai padėtų!“
Karalius jam duoda, o Rolandas jį priėmė.

LXIII

Imperatorius šaukia savo sūnėną Rolandą:
„Gražus sire sūnėne, dabar tikrai žinokite,
Pusę mano kariaunos aš jums paliksiu kaip dovaną.
Pasilikite juos, tai jūsų išsigelbėjimas.“
Tarė grafas: „Aš nieko tokio nedarysiu.
Dievas mane tesunaikina, jei aš giminę nuvilsiu!
Dvidešimt tūkstančių narsių frankų aš pasiliksiu.
Pereikite perėjas visiškai saugiai:
Tikrai nebijokite nė vieno žmogaus, kol aš gyvas!“

LXIV

Grafas Rolandas užsėdo ant žirgo.
Prieš jį ateina jo draugas Oliveris.
Atėjo Gerinas ir narsus grafas Žereras,
Ir atėjo Otas, ir atėjo Berenžė,
Ir atėjo Astoras bei Anseisas Senasis,
Atėjo Žeraras iš Rosijono rūstusis;
Atvyko ir turtingas hercogas Gaifjė.
Tarė arkivyskupas: „Aš vyksiu, prisiekiu savo galva!“
— „Ir aš su jumis,“ – tarė grafas Gvalteris;
— „Esu Rolando žmogus, negaliu jo palikti.“
Tarp savęs jie išsirinko dvidešimt tūkstančių riterių. AOI.

LXV

Grafas Rolandas šaukia Gvalterį iš Humo:
„Paimkite tūkstantį frankų iš Prancūzijos, mūsų žemės,
Ir užimkite siaurus kelius bei kalvas,
Kad imperatorius nė vieno savo žmogaus ten neprarastų.“ AOI.
Atsako Gvalteris: „Dėl jūsų turiu tai gerai padaryti.“
Su tūkstančiu prancūzų iš Prancūzijos, jų žemės,
Gvalteris šturmuoja siaurus kelius ir kalvas:
Nenulips jis iš ten dėl jokių blogų naujienų,
Kol nebus septyni šimtai kalavijų ištraukta.
Karalius Almaris iš Belfernės karalystės
Pirmą mūšį jiems duos tą baisią dieną.

LXVI

Aukšti yra kalnai ir slėniai tamsūs,
Uolos pilkos, siauri keliai nuostabūs.
Tą dieną prancūzai praėjo su dideliu skausmu.
Už penkiolikos mylių girdėjosi jų triukšmas.
Kai tik jie priartėjo prie Didžiosios žemės,
Pamatė Gaskonę, savo valdonų žemę;
Tada jiems priminė apie feodus ir garbingas vietas,
Ir apie mergeles, ir apie kilmingas žmonas:
Nėra ten nė vieno, kuris iš gailesčio neapsiverktų.
Už visus kitus labiau Karolis sielojasi:
Ispanijos perėjose jis paliko savo sūnėną.
Gailestis jį ima, negali nesiverkti. AOI.

LXVII

Dvylika perų pasiliko Ispanijoje.
Dvidešimt tūkstančių frankų jie turi savo draugijoje,
Neturi baimės nei mirties pavojaus.
Imperatorius sugrįžta į Prancūziją;
Po savo manteliu jis slepia savo veidą.
Šalia jo hercogas Neimas joja
Ir sako karaliui: „Dėl ko taip sielojatės?“
Karolis atsako: „Neteisingai daro tas, kas manęs klausia!
Tokį didelį skausmą turiu, kad negaliu nustoti skųstis.
Dėl Gveno bus sunaikinta Prancūzija.
Šiąnakt man atėjo angelo regėjimas,
Kad tarp mano rankų jis sulaužė mano ietį:
Tas, kuris paskyrė mano sūnėną į ariergardą.
Aš jį palikau svetimame krašte.
Dieve! Jei aš jį prarasiu, niekada neturėsiu kuo jo pakeisti.“ AOI.

LXVIII

Karolis Didysis negali nesiverkti.
Šimtas tūkstančių frankų dėl jo jaučia didelį švelnumą
Ir dėl Rolando – nuostabią baimę.
Gvenas piktadarys įvykdė išdavystę:
Iš karaliaus pagonio gavo didelių dovanų,
Aukso ir sidabro, šilkų ir brangių audinių,
Mulų ir žirgų, kupranugarių ir liūtų.
Marsilis šaukia Ispanijos baronus,
Grafus, vicegrafus, hercogus ir valdytojus,
Emyrus ir grafų sūnus:
Keturis šimtus tūkstančių jų surenka per tris dienas.
Saragosoje liepia mušti savo būgnus;
Mahometą iškelia aukščiausiame bokšte:
Nėra pagonio, kuris jo neprašytų ir negarbintų.
Tada jie joja su labai dideliu ryžtu
Per Tikrąją žemę (Tere Certeine), per slėnius ir kalnus:
Pamatė jie Prancūzijos vyrų vėliavas.
Dvylikos draugų ariergardas
Neliksite be mūšio, kurį jie jiems duos.

LXIX

Marsilio sūnėnas išjojo į priekį,
Ant mulo sėdėdamas, lazda jį ragindamas.
Savo dėdei jis tarė švelniai juokdamasis:
„Gražus sire karaliau, aš jums tarnavau tiek daug,
Tiek patyriau ir skausmo, ir vargo,
Mūšius kovojau ir nugalėjau lauke!
Duokite man dovaną – tai Rolando mirtinas smūgis;
Aš jį užmušiu savo aštriu ietigaliu.
Jei Mahometas norės būti man užtarėjas,
Išlaisvinsiu visas Ispanijos dalis
Nuo Ispanijos perėjų iki pat Diurestano.
Pavargs Karolis, o jo frankai pasiduos;
Daugiau nebeturėsite karo per visą savo gyvenimą.“
Karalius Marsilis jam atidavė pirštinę. AOI.

LXX

Marsilio sūnėnas laiko pirštinę rankoje,
Savo dėdę šaukia labai išdidžia kalba:
„Gražus sire karaliau, padarėte man didelę dovaną.
Išrinkite man dvylika savo baronų,
Kad susikautume su dvylika draugų.“
Pats pirmasis jam atsako Falsaronas,
Kursai buvo karaliaus Marsilio brolis:
„Gražus sire sūnėne, ir aš, ir jūs ten vyksime.
Šitą mūšį tikrai mes duosime
Didžiosios Karolio kariaunos ariergardui.
Lemta mums juos visus užmušti.“ AOI.

LXXI

Karalius Korsalis yra kitoje pusėje.
Barbaras jis ir labai piktų kėslų.
Jis prabilo kaip dera geram vasalui:
Už visą Dievo auksą jis nenori būti bailys…
…
Štai atjoja Malprimis iš Briganto,
Greitesnis pėsčiomis nei žirgas bėgdamas.
Prieš Marsilį jis sušunka labai garsiai:
„Aš vesiu savo kūną į Ronsevalį;
Jei rasiu Rolandą, nesiliausiu, kol jį nugalėsiu!“

LXXII

Vienas emyras (amurafles) ten yra iš Balagės,
Kūnas jo labai gražus, o veidas rūstus ir skaidrus;
Kai tik jis užsėda ant savo žirgo,
Labai išdidžiai neša savo ginklus;
Savo narsa jis yra gerai žinomas;
Būtų krikščionis, būtų jis puikus narsuolis.
Prieš Marsilį jis sušuko:
„Į Ronsevalį vyksiu savo kūnu rizikuoti!
Jei rasiu Rolandą, jo gyvenimas baigsis,
Ir Oliverio, ir visų dvylikos perų.
Prancūzai mirs skausme ir paniekoje.
Karolis Didysis senas yra ir bijantis:
Paliovė jis savo karą vesti,
Tad Ispanija mums liks laisva.“
Karalius Marsilis jam labai už tai padėkojo. AOI.

LXXIII

Vienas valdytojas (almaçurs) ten yra iš Morianės;
Nėra didesnio piktadario visoje Ispanijos žemėje.
Prieš Marsilį jis garsiai pasigyrė:
„Į Ronsevalį vesiu savo draugiją,
Dvidešimt tūkstančių su skydais ir ietimis.
Jei rasiu Rolandą, mirtį jam prižadu.
Nebus dienos, kad Karolis nesiskųstų.“ AOI.

LXXIV

Kitoje pusėje yra Turžis iš Tortosos,
Jis yra grafas, ir tas miestas jam priklauso.
Krikščionims jis nori padaryti didelį blogį,
Prieš Marsilį prie kitų jis prisijungia,
Sako karaliui: „Niekada nesibaiminkite!
Mahometas vertas daugiau nei šventas Petras iš Romos:
Jei jam tarnausite, lauko garbė bus mūsų.
Ronsevalyje su Rolandu susikirsiu,
Nuo mirties jo neapsaugos joks žmogus.
Žiūrėkite į mano kalaviją, kuris geras ir ilgas:
Prieš Diurandalį aš jį pastatysiu;
Tikrai išgirsite, katras bus viršesnis.
Prancūzai mirs, jei mums pasiduos;
Karolis senas turės ir skausmą, ir gėdą.
Daugiau žemėje jis nenešios karūnos.“

LXXV

Iš kitos pusės yra Eskremis iš Valternos.
Saracėnas jis, ir ta žemė jam priklauso.
Prieš Marsilį jis šaukia minioje:
„Į Ronsevalį vyksiu puikybės sutriuškinti.
Jei rasiu Rolandą, jis neišneš savo galvos,
Nei Oliveris, kursai kitiems vadovauja.
Dvylika perų visi pasmerkti pražūčiai.
Prancūzai mirs, o Prancūzija liks tuščia.
Gerų vasalų Karoliui tikrai pritrūks.“ AOI.

LXXVI

Kitoje pusėje yra pagonis Esturganas;
Estamarizas ten pat, jo draugas:
Piktadariai jie, išdavikai klastingi.
Tarė Marsilis: „Valdonai, eikite šen!
Į Ronsevalį vyksite perėjas pereiti,
Ir padėsite vesti mano liaudį.“
O tie atsako: „Jūsų paslaugoms!
Mes užp険ime Oliverį ir Rolandą;
Dvylika perų nuo mirties neturės apsaugos.
Mūsų kalavijai yra geri ir aštrūs;
Mes juos nudažysime raudonai karštu krauju.
Prancūzai mirs, Karolis dėl to sielosis.
Didžiąją žemę (Tere Majur) jums padovanosime.
Ateikite ten, karaliau, pamatysite tai tikrai:
Patį imperatorių jums įteiksime.“

LXXVII

Bėgte atbėgo Margarizas iš Sevilijos;
Jis valdo žemę iki pat Kazmarinos.
Dėl jo grožio damos jam yra draugės:
Nė viena jo nepamato, kad veidas nepašviesėtų;
Kai tik ji jį pamato, negali nesišypsoti;
Nėra pagonio tokios riterystės.
Atėjo į minią, virš kitų jis šaukia
Ir sako karaliui: „Visai nesibaiminkite!
Į Ronsevalį vyksiu Rolando nužudyti,
Nei Oliveris neišneš savo gyvybės.
Dvylika perų pasmerkti martyrijai.
Žiūrėkite į mano kalaviją, kuris auksu puoštas,
Jį man atsiuntė emyras iš Primos.
Aš jums prižadu, kad jis bus raudoname kraujyje.
Prancūzai mirs, o Prancūzija liks sugėdinta.
Karolis senas, su savo žila barzda,
Nebus dienos, kad jis neturėtų skausmo ir pykčio.
Per vienerius metus mes Prancūziją užimsime;
Gulėti galėsime šv. Deniso mieste.“
Karalius pagonis jam žemai nusilenkė. AOI.

LXXVIII

Kitoje pusėje yra Černublis iš Munigros.
Iki pat žemės jo plaukai plevėsuoja.
Didesnę naštą jis paneša juokais, kai pramogauja,
Nei keturi mulai, kai jie yra pakrauti.
Toje žemėje, sako jis, iš kurios jis kilęs,
Saulė nešviečia ir javai negali augti,
Lietus nekrinta, rasa neatsiduria,
Akmenų ten nėra, kurie nebūtų visiškai juodi:
Sako kai kurie, kad ten velniai gyvena.
Tarė Černublis: „Savo gerą kalaviją prisirišau.
Ronsevalyje aš jį nudažysiu raudonai.
Jei rasiu Rolandą narsųjį savo kelyje,
Jei jo neužpulsiu, tada manimi netikėkite,
Ir užkariausiu Diurandalį su saviškiu.
Prancūzai mirs, o Prancūzija liks tuščia.“
Po šitų žodžių dvylika perų susivienijo.
Šimtą tūkstančių saracėnų su savimi jie veda,
Kurie į mūšį veržiasi ir skuba.
Nueina jie ginkluotis po eglėmis.

LXXIX

Pagonys ginkluojasi saracėniškais šarvais,
Dauguma jų yra trigubai sustiprinti.
Suvarsto savo šalmus labai gerus, saragosietiškus,
Prisiriša kalavijus iš Vienos plieno;
Skydai gražūs, ietys valensijietiškos,
O vėliavos baltos, mėlynos ir raudonos.
Palieka jie mulus ir visus palefreidus,
Ant žirgų sėda ir joja tvirtai.
Skaidri buvo diena ir graži buvo saulė,
Nėra ginklo, kuris visas nešvytėtų.
Trimitai tūkstantį kartų gaudžia, kad gražiau būtų:
Didelis tas triukšmas, jį išgirdo prancūzai.
Tarė Oliveris: „Sire drauge, aš manau,
Su saracėnais galime turėti mūšį.“
Atsako Rolandas: „Tegul Dievas mums jį suteikia!
Gerai turime čia stovėti už savo karalių.
Už savo valdoną žmogus turi kęsti vargus,
Ir ištverti didelius karščius bei didelius šalčius,
Turi jis prarasti ir odą, ir plaukus.
Dabar tegul kiekvienas žiūri, kad stipriai kirstų,
Kad gėdinga daina apie mus nebūtų dainuojama!
Pagonys klysta, o krikščionys yra teisūs.
Blogu pavyzdžiu aš niekada nebūsiu.“ AOI.

LXXX

Oliveris yra ant kalvos…
Žiūri į dešinę per žolėtą slėnį,
Ir mato ateinančią tą pagonių liaudį,
Tada pašaukė Rolandą, savo draugą:
„Nuo Ispanijos pusės matau tokį triukšmą,
Tiek baltų šarvų, tiek šalmų švytinčių!
Šitie mūsų prancūzams sukels didelį pyktį.
Gvenas tai žinojo, piktadarys, išdavikas,
Kurs mus paskyrė imperatoriaus akyse.“
— „Tylėk, Oliveri,“ – grafas Rolandas atsako;
— „Mano patėvis jis yra, nenoriu, kad apie tai kalbėtume.“

LXXXI

Oliveris užlipo ant kalvos viršūnės.
Dabar jis gerai mato Ispanijos karalystę
Ir saracėnus, kurie taip gausiai susirinkę.
Švyti tie šalmai, kurie auksu ir brangakmeniais puošti,
Ir tie skydai, ir tie auksuoti šarvai,
Ir tos ietys, tos pritvirtintos vėliavos.
Net jų pulkų jis negali suskaičiuoti:
Tiek jų ten yra, kad skaičiaus nežino;
Ir jis pats dėl to labai sunerimo.
Kaip tik galėjo greičiau, nuo kalvos nulipo,
Atėjo pas prancūzus, viską jiems papasakojo.

LXXXII

Tarė Oliveris: „Aš pamačiau pagonis:
Niekada joks žmogus žemėje jų daugiau nematė.
Tie priekyje yra šimtas tūkstančių su skydais,
Šalmais suvarstytais ir baltais šarvais vilkintys;
Tiesios tos ietys, švyti tie rudi ietigaliai.
Mūšį turėsite, niekada tokio nebuvo.
Valdonai prancūzai, iš Dievo turėkite stiprybės!
Lauke stovėkite, kad nebūtume nugalėti!“
Sako prancūzai: „Gėda tam, kas bėga!
Tikrai dėl mirties jūsų nepaliks nė vienas.“ AOI.

LXXXIII

Tarė Oliveris: „Pagonys turi didelę galybę;
O mūsų prancūzų, man regis, yra labai mažai!
Drauge Rolandai, papūskite savo ragą,
Tada išgirs Karolis ir sugrąžins kariauną.“
Atsako Rolandas: „Aš pasielgčiau kaip kvailys!
Mielojoje Prancūzijoje prarasčiau savo šlovę.
Netrukus kirsiu su Diurandaliu stipriai;
Kruvinas bus jo plienas iki pat aukso rankenos.
Piktadariai pagonys nelaimę sau rado šiose perėjose:
Aš jums prižadu – visi jie pasmerkti mirčiai.“ AOI.

LXXXIV

„Drauge Rolandai, papūskite olifantą,
Tada išgirs Karolis, lieps kariaunai sugrįžti,
Padės mums karalius su savo narsuoliais.“
Atsako Rolandas: „Tebūnie tai Dievo valia,
Kad mano giminė dėl manęs nebūtų kaltinama
Nei mieloji Prancūzija nekristų į panieką!
Geriau kirsiu su Diurandaliu pakankamai,
Savo geru kalaviju, kurį prisirišau prie šono:
Visą pamatysite jo ašmenį kruviną.
Piktadariai pagonys nelaimingai čia susirinko:
Aš jums prižadu, visi jie mirčiai atiduoti.“ AOI.

LXXXV

„Drauge Rolandai, papūskite savo olifantą,
Tada išgirs Karolis, kurs eina per perėjas.
Aš jums prižadu, frankai tuoj sugrįš.“
— „Tebūnie Dievo valia,“ – atsakė jam Rolandas,
— „Kad tai būtų pasakyta apie bet kurį gyvą žmogų,
Kad dėl pagonių aš kada nors pūsčiau ragą!
Niekada nepatirs priekaišto mano giminė.
Kai aš būsiu dideliame mūšyje
Ir aš kirsiu tūkstantį ir septynis šimtus kartų,
Diurandalio plieną pamatysite kruviną.
Prancūzai yra geri, jie kirs narsiai;
Tikrai tie iš Ispanijos nuo mirties neturės apsaugos.“

LXXXVI

Tarė Oliveris: „Dėl šito aš jūsų nekaltinu.
Aš pamačiau Ispanijos saracėnus:
Padengti jais yra slėniai ir kalnai,
Ir šlaitai, ir visos lygumos.
Didelės yra kariaunos tos svetimos liaudies;
O mes turime labai mažą draugiją.“
Atsako Rolandas: „Mano noras nuo to tik didėja.
Tebūnie tai Dievo ir Jo angelų valia,
Kad niekada dėl manęs Prancūzija neprarastų savo vertės!
Geriau noriu mirti, nei kad gėda mane aplankytų.
Už gerus kirčius imperatorius mus dar labiau myli.“

LXXXVII

Rolandas yra narsus, o Oliveris yra išmintingas.
Abu jie turi nuostabią narsą:
Kai tik jie yra ant žirgų ir su ginklais,
Niekada dėl mirties vengs mūšio.
Geri yra grafai ir jų žodžiai skambūs.
Piktadariai pagonys su dideliu pykčiu joja.
Tarė Oliveris: „Rolandai, žiūrėkite šiek tiek:
Šitie mums arti, bet Karolis mums per toli.
Savo olifantą pūsti jūs nepanorote;
Būtų čia karalius, neturėtume nuostolio.
Žiūrėkite aukštyn link Ispanijos perėjų,
Matyti galite – liūdna yra ariergardas;
Kas šitą mūšį kariaus, daugiau kito nebekariaus.“
Atsako Rolandas: „Nekalbėkite tokių nesąmonių!
Blogis tam širdyje, kas krūtinėje bailus!
Mes pasiliksime tvirtai savo vietoje;
Mūsų bus ir kirčiai, ir kova.“ AOI.

LXXXIX

Kitoje pusėje yra arkivyskupas Turpinas.
Savo žirgą paragina ir užjoja ant kalvos;
Prancūzus šaukia, pamokslą jiems pasakė:
„Valdonai baronai, Karolis mus čia paliko;
Už savo karalių turime gerai mirti.
Krikščionybę padėkite išlaikyti!
Mūšį turėsite, tuo esate tikri,
Nes savo akimis matote saracėnus.
Išpažinkite savo kaltes, prašykite Dievo gailestingumo;
Aš jus išrišiu (asoldrai), kad jūsų sielos būtų išgelbėtos.
Jei mirsite, būsite šventi kankiniai,
Vietas turėsite didžiajame rojuje.“
Prancūzai nulipa, ant žemės atsiklaupia,
O arkivyskupas Dievo vardu juos palaimino:
Kaip atgailą liepė jiems kirsti priešą.

Prancūzai atsistoja, pakyla ant kojų.
Gerai jie išrišti ir laisvi nuo savo nuodėmių,
Ir arkivyskupas Dievo vardu juos peržegnojo,
Tada užsėdo ant savo greitų žirgų.
Ginkluoti jie kaip dera riteriams
Ir mūšiui yra visi pasiruošę.
Grafas Rolandas šaukia Oliverį:
„Sire drauge, labai gerai tai žinojote,
Kad Gvenas mus visus išdavė.
Paėmė jis aukso, turto ir pinigų.
Imperatorius turėtų už mus gerai atkeršyti.
Karalius Marsilis mumis pasinaudojo kaip preke;
Bet kalavijais jam teks už tai sumokėti.“ AOI.

XCI

Per Ispanijos perėjas joja Rolandas
Ant Vejantifo (Veillantif), savo gero greito žirgo.
Dėvi savo šarvus, jie jam labai tinka,
Savo ietį narsuolis laiko rankoje,
Į dangų nukreipęs jos smaigalį,
Prie jos prisegta vėliava visiškai balta;
Jos kutai plaka jam per rankas.
Kūnas jo labai gražus, veidas skaidrus ir besišypsantis.
Jo draugas iš paskos jį seka,
O tie iš Prancūzijos jį vadina savo užtarėju.
Į saracėnus jis žiūri rūstžiai,
O į prancūzus – nuolankiai ir švelniai,
Ir jiems tarė žodį mandagiai:
„Valdonai baronai, ramiai, žingsnį laikydami!
Šitie pagonys eina didelės martyrijos ieškoti.
Šiandien turėsime laimikį gražų ir puikų:
Joks Prancūzijos karalius neturėjo tokio vertingo.“
Sulig šiais žodžiais kariaunos susitiko. AOI.

XCII

Tarė Oliveris: „Nenoriu daugiau kalbėti.
Savo olifanto nepanorote pūsti,
Tad iš Karolio jokios pagalbos neturite.
Jis nieko nežino, narsuolis čia nekaltas.
Tie, kurie ten yra, visai nėra peiktini.
Tad jokite, kiek tik galite!
Valdonai baronai, lauke laikykitės!
Vardan Dievo prašau, gerai apgalvokite –
Kirčius kirsti, priimti ir duoti!
Karolio šūkio („Munjoie“) neturime pamiršti.“
Sulig šiuo žodžiu prancūzai sušuko.
Kas tada būtų girdėjęs „Munjoie“ prašant,
Tam apie narsą primintų tai amžiams.
Tada jie joja, Dieve! Su tokia didžia drąsa!
Paragina žirgus, kad kuo greičiau lėktų,
Eina kirsti – ką gi jie kitą darytų?
O saracėnai jų visai neišsigando;
Frankai ir pagonys, štai jie susirėmė.

