Jei Mikalojus Radvila Juodasis buvo Lietuvos Reformacijos architektas ir smegenys, tai jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis (Mikołaj Radziwiłł Rudy) tapo šio judėjimo skydu, kardu ir nepalaužiamu stulpu. Jei Juodasis uždegė laisvamanybės ugnį, tai Rudasis buvo tas, kuris neleido jai užgesti net tada, kai politiniai vėjai pradėjo pūsti priešinga kryptimi. Jų tandemas buvo toks galingas, kad XVI amžiaus Lietuvoje Reformacija tapo ne tik religiniu, bet ir politiniu projektu, formavusiu valstybės savivoką.
Po ankstyvos Radvilos Juodojo mirties 1565 m. evangelikų reformatų judėjimas liko be savo pagrindinio stratego. Būtent tada į avansceną žengė Rudasis. Nors jis labiausiai garsėjo kaip genialus karvedys – jo pergalė prie Ulos tapo legenda – jo asmeninis pamaldumas ir ištikimybė reformatų mokymui buvo ne mažiau karingi. Jis religiją suvokė ne tik kaip sielos išganymo priemonę, bet ir kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suvereniteto garantą. Jam kova už „tikrąjį Dievo žodį“ buvo neatsiejama nuo kovos už tai, kad Lietuva netaptų tik priedėliu prie katalikiškos Lenkijos. Reformacija jam reiškė ne tik teologinį apsisprendimą, bet ir politinę laikyseną – unikalų Lietuvos kelią, kuriame valstybė pati sprendžia savo dvasinę kryptį.
Rudasis įkūrė garsiąją Biržų–Dubingių Radvilų giminės šaką, kuri šimtmečius liko ištikima reformatų tikėjimui – skirtingai nei Juodojo palikuonys, kurie vėliau grįžo į katalikybę. Dubingiai jo rankose tapo dvasiniu centru: čia iškilo viena pirmųjų reformatų bažnyčių, čia buvo laidojami iškiliausi giminės nariai, čia formavosi savita protestantiška kultūra. Rudasis rėmė sinodus, rūpinosi dvasininkų išsilavinimu, steigė mokyklas ir griežtai prižiūrėjo, kad jo valdose būtų skelbiamas grynas, neperkrautas ritualais mokymas. Jam dvasininkas buvo ne magiškas tarpininkas, o mokytojas, atsakingas už žmonių sąmoningumą ir moralinę brandą.
Svarbiausias Radvilos Rudojo bruožas buvo jo nekintamumas. Kai po Liublino unijos (1569 m.) prasidėjo stipri Kontrreformacijos banga, o jėzuitai meistriškai viliojo bajorus atgal į katalikybę žadėdami karjerą, prestižą ir politines malones, Rudasis liko uola. Jis matė, kaip jo aplinka keičiasi, kaip pusbrolio Juodojo sūnūs – pavyzdžiui, garsusis Našlaitėlis – demonstratyviai degina tėvo spausdintas Biblijas ir grįžta prie senųjų apeigų. Rudajam tai buvo ne tik religinė išdavystė, bet ir politinis silpnumas, valstybės stuburo minkštėjimas. Jis iki paskutinio atodūsio 1584 m. liko ištikimas reformatas, savo pavyzdžiu įrodydamas, kad tikrasis bajoras savo sąžinės ir tikėjimo nekeičia į karaliaus malones.
Jo palikimas ypač ryškus šiaurės Lietuvoje. Biržai tapo unikaliu kultūriniu anklavu, kuriame susiformavo specifinis „reformatiškas“ mentalitetas – pagarba raštui, disciplina, santūrumas, atsakomybė prieš Dievą ir bendruomenę. Šios savybės išliko gyvos net per ilgus katalikybės dominavimo amžius. Rudasis parodė, kad tikėjimas gali būti ne tik malda, bet ir politinė laikysena – tvirta, nepatogi, bet oru spinduliuojanti laisvė.
Mikalojus Radvila Rudasis buvo žmogus, kuris net ir beviltiškiausiose situacijose pasirinkdavo stovėti už tiesą. Jis nebuvo toks intelektualus kaip Juodasis, bet buvo tvirtesnis, atkaklesnis ir labiau pasirengęs kovoti už tai, kuo tikėjo. Jei Juodasis buvo Reformacijos širdis, tai Rudasis buvo jos raumenys – ir be jo ši dvasinė revoliucija Lietuvoje būtų užgesusi daug greičiau.