Apie paslėptas daiktų priežastis (De abditis rerum causis)

„Apie paslėptas daiktų priežastis“ (De abditis rerum causis) – vienas svarbiausių XVI amžiaus medicinos ir natūralios filosofijos traktatų, parašytas karaliaus Henriko II gydytojo Jeano Fernelio. Šis mokslininkas, įvedęs į mokslą terminą fiziologija, mėgino suprasti reiškinius, kurių tradicinė Galeno medicina nebegalėjo paaiškinti. Kodėl žmonės suserga ir miršta nuo ligų, kurių priežastys nematomos nei kūne, nei aplinkoje? Fernelis atsakymo ieško ne tik gamtos moksluose, bet ir teologinėje pasaulėvokoje, kurioje pasaulis laikomas Dievo sukurtu ir persmelktu paslėptų jėgų, veikiančių už jutimų ribų.

Tai lengvai skaitomas dialogas, kuriame Renesanso laikų išminčiai ginčijasi, kas svarbiau – tikslūs stebėjimai ar nuojauta apie paslėptas pasaulio galias, kurių akimis nepamatysi.

1. Perėjimas nuo „skysčių“ prie „visos substancijos“

Iki Fernelio buvo manoma, kad visos ligos kyla iš disbalanso tarp kraujo, tulžies ir gleivių. Fernelis pasakė: „Palaukite, yra ligų, kurios nužudo akimirksniu (maras, sifilis, pasiutligė), nors kūno skysčiai atrodo tvarkingi.“

• Causae abditae (Paslėptos priežastys): Jis teigė, kad šių ligų priežastis slypi ne skysčiuose, o pačioje daikto ar ligos „visoje substancijoje“ (tota substantia).
• Okultinės savybės: Tai jėgos, kurios veikia paslaptingai (kaip magnetas traukia geležį). Medicinoje tai reiškė, kad nuodai ar ligos sukėlėjas turi „paslėptą savybę“ sunaikinti gyvybę tiesiogiai, o ne per skysčių disbalansą.

2. Demonologija ir medicina: Mokslinis požiūris į velnią

Fernelis buvo vienas pirmųjų, kuris bandė demonus „įsprausti“ į medicininį rėmą. Jis neneigė jų egzistavimo (tai XVI a. būtų buvusi savižudybė), bet bandė paaiškinti jų veikimo mechanizmą:

• Demonas kaip biologinis agentas: Fernelis manė, kad demonai neturi tiršto materialaus kūno, bet jie gali naudoti „spiritus“ (subtiliąsias dvasias žmogaus kūne) kaip laidininkus.
• Apsėdimas vs. Liga: Jis mokė gydytojus atskirti, kada žmogus serga psichine liga (melancholija), o kada tai yra tikras apsėdimas. Jei ligonis kalba kalbomis, kurių nesimokė, arba žino ateitį – tai Fernelio sritis, kurioje medicina susitinka su teologija.
• Dangaus įtaka: Jis tikėjo, kad demonai ir dvasios yra pavaldūs astrologinėms konjunkcijoms. Tai nebuvo burtai, tai buvo jo „fizika“.

3. Dialogo formatas: Intelektualinė kova

Knyga parašyta kaip dialogas tarp trijų personažų, o tai tavo straipsniui suteiktų „gyvumo“:

1. Philiatros (Mokslo ieškotojas): Tas, kuris užduoda klausimus (tai būtum tu).
2. Eudoxus (Patyręs gydytojas): Fernelio „balsas“, aiškinantis paslėptas priežastis.
3. Brutus (Skeptikas): Griežtas Galeno pasekėjas, kuris netiki niekuo, ko nematyti akimi.

Šis formatas leido Ferneliui saugiai kelti pavojingas idėjas, nes jis visada galėjo pasislėpti už kurio nors personažo nuomonės.

Kaip suskirstytas Fernelio traktatas?

I knyga – apie paslėptas gamtos jėgas, okultines savybes, simpatijas ir antipatis, – apie tai, kaip šios jėgos veikia kūną ir ligas, – apie „visos substancijos“ (tota substantia) poveikį.

II knyga – apie ligų kilmę, kuri negali būti paaiškinta skysčių teorija, – apie nuodus, epidemijas, staigias mirtis, – apie dvasines ir demoniškas priežastis, veikiančias per spiritus.

Kodėl ši knyga yra „Raganų kūjo“ tęsinys medicinoje?

Jei „Malleus Maleficarum“ mokė, kaip raganą pagauti ir nubausti, tai Fernelis mokė, kaip atpažinti raganų ar demonų sukeltą žalą kūne. Jis teigė, kad raganų užkalbėjimai veikia per „paslėptas savybes“, kurios nuodija žmogaus „spiritus“.

Svarbiausia citata: „Yra dalykų, kurių priežastys slypi ne materijoje, o dieviškajame arba demoniškajame prade, ir gydytojas, nežinantis šių paslapčių, yra tarsi aklas karys mūšio lauke.“

Fernelio traktatas svarbus ir tuo, kad jis mėgina sujungti tris tuo metu dažnai konfliktavusias sritis: mediciną, filosofiją ir teologiją. Jo akimis, gydytojas negali būti tik empirikas, stebintis kūno pokyčius, bet privalo suprasti ir metafizines tvarkas, kuriomis grindžiamas pasaulis. Todėl De abditis rerum causis tampa ne tik medicinos vadovu, bet ir bandymu sukurti visuminę žmogaus sampratą, kurioje kūnas, siela ir dvasinės jėgos veikia kaip viena sistema. Ši visuma Fernelio laikais nebuvo egzotika – tai buvo rimtas bandymas išsaugoti krikščionišką kosmologiją sparčiai kintančiame mokslo pasaulyje.

Kita vertus, Fernelio tekstas žymi ir renesanso mokslo lūžį. Jis dar neatsisako okultinių savybių, bet jau pradeda kalbėti apie priežastis, veikiančias nepriklausomai nuo tradicinių autoritetų. Jo „paslėptos priežastys“ tampa tarpine sąvoka tarp viduramžių magijos ir moderniosios mikrobiologijos: tai bandymas įvardyti nematomus veiksnius, kurie sukelia ligas, nors jų dar neįmanoma pamatyti ar išmatuoti. Ši įžvalga vėliau taps pagrindu infekcinių ligų teorijai, todėl Fernelį galima laikyti vienu iš ankstyvųjų mąstytojų, nujautusių mikroorganizmų egzistavimą, net jei jis pats jų taip nevadino.

De abditis rerum causis atskleidžia ir renesanso žmogaus nerimą. Tai pasaulis, kuriame senosios schemos byra, o naujos dar neatsirado. Fernelis bando išlaikyti tvarką, suteikdamas ligoms ir reiškiniams vietą Dievo sukurtame kosmose. Jo paslėptos priežastys nėra chaosas – jos yra tvarkos dalis, tik dar nepažinta. Ši nuostata leidžia suprasti, kodėl traktatas buvo skaitomas ne tik gydytojų, bet ir teologų: jis siūlo modelį, kuriame mokslas ir tikėjimas nėra priešai, o dvi to paties pasaulio pažinimo formos, papildančios viena kitą.

APIE PASLĖPTAS DAIKTŲ PRIEŽASTIS ištrauka

ŽANAS FERNELIS IŠ AMJENO

Paties autoriaus vėliausiai peržiūrėtos ir daugybėje vietų papildytos, skirtos Henrikui, Krikščioniškiausiajam Prancūzijos Karaliui.

NAUJAUSIAS LEIDIMAS.

Paryžius
Pas Andreas Wechel, po Pegaso ženklu,
Beauvais gatvėje,
1560

Su Karaliaus privilegija.

PRIVILEGIJOS SPRENDIMAS

Karaliaus valdžia nurodoma, kad niekas kitas, išskyrus Andreas Wechel, prisiekusįjį motinos Paryžiaus akademijos knygininką, negali šiame Prancūzijos karalystėje spausdinti šių dviejų Žano Fernelio iš Amjeno knygų „Apie paslėptas daiktų priežastis“, autoriaus vėliausiai pataisytų, dešimtmetį nuo artimiausio leidimo, nei pardavinėti kitur išspausdintų. Ir kad šis Karaliaus diplomatinis sprendimas būtų įdėtas kūrinio pradžioje arba pabaigoje, kad visiems būtų aiškus, žinomas ir paskelbtas. Kas pasielgs kitaip, tas tebus nubaustas tiek pačių knygų konfiskavimu, tiek tūkstančio Paryžiaus svarų bauda. Duota Reimse, su Karaliaus sutikimu pasirašyta: De Villamoro, esant prašymų magistrui. Birželio 13 d., 1557 m.

Coignet.

HENRIKUI, KRIKŠČIONIŠKIAUSIAJAM PRANCŪZIJOS KARALIUI, ŽANO FERNELIO IŠ AMJENO DVI KNYGOS APIE PASLĖPTAS DAIKTŲ PRIEŽASTIS.

PRATARMĖ

Jei kuriam nors rašytojui, Krikščioniškiausiasis Karaliau, kada nors kilo abejonių, tai man tikrai buvo proga ilgai dvejoti ir svarstyti, ar šiuos ilgai slėptus svarstymus apie paslėptas daiktų priežastis iškelti į šviesą ir leisti jiems pasklisti tarp žmonių. Mat dažnai mano mintyse sukosi tai, kad visų puikiausiame mene, kuris skirtas visos žmonijos sveikatai apsaugoti, nėra menkas dalykas atskleisti kažką gilaus ir paslėpto, kas skiriasi nuo įprasto filosofavimo būdo ir populiarių nuomonių. Yra nemažai tokių, kurie manydami, jog gydymo menas senųjų pastangomis buvo išrastas ir pakankamai ištobulintas, nenori žengti toliau ir pageidauja, kad visi ainiai būtų vedami tarsi vienu siūlu, visada laikydamiesi tų pačių pėdų, nuo kurių nukrypti bent per nago juodymą (kaip sakoma) būtų nuodėmė. Jie visiškai užkerta kelią naujiems atradimams ir griežtai kaltina įžūlumu tuos, kurie visas pastangas dėjo tam, kad arba sukurtų ką nors naujo, arba paremtų senųjų perduotus menus, jau tarsi griūvančius nuo senumo, arba pridėtų tai, ką pasiekė iš dalies kruopštumu, iš dalies bėgant amžiams, ko trūko labiau laikams nei rašytojams.

Dėl šių priežasčių galėjau būti atbaidytas nuo šio leidimo ir viską mielai būčiau palaidojęs tyloje, jei ne tai, kad dalykai, kuriuos atskirai perdavėme apie mediciną, reikalavo šio tarsi paaiškinimo, be kurio anie liktų neaiškūs ir nepakankamai saugūs nuo nedorėlių kalbų. Tačiau, jei senieji filosofai būtų laikęsi šio kelio – visada sustoti protėvių pėdose ir neperžengti tų pačių ribų, bei visiškai nesiskverbti į gilesnį gamtos pažinimą – tiesa daugelyje dalykų vis dar slypėtų paslėpta, ir vargu ar būtų sužibusi kokia nors šviesa paslėptame gamtos moksle. Jei ainiai visą triūsą būtų skyrę tik tam, kad statytų tik tuos menus ir disciplinas, kurių pamatus padėjo pirmtakai, niekada nebūtų išaugusi tokia gausi disciplinų įvairovė. Jei to, kas neatėjo į galvą seniesiems, jaunesnieji nebūtų atskleidę ir nebūtų pažadinę anų darbštumo savo budėjimais, naujos talentų šviesos visai nešviestų.

Bet kadangi filosofams patiko kitas kelias ir kitas studijų būdas, ir nei pavyduolių liežuviai, nei senųjų išpuoselėtas orumas, nei didžiausias ainių autoritetas nieko neatbaidė nuo rašymo: visi taip varžėsi dirbdami, kad beveik kiekvienas amžius pažėrė didelę gausybę ir naujų autorių, ir menų. Ir, kad kalbėčiau apie mūsų laikus, disciplinos ir menai, kurie buvo palaidoti beveik tūkstantį du šimtus metų, arba kurie, tikriau sakant, buvo užgesę ir žlugę, dabar visiškai atgijo, įgavo pirmykštį, jei ne didesnį, spindesį, tad šis amžius beveik nieko neturi pavydėti anam mokytam amžiui. Kalbėjimo menas ir aukščiausia iškalba dabar visur klesti, puoselėjama visokeriopa filosofija: muzikai, geometrai, meistrai, architektai, skulptoriai ir kiti nesuskaičiuojami amatininkai taip išgalando proto aštrumą, kad kiekvienas savo menus papuošė puikiais ir didingais kūriniais, kurie niekuo nenusileidžia tiems seniesiems, visų lūpomis garbinamiems.

Laiko tėkmė ne tik pridėjo papuošimų ir patobulinimų atradimams, bet ir atnešė naujų menų, į kuriuos pirmtakų talentas ar darbštumas niekada nebuvo prasiskverbęs. Senovė žavėjosi Demetriju ir dėl išrastos tam tikros karo mašinos pavadino jį „Apgulėju“. Kokiu gi didingesniu vardu mūsų amžiuje turime vadinti mašinų išradėjus, kurioms dėl tarsi degančio griausmo suteiktas bombardų (patrankų) vardas? Kurios, o dievai, yra galingesnės už balistas, greitesnės už katapultas ir smarkesnės už bet kokius svaidomuosius pabūklus? Kas gali būti naudingiau visų disciplinų platinimui už knygų spausdinimo meną? O jį atnešė šis mūsų amžius, kaip ir šiek tiek anksčiau, vietoj vaško, žievės ar papiruso – šį popierių; ir jų pagalba raštija pakilo į tokias aukštumas.

Kas nežino, kad ne tiek dėl naujų dalykų troškimo, kiek dėl laivybos įgūdžių, laivynais išžvalgytas Vandenynas? Atrastos salos? Atvertos tolimiausios Indijos kertės? Didžioji žemyno dalis vakaruose, kurią dėl to vadina Naujuoju Pasauliu, nežinoma seniesiems, tapo žinoma mūsų žmonėms jų didelei naudai? Visa tai, kaip ir visa astronomija, Platonui, Aristoteliui ir senesniems filosofams nebuvo pakankamai ištirta; vėliau Ptolemėjas tai labai išplėtė ir nušvietė; tačiau jei jis dabar sugrįžtų, Geografijos neatpažintų – toks naujas pasaulis atrodo įvestas šio amžiaus laivybos. Prie to mes, nesakau, kad atnešėme pagalbą, bet tikrai sugalvojome lygiadienių valandų stebėjimą, kuriuo remiantis, bet kuriame pasaulio regione bebūtum, gali nustatyti tai, ką geografai vadina ilguma. To mes nesėmėme iš senųjų šaltinių, bet (jei neklystu) pirmieji pateikėme iš savo upelių.