XCIII

Marsilio sūnėnas, vardu Aelrotas;
Pats pirmasis išjojo prieš kariauną.
Mūsų prancūzams jis sako tokius blogus žodžius:
„Piktadariai prancūzai, šiandien susikirsite su mūsiškiais.
Išdavė jus tas, kurs saugoti jus turėjo.
Kvailas yra karalius, kurs paliko jus perėjose.
Šiandien mieloji Prancūzija praras savo šlovę,
Karolis Didysis – dešinę savo kūno ranką.“
Kai išgirdo Rolandas, Dieve! kokį didelį skausmą pajuto!
Savo žirgą paragina, leidžia bėgti iš visų jėgų,
Eina jo kirsti grafas, kiek tik gali.
Skydą jam sulaužo ir šarvus jam praplėšia,
Krūtinę jam perkerpa, sulaužo jam kaulus,
Visą stuburą jam atskiria nuo nugaros,
Savo ietimi sielą jam išmeta lauk,
Stipriai jį stumia, priverčia kūną sudrebėti,
Visu ieties ilgiu nuo žirgo jį numeta negyvą,
Į dvi dalis jam sulaužė kaklą.
Nesiliaus, sako jis, jam nepasakęs:
„Šalin, niekše! Karolis visai nėra kvailas,
Ir išdavystės niekada nemėgo.
Jis pasielgė narsiai, kad mus paliko perėjose.
Šiandien mieloji Prancūzija nepraras savo šlovės.
Kirskite, frankai, mūsų yra pirmas kirtis!
Mes esame teisūs, o šitie rijūnai klysta.“ AOI.

XCIV

Vienas hercogas ten yra, vardu Falsaronas;
Icil buvo karaliaus Marsilio brolis.
Jis valdė Datano ir Abirono žemes.
Po dangum nebuvo bjauresnio piktadario.
Tarp abiejų akių jo kaktos plotis
Geras puspedis – žmogus galėtų pamatuoti.
Didelį skausmą pajuto, pamatęs savo sūnėną negyvą,
Išpuolė iš minios, puolė į pačią tirštumą,
Ir sušuko pagonių šūkį.
Prancūzams jis buvo labai priešiškas:
„Šiandien mieloji Prancūzija praras savo garbę!“
Tai išgirdo Oliveris, pajuto didelį pyktį.
Žirgą paragina auksiniais pintinais,
Eina jo kirsti kaip dera narsuoliui.
Skydą jam sulaužo ir šarvus jam praplėšia,
Į kūną jam suleidžia vėliavos kutus,
Visu ieties ilgiu numeta jį negyvą iš balno;
Žiūri į žemę, mato gulintį rijūną,
Ir jam tarė labai rūstžia kalba:
„Tavo grasinimai, niekše, man nė motais.
Kirskite, frankai, nes tikrai juos nugalėsime!“
„Munjoie“ sušuko – tai Karolio šūkis. AOI.

XCV

Vienas karalius ten yra, vardu Korsablis,
Barbaras jis iš svetimo krašto,
Ir pašaukė kitus saracėnus:
„Šitą mūšį tikrai galime laimėti,
Nes prancūzų čia yra labai mažai.
Tuos, kurie čia yra, turime niekinti.
Tikrai dėl Karolio nė vienas nebus išgelbėtas:
Štai diena, kurią jiems teks mirti.“
Gerai tai išgirdo arkivyskupas Turpinas,
Po dangum nėra žmogaus, kurio jis labiau nekęstų.
Savo žirgą paragina gryno aukso pintinais,
Su didžia jėga eina jo kirsti.
Skydą jam sulaužė, šarvus jam sudraskė,
Savo didelę ietį per patį kūną jam pervėrė,
Stipriai jį stūmė, kad negyvas sudrebėtų,
Visu ieties ilgiu numetė jį negyvą kelyje.
Žiūri į žemę, mato gulintį rijūną,
Nesiliaus jam nepasakęs:
„Niekše pagoni, tu čia sumelavai!
Karolis, mano valdonas, mums yra užtarėjas visada.
Mūsų prancūzai neturi noro bėgti.
Jūsų draugus mes visus sustabdysime.
Naujieną jums sakau – mirtį turėsite ištverti.
Kirskite, prancūzai! Nė vienas savęs nepamirškit!
Šitas pirmas kirtis yra mūsų, Dievui ačiū!“
„Munjoie“ sušuko, kad lauką išlaikytų.

XCVI

O Gerinas kerta Malprimiui iš Briganto.
Gerasis jo skydas nė denerio nevertas:
Visą jam sulaužo krištolinę buklę,
Vieną pusę jam numeta žemyn;
Šarvus jam sudrasko iki pat kūno,
Savo gerą ietį į kūną jam suleidžia;
Pagonis krenta žemyn į krūvą.
Jo sielą nusineša Šėtonas. AOI.

XCVII

O jo draugas Žereras kerta emyrui.
Skydą jam sulaužo ir šarvų žiedus sudrasko,
Savo gerą ietį jam į krūtinę įsmeigia,
Stipriai stumia, per patį kūną ji pereina,
Kad negyvą jį nubloškia lauke visu ieties ilgiu.
Tarė Oliveris: „Gražus yra mūsų mūšis!“

XCVIII

Hercogas Samsonas eina kirsti valdytojo (almaçur).
Skydą jam sulaužo, kurs auksu ir gėlėmis puoštas,
Gerieji šarvai jam menka apsauga,
Perkerta jam širdį, kepenis ir plaučius,
Kad nubloškia jį negyvą, kam tai patiktų ar ne.
Tarė arkivyskupas: „Šitas kirtis – tikro narsuolio!“

XCIX

O Anseisas leidžia žirgui bėgti,
Eina kirsti Turžio iš Tortosos.
Skydą jam sulaužo po auksine bukle,
Jo šarvų dvigubus žiedus sudrasko,
Gerosios ieties smaigalį į kūną jam suleidžia,
Stipriai stumia, visą plieną per jį pervėrė,
Visu ieties ilgiu lauke jį negyvą nuvertė.
Tarė Rolandas: „Šitas kirtis – tikro vyro!“

O Engeleras, gaskonas iš Bordo,
Savo žirgą paragina, atleidžia jam vadžias,
Eina kirsti Eskremio iš Valternos.
Skydą nuo kaklo jam sulaužo ir sudaužo,
Jo šarvų antkaklį jam perplėšia,
Kerta jam į krūtinę tarp abiejų raktikaulių,
Visu ieties ilgiu numeta jį negyvą iš balno.
Po to jam tarė: „Pasmerkti jūs pražūčiai!“ AOI.

O Otas kerta pagoniui Estorganui,
Į jo skydą priekinėje dalyje,
Kad visą jam nupjauna – raudoną ir baltą;
Jo šarvų apačią jam sudrasko,
Į kūną jam suleidžia savo gerą aštrią ietį,
Kad negyvą jį numeta nuo jo bėgančio žirgo.
Po to jam tarė: „Niekas jūsų čia neapsaugos!“

CII

O Berenžė kerta Astramarizui.
Skydą jam sulaužo, šarvus jam sudrasko,
Savo stiprią ietį per patį kūną jam pervėrė,
Kad negyvą jį nubloškė tarp tūkstančio saracėnų.
Iš dvylikos perų dešimt jau yra nukauta;
Tik du iš jų beliko gyvi:
Tai Černublis ir grafas Margarizas.

CIII

Margarizas yra labai narsus riteris,
Ir gražus, ir stiprus, ir greitas, ir lengvas.
Žirgą paragina, eina kirsti Oliverio.
Skydą jam sulaužo po gryno aukso bukle,
Šalia šono jam praveda savo ietį.
Dievas jį apsaugojo, kad kūno nepalietė.
Ieties kotas sutrūko, bet jo nenumetė.
Pro šalį jis nujojo, nes niekas nesutrukdė;
Pučia savo ragą (gresle), kad saviškius sušauktų.

CIV

Mūšis yra nuostabus ir visuotinis.
Grafas Rolandas visai nesaugus jaučiasi,
Kerta ietimi, kol ieties kotas laiko;
Po penkiolikos kirtimų ji sulūžo ir dingo;
Išsitraukia Diurandalį, savo gerą kalaviją, nuogą,
Žirgą paragina, eina kirsti Černublio.
Šalmą jam sulaužo, kur karbunkulai švyti,
Perkerta galvą ir plaukus,
Iškerta jam akis ir veidą,
Baltus šarvus, kurių žiedai smulkūs,
Ir visą kūną iki pat tarpkojo.
Iki pat balno, kurs auksu kaustytas,
Žirgo nugaroje kalavijas sustojo;
Perkirtas stuburas, niekas nesulaikė,
Viską negyvą nubloškė pievoje ant vešlios žolės.
Po to jam tarė: „Niekše, nelaimingai čia atėjai!
Iš Mahometo niekada neturėsi pagalbos.
Per tokį rijūną mūšis šiandien nebus laimėtas.“

Grafas Rolandas per patį lauką joja,
Laiko Diurandalį, kurs gerai kerta ir pjauna,
Saracėnams jis daro labai didelį nuostolį.
Kas būtų matęs jį vieną negyvą ant kito klojant,
Kraują visai gryną toj vietoj tekant!
Kruvinas jo šarvas ir abi rankos,
Gerojo žirgo kaklas ir pečiai.
O Oliveris kirsti nesiliauja,
Dvylikai perų nereikia priekaištauti,
Ir prancūzai ten kerta ir kapoja.
Miršta pagonys, o kiti alpsta.
Tarė arkivyskupas: „Garbė mūsų narsuoliams!“
„Munjoie“ sušuko – tai Karolio šūkis. AOI.

CVI

O Oliveris joja per kovos sūkurį,
Jo ietis sulūžusi, liko tik nuolauža,
Ir eina kirsti pagonio Maluno.
Skydą jam sulaužo, kurs auksu ir gėlėmis puoštas,
Iš galvos jam išmuša abi akis,
Ir smegenys jam iškrenta po kojomis,
Negyvą jį nuvertė kartu su septyniais šimtais jų vyrų;
Tada nužudė Turžį ir Esturgūzą:
Ieties kotas subyrėjo iki pat rankų.
Tarė Rolandas: „Drauge, ką jūs darote?
Tokiam mūšyje man nereikia lazdos:
Geležis ir plienas čia turi turėti vertę.
Kur jūsų kalavijas, vardu Altikleras (Halteclere)?
Iš aukso jo rankena, iš krištolo galvutė.“
— „Negalėjau jo ištraukti,“ – Oliveris jam atsako,
— „Nes kirsti turėjau tokį didelį poreikį!“ AOI.

CVII

Valdonas Oliveris išsitraukė savo gerą kalaviją,
Kurio jo draugas Rolandas tiek prašė,
Ir jis jį kaip riteris pademonstravo.
Kerta pagoniui Justinui iš Val Ferės.
Visą galvą jam per patį vidurį perskyrė,
Perkirto kūną ir auksuotus šarvus,
Gerąjį balną, kurs auksu ir brangakmeniais puoštas,
Ir žirgo stuburą jam perpjovė:
Viską negyvą nubloškė prieš save pievoje.
Tarė Rolandas: „Dabar jus pripažįstu broliu.
Už tokius kirčius mus myli imperatorius.“
Iš visų pusių sušukta „Munjoie“. AOI.

CVIII

Grafas Gerinas sėdi ant žirgo Sorelio,
O jo draugas Žereras ant Pasecerfo.
Atleidžia jie vadžias, ragina abu vienu metu,
Ir eina kirsti pagonio Timozelio,
Vienas į skydą, o kitas į šarvus.
Dvi jų ietys jo kūne sulūžo,
Negyvą jį nuvertė pačiame pūdyme.
Negirdėjau sakant ir pats aš nežinau,
Katras iš jų dviejų buvo greitesnis.
…
O arkivyskupas jiems nužudė Siglorelį,
Burtininką, kurs jau buvo pragare:
Burtų menais jį ten nuvedė Jupiteris.
Tarė Turpinas: „Šitas mums buvo pasmerktas.“
Atsako Rolandas: „Nugalėtas šitas niekšas.
Oliveri, broli, tokie kirčiai man patinka.“

CIX

Mūšis dar labiau įsiplieskė tuo metu.
Frankai ir pagonys nuostabius kirčius duoda.
Kerta vieni, kiti ginasi.
Tiek daug iečių ten sulūžusių ir kruvinų,
Tiek vėliavų sudraskytų ir tiek ženklų!
Tiek gerų prancūzų ten praranda savo jaunystę!
Nepamatys jie savo motinų nei savo žmonų,
Nei tų iš Prancūzijos, kurie perėjose jų laukia. AOI.
Karolis Didysis dėl to verkia ir sielojasi.
Kokia iš to nauda? Pagalbos jie neturės.
Blogą tarnystę tą dieną jam atliko Gvenas,
Kai Saragosoje savo šeimyną nuėjo parduoti;
Po to dėl to prarado ir savo gyvybę, ir narius;
Teisme Achene buvo nuteistas pakarti,
O kartu su juo trisdešimt jo giminaičių,
Kurie mirties išvengti vilties neturėjo. AOI.

Mūšis yra nuostabus ir sunkus.
Labai gerai ten kerta Oliveris ir Rolandas,
Arkivyskupas daugiau nei tūkstantį kirtimų duoda,
Dvylika perų visai nesnaudžia,
Ir prancūzai kerta visi kartu.
Miršta pagonys tūkstančiais ir šimtais:
Kas nebėga, tam nuo mirties nėra apsaugos;
Nori ar ne, visi ten baigia savo laiką.
Prancūzai ten praranda savo geriausius karius.
Nepamatys jie savo tėvų nei savo giminių,
Nei Karolio Didžiojo, kurs perėjose jų laukia.
Prancūzijoje tuo metu baisus klyksmas:
Kyla audros su perkūnija ir vėju,
Lietūs ir kruša be jokio saiko;
Krenta ten žaibai tankiai ir dažnai,
Ir žemės drebėjimas ten tikrai vyksta.
Nuo šv. Mykolo uolų iki pat Sento,
Nuo Bezansono iki pat Vitsando uosto,
Nėra namo, kurio siena nesugriūtų.
Vidurdienį ten didelė tamsa.
Nėra šviesos, nebent dangus įskiltų.
Žmogus to nemato, kad labai neišsigąstų.
Sako daugelis: „Tai pabaiga,
Pasaulio galas, kurs mus ištiko.“
Jie to nežino ir tiesos nesako:
Tai yra didis skausmas dėl Rolando mirties.

CXI

Prancūzai ten kerta iš širdies ir su jėga;
Pagonys miršta tūkstančiais ir miniois:
Iš šimto tūkstančių negali išsigelbėti nė du.
Tarė arkivyskupas: „Mūsų vyrai labai narsūs;
Po dangum nėra žmogaus, kurs turėtų geresnių.
Tai parašyta Frankų žygdarbiuose (Geste Francor),
Kad vasalas yra mūsų imperatorius.“
Eina per lauką, ieško saviškių,
Verkia akimis iš skausmo ir švelnumo
Dėl savo giminių iš širdies ir iš meilės.
Karalius Marsilis su savo didžiule kariauna juos užgriuvo. AOI.

CXII

Marsilis ateina per slėnį
Su savo didele kariauna, kurią surinko.
Dvidešimt pulkų karalius suskaičiavo.
Švyti tie šalmai su auksiniais akmenimis,
Ir tie skydai, ir tie šarvai blizgantys.
Septyni tūkstančiai trimitų (graisles) duoda ženklą,
Didelis triukšmas visame krašte.
Tarė Rolandas: „Oliveri, drauge, broli,
Gvenas piktadarys mūsų mirtį prisiekė.
Išdavystė negali likti paslaptyje;
Labai didelį kerštą įvykdys imperatorius.
Mūšį turėsime ir stiprų, ir ilgą,
Niekada joks žmogus tokio nematė susidūrus.
Aš kirsiu su Diurandaliu, savo kalaviju,
O jūs, drauge, kirsite su Altikleru.
Tiek daug vietų mes juos nešiojome!
Tiek daug mūšių su jais užbaigėme!
Gėdinga daina apie juos neturi būti dainuojama.“ AOI.

CXIII

Marsilis mato savo liaudies martyriją,
Tad liepia pūsti savo ragus ir trimitus,
Tada joja su savo didele kariauna.
Priekyje joja saracėnas Abismas:
Piktisnio už jį nebuvo jo draugijoje.
Būdo jis blogo ir didelių piktadarysčių;
Netiki jis Dievu, šventosios Marijos sūnumi;
Toks jis juodas kaip ištirpinta derva;
Labiau jis mėgsta išdavystę ir žudynes,
Negu visą Galisijos auksą;
Niekada joks žmogus nematė jo žaidžiant ar juokiantis.
Narsus jis yra ir labai didelės begėdystės:
Dėl to jis mielas piktadariui karaliui Marsiliui;
Savo drakoną neša, prie kurio jo liaudis jungiasi.
Arkivyskupas jo niekada nemylės;
Kai tik jį pamatė, užsimanė jį kirsti.
Tyliai pasakė pats sau:
„Šitas saracėnas man atrodo kaip tikras eretikas;
Daug geriau bus, jei aš eisiu jo nužudyti.
Niekada nemėgau bailio nei bailystės.“ AOI.

CXIV

Arkivyskupas pradeda mūšį.
Sėdi ant žirgo, kurį atėmė iš Grosailės,
Tai buvo karalius, kurį jis nužudė Danijoje.
Žirgas tas greitas ir nagingas,
Kojos tvirtos ir blauzdos plokščios,
Trumpa šlaunis ir kryžius labai platus,
Ilgas šonai ir stuburas labai aukštas,
Balta uodega ir karčiai gelsvi,
Mažos ausys, galva visiškai rusva;
Žvėries nėra jokio, kurs prieš jį bėgtų.
Arkivyskupas paragina žirgą su tokia didele narsu!
Nesiliaus, kol Abismo neužpuls.
Eina jo kirsti į skydą nuostabų:
Brangakmeniai ten, ametistai ir topazai,
Esterimalai ir karbunkulai, kurie dega;
Val Metas vietovėje jam jį davė velnias,
O jį ten nusiuntė emyras Galafė.
Turpinas ten kerta, nieko negailėdamas,
Po jo kirtimo nemanau, kad jis denerio vertas,
Kūną jam perpjovė nuo vieno šono iki kito,
Kad negyvą jį nubloškė tuščioje vietoje.
Sako prancūzai: „Štai didelė narsa!
Arkivyskupo rankose lazda (croce) gerai saugo.“

CXV

Prancūzai mato, kad pagonių yra tiek daug,
Iš visų pusių jais padengti laukai.
Dažnai prisimena Oliverį ir Rolandą,
Dvylika perų, kad jie būtų jiems užtarėjai.
O arkivyskupas jiems tarė iš savo pusės:
„Valdonai baronai, nemanykite nieko blogo!
Vardan Dievo prašau, kad nebūtumėte bėgantys,
Kad joks narsuolis gėdingai apie tai nedainuotų.
Daug geriau mums mirti kovojant.
Prižadėta mums – pabaigą pasieksime tuoj pat,
Po šitos dienos nebūsime daugiau gyvi;
Bet dėl vieno dalyko aš esu jums tikras užtarėjas:
Šventas rojus jums yra atvertas;
Prie Nekaltųjų (Innocenz) jūs ten sėdėsite.“
Sulig šiuo žodžiu džiūgauja frankai,
Nėra ten nė vieno, kurs „Munjoie“ nešauktų. AOI.

CXVI

Vienas saracėnas ten buvo iš Saragosos,
Miesto viena pusė jam priklauso:
Tai Klimborinas, kurs visai nebuvo narsuolis.
Pasitikėjimą gavo iš grafo Gveno,
Dėl draugystės pabučiavo jį į lūpas,
Ir jam davė savo šalmą ir karbunkulą.
Didžiajai žemei (Tere Major), sako jis, gėdą padarys,
Iš imperatoriaus jis atims karūną.
Sėdi ant žirgo, kurį vadina Barbamuše,
Greitesnis jis už vanagą ar kregždę.
Paragina jį stipriai, vadžias jam atleidžia,
Ir eina kirsti Engelero iš Gaskonės.
Neapsaugo jo nei skydas, nei šarvai:
Savo ieties smaigalį į kūną jam suleidžia,
Stipriai stumia, visą plieną per jį pervėrė,
Visu ieties ilgiu lauke jį negyvą nuvertė.
Po to sušuko: „Šitie tinkami sutriuškinti!
Kirskite, pagonys, kad minia praretėtų!“
Sako prancūzai: „Dieve, koks skausmas dėl narsuolio!“ AOI.

CXVII

Grafas Rolandas šaukia Oliverį:
„Sire drauge, Engeleras jau negyvas;
Narsiau už jį riterio mes neturėjom.“
Atsako grafas: „Teduoda Dievas man už jį atkeršyti!“
Savo žirgą paragina gryno aukso pintinais,
Laiko Altiklerą (Halteclere), kurio plienas kruvinas,
Su didžia jėga eina kirsti pagonio.
Sudrebino savo kirtį, ir saracėnas krenta;
Jo sielą nusineša piktosios dvasios.
Tada nužudė hercogą Alfajieną,
Eskababiui jis galvą nukirto,
Septynis arabus iš balno išmušė:
Šitie nebebus narsūs kariauti niekada.
Tarė Rolandas: „Mano draugas įniršęs!
Šalia manęs jis vertas didžios pagarbos.
Už tokius kirčius Karolis mus dar labiau brangina.“
Garsiai sušuko: „Kirskite, riteriai!“ AOI.

CXVIII

Kitoje pusėje yra pagonis Valdabrunas:
Tasai, kuris į riterius įšventino karalių Marsilį.
Jis valdovas jūroje keturių šimtų laivų (drodmunz);
Nėra jūreivio, kurs jo vardu nesiektų.
Jeruzalę jis užėmė kadaise per išdavystę,
Išniekino Saliamono šventyklą,
Patriarchą nužudė ties krikštykla.
Jis pasitikėjimą turėjo iš grafo Gveno:
Tas jam davė savo kalaviją ir tūkstantį auksinių.
Sėdi ant žirgo, kurį vadina Gramimundu,
Greitesnis jis už bet kurį sakalą.
Paragina jį stipriai aštriais pintinais,
Eina kirsti turtingojo hercogo Samsono.
Skydą jam sulaužo ir šarvus jam praplėšia,
Į kūną jam suleidžia vėliavos kutus,
Visu ieties ilgiu numeta jį negyvą iš balno…
„Kirskite, pagonys, nes tikrai juos nugalėsime!“
Sako prancūzai: „Dieve, koks skausmas dėl narsuolio!“ AOI.

CXIX

Grafas Rolandas, pamatęs Samsoną negyvą,
Galite žinoti, kokį didelį skausmą pajuto.
Savo žirgą paragina, leidžia bėgti iš visų jėgų.
Laiko Diurandalį, kurs vertas daugiau už gryną auksą;
Eina jo kirsti narsuolis, kiek tik gali,
Per jo šalmą, kurs auksu ir brangakmeniais puoštas,
Perkerta galvą, šarvus ir kūną,
Gerąjį balną, kurs auksu puoštas,
Ir žirgo nugarą giliai perpjovė;
Abu nužudė, kam tai patiktų ar ne.
Sako pagonys: „Šitas kirtis mums labai skaudus!“
Atsako Rolandas: „Negaliu mylėti jūsiškių;
Jūsų pusėje yra puikybė ir neteisybė.“ AOI.

