Šis kūrinys, lietuvių kalba dažniausiai vadinamas „Dialogas“ arba „Dieviškosios išminties knyga“, o originalo kalba – „Dialogas apie Dievo apvaizdą“ (it. Il Dialogo della Divina Provvidenza), yra viduramžių mistinės literatūros viršūnė. Tai nebuvo eilinis traktatas, parašytas prie rašomojo stalo; tai dokumentas, gimęs iš tiesioginio dvasinio patyrimo ir politinės suirutės fone.
Knyga buvo sukurta 1377–1378 metais Sienoje. Svarbiausias faktas yra tas, kad Katerina, būdama didžiąją gyvenimo dalį beraštė, tekstą padiktavo. Pasak liudininkų, ji diktavo būdama ekstazės būsenoje (transo būsenoje), o jos žodžius fiksavo trys sekretoriai.
Katerina diktavo ne sėdėdama ramioje bibliotekoje, o tuo metu, kai aktyviai dalyvavo Bažnyčios reformoje ir bandė sutaikyti kariaujančius Italijos miestus bei grąžinti popiežių iš Avinjono į Romą. Kūrinys užbaigtas maždaug 1378 m. spalį, likus mažiau nei dvejiems metams iki autorės mirties.
Struktūra: Keturi sielos prašymai
Knyga sukonstruota kaip sielos (Katerinos) ir Dievo Tėvo dialogas. Katerina pateikia keturis pagrindinius prašymus, į kuriuos Dievas atsako išsamiais teologiniais ir filosofiniais paaiškinimais:
- Prašymas už save: Kaip pasiekti dvasinį tyrumą ir vienybę su Dievu.
- Prašymas už Bažnyčią: Kritiškas žvilgsnis į tuometinį dvasininkijos sugedimą ir būtinybė ją reformuoti per meilę.
- Prašymas už pasaulį: Malda už taiką tarp krikščionių ir visos žmonijos išganymą.
- Prašymas už konkretų atvejį: Klausimai apie Dievo apvaizdą ir teisingumą konkrečiose gyvenimo situacijose.
Centrinė metafora: Kristus-Tiltas
Svarbiausia knygos dalis yra Tilto traktatas. Dievas Tėvas Katerinai paaiškina, kad žmogaus nuodėmė sukūrė neperžengiamą prarają tarp dangaus ir žemės, kurią perplaukti savo jėgomis neįmanoma. Jėzus Kristus tapo tiltu, nutiestu virš šios nuodėmės upės.
Katerina detaliai aprašo tris tilto pakopas, kurios simbolizuoja sielos kilimą:
- Pirmoji pakopa (Kojos): Siela atsisako žemiškų ydų ir pradeda eiti dvasiniu keliu.
- Antroji pakopa (Šonas / Širdis): Siela pradeda mylėti Dievą ne dėl baimės, o dėl pačios meilės. Tai perėjimas nuo „tarno“ prie „draugo“.
- Trečioji pakopa (Lūpos): Visiška vienybė, kai siela pasiekia ramybę ir tampa viena dvasia su Dievu.
„Dialogas“ parašytas ne lotynų (tuometine mokslo kalba), o toskanų tarme (vulgare), kas darė jį prieinamą platesniam ratui. Tai vienas pirmųjų teologinių tekstų italų kalba.
Katerina Sienietė knygoje iškėlė drąsią idėją: tiesa negali būti be meilės, o meilė negali būti be tiesos. Būtent dėl šio veikalo teologinio gylio 1970 m. popiežius Paulius VI Kateriną paskelbė Bažnyčios mokytoja – tai patvirtino, kad jos „ekstazėje padiktuotos“ mintys yra neklystamas dvasinis autoritetas.
Dialogas apie Dievo apvaizdą (ištrauka)
ŠVENTOJI KOTRYNA SIENIETĖ
LIAUDYJE VADINAMA
DIEVIŠKOSIOS APVAIZDOS DIALOGU
NAUJAS LEIDIMAS
PAGAL NESKELBTĄ SIENOS KODEKSĄ
PARENGĖ
MATILDE FIORILLI
Constanter et non trepide (Tvirtai ir nedrebant)
BARIS
GIUS. LATERZA & FIGLI
SPAUSTUVININKAI-LEIDĖJAI-KNYGYNINKAI
1912
LITERATŪRINĖ NUOSAVYBĖ
1912 M. RUGPJŪTIS
JĖZAUS KRISTAUS NUKRYŽIUOTOJO IR SALDŽIOSIOS MARIJOS VARDU
Šią knygą sukūrė garbingoji mergelė Kotryna Sienietė, šventojo Dominyko manteliatė.
Dieviškojo mokymo knyga, duota per Dievo Tėvo asmenį, kalbantį šlovingos ir šventos mergelės Kotrynos Sienietės, pamokslininkų ordino, protui. Užrašyta jai diktuojant, nors ir liaudies kalba, jai esant tikroje ekstazėje, girdint, ką joje kalbėjo Viešpats Dievas, ir pasakojant daugelio akivaizdoje.
I SKYRIUS
Kaip siela per maldą susivienija su Dievu ir kaip ši siela, apie kurią čia kalbama, pakylėta kontempliacijoje, pateikė Dievui keturis prašymus.
Pakilus sielai, kamuojamai didžiulio troškimo dėl Dievo garbės ir sielų išganymo; kurį laiką besipraktikuojant dorybėje, įpratusiai ir apsigyvenusiai savęs pažinimo celėje, kad geriau pažintų Dievo gerumą savyje; nes po pažinimo seka meilė, o mylėdama ji siekia sekti tiesa ir ja apsirengti. Ir kadangi jokiu būdu ji tiek neparagauja ir nėra apšviečiama tos tiesos, kaip per nuolankią ir nuolatinę maldą, pagrįstą savęs ir Dievo pažinimu (nes malda, atliekama minėtu būdu, suvienija sielą su Dievu, sekant nukryžiuotojo Kristaus pėdomis), ir taip per troškimą, polėkį ir meilės vienybę ji tampa kitu Juo.
Atrodė, kad tai sakė Kristus, kai tarė: „Kas mane mylės ir laikysis mano žodžio, tam aš pats apsireikšiu, ir jis bus viena su manimi, o aš su juo“. Ir daugiau vietų randame panašių žodžių, iš kurių galime matyti, jog tai yra tiesa, kad per meilės ryšį siela tampa kitu Juo. Ir kad matyčiau tai aiškiau, prisimenu girdėjusi apie vieną Dievo tarnaitę, kuri būdama maldoje, pakylėta didžio proto pakilimo, kai Dievas neslėpė nuo jos intelekto akių meilės, kurią jautė savo tarnams: netgi ją apreiškė ir, be kitų dalykų, sakė: „Atverk intelekto akį ir žvelk į mane, ir pamatysi mano kūrinio, kuris turi savyje protą, orumą ir grožį. Ir tarp to grožio, kurį suteikiau sielai, kurdamas ją pagal savo atvaizdą ir panašumą, pažvelk į tuos, kurie vilki vestuviniu drabužiu, tai yra meile, papuoštu daugybe tikrų ir karališkų dorybių, jie yra suvienyti su manimi per meilę. Ir todėl sakau tau, kad jei manęs paklaustum: „Kas jie tokie?“ – Atsakyčiau, – sakė saldusis ir mylintis Žodis: – Jie yra kitas aš, nes jie prarado ir paskandino savo valią, ir apsirengė, susivienijo ir susitapatino su manąja.“
Taigi, tikrai tiesa, kad siela susivienija per meilės ryšį. Tad norėdama vyriškiau pažinti ir sekti tiesa, pakylėjusi savo troškimą, pirmiausia dėl savęs pačios (suvokdama, kad siela negali atnešti tikros naudos savo artimui mokymu, pavyzdžiu ir malda, jei pirmiausia neatneša naudos sau, tai yra, neturi ir neįgyja dorybės savyje), ji kreipėsi į aukščiausiąjį ir amžinąjį Tėvą su keturiais prašymais. Pirmasis buvo dėl jos pačios; antrasis – dėl šventosios Bažnyčios reformos; trečiasis – bendras už visą pasaulį, ir ypač už krikščionių, kurie su didele nepagarba ir persekiojimu maištauja prieš šventąją Bažnyčią, taiką. Ketvirtajame ji prašė dieviškosios apvaizdos, kad ši pasirūpintų bendrai ir konkrečiai vienu atveju, kuris buvo įvykęs.
II SKYRIUS
Kaip šios sielos troškimas augo, Dievui parodžius jai pasaulio vargą.
Šis troškimas buvo didelis ir nuolatinis; bet jis dar labiau išaugo, kai pirmoji Tiesa parodė pasaulio vargą ir kokioje audroje bei Dievo įžeidime jis buvo. Ji taip pat buvo gavusi laišką iš savo sielos tėvo, kuriame jis reiškė nepakeliamą kančią ir skausmą dėl Dievo įžeidimo, žalos sieloms ir šventosios Bažnyčios persekiojimo. Visa tai įžiebė švento troškimo ugnį, su skausmu dėl įžeidimo ir su džiaugsmu dėl vilties, kuria ji laukė, kad Dievas pasirūpintų tokiomis didelėmis blogybėmis. Ir kadangi komunijoje siela, regis, saldžiau susijungia su Dievu ir geriau pažįsta Jo tiesą (siela tuomet yra Dieve, o Dievas sieloje, lygiai kaip žuvis yra jūroje, o jūra žuvyje); todėl jai kilo troškimas ateiti rytą, kad išklausytų mišias; ta diena buvo Marijos diena. Atėjus rytui ir mišių valandai, ji stojo su kankinančiu troškimu ir didžiu savęs pažinimu, gėdydamasi savo netobulumo, manydama, kad ji yra priežastis to blogio, kuris vyko visame pasaulyje, jausdama neapykantą ir nepasitenkinimą savimi su šventu teisingumu; kuriame pažinime, neapykantoje ir teisingume ji valė dėmes, kurios jai atrodė esančios ir buvo jos sieloje dėl kaltės, sakydama: „O Amžinasis Tėve, aš skundžiuosi Tau dėl savęs, kad nubaustum mano nusižengimus šiame baigtiniame laike. Ir kadangi dėl bausmių, kurias turi patirti mano artimas, aš dėl savo nuodėmių esu priežastis, todėl maloningai prašau, kad nubaustum jas ant manęs.“
III SKYRIUS
Kaip baigtiniai veiksmai nėra pakankami nei nubausti, nei atlyginti be nuolatinio meilės afekto.
Tuomet amžinoji Tiesa, pagriebdama ir traukdama prie savęs stipriau jos troškimą, darydama taip, kaip darydavo Senajame Testamente, kai aukojant auką Dievui ateidavo ugnis ir įtraukdavo auką, kuri Jam buvo priimtina, taip saldžioji Tiesa darė tai sielai: siuntė Šventosios Dvasios gailestingumo ugnį ir pagriebė troškimo auką, kurią ji aukojo iš savęs Jam, sakydama: „Ar nežinai, mano dukra, kad visos kančios, kurias siela patiria ar gali patirti šiame gyvenime, nėra pakankamos nubausti net mažiausią kaltę? Nes įžeidimas, padarytas man, kuris esu Begalinis Gėris, reikalauja begalinio atlyginimo. Ir todėl noriu, kad žinotum, jog ne visos kančios, skiriamos šiame gyvenime, skiriamos kaip bausmė, bet kaip pataisymas, kad nubaustų sūnų, kai jis nusikalsta. Tačiau tiesa yra tai: kad sielos troškimu yra atlyginama, tai yra tikru gailesčiu ir nepasitenkinimu nuodėme. Tikras gailestis atlygina už kaltę ir už bausmę ne baigtine kančia, kurią ji patiria, bet begaliniu troškimu. Nes Dievas, kuris yra begalinis, nori begalinės meilės ir begalinio skausmo. Begalinio skausmo nori dviem būdais: vienas yra dėl savo paties įžeidimo, kurį padarė prieš savo Kūrėją; kitas yra dėl įžeidimo, kurį mato darant savo artimui. Tokie žmonės, kadangi turi begalinį troškimą (tai yra, jie yra susivieniję meilės ryšiu manyje, ir todėl sielvartauja, kai nusikalsta ar mato nusikalstant), kiekviena jų kančia, kurią patiria, dvasinė ar kūniška, iš bet kurios pusės ateinanti, gauna begalinį nuopelną ir atlygina už kaltę, kuri nusipelnė begalinės bausmės: tarkime, kad tai buvo baigtiniai veiksmai, atlikti baigtiniame laike; bet kadangi buvo pasitelkta dorybė ir iškęsta kančia su begaliniu troškimu, gailesčiu ir nepasitenkinimu kalte, todėl tai turėjo vertę.
Tai parodė Paulius, kai sakė: „Jei kalbėčiau angelų kalbomis, žinočiau ateities dalykus, išdalinčiau savo turtą vargšams ir atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, man tai nieko nereikštų“. Šlovingasis apaštalas parodo, kad baigtiniai veiksmai nėra pakankami nei nubausti, nei atlyginti be meilės afekto prieskonio.
IV SKYRIUS
Kaip širdies troškimas ir gailestis atlygina už kaltę ir bausmę savyje ir kituose, ir kaip kartais atlygina už kaltę, bet ne už bausmę.
– Parodžiau tau, brangiausia dukra, kad kaltė nėra nubaudžiama šiame baigtiniame laike jokia kančia, kuri būtų tiesiog kančia. Sakau, kad ji nubaudžiama kančia, kuri patiriama su troškimu, meile ir širdies gailesčiu: ne dėl pačios kančios galios, bet dėl sielos troškimo galios. Lygiai kaip troškimas ir kiekviena dorybė turi vertę ir gyvybę savyje per nukryžiuotąjį Kristų, mano viengimį Sūnų, tiek, kiek siela yra pasėmusi meilę iš Jo ir dorybingai seka Jo pėdomis.
Šiuo būdu jos turi vertę, ir ne kitu; ir taip kančios atlygina už kaltę per saldžią ir vienijančią meilę, įgytą saldžiame mano gerumo pažinime, ir per kartėlį bei širdies gailestį, pažįstant save ir savo paties kaltes. Šis pažinimas gimdo neapykantą ir nepasitenkinimą nuodėme bei savąju jausmingumu. Todėl žmogus laiko save vertu bausmių ir nevertu atlygio. Taigi, – sakė saldžioji Tiesa, – matai, kad per širdies gailestį, su tikros kantrybės meile ir tikru nuolankumu, laikydami save vertais bausmės ir nevertais atlygio, jie dėl nuolankumo kenčia su kantrybe. Tad matai, kad tai atlygina minėtuoju būdu.
Tu prašai manęs kančių, kad būtų atlyginta už įžeidimus, kuriuos man daro mano kūriniai, ir prašai norėti pažinti ir mylėti mane, kuris esu aukščiausioji Tiesa. Štai kelias, kuriuo reikia eiti norint pasiekti tobulą pažinimą ir mėgautis manimi, amžinąja Tiesa: niekada neišeik iš savęs pažinimo; ir kai nusižeminsi nuolankumo slėnyje, pažinsi mane savyje. Iš šio pažinimo pasemsi tai, kas tau būtina. Jokia dorybė negali turėti savyje gyvybės, jei ne iš meilės. O nuolankumas yra meilės auklė ir maitintoja. Pažindama save, tu nusižeminsi, matydama, kad pati iš savęs nesi, o savo būtį atpažinsi iš manęs, kad pamilau jus prieš jums atsirandant; ir dėl neapsakomos meilės, kurią jums jaučiau, norėdamas jus atkurti malonei, nuploviau ir atkūriau jus savo viengimio Sūnaus kraujyje, išlietame su tokia meilės ugnimi.
Šis kraujas leidžia pažinti tiesą tam, kuris per savęs pažinimą pašalino savimeilės debesį; nes kitu būdu jos nepažintų. Tuomet siela užsidegs šiame mano pažinime neapsakoma meile; dėl šios meilės ji nuolat kenčia, bet ne kankinančia kančia, kuri vargintų ar džiovintų sielą, priešingai – ji ją peni; tačiau kadangi ji pažino mano tiesą ir savo pačios kaltę, ir artimo nedėkingumą bei aklumą, ji jaučia nepakeliamą kančią; ir todėl ji sielvartauja, nes myli mane, nes jei manęs nemylėtų, ji nesielvartautų.
Kai tik tu ir kiti mano tarnai būsite minėtu būdu pažinę mano tiesą, jums teks iki pat mirties kęsti daugybę vargų, įžeidimų ir priekaištų žodžiais ir veiksmais dėl mano vardo šlovės ir garbės. Taigi tu neši ir kentėsi bausmes.
Tad tu ir kiti mano tarnai, neškite su tikra kantrybe, su skausmu dėl kaltės ir meile dorybei, dėl mano vardo šlovės ir garbės. Taip darant, aš atlyginsiu už tavo ir kitų mano tarnų kaltes, tad kančios, kurias patirsite, dėl meilės galios bus pakankamos atlyginti ir užtarnauti jums ir kitiems. Jūs patys gausite gyvenimo vaisių, kai bus panaikintos jūsų nežinojimo dėmės, ir aš neprisiminsiu, kad kada nors mane įžeidėte. Kituose aš atlyginsiu per jūsų meilę ir polėkį, ir duosiu pagal jų nusiteikimą, su kuriuo jie priims. Ypač tiems, kurie nuolankiai ir pagarbiai nusiteikia priimti mano tarnų mokymą, jiems atleisiu kaltę ir bausmę. Kaip? Ogi tuo, kad jie ateis į tikrą pažinimą ir gailestį dėl savo nuodėmių. Taigi, pasitelkę mano tarnų maldą ir troškimą, jie gaus malonės vaisių, priimdami jį nuolankiai, kaip minėta, mažiau ar daugiau, pagal tai, kiek dorybingai norės naudotis malone.
Bendrai kalbant, sakau, kad dėl jūsų troškimų jie gaus atleidimą ir dovanas. Tik žiūrėk, kad jų užsispyrimas nebūtų toks didelis, jog jie norėtų būti mano atmesti dėl nevilties, niekindami Kraują, kuris su tokiu saldumu juos atpirko. Kokį vaisių jie gauna? Vaisius yra tas, kad aš jų laukiu, verčiamas savo tarnų maldų, ir duodu jiems šviesos, ir žadinu sąžinės šunį, ir leidžiu jiems pajusti dorybės kvapą, ir mėgautis bendravimu su mano tarnais. Ir kartais leidžiu, kad pasaulis jiems pasirodytų toks, koks yra, leisdamas patirti įvairias ir skirtingas kančias, kad jie pažintų pasaulio netvirtumą ir pakeltų troškimą ieškoti savo tėvynės amžinajame gyvenime. Taip šiais ir daugybe kitų būdų, kurių akis nepajėgia pamatyti, liežuvis nusakyti, nei širdis pagalvoti, kiek yra kelių ir būdų, kurių aš laikausi vien iš meilės, kad sugrąžinčiau juos į malonę, idant mano tiesa juose išsipildytų.
Esu priverstas tai daryti dėl savo neįkainojamos meilės, kuria juos sukūriau, ir dėl savo tarnų maldų, troškimų bei skausmo; nes aš nesu tas, kuris niekintų jų ašaras, prakaitą ir nuolankią maldą, priešingai – aš juos priimu, nes aš esu tas, kuris skatina juos mylėti ir sielvartauti dėl sielų pražūties. Tačiau šiems bendriems nusidėjėliams tai nesuteikia atlygio už bausmę, bet tik už kaltę, nes jie iš savo pusės nėra pasirengę su tobula meile priimti mano ir mano tarnų meilės. Jie taip pat nepriima savo skausmo su kartėliu ir tobulu gailesčiu dėl padarytos kaltės; bet su netobula meile ir gailesčiu, todėl neturi ir negauna atlygio už bausmę kaip kiti, bet gauna už kaltę; nes tam reikia nusiteikimo iš abiejų pusių, tai yra iš to, kuris duoda, ir iš to, kuris gauna. Kadangi jie netobuli, jie netobulai priima tų, kurie su kančia aukoja save prieš mane už juos, troškimų tobulumą.
Kodėl sakiau tau, kad jie gauna atlygį ir jiems buvo dovanojama? Tiesa yra tokia, kad būdu, kurį tau sakiau, per minėtus įrankius (sąžinės šviesą ir kitus dalykus), jiems atlyginama už kaltę; tai yra, pradėję atsipeikėti, jie išvemia savo nuodėmių puvėsius ir taip gauna malonės dovaną.
Tai yra tie, kurie yra bendroje meilėje. Jei jie priėmė tai, ką gavo, kaip pataisymą ir nesipriešino Šventosios Dvasios gailestingumui, jie gauna malonės gyvybę išeidami iš kaltės. Bet jei jie, kaip neišmanėliai, yra nedėkingi ir nevertina manęs bei mano tarnų vargo, tas faktas jiems tampa pražūtimi, ir tai, kas buvo duota iš gailestingumo, tampa teismu; ne dėl gailestingumo stokos, nei dėl to, kuris meldė gailestingumo nedėkingajam, bet vien dėl jo vargo ir kietumo, nes jis savo laisvos valios ranka uždėjo ant širdies deimanto akmenį, kurio, jei jis nesudaužomas Krauju, neįmanoma sudaužyti. Visgi sakau tau, kad nepaisant jo kietumo, kol jis turi laiko naudotis laisva valia, jei paprašytų mano Sūnaus kraujo ir ta pačia ranka uždėtų jį ant savo širdies kietumo, jis jį suskaldytų ir gautų Kraujo, kuris už jį sumokėtas, vaisių. Bet jei jis delsia, laikui pasibaigus, nebėra jokio vaisto, nes jis negrąžino kraičio, kurį aš jam daviau: duodamas jam atmintį, kad atsimintų mano geradarystes, ir intelektą, kad matytų ir pažintų tiesą, ir valią, kad jis mylėtų mane, amžinąją tiesą, kurią intelektas pažino.
Tai yra kraitis, kurį aš jums daviau, ir kuris turi sugrįžti man, Tėvui. Pardavęs ir išmainęs jį demonui, jis išeina su tuo demonu ir nešasi tai, ką įgijo šiame gyvenime, pripildęs atmintį malonumų ir prisiminimų apie ištvirkimą, puikybę, godumą ir savimeilę; neapykantą ir nepasitenkinimą artimu, tapęs mano tarnų persekiotoju. Šiose vargystėse jie aptemdo intelektą dėl netvarkingos valios; taip jie gauna, su savo smarve, amžiną bausmę, begalinę bausmę, nes neatlygino už kaltę gailesčiu ir nepasitenkinimu nuodėme.
Taigi supratai, kaip kančia atlygina už kaltę per tobulą širdies gailestį, o ne per baigtines kančias. Ir ne tik už kaltę, bet ir už bausmę, kuri seka po kaltės, tiems, kurie turi šį tobulumą. O bendriems nusidėjėliams, kaip minėta, atlygina už kaltę, tai yra, išlaisvinti iš mirtinos nuodėmės, jie gauna malonę; ir neturėdami pakankamo gailesčio ir meilės atlyginti už bausmę, jie eina į skaistyklos kančias, perėję antrąjį ir paskutinį etapą.
Taigi matai, kad atlyginama per sielos troškimą, suvienytą su manimi, kuris esu Begalinis Gėris; mažai ar daug, pagal tobulos meilės matą to, kuris meldžiasi ir trokšta, ir to, kuris priima. Kokiu matu vienas duoda man, o kitas priima į save, tokiu jam atseikėjama iš mano gerumo. Tad tegul auga tavo troškimo ugnis, ir nepraleisk nė akimirkos, kad nesišauktum manęs nuolankiu balsu ir nuolatine malda už juos. Taip sakau tau ir tavo sielos tėvui, kurį tau daviau žemėje, kad vyriškai neštumėte, ir būtų numarintas bet koks savas jausmingumas.
V SKYRIUS
Kaip Dievui labai patinka troškimas norėti kentėti dėl Jo.
– Man labai patinka troškimas norėti nešti bet kokią kančią ir vargą iki pat mirties dėl sielų išganymo. Kuo daugiau kenčia, tuo labiau parodo, kad mane myli; mylėdamas mane, daugiau pažįsta mano tiesos; ir kuo daugiau pažįsta, tuo labiau jaučia skausmą ir nepakeliamą kančią dėl manęs įžeidimo.
Tu prašei leisti kentėti ir nubausti kitų trūkumus ant savęs; ir tu nesupratai, kad prašei meilės, šviesos ir tiesos pažinimo. Nes jau sakiau tau, kad kuo didesnė meilė, tuo labiau auga skausmas ir kančia. Kam auga meilė, tam auga skausmas. Todėl aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota. Aš neatsakysiu tam, kuris manęs prašys tiesoje. Pagalvok, kad dieviškosios meilės afektas sieloje yra taip susijęs su tobula kantrybe, kad negalima atskirti vieno neatskyrus kito. Ir todėl siela, pasirinkusi mylėti mane, lygiai taip pat turi pasirinkti nešti dėl manęs kančias bet kokiu būdu ir per bet ką, ką aš jai skiriu. Kantrybė neišbandoma niekur kitur, kaip tik kančiose, o kantrybė yra susivienijusi su meile, kaip jau sakyta. Tad neškite vyriškai, kitaip nebūtumėte ir neparodytumėte esą mano tiesos sužadėtiniai ir ištikimi vaikai, nei kad rūpinatės mano garbe ir sielų išganymu.
VI SKYRIUS
Kaip kiekviena dorybė ir kiekviena yda pasireiškia per artimą.
– Noriu, kad žinotum, jog kiekviena dorybė pasireiškia per artimą, ir kiekviena yda. Kas manęs nekenčia, daro žalą artimui ir pačiam sau, kuris yra pagrindinis artimas. Daro jam žalą bendrai ir konkrečiai. Bendrai todėl, kad privalote mylėti savo artimą kaip save pačius; mylėdami turite jam padėti dvasiškai malda ir žodžiu, patardami ir padėdami dvasiškai bei laikinai pagal jo poreikius, bent jau gera valia, jei neturite nieko kito. Nemylėdamas manęs, jis nemyli ir jo; nemylėdamas jo, jam nepadeda; pirmiausia nuskriaudžia save, atimdamas iš savęs malonę, ir nuskriaudžia artimą, atimdamas iš jo tai, ko neduoda – maldos ir saldžių troškimų, kuriuos privalo aukoti man už jį. Kiekviena pagalba, kurią jis teikia, turi kilti iš meilės, kurią jis jam jaučia dėl manęs.
Taip ir kiekvienas blogis padaromas per artimą, tai yra, kai nemylint manęs, nesama mano meilėje. Ir visos blogybės kyla iš to, kad siela yra netekusi meilės man ir savo artimui. Nedarydama gero, ji neišvengiamai daro bloga; darydama bloga, kam ji jį daro ir parodo? Pirmiausia sau pačiai ir artimui; ne man, nes man ji negali padaryti žalos, nebent tiek, kiek aš laikau man padaryta tai, ką ji daro kitam. Ji daro žalą sau per kaltę, kuri atima iš jos malonę; blogiau padaryti neįmanoma. Artimui daro žalą neduodama jam skolos, kurią privalo atiduoti – meilės ir prielankumo, kuria meile turėtų jam padėti malda ir šventu troškimu, aukojamu man už jį.
