Šventojo Kapo bazilika, esanti Jeruzalės senamiestyje, krikščioniškajame kvartale, yra laikoma švenčiausia vieta krikščionių pasaulyje. Tai vieta, kurioje susipina gili teologija, dramatiška archeologija ir sudėtinga diplomatija. Ši šventovė žymi dvi esmines vietas: Golgotos kalną, ant kurio, pasak Naujojo Testamento, buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, ir uoloje iškaltą kapą, kuriame jis buvo palaidotas ir po trijų dienų prisikėlė. Skirtingai nei daugelis modernių bažnyčių, bazilika nėra vieningas architektūrinis projektas, o veikiau per du tūkstantmečius susiformavęs pastatų, koplyčių ir praėjimų labirintas.
Šventyklos istorija prasidėjo IV a., kai imperatorius Konstantinas Didysis, priėmęs krikščionybę, nusprendė įamžinti svarbiausias Jėzaus gyvenimo vietas. Jo motina, imperatorienė Elena, vadovavo ekspedicijai į Jeruzalę, kurios metu po romėnų deivės Veneros šventyklos pamatais buvo aptiktas tuščias kapas ir, pasak tradicijos, Tikrasis Kryžius. 335 m. pašventinta pirmoji bazilika buvo milžiniškas kompleksas, kurį sudarė atviras kiemas aplink Golgotos uolą ir kupolu dengta rotunda virš paties kapo. Tačiau ši ramybė truko neilgai – VII a. baziliką apgriovė persai, vėliau ji patyrė kalifo Al-Hakimo rūstybę, kol galiausiai XI a. pabaigoje ją iš esmės perstatė kryžiuočiai, suteikdami jai dabar dominuojantį romanišką ir gotikinį pavidalą.
Vienas įspūdingiausių bazilikos vidinės architektūros elementų yra Rotunda, kurios centre stovi Edikulė (lot. aedicula – „namelis“). Tai nedidelė koplyčia, dengianti patį uolos kapą. Dabartinė Edikulė buvo restauruota XIX a. pradžioje po gaisro, o vėliau, 2016 m., mokslininkai pirmą kartą per kelis šimtmečius nuėmė marmurinę plokštę, dengiančią laidojimo guolį. Atliekant tyrimus paaiškėjo, kad po marmuru išliko originali IV a. plokštė ir uolienos fragmentai, kas patvirtino pastato istorinį tęstinumą. Šalia Edikulės, pakilus laiptais aukštyn, pasiekiama Golgotos koplyčia, kur tikintieji po altoriumi gali paliesti uolą, kurioje, tikima, stovėjo kryžius.
Šventojo Kapo bazilika unikali ir savo administravimu, kuris vadinamas Status Quo taisykle. Kadangi į šią vietą pretendavo daugybė krikščioniškų konfesijų, XVIII a. ir XIX a. tarptautiniais susitarimais buvo griežtai nustatyta, kuriam plotui, kuriai valandai ir kokiam ritualui vadovauja graikų ortodoksai, katalikai (pranciškonai), armėnai, koptų, sirų ir etiopų krikščionys. Šis susitarimas yra toks griežtas, kad net bet koks kėdės pajudinimas ar remontas reikalauja visų pusių sutikimo. To simbolis yra „nepamirštos kopėčios“ ant bazilikos fasado karnizo – jos ten stovi bent nuo XVIII a., nes bendruomenės nesutaria, kam jos priklauso ir kas turi teisę jas nuimti.
Bazilika taip pat saugo tradiciją, susijusią su raktų saugojimu. Siekiant išvengti konfliktų tarp krikščionių grupių, dar nuo Saladino laikų XII a. bazilikos raktų saugojimas ir durų atidarymo garbė yra patikėta dviem musulmonų šeimoms – Joudeh ir Nusseibeh. Kiekvieną rytą ir vakarą vyksta speciali ceremonija, kurios metu šios šeimos atstovai atrakina ir užrakina pagrindines šventyklos duris. Tai simbolizuoja trapų, bet veikiantį religinės tolerancijos ir bendrabūvio pavyzdį šiame itin jautriame regione.