CXX

Iš Afrikos atvyko vienas afrikietis,
Tai Malkiantas, karaliaus Malkudo sūnus.
Jo ginklai visi auksu kaustyti:
Prieš dangų virš visų kitų jis švyti.
Sėdi ant žirgo, kurį vadina Salt Perdut:
Nėra žvėries, kurs galėtų su juo lenktyniauti.
Eina kirsti Anseiso į skydą:
Visą jam nupjovė – raudoną ir mėlyną;
Jo šarvų apačią jam sudraskė,
Į kūną jam suleido ir geležį, ir medį;
Mirė grafas, jo laikas baigėsi.
Sako prancūzai: „Narsuoli, nelaimingai čia žuvai!“

CXXI

Per lauką joja Turpinas, arkivyskupas.
Joks kitas dvasininkas (tel coronet) negiedojo mišių,
Kurs savo kūnu būtų įvykdęs tiek narsos darbų.
Tarė pagoniui: „Tegul Dievas tau visas nelaimes siunčia!
Tokį nužudei, dėl kurio man širdį gelia.“
Savo gerą žirgą jis privertė šokti,
Ir kirto jam į skydą iš Toledo,
Kad negyvą jį nubloškė ant žalios žolės…
…

CXXII

Iš kitos pusės yra pagonis Grandonijas,
Kapuelio, Kapadokijos karaliaus, sūnus.
Sėdi ant žirgo, kurį vadina Marmorija,
Greitesnis jis už skrendantį paukštį.
Atleidžia vadžias, pintinais jį ragina,
Ir eina kirsti Gerino su visa savo jėga.
Raudoną skydą jam sulaužo, nuo kaklo jį nuplėšia;
Po to jam šarvus praskleidė,
Į kūną jam suleido visą mėlyną vėliavą,
Kad negyvą jį nubloškė ant aukštos uolos.
Jo draugą Žererą dar nužudė,
Ir Berenžė, ir Gvioną iš Šv. Antano;
Tada eina kirsti turtingojo hercogo Austoržo,
Kurs valdė Valensą ir Enverą prie Ronos.
Negyvą jį nubloškė, pagonys dėl to labai džiaugiasi.
Sako prancūzai: „Mūsiškiai labai gęsta!“

CXXIII

Grafas Rolandas laiko savo kalaviją kruviną.
Gerai jis girdėjo, kaip prancūzai dūsauja;
Tokį skausmą turi, kad atrodo, jog perpus plyš;
Tarė pagoniui: „Tegul Dievas tau visas nelaimes siunčia!
Tokį nužudei, už kurį brangiai liepsiu sumokėti!“
Savo žirgą paragina, kurs išgirdo raginimą.
Kas už tai mokės – jie susitiko kartu.

CXXIV

Grandonijas buvo ir narsus vyras, ir garbingas,
Ir stiprus, ir riteris kovojantis.
Savo kelyje jis susitiko Rolandą.
Niekada jo nematęs, iškart jį pažino
Iš rūstaus veido ir gražaus jo kūno,
Iš žvilgsnio ir iš laikysenos:
Negalėjo nesutrikti, jis išsigando.
Bėgti norėtų, bet tai jam nieko nepadės:
Grafas jį kerta taip narsiai,
Kad iki pat nosies apsaugos (nasel) visą šalmą jam perskelia,
Perpjauna nosį, burną ir dantis.
Visą kūną ir šarvus jazerencus,
Auksinio balno abi sidabrines dalis
Ir žirgo nugarą giliai perpjovė;
Abu nužudė be jokios vilties atgyti,
O tie iš Ispanijos šaukiasi nelaimės sielvartaudami.
Sako prancūzai: „Gerai kerta mūsų užtarėjas!“

CXXV

Mūšis yra nuostabus ir greitas.
Prancūzai kerta su jėga ir pykčiu,
Kerta rankas, šonus, stuburus,
Drabužius iki pat gyvo kūno.
Ant žalios žolės grynas kraujas sruvena…
…
„Didžioji žeme (Tere Major), tebūnie Mahometas tave prakeikia!
Virš visų tautų tavo drąsa didžiausia.“
Nėra ten nė vieno, kurs nešauktų: „Marsili!
Jok, karaliau! Mums reikia pagalbos!“

CXXVI

Mūšis yra ir nuostabus, ir didelis.
Prancūzai kerta švytinčiomis ietimis.
Ten pamatytumėte tokį didį žmonių skausmą,
Tiek vyrų negyvų, sužeistų ir kruvinų!
Vienas guli ant kito – ir aukštielninkas, ir kniūbsčias.
Saracėnai nebegali to ištverti:
Nori ar ne, jie palieka lauką.
Iš visų jėgų juos persekioja frankai. AOI.

CXXVII

Grafas Rolandas šaukia Oliverį:
„Sire drauge, jei sutiktumėte,
Arkivyskupas yra labai geras riteris,
Nėra geresnio žemėje nei po dangum;
Gerai moka kirsti ir ietimi, ir ietigaliu.“
Atsako grafas: „Eikime jam padėti!“
Sulig šiuo žodžiu frankai vėl pradėjo.
Kieti yra kirčiai ir kova sunki;
Labai didelis skausmas ištiko krikščionis.
Kas tada būtų matęs Rolandą ir Oliverį
Savo kalavijais kirsti ir kapoti!
Arkivyskupas ten kerta savo ietimi.
Tuos, kuriuos jie nužudė, tikrai galima suskaičiuoti,
Tai parašyta raštuose ir dokumentuose,
Taip sako Žygdarbis (Geste) – daugiau nei keturi tūkstančiai.
Keturiuose puolimuose jiems sekėsi gerai;
Penktasis po to jiems sunkus ir graudus.
Visi nužudyti šitie prancūzų riteriai,
Liko tik šešiasdešimt, kuriuos Dievas ten pasigailėjo:
Prieš mirštant jie save parduos labai brangiai. AOI.

CXXVIII

Grafas Rolandas mato saviškių didelį nuostolį.
Savo draugą Oliverį jis pašaukė:
„Gražus sire, brangus drauge, vardan Dievo, kas jus slegia?
Tiek daug gerų vasalų matote gulinčių žemėje!
Gailėtis galime mielosios Prancūzijos, gražiosios.
Dėl tokių baronų, kokia ji dabar liko tuščia!
Ak! karaliau, drauge, kodėl jūsų čia nėra?
Oliveri, broli, kaip galėtume tai padaryti?
Kokiu būdu jam nusiųsime naujienas?“
Tarė Oliveris: „Aš nežinau kaip ieškoti.
Geriau noriu mirti, nei kad gėda mums būtų prikišta.“ AOI.

CXXIX

Tarė Rolandas: „Pūsiu olifantą,
Tada išgirs Karolis, kurs eina per perėjas.
Aš jums prižadu, frankai tuoj sugrįš.“
Tarė Oliveris: „Gėda būtų didelė
Ir priekaištas visiems jūsų giminaičiams;
Šita gėda truktų visą jų gyvenimą!
Kai aš jums sakiau, nieko nedarėte;
Bet dabar nedarykite to pagal mano patarimą.
Jei pūsite, tai nebebus narsumas.
Jau abidvi jūsų rankos kruvinos!“
Atsako grafas: „Kirčių ten pridariau gražių!“ AOI.

CXXX

Tarė Rolandas: „Sunki yra mūsų kova;
Aš pūsiu, tada išgirs karalius Karolis.“
Tarė Oliveris: „Tai nebūtų riterystė!
Kai aš jums sakiau, drauge, jūs nepanorote.
Būtų čia karalius, neturėtume nuostolio.
Tie, kurie ten yra, neturi gauti priekaišto.“
Tarė Oliveris: „Prisiekiu šia savo barzda,
Jei tik pamatysiu savo gražiąją seserį Aldą,
Niekada daugiau negulėsite jos glėbyje!“ AOI.

CXXXI

Tarė Rolandas: „Kodėl ant manęs pykstate?“
O jis atsako: „Drauge, jūs tai padarėte,
Nes narsumas su protu nėra kvailybė;
Saikas vertas daugiau nei beprotybė.
Prancūzai mirė dėl jūsų lengvabūdiškumo.
Niekada Karolis iš mūsų nebeturės tarnystės.
Jei būtumėte manimi tikėjęs, būtų atvykęs mano valdonas;
Šitą mūšį būtume [užbaigę ar laimėję]
Arba paimtas, arba nužudytas būtų karalius Marsilis.
Jūsų narsa, Rolandai, nelaimę mums atnešė!
Karolis Didysis iš mūsų nebeturės pagalbos.
Nebus tokio žmogaus iki pat Dievo teismo.
Jūs ten mirsite, o Prancūzija bus sugėdinta.
Šiandien mus palieka ištikima draugystė:
Dar iki vakaro bus graudus išsiskyrimas.“ AOI.

CXXXII

Arkivyskupas išgirdo juos besiginčijant,
Žirgą paragina gryno aukso pintinais,
Atjojo pas juos, pradėjo juos drausminti:
„Sire Rolandai, ir jūs, sire Oliveri,
Vardan Dievo prašau, nesiginčykite!
Rago pūtimas mums nebeatneš išgelbėjimo,
Bet vis dėlto tai būtų daug geriau:
Sugrįš karalius, galės už mus atkeršyti;
Tie iš Ispanijos neturi sugrįžti džiūgaudami.
Mūsų prancūzai čia nulips ant žemės,
Ras mus ir negyvus, ir sukapotus,
Pakels mus į neštuvus ant nešulinių gyvulių,
Verks dėl mūsų iš skausmo ir gailesčio,
Palaidos mus bažnyčių šventoriuose;
Mūsų nesuės nei vilkai, nei kiaulės, nei šunys.“
Atsako Rolandas: „Sire, labai gerai sakote.“ AOI.

CXXXIII

Rolandas pridėjo olifantą prie burnos,
Stipriai jį suėmė, su visa jėga papūtė.
Aukšti yra kalnai ir balsas nuaidėjo toli,
Už gerų trisdešimties mylių girdėjo atsiliepiant.
Karolis tai išgirdo ir visos jo draugijos.
Tarė karalius: „Mūšį kariauja mūsų vyrai!“
O Gvenas jam atsakė priešpriešiais:
„Jei kitas tai sakytų, pasirodytų kaip didelis melas!“ AOI.

CXXXIV

Grafas Rolandas su vargu ir su pastangom,
Su didžiu skausmu pučia savo olifantą.
Per burną jam ištryško grynas kraujas.
Iš jo smegenų smilkinys plyšo.
Rago garsas, kurį jis laiko, yra labai stiprus:
Karolis jį girdi, kurs eina per perėjas.
Hercogas Neimas jį išgirdo, klausosi frankai.
Tarė karalius: „Aš girdžiu Rolando ragą!
Niekada jo nepūstų, jei nesikautų.“
Gvenas atsako: „Nėra ten jokio mūšio!
Jūs jau senas, pražilęs ir baltas;
Tokiais žodžiais panašus esate į vaiką.
Gerai žinote didžią Rolando puikybę;
Stebuklas, kad Dievas jį tiek pakenčia.
Kadaise jis paėmė Neapolį be jūsų įsakymo;
Išpuolė saracėnai iš vidaus,
Susikovė jie su geruoju vasalu Rolandu,
Po to vandenimis nuplovė pievas nuo kraujo;
Tai padarė, kad nebūtų matyti.
Dėl vieno vienintelio kiškio jis visą dieną pučia ragą.
Prieš savo perus dabar jis juokauja.
Po dangum nėra žmonių, kurie drįstų jį pulti lauke.
Tad jokite! Ko gi jūs sustojote?
Didžioji žemė (Tere Major) dar labai toli priekyje.“ AOI.

CXXXV

Grafui Rolandui burna kruvina.
Iš jo smegenų plyšo smilkinys.
Olifantą pučia su skausmu ir su vargu.
Karolis jį išgirdo ir jo prancūzai jį supranta.
Tarė karalius: „Tas ragas turi ilgą kvėpavimą!“
Atsako hercogas Neimas: „Narsuolis ten kenčia!
Mūšis ten vyksta, mano manymu.
Tas jį išdavė, kas jums liepia apsimesti.
Ginkluokitės, sušukite savo šūkį,
Gelbėkite savo kilniąją šeimyną:
Pakankamai girdite, kaip Rolandas sielojasi!“

CXXXVI

Imperatorius liepė pūsti savo ragus.
Prancūzai nulipa, ginkluoja savo kūnus
Šarvais, šalmais ir auksiniais kalavijais.
Skydus turi gražius, ietis dideles ir stiprias,
O vėliavas baltas, raudonas ir mėlynas.
Ant žirgų sėda visi kariaunos baronai,
Paragina juos stipriai, kol tęsiasi perėjos.
Nėra nė vieno, kurs kitam nesakytų:
„Jei pamatytume Rolandą, kol jis dar nemirė,
Kartu su juo duotume didelius kirčius.“
Kokia iš to nauda? Nes pavėlavo jie per daug.

CXXXVII

Pašviesėjo vakaras ir diena.
Prieš saulę švyti tie ginklai,
Šarvai ir šalmai skleidžia didelį spindesį,
Ir tie skydai, kurie gerai išpaišyti gėlėmis,
Ir tos ietys, tos auksuotos vėliavos.
Imperatorius joja su pykčiu,
O prancūzai nuliūdę ir pamišę;
Nėra ten nė vieno, kurs graudžiai neverktų,
Ir dėl Rolando jie jaučia didelę baimę.
Karalius liepė suimti grafą Gveną,
Ir atidavė jį savo namų virėjams.
Patį vyriausią iš jų pašaukė, Bezguną:
„Gerai man jį saugok, kaip tokį piktadarį!
Mano šeimynai jis įvykdė išdavystę.“
Tas jį priima, paskiria šimtą draugų
Iš virtuvės – pačių geriausių ir prasčiausių.
Šitie jam peša barzdą ir ūsus,
Kiekvienas kerta jam keturis smūgius kumščiu,
Gerai jį sumušė lazdomis ir lazdomis,
Ir uždėjo jam ant kaklo grandinę,
Su grandine pririšo jį tarsi lokį;
Ant nešulinio gyvulio jį užsodino paniekinamai.
Tiek jį saugo, kol grąžins Karoliui.

CXXXVIII

Aukšti yra kalnai ir tamsūs, ir dideli, AOI.
Slėniai gilūs ir vandenys sraunūs.
Trimitai gaudžia ir gale, ir priekyje,
Ir visi atsako į olifanto garsą.
Imperatorius joja įniršęs,
O prancūzai pamišę ir nuliūdę;
Nėra ten nė vieno, kurs neverktų ir nesiskųstų,
Ir prašo Dievo, kad Jis apsaugotų Rolandą,
Kol jie visi kartu atvyks į lauką:
Kartu su juo jie kirs tikrai.
Kokia iš to nauda? Nes jiems tai nieko nepadės.
Pavėlavo per daug, negali suspėti laiku. AOI.

CXXXIX

Su didžiu pykčiu joja karalius Karolis;
Ant jo šarvų guli jo balta barzda.
Ragina stipriai visi Prancūzijos baronai;
Nėra nė vieno, kurs nejaustų įniršio,
Kad jie nėra prie Rolando vado,
Kurs kaunasi su Ispanijos saracėnais,
Taip yra sužeistas, kad nemanau, jog siela ten liks.
Dieve! Kokie šešiasdešimt vyrų yra jo draugijoje!
Niekada geresnių neturėjo joks karalius ar vadas. AOI.

CXL

Rolandas žvelgia į kalnus ir į šlaitus;
Iš Prancūzijos vyrų ten mato tiek daug negyvų gulinčių,
Ir jis jų verkia kaip dera kilniai riteriui:
„Valdonai baronai, tegu Dievas jūsų pasigaili!
Visiems jūsų sieloms tegul Jis suteikia rojų!
Tarp šventų gėlių tegul Jis leidžia joms ilsėtis!
Geresnių vasalų už jus niekada nemačiau.
Taip ilgai visą laiką man tarnavote,
Karoliui tokias dideles šalis užkariavote!
Imperatorius nelaimingai jus užaugino!
Prancūzijos žeme, labai esi saldus kraštas,
Šiandien likęs tuščias tokioje baisioje tremtyje.
Prancūzų baronai, dėl manęs matau jus mirštančius:
Aš negaliu jūsų nei apginti, nei apsaugoti;
Tepadeda jums Dievas, kurs niekada nemelavo!
Oliveri, broli, aš neturiu tavęs palikti.
Nuo skausmo mirsiu, jei kitas manęs nenužudys.
Sire drauge, eikime vėl kirsti!“

CXLI

Grafas Rolandas į lauką sugrįžo.
Laiko Diurandalį, kaip vasalas kerta.
Faldruną iš Pui per patį vidurį perkirto,
Ir dvidešimt keturis pačius geriausius:
Niekada nebus žmogaus, kurs labiau norėtų atkeršyti.
Kaip kad elnias bėga prieš šunis,
Taip prieš Rolandą bėga pagonys.
Tarė arkivyskupas: „Labai gerai darote!
Tokią narsą turi turėti riteris,
Kurs ginklus nešioja ir ant gero žirgo sėdi:
Mūšyje turi būti stiprus ir rūstus,
Kitaip jis nevertas keturių denerių,
Verčiau tegu būna vienuolis viename iš tų vienuolynų,
Tada melsis kasdien už mūsų nuodėmes.“
Atsako Rolandas: „Kirskite, negailėkite jų!“
Sulig šiuo žodžiu frankai vėl pradėjo.
Labai didelį nuostolį ten patyrė krikščionys.

CXLII

Žmogus, kurs žino, kad niekada nepateks į nelaisvę,
Tokiame mūšyje galingai ginasi:
Todėl frankai yra tokie rūstūs kaip liūtai.
Štai Marsilis kaip dera narsuoliui.
Sėdi ant žirgo, kurį vadina Ganjonu,
Paragina jį stipriai, eina kirsti Bevono:
Icil buvo Beuno ir Dižono valdonas.
Skydą jam sulaužo ir šarvus jam praplėšia,
Kad negyvą jį nubloškia be jokio kito vargo,
Tada nužudė Ivuerį ir Ivoną,
Kartu su jais Žerarą iš Rosijono.
Grafas Rolandas nuo jo visai netoli;
Tarė pagoniui: „Tegul Dievas tau nelaimę siunčia!
Taip neteisingai nužudei mano draugus!
Kirtį už tai gausi prieš mums išsiskiriant.
Ir apie mano kalaviją šiandien sužinosi jo vardą.“
Eina jo kirsti kaip dera narsuoliui.
Nukirto jam grafas dešinę ranką,
Tada paėmė galvą Žurfaleu Šviesiojo;
Icil buvo karaliaus Marsilio sūnus.
Pagonys šaukia: „Padėk mums, Mahometai!
Mūsų dieve, atkeršyk mums Karoliui!
Į šitą žemę mums atsiuntė tokius piktadarius,
Kad dėl mirties lauko jie nepaliks.“
Sako vienas kitam: „Ak! verčiau bėkime!“
Sulig šiuo žodžiu šimtas tūkstančių bėga,
Kas juos bešauktų, niekada nebesugrįš. AOI.

CXLIII

Kokia iš to nauda? Jei pabėgo Marsilis,
Pasiliko ten jo dėdė, Marganizas,
Kurs valdė Kartaginą ir Garmalijos brolį,
Ir Etiopiją, prakeiktąją žemę.
Juodąją liaudį jis turi savo valdžioje;
Didelės jų nosys ir plačios ausys,
Ir jų kartu daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių.
Šitie joja išdidžiai ir su pykčiu,
Tada sušunka pagonių šūkį.
Tarė Rolandas: „Čia patirsime martyriją,
Ir dabar gerai žinau, kad mums nebedaug liko gyventi;
Bet tebūnie piktadarys tas, kurs brangiai savęs neparduos pirmiausia!
Kirskite, valdonai, nušveistais kalavijais,
Ginkite ir savo mirtį, ir savo gyvybę,
Kad mieloji Prancūzija per mus nebūtų sugėdinta!
Kai į šitą lauką ateis Karolis, mano valdonas,
Saracėnų pamatys tokią pražūtį,
Prieš vieną mūsiškį ras penkiolika negyvų,
Tikrai jis mus tada palaimins.“ AOI.

CXLIV

Kai Rolandas mato tą atstumtąją liaudį,
Kuri yra juodesnė už patį rašalą (arrement)
Ir neturi balto nieko, tik vien dantis,
Tarė grafas: „Dabar tikrai žinau,
Kad šiandien mirsime, mano manymu.
Kirskite, prancūzai, nes aš jums tai vėl liepiu!“
Tarė Oliveris: „Tebūnie prakeiktas tas, kurs delps!“
Sulig šiuo žodžiu prancūzai puolė į vidų.

CXLV

Kai pagonys pamatė, kad prancūzų liko mažai,
Tarp savęs pajuto ir puikybę, ir drąsą.
Sako vienas kitam: „Imperatorius neteisus.“
Marganizas sėdėjo ant rudo žirgo,
Paragina jį stipriai auksiniais pintinais,
Kerta Oliveriui iš nugaros per patį vidurį.
Baltus šarvus jam praplėšė ant kūno,
Per patį krūtinę savo ietį jam iškišo,
Ir tarė po to: „Kirtį gavote stiprų!
Karolis Didysis nelaimingai jus paliko perėjose!
Neteisingai su mumis pasielgė, nėra ko jam džiaugtis,
Nes už jus vieną aš gerai atkeršijau už mūsiškius.“

CXLVI

Oliveris jaučia, kad mirtinai sužeistas.
Laiko Altiklerą, kurio plienas buvo rudas,
Kerta Marganizui per šalmą auksinį, aštrų,
Ir gėles, ir krištolus jam numušė žemyn;
Perkirto galvą iki pat smulkių dantų,
Sudrebino savo kirtį, ir negyvą jį nubloškė,
Ir tarė po to: „Pagoni, tave prakeiksmas ištiko!
Nesakau, kad Karolis čia nieko neprarado.
Bet nei žmonai, nei damai, kurią būtum matęs,
Niekada nesigirsi karalystėje, iš kurios esi,
Kad bent denerio vertę iš manęs atėmei,
Ar padarei nuostolį man ar kitam.“
Po to šaukia Rolandą, kad tas jam padėtų. AOI.

CXLVII

Oliveris jaučia, kad mirtinai sužeistas.
Kad atkeršytų, jam niekada nebus gana.
Didelėje minioje jis kerta kaip narsuolis,
Kerta tas ietis ir tuos skydus buclerius,
Ir kojas, ir rankas, ir balnus, ir šonus.
Kas būtų matęs jį saracėnus pjaustant,
Vieną negyvą ant kito klojant,
Apie gerą vasalą tam primintų tai.
Karolio šūkio jis nenori pamiršti,
„Munjoie!“ sušuko ir garsiai, ir skaidriai,
Rolandą šaukia, savo draugą ir bendrą:
„Sire drauge, prie manęs prisijunkite!
Su didžiu skausmu šiandien mes išsiskirsime.“ AOI.

CXLVIII

Rolandas žvelgia Oliveriui į veidą:
Pamėlynavęs jis ir išbalęs, išblėsęs ir išbalęs.
Kraujas visai grynas per patį kūną jam sruvena,
Ant žemės krenta jo lašai.
„Dieve!“ tarė grafas, „dabar nežinau, ką daryti.
Sire drauge, nelaimingai tavo narsa baigėsi!
Niekada nebus žmogaus, kurs tavo kūną atstotų.
Ak! mieloji Prancūzija, kaip šiandien liksi tuščia
Be gerų vasalų, sugniuždyta ir kritusi!
Imperatorius dėl to turės didelį nuostolį.“
Sulig šiuo žodžiu ant savo žirgo jis nualpo. AOI.