Tai yra bendra pagalba, kurią privalu teikti kiekvienam kūriniui, turinčiam protą. Konkreti nauda yra ta, kuri teikiama tiems, kurie yra arčiausiai jūsų akių, kuriems privalote padėti vienas kitam žodžiu, mokymu ir gerų darbų pavyzdžiu, ir visuose kituose dalykuose, kurių matote jam reikia; patardami jam nuoširdžiai kaip sau pačiam ir be savimeilės aistros. Jis to nedaro, nes jau yra praradęs meilę jam. Tad matai, kad nedarydamas to, jis daro jam konkrečią žalą; ir ne tik kad daro žalą nedarydamas to gero, kurį gali, bet jis daro jam blogį ir žalą nuolatos. Kaip? Šiuo būdu: nuodėmė padaroma veiksmu ir mintimi; mintimi jau padaryta, nes jis pajuto malonumą nuodėmei ir neapykantą dorybei, tai yra dėl savos jausmingos meilės, kuri atėmė iš jo meilės afektą, kurį jis privalo jausti man ir savo artimui. Ir po to, kai jis tai sugalvojo, jis gimdo vieną po kitos nuodėmes prieš artimą, pagal tai, kaip patinka iškrypusiai jausmingai valiai, įvairiais būdais: kartais matome, kad gimdo žiaurumą ir bendrai, ir konkrečiai. Bendrai – matydamas save ir kūrinius pasmerkimą ir mirties būsenoje dėl malonės praradimo; ir jis yra toks žiaurus, kad nepadeda nei sau, nei kitiems meile dorybei ir neapykanta ydai; priešingai, kaip žiauruolis, jis faktiškai išplečia savo žiaurumą, tai yra ne tik kad neduoda dorybės pavyzdžio, bet jis, kaip piktadarys, prisiima demono pareigas, traukdamas, kiek išgali, kūrinį nuo dorybės ir vesdamas jį į ydą. Tai yra žiaurumas prieš sielą, tapus įrankiu atimti jai gyvybę ir duoti mirtį. Kūnišką žiaurumą naudoja dėl godumo, ne tik kad nepadėdamas artimui iš savo turto, bet atimdamas svetimą, apiplėšdamas vargšus, kartais pasinaudodamas valdžia, o kartais apgaule ir suktybe priversdamas išsipirkti artimo daiktus ir dažnai net patį asmenį. O varganas žiaurume, kuris būsi atskirtas nuo mano gailestingumo, jei negrįši prie gailesčio ir geranoriškumo artimui!
Kartais gimdo įžeidžiančius žodžius, po kurių dažnai seka žmogžudystė. Kartais gimdo ištvirkimą artimo asmenyje, dėl ko jis tampa gyvuliu, pilnu smarvės; ir apnuodija ne vieną ar du, bet kas tik prie jo prisiartina su meile ir bendravimu, lieka apnuodytas.
Prieš ką gimsta puikybė? Tik prieš artimą dėl savo paties sureikšminimo; iš to kyla nepasitenkinimas artimu, laikant save didesniu už jį, ir tokiu būdu daro jam skriaudą. Jei jis turi valdžią, gimdo neteisybę ir žiaurumą, ir tampa žmonių kūnų prekiautoju.
O brangiausia dukra, sielvartauk dėl mano įžeidimo ir verk virš šių numirėlių, kad malda būtų sunaikinta jų mirtis! Matai, kad iš bet kurios pusės ir bet kokios rūšies žmonių, matai visus gimdant nuodėmes prieš artimą ir darant jas per jį. Kitu būdu niekada nepadarytų jokios nuodėmės, nei slaptos, nei atviros: slapta yra tada, kai neduoda to, ką privalo duoti; atvira yra tada, kai gimdo ydas, kaip tau sakiau.
Taigi tikra tiesa, kad kiekvienas įžeidimas, padarytas man, padaromas per artimą.
VII SKYRIUS
Kaip dorybės veikia per artimą ir kodėl dorybės kūriniuose paskirstytos taip skirtingai.
– Pasakiau tau, kaip visos nuodėmės padaromas per artimą dėl principo, kurį tau nurodžiau, nes jie buvo netekę meilės afekto, kuri meilė suteikia gyvybę kiekvienai dorybei; ir taip savimeilė, kuri atima meilę ir prielankumą artimui, yra viso blogio pradžia ir pamatas. Visi papiktinimai, neapykanta, žiaurumas ir visi netinkami dalykai kyla iš šios iškrypusios savimeilės šaknies. Ji apnuodijo visą pasaulį ir susargdino mistinį šventosios Bažnyčios kūną bei visuotinį krikščionybės kūną, todėl aš tau sakiau, kad artime grindžiamos visos dorybės, ir tai yra tiesa.
Aš tau sakiau, kad meilė suteikia gyvybę visoms dorybėms, ir taip yra: jokios dorybės negalima turėti be meilės, tai yra, kad dorybė būtų įgyta iš grynos meilės man. Nes kai siela pažįsta save, kaip aukščiau sakėme, ji randa nuolankumą ir neapykantą savo pačios jausmingai aistrai, pažindama iškrypusį įstatymą, susietą jos nariuose, kuris nuolat kovoja prieš dvasią. Ir todėl ji pakyla su neapykanta ir nepasitenkinimu tuo jausmingumu, sutrypdama jį po protu su dideliu uolumu; ir savyje randa mano gerumo platybę per daugybę gėrybių, kurias gavo iš manęs ir kurias visas randa savyje. Ir tą pažinimą, kurį rado apie save, ji priskiria man iš nuolankumo, suprasdama, kad iš malonės aš ją ištraukiau iš tamsos ir atvedžiau į tikro pažinimo šviesą.
Ir kai ji pažįsta mano gerumą, myli jį betarpiškai ir myli jį per tarpininką: tai yra betarpiškai be savęs ir savo naudos; ir myli jį per dorybę (kurią dorybę pradėjo dėl meilės man), nes mato, kad kitu būdu nebūtų man maloni nei priimtina, jei nepradėtų neapykantos nuodėmei ir meilės dorybėms. Ir kai ji pradeda dorybę iš meilės afekto, tuojau pat pagimdo ją savo artimui, nes kitu atveju nebūtų tiesa, kad ji ją savyje pradėjo. Bet kaip iš tiesų myli mane, taip daro naudą savo artimui; ir negali būti kitaip, nes meilė man ir artimui yra vienas ir tas pats dalykas, ir kiek siela myli mane, tiek myli ir jį, nes meilė jam kyla iš manęs.
Tai yra ta priemonė, kurią aš jums daviau, kad praktikuotumėte ir išbandytumėte dorybę savyje: kad negalėdami padaryti naudos man, darytumėte ją artimui. Tai parodo, kad turite mane per malonę savo sieloje; nešdami vaisių jame per daugybę šventų maldų su saldžiu ir meilingu troškimu, siekdami mano garbės ir sielų išganymo. Siela, įsimylėjusi mano tiesą, niekada nesustoja daryti naudos visam pasauliui, bendrai ir konkrečiai, mažai ir daug, pagal to, kuris priima, nusiteikimą ir pagal to, kuris duoda, liepsnojantį troškimą, kaip aukščiau buvo parodyta, kai paaiškinau tau, kad vien kančia, be troškimo, nebuvo pakankama nubausti kaltę.
Kai ji padaro naudą per vienijančią meilę, kurią ji turi manyje, dėl kurios myli jį, išplėtusi savo afektą viso pasaulio išganymui, padėdama jo varguose, ji stengiasi (po to, kai padarė gera sau pradėdama dorybę, iš kurios pasėmė malonės gyvybę) nukreipti akį į artimo poreikius konkrečiai. Po to, kai parodė tai bendrai kiekvienam kūriniui, turinčiam protą, iš meilės afekto, kaip sakyta, ji padeda tiems, kurie šalia, pagal skirtingas malones, kurias aš daviau jai patarnauti: kas mokymu, tai yra žodžiu patariant nuoširdžiai be jokių išlygų; kas gyvenimo pavyzdžiu. Ir tai privalo daryti kiekvienas, ir teikti artimui ugdymą šventu ir doru gyvenimu.
Tai yra dorybės, ir daugybė kitų, kurių negalėtum išvardinti, kurios gimsta iš meilės artimui. Kodėl aš jas paskirsčiau taip skirtingai, kad nedaviau visko vienam, bet vienam duodu vieną, o kitam kitą konkrečiai? Nors vienos negalima turėti neturint visų, nes visos dorybės yra susietos tarpusavyje. Bet duodu jų daug, tarsi visų kitų dorybių vadovę; tai yra, kam duosiu daugiausia meilės, kam teisingumo, kam nuolankumo, o kam gyvą tikėjimą; kitiems išmintį, susivaldymą, kantrybę; kitiems tvirtumą. Šias ir daugelį kitų duosiu sielai skirtingai daugeliui kūrinių: tarkime, kad viena iš šių yra duota kaip pagrindinis dorybės objektas sieloje, kuri labiau linkusi bendrauti su ja nei su kitomis; ir per šios dorybės afektą ji pritraukia prie savęs visas kitas dorybes, nes (kaip sakyta) jos visos yra surištos kartu meilės afekte.
Ir taip daugybę dovanų ir malonių, dorybių ir kitų dalykų, dvasinių ir kūniškų (kūniškais vadinu dalykus, būtinus žmogaus gyvenimui), visus juos daviau su tokiu skirtumu, kad nesudėjau visų į vieną, kad turėtumėte priežastį, iš būtinybės, praktikuoti meilę vienas kitam. Juk galėjau sukurti žmones aprūpintus viskuo, ko reikia ir kūnui, ir sielai; bet aš norėjau, kad vienam reikėtų kito, ir kad būtumėte mano tarnai, patarnaujantys malonėmis ir dovanomis, kurias gavote iš manęs. Nes ar žmogus nori, ar ne, jis negali išvengti to, kad iš būtinybės neatliktų meilės veiksmo. Tiesa, kad jei ji nėra daroma ir dovanojama iš meilės man, tas veiksmas jam neturi vertės malonės atžvilgiu.
Tad matai, kad tam, jog jie naudotųsi meilės dorybe, aš padariau juos savo tarnais ir pastačiau įvairiose padėtyse ir skirtinguose laipsniuose. Tai jums parodo, kad mano Namuose yra daug buveinių, ir kad aš nenoriu nieko kito, tik meilės. Nes meilėje man išsipildo meilė artimui; išpildžius meilę artimui, laikomasi įstatymo: ką gali padaryti naudingo, pagal savo padėtį, tas, kuris susietas šia meile, tą ir daro.
VIII SKYRIUS
Kaip dorybės išbandomos ir sustiprinamos per jų priešingybes.
– Pasakiau tau, kaip jis teikia naudą artimui, kurioje naudoje parodo meilę, kurią jaučia man. Dabar sakau tau, kad per artimą jis išbando savyje kantrybės dorybę tuo metu, kai patiria iš jo nuoskaudą. Ir išbando nuolankumą prieš išdidųjį, ir išbando tikėjimą prieš netikintįjį, ir išbando tikrą viltį prieš tą, kuris neturi vilties, ir teisingumą prieš neteisingąjį, ir gailestingumą prieš žiaurųjį, ir romumą bei gerumą prieš piktąjį.
Visos dorybės išbandomos ir gimsta per artimą, lygiai kaip nedorėliai gimdo kiekvieną ydą savo artimui. Jei gerai pažiūrėsi, nuolankumas išbandomas puikybėje: tai yra, nuolankusis užgesina puikybę, nes išdiduolis negali pakenkti nuolankiajam; nei nedoro žmogaus netikėjimas, kuris nemyli ir nesitiki manimi, ištikimajam man nesumažina nei tikėjimo, nei vilties tame, kuris ją pradėjo savyje iš meilės man: priešingai, ją sustiprina ir išbando meilėje artimui. Nes matydamas jį netikintį ir be vilties manyje ir jame (nes tas, kuris nemyli manęs, negali turėti tikėjimo nei vilties manyje, bet deda ją į savo jausmingumą, kurį myli), mano ištikimas tarnas vis tiek nenustoja ištikimai jo mylėti ir visada su viltimi ieškoti manyje jo išganymo. Taigi matai, kad jų netikėjime ir vilties trūkume jis išbando tikėjimo dorybę. Šiame ir kituose dalykuose, kuriuose reikia ją išbandyti, jis ją išbando savyje ir savo artime.
Ir taip teisingumas nesumažėja dėl jo neteisybių, priešingai, parodo išbandytą teisingumą, tai yra parodo, kad jis yra teisingas per kantrybės dorybę; kaip gerumas ir romumas pykčio metu pasireiškia saldžia kantrybe; o pavydas, nepasitenkinimas ir neapykanta – meilingu dosnumu, alkiu ir troškimu gelbėti sielas.
Taip pat sakau tau, kad ne tik išbandoma dorybė tuose, kurie atlygina gera už bloga, bet aš tau sakau, kad dažnai jis užbers žarijų degančios meilės ugnies, kuri ištirpdo ir neapykantą, ir pagiežą piktojo širdyje ir prote; ir iš neapykantos dažnai atverčia į geranoriškumą. Ir tai vyksta dėl meilės dorybės ir tobulos kantrybės, kuri yra tame, kuris atlaiko nedorėlio pyktį, nešdamas ir pakęsdamas jo trūkumus.
Jei pažvelgsi į tvirtumo ir ištvermės dorybę, ji išbandoma daug kenčiant, žmonių įžeidimuose ir šmeižtuose, kurie dažnai, tai įžeidimais, tai pataikavimais, nori jį atitraukti nuo tiesos kelio ir mokymo sekimo; visame tame jis yra tvirtas ir ištvermingas, jei tvirtumo dorybė yra viduje pradėta; tuomet jis ją išbando artime, kaip tau sakiau. Ir jei ji, tuo metu, kai yra bandoma daugybe priešingybių, neišlaikytų gero bandymo, tai nebūtų tiesoje pagrįsta dorybė.
[21]
TRAKTATAS APIE ĮŽVALGUMĄ
IX SKYRIUS
Čia prasideda traktatas apie įžvalgumą (dvasinę atidą). Ir pirmiausia, kaip afektas neturi būti nukreiptas daugiausia į atgailą, bet į dorybes. Ir kaip įžvalgumas gauna gyvybę iš nuolankumo, ir kaip atiduoda kiekvienam tai, kas priklauso.
– Štai šventi ir saldūs veiksmai, kurių reikalauju iš savo tarnų: tai yra šios vidinės sielos dorybės, išbandytos taip, kaip sakiau; ne tik tos dorybės, kurios atliekamos kūno įrankiu, tai yra išoriniu veiksmu ar įvairiomis atgailomis, kurios yra dorybės įrankis, bet ne pati dorybė. Nes jei būtų tik tai, be aukščiau išvardintų dorybių, man tai būtų mažai patrauklu: priešingai, dažnai, jei siela neatlieka savo atgailos įžvalgiai, tai yra, jei jos afektas būtų daugiausia nukreiptas į pradėtą atgailą, tai trukdytų jos tobulėjimui. Bet ji turi jį nukreipti į meilės afektą, su šventa neapykanta sau, ir su tikru nuolankumu bei tobula kantrybe, ir į kitas vidines sielos dorybes, su alkiu ir troškimu mano garbės ir sielų išganymo. Šios dorybės parodo, kad valia yra mirusi ir nuolat žudoma jausmingai dėl meilės dorybei afekto.
Su šiuo įžvalgumu ji turi atlikti savo atgailą: tai yra, pagrindinį afektą dėti į dorybes labiau nei į atgailą. Atgailą reikia daryti kaip priemonę dorybei didinti, pagal poreikį ir matant, kad gali tai daryti pagal savo galimybių ribas. Kitu atveju, tai yra dedant pamatą ant atgailos, ji trukdytų savo tobulėjimui, nes tai nebūtų daroma su savęs ir mano gerumo pažinimo šviesa, įžvalgiai. Ir ji nepriimtų mano tiesos, bet elgtųsi neįžvalgiai, nemylėdama to, ką aš labiausiai myliu, ir neapkęsdama to, ko aš labiausiai nekenčiu. Nes „įžvalgumas“ nėra kas kita, kaip tikras pažinimas, kurį siela turi turėti apie save ir apie mane; šiame pažinime ji laiko savo šaknis.
Ji yra vaikas, įskiepytas ir suvienytas su meile. Tiesa, kad ji turi daug vaikų, kaip medis, turintis daug šakų; bet tai, kas suteikia gyvybę medžiui ir šakoms, yra šaknis, jei ji pasodinta nuolankumo žemėje (kuri yra meilės auklė ir maitintoja), kur yra įskiepytas šis įžvalgumo vaikas ir medis. Nes kitaip tai nebūtų įžvalgumo dorybė ir neduotų gyvenimo vaisiaus, jei ji nebūtų pasodinta nuolankumo dorybėje, nes nuolankumas kyla iš pažinimo, kurį siela turi apie save. Ir jau sakiau tau, kad įžvalgumo šaknis buvo tikras savęs ir mano gerumo pažinimas; iš kur tuojau pat atiduoda kiekvienam įžvalgiai tai, kas priklauso.
Ir pirmiausia atiduoda man, teikdama šlovę ir garbę mano vardui; ir priskiria man malones bei dovanas, kurias mato ir žino gavusi iš manęs. O sau atiduoda tai, ką mato užsitarnavusi, suprasdama, kad pati iš savęs nieko nereiškia; ir savo būtį, kurią turi, žino gavusi iš manęs per malonę; ir kiekvieną kitą malonę, kurią gavo virš būties, priskiria man, o ne sau. Jai atrodo esanti nedėkinga už tiek geradarysčių ir aplaidi, kad neišnaudojo laiko ir gautų malonių, ir todėl jai atrodo, kad yra verta bausmių. Tuomet ji atiduoda sau neapykantą ir nepasitenkinimą savo kaltėmis.
Ir tai daro įžvalgumo dorybė, pagrįsta savęs pažinimu su tikru nuolankumu. Nes jei šio nuolankumo nebūtų sieloje (kaip sakyta), ji būtų neįžvalgi, o ne įžvalgi. Šis neįžvalgumas glūdėtų puikybėje, kaip įžvalgumas glūdi nuolankume. Ir todėl neįžvalgiai, kaip vagis, ji vogtų garbę iš manęs ir duotų ją sau dėl savo susireikšminimo; o tai, kas yra jos, priskirtų man, skųsdamasi ir murmėdama dėl mano paslapčių, kurias aš vykdyčiau joje ar kituose savo kūriniuose; dėl visko piktintųsi manimi ir savo artimu.
Priešingai daro tie, kurie turi įžvalgumo dorybę: atidavę minėtą skolą man ir sau, jie vėliau atiduoda artimui pagrindinę meilės afekto ir nuolankios bei nuolatinės maldos skolą. Kurią privalo atiduoti kiekvienas vienas kitam; ir atiduoda mokymo, švento ir doro gyvenimo pavyzdžio skolą, patardami ir padėdami pagal tai, ko reikia jo išganymui, kaip tau aukščiau sakiau.
Bet kokioje padėtyje žmogus bebūtų, ar valdovas, ar prelatas, ar pavaldinys, jei jis turi šią dorybę, viską, ką daro ir atiduoda savo artimui, daro įžvalgiai ir su meilės afektu, nes jos yra susietos ir įskiepytos kartu ir pasodintos tikro nuolankumo žemėje, kuri kyla iš savęs pažinimo.
X SKYRIUS
Palyginimas, kaip meilė, nuolankumas ir įžvalgumas yra suvienyti kartu; į kurį palyginimą siela turi panašėti.
– Ar žinai, kaip laikosi šios trys dorybės? Tarsi turėtum apskritimą, padėtą ant žemės; ir apskritimo viduryje išaugtų medis su atžala šone, susijungusia su juo. Medis maitinasi žemėje, kurią apima apskritimo plotis, nes jei jis būtų už žemės, medis būtų negyvas ir neduotų vaisių, kol nebūtų pasodintas žemėje.
Taip įsivaizduok, kad siela yra medis, sukurtas iš meilės, ir todėl negali gyventi niekuo kitu, tik meile. Tiesa, kad jei ji neturi dieviškos tobulos meilės, ji veda ne gyvybės, bet mirties vaisius. Būtina, kad šio medžio šaknis, tai yra sielos afektas, būtų ir neišeitų iš tikro savęs pažinimo apskritimo; kuris savęs pažinimas yra suvienytas manyje, kuris neturiu nei pradžios, nei pabaigos, kaip apskritimas, kuris yra apvalus; nes kiek besuktum ratu apskritimo viduje, nerandi nei pabaigos, nei pradžios; ir visgi atrandi save viduje. Šis savęs pažinimas ir manęs savyje, randa ir stovi ant tikro nuolankumo žemės; kuri yra tokia didelė, kaip apskritimo plotis, tai yra pažinimas, kurį ji turėjo apie save, suvienytas manyje, kaip sakyta. Nes kitaip tai nebūtų apskritimas be pabaigos ir be pradžios: jis turėtų pradžią, pradėjus pažinti save, ir baigtųsi sąmyšiu, jei šis pažinimas nebūtų suvienytas manyje.
Tuomet meilės medis maitinasi nuolankume, išleisdamas tikro įžvalgumo atžalą šone, tokiu būdu, kaip tau sakiau. Medžio šerdis, tai yra meilės afekto, kuris yra sieloje, yra kantrybė; kuri yra parodomasis ženklas, rodantis mane esant sieloje ir sielą suvienytą manyje. Šis medis, taip saldžiai pasodintas, leidžia kvapnius dorybių žiedus, su daugybe ir įvairiais skoniais; jis duoda malonės vaisių sielai ir naudos vaisių artimui pagal uolumą to, kuris norės priimti vaisių iš mano tarnų. Man jis teikia šlovės ir garbės mano vardui kvapą; ir taip daro tai, dėl ko aš jį sukūriau, ir per tai pasiekia savo tikslą, tai yra mane, kuris esu amžinasis gyvenimas, kuris negali būti iš jo atimtas, jei jis pats nenori.
Visi vaisiai, kurie išeina iš medžio, yra pagardinti įžvalgumu, nes jie yra suvienyti kartu, kaip tau sakiau.
XI SKYRIUS
Kaip atgailą ir kitus kūniškus pratimus reikia priimti kaip priemonę dorybei pasiekti, o ne kaip pagrindinį afektą. Ir apie įžvalgumo šviesą įvairiuose kituose būduose ir veiksmuose.
– Štai vaisiai ir veiksmai, kurių aš reikalauju iš sielos: dorybių išbandymas poreikio metu. Ir todėl sakiau tau, jei gerai atsimeni prieš kurį laiką, kai troškai daryti didelę atgailą dėl manęs, sakydama: „Ką aš galėčiau padaryti, kad kenčiau kančią dėl tavęs?“ – Ir aš atsakiau tau tavo mintyse, sakydamas: „Aš esu tas, kuris gėrisi mažai žodžių ir daug darbų“; – kad parodyčiau tau, jog ne tas, kuris tik šauks mane žodžio garsu: „Viešpatie, Viešpatie, norėčiau padaryti ką nors dėl tavęs“, – nei tas, kuris dėl manęs trokšta ir nori marinti kūną daugybe atgailų, nenužudydamas savo valios, man labai patinka. Bet aš norėjau daugybės darbų – vyriško nešimo su kantrybe, ir kitų dorybių, kurias tau išvardijau, vidinių sielos dorybių, kurios visos yra veiklios, kurios brandina malonės vaisių.
Bet kokį kitą veiksmą, pagrįstą kitu principu nei šis, aš laikau tik šaukimu žodžiu, nes tai yra baigtiniai veiksmai. O aš, kuris esu begalinis, reikalauju begalinių veiksmų, tai yra begalinio meilės afekto. Noriu, kad atgailos veiksmai ir kiti pratimai, kurie yra kūniški, būtų naudojami kaip priemonė, o ne kaip pagrindinis afektas. Nes jei pagrindinis afektas būtų ten, man būtų duodamas baigtinis dalykas, ir tai būtų kaip žodis, kuris, išėjęs iš burnos, nebeegzistuoja; nebent žodis išeitų su sielos afektu, kuris iš tiesų pradeda ir pagimdo dorybę; tai yra, kad baigtinis veiksmas (kurį pavadinau „žodžiu“) būtų suvienytas su meilės afektu. Tuomet jis būtų man malonus ir priimtinas, nes nebūtų vienas, bet lydimas tikro įžvalgumo, naudojant kūniškus veiksmus kaip priemonę, o ne kaip pagrindinį tikslą.
Nebūtų tinkama, kad pradžia ir tikslas būtų vien atgailoje ar kokiame nors išoriniame kūniškame veiksme, nes jau sakiau tau, kad jie yra baigtiniai veiksmai. Ir baigtiniai jie yra: tiek todėl, kad atliekami baigtiniame laike, tiek todėl, kad kartais tenka kūriniui juos palikti, arba priverčiama juos palikti. Kai palieka juos dėl būtinybės, negalėdamas atlikti to veiksmo, kurį pradėjo, dėl įvairių atsitikimų, kurie ištinka, arba dėl paklusnumo, kai įsako jo prelatas, kad darydamas juos, ne tik kad nenusipelnytų, bet įžeistų. Tad matai, kad jie yra baigtiniai. Todėl reikia juos priimti naudojimui, o ne kaip principą; nes priimant kaip principą, būtina, kad kada nors juos paliktų, ir siela tuomet lieka tuščia.
Ir tai jums parodo mano šlovingasis skelbėjas Paulius, kai savo laiške sakė, kad marintumėte kūną ir žudytumėte savąją valią: tai yra mokėti laikyti kūną su pavadžiu, varginant kūną, kai jis nori kovoti prieš dvasią; bet valia turi būti visiškai mirusi ir išsižadėta, ir pajungta mano valiai. Kuri valia nužudoma ta skola, kurią, kaip sakiau tau, įžvalgumo dorybė atiduoda sielai: tai yra neapykanta ir nepasitenkinimas įžeidimais bei savuoju jausmingumu, kurį įgijo savęs pažinime.
Tai yra tas peilis, kuris žudo ir nupjauna bet kokią savimeilę, pagrįstą sava valia. Štai šie yra tie, kurie man duoda ne tik žodžius, bet daugybę darbų. Sakydamas „daugybę“, nenustatau skaičiaus, nes sielos afektas, pagrįstas meile, kuri suteikia gyvybę visoms dorybėms, turi siekti begalybę. Ir aš neatstumiu žodžio, bet sakiau, kad norėjau mažai žodžių, rodydamas tau, kad kiekvienas faktinis veiksmas buvo baigtinis, ir todėl pavadinau juos „mažai“; bet visgi man patinka, kai jie naudojami kaip dorybės priemonė, o ne kaip pagrindinė dorybė.