Kad ir kur nukreiptum mintis, suprasi, kad ainiai nesunyko, bet pakylėta į apmąstymus ir įtempta dvasia išplėtė senųjų menų paveldą ir įvedė naujų. Tad kodėl, sako jie, ne šio mūsų amžiaus reikalas būtų galėti pateikti ką nors naujo? Nesuprantamų dalykų gausybė yra milžiniška ir daug didesnė nei ta, kurią kada nors būtų galima suvokti. Juk negalima pateikti jokios priežasties, kodėl talentų šlovė dabar turėtų būti menkesnė: tad kodėl kas nors šį amžių taip negailestingai smerkia, kad iš tokios dalykų gausos jis negalėtų nieko paliesti? Kas kaltina šį amžių tokiu bukumu, tokiu lėtumu, kad jis negalėtų nukalti nieko naujo, neatneštų jokio menų derliaus? Juk jei kas nors, pasižymintis proto aštrumu, netirps iš tingumo, bet skirs laiko ir kruopštumo dalykų pažinimui, galės minti tą patį taką su senaisiais ir suktis tame pačiame darbštumo rate, ir, padedamas jų stebėjimų, prie atrastų menų pridėti didelių patobulinimų, sukurti naujų, daug kam praversiančių. Taip juk vieni dalykai kyla iš kitų ir iš siaurų šaltinių išsilieja į plačias upes; ir tokia didelė yra menų ir disciplinų grandinė, kad viskas atrodo tarpusavyje susiję ir sujungta.

Jei galima laisvai pasakyti tai, ką jaučiu, pasakysiu, ir trumpai: taip pat klysta tie, kurie tvirtina, kad viskas senųjų ištirta ir suvokta, kaip ir tie, kurie iš jų atima pirminį dalykų pažinimą ir išstumia juos iš senosios mokymų valdos.
Tai nustačius, norėčiau, kad nešališkai ir geranoriškai prieitų garbingi teisėjai ir vertintojai, kurie, laisvi nuo pavydo blogio, pasvertų ir įvertintų mano pažangą ir sumanymą. Juk ne tiek aš pats sau priskiriu, kad norėčiau, jog būtų tikima mano išankstine nuomone.

Tie, kurie pirmieji tarp senųjų su nuostabiu užsidegimu atsidavė filosofavimui, įsprausti į gamtos siaurumą ir tarsi į kalėjimą, taip save apribojo erdvėje, kad nuolat laikydamiesi tik pasaulio elementų ir per daug atsidavę materijai, sustojo toli gražu nepasiekę tikslo. Kiti vėliau, pakylėtesnės dvasios, nepatenkinti savo ribomis, iškeliavo pas egiptiečius (kurie dažnai bendravo su chaldėjais ir hebrajais), iš kurių parsigabeno nemažai dieviškų dalykų, suvoktų tik per šešėlius ir miglą. Vėliau jie savo filosofiją tarsi apšlakstė įvairiais prasimanymais ir sutepė tam tikra bedievystės dėme. Dėl to atsitiko taip, kad filosofavimo būdas buvo arba per daug grubus ir materialus, arba, jei paliesdavo ką nors dieviško, nepastovus ir visiškai netikras.

Dabar gi, kai Gerojo ir Didžiojo Dievo malone mums per Kristų sušvito pati tiesos šviesa, mums kartu dieviškai atnešta daug dalykų, kurių senieji dvasia nebuvo visiškai suvokę. Kas iš mūsų nežino apie sielos nemirtingumą, jos buveinę, galią ir prigimtį? Kas gi tarp filosofų būrių buvo labiau ginčytina arba ilgiau trunkančiais ginčais svarstoma? Dangiškąsias rikiuotes ir tą aukštybių valdžios aprašymą – kas iš senųjų išminčių nujautė? Jei tai dabar atvira visiems mirtingiesiems, kas gi nesuprastų, kad filosofijoje yra daug dalykų, esančių už elementų tvarkos ribų, visiškai paslėptų ir įvyniotų į gamtos paslaptis, kurių negalima pagauti nei akimis, nei ausimis, nei jokiu kitu pojūčiu? Ir kad jų pažinimas turėtų būti ne tik man, bet ir bet kuriam mūsų luomo ir vardo žmogui labiau žinomas nei pagonims filosofams?

Matau, kad vėlesnieji platonikai – Numenijus, Filonas, Plotinas, Jamblichas, Proklas – visa tai, ką didingo palietė apie dieviškus dalykus, vogčiomis perėmė iš krikščionių vyrų – Jono, Pauliaus, Hierotėjo, Dionisijo, kad tuo remdamiesi aiškiau ir šviesiau interpretuotų paslėptus Platono posakius ir atvestų į tikrąją prasmę. O mums ar panašiai nevalia dabar atviriau atskleisti Hipokrato prasmių, kad senasis gydymo būdas įgytų augimą? Ar mes amžinai būsime prikaustyti prie šių gendančių dalykų? Niekada neprasilaušime pro šį sutirštėjusį ir tankų orą? Niekada iš šio tamsaus proto kalėjimo neišskrisime į ryškią šviesą? Niekada, meditacija atitraukę sielą, nekontempliuosime dieviškų ir paslėptų dalykų?

Kai visa tai savyje tylomis svarsčiau ir kartu buvau įspėtas Hipokrato orakulo, kuriuo jis tvirtina, kad ligose glūdi kažkas dieviško, pamaniau, kad labai trumpą sakinį reikia pasverti kaip turintį labai didelę reikšmę, ir tuo labiau, kad tas iškilus vyras kadaise buvo garbinamas dėl dieviškumo ar dievybės, ir trumpu sakiniu apibendrino didelį dalykų lobyną, kurį nešiojosi prote. Pirmųjų filosofų paprotys buvo viską, ką palietė dieviško, slėpti tarsi misterijas arba skelbti įvyniotą į tam tikrus apdangalus ir šydus; arba bijodami neišmanėlių minios pasipiktinimo, arba todėl, kad nesitikėjo, jog šie tokie paslėpti dalykai bus priimti, jei bus suprasti be jokio vargo.

Todėl prieš dvidešimt metų, nujautęs, kad po dieviškumo vardu gydymo mene slypi kažkas visiškai uždengta, kas dar nebuvo pakankamai aišku, paskatintas aistros ir meilės tam, pradėjau tyrinėti, kas tai galėtų būti. Supratau, kad tai yra paslėptų ligų nagrinėjimas; nei pakankamai išmintas, nei senųjų paminkluose išreikštas: be kurio visgi gydymo menas būtų luošas ir tik pradėtas, neturintis visų dalių. Per šį laiko tarpą visur daug skaičiau, dar daugiau gydžiau, ir nepasitaikė nieko, kas mane atitrauktų nuo susidarytos nuomonės apie tą dalyką. Kuo toliau amžiumi, mokslu, meno praktikavimu ir daugybe tiek kitų, tiek savo paties bandymų ta kryptimi žengiu, tuo man tikresnė ir teisingesnė tampa nuomonė apie paslėptas ligas, į kurią, matau, jau daugelį vos keliais argumentais galima atvesti, tarsi jų siela būtų persmelkta kažkokio tiesos instinkto ir dvelksmo.

O kokia ji yra, jau bandau patikėti raštams, ne tiek tikėdamasis įtikinti, kiek trokšdamas sužadinti daugelio talentus tiesos paieškoms. Didelis šis mūsų bandymas, Krikščioniškiausiasis Karaliau, bet jis dėl tavo didenybės spindesio įgaus didžiausią galią ir stiprybę, jei mums sušvis naujais ir džiaugsmingais tavo karalystės ženklais. Vis dėlto prisidės ir argumentai, ne tik tikėtini, bet ir būtini pritarimui, kuriais (kaip tikiuosi) pati tiesa išties mums ranką ir savo šviesa išsklaidys tamsią daugelio miglą. Be to, kad kas nors abejotinoje nuomonėje nebūtų laikoma nepakankamai patvirtinta, atrodys, kad kiekvieną dalyką patvirtinu iš Galeno raštų, kuris, nors kartais atrodo, kad tai tyčia menkina, visgi į tai, net ir nenorėdamas, dažniausiai sugrįžta. Iš to visi žinos, kad tą temą, kurią gvildename ir pirmieji įnešame į bendrą medicinos vartojimą, lietė ir senieji, ir kad vargu ar yra kas nors, kas šios nuomonės neturėtų įdiegtos ir tarsi įrėžtos sieloje, net jei žodžiu dažniausiai išreiškia ką kita.

Taigi, nors nemažai žmonių šį mūsų mokymą laikys nauju, iš tikrųjų jis yra labai senas, ir nesu tokio įžūlumo, kad girčiausi esąs jo autorius, bet skelbiuosi esąs tik aiškintojas ir komentatorius. Tai daugiausia ketinu aptarti antrojoje knygoje, o kadangi šie dalykai paprastai kyla ir yra nustatomi iš fizikos, pati ryšio prigimtis privertė į pirmąją knygą įtraukti tam tikrus filosofinius dalykus, kurie atrodė būtini anų įrodymui. Taigi kiek dieviškumo, tai yra paslėptų priežasčių, glūdi tiek gamtos filosofijoje, tiek medicinos mene, šis vienas veikalas ištirs ir aptars. O kadangi dalykas yra pilnas ginčų, imuosi tam tikro diskutavimo būdo, ne paprasto pasakojimo pavidalu, bet tokio, kokiais pokalbiais paprastai ginčytinas dalykas aptariamas ir diskutuojamas; pradėdamas nuo tokios įžangos.

PIRMOJI KNYGA

PASAULIO ELEMENTAI SUTEIKIA TIK MATERIJĄ VISIEMS GIMSTANTIEMS DAIKTAMS, 1 SKYRIUS.

FILIATRAS, BRUTAS, EUDOKSAS.

Filiatras. Matau pačiu laiku atvykstantį tą, kuriuo skundėmės! Jei manęs neapgauna akys, kurios šiaip nėra pakankamai įžvalgios. Iš tiesų tai jis pats, ir šis priešpriešinis kylančios saulės spindesys neapakina akių žvilgsnio. O, koks laimingas ir sėkmingas susitikimas. Juk būsiu išvaduotas iš to nerimo, kuris man kilo dėl pastarosiomis dienomis vykusios diskusijos. Jis taip mane kankino, kad niekaip negalėjo būti iš manęs išrautas. Šis mano senas bičiulis, nematytas visą dešimtmetį, žinau, atneš kažką naujo iš ilgos kelionės, jo pagalba pasieksiu tai, ko savo paties protu negalėjau pasiekti. Bet kur gi jis skuba? Nepavysiu vyro, nebent iš tolo pašauksiu. Ei, gerasis žmogau, ei, Brutai, sustok, vardan Asklepijo, arba jei labiau nori, vardan Hipokrato genijaus: neturiu tvirtesnio ryšio tave sulaikyti.
Brutas. Kas mane šaukia? Sveikas, mano Filiatrai.
Filiatras. Sveikas ir tu.
Brutas. Elgiesi, kaip tau įprasta – žaismingai kalbi ir niekada neprarandi mandagaus sąmojo. Bet kaip tu? Kur trauki?
Filiatras. Ieškojau būtent tavęs, girdėjau tave sugrįžusį pas mus.
Brutas. Štai aš tau.
Filiatras. Matau, bet tai taip neįprasta, kad vos tikiu savo akimis, kokiomis panašus į stebuklą yra šis tavo atvykimas. Kaip noriu tave paklausti.
Brutas. Taip greitai? Vos spėjau pasisveikinti.
Filiatras. Negaliu daugiau sulaikyti to, kas mane taip ilgai kankino.
Brutas. Kas gi tai per dalykas?
Filiatras. Ne taip seniai į vieną paskelbtą garsių gydytojų diskusiją susirinkau vedamas noro pasiklausyti, nes jaučiu tiesiog nesaikingą meilę tam menui. Tarp jų buvo svarstomas toks klausimas: Ar tai, kas ligose yra dieviška, reikalauja dieviškos pagalbos. Mačiau, kad tai, kas seniau mūsų Hipokrato buvo pasakyta paprastai ir trumpai, įvairiomis interpretacijomis buvo tempiama kitur, nei aš tikėjausi: ir tame triukšmingame susibūrime visas reikalas negalėjo būti išspręstas, tiek dėl to, kad naujam aiškintojui trūko laisvo ir plataus išdėstymo, tiek dėl to, kad išankstinė nuomonė ir palankumas menkino tikėjimą negirdėtomis (kaip tada sakė) nuomonėmis. Nuo tos dienos troškau susitikti su tavimi, kad išdėstytum savo supratimą apie tai; tai padaręs, mane pradžiuginsi. Iš tiesų esu įsitikinęs, kad ant to sukasi mūsų medicinos ašis.
Brutas. Iškėlei sunkų dalyką, kuriam reikia šiek tiek laiko; man dabar, esant laisvam ir atitrūkusiam nuo rūpesčių, reikia į tai įsigilinti, pažiūrėkime, koks tai dalykas. Bijau to paties, kad tavo aiškintojas savo reikalo ne visiškai užbaigė: juk vargu ar galiu būti kokiu nors būdu įtikintas, kad po tokiu menku apdangalu glūdi tokia didelė dievybė. Pamenu, kitados buvau sutikęs filosofą, kuriam rūpėjo panašūs paradoksai: jis viešai skelbė, kad ne visos daiktų galios kilo iš elementų sumaišymo, ir kad ne jie vieni yra priežastys tų dalykų, kurie egzistuoja: bet dauguma jų kilo iš dangaus ir išlaikė savo galias.
Filiatras. Daug panašių dalykų būtum girdėjęs visoje diskusijoje.
Brutas. Bet ar žinai, kas nutiko tam filosofui?
Filiatras. Kas gi, meldžiu?
Brutas. Jis, priverstas įrodymų būtinybės, galiausiai nuo dangaus nusileido į elementus.
Filiatras. Didesnė yra jėga mūsų šio Eudokso, kuris labai remiasi įrodymais: jame yra šis tas, ką galbūt norėtum išgirsti. Jei jį gerai pažįstu (o pažįstu puikiai), jis mielai mums atskleis ir išaiškins visą šį reikalą, ir būsime jam dėkingi, jei maloniai ir atidžiai jo klausysimės.
Brutas. Ką sakai? Tiki, kad tai mums bus įrodyta?
Filiatras. Rezultato nenorėčiau žadėti, viena žinau, kad jis tikrai paskelbs mums tas paslaptis, kurias iki šiol laikė paslėptomis ir nesančiomis bendruose žmonių pojūčiuose.
Brutas. Kad ir kaip būtų, man patinka išbandyti žmogaus talentą ir jėgas, tačiau su ta sąlyga, kad man būtų leista, kokių tik neaiškių ar naujų dalykų išgirsiu, stropiai klausinėti ir laisviau nesutikti, jei atrodys, kad paliečiama kas nors absurdiško; taip atsitiks, kad išgirsi mano nuomonę apie tą dalyką, kurios taip trokšti.
Filiatras. Pasieksiu, kad tau būtų leista: puikiai žinau vyro būdą ir talentą.
Brutas. Susitikime su žmogumi, ir kai atrodys tinkama, įsiterpkime.
Filiatras. Dabar bus pats laikas: jis gyvena artimoje viloje, kur išvyko vakar su draugais filosofais, ten pilniau ir drąsiau su juo pasikalbėsime, kol atlėgs ši vasaros kaitra. Pirmiausia bijau to, kad į mūsų protą nenusileis tai, ką jis pateiks: juk jis sems kažką, nežinau ką, iš paslėptų medicinos šaltinių, kur ne kiekvienam lengva prasiskverbti. Tu pats, pasikaustęs ir mūsiške, ir svetima filosofija, atlaikysi puolimą, jei kada jis bus pranašesnis už mano jėgas. Juk labiau norėčiau saugiai pabėgti, nei neapgalvotai ir su gėda pulti ten, ko negalėčiau pakelti. Bet man būtų labai gėda, jei paaiškėtų, kad nežinau tų filosofijos principų, kuriuos norėčiau atrodyti neseniai išmokęs. Todėl, kol įveiksime šį trumpesnį kelią per miškelius ir žemesnes kalvas, prašau, kartu apsvarstykime ir palyginkime filosofijos principus, kokius tik manai esant naudingus būsimai diskusijai: kad kai prieisime prie rimtų dalykų, vyrui nebūtų sunku leistis į tai, kas nėra jo talento verta. Taip nieko nedarysime padrikai ir nuo mažiausių dalykų statysime didžiausius.
Brutas. Kalbi apie tvarką, kuria visi sekė, į kurių pėdas turime įžengti.
Filiatras. Tad kol šis rytinis paukščių čiulbėjimas gaivina sielas, pradėję pokalbį, imkimės tai aiškintis.
Brutas. Imuosi dalyko, kaip nori, ir pirmiausia tavęs klausiu, ar tikrai žinai gamtą kažką esant?