CXLIX

Štai Rolandas ant savo žirgo nualpęs,
Ir Oliveris, kurs mirtinai sužeistas.
Tiek jis nukraujavo, kad akys jam aptemo.
Nei toli, nei arti negali matyti taip aiškiai,
Kad atpažintų bet kurį mirtingą žmogų.
Savo draugą, kai tik jis su juo susitiko,
Kirto jam iš viršaus per šalmą auksu ir brangakmeniais puoštą,
Visą jam perpjovė iki pat nosies apsaugos;
Bet galvos jam visai nepalietė.
Po šito kirtimo Rolandas į jį pažvelgė,
Ir paklausė jo švelniai ir tyliai:
„Sire drauge, ar darote tai tyčia?
Juk tai Rolandas, kurs jus taip pratęs mylėti!
Jokiu būdu manęs jūs neiššaukėte!“
Tarė Oliveris: „Dabar tave girdžiu kalbant.
Aš tavęs nematau, tegu tave mato Dievas!
Kirtau tau, tad man atleisk!“
Rolandas atsako: „Aš nejaučiu jokio blogio.
Atleidžiu tau čia ir prieš Dievą.“
Sulig šiuo žodžiu vienas kitam nusilenkė.
Su tokia meile jie išsiskyrė.

Oliveris jaučia, kad mirtis jį labai kankina.
Abidvi akys jo galvoje apsisuko,
Klausą prarado ir regėjimą visą;
Nulipo ant žemės, ant žemės atsigulė,
Garsiai ir aukštai išpažino savo kaltę,
Į dangų abi savo rankas sudėjęs,
Ir prašė Dievo, kad rojų jam suteiktų,
Ir palaimintų Karolių bei mieląją Prancūziją,
Ir savo draugą Rolandą virš visų žmonių.
Apleido jį širdis, šalmas nusviro,
Visas kūnas ant žemės jam išsitiesė.
Mirė grafas, daugiau nebegaišo.
Rolandas narsuolis jo verkia ir sielojasi;
Niekada žemėje negirdėsite liūdnesnio žmogaus.

CLI

Dabar mato Rolandas, kad mirė jo draugas,
Guli kniūbsčias, veidu į žemę.
Labai švelniai gailėtis jo pradėjo:
„Sire drauge, nelaimingai buvote toks drąsus!
Kartu mes buvome ir metus, ir dienas,
Nepadarei man blogio ir aš tau nenusižengiau.
Kai tu esi miręs, skausmas man yra tai, kad aš gyvas.“
Sulig šiuo žodžiu nualpo markizas
Ant savo žirgo, kurį vadina Vejantifu.
Laikosi jis savo kilpose iš gryno aukso:
Kad ir kur jis linktų, negali jis nukristi.

CLII

Prieš Rolandui atsigaunant,
Iš nualpimo pasveikus ir sugrįžus,
Labai didelis nuostolis jam pasirodė:
Mirę prancūzai, visus jis ten prarado,
Be arkivyskupo ir be Gvalterio iš Humo.
Sugrįžo tas nuo kalnų žemyn;
Su tais iš Ispanijos labai ten kovėsi;
Mirę jo vyrai, juos pagonys nugalėjo;
Nori ar ne, per tuos slėnius jis bėga,
Ir šaukiasi Rolando, kad tas jam padėtų:
„Ak! kilnusis grafe, narsus vyre, kur tu esi?
Niekada neturėjau baimės ten, kur tu buvai.
Tai Gvalteris, kurs užkariavo Maelgutą,
Druno sūnėnas, seno ir žilo!
Dėl narsos pratęs buvau būti tavo draugu.
Mano ietis sulūžusi ir perdurtas mano skydas,
Ir mano šarvų žiedai sudraskyti ir sulaužyti;
Per patį kūną…
Tuojau mirsiu, bet brangiai save pardaviau.“
Sulig šiuo žodžiu Rolandas jį išgirdo;
Žirgą paragina, atjoja šuoliais pas jį. AOI.

CLIII

Rolandui skaudu, jis įniršio pilnas;
Didžioje minioje pradeda kirsti.
Iš tų Ispanijos jis negyvų paguldė dvidešimt,
O Gvalteris – šešis, arkivyskupas – penkis.
Sako pagonys: „Piktadariai vyrai čia!
Žiūrėkite, valdonai, kad jie neišeitų gyvi.
Tebūnie prakeiktas tas, kas jų neužpultų,
Ir bailys tas, kas leis jiems išsigelbėti!“
Tada vėl prasideda rėksmas ir šauksmas;
Iš visų pusių jie vėl juos puola. AOI.

CLIV

Grafas Rolandas buvo kilnus karys,
Gvalteris iš Humo – labai geras riteris,
O arkivyskupas – narsus ir patyręs vyras:
Nė vienas nenorėjo kito palikti.
Didžioje minioje jie kerta pagonis.
Tūkstantis saracėnų ten nulipo ant žemės,
O ant žirgų jų – keturiasdešimt tūkstančių.
Mano manymu, jie nedrįsta prie jų prisiartinti.
Jie mėto į juos ietis ir ietigalius,
Svaidomąsias ietis, strėles, akstis ir akmenis.
Pirmaisiais smūgiais ten nužudė Gvalterį,
Turpinui iš Reinso visą skydą perdūrė,
Sutrupino šalmą, sužeidė jam galvą,
O šarvus sudraskė ir žiedus išsklaidė,
Per patį kūną sužeidė keturiomis ietimis;
Po juo nužudė jo žirgą.
Didis skausmas, kai arkivyskupas krenta. AOI.

CLV

Turpinas iš Reinso, pajutęs esąs parblokštas,
Keturiomis ietimis per patį kūną pervvertas,
Greitai narsuolis vėl pašoko ant kojų,
Į Rolandą pažvelgė, tada pas jį nubėgo
Ir tarė žodį: „Aš visai nesu nugalėtas!
Niekada geras vasalas gyvas nepasiduos.“
Jis išsitraukia Almasą (Almace), savo rudojo plieno kalaviją,
Didžioje minioje tūkstantį kirtimų duoda ir daugiau.
Po to Karolis sakė, kad jis nepagailėjo nė vieno:
Keturi šimtai jų guli aplink jį,
Kai kurie sužeisti, kiti perpus perkirsti,
O buvo ir tokių, kurie galvas prarado.
Taip sako Žygdarbis (Gesta) ir tas, kas lauke buvo;
Narsusis Žilis (Gilie), per kurį Dievas darė stebuklus,
Ir surašė tą raštą Luano šventovėje.
Kas tiek nežino, tas nieko nesuprato.

CLVI

Grafas Rolandas kilniai kaunasi,
Bet jo kūnas prakaituoja ir jam labai karšta.
Galvoje jis jaučia skausmą ir didelį maudulį:
Plyšęs jo smilkinys, nes jis pūtė ragą.
Bet nori jis sužinoti, ar Karolis atvyks:
Išsitraukia olifantą, silpnai jį papūtė.
Imperatorius sustojo, pasiklausė:
„Valdonai,“ tarė jis, „mums labai blogai klojasi!
Rolando, mano sūnėno, šiandien mes netenkame.
Iš rago pūtimo girdžiu, kad jis vos gyvas.
Kas nori ten suspėti, tegul greitai joja!
Pūskite savo trimitus (grasles), kiek tik šioje kariaunoje yra!“
Šešiasdešimt tūkstančių jų pučia taip garsiai,
Kad kalnai gaudžia ir slėniai atsako.
Pagonys tai išgirdo, jiems tai nepasirodė juokinga;
Sako vienas kitam: „Karolis tuoj mus užklups!“

CLVII

Sako pagonys: „Imperatorius sugrįžta. AOI.
Girdite prancūzų trimitus gaudžiant!
Jei Karolis ateis, mes patirsime pražūtį.
Jei Rolandas liks gyvas, mūsų karas atsinaujins,
Prarasime Ispaniją, mūsų žemę.“
Keturi šimtai jų susirinko su šalmais,
Pačių geriausių, kokie tik lauke galėjo būti:
Rolandui jie duoda mūšį stiprų ir baisų.
Dabar grafas prieš save turi pakankamai darbo. AOI.

CLVIII

Grafas Rolandas, pamatęs juos ateinant,
Tapo toks stiprus, rūstus ir budrus!
Nepasiduos jis jiems, kol bus gyvas.
Sėdi ant žirgo, kurį žmonės vadina Vejantifu,
Ragina jį stipriai gryno aukso pintinais,
Į didžiąją minią eina jų visų užpulti,
Kartu su juo – arkivyskupas Turpinas.
Sako vienas kitam: „Traukimės iš čia, drauge!
Prancūzų ragus mes išgirdome:
Karolis sugrįžta, galingasis karalius.“

CLIX

Grafas Rolandas niekada nemėgo bailio,
Nei puikuolio, nei piktadario iš blogos giminės,
Nei riterio, jei jis nebuvo geras vasalas.
Arkivyskupą Turpiną jis pašaukė:
„Sire, jūs esate pėsčias, o aš ant žirgo:
Dėl jūsų meilės čia aš sustosiu;
Kartu ištversime ir gera, ir bloga,
Nepaliksiu jūsų dėl jokio žmogaus iš kūno ir kraujo.
Šiandien pagonims atsakysime į šitą puolimą.
Geriausi kirčiai – tai tie iš Diurandalio.“
Tarė arkivyskupas: „Tebūnie prakeiktas tas, kas gerai nekirs!
Karolis sugrįžta, kurs už mus gerai atkeršys.“

CLX

Pagonys sako: „Nelaimingai mes gimėme!
Kokia baisi diena mums šiandien išaušo!
Praradome savo valdonus ir savo perus;
Karolis sugrįžta su savo didžia kariauna, narsuolis;
Girdime skaidrius prancūzų trimitus;
Didelis triukšmas nuo „Munjoie“ šauksmo.
Grafas Rolandas yra tokios didžios drąsos,
Kad niekada nebus nugalėtas jokio mirtingojo.
Meskime į jį viską, o tada jį palikime.“
Ir jie taip padarė: iečių ir aksties nemažai,
Ietigalių ir iečių, ir sparnuotų strėlių;
Rolando skydą jie sulaužė ir perdūrė,
O šarvus sudraskė ir žiedus išsklaidė;
Bet į patį kūną jie visai nepataikė.
Tačiau Vejantifą sužeidė trisdešimtyje vietų,
Po grafu jį negyvą paliko.
Pagonys bėga, palikę jį ramybėje.
Grafas Rolandas ten pasiliko pėsčias. AOI.

CLXI

Pagonys bėga, pamišę ir įniršę;
Link Ispanijos jie skuba iš visų jėgų.
Grafas Rolandas neturi kaip jų persekioti:
Prarado jis Vejantifą, savo žirgą;
Nori ar ne, liko ten pėsčias.
Nuvėjo arkivyskupui Turpinui padėti.
Auksinį šalmą jam nuėmė nuo galvos,
Nuvilko jam baltus lengvus šarvus,
O jo šilko drabužį visą supjaustė,
Į didžiąsias jo žaizdas skiautes sukišo,
Prie savo krūtinės tada jį apkabino,
Ant žalios žolės tada jį švelniai paguldė.
Labai maloniai Rolandas jo paprašė:
„Ak! kilnusis vyre, duokite man leidimą!
Mūsų draugai, kurie mums buvo tokie brangūs,
Dabar jie mirę, neturime jų čia palikti.
Noriu eiti jų ieškoti ir atpažinti,
Prieš jus juos suguldyti ir išrikiuoti.“
Tarė arkivyskupas: „Eikite ir sugrįžkite!
Šitas laukas yra jūsų, Dievui ačiū, ir mano.“

CLXII

Rolandas nusisuka, per lauką eina visiškai vienas,
Ieško slėniuose ir ieško kalnuose…
Ten rado Geriną ir Žererą, savo draugą,
Ir rado Berenžė bei Atuną;
Ten rado Anseisą ir Samsoną,
Rado Žerarą Senąjį iš Rosijono.
Po vieną juos paėmė narsuolis,
Pas arkivyskupą su visais sugrįžo,
Suguldė juos į eilę prieš jo kelius.
Arkivyskupas negali nesuverkti,
Pakelia ranką, laimina juos,
Po to tarė: „Nelaimingai žuvote, valdonai!
Visas jūsų sielas tepriima Dievas Šlovingasis!
Į rojų tegul jas pasodina tarp šventų gėlių!
Mano paties mirtis man sukelia tokį sielvartą!
Daugiau nebepamatysiu turtingojo imperatoriaus.“

CLXIII

Rolandas nusisuka, lauką vėl apieško,
Savo draugą rado Oliverį:
Prie savo krūtinės stipriai jį apkabino,
Kaip tik gali pas arkivyskupą su juo ateina,
Ant skydo jį šalia kitų paguldė,
O arkivyskupas jį išrišo ir peržegnojo.
Tada padidėjo skausmas ir gailestis.
Tarė Rolandas: „Gražus drauge Oliveri,
Jūs buvote hercogo Rainerio sūnus,
Kurs valdė Runė slėnio kraštą.
Ietims laužyti ir skydams daužyti,
Puikuoliams nugalėti ir gąsdinti,
Narsuoliams palaikyti ir patarti,
O rijūnams nugalėti ir gąsdinti –
Jokioje žemėje nėra geresnio riterio…“

CLXIV

Grafas Rolandas, pamatęs savo perus negyvus
Ir Oliverį, kurį jis taip galėjo mylėti,
Pajuto švelnumą, pradėjo verkti.
Jo veidas labai išbalo;
Tokį didelį skausmą pajuto, kad nebegalėjo stovėti:
Nori ar ne, ant žemės krenta nualpęs.
Tarė arkivyskupas: „Nelaimingai tu žuvai, narsuoli!“

CLXV

Arkivyskupas, pamatęs Rolandą nualpusį,
Pajuto tokį skausmą, kokio niekada neturėjo.
Ištiesė ranką, paėmė olifantą:
Ronsevalyje teka vanduo;
Nori jis ten nueiti, duoti jo Rolandui.
Mažais žingsneliais nusisuka svirduliuodamas.
Jis toks silpnas, kad negali paeiti į priekį;
Neturi jėgų, per daug prarado kraujo.
Nepraėjus nė vieno lauko rėžio (arpent),
Apleido jį širdis ir jis pargriuvo į priekį.
Mirtis jį kankina labai baisiai.

CLXVI

Grafas Rolandas atsigauna po nualpimo:
Atsistoja ant kojų, bet jam labai skauda.
Žiūri žemyn ir žiūri aukštyn:
Ant žalios žolės, už savo draugų,
Ten mato gulintį kilmingąjį baroną –
Tai arkivyskupas, kurį Dievas pastatė Savo vardu.
Išpažįsta savo kaltę (culpe), žiūri į viršų,
Į dangų abi savo rankas sudėjęs,
Prašo Dievo, kad rojų jam suteiktų.
Mirė Turpinas, Karolio karys.
Didžiais mūšiais ir labai gražiais pamokslais
Prieš pagonis visada buvo kovotojas.
Dievas tesuteikia jam šventą palaiminimą! AOI.

CLXVII

Grafas Rolandas mato arkivyskupą ant žemės:
Iš jo kūno mato išvirtusius vidurius,
Virš kaktos jam verda smegenys;
Ant jo krūtinės, tarp abiejų raktikaulių,
Sudėtos jo baltos rankos, gražiosios.
Graudžiai jo gailisi pagal savo žemės paprotį:
„Ak! kilnusis vyre, geros giminės riteri,
Šiandien tave pavedu Šlovingajam dangiškam.
Niekada nebus žmogaus, kurs Jam tarnautų geriau.
Nuo apaštalų laikų nebuvo tokio pranašo
Įstatymui laikyti ir žmonėms pritraukti.
Tegul tavo siela niekada nekenčia nepritekliaus!
Tegul rojaus durys jai būna atviros!“

CLXVIII

Jaučia Rolandas, kad mirtis jam arti:
Per ausis jam sunkiasi smegenys.
Dėl savo perų prašo Dievą, kad juos pašauktų,
O po to dėl savęs – angelą Gabrielį.
Paėmė olifantą, kad nebūtų jam priekaišto,
O Diurandalį, savo kalaviją, į kitą ranką.
Toliau nei arbaletas gali iššauti strėlę,
Link Ispanijos pusės jis nuėjo į pūdymą;
Užlipo ant kalvos; po gražiu medžiu
Keturi akmenys ten yra, iš marmuro padaryti;
Ant žalios žolės jis nukrito aukštielninkas:
Ten jis nualpo, nes mirtis jam arti.

CLXIX

Aukšti yra kalnai ir labai aukšti medžiai.
Keturi akmenys ten yra, švytintys iš marmuro.
Ant žalios žolės grafas Rolandas nualpo.
Vienas saracėnas visą laiką jį stebėjo,
Apsimetė negyvas, guli tarp kitų.
Krauju jis išsitepė kūną ir veidą.
Atsistojo ant kojų ir pradėjo bėgti skubėdamas.
Gražus jis buvo ir stiprus, ir didelės narsos;
Dėl savo puikybės pajuto mirtiną pasiutimą.
Rolandą sugriebė, jo kūną ir ginklus
Ir tarė žodį: „Nugalėtas Karolio sūnėnas!
Šitą kalaviją nusinešiu į Arabiją.“
Jį traukiant grafas šiek tiek atsitokėjo.

CLXX

Jaučia Rolandas, kad kalaviją iš jo ima.
Atmerkė akis, tarė jam žodį:
„Mano manymu, tu visai ne iš mūsiškių!“
Laiko olifantą, kurio niekada nenorėjo prarasti,
Kerta juo per šalmą, kurs brangakmeniais ir auksu puoštas:
Sutrupino plieną, galvą ir kaulus,
Abidvi akis iš galvos jam išmušė,
Žemyn prie savo kojų jį negyvą nuvertė.
Po to jam tarė: „Niekše pagoni, kaip tu drįsai
Mane sugriebti, teisingai ar ne?
Kas apie tai išgirs, tas tave laikys kvailiu.
Perskeltas dabar mano olifantas plačiausioj vietoj,
Iškrito iš jo krištolai ir auksas.“

CLXXI

Jaučia Rolandas, kad regėjimą prarado,
Atsistoja ant kojų, kiek tik gali stengiasi;
Veide jis spalvą prarado.
Prieš save jis mato rudą akmenį.
Dešimt kirtimų kerta iš skausmo ir apmaudo.
Gaudžia plienas, bet nelūžta ir netrupa.
„Ak!“ tarė grafas, „šventoji Marija, padėk!
Ak! Diurandali, gerasis, nelaimingai tau sekasi!
Kai aš save prarandu, tavimi nebegaliu pasirūpinti.
Tiek mūšių lauke su tavimi laimėjau
Ir tiek plačių žemių užkariavau,
Kurias Karolis valdo, kurs turi žilą barzdą!
Tegul tavęs neturi žmogus, kurs prieš kitą bėgtų!
Labai geras vasalas tave ilgą laiką laikė.
Niekada tokio nebus laisvoje Prancūzijoje.“

CLXXII

Rolandas kirto į sardonykso akmenį.
Gaudžia plienas, bet nelūžta ir netrupa.
Pamatęs, kad negali jo sulaužyti,
Pats sau pradėjo skųstis:
„Ak! Diurandali, koks tu gražus, skaidrus ir baltas!
Prieš saulę tu švyti ir liepsnoji!
Karolis buvo Morianės slėniuose,
Kai Dievas iš dangaus jam pranešė per Savo angelą,
Kad tave jis atiduotų grafui vadui:
Tada man tave prisegė kilnusis karalius, didysis.
Aš jam užkariavau ir Anžu, ir Bretanę,
Užkariavau jam ir Puatu, ir Meną;
Užkariavau jam laisvąją Normandiją,
Užkariavau jam Provansą ir Akvitaniją,
Ir Lombardiją, ir visą Romos žemę;
Užkariavau jam Bavariją ir visą Flandriją,
Ir Burgundiją, ir visą Apuliją (Puillanie),
Konstantinopolį, už kurį jis gavo priesaiką,
Ir Saksonijoje jis darė tai, ko norėjo;
Užkariavau jam ir Škotiją, ir [Velsą, Airiją],
Ir Angliją, kurią jis laikė savo kambariu;
Užkariavau jam tiek šalių ir žemių,
Kurias Karolis valdo, kurs turi baltą barzdą.
Dėl šito kalavijo jaučiu skausmą ir sielvartą.
Geriau noriu mirti, nei kad jis tarp pagonių liktų.
Dieve! Tėve, neleisk sugėdinti Prancūzijos!“

CLXXIII

Rolandas kirto į pilką akmenį.
Daugiau jis atskėlė, nei galiu jums pasakyti.
Kalavijas gaudžia, bet netrūksta ir nelūžta,
Į dangų aukštyn jis atšoko.
Pamatęs grafas, kad jo nesulaužys,
Labai švelniai jį pats sau apraudojo:
„Ak! Diurandali, koks tu gražus ir švenčiausias!
Auksinėje tavo rankenoje yra tiek relikvijų:
Švento Petro dantis ir švento Bazilijaus kraujas,
Ir mano valdonų švento Dionyzo plaukai,
Iš šventosios Marijos drabužių ten yra:
Neteisinga būtų, jei pagonys tave valdytų;
Krikščionys tave turi gerbti.
Tegul tavęs neturi žmogus, kurs pasielgtų bailiai!
Labai plačias žemes su tavimi užkariavau,
Kurias Karolis valdo, kurs turi žilą barzdą,
O imperatorius dėl to yra galingas ir turtingas.“

CLXXIV

Jaučia Rolandas, kad mirtis jį apima,
Nuo galvos žemyn į širdį ji leidžiasi.
Po pušimi jis nuėjo bėgdamas,
Ant žalios žolės atsigulė kniūbsčias,
Po savimi pasidėjo kalaviją ir olifantą,
Nusuko galvą į pagonių liaudies pusę:
Todėl tai padarė, kad tikrai nori,
Kad Karolis sakytų ir visa jo liaudis,
Jog kilnusis grafas mirė kaip užkariautojas.
Išpažįsta savo kaltę dažnai ir tankiai,
Už savo nuodėmes Dievui ištiesė pirštinę. AOI.

CLXXV

Jaučia Rolandas – jo laikas baigėsi.
Nuo Ispanijos pusės jis yra ant stačios kalvos,
Viena ranka į krūtinę sau muša:
„Dieve, mano kaltė (meie culpe) prieš Tavo galybę
Už mano nuodėmes, dideles ir mažas,
Kurias padariau nuo tos valandos, kai gimiau,
Iki šitos dienos, kurią čia esu ištiktas!“
Savo dešinę pirštinę į Dievą jis ištiesė.
Angelai iš dangaus nusileido pas jį. AOI.

CLXXVI

Grafas Rolandas gulėjo po pušimi,
Link Ispanijos nusukęs savo veidą.
Daug dalykų jis pradėjo prisiminti:
Tiek žemių, kurias narsuolis užkariavo,
Mieląją Prancūziją, savo giminės vyrus,
Karolių Didįjį, savo valdoną, kurs jį užaugino;
Negali nesuverkti ir nesudūsauti.
Bet savęs paties jis nenori pamiršti,
Išpažįsta savo kaltę, prašo Dievo gailestingumo:
„Tikrasis Tėve (Veire Patene), kurs niekada nemelavai,
Šventąjį Lozorių iš mirties prikėlei
Ir Danielių nuo liūtų išgelbėjai,
Išgelbėk mano sielą nuo visų pavojų
Už nuodėmes, kurias savo gyvenime padariau!“
Savo dešinę pirštinę Dievui jis pasiūlė.
Šventasis Gabrielis iš jo rankos ją paėmė.
Ant savo rankos jis nuleido galvą;
Sudėjęs rankas jis pasitiko savo galą.
Dievas atsiuntė Savo angelą Cherubiną
Ir šventąjį Mykolą uolų;
Kartu su jais šventasis Gabrielis atėjo.
Grafo sielą jie nunešė į rojų.