Todėl niekas neturi spręsti, kad didesnis tobulumas glūdi didžiame atgailautojuje, kuris labai žudo savo kūną, nei tame, kuris daro mažiau; nes, kaip tau sakiau, ne ten glūdi dorybė ar jų nuopelnas; nes blogai būtų tam, kuris dėl teisėtų priežasčių negali atlikti faktinio veiksmo ir atgailos; bet ji glūdi tik meilės dorybėje, pagardintoje tikro įžvalgumo šviesa, nes kitaip neturėtų vertės. Ir šią meilę įžvalgumas duoda be pabaigos ir be saiko man, nes esu aukščiausia ir amžina tiesa; nenustato įstatymo nei ribos meilei, kuria jis myli mane, bet nustato ją su saiku ir tvarkinga meile savo artimui.
Įžvalgumo šviesa, kuri kyla iš meilės, kaip tau sakiau, duoda artimui tvarkingą meilę, tai yra su tvarkinga meile, kuri nedaro žalos per kaltę sau, kad padarytų naudą artimui. Nes jei padarytų vieną vienintelę nuodėmę, kad išgelbėtų visą pasaulį nuo pragaro, arba kad įvykdytų didžią dorybę, tai nebūtų tvarkinga meilė su įžvalgumu: priešingai, būtų neįžvalgi, nes neleistina daryti didelės dorybės ir naudos artimui su nuodėmės kalte. Bet šventas įžvalgumas yra sutvarkytas tokiu būdu: kad siela visas savo galias nukreipia tarnauti man vyriškai su visu uolumu, o artimą myli su meilės afektu, aukodama kūno gyvybę dėl sielų išganymo, jei būtų įmanoma, tūkstantį kartų; kęsdama kančias ir kankinimus, kad jis turėtų malonės gyvybę. O savo laikiną turtą skiria artimo kūno naudai ir pagalbai.
Tai daro įžvalgumo šviesa, kuri kyla iš meilės. Tad matai, kad įžvalgiai atiduoda ir privalo atiduoti, kiekviena siela, norinti malonės, man begalinę ir beribę meilę, o artimui (su mano begaline meile) mylėti jį su saiku ir tvarkinga meile, kaip tau sakiau, nedarydama sau blogio per kaltę dėl kito naudos. Ir apie tai jus įspėjo Šv. Paulius, kai sakė, kad meilė pirmiausia turi prasidėti nuo savęs; kitaip nauda kitam nebūtų tobula nauda. Nes kai sieloje nėra tobulumo, viskas yra netobula: ir tai, ką ji veikia savyje, ir kituose. Nebūtų tinkamas dalykas, kad gelbstint kūrinius, kurie yra baigtiniai ir sukurti manęs, būčiau įžeistas Aš, kuris esu Begalinis Gėris; vien ta kaltė būtų sunkesnė ir didesnė, nei vaisius, kurį duotų per tą kaltę.
Taigi nuodėmės kaltės jokiu būdu neturi daryti; tikra meilė tai žino, nes ji nešasi švento įžvalgumo šviesą. Ji yra ta šviesa, kuri išsklaido visas tamsybes, ir pašalina nežinojimą, ir pagardina kiekvieną dorybę; ir kiekviena faktinės dorybės priemonė yra jos pagardinta. Ji turi išmintį, kuri negali būti apgauta; ji turi tvirtumą, kuris negali būti nugalėtas; ji turi didžią ištvermę iki galo, kuri siekia nuo dangaus iki žemės, tai yra nuo manęs pažinimo iki savęs pažinimo; nuo meilės man iki meilės artimui. Su tikru nuolankumu ji išvengia ir praeina visus demono ir kūrinių spąstus savo išmintimi. Plika ranka, tai yra daug kęsdama, ji nugalėjo demoną ir kūną šia saldžia ir šlovinga šviesa, nes su ja pažino savo trapumą, ir pažindama jį atiduoda jam neapykantos skolą. Ji sutrypė pasaulį ir pasidėjo jį po afekto pėdomis. Niekindama jį ir laikydama nevertingu, tapo valdove, tyčiodamasi iš jo.
Ir todėl pasaulio žmonės negali atimti sielos dorybių; bet visi jų persekiojimai yra dorybės augimas ir išbandymas. Kuri pirmiausia pradedama iš meilės afekto, kaip sakyta, o vėliau išbandoma artime ir pagimdoma jam. Ir taip aš tau parodžiau, kad jei ji nebūtų matoma ir neduotų šviesos išbandymo metu prieš žmogų, nebūtų tiesa, kad dorybė buvo pradėta. Nes jau sakiau tau ir parodžiau, kad dorybė negali būti, kad būtų tobula ir duotų vaisių, be artimo tarpininkavimo. Jei ne kaip moteris, kuri pradėjo savyje vaiką, bet jei ji jo nepagimdo, kad jis pasirodytų prieš kūrinio akis, sužadėtinis nelaiko turįs vaiko; taip Aš, kuris esu sielos sužadėtinis, jei ji nepagimdo dorybės vaiko meilėje artimui, parodydama jį, pagal poreikį, bendrai ir konkrečiai, kaip tau sakiau; sakau, kad iš tiesų ji nebus pradėjusi dorybės savyje. Ir taip pat sakau apie ydą, kad visos padaromos per artimą.
XII SKYRIUS
Kai kurių jau pasakytų dalykų pakartojimas, ir kaip Dievas pažada atgaivą savo tarnams ir šventosios Bažnyčios reformą per didelį kentėjimą.
– Dabar pamatei, kad Aš, Tiesa, parodžiau tau tiesą ir mokymą, per kurį tu pasiektum ir išlaikytum didį tobulumą. Ir taip pat paaiškinau tau, kokiu būdu atlyginama už kaltę ir bausmę, tavyje ir tavo artime, sakydamas tau, kad kančia, kurią patiria kūrinys, kol yra mirtingame kūne, pati viena kančia nėra pakankama atlyginti už kaltę ir bausmę, jei ji nėra suvienyta su meilės afektu ir tikru gailesčiu bei nepasitenkinimu nuodėme, kaip tau sakiau.
Bet kančia tuomet atlygina, kai kančia yra suvienyta su meile: ne dėl kokios nors faktinės kančios, kuri kenčiama, galios, bet dėl meilės galios ir skausmo dėl padarytos kaltės. Kuri meilė įgyjama intelekto šviesa, tyra ir laisva širdimi žvelgiant į mane, objektą, kuris esu pati meilė. Visa tai aš tau parodžiau, nes tu manęs prašei norėti kentėti. Parodžiau tau tai, kad tu ir kiti mano tarnai žinotumėte, kokiu būdu ir kaip turite aukoti save man. Auką, sakau, faktinę ir protinę, suvienytą kartu, kaip yra suvienytas indas su vandeniu, kuris pristatomas Viešpačiui: nes vandens be indo nebūtų galima pristatyti; indas be vandens, jį nešant, nebūtų jam malonus. Taip sakau jums, kad turite aukoti man daugybės faktinių vargų indą bet kokiu būdu, kokiu aš jums juos skiriu; nesirinkdami patys nei vietos, nei laiko, nei vargų savo būdu, bet manuoju. Tačiau šis indas turi būti pilnas, tai yra nešant juos visus su meilės afektu ir su tikra kantrybe; nešant ir pakenčiant savo artimo trūkumus su neapykanta ir nepasitenkinimu nuodėme. Tuomet šie vargai (kuriuos aš tau prilyginau indui) randami pilni mano malonės vandens, kuris teikia sielai gyvybę; tuomet aš priimu šią dovaną iš savo saldžių sužadėtinių, tai yra iš kiekvienos sielos, kuri man tarnauja. Priimu, sakau, iš jų kankinančius troškimus, ašaras ir atodūsius, nuolankias ir nuolatines maldas; kurie visi dalykai yra priemonė, kuri, dėl meilės, kurią jiems jaučiu, numaldo mano rūstybę prieš mano priešus, nedorus žmones, kurie taip mane įžeidžia.
Taigi kentėk vyriškai iki mirties; ir tai man bus ženklas, kad jūs iš tiesų mane mylite. Ir neturite gręžiotis atgal žiūrėti į arklą iš baimės jokiam kūriniui nei dėl vargų: priešingai, varguose džiaukitės. Pasaulis džiaugiasi darydamas jums didelę skriaudą, o jūs esate nuliūdę pasaulyje dėl įžeidimų ir nuoskaudų, kurias matote darant man, dėl kurių įžeisdami mane, įžeidžia jus; o įžeisdami jus, įžeidžia mane, nes esu tapęs viena su jumis. Juk matai, kad suteikęs jums savo atvaizdą ir panašumą, ir jums praradus malonę dėl nuodėmės, kad grąžinčiau jums malonės gyvybę, aš suvienijau savo prigimtį su jumis, apgaubdamas ją jūsų žmogiškumu. Ir taip, jums esant mano atvaizdu, aš prisiėmiau jūsų atvaizdą, priimdamas žmogišką pavidalą.
Taigi aš esu viena su jumis, nebent siela atsiskirtų nuo manęs per mirtinos nuodėmės kaltę. Bet kas mane myli, yra manyje, ir aš jame; ir todėl pasaulis jį persekioja, nes pasaulis neturi panašumo su manimi; ir todėl persekiojo mano viengimį Sūnų iki pat gėdingos kryžiaus mirties. Ir taip daro jums: jis jus persekioja ir persekios iki mirties, nes manęs nemyli; juk jei pasaulis mylėtų mane, mylėtų ir jus. Bet džiaukitės, nes jūsų džiaugsmas bus pilnas danguje.
Taip pat sakau tau, kad kuo labiau dabar gausės vargas mistiniame šventosios Bažnyčios kūne, tuo labiau gausės saldumas ir paguoda. Ir tai bus jos saldumas: šventų ir gerų ganytojų reforma, kurie yra šlovės žiedai, tai yra teikiantys šlovę ir garbę mano vardui, skleisdami dorybių, pagrįstų tiesa, kvapą. Ir tai yra kvapnių žiedų – mano tarnų ir ganytojų – reforma. Ne tai, kad šios sužadėtinės vaisiui reikėtų reformos, nes jis niekada nesumažėja ir nesugenda dėl tarnų trūkumų. Tad džiaukitės, tu ir tavo sielos tėvas bei kiti mano tarnai, kartėlyje; nes Aš, amžinoji Tiesa, pažadėjau suteikti jums atgaivą, ir po kartėlio duosiu jums paguodą (su didžiu kentėjimu) šventosios Bažnyčios reformoje.
XIII SKYRIUS
Kaip ši siela dėl dieviškojo atsakymo kartu ir augo, ir menko kartėlyje; ir kaip ji meldžiasi Dievui už Jo šventąją Bažnyčią ir už Jo tautą.
Tuomet siela, kankinama ir uždegta didžiulio troškimo, pajutusi neapsakomą meilę didžiame Dievo gerume, pažindama ir matydama Jo meilės platybę, kad su tokiu saldumu teikėsi atsakyti į jos prašymą ir patenkinti, suteikdamas viltį kartėliui, kurį ji jautė dėl Dievo įžeidimo, šventosios Bažnyčios žalos ir savo pačios vargo (kurį matė per savęs pažinimą), švelnino kartėlį, ir augino kartėlį; nes aukščiausiasis ir amžinasis Tėvas parodė jai tobulumo kelią ir iš naujo jai rodė savo įžeidimą ir sielų žalą, kaip toliau pasakysiu išsamiau.
Nes pažinime, kurį siela įgyja apie save, ji geriau pažįsta Dievą, pažindama Dievo gerumą savyje; ir saldžiame Dievo veidrodyje ji pažįsta savo pačios orumą ir nevertumą: tai yra sukūrimo orumą, matydama save esant Dievo atvaizdu, suteiktu jai iš malonės, o ne iš pareigos. Ir Dievo gerumo veidrodyje, sakau, siela pažįsta savo nevertumą, į kurį pateko dėl savo kaltės. Nes kaip veidrodyje geriau matoma dėmė ant žmogaus veido žiūrint į veidrodį, taip siela, kuri su tikru savęs pažinimu pakyla troškimu intelekto akimi žvelgti į saldų Dievo veidrodį, dėl tyrumo, kurį mato Jame, geriau pažįsta savo veido dėmę.
Ir kadangi šviesa ir pažinimas toje sieloje buvo didesni minėtuoju būdu, išaugo saldus kartėlis, ir sumažėjo kartėlis. Sumažėjo dėl vilties, kurią jai suteikė pirmoji Tiesa; ir kaip ugnis auga, kai jai duodama medžiagos, taip augo ugnis toje sieloje tokiu būdu, kad nebuvo įmanoma žmogaus kūnui pakelti, jog siela neatsiskirtų nuo kūno. Tad, jei ji nebūtų buvusi apsupta tvirtumo To, kuris yra aukščiausia tvirtybė, jai nebūtų buvę įmanoma niekaip išgyventi.
Apvalyta siela dieviškosios meilės ugnimi, kurią rado savęs ir Dievo pažinime, ir išaugus alkiui su viltimi dėl viso pasaulio išganymo ir šventosios Bažnyčios reformos, ji pakilo su pasitikėjimu prieš aukščiausiąjį Tėvą, Jam parodžius šventosios Bažnyčios raupsus ir pasaulio vargą, tarsi su Mozės žodžiais sakydama:
– Mano Viešpatie, atgręžk savo gailestingumo akį į savo tautą ir į mistinį šventosios Bažnyčios kūną; nes tu būsi labiau pašlovintas atleisdamas tiek daug kūrinių ir duodamas jiems pažinimo šviesą (nes visi tau teiktų šlovę matydami save išgelbėtus tavo begalinio gerumo nuo mirtinos nuodėmės tamsos ir nuo amžino pasmerkimo), nei būtum tik dėl manęs, vargšės, kuri tave taip įžeidžiau ir kuri esu viso blogio priežastis ir įrankis. Ir todėl meldžiu tave, dieviškoji amžina meile, kad atkeršytum man ir pasigailėtum savo tautos. Niekada nepasitrauksiu nuo tavo akivaizdos, kol nepamatysiu, kad tu jiems pasigaili.
Ir kas man iš to, jei matyčiau save turinčią gyvybę, o tavo tautą – mirtį? Ir kad tamsa pakiltų tavo sužadėtinėje, kuri pati yra šviesa, daugiausia dėl mano ir kitų tavo kūrinių trūkumų? Todėl noriu, ir iš malonės to prašau, kad pasigailėtum savo tautos dėl nesukurtos meilės, kuri paskatino tave patį sukurti žmogų pagal savo atvaizdą ir panašumą, sakant: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą“. Ir tai padarei norėdamas tu, amžinoji Trejybe, kad žmogus dalyvautų visame tavyje, aukščiausia, amžina Trejybe. Todėl davei jam atmintį, kad išlaikytų tavo geradarystes, kurioje dalyvauja tavo, amžinasis Tėve, galia; ir davei jam intelektą, kad pažintų, matydamas, tavo gerumą ir dalyvautų tavo viengimio Sūnaus išmintyje; ir davei jam valią, kad galėtų mylėti tai, ką intelektas pamatė ir pažino apie tavo tiesą, dalyvaudamas Šventosios Dvasios gailestingume.
Kas buvo priežastis, kad tu iškėlei žmogų į tokį orumą? Neįkainojama meilė, kuria žvelgei savyje į savo kūrinį ir jį pamilai, ir todėl sukūrei jį iš meilės ir davei jam būtį, kad jis ragautų ir džiaugtųsi tavo amžinu gėriu. Matau, kad dėl padarytos nuodėmės jis prarado orumą, kuriame jį pastatei; dėl maišto, kurį sukėlė prieš tave, pateko į karą su tavo gailestingumu, tai yra mes tapome tavo priešais. Tu, skatinamas tos pačios ugnies, kuria mus sukūrei, norėjai duoti priemonę sutaikyti žmonių giminę, kuri buvo patekusi į didį karą, kad iš karo kiltų didi taika. Ir davei mums savo viengimio Sūnaus Žodį, kuris tapo tarpininku tarp mūsų ir tavęs.
Jis buvo mūsų teisingumas, kuris ant savęs nubaudė mūsų neteisybes; ir įvykdė tavo, amžinasis Tėve, paklusnumą, kurį jam skyrei, kai apvilkai jį mūsų žmogiškumu, priimdamas mūsų žmogišką prigimtį ir atvaizdą. O meilės bedugne! Kokia širdis gali apsiginti nesuplyšusi, matydama aukštybę, nusileidusią į tokią žemybę, koks yra mūsų žmogiškumas? Mes esame tavo atvaizdas, o tu mūsų atvaizdas dėl sąjungos, kurią padarei žmoguje, pridengdamas amžinąją Dievystę varganu debesiu ir sugedusia Adomo mase. Kas to priežastis? Meilė. Tu, Dieve, tapai žmogumi, o žmogus tapo Dievu. Dėl šios neapsakomos meilės aš verčiu tave ir meldžiu, kad pasigailėtum savo kūrinių.
XIV SKYRIUS
Kaip Dievas skundžiasi krikščionių tauta, ir ypač savo tarnais, paliesdamas kai ką apie Kristaus Kūno sakramentą ir Įsikūnijimo geradarystę.
Tuomet Dievas, atgręžęs savo gailestingumo akį į ją, leisdamasis priverčiamas ašarų ir leisdamasis surišamas jos švento troškimo virve, skųsdamasis sakė:
– Mieliausia dukra, ašara mane verčia, nes ji yra suvienyta su mano meile ir liejama dėl meilės man; ir mane riša jūsų skausmingi troškimai. Bet pažvelk ir pamatyk, kaip mano sužadėtinė susitepė savo veidą; kokia ji raupsuota dėl nešvaros ir savimeilės, ir išpūstos puikybės bei godumo tų, kurie maitinasi prie jos krūtinės, tai yra krikščionių religija, visuotinis kūnas; ir taip pat mistinis šventosios Bažnyčios kūnas; tai sakau apie savo tarnus, kurie yra tie, kurie maitinasi ir laikosi prie jos krūtų. Ir ne tik kad jie patys maitinasi, bet jie turi maitinti ir laikyti prie šių krūtų visuotinį krikščionių tautos kūną ir bet kurį kitą, norintį pakilti iš netikėjimo tamsos ir įsijungti kaip narys į mano Bažnyčią.
Matai, su kokiu neišmanymu ir su kokia tamsa, ir su kokiu nedėkingumu yra patarnaujamas, ir nešvariomis rankomis, šis šlovingas šios sužadėtinės pienas ir Kraujas? Ir su kokia puikybe bei nepagarba priimamas? Ir todėl tas dalykas, kuris teikia gyvybę, dažnai dėl jų kaltės jiems teikia mirtį, tai yra brangusis mano viengimio Sūnaus kraujas, kuris panaikino mirtį ir tamsą ir dovanojo šviesą bei tiesą, ir sugėdino melą.
Viską dovanojo šis kraujas ir veikė dėl išganymo ir tobulumo išpildymo žmoguje, tam, kuris nusiteikia priimti; nes kaip jis teikia gyvybę ir apdovanoja sielą kiekviena malone (mažai ir daug, pagal to, kuris priima, nusiteikimą ir afektą), taip jis teikia mirtį tam, kuris nedorai gyvena. Taigi iš to, kuris priima pusės, priimant jį nevertajai su mirtinos nuodėmės tamsa, jam jis teikia mirtį, o ne gyvybę. Ne dėl Kraujo trūkumo, nei dėl tarno, kuris būtų toje pačioje blogybėje ar didesnėje, trūkumo: nes jo blogis negadina ir neteršia Kraujo, nei sumažina jo malonę ir galią, ir todėl nedaro bloga tam, kuriam jis jį duoda; bet sau pačiam daro blogį kaltės, po kurios jam seka bausmė, jei jis nepasitaiso su tikru gailesčiu ir nepasitenkinimu savo kalte.
Sakau tad, kad jis daro žalą tam, kuris jį priima nevertai, ne dėl Kraujo trūkumo nei dėl tarno (kaip sakyta), bet dėl savo blogo nusiteikimo ir savo trūkumo, kad su tokiu vargu ir nešvara sutepė savo protą ir kūną ir turėjo tiek žiaurumo sau ir savo artimui. Sau turėjo atimdamas malonę, sutrypdamas po savo afekto kojomis Kraujo vaisių, kurį gavo per šventą krikštą, kai jam jau buvo panaikinta Kraujo galia gimtosios nuodėmės dėmė, kurią dėmę gavo, kai buvo pradėtas savo tėvo ir motinos. Ir todėl dovanojau savo viengimio Sūnaus Žodį, nes žmonių giminės masė buvo sugedusi dėl pirmojo žmogaus Adomo nuodėmės, ir todėl jūs visi, indai, padaryti iš šios masės, buvote sugedę ir nepasirengę turėti amžinąjį gyvenimą.
Todėl dėl to Aš, aukštybė, suvienijau save su jūsų žmogiškumo žemybe: kad išgydyčiau žmonių giminės sugedimą ir mirtį, ir kad sugrąžinčiau ją į malonę, kurią dėl nuodėmės prarado. Negalėdamas aš kęsti kančios (o iš kaltės mano dieviškasis teisingumas reikalavo, kad kiltų bausmė) ir žmogui vienam nepakankant atlyginti, nes jei jis būtų nors kažkiek atlyginęs, būtų atlyginęs tik už save, o ne už kitus kūrinius, turinčius protą (nors už šią kaltę nei už save, nei už kitus jis negalėjo atlyginti, nes kaltė buvo padaryta prieš mane, kuris esu begalinis gerumas); norėdamas aš visgi atkurti žmogų, kuris buvo nusilpęs ir negalėjo atlyginti dėl minėtos priežasties ir todėl, kad buvo labai nusilpęs, atsiunčiau savo Sūnaus Žodį, apvilktą ta pačia prigimtimi, kaip jūs, sugedusi Adomo masė, kad jis iškęstų kančią toje pačioje prigimtyje, kuri įžeidė, ir, kentėdamas savo kūne iki pat gėdingos kryžiaus mirties, numaldytų mano rūstybę.
Ir taip aš patenkinau savo teisingumą ir pasotinau savo dieviškąjį gailestingumą, kuris gailestingumas norėjo atlyginti už žmogaus kaltę ir parengti jį tam gėriui, dėl kurio aš jį sukūriau. Taigi žmogaus prigimtis, suvienyta su dieviška prigimtimi, buvo pakankama atlyginti už visą žmonių giminę, ne tik dėl kančios, kurią iškentė baigtinėje prigimtyje, tai yra Adomo masėje, bet dėl amžinosios Dievystės, begalinės dieviškos prigimties, galios. Suvienijus vieną prigimtį su kita, aš gavau ir priėmiau savo viengimio Sūnaus kraujo auką, sumaišytą ir sujungtą su dieviška prigimtimi dieviškosios meilės ugnimi, kuri buvo tas ryšys, kuris laikė jį prikaltą ir priveržtą prie kryžiaus.
Štai šiuo būdu žmogiška prigimtis buvo pakankama atlyginti už kaltę: tik dėl dieviškos prigimties galios. Šiuo būdu buvo panaikintas Adomo nuodėmės pūlinys, ir liko tik žymė, tai yra polinkis į nuodėmę ir kiekvienas kūniškas trūkumas. Lygiai kaip randas, kuris lieka žmogui pasveikus nuo žaizdos, taip Adomo kaltė, kuri nešė mirtiną pūlinį. Atėjus didžiajam gydytojui, mano viengimiam Sūnui, jis išgydė šį ligonį gerdamas karčius vaistus, kurių žmogus negalėjo gerti, nes buvo labai nusilpęs. Jis pasielgė kaip žindyvė, kuri išgeria vaistus vietoj vaiko, nes ji didelė ir stipri, o vaikas nėra stiprus, kad galėtų pakelti kartėlį. Taigi jis buvo žindyvė, nešdamas su Dievystės didybe ir tvirtumu, suvienytu su jūsų prigimtimi, karčius skausmingos kryžiaus mirties vaistus, kad išgydytų ir duotų gyvybę jums, vaikams, nusilpusiems dėl kaltės.
Liko tik gimtosios nuodėmės žymė, kurią nuodėmę gaunate iš tėvo ir motinos, kai esate jų pradedami. Kuri žymė panaikinama nuo sielos, nors ne visiškai; ir tai daroma šventame krikšte, kuris krikštas turi galią ir teikia malonės gyvybę dėl šio šlovingo ir brangaus kraujo galios. Kai tik siela priima šventą krikštą, jai panaikinama gimtoji nuodėmė ir jai įliejama malonė. O polinkis į nuodėmę (kuris yra randas, liekantis nuo gimtosios nuodėmės, kaip sakyta) susilpnėja, ir siela gali jį sutramdyti, jei nori.
Tuomet sielos indas yra parengtas priimti ir didinti savyje malonę, daug ir mažai, pagal tai, kaip jai patiks norėti nuteikti save su afektu ir troškimu norėti mylėti ir tarnauti man. Taip ji gali nuteikti save blogiui kaip ir gėriui, nepaisant to, kad ji gavo malonę šventame krikšte. Atėjus sąmoningumo laikui, per laisvą valią ji gali naudotis gėriu ir blogiu pagal tai, kaip patinka jos valiai. Ir tokia didelė yra laisvė, kurią turi žmogus, ir taip jis sustiprintas šio šlovingo kraujo galios, kad nei demonas, nei kūrinys negali jo priversti nė mažiausiai kaltei labiau, nei jis pats nori. Jam buvo panaikinta vergystė ir jis tapo laisvas, kad viešpatautų savo paties jausmingumui ir pasiektų tikslą, dėl kurio buvo sukurtas.
O varganas žmogau, kuris mėgaujiesi purvu kaip gyvulys, ir nepripažįsti tokios didelės geradarystės, kurią gavai iš manęs; daugiau negalėjo gauti varganas kūrinys, pilnas tokio neišmanymo!
XV SKYRIUS
Kaip kaltė nubaudžiama griežčiau po Kristaus kančios nei prieš tai, ir kaip Dievas pažada parodyti gailestingumą pasauliui ir šventajai Bažnyčiai per savo tarnų maldą ir kentėjimą.
– Noriu, kad žinotum, mano dukra, jog dėl malonės, kurią jie gavo, kai aš juos iš naujo sukūriau savo viengimio Sūnaus kraujyje ir sugrąžinau žmonių giminę į malonę (kaip tau sakiau), jie, to nepripažindami, bet eidami nuo blogo prie blogesnio ir nuo kaltės prie kaltės, nuolat mane persekiodami daugybe įžeidimų ir laikydami niekingomis malones, kurias jiems suteikiau ir teikiu, ne tik kad nepriima to kaip malonės, bet jiems kartais atrodo, jog patiria iš manęs skriaudą, nei daugiau, nei mažiau, tarsi aš norėčiau ko kito, o ne jų pašventinimo; sakau, kad jiems bus sunkiau ir jie bus verti didesnės bausmės. Ir taip jie bus labiau nubausti dabar, kai gavo atpirkimą mano Sūnaus krauju, nei prieš atpirkimą, tai yra prieš panaikinant Adomo nuodėmės pūlinį. Protinga yra tai, kad kas daugiau gauna, tas daugiau turi grąžinti ir daugiau yra skolingas tam, iš kurio gauna.