Kas yra gamta.
Filiatras. Tie, kurie dėsto gamtos filosofijos principus, neabejoja, kad yra tam tikra gamta, nuo kurios jie ir vadinasi Fizikai (Gamtininkai), ir tai laiko tarsi visiems žinomu, paplitusiu filosofijos principu, kurio nereikia nei įrodinėti, nei galima įrodyti.
Brutas. Ar tu kada nors ją matei arba lietei ranka?
Filiatras. Matyti netvirtinu, jei tik galiu ją pakankamai pasiekti mąstymu. Tad eik prie kito.
Brutas. Iš visų dalykų, kuriuos turi pasaulis, vieni sakoma esantys iš gamtos, kiti – iš kitų priežasčių, pavyzdžiui, iš meno arba atsitiktinumo.
Filiatras. Kaip tai?
Brutas. Tie, kurie atsirado savaime ir iš vidinio impulso, sakoma, yra iš gamtos, kaip keturi pasaulio elementai, metalai, visi augalai, visi gyvūnai ir jų dalys: o gultas ar namas savo sandarą gavo ne iš gamtos, bet iš meno. Tačiau nei gyvūnas, nei augalas, nei kas nors iš išorinių natūralių dalykų nėra vadinama gamta, bet tik „iš gamtos“, iš kurios, sakoma, kyla, laikosi ir yra saugomi; taigi tas paslėptas ir vidinis kilmės ir viso veikimo principas vadinamas ir yra kiekvieno dalyko prigimtis (gamta).

Gamta dvilypė.
Jai paklūsta tam tikra materija, kaip statulai varis ar medis: kurią iš tiesų dera pagerbti ir gamtos vardu. Taip kiekvienas dalykas yra sudėtas iš dviejų prigimčių, kurios jokiu būdu negali būti atskirtos arba egzistuoti atskirose vietose; bet abi viena kitos taip siekia, kad būtų jai prijungtos, kitaip žūtų.

Forma atsiranda ir žūsta, materija gi yra amžina.
Ta materija, kuri tarsi pirmasis pamatas paklojama po forma, kol pats sudėtinis daiktas žūsta ir pereina į kitą, išlieka viena ir ta pati. Juk kiekviena substancija, kuri gimsta, gimsta iš kažkokio subjekto ir tampa juo: kaip iš vandens atsiranda oras, augalai ir gyvūnai iš sėklos, ir niekas neatsiranda iš nieko. O subjektas, iš kurio kas nors padaryta, buvo sudarytas iš materijos ir formos (rūšies); rūšis žuvo be kitos, kuri ją pakeistų, ir panaikino trūkumą: o materija išliko ta pati, kuri priimtų šią, būdama paklota ir pakišta po apačia.
Iš to suprantama, kad būtina tokiu būdu pakišti kažką, kas, išlaikyta ir išlikę, leistų vykti daiktų virsmui. Iš to suprantama, kad materija nėra atsiradusi jokiu gimimu ir yra neišardoma, nemirtinga visais amžiais, ir kaip neturi pradžios, taip neturi ir pabaigos: ir kol kas nors gimsta, gimsta ir iškyla tik jo forma, o kai žūsta ir užgesta – ta pati forma pasitraukia: o materija, bendra visiems daiktams, išlieka viena ir ta pati amžinai. Juk jei tada, kai daiktas išnyksta, kartu žūtų ir išsisklaidytų jo materija, bendra visų daiktų masė jau seniai, ar net dažnai, būtų buvusi praryta, ir nei visa žmonių giminė, nei visa daiktų prigimtis, nei pats pasaulis negalėtų stovėti.
Filiatras. Tai suprantu pakankamai gerai. Bet paaiškinkime kitą dalyką. Jei kiekvienas gimęs daiktas išplaukė iš kažko kito, iš ko kaip iš šaltinio sėmėsi savo materiją, kodėl gi pasigendame elementų, kurie sutekėtų į šio konkretaus kūno sukūrimą?

Natūrali materija sudaryta iš keturių elementų.
Brutas. Kad ir šie gimusiems ir sudarytiems daiktams teiktų materiją: juk materija, anksčiau kilusi iš elementų, perėjo į tam tikrą subjektą, iš kurio matome kiekvieną dalyką kylant ir gimstant.
Filiatras. Nesuprantu tavo minties: pasakyk, jei gali, aiškiau.
Brutas. Subjektas ar kūnas, iš kurio gimstant kas nors atsiranda ir iškyla, yra arba visiškai paprastas, arba sudėtinis. Iš paprasto niekas, išskyrus paprastą, negali būti išvesta ir kildinama, nes jo judėjimas yra paprastas ir vienodas. Dėl šios priežasties elementai skyla tik patys į save ir grįžta atgal, ir vienas atsiranda iš kito paprasto. O iš sudėtinio kūno padaromas ne paprastas, bet kitas sudėtinis, kuris niekada negalėtų kilti iš paprasto.
Filiatras. Taip ir yra.
Brutas. Tad daryk išvadą, kad kitokia yra elementų, ir kitokia konkrečių kūnų materija.
Filiatras. Matau, kad tai nuoseklu, nors man dar ne visiškai aišku.
Brutas. Pasakysiu dar aiškiau; Elementų materija yra paprasta, o konkrečių kūnų – sudėtinė iš elementų. Anuose yra tik pradai, šiuose gi visiškai yra ir pradai, ir elementai. Elementų tarpusavio kaita yra paprasčiausia, kurioje tai, kas yra pirmesnis, vėlesniam suteikia paprastą materiją. Konkretiems ir mišriems kūnams gimti vieno elemento materijos negali pakakti, bet būtina, kad tie keturi, sumišę maišymosi būdu, pateiktų save kaip tinkamą subjektą gimstantiems daiktams ir pasiklotų po apačia.
Juk negalėtum abejoti, kad auksas, sidabras, geležis ir visi metalai: taip pat perlas, hiacintas, smaragdas ir visa akmenų bei kriauklių giminė kilo ne iš vieno, bet iš sumaišytų tų keturių daiktų pradų: arba jei nori, iš žemės kaip iš motinos, bet tokios, kuri iš kitų [elementų] susimaišymo įgijo tinkamą sandarą.
Taip pat ir augalai bei gyvūnai, kurie ne iškart iš žemės, bet iš sėklos išvydo šviesą, nors ir per ilgesnį daugelio pokyčių kelią, visgi materiją gavo iš tų pačių daiktų pradmenų, kurie buvo sėkloje ir maiste. Tad ši jų materija nėra, kaip elementų, paprasta ir neturinti jokios formos, bet parengta daugybės sudėčių ir formavimų, jau vadinama fizikiniu kūnu ir tikruoju subjektu:

Vykstant daiktų kaitai ir žūčiai, elementai išlieka nesugadinti.
kuriame keturių elementų substancijos išlieka nesugadintos. Be to, jei iš šio žūstančio kūno atsirastų kitas, nors ir kita proporcija bei kitu maišymosi dėsniu, jos išliks sveikos, kol galutinio suirimo metu grįš į savo atskiras prigimtis ir bus grąžintos visatai.
Filiatras. Pamenu, kad apie visa tai ne taip seniai buvau informuotas ir apmokytas iš natūraliosios medicinos dalies. Jau laikas baigti mūsų diskusiją. Štai sodas to, kurio taip ieškome.
Brutas. Čia iš tiesų (tokia yra pokalbio galia) atėjome nepajutę jokio kelio nuobodulio.
Filiatras. Įžengę į prieangį, prie šio nuostabaus šaltinio atsikvėpkime ir pailsėkime, kol pasirodys kas nors iš namiškių, kas mus įvestų.
Brutas. Nėra laiko poilsiui, durys jau sugirgždėjo.
Filiatras. Tas, kurio ieškome, čia, kaip jam įprasta, paskendęs apmąstymuose: viskas gerai, dar nepasinėrė į literatūrinius pokalbius su draugais; pajuto mūsų atvykimą, eina tiesiai į mus.
Brutas. Paskubėk ir pasitik.
Filiatras. Būk sveikas, mokytasis Eudoksai.
Eudoksas. Ir jūs sveiki: džiaugiuosi, kad atvykote padidinti šios filosofinės draugijos skaičių, ir bus mums pilnesnė proga studijoms kaimo ramybėje.
Filiatras. Nieko nėra mums labiau pageidaujamo, jei tik nesame jums našta.
Eudoksas. Atvykote tikrai pačiu laiku, jei ką nors atnešate, net jei ir nieko neatnešate.
Filiatras. Atnešame tai, kas jus visą šią dieną užims dideliu darbu.
Eudoksas. Kas gi tai, mano Filiatrai? Kas, meldžiu, jus čia atginė tokį ankstyvą rytą? Ar yra kas nors, kur reikėtų mano pagalbos?
Filiatras. Labiausiai. Mat mus labai neramina ta diskusija, kuri neseniai vyko apie dieviškus ligų vaistus: ir šis mūsų Brutas, nors ir viršydamas įprastą saiką daug metų filosofavo, visgi norėjo patekti į tavo artimą draugystę ir pokalbį, kad kiek geidžia širdimi, tiek suprastų per tavo žmogiškumą.

Filiatras. Taigi prašome, kad tai, ko negalėjome suprasti diskutuodami, tu mums paaiškintum mokydamas: jei tik dabar turi laisvo laiko ir jei nesirengiame išardyti šio artimo draugų būrio.

Eudoksas. Sunku tai, ko prašote, ir patvirtinta vos keleto senųjų: o kadangi nėra lengva naują dalyką priderinti prie bendro žmonių supratimo ir pritarimo, bijau, kad jei tai paplis ir taps daugelio kalbų objektu, jau pirmu priėjimu pasirodys neverta svarstymo; dėl to aš nelengvai nusileidžiu jūsų prašymui.

Filiatras. Mes tikime, kad visą dalyką iš gamtos filosofijos principų tu įrodysi taip, jog tam, kuris nuoširdžia ir atvira širdimi išklausys visą mokymą, neįsėlins jokia proga šmeižtui. Tu, matematikų papročiu, iš principų, kurie yra priimtini visiems, net ir paprastiems žmonėms, esi įpratęs visą dalyką taip aiškiai sudėlioti, kad tas, kuris nuo jų tavo rankos vedamas nuvedamas prie galutinių paslėptų dalykų, šiems galiausiai suteikia ne mažiau tikėjimo ir pritarimo nei aniems.

Brutas. Tas mokymo būdas yra pripažintas ir ištobulintas visų išsilavinusių vyrų, o ypač senųjų graikų, nes jis saugiai ir lengvai įrodo viską, ko imasi. Todėl visada maniau, kad geriausia remtis juo, nors neišmanėliams jis ne taip patinka, nes jie, negalėdami jo suvokti ir nemokėdami sprendimu nustatyti, kurioje vietoje kas turi stovėti, džiaugiasi tam tikrais skurdžiais ir nuogais teiginiais bei sakiniais, neturinčiais įrodymų apsaugos, ir mano, kad jais jie žino, o įrodymais – veikiau užverčiami, nei mokomi. Iš to kyla, kad jie viską priskiria bet kokio rašytojo tikėjimui ir autoritetui, manydami, jog pakanka, jei išgirdo ką nors pasakytą pripažinto ir garsaus vyro. Todėl puikius sakinius, kuriuos su nuostabiu kruopštumu pastebėjo pas geriausius autorius, jie suverčia be jokios tvarkos, ir tai laikosi prasčiau nei išrišta šluota. Jie mano, kad tai yra menas, ir pirmas bei didžiausias – nieko menu, tik kad būtų gražiai ir prasmingai pasakyta.

Filiatras. Tegu jie eina sau, tegu nuolat elgetauja, laikosi svetimų dalykų ir rūpinasi viską iškalti, užuot žinoję.

