Šventasis Antonijus Paduvietis (lot. Antonius Patavinus), gimęs kaip Fernando Martins de Bulhões, yra vienas labiausiai gerbiamų ir mylimų katalikų šventųjų, Bažnyčios mokytojas ir Pranciškonų ordino narys. Jis gimė 1195 metais Lisabonoje, Portugalijoje, pasiturinčioje ir kilmingoje šeimoje, tačiau anksti pasirinko dvasinį kelią, atsisakydamas visų pasaulietinių malonumų bei turtų. Nors jis dažniausiai asocijuojasi su Italijos miestu Paduva, kur praleido paskutinius savo gyvenimo metus ir kur ilsisi jo stebuklingos relikvijos, jo dvasinė kelionė prasidėjo Šiaurės Afrikoje ir Portugalijoje. Antonijus pasižymėjo neįtikėtina iškalba, giliomis teologinėmis žiniomis ir gebėjimu paprastai paaiškinti sudėtingas tikėjimo tiesas, todėl dar būdamas gyvas pritraukdavo milžiniškas minias klausytojų iš visos Europos. Jo asmenybė sujungia gilią intelektualinę išmintį su paprastu, nuoširdžiu tarnavimu patiems mažiausiems visuomenės nariams, o jo dvasinis palikimas išlieka gyvas milijonų žmonių širdyse.
Iš pradžių būsimasis šventasis įstojo į šv. Augustino kanauninkų ordiną Lisabonoje, o vėliau persikėlė į Koimbrą, kad galėtų netrikdomas atsidėti studijoms ir maldai. Tačiau 1220 metais jo gyvenime įvyko lemiamas lūžis, kai jis pamatė į Koimbrą parvežtus penkių pirmųjų pranciškonų kankinių kūnus, kurie žuvo skelbdami tikėjimą Maroke. Šis sukrečiantis reginys sužadino jame troškimą tapti misionieriumi ir galbūt net paaukoti gyvybę už išpažįstamas tiesas. Jis perėjo į naujai susikūrusį pranciškonų ordiną, pasirinkdamas Antonijaus vardą, ir netrukus išvyko į Šiaurės Afriką, tikėdamasis ten tarnauti krikščionims. Visgi sunki liga ir stipri audra jūroje sutrukdė jo pradiniams planams – laivas buvo nublokštas prie Sicilijos krantų, iš kur jis galiausiai pasiekė Italiją. Čia 1221 metais jis dalyvavo garsiajame pranciškonų susirinkime Asyžiuje, kur pirmą kartą pamatė ordino įkūrėją šv. Pranciškų, nors tuo metu liko nepastebėtas tarp tūkstančių brolių.
Ilgą laiką Antonijus gyveno tyliai ir nuolankiai viename atokiame Italijos vienuolyne, kol vienų kunigų šventimų metu atsitiktinai atsiskleidė jo neeilinis oratorinis talentas. Kadangi nebuvo paruošto pamokslininko, vyresnieji liepė jam kalbėti tai, ką Šventoji Dvasia padiktuos jo širdžiai. Jo kalba buvo tokia gili, logiška ir kupina dvasinės ugnies, kad visi dalyvavusieji liko visiškai priblokšti jo teologinio pasirengimo ir charizmos. Po šio įvykio šv. Pranciškus asmeniškai pavedė jam mokyti brolius teologijos, tačiau pabrėžė, kad studijos neturi užgesinti jų maldos dvasios ir nuolankumo. Antonijus pradėjo keliauti po Šiaurės Italiją ir Prancūziją, kovodamas su tų laikų klaidamokslais ir aiškindamas Šventojo Rašto gelmes, už ką vėliau gavo eretikų kūjo pravardę, nes jo logiški argumentai buvo nenuginčijami.
Misionieriška veikla ir dvasinis autoritetas
Gyvendamas Prancūzijoje ir Italijoje, šventasis nuolat rūpinosi socialiniu teisingumu ir vargšų gerove, tapdamas tiltu tarp bažnytinės hierarchijos ir paprastų žmonių. Jis garsėjo kaip taikytojas, gebėjęs sutaikyti kariaujančias šeimas bei miestus, ir kaip drąsus kritikas, nebijojęs paprieštarauti galingiems tironams ar godiems lupikautojams. Paduvoje jo iniciatyva buvo priimti svarbūs įstatymai, apsaugantys skolininkus, kurie dėl skolų būdavo metami į kalėjimą ir prarasdavo visą turtą be galimybės atsitiesti. Jis mokė, kad tikrasis pamaldumas neatsiejamas nuo gailestingumo darbų, todėl jo vardas iki šiol siejamas su šv. Antonijaus duona – tradicija aukoti maistą ir lėšas alkstantiems.
Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido Paduvoje, kur jo pamokslai tapo tokie populiarūs, kad vietos bažnyčios nebesutalpindavo visų norinčiųjų, todėl jam tekdavo kalbėti atvirose aikštėse po giedru dangumi. Pasakojama, kad net iki 30 tūkstančių žmonių susirinkdavo jo pasiklausyti, o parduotuvės ir dirbtuvės užsidarydavo, kad darbininkai galėtų dalyvauti pamaldose. Po pamokslų jis valandų valandas praleisdavo klausykloje, sutaikydamas žmones su Dievu ir padėdamas spręsti sudėtingas moralines problemas. Jo fizinis išsekimas dėl nuolatinio darbo ir progresuojančios ligos pasiekė kritinę ribą 1231 metais, kai jis, jausdamas artėjančią mirtį, paprašė parvežti jį į Paduvą, tačiau mirė pakeliui, mažame vienuolyne Arčeloje.
Stebuklai ir liaudies pamaldumas
Liaudies pamaldumas šv. Antonijui remiasi daugybe stebuklų, kurie jam priskiriami tiek gyvenime, tiek po mirties, paverčiant jį vienu artimiausių šventųjų paprastam žmogui. Vienas žinomiausių pasakojimų yra apie tai, kaip jis pamokslavo žuvims Rimini mieste, kai vietos gyventojai atsisakė klausytis jo žodžių. Legenda teigia, kad tūkstančiai žuvų iškėlė galvas iš vandens ir dėmesingai klausėsi pamokslo, taip sugėdindamos užsispyrusius miestiečius ir priversdamos juos susimąstyti apie savo kietas širdis. Tačiau labiausiai jis žinomas kaip pamestų daiktų ir dingusių žmonių globėjas, o ši tradicija kilo iš įvykio, kai vienas naujokas be leidimo pasiėmė Antonijaus psalmyną.
Po nuoširdžios šventojo maldos bėglį pasivijo baisi vizija, privertusi jį nedelsiant grąžinti brangų rankraštį ir grįžti į bendruomenę atgailauti. Antonijus buvo kanonizuotas praėjus mažiau nei metams po mirties, o tai yra vienas greičiausių procesų Bažnyčios istorijoje, liudijantis apie neabejotiną jo šventumą. 1263 metais, perlaidojant jo palaikus į naujai pastatytą didingą baziliką Paduvoje, buvo pastebėta, kad visas jo kūnas pavirto dulkėmis, išskyrus liežuvį, kuris išliko sveikas ir rausvas. Tai buvo palaikyta dievišku ženklu, patvirtinančiu jo pamokslavimo galią ir tiesą, kurią jis skelbė visą savo gyvenimą.
Ikonografija ir šventojo simbolika
Krikščioniškame mene šv. Antonijus dažniausiai vaizduojamas vilkintis rudą pranciškonų habitą, perryštą virve su trimis mazgais, kurie simbolizuoja pagrindinius vienuolio įžadus. Dažniausiai jis piešiamas laikantis ant rankų Kūdikėlį Jėzų – šis vaizdinys kilo iš pasakojimo, kad vienas grafas pamatė Antonijų savo kambaryje regintį dieviškąją šviesą ir glaudžiantį mažąjį Išganytoją. Kitas dažnas jo atributas yra balta lelija, simbolizuojanti jo dvasinį tyrumą ir pergalę prieš gundymus, bei knyga, primenanti apie jo kaip Bažnyčios mokytojo ir iškilaus teologo statusą.
Šventasis Antonijus Paduvietis globoja daugybę sričių ir žmonių grupių, todėl jo kultas yra paplitęs visuose žemynuose. Štai pagrindinės jo globos ir užtarimo sritys:
- Pamestų daiktų, dingusių žmonių ir pavogtų vertybių globėjas.
- Vargšų, alkstančiųjų ir socialinio teisingumo gynėjas.
- Moterų, norinčių ištekėti, ir nevaisingų šeimų užtarėjas.
- Jūreivių, keliautojų ir visų kelyje esančių asmenų sargas.
Šventojo Antonijaus gyvenimo pavyzdys moko, kad tikroji išmintis yra neatsiejama nuo nuolankumo ir meilės darbų. Jis nebuvo tik sausas teoretikas, o žmogus, kurio žodis visada sutapo su darbu, todėl jo įtaka Bažnyčiai ir visuomenei išlieka nepakitusi per šimtmečius. Kiekvienais metais birželio 13-ąją minima jo šventė suburia milijonus piligrimų Paduvoje ir kituose pasaulio miestuose, primindama apie dvasinį ryšį, kuris jungia mus su šiuo galingu užtarėju. Jo palikimas yra gyvas liudijimas, kad pasitikėjimas Dievo apvaizda ir pasišventimas kitiems yra tikrasis kelias į amžinąją šviesą.