Žmogus buvo man labai skolingas už būtį, kurią jam suteikiau, sukurdamas jį pagal savo atvaizdą ir panašumą. Jis privalėjo man teikti šlovę, bet jis ją iš manęs atėmė ir norėjo suteikti sau; dėl to jis pažeidė mano jam įsakytą klusnumą ir tapo mano priešu. O aš nuolankumu sunaikinau jo puikybę, nusižemindamas dieviškojoje prigimtyje ir prisiimdamas jūsų žmogiškumą; išvadavęs jus iš velnio vergijos, padariau jus laisvus; ir ne tik kad daviau jums laisvę, bet, jei gerai matai, žmogus tapo Dievu, o Dievas tapo žmogumi dėl dieviškosios prigimties susijungimo su žmogiškąja prigimtimi.
Tai yra skola, kurią jie gavo, t. y. Kraujo lobis, kuriame jie yra iš naujo sukurti malonei. Tad matai, kiek labiau jie įpareigoti atsiskaityti man po atpirkimimo nei prieš atpirkimą. Jie privalo teikti man šlovę ir gyrių, sekdami Įsikūnijusio Žodžio, mano viengimio Sūnaus, pėdomis, ir tuomet jie atiduoda man meilės skolą bei meilę artimui per tikras ir realias dorybes, kaip aukščiau tau sakiau. To nedarydami (nes jie labai privalo mane mylėti), jie puola į didesnį įžeidimą; ir todėl aš, vykdydamas dieviškąjį teisingumą, skiriu jiems sunkesnę bausmę, atiduodamas juos amžinajam pasmerkimui. Todėl netikras krikščionis kenčia daug labiau nei pagonis; ir ugnis jį labiau degina nesunaikindama, dėl dieviškojo teisingumo, t. y. kankina, ir kankinami jie jaučiasi graužiami sąžinės kirmino, tačiau nesunyksta, nes pasmerktieji nepraranda būties dėl jokios patiriamos kančios. Todėl sakau tau, kad jie prašo mirties ir negali jos gauti, nes negali prarasti būties. Jie prarado malonės būtį dėl savo kaltės, bet ne pačią būtį. Tad kaltė yra daug griežčiau baudžiama po Kraujo atpirkimo nei prieš tai, nes jie daugiau gavo; ir neatrodo, kad jie tai suvoktų ar jaustų savo blogybes. Jie tapo mano priešais, nors aš juos sutaikinau per savo Sūnaus kraują.
Yra vienas vaistas, kuriuo aš numaldysiu savo rūstybę: tai yra per mano tarnus, jei jie uoliai vers mane savo ašaromis ir riš mane troškimo virve. Tu matai, kad šia virve tu mane surišai; ir tą virvę aš tau daviau, nes norėjau parodyti pasauliui gailestingumą. Todėl aš suteikiu alkį ir troškimą savo tarnams dėl mano garbės ir sielų išganymo, kad, priverstas jų ašarų, sušvelninčiau savo dieviškojo teisingumo įniršį.
Tad imk ašaras ir savo prakaitą ir semk juos iš mano dieviškosios meilės šaltinio, tu ir kiti mano tarnai; ir jais nuplaukite veidą mano sužadėtinei, nes pažadu tau, kad šiuo būdu jai bus sugrąžintas jos grožis. Ne peiliu, ne karu ir ne žiaurumu ji atgaus savo grožį, bet taika ir nuolankiomis bei nuolatinėmis maldomis, prakaitu ir ašaromis, liejamomis su kankinančiu mano tarnų troškimu. Ir taip aš išpildysiu tavo troškimą jums daug kenčiant, jūsų kantrybei skleidžiant šviesą nedorų pasaulio žmonių tamsoje. Ir nebijokite, kad pasaulis jus persekios, nes aš būsiu už jus, ir jokiame dalyke jums nepritrūks mano apvaizdos.
XVI SKYRIUS
Kaip ši siela, daugiau pažinusi dieviškąjį gerumą, nepasitenkino vien melstis už krikščionių tautą ir šventąją Bažnyčią, bet meldėsi už visą pasaulį.
Tuomet ta siela, pakilusi su didesniu pažinimu, su didžiausiu džiaugsmu ir paguoda stovėdama priešais dieviškąją Didybę, tiek dėl vilties, kurią įgijo dieviškajam gailestingumui, tiek dėl neapsakomos meilės, kurią ragavo matydama, jog dėl meilės ir troškimo, kurį Dievas turėjo pasigailėti žmogaus, nepaisant to, kad šie buvo jo priešai, Jis davė būdą ir kelią savo tarnams, kaip jie galėtų priversti Jo gerumą ir numaldyti Jo rūstybę, – ji džiaugėsi, prarasdama bet kokią baimę dėl pasaulio persekiojimų, matydama, kad Dievas yra už ją. Ir stipriai augo švento troškimo ugnis, tiek, kad ji nebesitenkino tuo, bet su šventu pasitikėjimu prašė už visą pasaulį.
Ir nors antrajame prašyme buvo įtrauktas krikščionių ir netikinčiųjų gėris bei nauda, t. y. šventosios Bažnyčios reformoje, vis dėlto, lyg išalkusi, ji išplėtė savo maldą visam pasauliui (kaip Jis pats vertė ją prašyti), šaukdama: „Pasigailėk, amžinasis Dieve, savo avelių, kaip geras ganytojas, koks esi. Nedelsk parodyti gailestingumo pasauliui, nes atrodo, kad jis jau beveik nebegali tverti, nes atrodo visiškai netekęs meilės vienybės su tavimi, amžinąja Tiesa, ir tarpusavyje: tai yra, nemyli vienas kito meile, pagrįsta tavimi.“
XVII SKYRIUS
Kaip Dievas skundžiasi savo protingaisiais kūriniais ir labiausiai dėl savimeilės, kuri juose viešpatauja, drąsindamas minėtą sielą maldai ir ašaroms.
Tuomet Dievas, lyg apsvaigęs iš meilės mūsų išganymui, ėmėsi būdo uždegti toje sieloje didesnę meilę ir skausmą šitaip: rodydamas, su kokia meile sukūrė žmogų (kaip aukščiau kai ką minėjome), ir sakė: „Ar nematai, kad kiekvienas man smogia; o aš juos sukūriau su tokia meilės ugnimi ir apdovanojau malone; ir daugybę, beveik begalines dovanas jiems daviau iš malonės, o ne iš pareigos? Tad pažiūrėk, dukra, kokiomis ir kokiomis įvairiomis nuodėmėmis jie man smogia, ir ypač vargana bei bjauria jų pačių savimeile, iš kurios kyla visas blogis. Šia meile jie apnuodijo visą pasaulį, nes kaip meilė man talpina savyje kiekvieną dorybę, gimstančią artimui (kaip tau parodžiau), taip jausminė savimeilė, kadangi kyla iš puikybės (kaip manoji kyla iš meilės), talpina savyje kiekvieną blogį. Ir šį blogį jie daro per kūrinį, atsiskyrę ir atitolę nuo meilės artimui, nes manęs nemylėjo, ir artimo nemyli, nes šie dalykai yra sujungti vienas su kitu. Ir todėl sakiau tau, kad kiekvienas gėris ir kiekvienas blogis padaromas per artimą, kaip aš tau aukščiau šį žodį paaiškinau.
Labai galiu skųstis žmogumi, kuris iš manęs negavo nieko kito, tik gera, o man duoda neapykantą, darydamas visokį blogį. Todėl aš tau sakiau, kad savo tarnų ašaromis sušvelninsiu savo rūstybę; ir taip tau kartoju. Jūs, mano tarnai, stokite priešais su daugybe maldų, kankinančių troškimų ir skausmu dėl įžeidimo, daromo man, ir dėl jų pasmerkimo; ir taip sušvelninsite mano dieviškojo teisingumo rūstybę.“
XVIII SKYRIUS
Kaip niekas negali išsprūsti iš Dievo rankų, nes arba yra jose dėl gailestingumo, arba dėl teisingumo.
– Žinok, kad niekas negali išsprūsti iš mano rankų: nes Aš esu Tas, kuris esu; o jūs nesate patys iš savęs, nebent tiek, kiek esate sukurti manęs, kuris esu visų dalykų, turinčių būtį, Kūrėjas, išskyrus nuodėmę, kuri nėra, ir todėl nėra sukurta manęs ir, kadangi jos nėra manyje, ji neverta būti mylima. Ir todėl kūrinys nusideda: nes myli tai, ko neturėtų mylėti, t. y. nuodėmę; ir nekenčia manęs, kurį privalo ir yra įpareigotas mylėti, mane, kuris esu be galo geras ir daviau jam būtį su tokia meilės ugnimi. Bet iš manęs jie negali išsprūsti: arba jie čia yra dėl teisingumo už savo kaltes, arba jie čia yra dėl gailestingumo. Tad atverk intelekto akį ir pažvelk į mano ranką, ir pamatysi, kad tai, ką tau pasakiau, yra tiesa.
Tuomet ji, pakėlusi akį, kad paklustų aukščiausiajam Tėvui, matė Jo saujoje uždarytą visą pasaulį, o Dievas sakė: „Dukra mano, štai matai ir žinok, kad niekas negali būti iš manęs atimtas, nes visi čia yra arba dėl teisingumo, arba dėl gailestingumo, kaip sakyta, nes jie yra mano ir sukurti manęs, ir aš juos myliu neapsakomai. Ir todėl, nepaisant jų nedorybių, aš parodysiu jiems gailestingumą per savo tarnus ir išpildysiu tavo prašymą, kurio su tokia meile ir skausmu manęs prašei.“
XIX SKYRIUS
Kaip ši siela, augdama meilės ugnyje, troško prakaituoti kraujo prakaitu; ir bardama save pačią, ypatingai meldėsi už savo sielos tėvą.
Tuomet ta siela, lyg apsvaigusi ir beveik išėjusi iš savęs, augant švento troškimo ugniai, buvo tarsi palaiminta ir sklidina skausmo. Palaiminta buvo dėl sąjungos, kurią turėjo su Dievu, ragaudama Jo dosnumą ir gerumą, visa paskendusi Jo gailestingume; o sklidina skausmo buvo matydama įžeidžiamą tokį gerumą. Ir ji dėkojo dieviškajai Didybei, tarsi suprasdama, kad Dievas parodė kūrinių trūkumus tam, kad ji būtų priversta pakilti su didesniu uolumu ir didesniu troškimu.
Jaučiant sielos jausmų atsinaujinimą amžinojoje Dievystėje, taip išaugo šventa ir meilinga ugnis, kad vandens prakaitą, kurį ji liejo dėl įtampos, kurią siela darė kūnui (nes sielos sąjunga su Dievu buvo tobulesnė nei sielos sąjunga su kūnu, ir todėl ji prakaitavo dėl jėgos ir meilės karščio), ji niekino dėl didelio troškimo matyti iš savo kūno tekantį kraujo prakaitą; sakydama sau pačiai: „O mano siela, vargas man! Visą savo gyvenimo laiką praradai, ir todėl atėjo tiek daug žalos ir blogio į pasaulį ir šventąją Bažnyčią; daugybė, bendrai ir atskirai. Ir todėl noriu, kad tu dabar tai atitaisytum kraujo prakaitu.“
Iš tiesų ši siela gerai įsiminė mokymą, kurį jai davė Tiesa: visada pažinti save ir Dievo gerumą savyje; ir vaistą, kurio reikėjo visam pasauliui gydyti, rūstybei ir dieviškajam teisingumui numaldyti, t. y. nuolankias, nuolatines ir šventas maldas.
Tuomet ši siela, raginama švento troškimo, pakilo dar aukščiau, atverdama intelekto akį, ir žvelgė į dieviškąją meilę, kur matė ir ragavo, kiek esame įpareigoti mylėti ir siekti Dievo vardo šlovės ir garbės sielų išganyme. Matė, kad į tai pašaukti Dievo tarnai. Ir ypatingai amžinoji Tiesa šaukė ir išsirinko jos sielos tėvą, kurį ji nešė priešais dieviškąjį gerumą, melsdama, kad įlietų į jį malonės šviesą, idant jis tiesoje sektų pačia Tiesa.
XX SKYRIUS
Kaip be vargų, nešamų su kantrybe, negalima patikti Dievui; ir todėl Dievas guodžia ją ir jos tėvą, kad neštų su tikra kantrybe.
Tuomet Dievas, atsakydamas į trečiąjį prašymą, t. y. dėl jo išganymo alkio, sakė:
– Dukra, šito noriu: kad jis su visu uolumu siektų patikti man, Tiesai, alkdamas sielų išganymo. Tačiau to nei jis, nei tu, nei niekas kitas negalėtų turėti be daugybės persekiojimų, kaip aš tau sakiau aukščiau, pagal tai, kiek aš jums jų leisiu.
Kaip jūs trokštate matyti mano garbę šventojoje Bažnyčioje, taip turite užmegzti meilę norėti kentėti su tikra kantrybe. Ir iš to aš pamatysiu, kad jis, ir tu, ir kiti mano tarnai tiesoje ieškote mano garbės. Tuomet jis bus mano brangiausias sūnus ir ilsėsis, jis ir kiti, ant mano viengimio Sūnaus krūtinės, iš kurio aš padariau tiltą, kad visi galėtumėte pasiekti savo tikslą ir gauti kiekvieno savo vargo, kurį iškentėte dėl mano meilės, vaisių. Taigi neškite vyriškai.
XXI SKYRIUS
Kaip, keliui į dangų nutrūkus dėl Adomo neklusnumo, Dievas padarė iš savo Sūnaus tiltą, kuriuo būtų galima pereiti.
– Ir kadangi aš tau sakiau, kad iš savo viengimio Sūnaus Žodžio padariau tiltą, ir tai yra tiesa, noriu, kad žinotumėte, mano vaikai, jog kelias nutrūko dėl Adomo nuodėmės ir neklusnumo tokiu būdu, kad niekas negalėjo pasiekti amžinojo gyvenimo; ir neteikė man šlovės tuo būdu, kuriuo privalėjo, nedalyvaudami tame gėryje, dėl kurio aš juos sukūriau pagal savo atvaizdą ir panašumą. O to neturint, neišsipildė mano tiesa. Ši tiesa yra ta, kad aš jį sukūriau tam, jog jis turėtų amžinąjį gyvenimą, dalyvautų manyje ir ragautų mano aukščiausią ir amžiną saldumą bei gerumą. Dėl savo nuodėmės jis nepasiekė šio tikslo, ir ši tiesa neišsipildė. Ir taip nutiko todėl, kad kaltė uždarė dangų ir mano gailestingumo duris.
Ši kaltė išaugino spyglius ir vargus su daugybe kančių; kūrinys rado maištą savyje, vos tik sukilo prieš mane; jis pats sau tapo maištininku.
Kūnas tuoj pat sukilo prieš dvasią, praradus nekaltumo būseną, ir tapo netyru gyvuliu. Ir visi sukurti dalykai jam tapo priešiški, kur anksčiau būtų buvę jam klusnūs, jei jis būtų išsilaikęs būsenoje, kurioje aš jį pastačiau. Neišsilaikęs, jis pažeidė mano jam skirtą klusnumą ir nusipelnė amžinos mirties sieloje ir kūne.
Ir vos tik jis nusidėjo, ėmė tekėti audringa upė, kuri visada jį daužo savo bangomis, nešdama vargus ir kančias iš savęs, ir kančias nuo velnio bei pasaulio. Visi skendote, nes niekas, su visu savo teisingumu, negalėjo pasiekti amžinojo gyvenimo. Ir todėl aš, norėdamas išgydyti tiek daug jūsų blogybių, daviau jums savo Sūnaus tiltą, kad eidami per upę nenuskęstumėte. Kuri upė yra šio tamsaus gyvenimo audringa jūra.
Matai, kiek kūrinys man skolingas! Ir koks neišmanėlis, norėdamas verčiau skęsti, nei priimti vaistą, kurį aš jam daviau!
XXII SKYRIUS
Kaip Dievas skatina minėtą sielą žvelgti į to tilto didybę, t. y. kokiu būdu jis siekia nuo žemės iki dangaus.
– Atverk intelekto akį ir pamatysi apakusius ir neišmanėlius. Ir pamatysi netobulus ir tobulus, kurie tiesoje seka manimi, kad sielvartautum dėl neišmanėlių pasmerkimo ir džiaugtumėsi mano mylimų vaikų tobulumu. Taip pat pamatysi, kokio būdo laikosi tie, kurie eina šviesoje, ir tie, kurie eina tamsoje. Bet pirmiausia noriu, kad pažvelgtum į mano viengimio Sūnaus tiltą ir pamatytum jo didybę, kad jis siekia nuo dangaus iki žemės, t. y. pažvelk, kad jūsų žmogiškumo žemė yra suvienyta su Dievystės didybe. Ir todėl sakau, kad jis siekia nuo dangaus iki žemės, t. y. dėl sąjungos, kurią aš sudariau žmoguje.
Tai buvo būtina norint atstatyti kelią, kuris buvo nutrūkęs, kaip tau sakiau, kad pasiektumėte gyvenimą ir pereitumėte pasaulio kartėlį. Vien iš žemės nebuvo galima padaryti tokios didybės, kuri pakaktų pereiti upę ir suteikti jums amžinąjį gyvenimą, t. y. vien žmogaus prigimties žemė nebuvo pakankama atlyginti už kaltę ir panaikinti Adomo nuodėmės pūlinį, kuris pūlinys sugadino visą žmonių giminę ir skleidė smarvę, kaip aukščiau tau sakiau. Tad reikėjo susijungti su mano prigimties aukštybe, amžinąja Dievyste, kad pakaktų atlyginti už visą žmonių giminę: kad žmogiškoji prigimtis iškęstų bausmę, o dieviškoji prigimtis, susijungusi su ta žmogiškąja prigimtimi, priimtų mano Sūnaus auką, aukojamą man už jus, kad panaikintų jums mirtį ir duotų gyvenimą.
Taigi aukštybė nusižemino iki žemės, ir iš jūsų žmogiškumo, sujungto vienas su kitu, buvo padarytas tiltas, ir atstatytas kelias. Kodėl buvo padarytas kelias? Kad tiesoje ateitumėte džiaugtis su angelų prigimtimi; ir jums nepakaktų turėti gyvenimą dėl to, kad mano Sūnus tapo jums tiltu, jei jūs juo neitumėte.
XXIII SKYRIUS
Kaip mes visi esame darbininkai, pasiųsti Dievo dirbti šventosios Bažnyčios vynuogyne. Ir kaip kiekvienas turi savo paties vynuogyną; ir kaip mes, šakelės, turime būti susivieniję tikrame Dievo Sūnaus vynmemyje.
Čia amžinoji Tiesa parodė, kad Jis mus sukūrė be mūsų, bet neišgelbės mūsų be mūsų; bet nori, kad mes įdėtume laisvą valią, laisvu apsisprendimu išnaudodami laiką tikroms dorybėms. Ir todėl tuojau pat pridūrė sakydamas:
– Jums visiems reikia laikytis šio tilto, ieškant mano vardo šlovės ir garbės sielų išganyme, su skausmu nešant daugybę vargų, sekant šio saldaus ir mylinčio Žodžio pėdomis. Kitu būdu negalėtumėte ateiti pas mane.
Jūs esate mano darbininkai, kuriuos pastačiau dirbti šventosios Bažnyčios vynuogyne. Jūs dirbate visuotiniame krikščionių religijos kūne; pastatyti manęs iš malonės, kai daviau jums šventojo krikšto šviesą. Kurį krikštą gavote mistiniame šventosios Bažnyčios kūne per rankas tarnų, kuriuos aš pastačiau dirbti kartu su jumis.
Jūs esate visuotiniame kūne, o jie yra mistiniame kūne, pastatyti ganyti jūsų sielas, teikdami jums Kraują sakramentuose, kuriuos gaunate iš jos, jiems ištraukiant mirtinų nuodėmių spyglius ir įsodinant jums malonę. Jie yra mano darbininkai jūsų sielų vynuogyne, susieti šventosios Bažnyčios vynuogyne.
Kiekvienas kūrinys, turintis savyje protą, turi vynuogyną sau pačiam, t. y. savo sielos vynuogyną; kurio darbininku laike tampa valia su laisvu apsisprendimu, t. y. kol jis gyvena. Bet laikui pasibaigus, jokio darbo nebegali atlikti, nei gero, nei blogo; tačiau kol gyvena, gali dirbti savo vynuogyną, kuriame aš jį pastačiau. Ir tiek stiprybės gavo šis sielos darbininkas, kad nei velnias, nei koks kitas kūrinys negali jos iš jo atimti, jei jis pats nenori; nes priimdamas šventą krikštą jis sustiprėjo ir jam buvo duotas meilės dorybei ir neapykantos nuodėmei peilis. Kurią meilę ir neapykantą randa Kraujyje, nes dėl meilės jums ir neapykantos nuodėmei mirė mano viengimis Sūnus, duodamas jums Kraują, per kurį Kraują gavote gyvybę šventame krikšte.
Taigi turite peilį, kurį privalote naudoti laisvu apsisprendimu, kol turite laiko, kad išrautumėte mirtinų nuodėmių spyglius ir pasodintumėte dorybes; nes kitu atveju iš tų darbininkų, kuriuos aš pastačiau šventojoje Bažnyčioje (apie kuriuos sakiau tau, kad jie pašalina mirtiną nuodėmę iš sielos vynuogyno ir duoda jums malonę, teikdami jums Kraują sakramentuose, kurie įsteigti šventojoje Bažnyčioje), negautumėte Kraujo vaisiaus.
Tad privalu, kad pirmiausia pakiltumėte su širdies gailesčiu ir nepasitenkinimu nuodėme bei meile dorybei; ir tuomet gausite to Kraujo vaisių. Bet kitu būdu negalėtumėte jo gauti, jei patys nepasirengtumėte kaip šakelės, susivienijusios mano viengimio Sūnaus vynmedyje, kuris sakė: „Aš esu tikrasis vynmedis; mano Tėvas yra vynininkas, o jūs esate šakelės“. Ir tai yra tiesa: aš esu vynininkas, nes viskas, kas turi būtį, išėjo ir išeina iš manęs. Mano galia yra neįkainojama, ir savo galia bei jėga aš valdau visą pasaulį. Niekas nėra padaryta ar valdoma be manęs. Taigi aš esu vynininkas, kuris pasodinau tikrąjį mano viengimio Sūnaus vynmedį jūsų žmogiškumo žemėje, kad jūs, šakelės, susivienijusios su vynmedžiu, duotumėte vaisių.
Ir todėl kas neduos šventų ir gerų darbų vaisiaus, bus nupjautas nuo šio vynmedžio ir sudžius. Nes atskirtas nuo šio vynmedžio praranda malonės gyvybę ir yra metamas į amžinąją ugnį, kaip šakelė, kuri neduoda vaisių, yra tuojau pat nupjaunama nuo vynmedžio ir metama į ugnį, nes niekam kitam netinka. Taip ir šie, nupjauti dėl savo įžeidimų, mirdami mirtinos nuodėmės kaltėje, dieviškojo teisingumo (nes netinka niekam kitam) yra metami į ugnį, kuri dega amžinai.
Jie neapdirbo savo vynuogyno; priešingai, jį sunaikino, ir savo, ir kitų. Ne tik kad nepasodino ten jokio gero dorybės augalo; bet jie išrovė malonės sėklą, kurią buvo gavę šventojo krikšto šviesoje, dalyvaudami mano Sūnaus kraujyje, kuris buvo vynas, kurį jums teikė šis tikrasis vynmedis. Bet jie ją išrovė, tą sėklą, ir davė ėsti gyvuliams, t. y. įvairioms ir daugybei nuodėmių, ir sumindžiojo po netvarkingo afekto kojomis, kuriuo afektu įžeidė mane ir padarė žalą sau bei artimui.
Bet mano tarnai taip nedaro; ir taip turite daryti jūs, t. y. būti susivieniję ir įskiepyti šiame vynmedyje. Ir tuomet atnešite daug vaisių, nes dalyvausite vynmedžio syvuose. Ir būdami mano Sūnaus Žodyje, esate manyje, nes aš esu viena su juo, o jis su manimi; būdami jame, seksite jo mokymu; sekdami jo mokymu, dalyvaujate šio Žodžio substancijoje, t. y. dalyvaujate amžinojoje Dievystėje, susivienijusioje žmogiškume, semdamiesi iš ten dieviškąją meilę, kuria siela apsvaigsta. Ir todėl sakiau tau, kad dalyvaujate vynmedžio substancijoje.
XXIV SKYRIUS
Kokiu būdu Dievas geni šakas, susivienijusias su minėtu vynmedžiu, t. y. savo tarnus, ir kaip kiekvieno vynuogynas yra taip susietas su artimo vynuogynu, kad niekas negali dirbti ar gadinti savo, nedirbdamas ar negadindamas artimo.
– Ar žinai, kokio būdo laikausi, kai mano tarnai yra susivieniję sekdami saldaus ir mylinčio Žodžio mokymu? Aš juos geniu, kad duotų daug vaisių, ir jų vaisiai būtų išbandyti ir nesulaukėtų. Kaip šakelę, kuri yra vynmedyje, vynininkas geni, kad duotų geresnio vyno ir daugiau; o tą, kuri neduoda vaisių, nupjauna ir meta į ugnį. Taip darau aš, tikrasis vynininkas: savo tarnus, kurie yra manyje, aš geniu daugybe vargų, kad duotų daugiau ir geresnių vaisių, ir juose būtų išbandyta dorybė. O tie, kurie neduoda vaisių, yra nupjaunami ir metami į ugnį, kaip tau sakiau.
Tokie yra tikri darbininkai, ir jie gerai dirba savo sielą, išraudami bet kokią savimeilę, apversdami savo afekto žemę į mane. Ir maitina bei augina malonės sėklą, kurią gavo šventame krikšte. Dirbdami savo, dirba artimo vynuogyną, ir negali dirbti vieno be kito; ir jau žinai, kad sakiau tau, jog kiekvienas blogis ir kiekvienas gėris padaromas per artimą. Tad jūs esate mano darbininkai, išėję iš manęs, aukščiausiojo ir amžinojo darbininko, kuris jus suvienijau ir įskiepijau vynmedyje per sąjungą, kurią su jumis sudariau.
Įsidėmėk, kad visi kūriniai, turintys savyje protą, turi savo atskirą vynuogyną. Kuris yra susietas be jokio tarpo su jų artimu, t. y. vienas su kitu. Ir yra taip susieti, kad niekas negali padaryti gera sau, nepadarydamas savo artimui, nei bloga, nepadarydamas jam. Iš jūsų visų sudarytas vienas visuotinis vynuogynas, t. y. visa krikščionių bendruomenė, kurie esate susivieniję mistinio šventosios Bažnyčios kūno vynuogyne, iš kurio imate gyvybę.