Brutas. Tu, geriausiasis vyre, daryk savaip, ir jei manai, kad ligose ar jų gydyme glūdi kažkas dieviško, maldauju vardan filosofijos, nesidrovėk mums išdėstyti, kas tai bebūtų. Nėra ko teisintis nei dalyko sunkumu, nei naujumu; pažįstame tave ir kiek gali, ir kaip tau niekas nėra nauja.

Eudoksas. Galbūt šiek tiek galiu, nes atrodau galintis. Išties, galiu jums trumpai išspręsti visą ginčą, jei norite, kad viskas būtų sumesta į vieną skyrių ir apibendrinimą.

Brutas. Ši nuomonė yra tokia sunki, tokia paslėpta, nauja ir neįtikėtina (paradoksalioji), kad jei norėtume ją išdėstyti ir aptarti oriai, būtina, prieš prieinant prie medicinos, išnagrinėti pačius sudėtingiausius ir toli gražu gražiausius gamtos principus, ir paaiškinti visų daiktų kilmę bei pirminę formų pradžią.

Filiatras. Man bus malonu ir saldu pirmiau būti jūsų to išmokytam, nei visiškai atsidėti medicinos menui.

Eudoksas. Bet man sunku grįžti prie šių tarsi lopšio dalykų, kurių nei pakankamai gerai atmenu, nei jie dera šiam amžiui.

Brutas. Eime, prašau, nesigailėk šiam reikalui skirti keleto valandėlių mūsų labui, kad ir mus patenkintum, ir visas dalykas atrodytų aiškesnis ir kilęs iš tvirtų principų. Padaryk taip, kad kitą dienos dalį praleistum šiam darbui, tarsi pramogai besikalbant.

Eudoksas. Iš tiesų pabandysiu, kadangi mane taip spaudžiate, ir atliksiu tiek, kiek leis mano menkumas: bet noriu, kad dalyvautų mano bičiuliai, kuriuos žinau degant filosofijos aistra.

Brutas. Tai teisinga.

Eudoksas. Ei, berniuk, pakviesk filosofus, kurie čia atvyko kaip mano palydovai, kad prisijungtų prie mūsų kaip draugai, jei atrodys tinkama: rasi juos vaikščiojančius soduose. O jūs, dykaduoniai, paruoškite suolus salėje, kuri yra šalia sodų; mat iš tos pusės sveikiau dvelkia oras, ypač šiomis dienomis, kai žemė skleidžiasi visų rūšių augalais ir žiedais. Štai ateina tie, kurių laukėme: užeikime visi ir, susėdę pavėsyje, padiskutuokime.

Filiatras. Sutarta.

Eudoksas. Nenustatykite čia jokios rangų tvarkos; užimkite tą vietą, kurią kam lėmė burtas. Visiems bus laisva sakyti tai, ką jaučia apie šį dalyką, niekam nebus liepta tylėti: juk tai neteisinga šioje draugijoje.

Filosofai (kurie atvyko vakar): Mes nežinome, koks yra jūsų klausimas. Vaidinsime Pitagoro mokinius: išmoksime ką nors be jokio pavojaus.

Eudoksas. Tylėčiau kartu su jumis, jei šie leistų. Bet kadangi dėl draugų ir filosofijos nieko nereikia atmesti, o verčiau reikia ko nors imtis, prisiimsiu užduotį, žinau, didesnę už mano jėgas: kuria, net jei nepateiksiu nieko verto tokių vyrų, visgi atgaivinsiu sielas dalyko naujumu. Taigi, ketindamas kalbėti apie paslėptą mediciną, dalyką pradėsiu šiek tiek iš toliau, kad galėčiau kūrinį statyti nuo pamatų ir visas dalis sudėlioti į savo vietas.

Brutas. Taip ir trokštame, ir norėtume, kad patį dalyką pradėtum jau dabar.

GAMTINIO DAIKTO FORMA YRA SUBSTANCIJA, O NE AKCIDENCIJA.
II SKYRIUS.

EUDOKSAS.
Materija yra pastovus ir išliekantis subjektas, iš kurio viskas sukuriama: ir nors ji pati savaime, atskirta nuo formos, nėra randama, vis dėlto ji pirmiausia prielaidaujama kūne kaip pamatas, kuriuo forma remiasi ir kuriame yra, tarsi visų permainų ir pokyčių talpykloje.

Filiatras. Mes tai, eidami pas tave, ilgai aptarinėjome, kad atgaivinę jų atminimą, būtume labiau pasiruošę tavo diskusijai.

Eudoksas. Jei tai priimate kaip dera, negalima abejoti, kad materija patenka į substancijos sąvoką ir rūšį, kaip toji, kuri sudėtiniame daikte yra pati pirmoji, pakišta po apačia ir, būdama pastovi, išlaiko savyje vykstančias daiktų įvairove ir atsinaujinimus.

Brutas. Net ir to mes neginčijame, visiems tai pakankamai aišku.

Eudoksas. Bet taip pat [neginčijate] ir to, kas priimta kaip principas, kad kiekvienos natūralios substancijos forma ir pirmasis aktas (veiksmas/tikrovė) taip pat yra substancija.

Brutas. Kodėl taip?

Eudoksas. Juk jei materija yra substancijos giminėje, tai daug labiau (manau) pati forma, kurios jūs neneigiate esant kur kas tobulesne už aną.

Brutas. Apie formą nėra taip gerai žinoma, kad ji kur nors egzistuotų pati savaime, bet ji visada yra materijoje ir subjekte, beveik panašiai kaip akcidencija (savybė).

Eudoksas. Tai yra gili diskusijų jūra, į kurią, jei kartą išskleisime bures, mūsų lauks ilgas ir sunkus blaškymasis ginčuose: ir nebent po ilgų klaidžiojimų atplauksime į tą, kaip sakote, jums labiausiai trokštamą uostą.

Brutas. Geriau perbėgti visą dalyką, jei turi laisvo laiko. Aš juk, kad atvirai prisipažinčiau, buvau mokytas tam tikrų labai rimtų autorių, kurie, remdamiesi kitais principais nei tu, tvirtina, kad viskas, ką turi pasaulis, ir pačios daiktų formos gimsta ir kyla iš elementų sumaišymo. Jie tvirtina, kad materija yra visa natūraliojo daikto substancija, o jai atsitinka tam tikras ritmas arba afektų ir kokybių dermė, kuri ir yra forma, per kurią daiktas ir turi pavadinimą, ir skiriasi nuo kitų. Juk pagal šias savo kokybes kiekvienas daiktas yra atpažįstamas ir prisistato mūsų pojūčiams. Daugybe argumentų jie tvirtina, kad tai Aristoteliui vadinama daikto forma, ir kad ji yra tobulumas bei tikslas, link kurio buvo nukreiptas daikto kūrimas; per ją daiktas turi ir figūrą, ir apibrėžimą, ir tobulumo išpildymą.

Filiatras. Jei tau atrodo, kad taip reikia nustatyti, tai pateik arba argumentus, kurių tikėtinumas mus paveiktų, arba, jei to negali, garsaus autoriaus liudijimą.

Aleksandro ir kai kurių filosofų klaidinga nuomonė apie formų esmę.
Brutas. Pateiksiu abu; juk Aleksandras Afrodizietis, pagrindinis Peripatetikų mokyklos pasekėjas, atrodo tai pasakęs beveik tais pačiais žodžiais, toje vietoje taip sako: „Iš tikrųjų ugnyje, kuri yra natūralus ir paprastas kūnas, mes laikome karštį ir sausumą rūšimi (forma), ir iš jų bei juose atsiradusį lengvumą; nes tai yra judėjimo, linkstančio į viršų, principas.“

Filiatras. Galbūt jis tai paskelbė remdamasis kitų nuomone.

Brutas. Jokiu būdu, bet tai buvo tuo metu ypač populiari nuomonė, kuriai, atrodo, pritarė ir Galenas, kuris, kaip žinome, gyveno Aleksandro laikais: mat jis to nekvestionavo, ir knygoje „Apie elementus“ kokybę visur vadina elemento rūšimi (forma), ir sako, kad ugnis susideda iš materijos ir kokybės. Ją po netrumpo laiko gynė Filoponas, ypač didis filosofas, o po jo daugybė kitų garsiausio vardo ir didžiausio autoriteto vyrų.

Filiatras. Kokia priežastis galėjo juos atvesti į tokią nuomonę?

Aleksandro nuomonė, kuri yra klaidinga.
Brutas. Kadangi pirminiai elementai dėl temperatūros (mišinio) turėjo tapti pavaldūs ir virsti mišrių kūnų materija, buvo būtina, kad jie būtų sušvelninti ir sumišę į tam tikrą vidurį, jei turėjo įvykti tobulas susimaišymas. Tačiau jie tvirtino, kad tai negali įvykti, nebent elementų formas priskirtų kokybių giminei ir tvarkai, kurioms vienintelėms būdinga sustiprėti ir susilpnėti.

Averojaus nuomonė.
Daug vėliau Averojus, labai aštraus proto vyras, kruopščiai perskaitęs atskirų [autorių] teiginius, tos pačios priežasties buvo priverstas prie tokios būtinybės, kad nustatė elementų formas esant dvilypes: tarp grynų kokybių ir sudėtinių kūnų formų prigimčių, ir kad jos, įsiterpusios tarp kokybių ir substancijų, turi abiejų dalį. Kiek jos elementams suteikia tobulumą ir galią išsilaikyti, jos turi substancijų galių; o kiek jos atrodo sustiprėjančios ar susilpnėjančios mišinyje, jos vykdo kokybių jėgą ir galią. Jis mano, kad formų, kurios glūdi elementuose, susijungimas vyksta ne kitaip, kaip priešingų kokybių susimaišymas, tarsi savosios elementų kokybės negalėtų susilpnėti, jei kartu nebūtų keičiamos ir pačios formos. Juk jei kas nors sakytų, kad jos iš dalies atbunka, kadangi, pasak jo, tokia pat sąlyga galioja ir likusioms, tai visos jų kokybės galėtų galiausiai būti paverstos niekuo, formai išliekant ir visiškai nepažeistai. Tai gamtoje atrodo visiškai absurdiška: juk negalėtų egzistuoti ugnis be jokio karščio, nei vanduo be jokios drėgmės.

Filiatras. Tačiau prieš jį rikiuoja gretas visi geriausi Aristotelio aiškintojai, kurie visi tvirtina, kad elementų kokybės gali būti šiek tiek ir lengvai atbukintos, išlaikant jų formas, kurios yra tikros substancijos, ir kad jos nekliudo elementams gerai ir tobulai susimaišyti.

Tikra mišinio priežastis.
Brutas. Aš su garsiais filosofais manau, kad elementų rūšys (formos), kaip ir tos kokybės, kurias jie vadina pirminėmis, tarpusavyje nesutardamos, visgi susieina ir susiduria, ir, tinkamai susilpnėjusios bei susitemperavusios, susimaišo visiškai (diholun), ir iš čia atsiranda viena ir paprasta viso sudėtinio [kūno] forma. O tu, jei nori, kad elementų rūšys visiškai nesusilpnėtų, tai aš visai nematau, kokiu būdu tu supranti įvykstant jų temperamentą (mišinį).

Filiatras. Tai įvyks, sako Aristotelis, pirminėms substancijoms suskilus į mažiausias daleles ir susimaišius.

Brutas. Aš sakau, kad tai yra pridėjimas (išdėstymas greta), o ne sumaišytas temperamentas.

Filiatras. Bet tikras mišinys įvyksta tada, kai be to dar susimaišo visos kokybės su visomis, net jei jų visos formos nėra su visomis susimaišiusios.

Eudoksas. Kodėl jus taip ilgai gaišina šis filosofinis ginčas, kuris šiam reikalui atneš arba nieko, arba labai mažai naudos. Tu, žinoma, turėjai, palikęs šiuos dalykus, skubėti prie malonesnių ir daug naudingesnių. Man mažai rūpi, ką nuspręsi apie elementų formas, jei tik sutarsi su garsiais filosofais, kad konkrečių kūnų formos yra priskiriamos substancijų giminei.

Brutas. Sutarėme: ir aš ne visiškai laikausi tų, kurių mokinys, sakiau, kadaise buvau, bet įžengęs į saugesnį kelią, jau seniai perėjau į tą kur kas garsesnę šeimą tų, kurie sudėtinių [kūnų] formas priskiria tobuliausioms substancijoms, o elementų formas priskiria kokybėms. Nors tu šį klausimą laikai mažai reikšmingu šiam reikalui, vis dėlto norėčiau apie tai išgirsti tavo nuomonę.

Eudoksas. Jaučiu, kad apie tai negalima apibrėžti nieko tikro, nieko pastovaus, nieko patvirtinto visų sutarimu, kol žmogaus protas, uždarytas šiame tarsi kūno kalėjime, pojūčiais nepažįsta nei materijos, nei formos.

Elementų, kaip ir daiktų, formas esant substancijas.
Brutas. Taip manau: juk kitaip nebūtų buvę tokie nesutariantys tie, kurie kruopščiai pasinėrė į šį tyrimą.

Eudoksas. Tačiau jei patinka, kad šie dalykai turi būti sprendžiami pagal argumento tikėtinumą, verčiau prisidėsiu prie nuomonės tų, kurie skelbia, jog kaip konkrečių kūnų, taip be jokio skirtumo ir elementų rūšys (formos) yra grynos substancijos.

Brutas. Nagi, jei turi ką nors, ką laikai mintyse to dalyko patvirtinimui, išklok: juk nemanau, kad tu taip galvoji neapgalvotai ar be priežasties.

Eudoksas. Kitų argumentus praleidžiu; prieš tave iškeliu vienintelio Aleksandro, kurį tu pasirinkai savo pagrindiniu vadovu, nuomonę. Tad tegu prieš akis būna atvirai padėta Aleksandro vieta, kur raštu aptariamos elementų formos, kad iš ten mums būtų nepažeista nuomonės patvirtinimo galia.

Brutas. „Todėl (sako jis), ta rūšis (forma), kuri kyla iš meno, jokiu būdu nėra substancija, kaip ir pats menas: o forma, kuri yra iš gamtos, be abejonės yra substancija, kaip ir pati gamta. Tačiau iš tikrųjų ugnyje, kuri yra natūralus ir paprastas kūnas, mes laikome karštį ir sausumą rūšimi (forma), ir iš jų bei juose atsiradusį lengvumą.“ Šiais žodžiais jis aiškiai tvirtina, kad natūralaus sudėtinio [kūno] forma yra substancija, o elemento – kokybė, kaip ir kokio nors menu pagaminto daikto: ir apie jo nuomonę nereikia nieko giliau tyrinėti.