CLXXVII

Mirė Rolandas, Dievas priėmė sielą į dangų.
Imperatorius į Ronsevalį atvyko.
Ten nėra nei kelio, nei takelio,
Nei tuščios žemės, nei uolekčio, nei pėdos ploto,
Kur negulėtų prancūzas arba pagonis.
Karolis šaukia: „Kur tu esi, gražus sūnėne?
Kur arkivyskupas? Ir grafas Oliveris?
Kur Gerinas ir jo draugas Žereras?
Kur Otas? Ir grafas Berenžė?
Ivas ir Ivonija, kuriuos taip branginau?
Kas nutiko gaskonui Engelerui?
Hercogas Samsonas? Ir narsusis Anseisas?
Kur Žeraras Senasis iš Rosijono?
Dvylika perų, kuriuos aš čia palikau?“
Kokia iš to nauda, kai niekas neatsakė?
„Dieve!“ tarė karalius, „kaip galiu taip sielotis,
Kad nebuvau čia mūšio pradžioje!“
Peša sau barzdą kaip žmogus, kurs įniršęs;
Verkia akimis jo baronai riteriai;
Ant žemės alpsta dvidešimt tūkstančių;
Hercogas Neimas jaučia labai didelį gailestį.

CLXXVIII

Nėra ten riterio nei barono,
Kurs iš gailesčio graudžiai neverktų;
Verkia sūnų, brolių, sūnėnų,
Ir savo draugų bei savo ištikimų valdonų;
Ant žemės alpsta dauguma.
Hercogas Neimas pasielgė išmintingai,
Pats pirmasis tarė imperatoriui:
„Žiūrėkite priekyje už dviejų mylių nuo mūsų,
Matyti galite didelius dulkėtus kelius,
Kad ten daug pagonių liaudies.
Tad jokite! Atkeršykite už šitą skausmą!“
— „Ak! Dieve!“ tarė Karolis, „jie jau taip toli!
Patarkite man ir teisingumą, ir garbę;
Iš mielosios Prancūzijos man atėmė žiedą.“
Karalius įsako Gebuinui ir Otunui,
Tedbaldui iš Reinso ir grafui Milunui:
„Saugokite lauką, slėnius ir kalnus.
Palikite gulėti negyvuosius taip, kaip jie yra,
Kad nepaliestų jų nei žvėris, nei liūtas,
Kad nepaliestų jų nei ginklanešys, nei tarnas;
Draudžiu jums, kad jų liestų bet koks žmogus,
Kol Dievas panorės, kad į šitą lauką sugrįžtume.“
O tie atsako švelniai, su meile:
„Teisingasis imperatoriau, brangus sire, taip ir padarysime!“
Tūkstantį riterių ten pasilieka iš saviškių. AOI.

CLXXIX

Imperatorius liepia trimitams gausti,
Tada joja su savo didele kariauna, narsuolis.
Tų iš Ispanijos jie mato nugaras nusuktas,
Vejasi juos, visi kartu.
Pamatęs karalius vakarą sėjant,
Ant žalios žolės nulipo karalius pievoje,
Atsigulė ant žemės, meldžia Dievą,
Kad saulė dėl jo sustotų,
Naktis vėluotų, o diena užtruktų.
Štai angelas, kurs su juo pratęs kalbėti,
Greitai jam įsakė:
„Karoli, jok, nes tau nepritruks šviesos.
Prancūzijos žiedą praradai, Dievas tai žino.
Atkeršyti gali piktadarių liaudžiai.“
Sulig šiuo žodžiu užsėdo imperatorius. AOI.

CLXXX

Karoliui Didžiajam Dievas padarė didžių stebuklų,
Nes saulė sustojo savo vietoje.
Pagonys bėga, gerai juos vejasi frankai.
Tamsiajame slėnyje (Val Tenebrus) juos pasivijo,
Link Saragosos juos genasi kirsdami,
Stipriais smūgiais juos žudo,
Atima jiems kelius ir takus didžiausius.
Ebro (Sebre) upė priešais juos;
Labai gili ji, nuostabi ir srauni;
Nėra ten nei baržos, nei laivo, nei kelto.
Pagonys šaukiasi savo dievo, Tervagano,
Tada šoka į vidų, bet ten jiems nėra apsaugos.
Sunkiai ginkluoti yra patys sunkiausi,
Link dugno kai kurie nusileido;
Kiti plūduriuoja pasroviui;
Geriausiai išsigelbėję tiek prigėrė,
Kad visi nuskendo su didžiu vargu.
Prancūzai šaukia: „Nelaimingai pamatėte Rolandą!“ AOI.

CLXXXI

Kai Karolis mato, kad visi pagonys mirę,
Vieni nužudyti, o dauguma nuskendę,
Labai didelį laimikį turi jo riteriai,
Kilnusis karalius nulipo ant žemės,
Atsigulė ant žemės, Dievui padėkojo.
Kai jis atsitiesė, saulė jau buvo nusileidusi.
Tarė imperatorius: „Laikas stovyklą statyti;
Į Ronsevalį jau per vėlu sugrįžti.
Mūsų žirgai pavargę ir nukankinti.
Nuimkite jiems balnus, žąslus nuo galvų,
Ir per šitas pievas leiskite jiems atvėsti.“
Atsako frankai: „Sire, jūs gerai sakote.“

CLXXXII

Imperatorius įkūrė savo stovyklą.
Prancūzai nulipo tuščioje žemėje,
Savo žirgams nuėmė balnus,
Auksinius žąslus nuėmė nuo galvų,
Išleido juos į pievas, kur gausu šviežios žolės:
Daugiau nieko jiems padaryti negalėjo.
Kas labai pavargęs, tas miega ant žemės.
Tą naktį jie visai neturėjo sargybos.

CLXXXIII

Imperatorius atsigulė pievoje.
Savo didžiąją ietį narsuolis pasidėjo prie galvos.
Tą naktį jis nenori nusiginkluoti,
Vilkėjo savo baltus blizgančius šarvus,
Užsisegęs šalmą, kurs auksu ir brangakmeniais puoštas,
Prisijuosęs „Džiaugsmingąjį“ (Joiuse), kuriam nėra lygių,
Kurs kiekvieną dieną trisdešimt kartų keičia šviesą.
Daug žinome kalbant apie tą ietį,
Kuria Mūsų Viešpats ant kryžiaus buvo sužeistas:
Karolis turi jos smaigalį, ačiū Dievui;
Auksinėje rankenoje jis liepė jį įkalti.
Dėl šios garbės ir šio gerumo,
„Džiaugsmingojo“ vardas kalavijui buvo duotas.
Prancūzų baronai neturi to pamiršti:
Iš čia jų šūkis „Munjoie“ kyla;
Todėl jokia liaudis negali jiems atsilaikyti.

CLXXXIV

Giedra naktis ir mėnulis šviesus.
Karolis guli, bet sielojasi dėl Rolando,
Ir Oliverio mirtis jį labai slegia,
Dvylikos perų ir prancūzų liaudies,
Kurią Ronsevalyje paliko negyvą ir kruviną.
Negali nesuverkti ir nesiskųsti,
Ir prašo Dievą, kad jų sieloms būtų užtarėjas.
Pavargęs karalius, nes kančia labai didelė;
Užmigo jis, nebepajėgė daugiau budėti.
Visose pievose dabar miega frankai.
Nėra žirgo, kurs galėtų stovėti:
Kas žolės nori, tas ją rupšnoja gulėdamas.
Daug išmoko tas, kas gerai pažįsta vargą.

CLXXXV

Karolis miega kaip žmogus nukankintas.
Šventąjį Gabrielį Dievas jam atsiuntė:
Imperatorių saugoti jam įsakė.
Angelas visą naktį budi prie jo galvos.
Per regėjimą jis jam pranešė
Apie mūšį, kurs prieš jį kils:
Sunkų ženklą jam parodė.
Karolis pažvelgė aukštyn į dangų,
Mato perkūnijas ir vėjus, ir šaltį,
Ir audras, nuostabius debesis,
Ir ugnis bei liepsnas pasirodžiusias:
Greitai jos ant visos jo liaudies krenta.
Dega uosio ir obels iečių kotai,
Ir skydai iki pat gryno aukso buklių,
Triukšmingai lūžta tų aštrių iečių kotai,
Gaudžia šarvai ir tie plieniniai šalmai.
Didžiame skausme jis mato savo riterius.
Lokiai ir leopardai nori juos tada suėsti,
Gyvatės ir angys, drakonai ir pabaisos.
Grifonų ten daugiau nei trisdešimt tūkstančių,
Nėra nė vieno, kurs prancūzų nepultų.
Ir prancūzai šaukia: „Karoli Didysis, padėk!“
Karalius jaučia skausmą ir gailestį;
Nori ten vykti, bet jam sutrukdyta:
Iš miško didelis liūtas prieš jį ateina,
Labai jis baisus, puikuolėlis ir rūstus,
Patį jo kūną puola ir griebia,
Ir susikimba abu rankomis imtyniauti;
Bet jis nežino, kuris kurį parbloškia ar krenta.
Imperatorius visai nepabunda.

CLXXXVI

Po šito jam ateina kitas regėjimas:
Kad jis yra Prancūzijoje, Achene, prie uolos,
Dviem grandinėmis laikė pririšęs mešką.
Nuo Ardenų pamatė ateinančius trisdešimt lokių,
Kiekvienas kalbėjo tarsi žmogus,
Sakė jam: „Sire, atiduokite jį mums!
Neteisinga, kad jis ilgiau būtų su jumis;
Savo giminaičiui turime padėti.“
Iš jo rūmų kurtas (veltres) atbėga:
Tarp kitų jis užpuola patį didžiausią
Ant žalios žolės, už savo draugų.
Ten pamatė karalius tokį nuostabų mūšį;
Bet nežino, kuris laimės, o kuris ne.
Dievo angelas tai parodė narsuoliui.
Karolis miega iki rytojaus, iki šviesios dienos.

CLXXXVII

Karalius Marsilis bėga į Saragosą.
Po alyvmedžiu nulipo pavėsyje.
Savo kalaviją atiduoda, šalmą ir šarvus;
Ant žalios žolės labai baisiai atsigulė;
Dešinę ranką prarado visą;
Nuo kraujo, kurs bėga, alpsta ir kankinasi.
Prieš jį jo žmona Bramimunda
Verkia ir šaukia, labai graudžiai sielojasi,
Kartu su ja daugiau nei dvidešimt tūkstančių vyrų,
Kurie prakeikia Karolių ir mieląją Prancūziją.
Pas Apoloną jie bėga į olą,
Barasi ant jo, baisiai jį užgaulioja:
„Ak! blogas dieve, kodėl mums tokią gėdą padarei?
Mūsų karalių kodėl leidai sutriuškinti?
Kas tau labai tarnauja, tam blogai atsilygini!“
Tada atima iš jo skeptrą ir karūną,
Už rankų pakabina jį ant stulpo,
Po savo kojomis ant žemės jį nuverčia,
Didelėmis lazdomis jį muša ir daužo;
Iš Tervagano atima jo karbunkulą,
O Mahometą į duobę įstumia,
Kiaulės ir šunys jį kandžioja ir trypia.

CLXXXVIII

Iš nualpimo atsigavo Marsilis,
Liepė save nunešti į skliautuotą kambarį;
Daugeliu spalvų ten išpiešta ir išrašyta;
O Bramimunda jo verkia, karalienė,
Peša savo plaukus, vadina save nelaiminga,
Po to labai garsiai sušunka:
„Ak! Saragosa, kokia šiandien esi tuščia
Be kilnaus karaliaus, kurs tave valdė!
Mūsų dievai čia įvykdė piktadarystę,
Kurie mūšyje šiandien ryte jį paliko.
Emyras pasielgs bailiai,
Jei nesikaus su ta drąsia liaudimi,
Kuri tokia rūsti, kad savo gyvybės netausoja.
Imperatorius su žila barzda
Turi narsos ir labai didelio ryžto;
Jei bus mūšis, jis niekada nepabėgs.
Labai didelis skausmas, kad nėra kas jį nužudytų.“

CLXXXIX

Imperatorius savo didžia galybe
Ištisus septynerius metus praleido Ispanijoj;
Užėmė ten pilis ir daugybę miestų.
Karalius Marsilis labai stengėsi:
Pirmaisiais metais savo raštus užantspaudavo,
Į Babiloną Baligantui nusiuntė,
Tai emyras, senas nuo senovės laiko,
Kurs pergyveno ir Virgilijų, ir Homerą;
Į Saragosą tegul eina padėti narsuoliui,
O jei to nepadarys, jis paliks savo dievus
Ir visus savo stabus, kuriuos pratęs garbinti,
Tada priims šventąją krikščionybę,
Su Karoliu Didžiuoju norės susitarti.
O tas toli yra, tad labai užtruko;
Šaukia savo liaudį iš keturiasdešimties karalysčių,
Savo didžius laivus (drodmunz) liepia paruošti,
Valtis ir baržas, galeras ir nefus;
Prie Aleksandrijos, uoste šalia jūros,
Visą savo laivyną ten liepė paruošti.
Tai gegužės mėnesį, pirmąją vasaros dieną:
Visas savo kariaunas išstūmė į jūrą.

CXC

Didelės yra kariaunos tos priešiškos liaudies;
Plaukia stipriai, iriasi ir vairuoja.
Virš tų stiebų ir tų aukštų rėjų
Daug yra karbunkulų ir žibintų;
Aukštai viršuje jie skleidžia tokią šviesą,
Kad naktį jūra nuo to dar gražesnė,
O kai jie priartėja prie Ispanijos žemės,
Visas kraštas nuo to nušvinta ir nušvinta.
Iki Marsilio nukeliavo naujienos. AOI.

CXCI

Pagonių liaudis nenori niekad sustoti,
Išeina iš jūros, įplaukia į gėlus vandenis,
Palieka Marbrizę ir palieka Marbrozę,
Ebro (Sebre) upe aukštyn visus savo laivus pasuka.
Daug ten žibintų ir karbunkulų:
Visą naktį labai didelę šviesą jiems duoda.
Tą dieną jie atvyksta į Saragosą. AOI.

CXCII

Giedra diena ir saulė šviesi.
Emyras išlipo iš laivo.
Espanelizas jį iš dešinės lydi,
Septyniolika karalių iš paskos jį seka;
Grafų ir hercogų ten yra nežinia kiek.
Po laurų medžiu, kurs yra vidury lauko,
Ant žalios žolės patiesė baltą šilką;
Sostą ten pastatė iš dramblio kaulo;
Ant jo atsisėdo pagonis Baligantas.
Visi kiti pasiliko stovėti.
Jų valdonas prabilo pats pirmas:
„Klausykite dabar, laisvi narsūs riteriai!
Karalius Karolis, frankų imperatorius,
Neturi valgyti, jei aš jam neliepsiu.
Per visą Ispaniją man padarė labai didelį karą.
Mielojoje Prancūzijoje noriu eiti jo ieškoti.
Nesiliausiu per visą savo gyvenimą,
Kol jis bus miręs arba visiškai pasidavęs.“
Savo dešine pirštine jis sudavė sau per kelį.

CXCIII

Kai tai pasakė, tvirtai nusprendė,
Kad nepaliks už visą auksą po dangum,
Kol nenuvyks į Acheną, kur Karolis pratęs teisti.
Jo vyrai jį giria ir jam pataria.
Tada pašaukė du savo riterius,
Vieną Klarifaną, o kitą Klarijeną:
„Jūs esate karaliaus Maltrajeno sūnūs,
Kurs žinias nešiotų volentieriai.
Aš jums įsakau, kad į Saragosą vyktumėte.
Marsiliui nuo mano pusės praneškite,
Kad prieš prancūzus atėjau jam padėti:
Jei juos rasiu, bus labai didelis mūšis;
Tad duokite jam šitą auksų sulankstytą pirštinę,
Ant dešinės rankos jam liepkite užsidėti;
Ir nuneškite jam šitą lazdelę iš gryno aukso,
Ir pas mane teatvyksta savo feodą pripažinti.
Į Prancūziją vyksiu su Karoliu kariauti.
Jei mano malonės neprašys gulėdamas man prie kojų
Ir nepaliks krikščionių įstatymo,
Aš jam nuimsiu karūną nuo galvos.“
Pagonys atsako: „Sire, labai gerai sakote.“

CXCIV

Tarė Baligantas: „Jokite, baronai!
Vienas teneša pirštinę, kitas – lazdą!“
O tie atsako: „Brangus sire, taip ir padarysime.“
Tiek jojo, kol Saragosoje atsidūrė.
Praeina dešimt vartų, kerta keturis tiltus,
Visas gatves, kur miestiečiai stovi.
Kai jie priartėja prie miesto viršaus,
Link rūmų išgirdo didelį triukšmą:
Daug ten tos pagonių liaudies,
Verkia ir šaukia, didelį skausmą rodo,
Gailisi savo dievų – Tervagano ir Mahometo
Ir Apolono, kurių nebeturi.
Sako vienas kitam: „Nelaimingieji, kas mums bus?
Mus ištiko baisi pražūtis;
Praradome karalių Marsilį;
Grafas Rolandas vakar jam nukirto dešinę ranką;
Nebeturime Žurfaleu Šviesiojo;
Visa Ispanija šiandien bus jų valdžioje.“
Abu pasiuntiniai nulipo prie laiptų.

CXCV

Savo žirgus palieka po alyvmedžiu.
Du saracėnai juos už vadžių paėmė,
O pasiuntiniai už mantelių susigriebė,
Tada užlipko aukštyn į didingus rūmus.
Kai jie įėjo į skliautuotą kambarį,
Iš didelės meilės blogą pasveikinimą jam pasakė:
„Tas Mahometas, kurs mus savo valdžioje turi,
Ir Tervaganas, ir Apolonas, mūsų valdonas,
Tesaugo karalių ir težiūri karalienės!“
Tarė Bramimunda: „Dabar girdžiu didelę kvailystę!
Šitie mūsų dievai pasidavė.
Ronsevalyje blogus stebuklus padarė:
Mūsų riterius ten leido nužudyti;
Šitam mano valdonui mūšyje nepadėjo;
Dešinę ranką prarado, jos nebeturi,
Ją jam nukirto grafas Rolandas, galingasis.
Visą Ispaniją Karolis turės savo valdžioje.
Kas bus su manimi, liūdna, nelaiminga?
Ak! vargšė, kad neturiu žmogaus, kurs mane nužudytų!“ AOI.

CXCVI

Tarė Klarijenas: „Dama, nekalbėkite tiek daug!
Pasiuntiniai mes esame pagonio Baliganto.
Marsiliui, sako jis, bus užtarėjas,
Tad jam atsiuntė savo lazdą ir savo pirštinę.
Ebro upėje turime keturis tūkstančius laivų (calant),
Valtis ir baržas, ir greitas galeras;
Drodmunzų ten yra nežinia kiek.
Emyras yra turtingas ir galingas:
Į Prancūziją vyks Karolio Didžiojo ieškoti;
Priversti jį ketina arba mirti, arba pasiduoti.“
Tarė Bramimunda: „Nelaimingai jis ten vyks!
Daug arčiau čia galite rasti frankus:
Šitoje žemėje jis yra jau septynerius metus.
Imperatorius yra narsuolis ir karys:
Geriau nori mirti, nei kada nors bėgti iš lauko;
Po dangum nėra karaliaus, kurį jis laikytų rimčiau už vaiką.
Karolis nebijo nė vieno gyvo žmogaus.“

CXCVII

„Palikite tai ramybėje!“ tarė karalius Marsilis.
Tarė pasiuntiniams: „Valdonai, kalbėkite man!
Jau matote, kad mirtinai esu ištiktas,
Aš čia neturiu nei sūnaus, nei dukters, nei įpėdinio:
Vieną turėjau, tas buvo nužudytas vakar vakare.
Mano valdonui pasakykite, kad jis ateitų manęs pamatyti.
Emyras turi teisę į Ispaniją:
Laisvą jam ją skelbiu, jei jis nori ją turėti,
Tada tegul ją gina prieš prancūzus!
Dėl Karolio Didžiojo jam duosiu gerą patarimą:
Užkariaus jis jį nuo šiandien per vieną mėnesį.
Saragosos raktus jam nuneškite,
Tada jam pasakykite, kad jis neišvyks, jei manimi tikės.“
O tie atsako: „Sire, jūs tiesą sakote.“ AOI.

CXCVIII

Tarė Marsilis: „Karolis imperatorius
Nužudė mano vyrus, mano žemę nusiaubė
Ir mano miestus sugriovė bei išniekino.
Jis šiąnakt nakvojo prie Ebro vandenų:
Aš suskaičiavau – ten ne daugiau nei septynios mylios.
Emyrui pasakykite, kad savo kariauną ten vestų.
Per jus jam liepiu – mūšis ten tebūna duotas.“
Saragosos raktus jis jiems atidavė.
Abu pasiuntiniai jam nusilenkė,
Atsisveikino ir po šio žodžio nusisuko.

CXCIX

Abu pasiuntiniai ant žirgų užsėdo.
Greitai išeina iš miesto,
Pas emyrą skuba išsigandę,
Saragosos raktus jam įteikia.
Tarė Baligantas: „Ką gi jūs radote?
Kur yra Marsilis, kurį aš buvau šaukęs?“
Tarė Klarijenas: „Jis mirtinai sužeistas.
Imperatorius vakar buvo perėjose,
Norėdamas į mieląją Prancūziją vykti.
Su didele garbe ariergardą sau pasiskyrė:
Grafas Rolandas ten pasiliko, jo sūnėnas,
Ir Oliveris, ir visi dvylika perų,
Iš Prancūzijos vyrų – dvidešimt tūkstančių ginkluotų.
Karalius Marsilis ten kovėsi, narsuolis.
Jis ir Rolandas lauke buvo susitikę:
Su Diurandaliu jam sudavė tokį kirtį,
Kad dešinę ranką jam nuo kūno atskyrė.
Jo sūnus negyvas, kurį jis taip pratęs mylėti,
Ir baronai, kuriuos jis ten buvo atsivedęs.
Bėgdamas jis sugrįžo, nes nebegalėjo ten likti.
Imperatorius jį persekiojo nemažai.
Karalius jums praneša, kad jūs jam padėtumėte.
Laisvą jums skelbia Ispanijos karalystę.“
Ir Baligantas pradėjo mąstyti;
Tokį didelį skausmą turi, kad mažai trūksta, jog išprotėtų. AOI.

„Sire emyre,“ tarė Klarijenas,
„Ronsevalyje mūšis buvo vakar.
Mirė Rolandas ir grafas Oliveris,
Dvylika perų, kuriuos Karolis taip brangino;
Iš jų prancūzų ten mirė dvidešimt tūkstančių.
Karalius Marsilis dešinę ranką ten prarado
Ir imperatorius jį pakankamai persekiojo.
Šitoje žemėje neliko nė vieno riterio,
Kurs nebūtų nužudytas arba Ebro upėj nuskandintas.
Ant kranto dabar prancūzai stovyklą pasistatę:
Šitame krašte jie mums taip arti prisiartino,
Jei jūs norėsite, sugrįžimas bus sunkus.“
O Baliganto žvilgsnis labai rūstus,
Savo širdyje jis džiugus ir linksmas.
Iš sosto atsistojo ant kojų,
Tada sušuko: „Baronai, nedelskite!
Išeikite iš laivų, sėskite ant žirgų, jokite!
Jei dabar nepabėgs Karolis Didysis senas,
Karalius Marsilis čia pat bus atkeršytas:
Už jo dešinę ranką aš jam (Karoliui) galvą nukirsiu.“

CCI

Pagonys iš Arabijos iš laivų išlipo,
Tada užsėdo ant žirgų ir ant mulų,
Ir nujojo – ką gi jie daugiau darytų?
Emyras, kurs juos visus paragino,
Pašaukė Žemalfiną, savo draugą:
„Aš tau įsakau dėl visų mano kariaunų…“
Tada užsėdo ant savo rudo žirgo;
Kartu su savimi pasiėmė keturis hercogus.
Tiek jojo, kol Saragosoje atsidūrė.
Prie marmurinės uolos nulipo,
O keturi grafai kilpą jam laikė.
Laiptais į rūmus pakilo aukštyn,
Ir Bramimunda bėga priešais jį,
Ir jam tarė: „Liūdna, nelaimingai aš gimiau!
Su tokia gėda, sire, savo valdoną praradau!“
Krenta jam prie kojų, emyras ją pakėlė;
Aukštyn į kambarį su skausmu jie nuėjo. AOI.