Kuriame vynuogyne yra pasodintas šis mano viengimio Sūnaus vynmedis, į kurį turite būti įskiepyti. Jei nesate įskiepyti jame, tuojau pat esate maištininkai prieš šventąją Bažnyčią ir esate kaip nariai, nupjauti nuo kūno, kuris tuojau pat supūva. Tiesa, kad kol turite laiko, galite pakilti iš nuodėmės smarvės su tikru apgailestavimu ir bėgti pas mano tarnus, kurie yra darbininkai, laikantys vyno raktus, t. y. Kraujo, išėjusio iš šio vynmedžio. Kuris Kraujas yra toks ir tokio tobulumo, kad dėl jokio tarno trūkumo iš jūsų negali būti atimtas to Kraujo vaisius.
Meilės ryšys yra tai, kas juos suriša su tikru nuolankumu, įgytu tikrame savęs ir manęs pažinime. Tad matai, kad visus jus pastačiau darbininkais. Ir dabar vėl kviečiu jus, nes pasaulis jau silpsta, tiek prisidaugino spyglių, kurie užgožė sėklą, taip, kad jokio malonės vaisiaus nenori duoti.
Noriu tad, kad būtumėte tikri darbininkai, kurie su dideliu uolumu padėtumėte dirbti sielas mistiniame šventosios Bažnyčios kūne. Tam jus išsirenku, nes noriu parodyti gailestingumą pasauliui, dėl kurio tu manęs taip meldi.
XXV SKYRIUS
Kaip minėta siela, atidavusi šlovę Dievui, prašo jį parodyti tuos, kurie eina minėtu tiltu, ir tuos, kurie juo neina.
Tuomet siela su kankinančia meile sakė: „O neįkainojama saldžiausia meile, kas neužsidegtų tokia meile? Kokia širdis gali apsiginti, kad nealpstų? Tu, meilės bedugne, atrodo, eini iš proto dėl savo kūrinių, tarytum be jų negalėtum gyventi, nors juk tu esi mūsų Dievas, kuriam mūsų nereikia. Nuo mūsų gėrio tau nepadaugėja didybės, nes esi nekintamas; nuo mūsų blogio tau nėra žalos, nes esi aukščiausias ir amžinas gėris. Kas tave verčia rodyti tokį gailestingumą? Meilė; ir ne skola ar poreikis, kurį mums turėtum, nes mes esame kalti ir nedori skolininkai.
Jei gerai matau, aukščiausia ir amžina Tiesa, aš esu vagis, o tu esi tas, kuris pakartas už mane; nes matau tavo Sūnų Žodį prikaltą ir priveržtą prie kryžiaus, iš kurio padarei man tiltą, kaip parodei man, varganei savo tarnaitei. Dėl to širdis plyšta, ir negali suplyšti dėl alkio ir troškimo, kuris pradėtas tavyje. Prisimenu, kad tu norėjai parodyti, kas yra tie, kurie eina tiltu, ir kas juo neina. Ir todėl, jei tavo gerumui patiktų tai apreikšti, mielai tai pamatyčiau ir išgirsčiau iš tavęs.“
XXVI SKYRIUS
Kaip šis palaimintas tiltas turi tris pakopas, kurios reiškia tris sielos būsenas. Ir kaip šis tiltas, būdamas iškeltas aukštai, vis dėlto nėra atskirtas nuo žemės. Ir kaip suprantamas tas žodis, kurį Kristus pasakė: „Jei aš būsiu iškeltas aukštai, visa patrauksiu prie savęs“.
Tuomet amžinasis Dievas, norėdamas labiau įsimylinti ir padrąsinti tą sielą sielų išganymui, atsakė jai ir tarė: „Prieš parodydamas tau tai, ką noriu parodyti ir ko manęs klausi, noriu tau pasakyti, kaip tas tiltas stovi.
Sakiau tau, kad jis siekia nuo dangaus iki žemės: t. y. dėl sąjungos, kurią aš sudariau žmoguje, kurį suformavau iš žemės molio. Šis tiltas, mano viengimis Sūnus, turi savyje tris pakopas; iš kurių dvi buvo pastatytos ant švenčiausiojo kryžiaus medžio, o trečioji taip pat pajuto didį kartėlį, kai jam buvo duota gerti tulžies ir acto.
Šiose trijose pakopose pažinsi tris sielos būsenas, kurias aš tau paaiškinsiu toliau.
Pirma pakopa yra kojos, kurios reiškia afektą; nes kaip kojos neša kūną, taip afektas neša sielą. Prikaltos kojos tau yra pakopa, kad galėtum pasiekti šoną, kuris tau atskleidžia širdies paslaptį. Nes užlipusi ant afekto kojų, siela pradeda ragauti širdies afektą, nukreipdama intelekto akį į atvirą mano Sūnaus širdį, kur randa tobulą ir neapsakomą meilę.
Tobulą, sakau, nes jis myli jus ne dėl savo naudos, juk naudos jam negalite padaryti, nes jis yra viena su manimi. Tuomet siela prisipildo meilės, matydama save taip mylimą. Užlipusi ant antros, pasiekia trečią, t. y. burną, kur randa taiką po didžiojo karo, kurį anksčiau turėjo dėl savo kalčių.
Per pirmą pakopą, pakeldama afekto kojas nuo žemės, nusirengia ydą; antroje prisipildė meilės su dorybe, o trečioje paragavo taikos.
Tad tiltas turi tris pakopas, kad užlipę ant pirmos ir antros, galėtumėte pasiekti paskutinę. Ir jis iškeltas aukštai, kad bėgantis vanduo jo nepažeistų, nes jame nebuvo nuodėmės nuodų.
Šis tiltas iškeltas aukštai, ir vis dėlto nėra atskirtas nuo žemės. Ar žinai, kada jis iškilo aukštai? Kai buvo iškeltas ant švenčiausiojo kryžiaus medžio, tačiau neatsiskyrė dieviškoji prigimtis nuo jūsų žmogiškumo žemės žemybės; ir todėl sakiau tau, kad būdamas iškeltas aukštai, nebuvo pakeltas nuo žemės, nes ji buvo susivienijusi ir sujungta su ja. Nebuvo nieko, kas galėtų eiti tiltu, kol jis nebuvo iškeltas aukštai; ir todėl jis pasakė: „Jei aš būsiu iškeltas aukštai, visa patrauksiu prie savęs“.
Mano gerumas, matydamas, kad kitu būdu negalėjote būti patraukti, pasiuntė jį, kad būtų iškeltas aukštai ant kryžiaus medžio, padarant iš jo priekalą, ant kurio būtų nukaltas žmonių giminės vaikas, kad atimtų iš jo mirtį ir iš naujo aprengtų malonės gyvenimu.
Ir todėl jis viską patraukė prie savęs tokiu būdu, kad parodytų neapsakomą meilę, kurią jums jautė, nes žmogaus širdis visada traukiama meilės. Didesnės meilės parodyti jums negalėjo, kaip atiduoti už jus gyvybę. Tad per jėgą ji traukiama meilės, nebent neišmanantis žmogus priešinasi nesileisdamas traukiamas. Tad jis pasakė, kad būdamas iškeltas aukštai, viską patrauks prie savęs; ir tai yra tiesa.
Ir tai suprantama dviem būdais. Vienas yra tas, kad patraukus žmogaus širdį meilės afektu, kaip tau sakiau, ji patraukiama su visomis sielos galiomis, t. y. atmintimi, intelektu ir valia. Kai šios trys galios sutaria ir susirenka mano vardu, visi kiti veiksmai, kuriuos jis atlieka, faktiniai ir protiniai, yra patraukiami maloniai ir suvienijami manyje per meilės afektą, nes jis pakilo aukštai sekdamas nukryžiuotąja meile. Tad tikrą tiesą pasakė mano Tiesa sakydama: „Jei aš būsiu iškeltas aukštai, viską patrauksiu prie savęs“, t. y. kad patraukus širdį ir sielos galias, bus patraukti visi jos veiksmai.
Kitas būdas yra tas, kad viskas sukurta tarnauti žmogui. Sukurti dalykai padaryti tam, kad tarnautų ir padėtų kūrinių poreikiams; o kūrinys, turintis savyje protą, nėra sukurtas dėl jų: priešingai, dėl manęs, kad tarnautų man visa širdimi ir visu savo afektu. Tad matai, kad patraukus žmogų, viskas yra patraukiama, nes viskas padaryta dėl jo.
Tad reikėjo, kad tiltas būtų iškeltas aukštai ir turėtų laiptus, kad būtų galima užlipti lengviau.
XXVII SKYRIUS
Kaip šis tiltas sumūrytas iš akmenų, kurie reiškia tikras ir realias dorybes, ir kaip ant tilto yra užeiga, kur duodamas maistas keleiviams; ir kaip tas, kuris eina tiltu, eina į gyvenimą, o kas eina apačia per upę, eina į pražūtį ir mirtį.
– Šis tiltas turi sumūrytus akmenis, kad atėjus lietui nesutrukdytų ėjikui. Ar žinai, kokie tai akmenys? Tai tikrų ir realių dorybių akmenys. Šie akmenys nebuvo sumūryti iki šio mano Sūnaus kančios, ir todėl buvo kliūčių, kad niekas negalėjo pasiekti savo tikslo, kad ir kiek jie eitų dorybių keliu. Dangus dar nebuvo atrakintas Kraujo raktu, ir teisingumo lietus neleido jiems praeiti.
Bet po to, kai akmenys buvo padaryti ir sumūryti ant saldaus mano Sūnaus Žodžio Kūno (apie kurį tau sakiau, kad yra tiltas), jis juos mūrija ir maišo skiedinį jiems mūryti su savo Krauju; t. y. Kraujas yra sumaišytas su Dievystės kalkėmis ir su meilės jėga bei ugnimi.
Mano galia dorybių akmenys sumūryti ant jo paties, nes nėra dorybės, kuri nebūtų išbandyta jame, ir iš jo visos dorybės gauna gyvybę. Ir todėl niekas negali turėti dorybės, kuri teiktų malonės gyvybę, jei ne iš jo, t. y. sekant jo pėdomis ir mokymu. Jis subrandino dorybes ir jis jas pasodino kaip gyvus akmenis, sumūrytus su jo Krauju, kad kiekvienas tikintysis galėtų eiti sparčiai ir be jokios vergiškos dieviškojo teisingumo lietaus baimės, nes yra apdengtas gailestingumu. Kuris gailestingumas nužengė iš dangaus šio mano Sūnaus Įsikūnijime. Kuo jis atsivėrė? Jo kraujo raktu.
Tad matai, kad tiltas yra sumūrytas ir apdengtas gailestingumu, ir ant jo yra šventosios Bažnyčios sodo užeiga, kuri laiko ir teikia Gyvybės Duoną, ir duoda gerti Kraują, kad mano kūriniai, keliaujantys piligrimai, pavargę nenusilptų kelyje. Ir todėl mano meilė nustatė, kad jums būtų teikiamas mano viengimio Sūnaus, viso Dievo ir viso žmogaus, Kraujas ir Kūnas.
Ir perėjus tiltą, prieinama prie vartų, kurie vartai yra pats tiltas, per kurį jums visiems reikia įeiti. Ir todėl Jis sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Kas eina per mane, eina ne tamsoje, bet šviesoje“. Ir kitoje vietoje mano Tiesa sakė: kad niekas negali ateiti pas mane, jei ne per jį; ir tai yra tiesa.
Ir jei gerai atsimeni, taip tau sakiau ir parodžiau, norėdamas tau leisti pamatyti kelią. Tad jei Jis sako, kad yra kelias, tai yra tiesa. Ir jau parodžiau tau, kad Jis yra kelias tilto pavidalu. Ir sako, kad yra tiesa, ir taip yra, nes Jis yra viena su manimi, kuris esu tiesa, ir kas juo seka, eina per tiesą. Ir yra gyvenimas; ir kas seka šį gyvenimą, gauna malonės gyvybę ir negali mirti badu, nes Tiesa tapo jums maistu.
Nei gali pulti į tamsą, nes Jis yra šviesa, be jokio melo: priešingai, tiesa sugėdino ir sunaikino velnio melą, kurį šis pasakė Ievai. Kuris melas sugriovė kelią į dangų; o Tiesa jį pataisė ir sumūrijo Krauju. Tie, kurie seks šiuo keliu, yra Tiesos vaikai, nes seka Tiesa ir eina pro Tiesos vartus, ir atsiduria manyje, suvienytame su mano Sūnaus, amžinosios Tiesos, taikingos jūros, vartais ir keliu. Bet kas nesilaiko šio kelio, laikosi apačios per upę, kuris kelias nėra grįstas akmenimis, bet vandeniu. Ir kadangi vanduo neturi jokios atramos, niekas negali ten eiti nenuskęsdamas. Tokie yra pasaulio malonumai ir padėtys. Ir kadangi afektas nėra padėtas ant akmens, bet su netvarkinga meile padėtas į kūrinius ir sukurtus dalykus, mylint juos ir laikant juos be manęs, o jie yra tapę kaip vanduo, kuris nuolat bėga; taip bėga žmogus kaip ir jie, nors jam atrodo, kad bėga sukurti dalykai, kuriuos jis myli, o iš tiesų jis pats nuolat bėga link mirties tikslo. Jis norėtų sulaikyti save, t. y. savo gyvybę ir dalykus, kuriuos myli, kad jie nebėgtų dingdami arba dėl mirties, kai jis juos palieka, arba dėl mano potvarkio, kai sukurti dalykai atimami iš kūrinių. Šie seka melu, laikydamiesi melo kelio, ir yra velnio, kuris yra melo tėvas, vaikai. Ir kadangi eina pro melo vartus, gauna amžiną pasmerkimą.
Tad matai, kad aš tau parodžiau tiesą ir parodžiau melą: t. y. mano kelią, kuris yra tiesa, ir velnio, kuris yra melas.
XXVIII SKYRIUS
Kaip kiekvienu iš šių dviejų kelių einama su vargu, t. y. per tiltą ir per upę. Ir apie malonumą, kurį siela jaučia eidama tiltu.
– Tai yra du keliai, ir kiekvienu einama su vargu. Žiūrėk, koks yra žmogaus neišmanymas ir aklumas, kad, jam nutiesus kelią, jis nori laikytis vandens. Kuris kelias (tiltas) teikia tokį malonumą tiems, kurie juo eina, kad kiekvienas kartėlis jiems tampa saldus ir kiekviena didelė našta tampa lengva. Būdami kūno tamsoje, randa šviesą; ir būdami mirtingi, randa nemirtingą gyvenimą, ragaudami meilės afektu, su tikėjimo šviesa, amžinąją tiesą, kuri žada suteikti atgaivą tam, kuris vargsta dėl manęs, kuris esu dėkingas ir supratingas, ir esu teisingas, kiekvienam atlyginu teisingai pagal tai, ko nusipelnė; tad kiekvienas gėris yra atlyginamas ir kiekviena kaltė nubaudžiama.
Malonumo, kurį patiria tas, kas eina šiuo keliu, tavo liežuvis nepajėgtų apsakyti, nei ausis išgirsti, nei akis pamatyti; nes šiame gyvenime jis ragauja ir dalyvauja tame gėryje, kuris jam paruoštas amžinajame gyvenime. Tad tikrai beprotis tas, kuris atstumia tokį gėrį ir verčiau pasirenka šiame gyvenime ragauti pragaro užstatą, laikydamasis apatinio kelio, kur eina su daugybe vargų ir be jokios atgaivos bei be jokio gėrio; nes dėl savo nuodėmės jie yra netekę manęs, kuris esu aukščiausias ir amžinas Gėris.
Tad tikrai turi pagrindo sielvartauti, ir noriu, kad tu ir kiti mano tarnai būtumėte nuolatiniame kartėlyje dėl manęs įžeidimo ir užuojautoje dėl jų neišmanymo ir žalos, su kuriuo neišmanymu jie mane įžeidžia.
Štai pamatei ir išgirdai apie tiltą, kaip jis stovi; ir tai pasakiau, kad paaiškinčiau tai, ką tau sakiau, kad mano viengimis Sūnus buvo tiltas (ir taip matai, kad tai tiesa), padarytas tokiu būdu, kaip aš tau sakiau, t. y. sujungus aukštybę su žemybe.
XXIX SKYRIUS
Kaip šis tiltas, pakilęs į dangų Šeštinių dieną, vis dėlto nepasitraukė nuo žemės.
– Kai mano viengimis Sūnus sugrįžo pas mane, praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, šis tiltas pakilo nuo žemės, t. y. iš žmonių bendravimo, ir pakilo į dangų dėl mano dieviškosios prigimties galios, ir sėdi mano, amžinojo Tėvo, dešinėje. Kaip angelas pasakė mokiniams Šeštinių dieną, jiems stovint lyg mirusiems, nes jų širdys buvo pakeltos aukštyn ir pakilo į dangų su mano Sūnaus išmintimi. Jis tarė: „Nebestovėkite čia, nes jis sėdi Tėvo dešinėje“.
Jam pakilus aukštai ir grįžus pas mane, Tėvą, aš atsiunčiau Mokytoją, t. y. Šventąją Dvasią, kuri atėjo su mano galia ir su mano Sūnaus išmintimi, ir su savo, Šventosios Dvasios, gailestingumu. Ji yra viena su manimi, Tėvu, ir su mano Sūnumi, todėl ji sutvirtino mokymo kelią, kurį mano Tiesa paliko pasaulyje; ir todėl, pasitraukus buvimui, nepasitraukė nei mokymas, nei dorybės, tikri akmenys, pagrįsti šiuo mokymu, kuris yra kelias, kurį jums nutiesė šis saldus ir šlovingas tiltas. Pirmiausia Jis veikė, ir savo veiksmais nutiesė kelią, duodamas jums mokymą pavyzdžiu labiau nei žodžiais: iš tiesų pirmiausia darė, nei sakė.
Šį mokymą patvirtino Šventosios Dvasios gailestingumas, sutvirtindamas mokinių protus išpažinti tiesą ir skelbti šį kelią, t. y. nukryžiuotojo Kristaus mokymą, per juos bardamas pasaulį dėl neteisybių ir neteisingų teismų. Apie kurias neteisybes ir teismą toliau išsamiau tau papasakosiu.
Pasakiau tau tai, kad klausančiųjų protuose negalėtų atsirasti jokia tamsa, kuri aptemdytų protą; t. y. jei norėtų sakyti, kad iš šio Kristaus Kūno buvo padarytas tiltas dėl dieviškosios prigimties susijungimo su žmogiškąja prigimtimi. Matau, kad tai yra tiesa. Bet šis tiltas pasitraukė nuo mūsų pakildamas į dangų. Jis mums buvo kelias, kuris mus mokė tiesos matant jo pavyzdį ir papročius. Kas mums dabar liko? Ir kur rasiu kelią? Sakau tau tai, t. y. sakau tiems, kuriuos apimtų šis neišmanymas.
Jo mokymo kelias, kurį tau sakiau, patvirtintas apaštalų ir paskelbtas kankinių krauju, apšviestas daktarų šviesa ir išpažintas išpažinėjų, ir užrašytas evangelistų, kurie visi stovi kaip liudininkai išpažinti tiesą mistiniame šventosios Bažnyčios kūne.
Jie yra tarsi žibintas, pastatytas ant žibintuvo, kad rodytų tiesos kelią, kuris veda į gyvenimą su tobula šviesa, kaip tau sakiau. Ir kaip jie tau ją sako? Per išbandymą: nes jie ją išbandė savyje. Tad kiekvienas asmuo yra apšviestas pažinti tiesą, jei jis nori (t. y. jei jis nenori atimti iš savęs proto šviesos savo netvarkinga meile). Tad tiesa yra ta, kad jo mokymas yra tikras, ir jis liko kaip laivelis, kad ištrauktų sielą iš audringos jūros ir nuvestų ją į išganymo uostą.
Tad pirmiausia aš jums padariau savo Sūnaus tiltą, faktinį, kaip sakiau, bendraujantį su žmonėmis; o pakėlus faktinį tiltą, liko tiltas ir mokymo kelias, kaip sakyta, mokymui esant suvienytam su mano galia, su Sūnaus išmintimi ir su Šventosios Dvasios gailestingumu. Ši galia suteikia tvirtumo dorybę tam, kas seka šiuo keliu; išmintis suteikia jam šviesą, kad tame kelyje pažintų tiesą; Šventoji Dvasia suteikia jam meilę, kuri sudegina ir pašalina bet kokią jausminę savimeilę iš sielos, ir jam lieka tik dorybių meilė.
Tad bet kokiu būdu, ar faktiniu, ar per mokymą, Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Kuris kelias yra tiltas, vedantis jus į dangaus aukštybę. Tai norėjo pasakyti, kai Jis tarė: „Aš atėjau iš Tėvo, ir grįžtu pas Tėvą, ir sugrįšiu pas jus“. T. y. norėjo pasakyti: „Mano Tėvas mane atsiuntė pas jus, ir padarė mane jūsų tiltu, kad išeitumėte iš upės ir galėtumėte pasiekti gyvenimą.“ Paskui sako: „Ir sugrįšiu pas jus. Aš jūsų nepaliksiu našlaičiais, bet atsiųsiu jums Globėją.“ Tarsi mano Tiesa sakytų: „Aš nueisiu pas Tėvą ir sugrįšiu; t. y. atėjus Šventajai Dvasiai, kuri vadinama Globėju, ji jums aiškiau parodys ir patvirtins mane, tiesos kelią, t. y. mokymą, kurį aš jums daviau.“
Sakė, kad sugrįš, ir Jis sugrįžo, nes Šventoji Dvasia atėjo ne viena, bet atėjo su manęs, Tėvo, galia, su Sūnaus išmintimi ir su pačiu Šventosios Dvasios gailestingumu. Matai tad, kad grįžta: ne faktiškai, bet su galia, kaip sakyta, sutvirtindamas mokymo kelią; kuris kelias ir takas negali išnykti ar būti atimtas iš to, kuris nori juo sekti, nes jis yra tvirtas ir stabilus ir kyla iš manęs, kuris nesikeičiu.
Todėl vyriškai turite sekti keliu, ir be jokio debesies, bet su tikėjimo šviesa, kuri jums duota kaip pagrindinis drabužis šventame krikšte.
Dabar tau pilnai parodžiau ir paaiškinau faktinį tiltą ir mokymą, kuris yra vienas dalykas kartu su tiltu. Ir parodžiau neišmanėliui, kas jam apreiškia šį kelią, kad jis yra tiesa, ir kur yra tie, kurie jį moko; ir sakiau, kad tai apaštalai, evangelistai, kankiniai ir išpažinėjai bei šventi daktarai, pastatyti šventosios Bažnyčios vietoje kaip žibintas.
Ir pasakiau tau ir parodžiau, kaip, atėjęs pas mane, jis sugrįžo pas jus, ne fiziškai, bet su galia, kaip tau sakiau, t. y. Šventajai Dvasiai nužengus ant mokinių. Nes fiziškai jis nebegrįš iki pat paskutinės teismo dienos, kai ateis su mano didybe ir dieviška galia teisti pasaulio ir atlyginti gera geriesiems ir apdovanoti juos už jų vargus, sielą ir kūną kartu, ir atlyginti blogiu amžina bausme tiems, kurie nedorai gyveno pasaulyje.
Dabar noriu tau pasakyti tai, ką Aš, tiesa, tau pažadėjau, t. y. parodyti tau tuos, kurie eina netobulai, ir tuos, kurie eina tobulai, ir kitus su didžiu tobulumu, ir kokiu būdu jie eina; ir nedorėlius, kurie su savo nedorybėmis skęsta upėje, patekdami į kankinančius skausmus.
Dabar sakau jums, brangiausi mano vaikai, kad laikytumėtės ant tilto, o ne apačioje, nes tai nėra tiesos kelias: priešingai, tai melo kelias, kuriuo eina nedori nusidėjėliai, apie kuriuos Aš dabar tau papasakosiu. Tai yra tie nusidėjėliai, už kuriuos aš prašau jus melstis ir už kuriuos aš reikalauju ašarų ir prakaito, kad iš manęs gautų gailestingumą.
XXX SKYRIUS
Kaip ši siela, stebėdamasi Dievo gailestingumu, išvardija daugybę dovanų ir malonių, kilusių iš šio dieviškojo gailestingumo žmonių giminei.
Tuomet ta siela, lyg apsvaigusi, negalėjo susilaikyti; bet tarytum stovėdama Dievo akivaizdoje, sakė: „O amžinasis gailestingume, kuris apdengi savo kūrinių trūkumus, nesistebiu, kad sakai apie tuos, kurie išeina iš mirtinos nuodėmės ir grįžta pas tave: „Aš neprisiminsiu, kad tu mane kada nors įžeidei“. O neapsakomas gailestingume, nesistebiu, kad sakai tai tiems, kurie išeina iš nuodėmės, kai sakai apie tuos, kurie tave persekioja: „Noriu, kad melstumėtės man už juos, idant aš jiems parodyčiau gailestingumą“.
O gailestingume, kuris kyla iš tavo Dievystės, amžinasis Tėve, kuri valdo savo galia visą pasaulį! Tavo gailestingume buvome sukurti: tavo gailestingume buvome iš naujo sukurti tavo Sūnaus kraujyje. Tavo gailestingumas mus saugo, tavo gailestingumas privertė tavo Sūnų žaisti ant kryžiaus medžio rankomis, mirčiai žaidžiant su gyvenimu ir gyvenimui su mirtimi. Ir tuomet gyvenimas nugalėjo mūsų kaltės mirtį, o kaltės mirtis atėmė kūnišką gyvybę iš nekaltojo Avinėlio. Kas liko nugalėtas? Mirtis. Kas buvo to priežastis? Tavo gailestingumas.
Tavo gailestingumas teikia gyvybę. Jis teikia šviesą, kuria pažįstamas tavo švelnumas kiekviename kūrinyje: teisiuosiuose ir nusidėjėliuose. Dangaus aukštybėse spindi tavo gailestingumas, t. y. tavo šventuosiuose. Jei pasisuku į žemę, ji sklidina tavo gailestingumo. Pragaro tamsoje spindi tavo gailestingumas, neduodant pasmerktiesiems tiek kančių, kiek jie nusipelnė.
Savo gailestingumu tu sušvelnini teisingumą; iš gailestingumo nuplovei mus Kraujyje; iš gailestingumo norėjai bendrauti su savo kūriniais. O meilės beproti! Ar tau nepakako įsikūnyti, kad dar norėjai ir mirti? Nepakako mirties, kad dar nužengei į pragarą ištraukti šventųjų tėvų, kad išpildytum savo tiesą ir gailestingumą juose? Nes tavo gerumas žada gėrį tiems, kurie tau tarnauja tiesoje. Todėl nužengei į limbą, kad ištrauktum iš kančios tuos, kurie tau tarnavo, ir atiduotum jiems jų vargų vaisių.
Matau, kad tavo gailestingumas privertė tave duoti žmogui dar daugiau, t. y. paliekant save maistu, kad mes, silpnieji, turėtume paguodą, o neišmanantys užuomaršos neprarastų tavo geradarysčių atminimo. Ir todėl duodi jį kasdien žmogui, atstovaudamas save altoriaus Sakramente mistiniame šventosios Bažnyčios kūne. Kas tai padarė? Tavo gailestingumas.