Knyga apie sielą.
Eudoksas. Bet tai gali atrodyti pasakyta nepakankamai apdairiai ir neparemta jokiu įrodymu: nepadėk knygos, bet atversk ją toliau, perskaityk, ką jis prideda šiek tiek vėliau.

Brutas. Mielai. Tai paminėjęs, jis prideda štai ką: „Kadangi pati rūšis (forma) negali egzistuoti savaime atskirta ir atjungta nuo materijos, vis dėlto neabejojame, kad jos abi yra substancijos. Juk kaip materija, taip ir natūrali rūšis (forma) yra substancija; nes substancijos dalys yra substancijos. Dar daugiau, kadangi abi dalys yra substancija, tai, kas susideda iš abiejų, yra ir substancija, ir viena kokia nors prigimtis, ne taip, kaip matome padaryta menu. Juk šių subjektas yra substancija: o rūšis (forma) laikoma kokybe.“ Ar tau to neužtenka?

Įrodymas prieš Aleksandrą.
Eudoksas. Iš tiesų užtenka. Bet pažiūrėk atidžiau, ar autoriaus mintį perteikei grynai ir ištikimai.

Brutas. Kodėl gi ne grynai ir ištikimai? Juk tikrai žodis žodin.

Eudoksas. Tad klausykis. „Substancijos dalys (sako jis) yra substancijos.“ O juk tiek elementas, tiek sudėtinis kūnas yra substancija. Vadinasi, kaip sudėtinio kūno, taip ir elemento dalys yra substancijos. Šiuo samprotavimu, jei Aleksandras įrodo, kad natūralaus sudėtinio [kūno] forma yra substancija, tuo pačiu padarys išvadą, kad ir paties elemento rūšis (forma) turi būti priskirta substancijos giminei.

Brutas. Ar ne šiuos tinklus man tiesei?

Eudoksas. Ne aš, bet tu pats sau, jei tai kokie tinklai, juos užmetei.

Brutas. Jaučiuosi pagautas, bet tik vieną kartą; o jei galėsi mane tais pačiais [tinklais] vėl įpainioti, tada jau laikyk: nes manau, kad pro šiuos tinklus lengvai prasiveršiu tuo, kad Aleksandrui forma galbūt nėra elemento dalis, kadangi, jo sprendimu, ji yra kokybė, nors mišinio forma yra visumos dalis ir substancija.

Eudoksas. Jei jis pasakė, kad tik materija yra elemento dalis, iš kurios jis turi visą būtį (to einai), tai elemento rūšis, kuri yra kokybė, nieko nepridės jo esmei.

Filiatras. Dar ir dar kartą žiūrėk, ką darai; juk stovi ant stataus ir slidaus [krašto], kur vargu ar gali išsilaikyti ar žengti nenukritęs.

Eudoksas. Pasakyk man, Brutai, argi materija nėra viena, bendra visiems daiktams?

Brutas. Taip manau.

Eudoksas. Bet natūralių daiktų esmės labai tarpusavyje skiriasi.

Brutas. Man bent taip atrodo.

Eudoksas. Tai kokiu būdu galėsi tuos daiktų skirtumus nustatyti iš materijos, kuri visiems yra viena ir ta pati? Arba kaip iš to grubaus ir bendro visų daiktų principo kiekvienas daiktas gaus savą savo giminės esmę?

Brutas. Nematau kaip.

Eudoksas. Taigi, jei yra įvairios eilės ir skirtingos giminės daiktų, kurie susideda iš gamtos, jei yra tam tikra savita ir kiekvienam sava prigimtis, būtina, be tos bendros materijos, nustatyti kažką kitą, kuo atskiri daiktai įgytų savo rūšį ir būtų savos prigimties.

Brutas. Tai išties būtina.

Eudoksas. O tas, kas tai bebūtų, kas suteikia esmę visumai, turi būti kažkas puikaus ir pranašesnio už materiją.

Brutas. Žinoma; nes iš to kiekvienas daiktas gauna savo vardą.

Eudoksas. O juk tai yra tai, ką tu esi įpratęs vadinti daikto rūšimi ir forma.

Brutas. Taip įpratę ir daugelis kitų.

Eudoksas. Vadinasi, būtina, kad forma būtų pirmoji ir pagrindinė visų daiktų dalis.

Brutas. Aš visiškai nebijau to pripažinti dėl antrinių kūnų, bet elementų atžvilgiu yra visai kitaip. Juk jų rūšis (forma) yra kokybė.

Eudoksas. Tarsi kokiu ratu vėl grįžti į tas pačias tamsas. Parodžiau, kad tuo pačiu samprotavimu bet kurios substancijos, ar paprastos, ar sudėtinės, rūšis yra substancija. Bet kadangi to reikalauja dalykas, pereikime prie atskirų dalykų ir paaiškinkime jų prigimtis po vieną. Augalas ar metalas savo formai skolingas už tai, kad yra augalas ar metalas: ir visi kiti tuo pačiu būdu. Ar tai tiesa?

Brutas. Taip teigia.

Indukcija (Išvedimas).
Eudoksas. Būtina, kad ir pats elementas elemento prasmę būtų gavęs tik iš rūšies (formos).

Brutas. Ir tai tiesa.

Eudoksas. O juk per formą elementas yra substancija, ir šios giminės substancija. Juk kad jis būtų šios ar anos giminės substancija, tai yra, kad būtų ugnis arba žemė, jis negalėjo to gauti iš materijos, kuri visiems daiktams yra bendra.

Brutas. Tai jau prieš tai pripažinau.

Eudoksas. Iš kur gi tada?

Brutas. Iš savo formos.

Eudoksas. Vadinasi, ši elemento forma, per kurią ugnis yra ugnis ir skiriasi nuo vandens, yra substancija.

Brutas. Kaip tai?

Eudoksas. Juk jei ugnis yra substancija, kaip pats pripažįsti, tai tas, kas jai suteikia tai, kad ji būtų ugnis, irgi yra substancija.

Brutas. Tai logiška.

Eudoksas. O tai yra pati ugnies prasmė (esmė), kurios tu neneigi esant forma: iš to būtinai seka išvada, kad tiek ugnies, tiek kiekvieno elemento forma yra substancija.

Iš apibrėžimo.
Todėl mes, norėdami apibrėžimu aprėpti elementą ar kitą substanciją, neapibrėžiame jo nei figūra, nei spalva, nei grožiu, nei bjaurumu, bet ta substancija, iš kurios kiekvienas natūralus daiktas gavo savo esmę, o tai yra forma, kuri užbaigia kiekvieno daikto apibrėžimą. Vėlgi, kaip augalas nuo metalo, ir gyvūnas nuo augalo skiriasi formos įvairove ir nepanašumu, taip ir elementas, kuris pats irgi yra substancija, nuo išorinių substancijų skirsis tam tikra įgimta ir jam įdiegta substancija. Juk kaip substancijos esmės negali užpildyti jokia akcidencija, taip ir tas daiktų ousiodes (esminis bruožas), tai yra, kaip kai kurie sako, esminis skirtumas, negali būti sudarytas iš akcidencijos, nes ji negali pakeisti natūralaus daikto esmės. Taigi, kai visose kitose substancijose tai, kuo viena skiriasi nuo kitos, yra substancija, kaip gali būti, kad elementuose, kurie yra tikros substancijos, būtų kitaip?

Brutas. Išties, šio ginčo nebekurstysiu ilgiau, ypač kai įtraukiau jį, kaip sakai, ne itin būtiną tavo reikalui. Todėl nebijosiu šiuo klausimu pereiti į tavo nuomonę: ir vargu ar patikėsiu, kad Galenas, Aleksandras, Filoponas ir kiti garsūs šios mokyklos vyrai elementams priskyrė formą, neturinčią jokios substancijos dalies, sudarytą tik iš kokybių. Bet (kaip aiškina Avicena), kadangi mums beveik nežinomos daiktų esmės, ir kadangi nėra uždėti savi pavadinimai formoms, dėl to galbūt atsitiko taip, kad tie vyrai elementų formas vadino savitų ir neatskiriamų kokybių vardu.

Eudoksas. Tai žinoma labiau toleruotina: taip tuos didžius vyrus kukliai apginsi nuo grubaus neišmanymo nusikaltimo.

Filiatras. Jau nesigailiu dėl šio klausimo, nors ką tik bijojau, kad atrodysiu pasielgęs netinkamai. Ir kadangi mokymosi troškimas nėra gėdingas, visiškai nesibaiminsiu vėl iškelti į vidurį kai kuriuos filosofinius dalykus.

Eudoksas. Tad dėstyk kiek gali trumpiau, kad skubančius prie rimtesnių dalykų nesulaikytum mūsų pusiaukelėje.

NATŪRALAUS KŪNO FORMA YRA PAPRASTA SUBSTANCIJA, O NE KILUSI IŠ SUBJEKTO FORMŲ; PRIEŠ ALEKSANDRĄ, III SKYRIUS.

FILIATRAS.
Kiekviena substancija, kuri suvokiama pojūčiais, yra sudėta iš subjekto ir rūšies (formos) tarsi iš savo dalių, lygiai kaip ir bet koks meno kūrinys, sukurtas iš vario, akmens ar medžio materijos, turi tam tikrą rūšį ir papuošimą iš meno.

Elemento materija yra paprasta. Sudėtinio kūno materija yra sudėtinė iš elementų.
Elementas, kuris yra paprastas kūnas, kaip subjektą turi paprastą ir visiškai beformę, visų rūšių neturinčią materiją. O sudėtinis ir mišrus natūralus kūnas negali turėti paprasto subjekto. Juk matome, kad vienodo pavidalo ir visur į save panašus kūnas (graikai vadina homoiomeres), kuris yra visų sudėtinių [kūnų] pats paprasčiausias, kaip auksas, kaip akmuo, kaip geležis, turi subjektą, sumaišytą ir sulipdytą iš keturių elementų. Juk anksčiau pripažinome, kad mišraus kūno materija yra gauta iš keturių elementų, kurie, išlaikę savo formas, išlieka mišriame kūne. Nes jei žūtų jų formos, tada iš tikrųjų būtų žūtis, o ne sumaišymas.

Nepanašiųjų dalių materija yra daugialypė.
Be to, stebėdamas daugiaformį ir įvairios prigimties kūną, kokia yra ši rožė ar anas taip maloniai mums besišypsantis lauras, akių žvilgsniu aiškiai matau (nes įrodymo patikimumas negali būti didesnis iš kitur), kad subjektinis kūnas susideda iš daugelio ir nepanašių dalių: viena yra šaknis, kita žievė, kita mediena, kita šerdis, kiti lapai, kitos uogos.

Nepanašiojo kūno dalys.
Vėlgi, gyvūno subjektas yra atskirtas dar didesne nelygybe ir platesne įvairove, kuris, be tų dalių skirtingumo, turi jose ir sandarą, ir daugialypę figūrą.

Eudoksas. Palietei dalyką, Filiatrai, visapusiškai naudingą ir, nemanau, abejotiną, nes jis daugiau nei pakankamai patvirtintas pojūčiais; o jei netyčia ieškosi argumento be pojūčių, stebėdamas gyvenimo funkcijas ir veiksmus, pamatysi, kad nervai, plaukai, mėsa įgijo tokias nepanašias galias ir paskirtis, jog paskelbsi, kad ir jų prigimtys bei esmės labai plačiai skiriasi. Be to, šios panašiosios (similares) dalys, nors ir sudėtinės, turi tam tikrus savitus temperamentus (mišinius), ir kol šie išlaikomi sveiki ir nepažeisti, dera, kad ir jų prigimtys, kurios yra temperamento palydovės, išliktų nesugadintos. Juk kas galėtų jas suardyti, jei temperamentas nepažeistas? Taip tampa aišku, kad gyvūno sandaroje kaulai, nervai, mėsa, plėvelės ir likusios panašiosios dalys skiriasi ne tik spalva, tankiu ar kitomis savybėmis bei formavimu, bet ir įgimtu temperamentu, ir sava esme bei rūšimi. Čia, jei kas nors manys, kad to nepakanka daiktų skirtumams nustatyti, tai kokiu gi, meldžiu, kitu būdu atskirs daiktų esmes? Arba kas gi pateiks kūnus, kurių esmė būtų labiau nepanaši nei šių? Ir vis dėlto (jei kokiems kitiems, tai šiems) niekas neneigs, kad jie turi savo substanciją, nebent kas nors būtų nuėjęs iki tokio ginčo ir beprotybės, kad drįstų sakyti, jog tiek mūsų kūno dalys, tiek kiti labiausiai besiskiriantys kūnai atskiriami tik akcidencijomis. Bet toks asmuo atstatys jau seniai nušvilptą seniausių filosofų dekretą, kurie, atmetę formas, tvirtino, kad viskas užbaigiama ir atskiriama tik akcidencijomis. Todėl, pritardamas čia tavo pasiūlytai nuomonei, pripažįstu, kad ne tik gyvūnų ir augalų kūnai, bet ir kai kurių akmenų bei metalų turi daugialypį subjektą, kurio dalelės skiriasi rūšimi ir esme, o ne vien akcidencijomis.

Argumentai, kuriais bandoma įrodyti, kad nepanašiojo kūno forma yra sudėtinė.
Brutas. Palengvinote man naštą nemenkai, nes kitaip būčiau tai aiškinęs plačiau ir išsamiau. Juk dabar jums įrodysiu, kad keturių gamtos pradmenų forma yra pati paprasčiausia, o iš jų sudarytų sudėtinių kūnų – tobulesnė ir sulipdyta iš daugelio. Juk taip patys, atidžiai tyrinėdami daiktus, matote, kad akmenyje glūdi pranašesnė forma nei elemente, ir augale nei akmenyje, ir gyvūne nei augale: tarsi pagal subjekto orumą gamta kiekvienam būtų suteikusi formą. Nejaugi tu neigsi, kad forma yra sudėtinė tiems, kurių subjektas yra sudėtinis? Arba jei tai pripažinsi, argi nesutiksi ir su tuo, kad kiekvieno daikto forma yra gimusi ir kilusi iš tų formų, kurios yra jo subjekto sandaroje? O jei pripažinsi, kad tai taip yra, būtinai turi kartu pripažinti, kad jos nereikia ieškoti kitur ir nereikia jai priskirti jokių galių, išskyrus tas, kurias suteikia paprastųjų [elementų] prigimtis. Ar šie argumentai tau atrodo pakankamai tvirti? Norėčiau išgirsti, ką apie juos manai ir kokiais argumentais juos paneigsi.