CCII

Karalius Marsilis, pamatęs Baligantą,
Tada pašaukė du saracėnus ispanus:
„Paimkite mane už rankų, pasodinkite mane.“
Kaire ranka paėmė vieną savo pirštinių.
Tarė Marsilis: „Sire karaliau, emyre,
Visas žemes čia…
Ir Saragosą, ir garbę, kuri jai priklauso.
Save praradau ir visą savo liaudį.“
O tas atsako: „Dėl to aš dar labiau sielojuosi.
Negaliu su jumis ilgai kalbėtis:
Gerai žinau, kad Karolis manęs nelaukia,
Ir vis dėlto iš jūsų priimu pirštinę.“
Dėl skausmo, kurį jaučia, nusisuko verkdamas. AOI.
Laiptais žemyn iš rūmų nulipo,
Užsėdo ant žirgo, skuba pas savo liaudį.
Tiek jojo, kol atsidūrė pačiame priekyje,
Retkarčiais jis vis sušunka:
„Ateikite, pagonys, nes jie jau bėga kirsdami!“ AOI.

CCIII

Ryte, kai tik aušra pasirodė,
Pabudo imperatorius Karolis.
Šventasis Gabrielis, kurs Dievo vardu jį saugo,
Pakėlė ranką, virš jo padarė ženklą.
Karalius nulipo, nusimetė savo ginklus.
Taip pat nusiginklavo visoje kariaunoje kiti.
Tada užsėdo, su didžia jėga joja
Tais ilgais keliais ir tais labai plačiais takais,
Eina pamatyti nuostabaus nuostolio
Ronsevalyje, kur buvo mūšis. AOI.

CCIV

Į Ronsevalį Karolis atvyko.
Dėl negyvųjų, kuriuos randa, pradėjo verkti.
Tarė prancūzams: „Valdonai, laikykitės žingsnio,
Nes man pačiam reikia eiti į priekį
Dėl savo sūnėno, kurį norėčiau rasti.
Achene buvau, per metinę šventę,
Tada gyrėsi mano narsūs riteriai
Didžiais mūšiais, stipriomis visuotinėmis kovomis.
Vieną kalbą girdėjau Rolandą sakant:
Kad niekada nemirtų svetimoje karalystėje,
Kol neaplenktų savo vyrų ir savo perų;
Link jų šalies būtų savo galvą nusukęs;
Kaip užkariautojas taip baigtų gyvenimą narsuolis.“
Toliau nei galima lazdelę numesti,
Prieš kitus jis ant kalvos užlipo.

CCV

Kai imperatorius eina ieškoti savo sūnėno,
Ant tiek žolių pievoje rado gėles,
Kuriuos raudonos nuo mūsų baronų kraujo!
Gailestis jį ima, negali nesuverkti.
Po dviem medžiais jis priartėjo…
Rolando kirčius atpažino ant trijų uolų;
Ant žalios žolės mato gulintį savo sūnėną.
Nėra ko stebėtis, jei Karolis jaučia įniršį.
Nulipo pėsčias, nubėgo greitai.
Tarp abiejų savo rankų…
Ant jo nualpo, tiek buvo sielvarto apimtas.

CCVI

Imperatorius iš nualpimo atsigavo.
Hercogas Neimas ir grafas Acelinas,
Žofrua iš Anžu ir jo brolis Henrikas
Paėmė karalių, pastatė jį po pušimi.
Žiūri į žemę, mato savo sūnėną gulintį.
Labai švelniai gailėtis jo pradėjo:
„Drauge Rolandai, tegu Dievas tavęs pasigaili!
Niekada joks žmogus tokio riterio nematė
Didžioms kovoms stoti ir jas užbaigti.
Mano garbė nusigręžė į pabaigą.“
Karolis nualpo, negalėjo susilaikyti. AO.

CCVII

Karalius Karolis atsigavo po nualpimo;
Už rankų jį laiko keturi jo baronai.
Žiūri į žemę, mato gulintį savo sūnėną.
Kūnas jo tvirtas, bet spalvą praradęs,
Apsisukusios jo akys, labai jam tamsu.
Karolis jo gailisi tikėjimu ir meile:
„Drauge Rolandai, Dievas tepasodina tavo sielą tarp gėlių,
Rojuje, tarp šlovingųjų!
Kaip į Ispaniją atėjai pas blogą valdoną!
Nebus dienos, kad dėl tavęs neturėčiau skausmo.
Kaip nunyks mano jėga ir mano džiaugsmas!
Nebeturėsiu nieko, kas palaikytų mano garbę.
Po dangum nemanau turėti nė vieno draugo;
Jei turiu giminių, nėra tarp jų nė vieno tokio narsaus.“
Peša savo plaukus pilnomis abiem rankomis;
Šimtas tūkstančių frankų jaučia tokį didį skausmą,
Kad nėra ten nė vieno, kurs graudžiai neverktų. AOI.

CCVIII

„Drauge Rolandai, aš išvyksiu į Prancūziją.
Kai būsiu Luane (Loün), savo kambaryje,
Iš daugelio karalysčių ateis svetimi vyrai,
Klaus: „Kur yra grafas vadas?“
Aš jiems sakysiu, kad jis mirė Ispanijoj.
Su didžiu skausmu valdysiu tada savo karalystę;
Nebus dienos, kad neverkčiau ir nesiskųsčiau.

CCIX

„Drauge Rolandai, narsuoli, jaunyste gražioji,
Kai būsiu Achene, savo koplyčioje,
Ateis žmonės, klaus naujienų.
Aš jiems pasakysiu, nuostabias ir baisias:
„Mirė mano sūnėnas, kurs man tiek leido užkariauti.“
Prieš mane sukils saksonai
Ir vengrai, ir bulgarai, ir tiek priešiškos liaudies,
Romėnai, Apulijos vyrai ir visi tie iš Palermo,
Ir tie iš Afrikos, ir tie iš Kalifornijos.
Tada prasidės mano vargai ir mano nepritekliai.
Kas ves mano kariaunas su tokia galybe,
Kai tas mirė, kurs visąlaik mums vadovavo?
Ak! Prancūzija, kaip likai tuščia!
Tokį didelį skausmą turiu, kad nenorėčiau būti gyvas!“
Savo baltą barzdą pradėjo pešti,
Abiem rankomis plaukus nuo savo galvos.
Šimtas tūkstančių frankų alpsta ant žemės.

CCX

„Drauge Rolandai, tegu Dievas tavęs pasigaili!
Tavo siela tebus rojuj pasodinta!
Kas tave užmušė, tas Prancūziją išvijo į tremtį.
Tokį didį skausmą jaučiu, kad nenorėčiau gyventi
Dėl savo šeimynos, kuri už mane išžudyta!
Teduoda Dievas, šventosios Marijos sūnus,
Kad dar man nepasiekus pagrindinių Sirijos perėjų,
Siela iš mano kūno šiandien būtų atskirta,
Tarp jųjų sielų įkurdinta ir padėta,
O mano kūnas šalia jųjų palaidotas!“
Verkia akimis, savo baltą barzdą peša,
O hercogas Neimas tarė: „Dabar Karolis didžiam įniršy.“ AOI.

CCXI

„Sire imperatoriau,“ tarė Žofrua iš Anžu,
„Nebejauskite šito skausmo taip stipriai!
Po visą lauką liepkite ieškoti mūsiškių,
Kuriuos tie iš Ispanijos mūšyje nužudė.
Į bendrą kapą (carner) liepkite juos nunešti.“
Tarė karalius: „Papūskite dėl to savo ragą!“ AOI.

CCXII

Žofrua iš Anžu savo trimitą (greisle) papūtė.
Prancūzai nulipo, Karolis taip įsakė.
Visus savo draugus, kuriuos negyvus rado,
Į bendrą kapą tuojau pat nunešė.
Daug ten buvo vyskupų ir abatų,
Vienuolių, kanauninkų, dvasininkų tonzūruotų,
Visiems davė išrišimą ir peržegnojo Dievo vardu.
Myrą ir smilkalus ten liepė uždegti,
Narsiai visus juos pasmilkė:
Su didele garbe po to juos palaidojo,
Taip juos paliko – ką gi jie kitą darytų? AOI.

CCXIII

Imperatorius liepė paruošti Rolandą,
Ir Oliverį, ir arkivyskupą Turpiną.
Priešais save liepė visus juos atverti,
Visas širdis į šilką surinkti:
Į balto marmuro sarkofagą jos buvo įdėtos,
O tada baronų kūnus paėmė,
Į elnio odas valdonus susupo;
Gerai nuplauti jie vynu ir žolelėm.
Karalius įsako Tedbaldui ir Gebuinui,
Grafui Milunui ir markizui Otui:
„Trijose karietose juos gabenkite…“
Gerai jie uždengti Galatijos šilku. AOI.

CCXIV

Išvykti jau nori imperatorius Karolis,
Kai pagonių priešakinės sargybos pasirodo.
Iš tų, kurie priekyje, atvyko du pasiuntiniai,
Emyro vardu jie paskelbė mūšį:
„Išdidus karaliau, dar ne pabaiga tavo žygiui!
Žiūrėk į Baligantą, kurs tave vejasi.
Didelės kariaunos, kurias jis veda iš Arabijos.
Šiandien pamatysime, ar turi riterystės.“ AOI.
Karalius Karolis suėmė savo barzdą,
Prisiminė jis skausmą ir nuostolį,
Labai rūstžiai į visą savo liaudį pažvelgė,
Tada sušuko savo balsu didžiu ir garsiu:
„Prancūzų baronai, ant žirgų ir prie ginklų!“ AOI.

CCXV

Imperatorius pats pirmasis ginkluojasi.
Greitai užsivilko savo šarvus,
Užsisege šalmą, prisijuosė „Džiaugsmingąjį“,
Kurs prieš saulę savo šviesos nekeičia,
Pasikabino ant kaklo Biterne skydą,
Paėmė ietį, sudrebino jos kotą,
Ant Tencenduro (Tencendur), savo gero žirgo, tada užsėdo
— Jį užkariavo prie Marsunės brastų,
Kai negyvą nubloškė Malpaliną iš Nerbonos, —
Atleido vadžias, dažnai jį ragina,
Leidžiasi šuoliais prieš šimtą tūkstančių vyrų, AOI.
Šaukiasi Dievo ir Romos apaštalo.

CCXVI

Po visą lauką prancūzai nulipa.
Daugiau nei šimtas tūkstančių ginkluojasi kartu.
Ginklus turi tokius, kurie jiems labai tinka,
Žirgus greitus ir ginklus labai puikius,
Tada užsėda ir rodo didį išmanymą.
Jei susitiks šiandien, mūšį ketina duoti.
Vėliavos jiems virš šalmų plevėsuoja.
Kai Karolis mato tokią gražią laikyseną,
Pašaukė Žozeraną iš Provanso,
Hercogą Neimą ir Antelmą iš Mainco:
„Tokiais vasalais žmogus turi pasitikėti!
Visiškas kvailys tas, kas tarp jų sielojasi.
Jei arabai nesigailės atėję,
Už Rolando mirtį ketinu jiems brangiai atlyginti.“
Atsako hercogas Neimas: „Tegul Dievas mums tai suteikia!“ AOI.

CCXVII

Karolis šaukia Rabelį ir Gvinemaną.
Tarė karalius: „Valdonai, aš jums įsakau,
Užimkite Oliverio ir Rolando vietas:
Vienas teneša kalaviją, kitas – olifantą,
Ir jokite pačiame priekyje pirmieji,
Kartu su jumis – penkiolika tūkstančių frankų,
Jaunų riterių, mūsų geriausių narsuolių.
Po jų dar tiek pat bus kitoje eilėje,
O juos ves Gibuinas ir Gvinemanas.“
Hercogas Neimas ir grafas Žozeranas
Šitotus pulkus gerai surikiuoja.
Jei susitiks šiandien, mūšis bus labai didelis. AOI.

CCXVIII

Prancūzai sudaro pirmąsias eiles.
Po tų dviejų sustato trečiąją.
Joje yra Bavarijos vasalai:
Dvidešimt tūkstančių riterių ten priskaičiavo;
Ties jų puse mūšis niekad nebus nutrauktas.
Po dangum nėra liaudies, kurią Karolis labiau brangintų,
Be tų iš Prancūzijos, kurie karalystes užkariauja.
Grafas Ožė Danas, kovotojas,
Juos ves, nes draugija yra rūsti. AOI.

CCXIX

Tris eiles jau turi imperatorius Karolis.
Hercogas Neimas tada sustato ketvirtąją
Iš tokių baronų, kurie turi pakankamai narsos:
Vokiečiai jie, iš Vokietijos (Alemaigne) kilę;
Dvidešimt tūkstančių jų yra, taip sako kiti.
Gerai jie aprūpinti žirgais ir ginklais;
Niekada dėl mirties nepaliks mūšio,
O juos ves Hermanas, Trakijos hercogas:
Geriau ten mirs, nei bailystę parodys. AOI.

CCXX

Hercogas Neimas ir grafas Žozeranas
Penktąją eilę sudarė iš normanų:
Dvidešimt tūkstančių jų yra, taip sako visi frankai.
Ginklus turi gražius ir gerus greitus žirgus;
Niekada dėl mirties jie nepasiduos.
Po dangum nėra liaudies, kuri daugiau galėtų lauke.
Ričardas Senasis juos ves į lauką;
Jis ten kirs savo aštriu ietigaliu. AOI.

CCXXI

Šeštoji eilė sudaryta iš bretonų:
Trisdešimt tūkstančių riterių kartu su jais.
Šitie joja kaip dera narsuoliams,
Išdažyti jų iečių kotai, pritvirtintos vėliavos.
Jų valdonas vardu Edūnas (Oedun):
Jis įsako grafui Nevelunui,
Tedbaldui iš Reinso ir markizui Otui:
„Veskite mano liaudį, aš jums tai dovanoju!“ AOI.

CCXXII

Imperatorius jau šešias eiles sudaręs.
Hercogas Neimas tada sustato septintąją.
Iš Puatu vyrų ir Alvernės baronų:
Keturiasdešimt tūkstančių riterių ten gali būti.
Žirgus turi gerus ir ginklus labai gražius.
Šitie stovi atskirai slėnyje po kalva,
Juos laimina Karolis savo dešine ranka.
Juos ves Žozeranas ir Godselmas. AOI.

CCXXIII

Aštuntąją eilę Neimas sustatė.
Iš flamandų ji ir Fryzijos baronų.
Riterių jie turi daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių.
Niekada jų pusėje mūšis nebus paliktas.
Tarė karalius: „Šitie atliks mano tarnystę.“
Rembaltas ir Hamonas iš Galisijos
Juos ves su visa riterystės narsa. AOI.

CCXXIV

Hercogas Neimas ir grafas Žozeranas
Devintąją eilę sudarė iš narsuolių,
Iš Lotaringijos vyrų ir tų iš Burgundijos.
Penkiasdešimt tūkstančių riterių ten suskaičiavo,
Šalmai suvarstyti ir šarvai užvilkti;
Ietis turi stiprias, o kotai jų trumpi.
Jei arabai delsti nesiruošia,
Šitie juos kirs, jei tik jie pasiduos;
Juos ves Tieris, Argono hercogas. AOI.

CCXXV

Dešimtoji eilė yra iš Prancūzijos baronų.
Šimtas tūkstančių jų yra, mūsų geriausių vadų;
Kūnai jų tvirti ir laikysena rūsti;
Galvos pražilusios ir barzdos jų baltos,
Šarvais vilkintys ir dvigubais žiedais,
Prisijuosę kalavijus prancūziškus ir iš Ispanijos;
Skydus turi gražius, su daugeliu pažinimo ženklų.
Tada užsėda, mūšio jie reikalauja;
„Munjoie“ šaukia; kartu su jais Karolis Didysis.
Žofrua iš Anžu neša „Auksinę liepsną“ (orie flambe):
Šventojo Petro ji buvo, vardu „Romietė“ (Romaine);
Bet ten pat ji gavo „Munjoie“ vardą. AOI.

CCXXVI

Imperatorius nuo savo žirgo nulipa,
Ant žalios žolės atsigulė kniūbsčias,
Nusuko savo veidą į tekančią saulę,
Šaukiasi Dievo visa širdimi:
„Tikrasis Tėve, šiandien mane apgink,
Kursai išgelbėjai Joną tikrai
Iš banginio, kurs jį savo pilve turėjo,
Ir pasigailėjai Ninevės karaliaus,
Ir Danielių išgelbėjai iš baisaus kankinimo
Liūtų duobėje, kur jis buvo įmestas,
Ir tris vaikus ugnies krosnyje!
Tavo meilė tebūna šiandien su manimi!
Savo malone, jei Tau patinka, leisk man,
Kad už savo sūnėną galėčiau atkeršyti Rolandą!“
Kai pasimeldė, atsistojo ant kojų,
Peržegnojo galvą ta galingąja galybe.
Užsėdo karalius ant savo greito žirgo;
Kilpą jam laikė Neimas ir Žoseranas;
Pasiėmė skydą ir aštrų ietigalį.
Kūnas jo gražus, tvirtas ir gerai sudėtas,
Skaidrus veidas ir gera laikysena.
Tada jojo su didžiu ryžtu.
Trimitai gaudžia ir gale, ir priekyje;
Virš visų kitų gausmas kyla iš olifanto.
Verkia prancūzai iš gailesčio Rolandui.

CCXXVII

Labai kilniai imperatorius joja.
Virš savo šarvų išskleidė savo barzdą.
Dėl meilės jam tą patį padarė kiti:
Šimtas tūkstančių frankų taip atpažįstami.
Pereina tas kalvas ir tas aukščiausias uolas,
Tuos gilius slėnius, tuos siaurus kelius baisius,
Išeina iš perėjų ir iš tuščios žemės,
Link Ispanijos pusės įžengė į kraštą,
Lygumoje stovyklą jie pasistatė.
Pas Baligantą sugrįžta jo sargybiniai.
Vienas siras (Sulians) jam pranešė žinią:
„Mes pamatėme išdidųjį karalių Karolį.
Rūstūs jo vyrai, neturi noro jo palikti.
Ginkluokitės, tuojau turėsite mūšį!“
Tarė Baligantas: „Girdžiu didžią narsą.
Pūskite savo trimitus, kad mano pagonys žinotų!“

CCXXVIII

Visoje kariaunoje liepia būgnams mušti
Ir tais trimitais bei ragais skaidriai gausti.
Pagonys nulipa, kad savo kūnus ginkluotų.
Emyras nenori nieko delsti,
Vilkėjasi šarvus, kurių pusės blizga,
Užsisega šalmą, kurs auksu brangakmeniais puoštas,
Tada prisijuosia kalaviją prie kairiojo šono.
Iš savo puikybės jam vardą jis sugalvojo:
Dėl Karolio kalavijo, apie kurį girdėjo kalbant
. . . . . . . . . . . . . . . . . .
Tai bus jo šūkis mūšio lauke;
Savo riteriams jis liepė jį šaukti.
Pasikabino ant kaklo savo didelį platų skydą:
Iš aukso jo buklė ir krištolu puošta,
Diržas jo iš gero ratuoto šilko;
Laiko savo ietį, ją vadina Maltetu (Maltet):
Kotas jos storas kaip rąstas;
Vien jos antgalis mului būtų našta.
Ant savo žirgo Baligantas užsėdo;
Kilpą jam laikė Markulis iš užjūrio.
Tarpkojį narsuolis turi gana didelį,
Liesi šonai ir krūtinė plati;
Didelė krūtinė, gražiai jis nulietas,
Platūs pečiai ir veidas labai skaidrus,
Rūstus žvilgsnis, galva garbanota,
Tiek ji balta kaip gėlė vasarą;
Savo narsa jis dažnai išbandytas;
Dieve! koks baronas, jei būtų krikščionis!
Žirgą paragina, kraujas ištryško grynas,
Leidžiasi šuoliais, peršoka griovį,
Penkiasdešimt pėdų ten galima pamatuoti.
Pagonys šaukia: „Šitas turi ginti kraštus!
Nėra prancūzo, jei prieš jį stos į kovą,
Nori ar ne, kurs neprarastų savo gyvybės.
Karolis kvailas, kad jis nepasitraukė.“ AOI.

CCXXIX

Emyras tikrai panašus į baroną.
Balta jo barzda visai kaip gėlė,
Savo įstatyme jis yra labai išmintingas žmogus,
O mūšyje rūstus ir išdidus.
Jo sūnus Malprimis labai riteriškas;
Didelis jis ir stiprus, panašus į protėvius.
Tarė savo tėvui: „Sire, tad jokime!
Labai stebiuosi, ar kada pamatysime Karolį.“
Tarė Baligantas: „Taip, nes jis labai narsus.
Daugelyje žygdarbių (gestes) apie jį didelė garbė.
Bet jis nebeturi Rolando, savo sūnėno:
Neturės jis jėgos, kuri atlaikytų mus.“ AOI.

CCXXX

„Gražus sūnau Malprimi,“ tarė jam Baligantas,
„Vieną dieną buvo nužudytas gerasis vasalas Rolandas
Ir Oliveris, narsus ir vaillantiškas,
Dvylika perų, kuriuos Karolis taip mylėjo,
Iš Prancūzijos vyrų – dvidešimt tūkstančių kovotojų.
Visus kitus aš nevertinu nė pirštine.
Imperatorius sugrįžta tikrai,
Tai man pranešė mano pasiuntinys, siras,
Dešimt pulkų… labai didelių.
Tas yra labai narsus, kurs pučia olifantą:
Skaidriu trimitu jis atsako savo draugams,
Ir jie joja pačiame priekyje pirmieji,
Kartu su jais penkiolika tūkstančių frankų,
Jaunų riterių, kuriuos Karolis vadina vaikais.
Po jų dar tiek pat ten yra.
Šitie kirs labai išdidžiai.“
Tarė Malprimis: „Pirmojo kirtimo jūsų prašau.“ AOI.

CCXXXI

„Sūnau Malprimi,“ Baligantas jam tarė,
„Aš tau suteikiu viską, ko čia prašei.
Prieš prancūzus tuojau pat eik kirsti,
Ir kartu pasiimk Torleu, persų karalių,
Ir Dapamortą, kitą leuticų karalių.
Jei tą didžią puikybę sugebėsi palaužti,
Aš tau duosiu dalį savo šalies
Nuo Čerianto iki pat Val Markizo.“
Tas atsako: „Sire, dėkoju jums!“
Išėjo į priekį, dovaną priėmė,
Tai iš tos žemės, kuri priklausė karaliui Fluritui
Tuo metu: niekada po to jis jos nebematė,
Ir jis ja niekad nebuvo nei apvilktas, nei valdė.