O gailestingume, širdis dūsta galvojant apie tave, nes kur tik pasisuku mąstyti, nerandu nieko kito, tik gailestingumą. O amžinasis Tėve, atleisk mano neišmanymą, kad išdrįsau kalbėti tavo akivaizdoje; bet tavo gailestingumo meilė teatsiprašo už mane prieš tavo gerumą.
XXXI SKYRIUS
Apie nevertumą tų, kurie eina per upę, po minėtu tiltu; ir kaip sielą, kuri eina apačia, Dievas vadina mirties medžiu, kuris laiko savo šaknis daugiausia keturiose ydose.
Kai ta siela žodžiu šiek tiek atvėrė širdį Dievo gailestingumui, nuolankiai laukė, kad pažadas jai būtų ištesėtas. Ir Dievas, tęsdamas savo kalbą, sakė: „Brangiausia dukra, tu pasakojai mano akivaizdoje apie mano gailestingumą, nes Aš daviau tau jo paragauti ir pamatyti žodyje, kurį tau pasakiau, sakydamas: „Tai yra tie, už kuriuos aš prašau jus melstis“. Bet žinok, kad be jokio palyginimo mano gailestingumas jūsų atžvilgiu yra didesnis, nei tu matai, nes tavo regėjimas yra netobulas ir baigtinis, o mano gailestingumas yra tobulas ir begalinis. Tad palyginimo čia negalima dėti, nebent tokį, koks yra tarp baigtinio ir begalinio dalyko.
Norėjau, kad paragautum šio gailestingumo, o taip pat žmogaus orumo (kurį aukščiau tau parodžiau), kad geriau pažintum nedorų žmonių, kurie laikosi apatinio kelio, žiaurumą ir nevertumą. Atverk intelekto akį ir pažvelk į šituos, kurie savo noru skęsta, ir pažiūrėk, į kokį nevertumą jie nupuolė dėl savo kalčių.
Pirma yra tai, kad jie tapo ligoniais: ir tai įvyksta, kai jie užmezga mirtiną nuodėmę savo protuose, paskui ją pagimdo ir praranda malonės gyvybę. Ir kaip numirėlis, kuris negali atlikti jokio jausminio veiksmo nei pajudėti pats iš savęs, nebent kiek yra pakeliamas kito, taip šie, kurie yra nuskendę pasaulio netvarkingos meilės upėje, yra mirę malonei. Ir kadangi jie mirę, atmintis neišlaiko mano gailestingumo prisiminimo; intelekto akis nemato ir nepažįsta mano tiesos, nes jausmas yra miręs, t. y. intelektas prieš save pasistatė ne ką kitą, o save, su mirusia savo paties jausmingumo meile. Ir todėl valia taip pat yra mirusi mano valiai, nes nemyli nieko kito, tik mirusius dalykus. Šioms trims galioms esant mirusioms, visi jo veiksmai, tiek faktiniai, tiek protiniai, yra mirę malonės atžvilgiu, ir jis jau nebegali apsiginti nuo savo priešų, nei padėti sau pačiam, nebent kiek jam padedama manęs.
Tiesa, kad kiekvieną kartą, kai šis numirėlis, kuriame liko tik laisva valia, kol jis yra mirtingame kūne, prašo mano pagalbos, jis gali ją gauti; bet pats savaime negalės niekada. Jis tapo nepakeliamas pats sau ir, norėdamas valdyti pasaulį, jis yra valdomas to dalyko, kurio nėra, t. y. nuodėmės. Nuodėmė yra niekas, ir jie tapo nuodėmės tarnais ir vergais.
Aš juos padariau meilės medžiais su malonės gyvybe, kurią gavo šventame krikšte; o jie tapo mirties medžiais, nes yra mirę, kaip tau sakiau. Ar žinai, kur laiko šaknį šis medis? Puikybės aukštybėje, kurią maitina jų pačių jausminė savimeilė; jo šerdis yra nekantrumas, jo vaikas yra neįžvalgumas. Tai yra keturios pagrindinės ydos, kurios nužudo to sielą, kurį aš tau pavadinau mirties medžiu, nes jie nepasėmė malonės gyvybės. Medžio viduje maitinasi sąžinės kirminas; kuris, kol žmogus gyvena mirtinoje nuodėmėje, yra apakintas savimeilės, ir todėl mažai jį jaučia.
Šio medžio vaisiai yra mirtini, nes pasėmė syvų iš puikybės šaknies; vargšė siela yra pilna nedėkingumo, iš kurio jai kyla visas blogis. Ir jei ji būtų dėkinga už gautas geradarystes, ji pažintų mane; o pažindama mane, pažintų save; ir taip liktų mano meilėje. Bet ji, kaip akla, vis kabinasi už upės, ir nemato, kad vanduo jos nelaukia.
XXXII SKYRIUS
Kaip šio medžio vaisiai yra tokie įvairūs, kokios įvairios yra nuodėmės. Ir pirmiausia apie kūniškumo nuodėmę.
– Šio mirtį nešančio medžio vaisiai yra tokie įvairūs, kokios įvairios yra nuodėmės. Matai kai kuriuos, kurie yra maistas gyvuliams, ir tai yra tie, kurie netyrai gyvena, darydami iš savo kūno ir proto tarsi kiaulė, kuri vartosi purve: taip jie vartosi kūniškumo purve. O bjauri siela, kur palikai savo orumą? Tu buvai padaryta angelų seserimi, dabar tapai neprotingu gyvuliu, tokiame varge, kad ne tik man, kuris esu aukščiausias tyrumas, bet net demonams, kurių draugais ir tarnais jie tapo, nepakeliama matyti darant tiek nešvaros.
Nėra jokios nuodėmės, kuri būtų tokia bjauri ir taip atimtų intelekto šviesą, kaip ši. Tai suprato filosofai, ne per malonės šviesą, nes jos neturėjo; bet gamta jiems teikė tą šviesą: t. y. kad ši nuodėmė temdė intelektą; ir todėl jie laikėsi susilaikymo, kad geriau studijuotų. Ir net turtus mesdavo nuo savęs, kad mintys apie turtus neužimtų jų širdies. Taip nedaro neišmanantis netikras krikščionis, kuris prarado malonę dėl savo kaltės.
XXXIII SKYRIUS
Kaip kai kurių kitų vaisius yra godumas. Ir apie blogybes, kurios iš jo kyla.
– Kai kurių kitų vaisius yra žemiškas. Tai yra godūs šykštuoliai, kurie elgiasi kaip kurmis, kuris visada maitinasi žeme iki pat mirties; ir atėję prie mirties neturi vaisto. Šie savo godumu niekina mano dosnumą, parduodami laiką savo artimui. Tai palūkininkai, kurie tampa žiaurūs ir artimo plėšikai, nes savo atmintyje neturi mano gailestingumo prisiminimo. Juk jei jį turėtų, nebūtų žiaurūs nei sau, nei artimui: priešingai, rodytų gailestį ir gailestingumą sau, darydami dorybes, ir artimui, padėdami jam su meile.
O kiek blogybių kyla dėl šios prakeiktos nuodėmės! Kiek žmogžudysčių, vagysčių ir plėšimų, su daugybe neteisėtų pelnų ir mirtino žiaurumo bei neteisybės artimui! Ji nužudo sielą ir paverčia ją turtų verge, todėl ji nesirūpina laikytis mano įsakymų. Toks žmogus nemyli nieko, nebent dėl savo naudos.
Ši yda kyla iš puikybės ir maitina puikybę. Viena kyla iš kitos, nes visada nešasi su savimi susireikšminimą, tad tuojau pat patenka į kitą ydą, ir taip eina nuo blogo prie blogesnio dėl varganos puikybės, kuri yra pilna manymų, ir yra ugnis, kuri visada skleidžia tuštybės ir širdies tuštumo dūmus, giriantis tuo, kas nėra jų; ir tai yra šaknis, turinti daug šakų. Pagrindinė yra susireikšminimas, iš kurio kyla noras būti didesniam už savo artimą, ir tai pagimdo apsimestinę širdį, kuri nėra nei nuoširdi, nei kilni, bet dviveidė, rodanti viena liežuviu, o kita turinti širdyje; ir slepia tiesą, ir sako melą dėl savo naudos; ir išaugina pavydą, kuris yra kirminas, nuolat graužiantis ir neleidžiantis jam turėti gėrio nei iš savo paties, nei iš kito gėrio.
Kaip šie nedorėliai, esantys tokiame varge, duos iš savo turto vargšams, kai jie atima svetimą? Kaip ištrauks nešvarią sielą iš nešvaros, kai patys ją ten kiša? Kartais jie tokie gyvuliai, kad nežiūri nei savo dukterų, nei giminaičių, bet su jomis puola į didelį vargą. Ir vis dėlto mano gailestingumas juos laiko, ir aš neįsakau žemei, kad juos prarytų, idant jie atsipeikėtų dėl savo kalčių. Kaip tad jie atiduos gyvybę dėl sielų išganymo, kai neduoda turto? Kaip jie duos meilę, kai patys graužiasi iš pavydo?
O varganos ydos, kurios sugriauna sielos dangų! „Dangumi“ ją vadinu, nes aš padariau ją dangumi, kur gyvenau per malonę, slėpdamasis joje ir darydamas buveinę iš meilės afekto. Dabar ji pasitraukė nuo manęs kaip svetimautoja, mylėdama save ir kūrinius bei sukurtus dalykus labiau nei mane: net iš savęs pasidarė Dievą, ir persekioja mane daugybe įvairių nuodėmių. Ir visa tai daro todėl, kad neapmąsto Kraujo, išlieto su tokia meilės ugnimi, geradarystės.
XXXIV SKYRIUS
Kaip kai kurių kitų, kurie užima valdžios padėtį, vaisius yra neteisybė.
– Kiti yra tie, kurie laiko galvą aukštai dėl valdžios; kurioje valdžioje neša neteisybės vėliavą, vykdydami neteisybę prieš mane, Dievą, ir artimą, ir neteisybę prieš save. Prieš save jie neatiduoda dorybės skolos, o man neatiduoda garbės skolos, teikdami šlovę ir gyrių mano vardui, ką privalo daryti. Priešingai, kaip vagys, jie vagia tai, kas mano, ir atiduoda savo jausmingumo tarnaitei, tad vykdo neteisybę prieš mane ir prieš save, kaip apakę ir neišmanantys, nepažindami manęs savyje. Visa tai dėl savimeilės, kaip darė žydai ir Įstatymo tarnai, kurie dėl pavydo ir savimeilės apako, ir todėl nepažino mano viengimio Sūnaus tiesos; ir todėl neatidavė skolos pažinti amžinąjį gyvenimą, kuris buvo tarp jų, kaip sakė mano Tiesa tardama: „Dievo karalystė yra tarp jūsų“. Bet jie jo nepažino: kodėl? Todėl, kad minėtu būdu buvo praradę proto šviesą, ir tokiu būdu neatidavė skolos teikti garbę ir šlovę man ir jam, kuris buvo viena su manimi; ir todėl, kaip akli, įvykdė neteisybę, persekiodami jį daugybe patyčių iki pat kryžiaus mirties.
Taip šie atiduoda neteisybę sau ir man, ir taip pat savo artimui, neteisingai pardavinėdami savo pavaldinių ir bet kokio kito po ranka pasitaikiusio asmens kūnus.
XXXV SKYRIUS
Kaip per šiuos ir kitus trūkumus puolama į neteisingą teismą. Ir apie nevertumą, į kurį dėl to patenkama.
– Ir dėl šio bei kitų trūkumų jie puola į neteisingą teismą, kaip toliau tau išdėstysiu. Visada piktinasi mano veiksmais, kurie visi yra teisingi ir tiesoje visi atlikti iš meilės ir gailestingumo.
Šiuo neteisingu teismu, su pavydo ir puikybės nuodais buvo šmeižiama ir neteisingai teisiama mano Sūnaus veikla, melagingai sakant: „Jis tai daro Belzebubo galia“. Taip šie nedorėliai, esantys savimeilėje, nešvaroje, puikybėje, godume, pavyde, pagrįsti iškrypusiu neįžvalgumu, su nekantrumu ir daugybe kitų blogybių, kurios daromos, visada piktinasi manimi ir mano tarnais, spręsdami, kad jie apsimestinai vykdo dorybę. Kadangi jų širdis supuvusi ir skonis sugedęs, todėl geri dalykai jiems atrodo blogi, o blogi, t. y. netvarkingas gyvenimas, jiems atrodo geras.
O žmogiškas aklume, kad nežiūri į savo orumą! Juk iš didelio tapai mažu, iš valdovo tapai tarnu pačios niekingiausios valdžios, kokią tik galima turėti, nes tapai nuodėmės tarnu ir vergu, ir tampi toks, koks yra tas dalykas, kuriam tarnauji. Nuodėmė yra niekas: tad tu tapai nieku. Atėmei iš savęs gyvenimą ir davei mirtį.
Šis gyvenimas ir ši valdžia jums buvo duota per mano viengimio Sūnaus Žodį ir šlovingąjį tiltą; būnant velnio tarnais, jis ištraukė jus iš jo vergijos; padariau jį tarnu, kad atimčiau iš jūsų vergystę, ir skyriau jam klusnumą, kad sunaikintų Adomo neklusnumą, jam nusižeminus iki gėdingos kryžiaus mirties, kad sugėdintų puikybę. Visas ydas sunaikino savo mirtimi, kad niekas negalėtų sakyti: „Kokia nors yda liko nenubausta ir neišpirkta kančiomis“, – kaip tau sakiau aukščiau, sakydamas, kad iš savo kūno padarė priekalą. Visi vaistai skirti išgelbėti juos nuo amžinosios mirties, o jie niekina Kraują ir sumindžiojo jį netvarkingo afekto kojomis.
Ir tai yra neteisybė ir neteisingas teismas, dėl kurių pasaulis yra baramas ir bus baramas paskutinę teismo dieną. Ir tai norėjo pasakyti mano Tiesa, kai tarė: „Aš atsiųsiu Globėją, kuris bars pasaulį dėl neteisybės ir neteisingo teismo“. Tuomet jis buvo subartas, kai pasiunčiau Šventąją Dvasią ant apaštalų.
XXXVI SKYRIUS
Čia kalbama apie tą žodį, kurį pasakė Kristus, tardamas: „Aš atsiųsiu Globėją, kuris bars pasaulį dėl neteisybės ir neteisingo teismo“. Ir čia sakoma, kaip vienas iš šių pabarimų yra nuolatinis.
– Yra trys pabarimai: vienas buvo duotas, kai Šventoji Dvasia nužengė ant mokinių, kaip sakyta; kurie, sustiprinti mano galios, apšviesti mano mylimo Sūnaus išminties, viską gavo Šventosios Dvasios pilnatvėje. Tuomet Šventoji Dvasia, kuri yra viena su manimi ir su mano Sūnumi, subarė pasaulį per mokinių lūpas mano Tiesos mokymu. Jie ir visi kiti, kilę iš jų, sekdami tiesa, kurią suprato per juos, bara pasaulį. Tai yra tas nuolatinis pabarimas, kurį aš darau pasauliui per Šventąjį Raštą ir savo tarnus, Šventajai Dvasiai įsikuriant ant jų liežuvių ir skelbiant mano tiesą; lygiai kaip velnias įsikuria ant savo tarnų, t. y. tų, kurie nedorai eina per upę, liežuvio.
Tai yra tas saldus pabarimas, vykstantis nuolat, minėtu būdu, dėl didžiulio meilės afekto, kurį jaučiu sielų išganymui. Ir jie negali sakyti: „Aš neturėjau, kas mane subartų“; nes jiems jau parodyta tiesa, parodant jiems ydą ir dorybę, ir leidus pamatyti dorybės vaisių bei ydos žalą, kad suteiktų jiems meilę ir šventą baimę su neapykanta ydai ir meile dorybei. Ir šis mokymas bei tiesa jiems nebuvo parodyta per angelą, kad negalėtų sakyti: „Angelas yra palaiminta dvasia ir negali nusidėti, ir nejaučia kūno vargų kaip mes, nei mūsų kūno sunkumo“. Tai jiems atimta, jie negali to sakyti; nes ji buvo duota mano Tiesos, Žodžio, įsikūnijusio jūsų mirtingu kūnu.
Kas buvo kiti, kurie sekė šiuo Žodžiu? Mirtingi ir kenčiantys kūriniai kaip jūs, su kūno kova prieš dvasią, kaip turėjo mano šlovingasis skelbėjas Paulius; ir taip daugybė kitų šventųjų, kurie, vienas nuo vieno, kitas nuo kito dalyko, kentėjo. Kurias kančias aš leidau ir leidžiu dėl malonės augimo ir dorybės didinimo jų sielose: ir taip jie gimė iš nuodėmės kaip jūs, ir maitinosi tuo pačiu maistu; ir taip aš esu Dievas dabar kaip ir tada; mano galia nėra nusilpusi ir negali nusilpti. Tad aš galiu padėti ir noriu, ir moku padėti tam, kuris nori, kad aš jam padėčiau. Tuomet jis nori, kad aš jam padėčiau, kai išeina iš upės ir eina tiltu, sekdamas mano Tiesos mokymu.
Tad jie neturi pasiteisinimo, nes yra barami, ir jiems nuolat rodoma tiesa. Todėl, jei jie nepasitaisys, kol turi laiko, bus pasmerkti antrajame pabarime, kuris įvyks pačioje mirties pabaigoje, kur šaukia mano teisingumas sakydamas: „Surgite, mortui; venite ad iudicium“; t. y.: tu, kuris esi miręs malonei ir miręs prieini prie kūniškos mirties, kelkis ir ateik priešais aukščiausiąjį Teisėją su savo neteisybe ir neteisingu teismu bei užgesusia tikėjimo šviesa. Kurią šviesą gavai uždegtą šventame krikšte, o tu ją užgesinai puikybės ir širdies tuštybės vėju, iš kurio dareisi burę vėjams, kurie buvo priešingi tavo išganymui; ir susireikšminimo vėją maitinai savimeilės bure. Todėl bėgai malonumų ir pasaulio padėčių upe savo valia, sekdamas trapiu kūnu ir velnio vargais bei pagundomis. Kuris velnias su tavo paties valios bure vedė tave apatiniu keliu, kuris yra srauni upė; iš kur atvedė tave kartu su savimi į amžiną pasmerkimą.
XXXVII SKYRIUS
Apie antrąjį pabarimą, kuriame barama dėl neteisybės ir neteisingo teismo bendrai ir atskirai.
– Šis antrasis pabarimas, brangiausia dukra, yra faktinis, nes prieinama prie pabaigos, kur nebegalima gauti vaisto, nes atsidurta mirties akivaizdoje, kur sąžinės kirminas (apie kurį sakiau tau, kad buvo apakintas savimeilės, kurią jis jautė sau), dabar, mirties metu, matydamas, kad negali išsprūsti iš mano rankų, šis kirminas pradeda matyti, ir todėl graužia save priekaištais, matydamas, kad dėl savo kaltės pateko į tokią blogybę. Jei ta siela turėtų šviesos pažinti ir gailėtųsi savo kaltės ne dėl pragaro bausmės, kuri po to seka, bet dėl manęs, kad įžeidė mane, kuris esu aukščiausias ir amžinas gerumas, ji dar rastų gailestingumą. Bet jei praeina mirties momentą be šviesos, tik su sąžinės kirminu ir be Kraujo vilties; arba su aistra sau, sielvartaudama dėl savo žalos labiau nei dėl mano įžeidimo; ji patenka į amžiną pasmerkimą.
Ir tuomet ji žiauriai barama mano teisingumo, ir barama dėl neteisybės ir neteisingo teismo. Ir ne tik dėl bendros neteisybės ir teismo, kurį naudojo pasaulyje apskritai visuose savo veiksmuose; bet daug labiau bus barama dėl konkrečios neteisybės ir teismo, kurį panaudojo pabaigoje, t. y. nusprendusi, kad jos vargas didesnis už mano gailestingumą. Tai yra ta nuodėmė, kuri neatleidžiama nei čia, nei ten, nes nenorėjo, niekindama, mano gailestingumo; nes man sunkesnė ši, nei visos kitos nuodėmės, kurias jis padarė. Todėl Judo neviltis man nepatiko labiau ir buvo sunkesnė mano Sūnui nei išdavystė, kurią jis jam padarė. Tad jie barami dėl šio neteisingo teismo: kad laikė savo nuodėmę didesne už mano gailestingumą, ir todėl baudžiami su demonais ir kankinami amžinai su jais.
Ir barami dėl neteisybės: ir tai yra tada, kai jie sielvartauja labiau dėl savo žalos nei dėl mano įžeidimo. Tuomet vykdo neteisybę, nes neatiduoda man to, kas mano, o sau to, kas jų: man privalo atiduoti meilę ir kartėlį su širdies gailesčiu, ir aukoti ją prieš mane už įžeidimą, kurį man padarė; o jie daro priešingai, nes sau duoda atjaučiančią meilę sau patiems ir skausmą dėl bausmės, kurios laukia už savo kaltę. Tad matai, kad vykdo neteisybę, ir todėl baudžiami už viena ir už kita kartu, nes jie paniekino mano gailestingumą. Ir aš, su teisingumu, siunčiu juos kartu su jų žiauria tarnaite – jausmingumu, su žiauriu tironu velniu, kurio tarnais jie tapo per tą savo jausmingumo tarnaitę, kad kartu būtų baudžiami ir kankinami, kaip kartu mane įžeidė. Kankinami, sakau, mano tarnų demonų, kuriuos mano teisingumas paskyrė teikti kančią tam, kas darė bloga.
XXXVIII SKYRIUS
Apie keturias pagrindines pasmerktųjų kančias; po kurių seka visos kitos, ir atskirai apie velnio bjaurumą.
– Dukra, liežuvis nepajėgus apsakyti šių varganų sielų kančios. Kaip yra trys pagrindinės ydos, t. y. savimeilė; iš kurios kyla antra, t. y. susireikšminimas; o iš susireikšminimo kyla trečia, t. y. puikybė, su neteisinga neteisybe ir žiaurumu bei kitomis nešvariomis ir nedoromis nuodėmėmis, kurios seka po šių: taip sakau tau, kad pragare jie turi keturias pagrindines kančias, po kurių seka visos kitos kančios.
Pirma yra ta, kad jie mato save atskirtus nuo mano regėjimo; tai jiems tokia didelė kančia, kad, jei būtų įmanoma, jie verčiau rinktųsi ugnį ir kankinančius skausmus ir matytų mane, nei būtų be kančių ir nematytų manęs. Ši kančia atnaujina jiems antrąją – sąžinės kirminą, kuris visada graužia, matant save atskirtą nuo manęs ir angelų bendrystės dėl savo kaltės, ir tapus vertais demonų bendrystės ir regėjimo. Kuris velnio regėjimas (tai yra trečioji kančia) padvigubina jiems kiekvieną vargą.
Nes kaip mano regėjime šventieji visada džiūgauja, su džiaugsmu atnaujindami savo vargų, kuriuos nešė dėl manęs, vaisių, su tokia meilės gausa ir nepasitenkinimu savimi; taip, priešingai, šie vargšai atnaujina kančias demonų regėjime, nes matydami juos, jie labiau pažįsta save, t. y. supranta, kad dėl savo kaltės tapo jų verti. Ir tokiu būdu kirminas labiau graužia, ir šios sąžinės ugnis niekada nenustoja degti.
Taip pat jiems didesnė kančia, nes mato jį jo paties pavidalu, kuris toks baisus, kad žmogaus širdis negalėtų įsivaizduoti. Ir jei gerai atsimeni, žinai, kad parodžius jį tau jo pavidalu trumpą laiką (žinai, kad tai buvo beveik akimirka), tu, atsigavusi, pasirinkai verčiau eiti ugnies keliu, jei tai truktų iki paskutinės teismo dienos, ir eiti juo, nei dar kartą jį pamatyti. Su visu tuo, ką matei, vis tiek gerai nežinai, koks jis baisus; nes dėl dieviškojo teisingumo jis atrodo baisesnis sielai, kuri atskirta nuo manęs, ir daugiau ar mažiau pagal jų kalčių sunkumą.
Ketvirtoji kančia yra ugnis. Ši ugnis dega ir nesunaikina, nes siela negali sunaikinti savo būties; ir tai nėra materialus dalykas, kurio materiją ugnis sunaikintų, nes ji yra bekūnė. Bet aš dėl dieviškojo teisingumo leidau, kad ugnis degintų juos kankinamai, kad kankintų ir nesunaikintų. Ir kankina bei degina juos didžiulėmis kančiomis, įvairiais būdais, pagal nuodėmių įvairovę; kam daugiau, kam mažiau, pagal kaltės sunkumą.
Po šių keturių kančių kyla visos kitos: su šalčiu ir karščiu bei dantų griežimu. Tad šitaip apgailėtinai, po pabarimo, kuris jiems buvo atliktas dėl teismo ir neteisybės jų gyvenime, ir jie nepasitaisė šiame pirmame pabarime, kaip sakyta aukščiau; ir antrajame, t. y. mirtyje, nenorėjo tikėtis nei sielvartauti dėl mano įžeidimo, o tik dėl savo bausmės; jie gavo amžinąją mirtį.
XXXIX SKYRIUS
Apie trečiąjį pabarimą, kuris įvyks teismo dieną.
– Dabar lieka pasakyti apie trečiąjį pabarimą, t. y. paskutinę teismo dieną. Jau pasakiau tau apie du: dabar, kad gerai pamatytum, kaip žmogus save apgauna, pasakysiu apie trečiąjį, t. y. visuotinį teismą, kuriame vargšei sielai atsinaujins ir išaugs kančia dėl sielos susijungimo su kūnu, su nepakeliamu pabarimu, kuris sukels jai sąmyšį ir gėdą.
Žinok, kad paskutinę teismo dieną, kai ateis Žodis, mano Sūnus, su mano dieviškąja Didybe barti pasaulio su dieviška galia, jis ateis ne kaip vargšas, kaip tada, kai gimė atėjęs į Mergelės įsčias ir gimdamas tvarte tarp gyvulių, o paskui mirdamas tarp dviejų plėšikų. Tuomet aš paslėpiau savo galią jame, leisdamas jam kęsti kančias ir kankinimus kaip žmogui: ne tai, kad mano dieviškoji prigimtis būtų atskirta nuo žmogiškosios prigimties; bet leidau jam kentėti kaip žmogui, kad atlygintų už jūsų kaltes.
Dabar, šiuo paskutiniu momentu, jis ateis ne taip; bet ateis su galia barti pats asmeniškai. Ir nebus jokio kūrinio, kuris nedrebėtų, ir jis atiduos kiekvienam tai, kas priklauso.
Pasmerktiems vargšams jo vaizdas sukels tokią kančią ir tokį siaubą, kad liežuvis nepajėgtų to apsakyti; teisiesiems sukels pagarbią baimę su didžiu džiaugsmu. Ne todėl, kad pasikeistų jo veidas, nes jis yra nekintamas, nes yra viena su manimi pagal dieviškąją prigimtį. Ir pagal žmogiškąją prigimtį jo veidas taip pat nekintamas, kai priėmė prisikėlimo šlovę. Bet pasmerktojo akiai jis pasirodys toks, nes su ta baisia ir tamsia akimi, kurią turi savyje, su tokia jį ir matys. Lygiai kaip serganti akis saulėje, kuri tokia šviesi, nemato nieko kito, tik tamsą; o sveika akis mato šviesą. Ir tai ne dėl šviesos trūkumo, kad ji labiau keistųsi aklam nei reginčiam, bet dėl akies, kuri serga, trūkumo. Taip pasmerktieji mato jį tamsoje, sąmyšyje ir neapykantoje, ne dėl mano dieviškosios Didybės, su kuria jis ateis teisti pasaulio, trūkumo, bet dėl savo trūkumo.
XL SKYRIUS
Kaip pasmerktieji negali trokšti jokio gėrio.
– Jų neapykanta tokia didelė, kad jie negali norėti ar trokšti jokio gėrio, bet nuolat mane piktžodžiauja. Ir ar žinai, kodėl jie negali trokšti gėrio? Nes pasibaigus žmogaus gyvenimui, laisva valia yra surišta; dėl to jie negali nusipelnyti, praradę laiką.
Jei jie baigia neapykantoje su mirtinos nuodėmės kalte, visada dėl dieviškojo teisingumo siela lieka surišta neapykantos ryšiu ir visada lieka užkietėjusi tame blogyje, kurį turi, grauždama pati save, ir jai nuolat auga kančios, ypač kančios kai kurių konkrečių asmenų, kuriems ji buvo pasmerkimo priežastis. Kaip jums parodė tas turtingas pasmerktasis, kai prašė malonės, kad Lozorius nueitų pas jo brolius, kurie buvo likę pasaulyje, pranešti apie jo kančias. To jis nedarė iš meilės ar užuojautos broliams, nes buvo netekęs meilės ir negalėjo trokšti gėrio nei mano garbei, nei jų išganymui; nes jau sakiau tau, kad jie negali daryti jokio gėrio artimui ir piktžodžiauja man, nes jų gyvenimas baigėsi neapykanta man ir dorybei. Bet kodėl tad jis tai darė? Todėl, kad jis buvo vyriausias ir maitino juos vargais, kuriuose pats gyveno, tad jis buvo jų pasmerkimo priežastis. Dėl šios priežasties matė, kad jam seks kančia, jiems atėjus į kankinančius skausmus kartu su juo, kur visada neapykantoje jie graužia vienas kitą, nes neapykantoje baigėsi jų gyvenimas.
XLI SKYRIUS
Apie palaimintųjų šlovę.
– Taip teisi siela, kuri baigia meilės afekte ir surišta meile, negali augti dorybėje pasibaigus laikui, bet gali visada mylėti ta meile, su kuria ateina pas mane; ir tuo matu jai atseikėjama. Visada trokšta manęs, ir visada mane turi; todėl jos troškimas nėra tuščias, bet alkdama yra pasotinama; ir pasotinta alksta; ir toli yra pasibjaurėjimas nuo sotumo, ir toli yra kančia nuo alkio.
Meilėje jie džiaugiasi mano amžinuoju regėjimu, dalyvaudami tame gėryje, kurį aš turiu savyje, kiekvienas pagal savo matą; t. y. su kokiu meilės matu jie atėjo pas mane, su tokiu jiems atseikėjama, nes jie buvo mano ir artimo meilėje, ir suvienyti kartu bendra meile bei atskira, kuri taip pat kyla iš vienos ir tos pačios meilės.
Jie džiaugiasi ir džiūgauja dalyvaudami vienas kito gėryje su meilės afektu, be visuotinio gėrio, kurį jie turi visi kartu. Ir su angelų prigimtimi jie džiaugiasi ir džiūgauja, su kuriais šventieji yra sujungti, pagal skirtingas ir įvairias dorybes, kurias daugiausia turėjo pasaulyje, būdami visi surišti meilės ryšiu. Turi ypatingą dalyvavimą su tais, su kuriais glaudžiai ypatinga meile mylėjo vienas kitą pasaulyje. Su kuria meile augo malonėje, didindami dorybę. Vienas kitam buvo priežastis apreikšti mano vardo šlovę ir garbę juose ir artime. Tad paskui amžinajame gyvenime jie to neprarado; priešingai, turi tai, glaudžiai ir gausiau dalyvaudami vienas su kitu, pridėjus tai prie visuotinio gėrio.
Ir nenorėčiau, kad manytum, jog šį konkretų gėrį, apie kurį sakiau, kad jie turi, jie turėtų tik sau, nes taip nėra; bet jame dalyvauja visi ragaujantys piliečiai ir mylimi mano vaikai bei visa angelų prigimtis. Tad kai siela pasiekia amžinąjį gyvenimą, visi dalyvauja tos sielos gėryje, o siela – jų gėryje. Ne tai, kad jos indas ar jų galėtų padidėti, ar kad reikėtų jį pripildyti, nes jis yra pilnas ir todėl negali augti; bet jie turi džiūgavimą, linksmybę, džiaugsmą, linksmumą, kuris atsinaujina juose dėl pažinimo, kurį rado toje sieloje. Mato, kad dėl mano gailestingumo ji pakelta nuo žemės su malonės pilnatve, ir taip džiūgauja manyje dėl tos sielos gėrio, kurį ji gavo iš mano gerumo.
Ir ta siela džiaugiasi manyje ir sielose bei palaimintose dvasiose, matydama juose ir ragaudama mano meilės grožį ir saldumą. Jų troškimai visada šaukiasi manęs viso pasaulio išganymui. Kadangi jų gyvenimas baigėsi meile artimui, jie jos nepaliko; priešingai, su ja perėjo pro mano viengimio Sūnaus vartus būdu, kurį tau toliau papasakosiu. Tad matai, kad su tuo meilės ryšiu, kuriame baigėsi jų gyvenimas, su juo ir pasilieka; ir tai trunka amžinai.
Jie yra taip susitapatinę su mano valia, kad negali norėti nieko kito, tik to, ko aš noriu; nes jų valia surišta meilės ryšiu tokiu būdu, kad pasibaigus laikui kūriniui, turinčiam savyje protą, ir mirus malonės būsenoje, jis nebegali nusidėti. Ir tiek jo valia suvienyta su manąja, kad tėvas ar motina, matydami sūnų pragare, arba sūnus motiną, nesirūpina tuo; priešingai, yra patenkinti matydami juos nubaustus kaip mano priešus. Jokiame dalyke jie nesiskiria nuo manęs: jų troškimai yra pilni.
Palaimintųjų troškimas yra matyti mano garbę jumyse, keleiviuose, kurie esate piligrimai, nuolat bėgantys link mirties tikslo. Trokšdami mano garbės, jie trokšta jūsų išganymo, ir todėl visada meldžia mane už jus. Kuris troškimas yra išpildomas iš mano pusės ten, kur jūs, neišmanėliai, nesispyriojate mano gailestingumui. Jie taip pat trokšta atgauti savo kūno kraitį; ir šis troškimas jų nekankina neturint jo faktiškai, bet jie džiaugiasi ragaudami tikrumą, kad jų troškimas bus išpildytas; jis jų nekankina, nes jo neturint jiems netrūksta palaimos, ir todėl tai nekelia kančios.
Ir nemanyk, kad kūno palaima po prisikėlimo suteiks daugiau palaimos sielai. Nes jei taip būtų, išeitų, kad tol, kol neturi kūno, turėtų netobulą palaimą; kas negali būti, nes jiems netrūksta jokio tobulumo. Tad ne kūnas suteiks palaimą sielai, bet siela suteiks palaimą kūnui: duos iš savo gausos, paskutinę teismo dieną vėl apsivilkusi savo kūno drabužiu, kurį paliko.
Kaip siela tapo nemirtinga, įsitvirtinusi ir stabili manyje; taip kūnas toje sąjungoje tampa nemirtingas, praradęs sunkumą ir tapęs subtilus ir lengvas. Tad žinok, kad pašlovintas kūnas pereitų per sieną. Nei ugnis, nei vanduo jo nepažeistų, ne dėl jo paties galios, bet dėl sielos galios. Kuri galia yra mano, duota jai iš malonės ir neapsakomos meilės, kuria aš ją sukūriau pagal savo atvaizdą ir panašumą. Tavo intelekto akis nepajėgi pamatyti, nei ausis išgirsti, nei liežuvis papasakoti, nei širdis pagalvoti apie jų gėrį.
O kokį malonumą jie turi matydami mane, kuris esu visas gėris! O kokį malonumą turės būdami su pašlovintu kūnu! Kurio gėrio dabar neturėdami, nuo dabar iki visuotinio teismo jie nejaučia kančios, nes jiems netrūksta palaimos, kadangi siela savyje yra pilna. Kuria palaima dalinsis su kūnu, kaip tau sakiau. Sakiau tau apie gėrį, kurį turės pašlovintas kūnas mano viengimio Sūnaus pašlovintame žmogiškume, kuris duoda jums tikrumą dėl jūsų prisikėlimo. Ten jie džiūgauja jo žaizdose, kurios liko šviežios, išsaugoti randai jo kūne, kurie nuolat šaukiasi gailestingumo jums pas mane, aukščiausiąjį ir amžinąjį Tėvą. Visi susitapatins su juo džiaugsme ir linksmybėje; akis su akimi ir ranka su ranka, ir su visu saldaus Žodžio, mano Sūnaus, kūnu visi susitapatinsite. Būdami manyje, būsite jame, nes jis yra viena su manimi. Bet jūsų kūno akis, kaip tau sakiau, mėgausis mano viengimio Sūnaus Žodžio pašlovintu žmogiškumu. Kodėl taip? Todėl, kad jų gyvenimas baigėsi mano meilėje, ir todėl tai jiems trunka amžinai.
Ne tai, kad jie galėtų atlikti kokį gerą darbą, bet jie džiaugiasi tuo, ką atsinešė, t. y. negali atlikti jokio nuopelningo veiksmo, kuriuo galėtų nusipelnyti. Nes tik šiame gyvenime nusipelnoma ir nusidedama, pagal tai, kaip patinka savai valiai su laisvu apsisprendimu. Šie nelaukia su baime dieviškojo teismo, bet su džiaugsmu. Ir mano Sūnaus veidas jiems neatrodys baisus nei pilnas neapykantos, nes jie baigė meilėje man ir geranoriškume artimui. Tad matai, kad veido pasikeitimas bus ne jame, kai ateis teisti su mano Didybe, bet tuose, kurie bus jo teisiami. Pasmerktiesiems pasirodys su neapykanta ir teisingumu; išgelbėtiesiems – su meile ir gailestingumu.
<… dalis praleidžiama …>
LXXXVI SKYRIUS
Naudingas daugelio jau pasakytų dalykų pakartojimas; ir kaip Dievas ragina šią pamaldžią sielą melstis jam už kiekvieną kūrinį ir už šventąją Bažnyčią.
– Dabar pamatei savo intelekto akimi ir išgirdai savo jausmų ausimi iš manęs, amžinosios Tiesos, kokio būdo privalai laikytis, kad atneštum naudą sau ir savo artimui mokymu ir mano tiesos pažinimu, kaip tau pradžioje sakiau, kad į tiesos pažinimą ateinama per savęs pažinimą: ne vien tik gryną savęs pažinimą, bet pagardintą ir suvienytą su mano pažinimu tavyje. Iš to radai nuolankumą, neapykantą ir nepasitenkinimą savimi bei mano meilės ugnį dėl pažinimo, kurį radai apie mane savyje; iš kur atėjai į meilę ir prielankumą artimui, teikdama jam naudą mokymu bei šventu ir doru gyvenimu.
Taip pat parodžiau tau tiltą, koks jis yra, ir parodžiau tau tris bendrąsias pakopas, skirtas trims sielos galioms; ir kaip niekas negali turėti malonės gyvybės, jei neužlipa jomis visomis trimis, t. y. jei jos nėra surinktos mano vardu. Taip pat parodžiau tau jas konkrečiai per tris sielos būsenas, pavaizduotas mano viengimio Sūnaus Kūne, apie kurį tau sakiau, kad jis padarė kopėčias iš savo Kūno, parodydamas tai prikaltose kojose, šono atvėrime ir burnoje, kur siela ragauja taiką ir ramybę minėtu būdu.
Ir parodžiau tau vergiškos baimės netobulumą ir meilės netobulumą, kai mylima mane dėl saldumo; ir tobulumą trečiosios būsenos tų, kurie pasiekė burnos taiką, bėgdami su kankinančiu troškimu nukryžiuotojo Kristaus tiltu, lipdami trimis bendrosiomis pakopomis, t. y. surinkę tris sielos galias, kur surenka visus savo veiksmus mano vardu, kaip aukščiau tau aiškiau išdėsčiau; ir trimis konkrečiomis pakopomis, kuriomis užlipę perėjo iš netobulos būsenos į tobulą. Ir taip matei juos bėgančius tiesoje, ir leidau tau paragauti sielos tobulumo su dorybių papuošimu, ir apgaulių, kurias ji patiria, kol pasiekia savo tobulumą, jei neišnaudoja savo laiko savęs ir manęs pažinimui.
Taip pat paaiškinau tau vargą tų, kurie eina skęsdami upėje, nesilaikydami mano Tiesos mokymo tilto, kurį aš jums pastačiau, kad nenuskęstumėte; bet jie, kaip bepročiai, norėjo nuskęsti pasaulio varge ir smarvėje.
Visa tai tau paaiškinau, kad padidinčiau tavyje švento troškimo ugnį ir užuojautą bei skausmą dėl sielų pražūties, idant skausmas ir meilė priverstų tave spausti mane ašaromis ir prakaitu: nuolankios ir nuolatinės maldos ašaromis, aukojamomis man su karščiausio troškimo ugnimi. Ir ne tik už save, bet už daugybę kitų kūrinių ir mano tarnų, kurie tai išgirs. Jie bus priversti mano meilės (taip kartu tu ir kiti mano tarnai) melsti ir spausti mane parodyti gailestingumą pasauliui ir mistiniam šventosios Bažnyčios kūnui, už kurį tu manęs taip meldi.
Nes jau sakiau tau, jei gerai atsimeni, kad aš išpildyčiau jūsų troškimus, suteikdamas jums atgaivą jūsų varguose, t. y. patenkindamas jūsų skausmingus troškimus, dovanodamas šventosios Bažnyčios reformą per gerus ir šventus ganytojus: ne karu, kaip tau sakiau, nei peiliu ar žiaurumu, bet taika ir ramybe, ašaromis ir prakaitu mano tarnų, kuriuos pastačiau kaip darbininkus jūsų ir artimo sieloms bei mistiniame šventosios Bažnyčios kūne. Jumyse – dirbti dorybėje; artime ir šventojoje Bažnyčioje – pavyzdžiu ir mokymu, ir nuolatine malda, aukojama man už ją ir už kiekvieną kūrinį; gimdant dorybes artimui būdu, kurį tau sakiau. Nes jau sakiau tau, kad kiekviena dorybė ir trūkumas padaromi ir didinami per artimą.
Ir todėl noriu, kad teiktumėte naudą savo artimui; ir šiuo būdu duosite savo vynuogyno vaisių. Nenustokite berti man kvapnių maldų smilkalų dėl sielų išganymo ir todėl, kad noriu parodyti gailestingumą pasauliui, ir tomis maldomis, prakaitu bei ašaromis nuplauti savo sužadėtinės, t. y. šventosios Bažnyčios, veidą, nes jau parodžiau tau ją kaip mergelę, kurios visas veidas suteptas, tarsi raupsuotosios. Tai buvo dėl tarnų ir visos krikščionių religijos, kurie maitinasi prie šios sužadėtinės krūtinės, trūkumų. Apie kuriuos trūkumus aš kitoje vietoje tau papasakosiu.
LXXXVII SKYRIUS
Kaip ši pamaldi siela pateikia Dievui prašymą norėti žinoti apie ašarų būsenas ir vaisius.
Tuomet ta siela, kankinama didžiulio troškimo, pakilusi lyg apsvaigusi tiek dėl sąjungos, kuri įvyko Dieve, tiek dėl to, ką išgirdo ir ragavo iš pirmosios saldžios Tiesos, ir kankinama skausmo dėl kūrinių neišmanymo, kad nepažįsta savo geradario ir Dievo meilės afekto (ir vis dėlto jautė džiaugsmą dėl vilties pažado, kurį Dievo tiesa jai davė, mokydama ją būdo, kurio ji turėtų laikytis, ji ir kiti Dievo tarnai, norėdami, kad Jis parodytų gailestingumą pasauliui); pakėlusi intelekto akį į saldžią Tiesą, kurioje buvo susivienijusi, norėdama kai ką sužinoti apie minėtas sielos būsenas, kurias Dievas jai papasakojo, matydama, kad siela pereina būsenas su ašaromis; ir todėl norėjo sužinoti iš Tiesos apie ašarų skirtumus, ir kaip jos susidaro, ir iš kur kyla, ir koks vaisius seka po verkimo.
Norėdama tad sužinoti iš pirmosios saldžios Tiesos, iš kur kyla minėtos ašaros, ir kiek yra ašarų rūšių, nes tiesos negalima pažinti kitaip, kaip tik iš pačios Tiesos, todėl klausia Tiesos. Ir niekas nepažįstama Tiesoje, kas nebūtų matoma intelekto akimi, todėl būtina tam, kas nori pažinti, kad pakiltų su troškimu norėti pažinti su tikėjimo šviesa Tiesoje, atverdamas intelekto akį su tikėjimo vyzdžiu į Tiesos objektą.
Po to, kai ji pažino, nes jai neišėjo iš galvos mokymas, kurį jai davė Tiesa, t. y. Dievas, kad jokiu kitu būdu negalėjo sužinoti to, ką troško sužinoti apie ašarų būsenas ir vaisius, pakėlė save virš savęs su didžiausiu troškimu, pranokstančiu bet kokį matą, ir su gyvo tikėjimo šviesa atvėrė savo intelekto akį amžinojoje Tiesoje, kurioje pamatė ir pažino tiesą apie tai, ko klausė. Dievui apreiškiant save, t. y. savo gerumą, nusileidžiant į liepsnojantį troškimą, Jis išpildė jos prašymą.
LXXXVIII SKYRIUS
Kaip yra penkios ašarų rūšys.
Tuomet pirmoji saldi Dievo Tiesa tarė: „O mylimiausia ir brangiausia dukra, tu manęs prašai norėti žinoti apie ašarų rūšis ir jų vaisius; ir aš nepaniekinau tavo troškimo. Gerai atverk intelekto akį, ir parodysiu tau, per minėtas sielos būsenas, kurias tau išvardijau, netobulas ašaras, pagrįstas baime.
Bet pirmiausia – apie nedorų pasaulio žmonių ašaras. Tai yra pasmerkimo ašaros.
Antrosios yra baimės ašaros, tų, kurie pakyla iš nuodėmės dėl bausmės baimės, ir verkia iš baimės.
Trečiosios yra tų, kurie, pakilę iš nuodėmės, pradeda ragauti mane ir su saldumu verkia, ir pradeda man tarnauti; bet kadangi meilė yra netobula, netobulas ir verkimas, kaip aš tau papasakosiu.
Ketvirtosios yra tų, kurie pasiekė tobulumą meilėje artimui, mylėdami mane be jokio atsižvelgimo į save. Šie verkia, ir jų verkimas yra tobulas.
Penktosios yra susijusios su ketvirtosiomis: tai saldumo ašaros, liejamos su didžiu švelnumu, kaip toliau išsamiai tau papasakosiu.
Taip pat papasakosiu tau apie ugnies ašaras, be ašarų akyse, kad patenkinčiau tuos, kurie dažnai trokšta verkti, bet negali to turėti. Ir noriu, kad žinotum, jog visos šios skirtingos būsenos gali būti vienoje sieloje, kylančioje iš baimės ir netobulos meilės ir pasiekiančioje tobulą meilę bei vienijantį būvį.
Dabar pradėsiu tau pasakoti apie minėtas ašaras tokiu būdu.
LXXXIX SKYRIUS
Apie šių ašarų skirtumą, pereinant per minėtas sielos būsenas.
– Noriu, kad žinotum, jog kiekviena ašara kyla iš širdies, nes kūne nėra nario, kuris taip norėtų patenkinti širdį, kaip akis. Jei širdis jaučia skausmą, akis tai parodo; ir jei tai jausminis skausmas, ji lieja širdies ašaras, kurios gimdo mirtį, nes kilo iš širdies, kurioje meilė buvo netvarkinga ir už manęs; ir kadangi ji netvarkinga, todėl su įžeidimu man, ir ji patiria mirtiną skausmą ir ašaras. Tiesa, kad kaltės sunkumas ir verkimas yra sunkesnis ir menkesnis pagal netvarkingos meilės matą. Tai yra tie pirmieji, kurie turi mirties ašaras, apie kuriuos aš tau sakiau ir pasakysiu.
Dabar pradėk žiūrėti į ašaras, kurios pradeda teikti gyvybę, t. y. tų, kurie, pažinę savo kaltes, dėl bausmės baimės pradeda verkti. Tai yra širdies ir jausminės ašaros, t. y. dar nesant tobuliausios neapykantos padarytai kaltei dėl man padaryto įžeidimo, jie pakyla su širdies skausmu dėl bausmės, kuri jiems seka po padarytos nuodėmės; ir todėl akis verkia, nes nori patenkinti širdies skausmą.
Ir sielai praktikuojantis dorybėje, ji pradeda prarasti baimę, nes supranta, kad vien baimės nepakanka suteikti jai amžinąjį gyvenimą, kaip antrojoje sielos būsenoje aš tau pasakojau. Ir todėl ji pakyla su meile pažinti save pačią ir mano gerumą savyje, ir pradeda imti viltį mano gailestingumu, kuriame širdis jaučia džiaugsmą. Sumaišius kaltės skausmą su vilties džiaugsmu dėl mano dieviškojo gailestingumo, akis tuomet pradeda verkti: kuri ašara teka iš širdies šaltinio. Bet kadangi ji dar nepasiekė didžio tobulumo, dažnai lieja jausmines ašaras. Jei manęs klausi: „Kokiu būdu?“ – atsakau tau: todėl, kad savimeilės šaknis nėra jausminės meilės (kuri jau pašalinta minėtu būdu), bet yra dvasinė meilė, kai siela trokšta dvasinių paguodų, apie kurių netobulumą išsamiai tau sakiau, ar protinių, ar per kokį nors kūrinį, mylimą dvasine meile. Kai ji netenka to dalyko, kurį myli, t. y. paguodų viduje arba išorėje (viduje – dėl paguodos, kurią gavo iš manęs; arba išorėje – dėl paguodos, kurią turėjo iš kūrinio), ir užėjus pagundoms ar persekiojimams iš žmonių, širdis jaučia skausmą: ir tuojau pat akis, kuri jaučia širdies skausmą ir kančią, pradeda verkti švelniu ir savęs gailinčiu verksmu, dvasine savimeilės užuojauta, nes savo valia dar nėra visiškai sutrypta ir nuskandinta. Šiuo būdu ji lieja jausmines ašaras, t. y. dvasinės aistros ašaras.
Bet augdama ir praktikuodamasi savęs pažinimo šviesoje, ji užmezga nepasitenkinimą savimi ir tobulą neapykantą sau, iš kur pasemia tikrą mano gerumo pažinimą su meilės ugnimi, ir pradeda vienytis ir derinti savo valią su manąja. Ir taip pradeda jausti džiaugsmą ir užuojautą: džiaugsmą savyje dėl meilės afekto, ir užuojautą artimui, kaip trečiojoje būsenoje aš tau pasakojau. Tuojau pat akis, kuri nori patenkinti širdį, dejuoja mano ir savo artimo meilėje su nuoširdžia meile, sielvartaudama tik dėl mano įžeidimo ir artimo žalos, o ne dėl savo pačios bausmės ar žalos, nes negalvoja apie save, bet galvoja tik apie tai, kaip galėtų teikti šlovę ir gyrių mano vardui; ir su kankinančiu troškimu mėgaujasi imti maistą nuo švenčiausiojo kryžiaus stalo, t. y. susitapatindama su nuolankiu, kantriu ir nekaltu Avinėliu, mano viengimiu Sūnumi, iš kurio padariau tiltą, kaip sakyta.
Po to, kai ji taip saldžiai ėjo tiltu, sekdama mano saldžios Tiesos mokymu, ir perėjo per šį Žodį, kęsdama su tikra ir saldžia kantrybe kiekvieną kančią ir vargą, pagal tai, kiek aš leidau jos išganymui, ji vyriškai jas priėmė, nesirinkdama jų savo būdu, bet manuoju; ir ne tik neša su kantrybe, kaip tau sakiau, bet kenčia su džiaugsmu. Ir laiko sau garbe būti persekiojamai dėl mano vardo, kad tik turėtų dėl ko kentėti. Tuomet siela ateina į tokį malonumą ir proto ramybę, kad joks liežuvis nepajėgus to apsakyti.
Perėjus per šį Žodį (t. y. per mano viengimio Sūnaus mokymą), nukreipusi intelekto akį į mane, saldžią pirmąją Tiesą, pamačiusi ją pažįsta, ir pažinusi myli. Patraukus afektą paskui intelektą, ji ragauja mano amžinąją Dievystę, kurią pažįsta, ir mato tą dieviškąją prigimtį susijungusią su jūsų žmogiškumu. Tuomet ilsisi manyje, taikingoje jūroje. Širdis yra suvienyta meilės afektu manyje, kaip ketvirtojoje vienijančioje būsenoje tau sakiau. Jausdama mane, amžinąją Dievystę, akis pradeda lieti saldumo ašaras, kurios tiesiogiai yra pienas, maitinantis sielą tikroje kantrybėje. Šios ašaros yra kvapnus tepalas, skleidžiantis didelio švelnumo aromatą.
O mylimiausia mano dukra, kokia šlovinga ta siela, kuri taip tikrai sugebėjo pereiti iš audringos jūros pas mane, taikingą jūrą, ir pripildyti savo širdies indą manęs, aukščiausios ir amžinosios Dievystės! Ir todėl akis, kuri yra kanalas, stengiasi, kaip pasėmė iš širdies, ją patenkinti; ir taip lieja ašaras.