Sprendimas.
Eudoksas. Iš kur ir iš kokių šaltinių šie dalykai yra ir kur link jie nukreipti, matau pakankamai aiškiai: ir negali būti, kad jie būtų išspręsti be didelio ginčo: apie juos iš tiesų pasakysiu savo nuomonę pagal Aristotelio mintį. Elemento forma paprastame subjekte yra paprasta; o natūralaus sudėtinio kūno, nors subjektas yra sulipdytas ir susidedantis iš skirtingų dalių, visumos forma visgi yra paprasta, tačiau tokia, kuri, naudodamasi daugialypiu ir sudėtiniu subjektu, atlieka daugialypes ir sudėtines funkcijas, iš kurių suvokiamas jos tobulumas.

Brutas. Pasakyk tai aiškiau, nes sunkiai suprantame.

Formų eilės (tvarka).
Eudoksas. Formų yra daug eilių, suskirstytų pagal pareigų (funkcijų) rūšis. Juk kadangi forma yra tam tikra prigimtis, ir ji yra judėjimo principas, tai bet kuri [forma], kuri bus vieno ir paprasto judėjimo priežastis, ta bus teisėtai laikoma pačia paprasčiausia, nepilniausia ir žemiausia: o ta, kuri bus daugialypio ir įvairaus judėjimo kūrėja, be abejo, bus tobulesnė ir tam tikros aukštesnės eilės.

Pirmoji forma.
Taip elemento forma, kadangi ji vietos pakeitimu juda tik aukštyn arba žemyn, laikoma pačia nepilniausia ir menkiausia iš visų; augalo, kuri sukelia dar ir mitybos, augimo bei dauginimosi judėjimą, be abejo, laikoma tobulesne ir kilnesne. Už šią vėlgi tobulesnė yra gyvūno forma, kuri be šito suteikia pojūtį ir valingą judėjimą.

Žmogaus forma.
Galiausiai aukščiausia ir tobuliausia iš visų yra žmogaus rūšis (forma), kuri virš viso to dar gavo protą – dievišką dovaną iš nemirtingųjų dievų. O derėjo, kad forma, kuri yra tobulesnė ir apdovanota daugiau galių, turėtų pilnesnę ir labiau paruoštą kūno tarsi dirbtuvę, kad daugialypę instrumentų gausą ir įvairovę pritaikytų vis kitoms ir kitoms funkcijoms. Juk nei tobula ir daug veiksmingumų savyje turinti forma nepersikels į grubią, paprastą ir neapdailintą materiją, nei, jei persikels, galės joje išsilaikyti saugi arba pilnai atlikti visas savo pareigas.

Elementų materija yra visiškai grubi ir paprasta. Akmens subjekte yra tik elementų temperatūra (mišinys). Augalams paklotas ir nepanašus, ir jau organiškas kūnas: o gyvūnuose dalių nepanašumas yra ir didesnis nei augaluose, ir instrumentų dermė bei elegancija dailesnė. Galiausiai patį žmogų Gamta sukūrė taip meistriškai, kad atrodo norėjusi, jog pagal jį, kaip pagal patį tobuliausią kūrinio pavyzdį, būtų sprendžiama apie ją pačią – tiek daug pakopų ji iškėlė jį virš visų kitų natūralių daiktų.

Taigi tokiu būdu visų daiktų forma iš tiesų yra paprasta, bet kuo į aukštesnę vietą ji iškelta, ir kuo daugiau veiksmingumų savyje turi, tuo tobulensis, labiau paruoštas ir atskiriems dalykams atlikti patogesnis subjektas jai teko: juk kūnas sukurtas dėl formos, o ne forma dėl kūno.

Kitas argumentas.
Brutas. Ką girdžiu? Išties tu laimingas, kad čia nėra tų filosofų būrių, kuriais aš seku: jei jie dalyvautų, visi, žinau, tave pultų, ir atskiros mokyklos su tavimi bylinėtųsi pagal aukščiausią teisę: spaustų tas mūsų kunigaikštis Aleksandras ir, atitraukęs tave nuo tavo nuomonės, lengvai atvestų į savąją; kiti, kurių beveik nesuskaičiuosi, laikytų tave įpainiotą savo diskusijų ir klausimų kilpose, su kuriais tau nebūtų leista kovoti lygiomis teisėmis. Juk jei paprastųjų [kūnų], iš kurių daiktai susideda, rūšys (formos) išlieka sveikos sudėtiniame [kūne] ir nežūsta, kaip pripažįsti, tai visiškai logiška, kad jos ne kitaip tarpusavyje susideda ir susimaišo, kaip ir materijos, kuriose jos glūdi, ir iš tokio susimaišymo gimsta visumos forma, ir ji, kaip ir subjektas, yra sudėtinė, tarsi tam tikra ją sudarančių formų harmonija. Pateiksiu, jei netyčia pageidauji, patį tikriausią argumentą. Augalo ir viso gyvūno veikimas kyla iš visų dalių funkcijų, sutariančių į vieną, ir visumos veikimas nėra kitoks nei visų tarpusavyje sutariančių dalių veikimas: taip pat, tarsi aiškiu balsu skelbiant gamtai, reikia tikėti, kad visumos forma yra niekas kita, kaip ta atskirų formų dermė ir sutarimas, ir kad ji pati yra kilusi ne iš kitur, kaip tik iš jų.

Knyga apie sielą.
Ką gi sako Aleksandras: „Paprasti (sako jis) kūnai, kurių subjektas yra paprastas, gavo iš gamtos ir paprastą rūšį (formą). O tie, kuriuose subjektas nėra paprastas, bet jau koks nors kūnas arba sudėtinis: tuose rūšis (forma) yra papuošimu skirtingesnė, ir sudėtingesnė, ir tobulesnė. Ir ne be pagrindo: juk ta rūšis, kuri yra materijoje ir subjekte, prideda kažką prie rūšies tų, kurie yra sudėtiniai.“ Po keleto įterptų žodžių jis prideda štai ką: „Formų daugybė ir jų įvairus susimaišymas subjektiniuose kūnuose gali atnešti tolygią pokyčio priežastį.“ Argi tai aiškiai nekalba, kad tų kūnų, kurie maišosi, formos taip pat susimaišo, ir iš jų iškyla visumos forma, kuri pati taip pat yra sudėtinė?

Filiatras. O dievai, koks tarp jūsų nesutarimas! Ar yra kas nors labiau ginčytina nei šis ginčas? Reikalas jūsų ginču privestas iki to, kad nebežinau, kuo labiausiai sekti; kadangi jis jus nubloškė stačia galva į priešingus kraštutinumus, tarsi diapazon, ir nematau, kaip jūsų prasmės galėtų būti arba sutaikytos patogia interpretacija, arba teisingai nuspręstos vardan tiesos: belieka, kad aš, perleidęs arbitro ir tarpininko garbę kitiems, būčiau tik šio ginčo stebėtojas.

Brutas. Puiku.

Sprendimas.
Eudoksas. Dabar gi, jei tau atrodo tinkama, imkimės tavo argumentacijos tyrimo: kuri, man bent jau atrodė, krypo į tai, kad pasitelkus įrodymą, visiškai nustatytų ir pamokytų, jog sudėtinio kūno forma susijungia iš paprastųjų [kūnų] formų. Čia tu bandei mus grėsmingai išgąsdinti priešininkų skaičiumi ir, kaip manai, dideliu vardu, nors galbūt nelabai tinkamų. Bet jei esame puolami liudininkais, ir mums lygiai taip pat patiktų gintis prašant liudininkų pagalbos, vietoje daugelio mums bus vienas Aristotelis, kurio autoritetas ir argumentacija gali paneigti visų visus argumentus.

2 knyga apie Sielą.
Jis (tikiu, kad atmenate raštus), jau seniai disputuodamas, nusprendė, kad nei siela, nei forma nėra harmonija. Mat harmonija yra sutariančių ir derančių garsų proporcija. O ši proporcija nėra substancija; tačiau siela yra substancija. Be to, Siela yra pirmesnė už kūną ir pranašesnė, ir, turėdama viršenybę bei valdžią, pati jį valdo ir judina.

Siela nėra paprasta, nei sudėtinė harmonija.
Harmonija gi yra vėlesnė už savo instrumentą, kaip lyra, ir neturi jame jokios valdžios, bet yra judinama, o ne valdo. Be to, bet kokiu būdu iširus suderintų dalykų dermei, išyra ir pati harmonija, o pasikeitus [dermei] – ji sustiprėja arba susilpnėja: tačiau dalių mišinyje ir temperatūroje yra kitaip; juk pasikeitus jos temperatūrai (mišiniui), neatsiranda ar neegzistuoja iškart kita ir vis kita siela. Ir nors kūnas kartais pasikeičia net iki sužalojimo, siela vis dėlto išlieka, net jei matome harmoniją sugadintą: ir kiekvienam laisva keisti savo temperamentą, bet sielos niekas nekeičia, nebent su gyvybe.

Kas gi tad sakytų, kad forma yra harmonija? Nei to kūno, kuris vadinamas anomoiomeres (nepanašių dalių) dėl to, kad turi ne vienos giminės ir ne visur į save panašias dalis, forma nėra tam tikra tos pačios giminės ir tarpusavyje panašių formų kompozicija, kurios taip tarpusavyje susietos ir sujungtos atrodytų, kad be jokio nesutarimo sutartų ir derėtų į vieną.

Dalių vienybė iš formos.
Juokinga juk manyti, kad siela arba forma, lygiai kaip ir subjektinis kūnas, susideda iš skirtingų dalių ryšio ir kompozicijos. Bet būtina, kad viso sudėtinio [kūno] forma būtų viena ir paprasta, kuri, būdama skirtinga nuo paprastųjų [dalių] ir dalių formų, tas [dalis] išlaikytų visumoje nesugadintas ir sveikas, kitaip jos žūtų.

Tai įrodoma patikimiausiu Aristotelio liudijimu iš septintos Metaphysika knygos pabaigos. „Tai (sako jis), kas susideda iš ko nors, yra taip sudėta, kad visuma būtų viena, ne kaip krūva, bet kaip skiemuo (o skiemuo nėra patys elementai [raidės], ir ba nėra tas pats, kas b ir a, ir mėsa nėra ugnis ir žemė: iširus elementams, šių nėra, sakau, mėsos ir skiemens: o elementai yra, ir žemė, ir ugnis), taigi skiemuo iš tiesų yra ne tik elementai, balsė ir priebalsė, bet ir kažkas kita. Lygiai taip pat ir mėsa yra ne tik ugnis ir žemė, arba karšta ir šalta, bet ir dar kažkas.“ Ta pačia prasme yra ir šie žodžiai: „Tai iš tiesų yra kiekvieno daikto substancija (esmė); juk tai yra pirmoji priežastis, dėl kurios daiktas egzistuoja, kuri nėra elementas, bet principas.“

Yra ir daugiau vietų antrojoje knygoje „Apie gyvūnų atsiradimą“, kuriose jis tai paaiškino dar akivaizdžiau. Bet apie tai kitur atskirai daugiau. O kodėl reikia įvesti kažką kito, naują principą ir priežastį virš paprastųjų [dalių] formų, jis pateikia, kai „Apie Sielą“ ginčijasi su Empedokliu: paprastieji [elementai], o ypač priešingi, negali susieiti į vieną ir būti išlaikyti, nebent kažkas stipresnio ir galingesnio juos suveržtų ir sulaikytų tarsi tvirtu ryšiu, kad jie, atplėšti ir išsklaidyti, tuojau pat negrįžtų ten, iš kur atskirai atsirado.

5 skyrius.
Knyga 1 apie sielą.
Be to, pirmojoje knygoje „Apie Sielą“, prieš Platoną, tuo pačiu argumentu parodo: jei į vieną ir tą patį susijungs tie dalykai, kurie yra skirtingi ir daugelis, būtina, kad jie būtų verčiami kito jėgos susijungti ir, kad neišsiskirstytų, būti sulaikomi. Iš to aiškiai suprantama, kad kaip sakome kūną esant vieną, nors ir sudėtą iš daugelio, taip reikia sakyti, kad jo forma yra viena ir paprasta. Ką turi, meldžiu, į tai atsakyti? Manau, Aristotelį pranoksi arba autoritetu, arba argumentų subtilumu bei jėga, kuriais jis su visu uolumu ir visomis jėgomis bando pasiekti, jog būtina, kad sudėtinių kūnų formos būtų paprastos.

Brutas. Aš, žinoma, kai tik dėsčiau savo nuomonę, nenorėjau sakyti, kad sudėtinio kūno siela arba forma yra harmonija ir tam tikra kompozicija iš daugelio.

Eudoksas. Tavo kalba tai reiškė. Ką gi tad manai? Pasakyk, prašau, atviriau.

Natūralių dalių kilmė.
Brutas. Norėjau pasakyti štai ką: sudėtinio [kūno] forma yra tam tikra jėga, kilusi iš jam pavaldžių kūnų temperamento ir mišinio. Juk subjekto paruošimas iš mišinio ir pati potencija (galimybė), kai pasiekia užbaigimą, tada yra veiksmas (entelecheia) ir tobulumas, kas yra daikto forma. Taip manau, kad forma yra išvedama iš materijos potencijos, nes pati potencija, nenutrūkstamu progresu, pereina į formą ir tampa aktu (tikrove).

Eudoksas. Tai yra to Aleksandro Afrodiziečio [žodžiai]. Ar tad nori stoti ginti jo dalies?

Brutas. Kodėl gi ne, prašau?

Eudoksas. Dar ir dar kartą žiūrėk, ką atsakai, ir kokia bei kokio dydžio nepatogumų pasekmė tave beveik užgriūva.

Absurdas, kuris kiltų iš to, jei siela kiltų iš subjekto.
Brutas. Kokių gi?

Eudoksas. Būtina, remiantis tuo autoriumi, nustatyti subjekto paruošimą ne tik kaip prisidedančią ir padedančią, bet kaip pirminę ir veikiančiąją priežastį: kaip tą, kuri iš savęs iškelia ir pažadina visą formos esmę. Ir kad tuo pačiu metu iš subjektinio kūno iškyla visa siela ir rūšis (forma), ir kad formų įvairovė kyla iš kūnų skirtumo.

Brutas. Tai yra tos nuomonės principai ir tarsi pamatai.

Eudoksas. Išties baisu. Juk iš to seka, kad visa forma, net ir pati puikiausia žmogaus protaujanti siela (mens), yra mirtinga ir pasmerkta sunaikinimui, jei ji atsiranda iš subjektų paruošimo ir kaip nykstanti harmonija: kas gali būti už tai absurdiškiau ar labiau bedieviška?