CCXXXII

Emyras joja per tas kariaunas.
Jo sūnus jį seka, kurs turi labai didelį kūną.
Karalius Torleu ir karalius Dapamortas
Trisdešimt pulkų sustato labai greitai.
Riterių jie turi su nuostabia galybe:
Mažiausiame jų – penkiasdešimt tūkstančių.
Pirmasis yra iš tų iš Butentroto,
O kitas po jo – iš Micenų storagalvių:
Ant stuburų, kuriuos jie turi vidury nugaros,
Šeriuoti jie visai kaip kiaulės; AOI.
O trečiasis yra iš Nubų ir Blosų,
O ketvirtasis iš Brunų ir slavų (Esclavoz),
O penktasis iš Sorbrų ir Sorzų,
O šeštasis iš armėnų (Ermines) ir maurų (Mors),
O septintasis iš tų iš Jericho,
O aštuntasis iš Nigrų, o devintasis iš Grosų,
O dešimtasis iš Balidės stipriosios:
Tai liaudis, kuri niekada nieko gero nenorėjo.
Emyras prisiekia, kiek tik gali,
Mahometo galybe ir jo kūnu:
„Karolis iš Prancūzijos joja kaip kvailys.
Mūšis bus, jei jis nepasitrauks;
Niekada daugiau jis ant galvos nešios auksinės karūnos.“

CCXXXIII

Dešimt pulkų sustatė po to.
Pirmasis yra iš Kanelijų bjauriųjų:
Iš Val Fuito jie atvyko skersai;
Kitas yra iš turkų, o trečiasis iš persų,
O ketvirtasis iš pecengų (Pinceneis) ir persų,
O penktasis iš Solterų ir Avarų,
O šeštasis iš Ormalėjų ir Eugijų,
O septintasis iš Samuelio liaudies,
Aštuntasis iš Bruisės, o devintasis iš Klaverų,
O dešimtasis iš Okeano dykumos:
Tai liaudis, kuri Viešpačiui Dievui netarnauja;
Apie baisesnius piktadarius niekad negirdėjote kalbant;
Odos jų kietos visai kaip geležis;
Todėl jiems nereikia nei šalmo, nei šarvų;
Mūšyje jie piktadariški ir baisūs. AOI.

CCXXXIV

Emyras dešimt pulkų dar prijungė.
Pirmasis yra iš milžinų iš Malprozės,
Kitas iš hunų, o trečiasis iš vengrų,
O ketvirtasis iš Baldizės ilgosios,
O penktasis iš tų iš Val Penuzės,
O šeštasis iš… Maruzės,
O septintasis iš Lėjų ir Astrimonijų,
Aštuntasis iš Argojų, o devintasis iš Klarbonos,
O dešimtasis iš barzdotųjų iš Frondės:
Tai liaudis, kuri Dievo niekada nemylėjo.
Frankų žygdarbis (Gesta) trisdešimt pulkų ten suskaičiavo.
Didelės yra kariaunos, kur tie trimitai gaudžia.
Pagonys joja kaip dera narsuoliams. AOI.

CCXXXV

Emyras labai turtingas žmogus.
Priešais save liepia nešti savo drakoną
Ir vėliavą Tervagano bei Mahometo
Ir stabą Apolono piktadario.
Iš Kanelijų jie joja aplinkui;
Labai garsiai sušunka pamokslą:
„Kas iš mūsų dievų nori gauti išgelbėjimą,
Tebūnie juos prašo ir tarnauja su didžia kančia!“
Pagonys ten nulenkia savo galvas ir smakrus,
Savo šviesius šalmus ten nuleidžia kniūbsčiai.
Sako prancūzai: „Tuojau mirsite, rijūnai!
Jums šiandien tebūnie baisi pražūtis!
Mūsų Dieve, apsaugok Karolių!
Šitas mūšis tebūna… Jo vardu!“ AOI.

CCXXXVI

Emyras yra labai didžios išminties;
Pas save pašaukė savo sūnų ir tuos du karalius:
„Valdonai baronai, priešaky jokite.
Mano pulkai, visiems jiems vadovaukite;
Bet iš geriausių noriu pasilikti tris:
Vienas bus iš turkų, kitas iš Ormalėjų
O trečiasis iš milžinų iš Malpreiso.
Tie iš Okeano bus kartu su manimi,
Ir jie susirems su Karoliu ir prancūzais.
Imperatorius, jei jis kausis su manimi,
Nuo pečių savo galvą prarasti turi.
Tebūnie tai tikra, nebus kitokios teisės.“ AOI.

CCXXXVII

Didelės yra kariaunos ir pulkai gražūs.
Tarp jų nėra nei kalvos, nei slėnio, nei aukštumos,
Nėra nei miško, nei girios; pasislėpti nėra kur;
Gerai vieni kitus mato vidury lygumos.
Tarė Baligantas: „Mano priešiška liaudie,
Tad jokite mūšio ieškoti!“
Vėliavą neša Amboras iš Olufernės.
Pagonys šaukia, „Preciuse“ (Preciuse) ją vadina.
Sako prancūzai: „Iš jūsų šiandien tebūnie didelis nuostolis!“
Labai garsiai „Munjoie“ vėl sušunka.
Imperatorius ten liepia savo trimitams gausti
Ir olifantui, kurs visus juos padrąsina.
Sako pagonys: „Karolio liaudis graži.
Mūšį turėsime ir ilgą, ir baisų.“

CCXXXVIII

Didelė yra lyguma ir platus kraštas.
Švyti tie šalmai, brangakmeniais ir auksu puošti,
Ir tie skydai, ir blizgantys šarvai,
Ir tos ietys, tos pritvirtintos vėliavos.
Trimitai gaudžia, jų balsai labai skaidrūs;
Aukštai aidi olifanto gausmas.
Emyras tada pašaukė savo brolį –
Tai Kanabėjus, Floridėjos karalius:
Jis valdė žemę iki pat Sevré slėnio.
Karolio pulkus jis jam parodė:
„Žiūrėk į Prancūzijos, tos giriamosios, puikybę!
Labai rūstžiai joja imperatorius.
Jis yra gale su ta barzdota liaudimi:
Virš savo šarvų barzdas jie išskleidę,
Tokias baltas kaip sniegas ant šerkšno.
Šitie kirs ietimis ir kalavijais.
Mūšį turėsime stiprų ir ilgą:
Niekada joks žmogus nematė tokio susidūrimo.“
Toliau, nei galima numesti nužievintą rykštę,
Baligantas aplenkė savo draugijas.
Savo kalbą jis jiems pasakė ir parodė:
„Ateikite, pagonys, nes aš pats eisiu į priekį.“
Savo ieties kotą jis sudrebino,
Link Karolio jos smaigalį nusuko. AOI.

CCXXXIX

Karolis Didysis, pamatęs emyrą,
Drakoną, vėliavą ir standartą –
O tų iš Arabijos tokia didelė galybė,
Kad visą kraštą jie buvo užėmę,
Be tos dalies, kurią imperatorius turėjo, –
Prancūzijos karalius sušuko labai garsiai:
„Prancūzų baronai, jūs esate geri vasalai.
Tiek mūšių lauke esate laimėję!
Žiūrėkite, pagonys yra piktadariai ir bailiai.
Visi jų įstatymai nė denerio neverti.
Jei jų daug, valdonai, kas iš to?
Kas dabar nenori prie manęs prisijungti, tegul eina sau!“
Tada pintinais paragina žirgą,
O Tencenduras padarė keturis šuolius.
Sako prancūzai: „Šitas karalius yra narsuolis!
Jokite, narsuoli! Nė vienas iš mūsų jūsų nepaliks.“

CCXL

Giedra buvo diena ir saulė šviesi.
Kariaunos gražios ir draugijos didelės.
Susidūrė priekiniai pulkai.
Grafas Rabelis ir grafas Gvinemanas
Atleido vadžias savo greitiems žirgams,
Ragina iš visų jėgų. Tada paleido bėgti frankus,
Ir eina kirsti savo aštriomis ietimis. AOI.

CCXLI

Grafas Rabelis yra drąsus riteris.
Žirgą paragina gryno aukso pintinais,
Eina kirsti Torleu, persų karaliaus.
Nei skydas, nei šarvai negalėjo jo kirtimo sulaikyti:
Auksinę ietį į kūną jam suleido,
Kad negyvą jį nubloškė ant mažo krūmo.
Sako prancūzai: „Viešpats Dievas tepadeda mums!
Karolis yra teisus, neturime jo palikti.“ AOI.

CCXLII

O Gvinemanas susirėmė su leuticų karaliumi.
Visą jam sulaužė skydą, gėlėmis puoštą;
Po to jam šarvus sudraskė;
Visą vėliavą į kūną jam suleido,
Kad negyvą jį nubloškė, kam tai skaudu ar kas iš to juoktųsi.
Po šito kirtimo prancūzai sušuko:
„Kirskite, baronai, visai nedelskite!
Karolis yra teisus prieš tą liaudį…
Dievas mus pastatė pačiam teisingiausiam teismui.“ AOI.

CCXLIII

Malprimis sėdi ant visiškai balto žirgo;
Savo kūną jis veda į frankų tirštumą,
Nuolat didelius kirčius ten dalija,
Vieną negyvą ant kito dažnai guldydamas.
Pats pirmasis sušunka Baligantas:
„Mano baronai, auginau jus ilgą laiką.
Žiūrėkite į mano sūnų, Karolio jis ieško,
Savo ginklais tiek baronų jis puola:
Geresnio vasalo už jį aš niekad neprašau.
Padėkite jam savo aštriomis ietimis!“
Sulig šiuo žodžiu pagonys puola į priekį,
Kietus kirčius kerta, kova labai didelė.
Mūšis nuostabus ir sunkus:
Nėra buvę tokio stipraus nei prieš tai, nei po to. AOI.

CCXLIV

Didelės kariaunos ir draugijos rūsčios,
Susirėmė visi pulkai,
Ir pagonys nuostabiai kerta.
Dieve! Tiek daug iečių perpus sulaužytų,
Skydų sudaužytų ir šarvų sudraskytų!
Ten pamatytumėte žemę taip nusėtą!
Lauko žolė, žalia ir gležna…
…
Emyras šaukia savo šeimyną:
„Kirskite, baronai, tą krikščionių liaudį!“
Kova yra labai kieta ir įnirtinga;
Niekada nei prieš tai, nei po to nebuvo tokio susidūrimo;
Iki pat nakties pabaigos nebus lemta. AOI.

CCXLV

Emyras savo liaudį šaukia:
„Kirskite, pagonys: ne dėl ko kito čia atėjote!
Aš jums duosiu žmonas kilnias ir gražias,
Ir duosiu jums feodus, garbę ir žemes.“
Pagonys atsako: „Mes turime tai gerai daryti.“
Stipriais kirtimais ietis jie praranda:
Daugiau nei šimtą tūkstančių kalavijų ten išsitraukė.
Štai kova skausminga ir baisi;
Mūšį mato tas, kas tarp jų atsiduria. AOI.

CCXLVI

Imperatorius šaukia savo prancūzus:
„Valdonai baronai, aš jus myliu ir jumis tikiu.
Tiek mūšių laimėjote dėl manęs,
Karalystes užkariavote ir karalius nuvertėte!
Gerai suprantu, kad atlygį jums skolingas
Ir savo kūnu, ir žemėmis, ir turtu.
Atkeršykite už savo sūnus, brolius ir įpėdinius,
Kurie Ronsevalyje mirė vakar vakare!
Jau žinote – prieš pagonis aš esu teisus.“
Atsako frankai: „Sire, jūs tiesą sakote.“
Dvidešimt tūkstančių jų yra kartu su juo,
Visi kartu jam prisiekia tikėjimą,
Kad nepaliks jo nei dėl mirties, nei dėl vargo.
Nėra ten nė vieno, kurs ieties nepanaudotų;
Savo kalavijais kerta jie tuoj pat;
Mūšis pasižymi nuostabiu sunkumu. AOI.

CCXLVII

O Malprimis per patį lauką joja;
Iš tų Prancūzijos didelį nuostolį daro.
Hercogas Neimas rūstžiai į jį pažvelgė,
Eina jo kirsti kaip stiprus vyras.
Savo skydu viršutinę jo dalį sulaužė,
Šarvų abi puses jam praplėšė,
Į kūną jam suleido visą geltoną vėliavą,
Kad negyvą jį nubloškė tarp septynių šimtų kitų.

CCXLVIII

Karalius Kanabėjus, emyro brolis,
Pintinais gerai paragina savo žirgą;
Išsitraukė kalaviją, kurio galvutė iš krištolo,
Ir kerta Neimui į patį šalmą.
Vieną pusę jo sutrupino;
Plieno ašmenimis nukirto penkis jo raiščius.
Šalmas nė denerio nevertas:
Perkirto kepurę iki pat kūno,
Žemyn ant žemės jos gabalą numetė.
Didelis buvo kirtis, hercogą jis apstulbino:
Tuojau pat būtų kritęs, jei Dievas nebūtų padėjęs.
Savo žirgo kaklą jis apkabino.
Jei pagonis būtų dar kartą kirtęs,
Tuojau būtų miręs kilnusis vasalas.
Karolis iš Prancūzijos atskubėjo jam padėti. AOI.

CCXLIX

Hercogas Neimas yra labai dideliam varge,
O pagonis kirsti jį skubina.
Karolis jam tarė: „Niekše, nelaimingai jį užpuolei!“
Eina jo kirsti su savo didžia narsa:
Skydą jam sulaužo, prieš širdį jį sutrupina,
Jo šarvų antkaklį (ventaille) jam perplėšia,
Kad negyvą jį nubloškia: balnas lieka tuščias.

CCL

Didį skausmą jaučia karalius Karolis Didysis,
Pamatęs Neimą sužeistą prieš save,
Ant žalios žolės kraują gryną bėgant.
Imperatorius jam tarė patardamas:
„Gražus sire Neimai, tad jokite su manimi!
Mirė tas rijūnas, kurs jus vargino;
Į kūną jam suleidau savo ietį.“
Atsako hercogas: „Sire, aš jumis tikiu.
Jei kiek pagyvensiu, didelę naudą iš to turėsite.“
Tada jie susijungė meile ir tikėjimu,
Kartu su jais dvidešimt tūkstančių prancūzų,
Nėra nė vieno, kurs ten nekirstų ir nekovotų. AOI.

CCLI

Emyras joja per lauką,
Eina kirsti grafo Gunemano.
Prieš širdį jam sulaužė baltą skydą,
Jo šarvų žiedus jam sudraskė,
Abu šonus jam atskyrė nuo krūtinės,
Kad negyvą jį numetė nuo bėgančio žirgo.
Tada nužudė Gebuiną ir Loraną,
Ričardą Senąjį, normanų valdoną.
Pagonys šaukia: „Preciuse yra vaillantiška!
Kirskite, baronai, mes turime užtarėją!“ AOI.

CCLII

Kas tada būtų matęs Arabijos riterius,
Tuos iš Okeano, Argojų ir baskus!
Savo ietimis jie ten gerai kerta ir kapoja.
O prancūzai neturi noro trauktis;
Daug jų miršta – ir vienų, ir kitų.
Iki pat vakaro mūšis labai stiprus;
Iš laisvų baronų yra labai didelis nuostolis;
Skausmo ten bus, kol jis pasibaigs. AOI.

CCLIII

Labai gerai ten kerta prancūzai ir arabai.
Lūžta tos ietys ir tie nušveisti ietigaliai.
Kas tada būtų matęs tuos skydus sudaužytus,
Tuos baltus šarvus – kas būtų girdėjęs juos gaudžiant,
Ir tuos skydus ant šalmų triukšmaujant,
Tuos riterius – kas būtų matęs juos krentant,
Ir vyrus rėkiant, prieš žemę mirštant!
Didį skausmą tai galėtų priminti!
Šitą mūšį labai sunku ištverti.
Emyras šaukiasi Apolono,
Tervagano ir Mahometo taip pat:
„Mano viešpačiai dievai, aš jums labai tarnavau;
Visiems jūsų stabams liepsiu padaryti gryno aukso… AOI.
…“
Štai prieš jį jo draugas Žemalfinas;
Blogas naujienas jam atneša ir sako:
„Baligantai, sire, blogai jums šiandien klojasi.
Praradote Malprimį, savo sūnų,
Ir Kanabėjus, jūsų brolis, yra nužudytas;
Dviem prancūzams tai puikiai pavyko.
Imperatorius yra vienas iš jų, mano manymu:
Kūnas jo didelis, tikras vadas jis atrodo,
Balta jo barzda kaip gėlė balandžio mėnesį.“
Emyras dėl to šalmą nuleido,
O po to ir veidą savo užsidengė.
Tokį didį skausmą pajuto, kad manė tuoj mirsiąs,
Tada pašaukė Žanglė (Jangleu) užjūrietį.

CCLIV

Tarė emyras: „Žanglė, eik šen!
Jūs esate narsus ir jūsų išmintis didelė;
Jūsų patarimo klausiau… visą laiką.
Kas jums atrodo dėl arabų ir frankų?
Ar turėsime mes lauko pergalę?“
O tas atsako: „Jūs miręs, Baligantai!
Jūsų dievai tikrai nebus jums užtarėjai.
Karolis yra rūstus ir jo vyrai vaillantiški;
Niekada nemačiau liaudies, kuri taip kovotų.
Bet šaukitės Okeano baronų,
Turkų ir enfrūnų, arabų ir milžinų.
Kas turi įvykti, nebedelskite.“

CCLV

Emyras išskleidė savo barzdą,
Tokią baltą kaip gudobelės žiedas:
Kad ir kaip būtų, jis nenori slėptis.
Prie burnos pridėjo skaidrų trimitą (buisine),
Papūtė skaidriai, kad jo pagonys išgirdo;
Po visą lauką savo draugijas sušaukė.
Tie iš Okeano ten staugia ir žvengia,
Argojai kaip šunys ten loja;
Puola frankus su tokiu dideliu įniršiu,
Pačioje tirštumoje juos sklaido ir laužo.
Šiuo kirtimu septynis tūkstančius negyvų paguldė.

CCLVI

Grafas Ožė niekada bailystės neturėjo;
Geresnis vasalas už jį šarvų nevilkėjo.
Pamatęs prancūzų pulkus lūžtant,
Pašaukė Tierį, Argono hercogą,
Žofrua iš Anžu ir grafą Žozeraną;
Labai rūstžiai į Karolį prabilo:
„Žiūrėkite, pagonys kaip žudo jūsų vyrus!
Tegul Dievui nepatinka, kad ant galvos nešiotumėte karūną,
Jei dabar nekirsite, kad savo gėdą atkeršytumėte!“
Nėra ten nė vieno, kurs bent žodį atsakytų;
Ragina stipriai, savo žirgams leidžia bėgti,
Eina jų kirsti ten, kur juos susitinka. AOI.

CCLVII

Labai gerai ten kerta karalius Karolis Didysis,
Hercogas Neimas ir Ožė Danas,
Žofrua iš Anžu, kurs vėliavą laikė.
Labai narsus yra valdonas Ožė Danas:
Paragina žirgą, leidžia bėgti sparčiai,
Eina kirsti to, kurs drakoną laikė,
Kad abu nubloškia lauke priešais save –
Ir drakoną, ir karaliaus vėliavą.
Baligantas mato savo vėliavą krentant
Ir Mahometo standartą pasiliekant:
Emyras šiek tiek pradeda suprasti,
Kad jis neteisus, o Karolis Didysis teisus.
Pagonys iš Arabijos nusisuka…
Imperatorius šaukia savo prancūzus:
„Sakykite, baronai, vardan Dievo, ar man padėsite?“
Atsako frankai: „Kam gi to klausiate?
Tebūnie piktadarys tas, kas ten stipriai nekirs!“ AOI.

CCLVIII

Praeina diena, artėja vakaras.
Frankai ir pagonys ten kerta kalavijais.
Narsūs yra tie, kurie kariaunas susitiko.
Savo šūkių jie visai nepamiršo:
Emyras „Preciuse!“ sušuko,
Karolis „Munjoie!“ – garsiąją vėliavą.
Vienas kitą pažino iš balsų garsų ir skaidrių.
Vidury lauko abu susitiko,
Eina kirsti, didelius kirčius vienas kitam davė
Savo ietimis į savo ratuotus skydus.
Sulaužė juos po tomis plačiomis buklėmis;
Savo šarvų puses jie sudraskė:
Į pačius kūnus visai nepataikė.
Nutrūko tie diržai (cengles) ir balnai apsivertė,
Krenta karaliai ant žemės…
Greitai ant savo kojų atsistojo.
Labai narsiai išsitraukė kalavijus.
Šitas mūšis nebus daugiau nukreiptas:
Be mirusio žmogaus jis negali būti užbaigtas. AOI.

CCLIX

Labai narsus Karolis iš mielosios Prancūzijos;
Emyras jo nebijo ir juo neabejoja.
Savo kalavijus visiškai nuogus jie rodo,
Per tuos skydus labai didelius kirčius vienas kitam duoda,
Kerta odas ir tuos dvigubus medžius;
Krenta vinys, trupa buklės;
Tada kerta nuogai per savo šarvus;
Nuo šviesių šalmų ugnis žiežirbomis laksto.
Šitas mūšis negali niekad sustoti,
Kol vienas savo neteisybę ten pripažins. AOI.

CCLX

Tarė emyras: „Karoli, tad susimąstyk,
Ir apsispręsk, kad prieš mane atgailautum!
Nužudei mano sūnų, mano manymu;
Labai neteisingai mano šalį man ginčiji.
Tapk mano žmogumi, ištikimybę noriu gauti,
Ateik man tarnauti nuo čia iki pat Rytų.“
Karolis atsako: „Labai didelė panieka man tai atrodo.
Taikos nei meilės neturiu pagoniui duoti.
Priimk įstatymą, kurį Dievas mums apreiškė,
Krikščionybę, ir tada tave mylėsiu tuoj pat;
Tada tarnauk ir tikėk Visagaliu Karaliumi.“
Tarė Baligantas: „Blogą pamokslą pradedi!“
Tada eina kirsti kalavijais, kuriuos prisisegę. AOI.

CCLXI

Emyras yra labai didžios galybės.
Kerta Karoliui Didžiajam per rudojo plieno šalmą,
Virš galvos jam jį sulaužė ir perskėlė;
Nuleido jam kalaviją ant tankių plaukų,
Paėmė odos gerą pilną delną ir daugiau:
Toje vietoje liko kaulas visiškai nuogas.
Karolis susvyravo, mažai trūko, kad nukristų;
Bet Dievas nenori, kad jis būtų miręs ar nugalėtas.
Šventasis Gabrielis sugrįžo pas jį,
Ir jo paklausė: „Didysis karaliau, ką gi tu darai?“

CCLXII

Kai Karolis išgirdo šventą angelo balsą,
Nebeturi baimės nei mirties pavojaus;
Sugrįžo jam jėga ir atminimas.
Kerta emyrui su Prancūzijos kalaviju,
Šalmą jam sulaužo, kur brangakmeniai liepsnoja,
Perkerta galvą, kad smegenys ištrykštų,
Ir visą veidą iki pat baltos barzdos,
Kad negyvą jį nubloškia be jokios vilties pakilti.
„Munjoie!“ sušuko, kad jį atpažintų.
Sulig šiuo žodžiu atskubėjo hercogas Neimas:
Paėmė Tencendurą, užsėdo ant jo didysis karalius.
Pagonys bėga, nenori Dievas, kad jie ten liktų.
Dabar prancūzai pasiekė tai, ko jie troško.

CCLXIII

Pagonys bėga, kaip Viešpats Dievas to nori.
Vejasi frankai ir imperatorius kartu.
Tarė karalius: „Valdonai, atkeršykite už savo skausmus,
Ir išsklaidykite savo liūdesį ir savo širdis,
Nes šiandien ryte mačiau jus verkiant akimis.“
Atsako frankai: „Sire, tai mums privalu.“
Kiekvienas ten kerta tiek didelių kirtimų, kiek gali.
Mažai kas ištrūko iš tų, kurie ten buvo.