Bazilika išlieka gyva ir nuolat kintanti erdvė. Čia kasdien vyksta giedojimai keliomis kalbomis, smilkalų dūmai užpildo Rotundos erdves, o piligrimai iš viso pasaulio lūkuriuoja eilėse, kad galėtų kelias sekundes praleisti viduje Edikulės. Tai vieta, kurioje laikas tarsi sustoja, o akmenyje iškalta istorija tampa apčiuopiama realybe kiekvienam lankytojui.
Įvykiai
325–326 m. – Vietos identifikavimas ir Tikrojo Kryžiaus atradimas. Imperatorienė Elena, imperatoriaus Konstantino motina, atvyko į Jeruzalę ieškoti krikščioniškų relikvijų. Pagal tradiciją, nugriovus virš Kapo stovėjusią romėnų Veneros šventyklą, buvo aptiktos trys kryžių liekanos ir tuščias kapas. Tikima, kad būtent čia buvo rasta Tikrojo Kryžiaus relikvija, o tai davė impulsą pirmosios krikščioniškos bazilikos statyboms.
335 m. – Pirmosios Konstantino bazilikos pašventinimas. Rugsėjo 13 d. oficialiai atidaryta ir pašventinta didžiulė bažnyčia, tuo metu vadinta Martyrium. Tai buvo grandiozinis kompleksas, sudarytas iš bazilikos, atviro kiemo aplink Golgotos uolą ir didžiulės kupolu dengtos Rotundos (Anastasis), pastatytos virš Jėzaus kapo. Šis įvykis pavertė Jeruzalę svarbiausiu krikščioniškos piligrimystės centru visoje Romos imperijoje.
614 m. – Persų antpuolis ir bazilikos nusiaubimas. Sasanidų imperijos kariuomenė, vadovaujama Chosrovo II, užėmė Jeruzalę ir sudegino baziliką. Daugybė relikvijų, įskaitant Tikrąjį Kryžių, buvo išgabenta į Persiją. Nors po kelerių metų abatas Modestas šventyklą dalinai atstatė, pirminė Konstantino laikų didybė buvo prarasta, o krikščionių kontrolė regione susilpnėjo.
1009 m. – Kalifo Al-Hakimo įsakymas visiškai sugriauti šventovę. Fatimidų kalifas Al-Hakimas bi-Amr Allahas įsakė sulyginti baziliką su žeme. Skirtingai nei ankstesnių karų metu, šįkart buvo tikslingai bandoma sunaikinti patį Kapą – darbininkai kūjais daužė uolą, kol liko tik pamatai. Šis įvykis sukrėtė Europą ir tapo vienu iš pagrindinių pretekstų vėlesniems Kryžiaus žygiams.
1149 m. – Kryžiuočių atstatytos bazilikos pašventinimas. Užėmę Jeruzalę, kryžiuočiai suvienijo atskiras aplink šventas vietas pastatytas koplyčias į vieną vientisą pastatą. Jie pastatė romaniško stiliaus fasadą, varpinę ir naują chorą, sujungdami Golgotą ir Rotundą po vienu stogu. Būtent šis architektūrinis pavidalas sudaro didžiąją dalį to, ką lankytojai mato šiandien.
1852 m. – „Status Quo“ taisyklės įvedimas. Po ilgų ginčų ir net fizinių susirėmimų tarp skirtingų konfesijų, Osmanų sultonas Abdülmecidas I išleido dekretą, įteisinantį „Status Quo“. Jis griežtai nustatė kiekvienos krikščionių grupės teises į kiekvieną bazilikos pėdą ir maldos laiką. Ši taisyklė galioja iki šiol, užtikrindama trapų sambūvį tarp graikų ortodoksų, katalikų ir armėnų.
2016–2017 m. – Istorinis Edikulės restauravimas. Pirmą kartą per du šimtmečius buvo atlikta nuodugni Kapo koplyčios (Edikulės) restauracija. Jos metu, 2016 m. spalį, mokslininkai 60-čiai valandų nuėmė marmurinę plokštę nuo laidojimo guolio. Tyrimai patvirtino, kad po vėlesniais sluoksniais išliko originali IV a. plokštė ir motininė uola, o tai moksliškai pagrindė šventyklos istorinį tęstinumą nuo Konstantino laikų.