Brutas. Geri žodžiai: sakai dalyką tam vyrui nei naują, nei netikėtą.

Eudoksas. Puiku, geriausiasis vyre, tęsk kaip pradėjai: ir nesigėdyk to. Reikės pripažinti subjektą vertesniu už rūšį (formą) ir pranašesniu: kad jam sudėtiniame [kūne] priklauso valdžia, ir kad jis vadovauja veiksmams juos valdydamas, kuriuos visus atlieka per formą kaip per instrumentą: ir kad forma neturi būti laikoma pagrindine funkcijos priežastimi, kuri naudotųsi kūnu kaip instrumentu.

Brutas. To, manau, tau nebūtų pripažinęs Aleksandras.

Eudoksas. Tačiau tai yra susiję su ankstesniais dalykais ir iš jų seka, ką jis pripažino net nelaukdamas tavo sprendimo ir nepasiėmęs tavęs patarėju. Juk ką jis sako? „Sunkumas (sako) ne dėl to veržiasi žemyn, kad naudojasi žeme, kurios tai yra galia: bet pati žemė, tarpininkaujant sunkumui (kuris yra ir galia, ir forma, ir žemės tobulumas), nešama žemyn. Tas pats būdas galioja ir sieloje, kadangi ji taip pat yra to kūno, kurio yra valdoma, galia, aktas ir forma. Juk jos atsiradimas tam tikru būdu yra iš pirminių kūnų mišinio ir temperamento, kaip parodėme: Ir tas kūnas, kuriame matome sielą turint valdžią, veikia per sielą.“ Ar atpažįsti tai, Brutai?

Brutas. Atpažįstu puikiai: ir manau, kad tai ne absurdiškos, kaip tu [sakai], bet diskutuotinos problemos.

Eudoksas. Ar tau visai negėda dėl tokios bjaurios nuomonės? Už kurią filosofijoje nieko negalima pasakyti ar sugalvoti nei labiau iškreipto, nei monstriškesnio. Manau, stebisi (arba: gėdinasi) tie geri ir mokyti vyrai, kurie čia su mumis, išgirdę tą tokią iškrypusią filosofiją. Bet tegu jokia baimė tavęs nenugali, nei gėda nesusmukdo, kad mažiau tvirtai stovėtum savo pozicijose ir atlaikytum tuos pačių absurdiškiausių dalykų puolimus, kiek galėsi: juk iš šio atsilaikymo, manau, aiškiau sušvis tiesa.

Brutas. Kam čia reikalingas tavo raginimas? Stovėsiu bebaimis ir neabejodamas su didžiausiu įmanomu pasitikėjimu tvirtinsiu, kad visa, ką čia pateikei iš Aleksandro, yra kuo tikriausia ir viskas su savimi puikiausiai dera: o atrodo daug kas klaidinga, nes tai yra paslėpta ir nutolę nuo minios supratimo: bet šiuose dalykuose, kaip ir visuose, kurie remiasi proto tikėtinumu, manau, pakanka, jei viskas tarpusavyje susiję, niekur neįsiterpiant prieštaravimams, ir kad kiekvienam laisva tikėtinai įvesti naujus dalykus, tik tegul saugosi vieno – kad nepasakytų ko nors, kas galėtų atrodyti nepakankamai nuoseklu.

Eudoksas. Ką padeda nuomonių įvairovė, jei laikaisi tos, kuri, atrodo, nusileidžia kitoms ir remiasi mažiau tikėtinais argumentais? Bet prie dalyko, viską tiksliai apsvarstykime. Aleksandras sako, kad kūnas veikia per sielą, lygiai kaip žemė per sunkumą nešama žemyn: tarsi siela būtų veikiančio kūno instrumentas. Aristotelis priešingai mano, kad visi visų, tiek gyvūnų, tiek augalų kūnai yra sielos instrumentai ir sukurti dėl jos. Aleksandras sielą ir apskritai kiekvieną daikto formą paverčia pavaldžia kūnui ir daro ją žemesnę. Aristotelis ir visi teisingai filosofuojančiųjų šeimos nori, kad ji būtų kilnesnė ir aukštesnė. Anas moko, kad viso veikimo ir viso judėjimo principas ir priežastis yra kūnas. Šis surinko argumentus prieš Empedoklį, kodėl dera, kad forma, kurią vadina ir tiesiog prigimtimi (gamta), būtų visų judėjimų priežastis ir pradžia.

Dabar gi, pagalvok, prie kurio, manai, verčiau reikia prisidėti: prie Aleksandro ar prie Aristotelio? Kurio autoritetas tau didesnis? O jei vardo reputacija tau yra lengva ir silpna, žiūrėk į argumentus, kuriuos, jei rasi esant tvirtesnius ir akivaizdesnius nei Aleksandro, tada pagaliau niekink Aristotelį.

Brutas. Aleksandrui netrūksta savų argumentų, ir jis nebuvo toks neapgalvotas bei paklydęs, kad jau pakankamai žinodamas Aristotelio mintį, būtų norėjęs neapgalvotai įvesti naują mokymą.

Eudoksas. Daugelis yra užvaldyti tokios didelės šlovės, kaip jie vadina, nemirtingos [šlovės] ambicijos, kad nedvejodami siekia vardo garsumo ir to savo nemirtingumo net klaidingais išradimais arba net piktadarystėmis. Bet tu pripažink tai, kas tiesa: Argi tau neatrodo, kad Aristotelis (nes manau, kad perskaitei visus jo raštus) pateikė šiam dalykui tvirčiausius ir netgi visiškai būtinus argumentus? Argi nepastebi, kad Aleksandras pavyzdžiuose ir indukcijose, ir tuose pačiuose nelabai tikėtinuose, dažniausiai klaidžioja? Bet, meldžiu, atkreipk akis į save patį ir pažvelk giliai į visas dalis: Ar tavęs niekaip nejaudina teiginių begėdiškumas? Ar drįsi savo sielą neapgalvotu prisipažinimu padaryti mirtingą ir tą dangišką dievybę pajungti bjauriam ir purvinam kūnui? Ar priimsi šiuos tokius bedieviškus ir tokius nusikalstamus dalykus? Ką jauti, atsakyk, prašau, paprastai ir atvirai, ir nenorėk, kad tavo laisvė būtų atimta kokio nors, kad ir kokio didelio, žmogaus išankstinio nusistatymo.

Brutas. Tebūnie, kaip nori: kiekvieno dalyko forma yra tam tikra paprasta substancija, ir ji yra pagrindinė ir veikiančioji funkcijų priežastis, pranašesnė už kūną, kuriuo ji naudojasi kaip instrumentu atlikdama funkcijas.

Eudoksas. Bet vis dėlto atrodo, kad ji [forma] kyla iš kūno temperamento, kaip tam tikra paprasta jėga, atsiradusi iš subjektinių kūnų mišinio ir sutariančios harmonijos. To, manau, neneigsi, jei viską pasversi labai kruopščiu tyrimu. Taip juk suprantame, kad sudėtinės teriako arba gydomojo gėrimo jėgos atsirado iš paprastųjų [dalių] bendrų ir sumišusių jėgų, kas atitinka ir Galeno nuomonę.

Eudoksas. O gudrus ir klastingas žmogau! Ko pats negali pakankamai apginti, tai nori atrodyti dovanojąs man, kad gavęs mainais svarbiausią visos diskusijos punktą, likusius atimtum net prieš mano valią. Juk jei pripažinčiau, kad forma kilo iš subjektinių kūnų mišinio, tada lengvai prisiimtum viską, kas ginčytina, sugriovęs visus filosofijos principus.

Brutas. Maniau, kad šis ginčas tarp mūsų gali būti išspręstas tokiu saikingumu: bet kadangi nenori nieko nusileisti dėl kartą priimtos nuomonės, bet viską vykdai pagal aukščiausią teisės griežtumą, ir aš pats užsispyrusiai ginsiu savo nuomonę, nuo kurios jokia jėga, joks pavojus negalės manęs atitraukti: dantimis laikysiuosi to, kad tiek siela, tiek kiekviena rūšis (forma) gimsta iš subjekto kūno sandaros ir įgimtos potencijos, ir nekyla iš kitur, visai nesirūpindamas, ar tu ją nustatysi mirtinga, ir vėlesne bei menkesne už materiją, ir jos instrumentu, ar priešingai. Tai yra pati tvirčiausia tvirtovė, į kurią pasitraukiu, apsaugota pylimu, grioviu ir daugybės argumentų strėlėmis bei ietimis: jei nusprendei ją pulti, pajusi, kokios galingos ir greitos mašinos iš ten ateina prieš tave.

Eudoksas. Aš gi galbūt jokiomis mašinomis, bet tik pasalomis ir požeminiais urvais tave pulsiu. Tad eime, mieliausias Brutai: ši tavo jėga, kurią vadini natūralaus daikto forma, argi nėra substancija? Juk net pats Aleksandras neneigs, kad ji yra substancija: o ką tu?

Brutas. Tebūnie substancija.

Eudoksas. Mišrių elementų temperatūrą (mišinį) ir iš to kylančią visą subjekto būseną bei potenciją priskiri, žinau, kokybių giminei.

Brutas. Taip būtina.

Eudoksas. O juk iš vienos ar iš daugelio kokybių substancija negali kilti.

Brutas. Visiškai negali.

Eudoksas. Tai kaip galės būti, kad pati daikto forma kiltų iš kokybių sumaišymo ir temperamento, ir vienos kokybės, be jokios substancijos pagalbos ir veikimo, pagimdytų substanciją?

Brutas. Ji atsiranda (kad ko nežinotum) ne vien iš kokybių mišinio ir temperatūros, bet ir iš paties jų formų, kurios yra elementuose, susiliejimo ir sumaišymo.

Eudoksas. Bet Aleksandras elementų formas priskyrė kokybių giminei, tad ir šiuo pagrindu, bent jau remiantis tuo autoriumi, būtina, kad sudėtinio [kūno] forma kiltų iš kokybių.

Brutas. Aš gi šiuo metu jam visiškai nepritariu, bet verčiau Averojui, kuris nustatė, kad elementų formos yra dviprasmės, dvejopos giminės; jei čia prašau jo pagalbos, kas dabar trukdys, kad viso sudėtinio [kūno] forma iškiltų iš paprastųjų subjektų formų?

Eudoksas. Nes net ir taip forma nebus paprasta, bet kaip kūnas, taip ir ji pati bus sudėtinė.

Brutas. Dar nesupranti mano minties, kaip matau.

Eudoksas. Kaip tai?

Brutas. Nes aš manau, kad iš pavaldžių formų temperatūros gali gimti paprasta [forma], kuri, nors pati yra paprasta, vis dėlto tarsi savo prieglobstyje apimtų visų formas.

Eudoksas. Ar manai, kad tai įmanoma?

Brutas. Kodėl gi ne?

Eudoksas. Paklausyk truputį, kad sužinotum, ko aš noriu, ir ko tu sieki.

Brutas. Klausau, sakyk ką nori.

Eudoksas. Viskas, kas susirinko natūralaus daikto sukūrimui, ar paprasti, ar sudėtiniai kūnai, prieš jiems susidedant ir susijungiant abipusiu veiksmu, kiekvienas turėjo ir savo materijas bei formas, ir kokybes, nuolat juose glūdinčias: Ar taip?

Brutas. Kur link tai?

Eudoksas. Dabar tai visai nesvarbu, tik atsakyk; ir neskubėk per greitai link pabaigos.

Brutas. Pripažįstu, kad elementai, aprūpinti tais trimis dalykais, susirenka daiktų kūrimui: Kas po to?

Eudoksas. Kol vyksta tikras ir tobulas jų sumaišymas, tos kokybės išsilieja visos į visas. Ar taip tau atrodo?

Brutas. Tai jau dažnai anksčiau pripažinau.

Eudoksas. Bet jų materijos negali susimaišyti visa su visa (diolon), bet po ilgo dalijimosi dalims sumažėjus taip, kad galiausiai tos mažytės [dalelės] laikytųsi tarpusavyje susietos tam tikru ryšiu.

Brutas. Manau, kad taip išties būtina: juk jei įvyktų tobulas materijų susiliejimas, kūnai visiškai įeitų vieni į kitus: kas man atrodo absurdiškiau, nei turėtų būti priimta.

Eudoksas. Ir formos niekada nepalieka materijų, į kurias kartą buvo įlietos, ir negali persikelti pereidamos vienos į kitas; taip atrodė visiems geriausiems filosofams.

Brutas. Ir man taip pat.

Eudoksas. Vadinasi, formų mišinys bus ne kitoks nei materijų, ir formos neiššoks palikusios savo buveines, kad atskirai ir atsiskyrusios nuo materijos susimaišytų tarpusavyje: bet panardintos į subjektus, kaip anie, taip ir šios bus veikiamos. Todėl, kaip materijos negali prasiskverbti visos į visas, taip ir formos.

Brutas. Kokią, pagaliau, padarysi išvadą?

Eudoksas. Kad negali būti paprasta rūšis (forma), kuri kiltų iš tokio susimaišymo.

Brutas. Žiūrėk, kur nori nuvesti reikalą; nes nesuprantu, iš kur arba kokiu būdu tai padarei.

Eudoksas. Pasakysiu, jei nori, aiškiau.

Brutas. Tavo prasimanymai manęs nedomina, ir nemanau, kad mano reikalas atsakyti į tuos klastingus ir aštrius išsisukinėjimus: man pakanka suprasti tai, kad natūralaus daikto forma yra paprasta substancija.

Eudoksas. Galbūt su tavimi sutarsiu, jei be jokio ginčo visą dalyką kartu apmąstysime šiek tiek giliau.

Brutas. Tai man išties yra daugiau nei pakankamai aišku.

Eudoksas. Tad padaryk, kad per tave pasimokyčiau, padaryk, kad pilniau suvokčiau tai, kas mano protą jau seniai jaudina ir kankina.

Brutas. Kas gi tai?

Eudoksas. Šio mano mulo visas kūnas, argi nėra sukonstruotas iš kaulų, nervų, plėvių, mėsos, odos ir kitų panašiųjų dalių sujungimo?

Brutas. Tęsk, ką pradėjai. Ką gi čia atsakysiu į tai, kas žinoma net budeliui.

Eudoksas. Kas toliau? Argi ir tai nėra žinoma, kad šios panašios ir vienodo pobūdžio dalys kūno kompozicijoje išlaikomos sveikos ir nepažeistos, ir kad kiekviena iš jų turi savo ir esmę, ir formą?