CCLXIV

Didelis karštis, ir kyla dulkės.
Pagonys bėga, o prancūzai juos kankina;
Persekiojimas trunka iki pat Saragosos.
Virš savo bokšto užlipusi Bramimunda,
Kartu su ja jos klerkai ir kanauninkai
Klaidingo įstatymo, kurio Dievas niekad nemylėjo:
Šventimų jie neturi nei ant savo galvų tonzūrų.
Kai ji pamatė arabus taip sutriuškintus,
Garsiu balsu sušuko: „Padėk mums, Mahometai!…
Ak! kilnusis karaliau, jau nugalėti mūsų vyrai,
Emyras nužudytas su tokia didžia gėda!“
Kai tai išgirdo Marsilis, į savo sieną nusisuko,
Verkia akimis, visą savo veidą paslėpė;
Mirė nuo skausmo, kaip nuodėmė jį slegia.
Sielą jo gyviems velniams atidavė. AOI.

CCLXV

Pagonys mirė, kai kurie…
O Karolis savo mūšį laimėjo.
Saragosos vartus jis nuvertė:
Dabar jis gerai žino, kad miestas nebesigins.
Užima miestą, jo kariauna ten įžengė:
Su visa galybe tą naktį jie ten ilsėjosi.
Rūstus yra karalius su žila barzda.
O Bramimunda jam bokštus atidavė:
Dešimt jų didelių, penkiasdešimt mažesnių.
Labai sėkmingai veikia tas, kam Viešpats Dievas padeda.

CCLXVI

Praeina diena, naktis sutemo;
Mėnulis šviesus ir žvaigždės liepsnoja.
Imperatorius Saragosą užėmė.
Tūkstančiui prancūzų liepia mieste apieškoti
Sinagogas ir mahumerijas (mečetes);
Geležiniais kūjais ir kirviais, kuriuos jie laikė,
Sudaužo stabus ir visus jų vaizdus:
Nebeliks ten nei burtų, nei melo.
Karalius tiki Dievą, nori Jam tarnauti,
Ir jo vyskupai vandenis pašventina,
Veda pagonis iki pat krikštyklos:
Jei dabar atsiranda kas Karoliui prieštarauja,
Tą jis liepia pakarti, sudeginti arba nužudyti.
Pakrikštyta jų gerokai daugiau nei šimtas tūkstančių
Tikrų krikščionių, tik vienintelė karalienė ne.
Į mieląją Prancūziją ji bus nuvesta nelaisvėn:
Karalius nori, kad ji meile atsiverstų.

CCLXVII

Praeina naktis, pasirodo giedra diena.
Saragosos bokštuose Karolis sargybą sustato;
Tūkstantį riterių kovotojų ten paliko;
Saugoti miestą imperatoriaus naudai.
Užsėda karalius ir visi jo vyrai,
Ir Bramimunda, kurią jis veda nelaisvėn;
Bet jis neturi noro jai daryti nieko, tik gera.
Sugrįžta jie su džiaugsmu ir drąsa.
Praeina Nerboną su jėga ir galybe;
Atvyko į Bordo (Burdeles), miestą…
Ant šventojo Sevrino narsiojo altoriaus
Padėjo olifantą, pilną aukso ir auksinių monetų:
Piligrimai, kurie ten lankosi, jį mato.
Persikelia per Žirondą (Girunde) dideliais laivais;
Iki pat Blajaus (Blaive) jis atvežė savo sūnėną
Ir Oliverį, savo kilnųjį draugą,
Ir arkivyskupą, kurs buvo išmintingas ir narsus.
Į balto marmuro sarkofagus liepia guldyti valdonus,
Šventajame Romane (Seint Romain): ten guli baronai.
Frankai juos paveda Dievui ir Jo šventiesiems.
Karolis joja per slėnius ir kalnus;
Iki pat Acheno (Ais) jis nenori sustoti.
Tiek jojo, kol nulipo prie laiptų uolos.
Kai jis yra savo aukštuose rūmuose,
Per savo pasiuntinius šaukia savo teisėjus:
Bavarų ir saksonų, lotaringų ir fryzų;
Vokiečių šaukia, šaukia burgundų,
Ir Puatu vyrų, normanų ir bretonų,
Iš tų Prancūzijos – pačių išmintingiausių, kokie tik yra.
Nuo šiol prasideda Gveno teismas (plait).

CCLXVIII

Imperatorius sugrįžo iš Ispanijos
Ir atvyko į Acheną, geriausią Prancūzijos sostą;
Užlipo į rūmus, įžengė į salę.
Štai Alda atėjusi, graži mergelė.
Tarė karaliui: „Kur yra Rolandas vadas,
Kurs prisiekė mane paimti į žmonas?“
Karolis jaučia skausmą ir sielvartą,
Verkia akimis, peša savo baltą barzdą:
„Sesuo, brangi drauge, klausi apie mirusį vyrą.
Aš tau duosiu labai garbingus mainus:
Tai Liudvikas (Loewis), geriau negaliu pasakyti;
Jis yra mano sūnus ir jis valdys mano kraštus.“
Alda atsako: „Šitas žodis man svetimas.
Tegul Dievui nepatinka, nei Jo šventiesiems, nei angelams,
Kad po Rolando aš gyva likčiau!“
Išblykšta ji, krenta Karoliui prie kojų,
Tuojau pat miršta. Dievas tepasigaili jos sielos!
Prancūzų baronai jos verkia ir gailisi.

CCLXIX

Alda gražioji pasitiko savo galą.
Manė karalius, kad ji tik nualpo;
Gailestis jį ima, verkia imperatorius;
Paima ją už rankų, pakėlė ją.
Ant jo pečių nuleido galvą.
Kai Karolis pamatė, kad rado ją mirusią,
Keturias kontesas tuojau pat pašaukė:
Į vienuolyną pas vienuoles ji nunešta;
Tą naktį ją budėjo iki pat aušros.
Šalia altoriaus kilniai ją palaidojo.
Labai didelę garbę jai karalius suteikė. AOI.

CCLXX

Imperatorius yra sugrįžęs į Acheną.
Gvenas piktadarys, geležinėmis grandinėmis surakintas,
Mieste stovi priešais rūmus;
Prie stulpo jį pririšo tie tarnai.
Rankas jam suriša elnio odos diržais;
Labai gerai jį muša lazdomis ir rykštėmis:
Nenusipelnė jis nieko kito, tik šito;
Su didžiu skausmu ten jis laukia savo teismo.

CCLXXI

Parašyta senoviniame žygdarbyje (Gesta),
Kad Karolis sušaukė vyrus iš daugelio žemių.
Susirinko jie Achene, koplyčioje.
Didinga diena, labai didelė šventė,
Sako kai kurie – narsiojo šventojo Silvestro.
Nuo dabar prasideda teismas ir naujienos
Apie Gveną, kurs išdavystę įvykdė.
Imperatorius liepė jį atvesti prieš save. AOI.

CCLXXII

„Valdonai baronai,“ tarė karalius Karolis Didysis,
„Dėl Gveno teisingai man nuspręskite!
Jis buvo kariaunoje iki pat Ispanijos su manimi,
Jis iš manęs atėmė dvidešimt tūkstančių mano prancūzų
Ir mano sūnėną, kurio niekada nebematysite,
Ir Oliverį, narsųjį ir mandagųjį;
Dvylika perų jis išdavė dėl turto.“
Tarė Gvenas: „Tebūnie aš prakeiktas, jei tai slėpsiu!
Rolandas man nusižengė dėl aukso ir turto,
Todėl aš siekiau jo mirties ir vargo;
Bet jokios išdavystės čia nepripažįstu.“
Atsako frankai: „Dabar dėl to pasitarsime.“

CCLXXIII

Prieš karalių ten stojo Gvenas.
Kūnas jo tvirtas, veide graži spalva;
Jei jis būtų ištikimas, tikrai atrodytų kaip baronas.
Mato jis prancūzus ir visus teisėjus,
Savo trisdešimt giminaičių, kurie kartu su juo;
Tada sušuko garsiai, didžiu balsu:
„Dėl Dievo meilės, išklausykite mane, baronai!
Valdonai, aš buvau kariaunoje kartu su imperatoriumi,
Tarnavau jam tikėjimu ir meile.
Rolandas, jo sūnėnas, pajuto man neapykantą,
Tad pasmerkė mane mirčiai ir sielvartui.
Pasiuntiniu buvau pas karalių Marsilį;
Savo išmintimi aš sugebėjau išsigelbėti.
Aš iššaukiau Rolandą kovotoją
Ir Oliverį, ir visus jų draugus:
Karolis tai girdėjo ir jo kilnieji baronai.
Atkeršijau aš jiems, bet čia nėra išdavystės.“
Atsako frankai: „Eisime tartis.“

CCLXXIV

Kai Gvenas mato, kad prasideda jo didysis teismas,
Iš jo giminaičių kartu ten buvo trisdešimt.
Vienas ten yra, kurio kiti klauso:
Tai Pinabelis iš Sarenco pilies;
Gerai moka kalbėti ir teisingą kalbą sakyti;
Narsuolis jis geras savo ginklais gintis. AOI.
Gvenas jam sako: „Tavimi pasitikiu… drauge…
Ištrauk mane šiandien iš mirties ir kaltinimų!“
Tarė Pinabelis: „Tuojau pat būsi išgelbėtas.
Nėra prancūzo, kurs pasmerktų tave pakarti,
Kad imperatoriui abu mūsų kūnus suvedus,
Plieniniu kalaviju aš jo neteisybe neapkaltinčiau.“
Grafas Gvenas jam prie kojų nusilenkia.

CCLXXV

Bavarai ir saksonai nuėjo tartis,
Ir Puatu vyrai, normanai ir prancūzai;
Daug ten vokiečių ir teutonų;
Tie iš Alvernės ten patys mandagiausi.
Dėl Pinabelio jie elgiasi atsargiau.
Sako vienas kitam: „Geriau bus viską palikti!
Palikime teismą ir prašykime karaliaus,
Kad Gveną paleistų laisvą šį kartą,
Tada jis jam tarnaus meile ir tikėjimu.
Mirė Rolandas, niekada jo nebematysite;
Neatgausime jo nei už auksą, nei už turtą:
Būtų didelė kvailystė tam, kas eitų dėl to kovoti.“
Nėra ten nė vieno, kurs tam nepritartų,
Tik vienintelis Tieris (Tierri), Žofrua brolis. AOI.

CCLXXVI

Pas Karolį Didįjį sugrįžta jo baronai;
Sako karaliui: „Sire, mes jūsų prašome,
Kad paleistumėte laisvą grafą Gveną,
Tada jis jums tarnaus tikėjimu ir meile.
Leiskite jam gyventi, nes jis labai kilnus žmogus.
Niekada dėl jo mirties nebus jokios naudos,
O turtu mes jo nebeatgausime.“
Tarė karalius: „Jūs esate mano išdavikai.“ AOI.

CCLXXVII

Kai Karolis mato, kad visi jį paliko,
Labai nusviro jo veidas ir žvilgsnis,
Dėl skausmo, kurį jaučia, vadina save nelaimingu.
Štai prieš jį riteris Tieris,
Žofrua brolis, Anžu hercogo giminaitis.
Liesas buvo jo kūnas, grakštus ir gyslotas,
Juodi jo plaukai ir kiek rudas veidas;
Nėra jis labai didelis, nei per daug mažas.
Mandagiai imperatoriui jis tarė:
„Gražus sire karaliau, taip nesielokite!
Jau žinote, kad aš jums daug tarnavau.
Pagal savo protėvius aš turiu tokią teisę ginti:
Kad ir kaip Rolandas Gvenui būtų nusižengęs,
Jūsų tarnystė jį turėjo gerai apsaugoti.
Gvenas yra piktadarys tuo, kad jį išdavė;
Prieš jus jis sulaužė priesaiką ir nusikalto.
Todėl aš jį pasmerkiu pakarti ir mirti,
O jo kūną sunaikinti…
Kaip piktadario, kurs piktadarystę įvykdė.
Jei dabar yra giminaitis, kurs norėtų man prieštarauti,
Su šituo kalaviju, kurį čia prisisegęs,
Savo sprendimą aš tuojau pat apginsiu.“
Atsako frankai: „Dabar jūs gerai pasakėte.“

CCLXXVIII

Prieš karalių atėjo Pinabelis.
Didelis jis ir stiprus, narsus ir greitas;
Ką jis kerta vienu kartu, tam laikas baigiasi;
Ir tarė karaliui: „Sire, jūsų valioje šis teismas:
Tad įsakykite, kad nebūtų čia tokio triukšmo!
Čia matau Tierį, kurs sprendimą paskelbė.
Aš sakau, kad jis meluoja, su juo aš susikausiu.“
Įteikė jam dešinę elnio odos pirštinę.
Tarė imperatorius: „Gerų laiduotojų reikalauju.“
Trisdešimt giminaičių jam ištikimai pasižadėjo.
Tarė karalius: „Ir aš jums duodu savąjį.“
Liepia juos saugoti, kol teisybė paaiškės. AOI.

CCLXXIX

Kai Tieris mato, kad bus mūšis,
Savo dešinę pirštinę jis įteikė Karoliui.
Imperatorius jam atidavė ją kaip įkaitą,
Tada liepė atnešti keturis suolus į aikštę:
Ten sėdasi tie, kurie turi susikauti.
Gerai visiems nuosprendis priimtas pagal kitų sprendimą,
Tai suderino Ožė Danas;
Tada jie pareikalavo savo žirgų ir ginklų. AOI.

CCLXXX

Kai jie mūšiui pasiruošė,
Gerai išpažino kaltes, gavo išrišimą ir buvo peržegnoti;
Išklausė mišias ir priėmė Komuniją;
Dideles aukas jie paliko šventovėms.
Prieš Karolį abu sugrįžo.
Savo pintinus ant kojų užsisegė,
Vilkėjosi šarvus, stiprius ir lengvus,
Savo šviesius šalmus ant galvų užsidėjo,
Prisijuosė kalavijus su gryno aukso rankenomis,
Ant kaklų pasikabino savo ketvirtinius skydus,
Dešinėse rankose laiko aštrias ietis,
Tada užsėdo ant savo greitų žirgų.
Tada verkė šimtas tūkstančių riterių,
Kurie dėl Rolando jautė gailestį Tieriui.
Dievas gerai žino, kokia bus pabaiga.

CCLXXXI

Žemiau Acheno pieva labai plati.
Dviejų baronų prasidėjo mūšis.
Šitie yra narsuoliai ir didžios drąsos,
O jų žirgai greiti ir nagingi.
Paragina juos stipriai, visas vadžias atleidžia,
Su didžia jėga vienas kitą kerta.
Visi jų skydai trūko ir sudužo,
Jų šarvai plyšo ir diržai subyrėjo,
Balnų lankai nusisuko, balnai nukrito ant žemės.
Šimtas tūkstančių vyrų verkia juos stebėdami. AOI.

CCLXXXII

Ant žemės yra abu riteriai.
Greitai jie atsistoja ant savo kojų.
Pinabelis yra stiprus, greitas ir lengvas.
Vienas kito ieško, žirgų jiems nebereikia.
Su tais kalavijais, gryno aukso rankenomis,
Kerta ir kapoja per tuos plieninius šalmus;
Dideli tie kirčiai šalmus kapojant.
Labai sielojasi tie prancūzų riteriai.
„Ak! Dieve,“ tarė Karolis, „leisk teisybei nušvisti!“

CCLXXXIII

Tarė Pinabelis: „Tieri, tad pasiduok!
Tavo žmogus būsiu meile ir tikėjimu,
Savo turtą tau duosiu tavo malonumui,
Tik leisk Gvenui su karaliumi susitarti!“
Atsako Tieris: „Aš apie tai net negalvosiu.
Tebūnie aš piktadarys, jei tam pritarčiau!
Dievas šiandien tarp mūsų dviejų teparodo tiesą!“ AOI.

CCLXXXIV

Tarė Tieris: „Pinabeli, esi labai narsus,
Didelis esi ir stiprus, tavo kūnas gerai nulietas;
Tavo narsą pažįsta visi tavo draugai:
Tad palik šitą mūšį ramybėje!
Su Karoliu tave aš sutaikysiu;
O Gvenui bus įvykdytas toks teisingumas,
Kad nebus dienos, jog apie tai nebūtų kalbama.“
Tarė Pinabelis: „Tegul Dievui nepatinka!
Ginti noriu visą savo giminę;
Niekada nepasiduosiu jokiam mirtingam žmogui;
Geriau noriu mirti, nei kad man tai būtų prikišta.“
Savo kalavijais pradėjo kapoti
Per tuos šalmus, kurie brangakmeniais ir auksu puošti:
Į dangų lekia skaidrios ugnies žiežirbos.
Negali būti, kad jie būtų išskirti:
Be mirusio žmogaus tai negali pasibaigti. AOI.

CCLXXXV

Labai narsus yra Pinabelis iš Sarenco,
Kerta Tieriui per Provanso šalmą:
Iššoko ugnies žiežirba, kad žolė užsidegė.
Plieninio kalavijo smaigalį jis nukreipė,
Virš kaktos jam jį nuleido,
Per patį veidą…
Dešinis jo skruostas visas kruvinas,
Šarvai nuo nugaros iki pat pilvo sudraskyti.
Dievas jį apsaugojo, kad mirtis jo neparblokštų. AOI.

CCLXXXVI

Mato Tieris, kad į veidą yra sužeistas:
Grynas kraujas krenta ant žolėtos pievos.
Kerta Pinabeliui per rudojo plieno šalmą,
Iki pat nosies apsaugos jam jį sulaužė ir perskėlė,
Iš galvos jam smegenis ištaškė,
Sudrebino savo kirtį ir negyvą jį nubloškė.
Šiuo kirtimu mūšis buvo laimėtas.
Šaukia frankai: „Dievas padarė stebuklą!
Tikrai teisinga, kad Gvenas būtų pakartas
Ir jo giminaičiai, kurie už jį kovojo.“ AOI.

CCLXXXVII

Kai Tieris laimėjo savo mūšį,
Atėjo imperatorius Karolis,
Kartu su juo keturi jo baronai:
Hercogas Neimas, Ožė Danas,
Žofrua iš Anžu ir Vilhelmas iš Blajaus.
Karalius paėmė Tierį į savo glėbį,
Nuvalė jam veidą savo dideliais kiaunės kailiais,
Tuos nusimetė, tada jį apvilko kitais;
Labai švelniai riterį nuginklavo.
Užsodino jį ant Arabijos mulės;
Sugrįžta su džiaugsmu ir narsa;
Atvyksta į Acheną, nulipa aikštėje.
Nuo dabar prasideda kitų žudynės.

CCLXXXVIII

Karolis šaukia savo grafus ir savo hercogus:
„Ką man patariate dėl tų, kuriuos sulaikiau?
Dėl Gveno jie į teismą buvo atėję,
Už Pinabelį įkaitais jie pasidavė.“
Atsako frankai: „Tebūnie prakeiktas tas, kurs išgyvens bent vienas!“
Karalius įsako savo pareigūnui Basbrunui:
„Eik ir pakark juos visus ant blogo medžio!
Prisiekiu šia barzda, kurios plaukai pražilę,
Jei nors vienas pabėgs, būsi miręs ir sunaikintas.“
Tas jam atsako: „Ką gi aš kitą daryčiau?“
Su šimtu tarnų jėga juos nuvedė.
Trisdešimt jų yra tų, kurie pakarti.
Kas žmogų išduoda, tas pražudo save ir kitus. AOI.

CCLXXXIX

Tada sugrįžo bavarai ir vokiečiai,
Ir Puatu vyrai, bretonai ir normanai.
Virš visų kitų frankai nusprendė,
Kad Gvenas mirtų su baisiu vargu.
Keturis žirgus (destrers) liepia atvesti į priekį,
Tada jam pririša ir kojas, ir rankas.
Žirgai tie puikuoliai ir greiti:
Keturi tarnai juos ragina priekyje
Link vandenų, kurie teka vidury lauko.
Gvenas pasitiko didžią pražūtį;
Visi jo nervai labai jam tempiasi
Ir visi jo kūno nariai trūksta:
Ant žalios žolės ištrykšta grynas kraujas.
Gvenas mirė kaip piktadarys išdavikas.
Žmogus, kurs išduoda kitą, neturi teisės tuo girtis.

CCXC

Kai imperatorius įvykdė savo kerštą,
Pasišaukė savo vyskupus iš Prancūzijos,
Tuos iš Bavarijos ir tuos iš Vokietijos:
„Mano namuose yra kilni belaisvė.
Tiek ji girdėjo pamokslų ir pavyzdžių,
Kad nori tikėti Dievą, krikščionybės prašo.
Pakrikštykite ją, kad Dievas priimtų jos sielą.“
O tie jam atsako: „Tebūnie tai padaryta su krikštatėviais!“
…
Acheno voniose didelės iškilmės…
Ten pakrikštijo Ispanijos karalienę:
Davė jai Julianos vardą.
Krikščionė ji yra iš tikro išmanymo.

CCXCI

Kai imperatorius įvykdė savo teisingumą
Ir nurimo jo didis įniršis,
Bramimundą į krikščionybę atvedė,
Praėjo diena, naktis sutemo.
Atsigulė karalius savo skliautuotame kambaryje.
Šventasis Gabrielis Dievo vardu atėjo jam pasakyti:
„Karoli, šauk savo imperijos kariaunas!
Su jėga vyksi į Biros (Bire) žemę,
Karaliui Vivienui padėsi Imfės (Imphe) mieste,
Kurį pagonys yra apsiautę:
Krikščionys tavęs šaukiasi ir rėkia.“
Imperatorius visai nenorėtų ten vykti:
„Dieve,“ tarė karalius, „kokia varginga mano gyvybė!“
Verkia akimis, savo baltą barzdą peša.

Čia baigiasi žygdarbis, kurį Turoldas surašė.

Skaitykite daugiau..

Teologiniu požiūriu Rolando giesmė yra ne vien karinis pasakojimas, o tikras krikščioniškojo pasaulėvaizdžio vadovėlis. Įdomu tai, kad Rolandas čia vaizduojamas kaip savotiškas Kristaus mokinys, o jo mirtis Ronsevalyje primena šventąjį kankinystės aktą. Prieš mirdamas herojus atsigręžia į Ispaniją, tarsi norėdamas parodyti, kad jo auka skirta pagonių žemių atvertimui į tikėjimą. Viduramžių žmogui Rolandas buvo ne paprastas karys, o Dievo karys, kurio kardas Durendalis savyje saugojo šventųjų relikvijas, pavyzdžiui, šv. Petro dantį ar šv. Bazilijaus kraują. Tai paverčia ginklą sakraliu objektu, o ne vien geležies gabalu.

Dar vienas svarbus aspektas yra angelo Gabrieliaus vaidmuo. Jis pasirodo Rolandui mirties akimirką, paimdamas jo sielą į dangų, kas aiškiai rodo, jog autoriai herojų laikė išrinktuoju. Ganelonas, išdavikas, čia tampa blogio įsikūnijimu, kuris pasirenka tamsą vietoj šviesos. Kūrinys moko, kad ištikimybė valdovui yra neatsiejama nuo ištikimybės Dievui. Tai buvo būdas įkvėpti to meto riterius kovoti už krikščioniškas vertybes, tikint, kad net pralaimėjimas žemėje virsta amžina pergale danguje. Tai gilus dvasinis testamentas, kuriame kiekvienas veiksmas turi moralinę prasmę.

Rolando giesmė

Gal būt jums bus įdomu: