XVI amžiuje, kai Europa gyveno religinių permainų sūkuryje, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išgyveno kultūrinį renesansą, lenkų istorikas ir teologas Jonas Lasickis (Jan Łasicki) paliko unikalų, nors ir nevienareikšmiškai vertinamą, istorinį šaltinį – veikalą „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus” (lot. De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum).
Išleistas 1615 m. Bazelyje (nors parašytas gerokai anksčiau, apie 1582 m.), šis nedidelės apimties (vos 18 puslapių) kūrinys tapo vienu iš pagrindinių šaltinių tiriant senovės lietuvių, o ypač žemaičių, religiją ir mitologiją. Tačiau jo vertė ir patikimumas iki šiol kelia diskusijas tarp istorikų ir mitologų.
Jonas Lasickis nebuvo etnografas ar religijotyrininkas šiuolaikine prasme. Jis buvo kalvinistas, aktyviai dalyvavęs Reformacijos judėjime. Pagrindinis jo tikslas rašant apie „stabmeldystę” Lietuvoje buvo ne objektyvus pagoniškų tikėjimų aprašymas, o polemika su Katalikų bažnyčia. Lasickis siekė parodyti, kad katalikybė, nepaisant ilgo dominavimo, nesugebėjo visiškai išnaikinti pagonybės, o vietoj to susimaišė su ja, sukurdama savotišką sinkretinį tikėjimą.
Jonas Lasickis (Jan Łasicki) pats buvo kilęs ne iš Lietuvos, o iš Lenkijos bajorų sluoksnio – humanistinio išsilavinimo, gerai susipažinęs su antikos autoriais ir protestantiškos Europos intelektualais. Jis daug keliavo, studijavo Vokietijoje ir Šveicarijoje, bendravo su žymiais kalvinistų teologais, todėl jo mąstymą formavo vakarietiškas humanizmas ir Reformacijos idėjos. Lasickis domėjosi įvairių tautų papročiais, bet jo žvilgsnis visada buvo išorinis – jis stebėjo Lietuvą kaip politinį ir religinį reiškinį Abiejų Tautų Respublikos kontekste, o ne kaip savo gimtąją kultūrą. Dėl to jo tekstas yra vertingas kaip ankstyvas šaltinis, bet kartu ir kaip XVI a. protestantiškos polemikos dokumentas, atspindintis ne tiek lietuvių savivoką, kiek išsilavinusio Reformacijos veikėjo bandymą suprasti ir interpretuoti „kitaip tikinčių“ žmonių pasaulį.
Autorius pats niekada nebuvo lankęsis Žemaitijoje ir nemokėjo lietuvių kalbos. Jo pagrindinis informacijos šaltinis buvo Jokūbas Laskauskas (Jakub Laskowski), karališkasis revizorius, ilgą laiką praleidęs Žemaitijoje. Būtent Laskausko pasakojimai, perduoti Lasickiui, tapo pagrindu aprašant gausų žemaičių dievų panteoną.
Dievų panteonas: tikrovė ar fantazija?
Lasickio veikale minimi dievai ir deivės stebina savo gausa ir specifiškumu. Čia randame ne tik gerai žinomą Perkūną ar Žemyną, bet ir daugybę smulkių, buitinių dievybių, globiančių konkrečias veiklas ar objektus. Pavyzdžiui:
- Aitwaros (Aitvaras) – Lasickis jį apibūdina kaip inkubą, gyvenantį už tvoros, nors lietuvių folklore tai labiau namų dvasia, nešanti turtus.
- Auxtheias Vissagistis (Aukštėjas Visagalis) – pristatomas kaip aukščiausias dievas, tačiau lingvistinė analizė rodo, kad tai greičiausiai krikščioniškojo Dievo epiteto vertinys.
- Babilos – bičių dievas, kurio vardas greičiausiai kilęs iš bičių dūzgimo onomatopėjos.
- Gabie (Gabija) – ugnies globėja, kurios vardas siejamas su ugnies sergėjimu.
- Pizio – dievybė, kuriai aukojama prieš vestuves (nors vėliau šis vardas įgavo vulgarią prasmę).
- Rauguzemapati (Raugų žemėpatis) – raugo ir alaus dievybė.
Daugelis tyrinėtojų, tokių kaip Valteris Jaskevičius (Walter C. Jaskiewicz), savo studijose atkreipė dėmesį į tai, kad didelė dalis Lasickio „dievų” iš tikrųjų yra tiesiog personifikuoti gamtos reiškiniai, buities objektai ar net klaidingai suprasti lietuviški žodžiai. Pavyzdžiui, Kierpiczus (Kerpyčius) greičiausiai reiškia tiesiog samanomis apaugusį kelmą ar akmenį, o Szlotrazis (Šluotražis) – nusidėvėjusią šluotą. Laskauskas, nemokėdamas lietuvių kalbos niuansų, galėjo paprastus valstiečių posakius ar vietovardžius palaikyti dievų vardais.
Kritika ir vertinimas
Jau XIX a. Simonas Stanevičius ir kiti kritiškai vertino Lasickio sąrašą. Vėlesni tyrinėtojai, tokie kaip Vilhelmas Manhartas (Wilhelm Mannhardt) ir Aleksandras Briukneris (Aleksander Brückner), atliko išsamią analizę, bandydami atskirti tikrus mitologinius elementus nuo autoriaus ar jo informatoriaus interpretacijų.