Tai yra ta paskutinė būsena, kur siela yra palaiminta ir sklidina skausmo: palaiminta ji yra dėl sąjungos, kurią sudarė su manimi per jausmą, ragaudama dieviškąją meilę; sklidina skausmo ji yra dėl įžeidimo, kurį mato darant man, mano gerumui ir didybei, kurią pamatė ir paragavo savęs ir manęs pažinime, per kurį savęs ir manęs pažinimą atėjo į paskutinę būseną. Ir visgi vienijanti būsena (kuri duoda didelio saldumo ašaras) nėra trukdoma savęs pažinimo, meilėje artimui, kurioje rado meilės verksmą dėl mano dieviškojo gailestingumo ir skausmą dėl artimo įžeidimo: verkdama su verkiančiais ir džiaugdamasi su besidžiaugiančiais (tai yra tie, kurie gyvena meilėje, dėl kurių siela džiaugiasi matydama mano tarnus teikiant man šlovę ir gyrių). Tad antrasis verksmas (t. y. trečiasis) netrukdo paskutiniam (t. y. ketvirtajam), antrajam vienijančiam; priešingai, vienas pagardina kitą. Nes jei paskutinis verksmas, kur siela rado tiek vienybės, nebūtų pasėmęs iš antrojo (t. y. iš trečiosios meilės artimui būsenos), jis nebūtų tobulas. Tad būtina, kad vienas būtų pagardintas kitu, kitaip kiltų pasipūtimo pavojus, į kurį įeitų plonas savęs vertinimo vėjas, ir ji nukristų iš aukštybių į pirmojo vėmimo žemybes. Ir todėl būtina nešti ir nuolat laikyti meilę savo artimui su tikru savęs pažinimu.
Šiuo būdu ji maitins mano meilės ugnį savyje, nes meilė artimui yra pasemta iš mano meilės, t. y. iš to pažinimo, kurį siela įgijo pažindama save ir mano gerumą savyje, kur ji pamatė save neapsakomai mylimą manęs. Ir todėl ta pačia meile, kuria matė save mylimą, ji myli kiekvieną kūrinį, turintį savyje protą; ir tai yra priežastis, kodėl siela, vos tik pažįsta mane, išsiplečia mylėti savo artimą. Taigi, kadangi pamatė, ji myli jį neapsakomai, taip kad myli tą dalyką, kurį pamatė mane labiausiai mylint.
Paskui suprato, kad man negali suteikti naudos nei grąžinti tos tyros meilės, kuria jaučiasi mylima manęs; ir todėl imasi grąžinti man meilę per tą tarpininką, kurį aš jums daviau, t. y. savo artimą, kuris yra tas tarpininkas, kuriam turite teikti naudą (kaip aš tau sakiau, kad kiekviena dorybė padaroma per artimą kiekvienam kūriniui bendrai ir atskirai), pagal skirtingas malones, gautas iš manęs, duodamas jums jomis patarnauti. Mylėti turite ta tyra meile, kuria aš mylėjau jus: to negalite padaryti man, nes aš jus mylėjau nebūdamas mylimas ir be jokio išskaičiavimo. Ir kadangi jus mylėjau nebūdamas jūsų mylimas, prieš jums atsirandant (netgi meilė paskatino mane sukurti jus pagal savo atvaizdą ir panašumą), negalite to grąžinti man, bet turite tai grąžinti kūriniui, turinčiam savyje protą, mylėdami juos nebūdami jų mylimi; ir mylėti be jokio atsižvelgimo į savo dvasinę ar laikiną naudą, bet tik mylėti mano vardo garbei ir šlovei, nes jis yra mylimas manęs. Taip išpildysite įstatymo įsakymą: mylėti mane virš visko ir artimą kaip save pačius.
Tad tikrai tiesa, kad į tą aukštybę negalima ateiti be šios antrosios būsenos, t. y. trečioji būsena ir antroji ateina į vienybę. Nei, jai atėjus, negalima išsilaikyti, jei atsiskirtų nuo to afekto, iš kurio atėjo į minėtas antrąsias ašaras; lygiai kaip negalima išpildyti mano, amžinojo Dievo, įstatymo, be įstatymo jūsų artimui, nes tai yra dvi afekto kojos, kuriomis laikomasi įsakymų ir patarimų (kaip aš tau sakiau), kuriuos jums davė mano Tiesa, nukryžiuotasis Kristus.
Taip šios dvi būsenos, iš kurių padaryta viena, maitina sielą dorybėmis, augindamos ją dorybių ir vienijančios būsenos tobulume. Ne tai, kad ji pakeistų būseną, kai pasiekė šią; bet ši pati augina malonės turtus naujomis ir įvairiomis dovanomis bei nuostabiais proto pakilimais, kaip tau sakiau, su tiesos pažinimu, kuris beveik, būnant mirtingam, atrodo nemirtingas: nes savojo jausmingumo jausmas yra numarintas, ir valia yra mirusi dėl sąjungos, kurią sudarė manyje.
O kokia saldi ši sąjunga sielai, kuri ją ragauja! Kuri, ragaudama ją, mato mano slaptus dalykus, iš kur dažnai gauna pranašystės dvasią žinoti ateities dalykus. Tai daro mano gerumas, nors nuolanki siela visada turėtų juos niekinti: ne mano meilės afektą, kurį duodu, bet savo paguodų troškimą, laikydama save neverta proto ramybės ir tylos, kad maitintų dorybę savo sieloje. Ir ji nepasilieka antrojoje būsenoje, bet grįžta į savęs pažinimo slėnį.
Tai aš jai leidžiu, iš malonės, suteikdamas šią šviesą, kad ji visada augtų, nes siela nėra tokia tobula šiame gyvenime, kad negalėtų augti į didesnį tobulumą, t. y. meilės tobulumą. Tik mano mylimas viengimis Sūnus, jūsų galva, buvo tas, kuriam joks tobulumas negalėjo augti, nes Jis buvo viena su manimi, o aš su juo; jo siela buvo palaiminta dėl sąjungos su mano dieviškąja prigimtimi. Bet jūs, nariai piligrimai, visada esate tinkami augti į didesnį tobulumą. Tačiau ne į kitą būseną, kaip sakyta, kai jau pasiekėte paskutinę; bet galite auginti tą pačią paskutinę tuo tobulumu, kuris bus jūsų malonumas, padedant mano malonei.
XC SKYRIUS
Trumpas ankstesnio skyriaus pakartojimas. Ir kaip demonas bėga nuo tų, kurie pasiekė penktąsias ašaras. Ir kaip velnio vargai yra tikras kelias pasiekti šią būseną.
– Dabar pamatei ašarų būsenas ir jų skirtumą, pagal tai, kaip patiko mano tiesai patenkinti tavo troškimą. Apie pirmąsias, tų, kurie yra mirties būsenoje (mirtinos nuodėmės kaltėje), matei, kad jų verksmas kyla iš širdies bendrai, nes afekto pradžia, iš kurios kilo ašara, buvo sugedusi, ir todėl iš jos išeina sugedęs ir apgailėtinas verksmas bei kiekvienas jų veiksmas.
Antroji būsena yra tų, kurie pradeda pažinti savo blogybes dėl savo bausmės, kuri jiems seka po kaltės. Tai yra bendra pradžia, geranoriškai duota manęs silpniesiems, kurie, kaip neišmanėliai, skęsta žemyn upe, atmesdami mano tiesos mokymą; bet daugybė ir daugybė yra tų, kurie pažįsta save be vergiškos baimės, t. y. savo bausmės, ir eina kas, iš karto, su didžiule neapykanta sau, dėl kurios neapykantos laiko save vertu bausmės; kai kurie su geru paprastumu atsiduoda tarnauti man, savo Kūrėjui, sielvartaudami dėl įžeidimo, kurį padarė man. Tiesa, kad labiau tinkamas pasiekti tobulą būseną yra tas, kuris eina su didžiausia neapykanta, nei kiti, nors, praktikuojantis, ir vienas, ir kitas pasiekia; bet šis pasiekia anksčiau. Vienas turi saugotis, kad nepasiliktų vergiškoje baimėje, o kitas savo drungnume, t. y. kad tame paprastume, jo nepraktikuodamas, neatšaltų viduje. Tad tai yra bendras pašaukimas.
Trečioji ir ketvirtoji yra tų, kurie, pakilę iš baimės, atėjo į meilę ir viltį, ragaudami mano dieviškąjį gailestingumą, gaudami daugybę dovanų ir paguodų iš manęs, dėl kurių akis, kuri patenkina širdies jausmą, verkia; bet kadangi ji dar netobula, sumaišyta su dvasiniu jausminiu verksmu, kaip sakyta, ji ateina, praktikuodamasi dorybėje, į ketvirtąją, kur siela, išaugusi troškime, susivienija ir susiderina su mano valia, tiek, kad negali norėti ar trokšti nieko kito, tik to, ko aš noriu, apsivilkusi meile artimui, iš kur pasemia meilės verksmą savyje ir skausmą dėl mano įžeidimo bei savo artimo žalos. Tai susijungia su penktuoju ir paskutiniu tobulumu, kur jis susivienija tiesoje, kur išaugo švento troškimo ugnis, nuo kurio troškimo demonas bėga ir negali smogti sielai, nei dėl įžeidimo, kuris jai būtų padarytas, nes ji tapo kanti meilėje artimui, nei dėl paguodos, nei dvasinės, nei laikinos, nes dėl neapykantos ir tikro nuolankumo ji jas niekina.
Tikra tiesa, kad demonas iš savo pusės niekada nemiega, bet moko jus, aplaidžius, kurie pelno metu miegate. Bet jo budėjimas tokiems negali pakenkti, nes jis negali pakęsti jų meilės karščio nei sąjungos, kurią sudarė manyje, taikingoje jūroje, kvapo, kur siela negali būti apgauta, kol liks susivienijusi manyje. Tad jis bėga kaip musė nuo verdančio puodo, bijodamas ugnies: jei būtų drungnas, nebijotų, bet lįstų į vidų, nors dažnai jis ten žūsta, rasdamas daugiau karščio, nei įsivaizdavo. Ir taip nutinka sielai, kol ji ateina į tobulą būseną: demonas, kadangi ji jam atrodo drungna, įeina į vidų su daugybe įvairių pagundų; bet, esant ten trupučiui pažinimo ir karščio bei nepasitenkinimo kalte, ji priešinasi, surišdama valią, kad nesutiktų, neapykantos nuodėmei ir meilės dorybei ryšiu.
Tedžiūgauja kiekviena siela, kuri jaučia daugybę vargų, nes tai yra kelias pasiekti šią saldžią ir šlovingą būseną. Nes jau sakiau tau, kad per savęs pažinimą ir neapykantą bei mano gerumo pažinimą jūs ateinate į tobulumą. Nėra laiko, kai siela taip gerai pažintų, ar aš esu joje, kaip daugybės kovų metu. Kokiu būdu? Sakau tau: gerai save pažįsta, matydama save kovose ir negalinti išsilaisvinti nei pasipriešinti, kad jų neturėtų; gali gerai pasipriešinti valia, kad nesutiktų, bet niekuo kitu. Tuomet gali pažinti, kad ji nėra: nes jei ji būtų kas nors pati iš savęs, pašalintų tas, kurių nenori. Taip šiuo būdu ji nusižemina tikru savęs pažinimu, ir su švenčiausiojo tikėjimo šviesa bėga pas mane, amžinąjį Dievą, dėl kurio gerumo randa išlaikytą gerą ir šventą valią, kuri nesutinka, daugybės kovų metu, sekti paskui vargus, kuriuose jaučiasi varginama.
Tad tikrai turite pagrindo guostis saldaus ir mylinčio Žodžio, mano viengimio Sūnaus, mokymu daugybės vargų ir kančių, nelaimių ir žmonių bei demono pagundų metu, nes jos didina dorybę ir leidžia jums pasiekti didį tobulumą.
XCI SKYRIUS
Kaip tie, kurie trokšta akių ašarų ir negali jų turėti, turi ugnies ašaras. Ir dėl kokios priežasties Dievas atima kūniškas ašaras.
– Pasakiau tau apie tobulas ir netobulas ašaras, ir kaip visos kyla iš širdies. Iš šio indo išeina kiekviena ašara, kokios rūšies ji bebūtų, ir todėl visas galima vadinti „širdies ašaromis“: skirtumas glūdi tik tvarkingoje ar netvarkingoje meilėje ir tobuloje ar netobuloje meilėje, kaip aukščiau sakyta.
Lieka tau pasakyti, tenkinant tavo troškimą, kurio manęs prašei, apie kai kuriuos, kurie norėtų ašarų tobulumo ir atrodo, kad negali jų turėti. Ar yra kitas būdas nei akių ašara? Taip: yra ugnies verksmas, t. y. tikro ir švento troškimo, kuris sudega meilės afekte: norėtų ištirpdyti savo gyvenimą verksme dėl neapykantos sau ir sielų išganymo, ir atrodo, kad negali. Sakau, kad šie turi ugnies ašarą, kurioje Šventoji Dvasia verkia mano akivaizdoje už juos ir už jų artimą. T. y. sakau, kad mano dieviškoji meilė savo liepsna uždega sielą, kuri aukoja kankinančius troškimus mano akivaizdoje, be ašaros akyse. Sakau, kad tai yra ugnies ašaros: šiuo būdu sakiau, kad Šventoji Dvasia verkė. To negalėdama padaryti ašaromis, ji aukoja valios troškimus verkti, iš meilės man. Nors, jei atvertų intelekto akį, pamatytų, kad kiekvienas mano tarnas, kuris skleidžia švento troškimo ir nuolankių bei nuolatinių maldų kvapą mano akivaizdoje, Šventoji Dvasia verkia per jį. Atrodė, kad šiuo būdu norėjo pasakyti šlovingasis apaštalas Paulius, kai sakė, jog Šventoji Dvasia verkė mano, Tėvo, akivaizdoje neapsakomomis dejonėmis už jus.
Tad matai, kad ugnies ašaros vaisius yra ne mažesnis nei vandens ašaros: priešingai, dažnai yra didesnis, pagal meilės matą. Ir todėl neturi pulti į proto sąmyšį, nei jai neturi atrodyti, kad yra atskirta nuo manęs ta siela, kuri trokšta ašarų ir negali jų turėti būdu, kuriuo trokšta; bet turi jų trokšti su valia, suderinta su manąja ir nusižeminusia „taip“ ir „ne“, pagal tai, kaip patinka mano dieviškajam gerumui. Kartais aš leidžiu neduoti ašarų kūniškai, kad siela nuolat būtų mano akivaizdoje nusižeminusi ir su nuolatine malda bei troškimu ragaudama mane; nes gauti iš manęs tai, ko ji prašo, nebūtų jai tos naudos, kuria ji tiki, bet ji pasitenkintų gavusi tai, ko troško, ir atleistų afektą ir troškimą, su kuriuo manęs to prašė. Tad aš dėl augimo, o ne tam, kad sumažinčiau, sulaikau nuo savęs, neduodamas jai faktinių akių ašarų, bet duodu jai tik protines širdies ašaras, pilnas mano dieviškosios meilės ugnies. Tad kiekvienoje būsenoje ir kiekvienu laiku jos bus man malonios, jei tik intelekto akis niekada nebus užmerkta su tikėjimo šviesa nuo mano amžinosios tiesos objekto su meilės afektu. Nes Aš esu gydytojas, o jūs ligoniai; ir duodu visiems tai, kas būtina ir reikalinga jūsų sveikatai ir tobulumo sieloje augimui.
Tai yra tiesa, ir minėtų ašarų būsenų paaiškinimas, paaiškintas manęs, amžinosios Tiesos, tau, saldžiausia mano dukra. Tad paskęsk nukryžiuotojo Kristaus, nuolankaus, kankinamo, nekaltojo Avinėlio, mano viengimio Sūnaus, kraujyje, augdama nuolatinėje dorybėje, kad tavyje maitintųsi mano dieviškosios meilės ugnis.
XCII SKYRIUS
Kaip keturios būsenos iš šių minėtų penkių ašarų būsenų duoda begalinę ašarų įvairovę. Ir kaip Dievas nori, kad jam būtų tarnaujama begaliniu dalyku, o ne baigtiniu.
– Šios penkios minėtos būsenos yra kaip penki pagrindiniai kanalai, iš kurių keturi duoda gausą ir begalinę ašarų įvairovę, kurios visos teikia gyvybę, jei praktikuojamos dorybėje, kaip tau sakiau. Kaip begalinę? Nesakau, kad šiame gyvenime esate begaliniai verksme, bet „begalinėmis“ jas vadinu dėl begalinio sielos troškimo.
Dabar tau pasakiau, kaip ašara kyla iš širdies, ir širdis ją paduoda akiai, surinkusi ją liepsnojančiame troškime: kaip žalias medis, kuris yra ugnyje, dėl karščio išskiria vandenį, nes jis žalias (nes, jei būtų sausas, neišskirtų); taip širdis, sužaliavusi dėl malonės atsinaujinimo, pašalinusi savimeilės sausrą, kuri džiovina sielą. Tad ugnis ir ašaros yra suvienytos, t. y. liepsnojantis troškimas. Ir kadangi troškimas niekada nesibaigia, jis nepasisotinama šiame gyvenime, bet kuo daugiau myli, tuo mažiau jam atrodo mylįs; ir taip praktikuoja šventą troškimą, kuris pagrįstas meile, su kuriuo troškimu akis verkia.
Bet sielai atsiskyrus nuo kūno ir atėjus pas mane, savo tikslą, ji neapleidžia troškimo, kad netrokštų manęs ir meilės savo artimui; nes meilė įėjo į vidų kaip valdovė, nešdamasi visų kitų dorybių vaisių. Tiesa, kad baigiasi ir nutrūksta kančia, kaip aš tau sakiau; nes, jei jis trokšta manęs, jis mane turi tiesoje be jokios baimės prarasti tai, ko tiek laiko troško. Ir šiuo būdu maitinamas alkis: t. y. kad alkdami yra pasotinami, ir pasotinti alksta, ir toli yra pasibjaurėjimas nuo sotumo, ir toli yra kančia nuo alkio, nes ten netrūksta jokio tobulumo.
Tad jūsų troškimas yra begalinis: nes kitaip neturėtų vertės ir neturėtų gyvybės jokia dorybė, jei būčiau tarnaujamas tik baigtiniu dalyku, nes Aš, kuris esu begalinis Dievas, noriu būti jūsų tarnaujamas begaliniu dalyku; o begalinio nieko kito neturite, tik sielos afektą ir troškimą. Ir šiuo būdu sakiau, kad buvo begalinė ašarų įvairovė, ir tai yra tiesa būdu, kurį pasakiau: dėl begalinio troškimo, kuris buvo suvienytas su ašara. Ašara, sielai atsiskyrus nuo kūno, lieka išorėje; bet meilės afektas patraukė į save ašaros vaisių ir jį suvartojo, kaip vanduo krosnyje: ne tai, kad vanduo būtų už krosnies, bet ugnies karštis jį suvartojo ir įtraukė į save. Taip siela, atėjusi ragauti mano dieviškosios meilės ugnies, perėjo iš šio gyvenimo su meilės man ir savo artimui afektu, ir su vienijančia meile, su kuria liejo ašarą. Ir niekada nenustoja nuolat aukoti savo palaimintų ir ašaringų troškimų be kančios: ne su ašara akyse, nes ji išdžiūvo krosnyje, kaip sakyta; bet Šventosios Dvasios ugnies ašara.
Tad pamatei, kaip jos begalinės, kad net šiame gyvenime joks liežuvis nepajėgus apsakyti, kiek įvairių verksmų būna šioje minėtoje būsenoje. Bet pasakiau tau keturių ašarų būsenų skirtumą.
XCIII SKYRIUS
Apie pasaulietiškų žmonių ašarų vaisių.
– Lieka tau pasakyti apie vaisių, kurį duoda ašara, liejama su troškimu, ir ką ji veikia sieloje. Bet pirmiausia pradėsiu tau nuo penktosios, apie kurią pradžioje užsiminiau, t. y. apie tuos, kurie vargingai gyvena pasaulyje, darydamiesi Dievą iš kūrinių ir sukurtų dalykų bei savo pačių jausmingumo, iš ko jiems kyla kiekviena sielos ir kūno žala. Aš tau sakiau, kad kiekviena ašara kyla iš širdies, ir tai yra tiesa, nes širdis sielvartauja tiek, kiek myli. Pasaulio žmonės verkia, kai širdis jaučia skausmą, t. y. kai netenka to dalyko, kurį mylėjo. Bet labai skirtingi yra jų verksmai: ar žinai kiek? Kiek skirtinga ir įvairi yra meilė. Ir kadangi šaknis yra sugedusi dėl savos jausminės meilės, viskas iš jos išeina sugedę. Tai medis, kuris neleidžia nieko kito, tik mirties vaisius, supuvusius žiedus, dėmėtus lapus, šakas, nulinkusias iki žemės, daužomas įvairių vėjų: tai yra sielos medis. Nes visi esate meilės medžiai, ir todėl be meilės negalite gyventi, nes esate mano sukurti iš meilės. Siela, kuri dorybingai gyvena, savo medžio šaknį įleidžia tikro nuolankumo slėnyje: bet šie, kurie vargingai gyvena, ją įleido puikybės kalne; todėl, kadangi jis blogai pasodintas, veda ne gyvybės, bet mirties vaisius. Vaisiai yra jų veiksmai, kurie visi apnuodyti daugybe įvairių nuodėmių: ir jei jie padaro kokį nors gero veiksmo vaisių, kadangi šaknis sugedusi, viskas išeina sugadinta; t. y. sielai, kuri yra mirtinoje nuodėmėje, joks geras veiksmas, kurį ji atlieka, neturi vertės amžinajam gyvenimui, nes nėra atliktas malonėje. Nors neturi dėl to apleisti gero veiksmo, nes kiekvienas gėris yra atlyginamas ir kiekviena kaltė nubaudžiama. Gėris, atliktas be malonės, nėra pakankamas ir neturi vertės amžinajam gyvenimui, kaip sakyta; bet dieviškasis gerumas ir mano teisingumas duoda netobulą atlygį, kaip netobulas veiksmas jam duodamas: kartais atlyginama laikinais dalykais, kartais paskolinu jam laiko, kaip kitoje vietoje, šia tema, aukščiau tau pasakojau, duodamas jam erdvės vien tam, kad jis galėtų pasitaisyti. Kartais padarysiu jam ir tai: kad suteiksiu jam malonės gyvybę per kokį nors mano tarnų, kurie yra man malonūs ir priimtini, tarpininkavimą; kaip padariau šlovingajam apaštalui Pauliui, kuris dėl šventojo Stepono maldų pakilo iš savo netikėjimo ir persekiojimų, kuriuos darė krikščionims. Tad gerai matai, kad kokioje būsenoje žmogus bebūtų, jis niekada neturi nustoti daryti gera.
Sakiau tau, kad žiedai buvo supuvę; ir tai yra tiesa. Žiedai yra smirdinčios širdies mintys (kurios man nemalonios), ir neapykanta bei nepasitenkinimas savo artimu. Kaip vagis, jis pavogė garbę iš manęs, savo Kūrėjo, ir atidavė ją sau. Šis žiedas skleidžia neteisingo ir apgailėtino teismo smarvę, kuris teismas yra dvejopas: vienas mano atžvilgiu, neteisingai teisiant mano slaptus teismus ir kiekvieną mano paslaptį, ir neapykanta tam, ką aš jam padariau iš meilės, ir melu tam, ką aš jam padariau iš tiesos, ir mirtimi tam, ką aš duodu gyvybei. Viską smerkia ir teisia pagal savo liguistą nuomonę, nes apakino sau, su sava jausmine meile, intelekto akį ir uždengė švenčiausiojo tikėjimo vyzdį, kuris neleidžia jiems matyti ir pažinti tiesos.
Kitas, paskutinis teismas yra artimo atžvilgiu, iš kurio dažnai kyla daug blogio; nes vargšas žmogus nepažįsta savęs, ir nori imtis pažinti kūrinio, turinčio savyje protą, širdį ir afektą, ir pagal vieną veiksmą, kurį pamatys, ar žodį, kurį išgirs, norės teisti širdies afektą. Bet mano tarnai visada teisia į gera, nes yra pagrįsti manyje, aukščiausiame Gėryje. O šie visada teisia į bloga, nes yra pagrįsti apgailėtiname blogyje. Iš kurių teismų dažnai kyla neapykanta, žmogžudystės ir nepasitenkinimas savo artimu, ir nutolimas nuo mano tarnų dorybės meilės.
Taip po truputį seka lapai, kurie yra žodžiai, išeinantys iš burnos su mano ir mano viengimio Sūnaus kraujo paniekinimu ir žala savo artimui. Ir nesirūpina niekuo kitu, kaip tik keikti ir smerkti mano veiksmus, arba piktžodžiauti ir kalbėti bloga apie kiekvieną kūrinį, turintį savyje protą, kaip jiems išeina, pagal tai, kur veda jų teismas. Ir neatsimena (vargas jiems!), kad liežuvis sukurtas tik tam, kad teiktų garbę man ir išpažintų savo trūkumus, ir veiktų dėl meilės dorybei ir artimo išganymui. Tai yra dėmėti apgailėtinos kaltės lapai, nes širdis, iš kurios jie kilo, nebuvo nuoširdi, bet labai sutepta dviveidiškumo ir didelio vargo. Koks pavojus (be dvasinės žalos dėl malonės praradimo, kurią padarė sieloje) kyla laikinoje žaloje! Nes per žodžius girdėjote ir matėte kylančius valstybių perversmus, miestų sugriovimus ir daugybę žmogžudysčių bei kitų blogybių: nes žodis įėjo į širdies vidurį tam, kuriam jis buvo pasakytas; įėjo ten, kur nebūtų praėjęs peilis, ten, kur praėjo ir įėjo žodis.
Sakau, kad medis turi septynias šakas, kurios linksta iki žemės, iš kurių išeina žiedai ir lapai būdu, kurį tau sakiau. Tai yra septynios mirtinos nuodėmės, kurios pilnos įvairių ir daugybės nuodėmių, susietų šaknyje ir kamiene savimeilės ir puikybės. Kuri pirmiausia išleido daugybės minčių šakas ir žiedus; paskui eina žodžių lapai ir blogų veiksmų vaisius. Jos nulinkusios iki žemės, t. y. mirtinų nuodėmių šakos nesisuka niekur kitur, tik į žemę kiekvienos trapios ir netvarkingos pasaulio substancijos, ir niekaip kitaip nežiūri, tik kaip galėtų nepasotinamai maitintis žeme, kuria niekada nepasisotina. Nepasotinami yra ir nepakeliami patys sau; ir tinkamas dalykas, kad jie visada būtų neramūs, imdami trokšti ir norėti to dalyko, kuris jiems visada teikia nepasotinamumą, kaip aš tau sakiau. Tai yra priežastis, kodėl jie negali pasisotinti: nes visada trokšta baigtinio dalyko, o jie yra begaliniai būties atžvilgiu, nes jų būtis niekada nesibaigia (nors baigiasi malonei dėl mirtinos nuodėmės kaltės) ir todėl, kad žmogus pastatytas virš visų sukurtų dalykų, o ne sukurti dalykai virš jo; ir todėl negali pasisotinti nei nurimti niekame kitame, tik tame, kas didesnis už jį. Didesnio už jį nėra nieko kito, tik Aš, amžinasis Dievas; ir todėl tik Aš galiu juos pasotinti. Ir kadangi jis to neteko dėl padarytos kaltės, jis yra nuolatinėje kančioje ir varge. Po kančios jam seka verksmas; ir užėjus vėjams, jie daužo savos jausmingumo meilės medį, kuriame jis padarė visą savo pradžią.
<…>