V. Jaskevičiaus studija, kurią cituojate, yra puikus pavyzdys, kaip kruopšti lingvistinė ir istorinė analizė gali atskleisti Lasickio teksto netikslumus. Jis parodo, kad daugelis „dievybių” yra tiesiog vietovardžiai (pvz., Devoitis – ežeras Dyvytis), asmenvardžiai (Simonaitem – Simonaitis) ar net klaidingai išgirsti žodžiai.
Tačiau nepaisant kritikos, „De diis Samagitarum” išlieka svarbiu dokumentu. Jis liudija apie to meto religinę situaciją, apie tai, kaip krikščionybė ir senieji tikėjimai pynėsi kasdieniame žmonių gyvenime. Net jei daugelis Lasickio aprašytų „dievų” yra abejotini, pats faktas, kad valstiečiai atlikdavo tam tikrus ritualus ar gerbė tam tikrus objektus, rodo gajų senojo tikėjimo reliktų išlikimą. Be to, kai kurie vardai, pavyzdžiui, Žemyna ar Perkūnas, sutampa su kitais šaltiniais ir patvirtina jų svarbą baltų mitologijoje.
Jono Lasickio knyga „Apie žemaičių dievus” yra tarsi sudėtingas galvosūkis. Tai nėra tikslus senovės lietuvių panteono atspindys, o veikiau iškraipytas veidrodis, kuriame atsispindi XVI a. realijos, autoriaus poleminiai tikslai ir informatoriaus nesusipratimai. Tačiau būtent šis daugiasluoksniškumas daro veikalą įdomų. Jis verčia mus ne aklai tikėti parašytu žodžiu, o kritiškai mąstyti, lyginti šaltinius ir ieškoti tiesos grūdų tarp daugybės interpretacijų. Tai neįkainojamas šaltinis ne tik mitologijos, bet ir kalbotyros bei kultūros istorijos tyrimams.
Keletas citatų
1. Malda Perkūnui (Griaustinio dievui)
Tai viena garsiausių vietų knygoje, kurioje Lasickis aprašo, kaip žemaitis griaustinio metu bando „papirkti“ dievą lašiniais:
„Percune devaite niemus manes, devu melsu, tave palti mesu.“
Lietuviškai: „Perkūne dievaiti, nemušk manęs. Dievų melsiu, o tau šią paltį mesiu.“
(Lasickis prideda, kad po audros valstietis tą mėsą pats suvalgo, kas rodo autoriaus skeptišką požiūrį į šias apeigas).
2. Kreipimasis į deives Luibegeldas
Lasickis užfiksavo keistą frazę, kurią laikė malda, nors Jaskevičius tai aiškina kaip mįslę arba užkeikimą:
„Luibegeldai per mare porire sekles gillie skaute.“
Lasickio lotyniškas vertimas: „Vos deae transmisistis ad nos omnia semina siliginea“ (Jūs, deivės, mums atsiuntėte visokių javų sėklų gilės kiaute).
Jaskevičiaus rekonstrukcija: „Luobo gelda per marę periri sėklas gilės skiaute.“ (Žievės luote, atplukdyk per jūrą sėklas gilės kiaute!).
3. Apie informacijos šaltinį
Knygos įžangoje Lasickis nurodo, iš kur gavo šias žinias:
„…fuit Jacobus Lascovius, Polonus nobilis, tractus Calissiensis, ex quo haec percepi.“
Lietuviškai: „…tai buvo Jokūbas Laskauskas, lenkas bajoras, kilęs iš Kališo, iš kurio aš tai sužinojau.“
4. Dievų sąrašas ir jų funkcijos (originali rašyba)
Lasickis vardija dievus ir trumpai lotyniškai aprašo jų funkcijas. Štai keletas pavyzdžių, kaip jie įvardyti originale:
- Auxtheias Vissagistis – Lasickis jį vadina „summus omnipotens“ (aukščiausias visagalis).
- Aitwaros – apibūdinamas kaip „incobus“ (inkubas), kuris „intra sepes habitat“ (gyvena už tvorų).
- Salaus – „linguarum creator“ (kalbų kūrėjas/davėjas – Jaskevičius mano, kad tai nesusipratimas dėl žodžio sala ar vietovardžio).
- Kirnis – „cerasorum deus“ (vyšnių dievas). Apie jį rašoma, kad žmonės „gallos mactatos inter arbores proiiciunt“ (meta papjautus gaidžius tarp medžių).
- Pizio – dievas, kuriam „sponsa deducenda ad sponsum immolat“ (aukoja nuotaka, vedama pas jaunikį).
- Ligiczus – „concordiae deus“ (santarvės dievas).
5. Apie laukų dievus
Apie žemės ir laukų globėjus jis rašo apibendrintai:
„Zemopacios“ (t.y. Žemėpačiai)
Lasickis rašo, kad jų yra: „permultos“ (labai daug).
Šios citatos puikiai iliustruoja pagrindinę V. Jaskevičiaus studijos mintį: Lasickis (ir jo informatorius Laskauskas) dažnai paprastus lietuviškus žodžius, posakius ar vietovardžius (pvz., šluotražis, žiedžius, ežerinis) užrašydavo kaip tikrinius dievybių vardus, suteikdamas jiems lotyniškus paaiškinimus.