Brutas. Žinoma, ir tai taip pat skerdikams.

Eudoksas. Tęsk, prašau, naudotis tuo savo dosnumu atsakant, ir neleisk, kad atrodytum šykštus ar piktas tuose dalykuose, kurie pilni net paprastų žmonių supratimo: Tos mulo dalys, panašios ir vienodo tarpusavio pobūdžio, jokiu būdu nesumaišo nei savo materijų, nei formų (rūšių).

Brutas. To ir nereikėjo, užteko, kad jos būtų sujungtos tinkama ir darnia harmonija tarpusavyje, kokią matai šiuose namuose gavusius akmenis, cementą, rąstus, plytas iš meno.

Eudoksas. Taip ir man atrodo. Tai kokiu būdu gali būti, kad nauja visumos forma, iš tiek daug [dalių], vis dėlto pati kiltų paprasta?

Brutas. Tu pats žiūrėk, vis dėlto taip tikrai yra.

Eudoksas. Jei dalių formos išlieka sveikos ir nepažeistos, kokiu būdu daugelis jų, pačios sveikos ir nesugadintos, pagamins iš savęs kitą paprastą? Jei nustatoma, kad kokia nors kyla iš jų, tai ji turi būti sudėtinė, kaip sakome, kad šių namų rūšis (forma), sudėta meno, yra sudėtinė, o ne paprasta: taigi viso mulo forma bus tarsi tam tikra kompozicija iš pagrindinių formų, ir kaip visas kūnas, taip ir pati visumos forma susidės iš daugelio ir skirtingų dalių. Ar matai, kad tai būtina?

Brutas. Nežinau, kokiais arba iš kur surinktais niekais mus painioji gana aiškiame ir paprastame dalyke; todėl kaip tinkamai tam dalykui sugalvojai tuos išgalvotus palyginimus, spręs kiti: manęs jie tikrai nelabai jaudina.

Eudoksas. Kitiems atsakei pakankamai; bet ar šį paskutinį teisingai atmetei, ar ne?

Brutas. Nežinau, ką sakai.

Eudoksas. Žinai, geriausias vyre, bet gėda prisipažinti.

Brutas. Ką jaučiu, nutyliu ir puikiai laikausi, ir nenoriu tuojau pat viešai skelbti; todėl tu klausk kito, jei atrodo tinkama.

Filiatras. Kodėl tave menkiausias dalykas taip greitai, taip smarkiai sutrikdo, geriausias Brutai? Susikaupk ir bent dėl mūsų atsakyk, kad ši diskusija pagaliau subręstų ir tinkamai baigtųsi.

Brutas. Bet juk šis Eudoksas visada panašus į save: klausinėja tam tikrų smulkmenų ir aštrių dalykų, kuriuos pripažinus arba paneigus, tuojau pat mums supina ilgą kitų pasekmių grandinę, prikimštą nuostabios gausybės pavyzdžių, skirtų pasirodymui, kad supančiotus tomis klastingomis kilpomis priverstų arba tai, kas anksčiau buvo neigta, duoti net prieš valią, arba tai, kas kvailai pripažinta, su raudoniu atsiimti.

Filiatras. Koks tau skirtumas; leisk, kad jis savo nuožiūra viską ištirtų. Nagi, atsakyk.

Brutas. Jei liepia šis mokytų vyrų susirinkimas, pasakysiu, kad sudėtinio kūno forma taip pat yra sudėtinė, turinti substancijos dalį, bet tokia, kuri visgi susideda ir laikosi iš paprastųjų [dalių] formų.

Eudoksas. Deja, tavo tvirtovės aukščiausia dalis jau griūva, saugokis, kad netrukus tavęs viso neužgriūtų.

Brutas. Pakankamai saugu tai, kas liko.

Eudoksas. Kaip sunku ir kaip keblu išrauti nuomonę, kartą ir giliai įsigėrusią į sielas. Šis nepalieka nepajudinto nė vieno akmens, neatsisako net paties absurdiškiausio dalyko, kad tik sau išlaikytų tą vieną – jog daikto forma pažadinama iš subjekto kompozicijos, nesvarstydamas nei jokiu rūpesčiu, nei vertinimu, ką gi jis teigia, ir ar tai įmanoma, ar ne. Pateikiau tau ne tik Aristotelį, bet ir Aleksandro, tavo gynėjo, argumentus, kuriais jis įrodo, kad kiekvieno daikto forma yra paprasta: ką ir tu atvirai bei nuoširdžiai pripažinai.

Brutas. Pripažinau, žinoma, bet prieš šį ginčą, kai dalykai dar vyko gražiai ir be jokio nesutarimo: dabar, kai matau kilusį ir paskelbtą tokį žiaurų karą, nepripažinsiu nieko, kas būtų priešinga šiam mokymui, net įtikintas tikriausiais ir aiškiausiais argumentais.

Eudoksas. Tai be abejo tas, ką pamenu teisingai parašyta komedijoje: Kol siela dvejonių pilna, menku postūmiu ji blaškoma šen bei ten.

Brutas. Netrimituok man to: juk dar neatsitraukiau nuo savo nuomonės.

Eudoksas. Kokia ji, prašau?

Brutas. Ar paprasta, ar sudėtinė būtų nustatyta sudėtinio [kūno] rūšis (forma) (man tai visai nesvarbu), vis dėlto ji yra tarsi tam tikras tobulumas, užbaigtas iš nepilnesnių dalių formų; niekada nuo šios nuomonės nenukrypsiu. Ką tik pateikiau pavyzdį iš Aleksandro apie Teriaką ir sudėtinius vaistus, kurių galia išplaukė iš paprastųjų [dalių] savybių, kad iš to būtų padaryta išvada, jog sudėtinių kūnų formos ir galios kyla ir gauna pradžią iš pagrindinių prigimčių.

Eudoksas. Tinkamas išties palyginimas, kurį jei atgręšiu atgal į tave, sugriausiu visus šios nuomonės pamatus.

Brutas. Kaip tai?

Eudoksas. Teriakas, kuris bėgant laikui dėl abipusio paprastųjų [dalių] poveikio buvo suvestas į vieną [visumą], išlaiko visas paprastųjų [dalių] galias ir esmes nesugadintas, bet prie kurių prisidėjo nauja, ir ji paprasta, visumos forma, papuošta savomis ir naujomis galiomis. Iš kur ji sukelia poveikius, kurie, nors ir neaiškiai, vis dėlto dvelkia visomis paprastųjų [dalių] savybėmis, ir be jų, [sukelia] kitus, kurie yra šios naujai įvestos formos saviti: kuriuos lengvai nuspręsi esant ne vieno iš viso mišinio paprastojo, bet viso teriako. Tuos, kurie jais stebisi, vieni tvirtina kylančius iš visos kompozicijos substancijos, kiti – iš tam tikros savybės, kiti – iš sudarančiosios formos, ir nors vartoja vis kitus ir kitus žodžius, vis dėlto visi skelbia tą patį. Juk visiems tikrai žinoma, kad tų funkcijų negalima jokiu būdu suvokti, nei įrodyti iš elementų ir paprastųjų dalių galių, bet [galima] pastebėti ir pažymėti tik per patirtį ir bandymą, atliekamą patyrusių žmonių: visiškai panašus stebėjimas yra augalo ar gyvūno sandaroje. Juk šiuose, kaip ir anuose, pasaulio elementai ir pirminės bei paprastosios dalys savaip susijungia, kurioms išlikus nesugadintoms, ateina paprasta visumos forma.

Brutas. Tebūnie tai tavo interpretacija; mano gi yra visiškai kitokia, ir, kaip manau, sveikesnė.

Eudoksas. Norėčiau, kad kaip aš tau, taip tu man atskirus dalykus išsklaidytum: bet jei patinka, dalyką patyrinėkime šiek tiek giliau ir atidžiau. Tai, kas, sakai, pirmiausia ir tiesiogiai sudaryta iš tų pasaulio pradmenų, nieko negavo iš kitur, bet visą savo jėgą sėmėsi iš jų.

Brutas. Visiškai taip.

Eudoksas. Tau žinoma, kad tuose pradmenyse glūdi jėgos, kuriomis jie varomi aukštyn ir žemyn.

Brutas. Žinoma.

Eudoksas. Todėl viskas, kas susidės iš jų, negaus nieko virš paprastųjų [dalių] jėgų, bet bus nešama tik aukštyn arba žemyn, pagal dominuojančio elemento prigimties mastą. Todėl niekas, gimęs vien iš jų, savo prigimtimi negalės tuo pačiu metu judėti į priešingas puses.

Brutas. Taip būtina.

Eudoksas. Bet matai priešingai vykstant augaluose ir gyvūnuose, kurie, imdami augimą iš maisto, tuo pačiu metu tiesiasi aukštyn ir žemyn; ir gyvūnų judėjimas yra ne tik įvairus, bet dažnai ir į priešingas puses, įvairi ir daugialypė jutimo galia, sielos impulsas tai į vieną, tai į kitą pusę, ir nuostabi suvokimų bei nuomonių kova – kas gi iš to, prašau, dvelkia elementų judėjimu? Ar priešingi elementai toje pačioje dalelėje dominuoja vienu metu, kad sukeltų tuos priešingus judesius? Jei tai jokiu būdu negali įvykti, kokiu veidu sakysi, kad tai priklauso nuo elementų impulso? Praleidžiu daugybę kitų daiktų galių, kurias todėl vadiname paslėptomis, nes joms negalima pateikti jokio tikslo paaiškinimo; kurias jei tu norėsi, kaip ir visas kitas, priskirti elementų prigimtims, tai išties duosi daugiau nei pakankamai, ir be to, kad veltui stengsitės, dar užsitrauksi neapgalvotumo ir neapdairumo šmeižtą.

Taigi, kaip teriake ir kiekviename sudėtiniame daikte matome savybes, nebūdingas nė vienam iš paprastųjų [dalių] ir kurios mažiausiai dvelkia jų prigimtimi; taip yra tam tikra paprasta visumos rūšis (forma), kuri nieko negavo iš savo esmės iš paprastųjų [dalių] formų. Ar jei pripažįstame, kad mišrus kūnas iš elementų sumaišymo gauna ir materiją, ir temperamentą, ar manai, kad iškart būtina, jog iš ten pat būtų gaunama ir jo forma bei galios? Įsmeik akis į šiuos atskirus dalykus, įtempk protą. Daugiau nepridėsiu, kad dėl nereikalingo uolumo įrodinėjant neatrodyčiau nepasitikintis savimi, ir aiškiems bei savaime suprantamiems dalykams [neatrodyčiau] statantis argumentų priedangą. Tu apie tai spręsk kaip nori, juk neprisiėmiau nieko tau įteigti: pati tiesa už save kovos stipriau ir pastoviau, ir mums tylint pati save apgins.

Brutas. Išties imiesi sunkios užduoties, jei mane įspėdamas arba, tiesiau sakant, pataikaudamas, stengiesi paimti ir laikyti nugalėtą.

Eudoksas. Kaip gali būti laikomas nugalėtu tas, kuris bijo susidūrimo, kuris vengia kovos ir konflikto?

Brutas. Tai šitaip pyksti? Esame pas tave. Jei įsakai, nusileidžiu tau šitame: natūralaus daikto forma nėra išgaunama iš paprastųjų [dalių] temperamento; tačiau tai, ką pasakiau įžangoje komedijoje: „Šis mane pastūmėjo, šis dabar privertė viskuo tikėti: Ir nežinau, ar tai, ką pasakė, viskas tiesa.” Bet mažai to paisau.

Eudoksas. O, koks senoviškas pastovumas: laikiau tave vyru, kuris džiaugiasi tiesos paieška: o dabar, paniekinęs protą, kuris yra tarsi inkaras tikruose sielos atradimuose, laikaisi bet kokio pritarimo, tarsi nuneštas audros į plačius vandenis.

Brutas. Taip beveik įprasta nutikti tokioje vietoje ir minioje.

Filiatras. Ar tau nepakanka, Eudoksai, nugalėtą priešą įstūmus į šias ankštumas ir grandines? Ar nori jį dar pribaigti jo paties kardu?

Brutas. Koks protingas, bebaimis ir puikiai išlavintas vairininkas atrodai, Eudoksai. Ir pats bijotum ne mažesnio laivo sudužimo, jei būtum blaškomas šios audringos ir neramios kalbų bangos; ir jei norėsi man, kaip dera, savo ruožtu atsakyti, parodysiu, kad seka ne mažesni nepatogumai, kurie tave atitrauktų nuo šios nuomonės.

Eudoksas. Tai man tikrai bus labai malonu. Tad eime, paneik tai, ką pasakiau: nes jau paleidžiu tave laisvą ir atsirišusį, kad turėtum pilnesnę galią tam, ko norėsi.

Brutas. Tu gi ruoškis atsilaikyti ir ištverti.

Eudoksas. Aš? Ar turėčiau bijoti tavo puolimų ir antpuolių?

ATSKIRŲ DALIŲ, KURIOS YRA SUDĖTINIAME [KŪNE], FORMOS YRA TARSI TAM TIKRI PASIRUOŠIMAI ĮVEDAMAI VISUMOS FORMAI, IR KAD JOS YRA DAUGIALYPĖS.
IV SKYRIUS.

BRUTAS.
Natūralaus sudėtinio kūno, ar jis būtų panašus (similaris), ar nepanašus (dissimilaris), sakai subjektą esant sudėtinį, ir paprastąsias [dalis], iš kurių jis susideda, kaip kaulus, kaip nervus, kaip mėsą, kaip plėves, kiekvieną atskirai esant pažymėtą formomis. Taigi, jei šioms dalims viršaus uždedama kita paprasta visumos forma, atsitiks taip, kad tai, kas tam tikru aktu ir sava forma yra visiškai tobula, gaus kitą (kas jokiu būdu negali įvykti) formą, ir viename bei tame pačiame daikte bus daug tobulumų: ir kad paprastos vienos ir panašios (similaris) dalies, kaip kaulo ar mėsos, bus daug ir įvairių rūšių (formų), per kurias ji ir susidėtų iš įvairių esmių, ir būtų priskiriama skirtingoms giminėms. Ką man į tai atsakysi?

Eudoksas. Tęsk lyginti viską, ką norėsi.

Brutas. Kaulas, kuris paimtas pavyzdžiu, jau papuoštas sava rūšimi (forma), ant kurios uždedi kitą visumos rūšį; jis, žinoma, būdamas vienas, bet gavęs daug ir daugelio giminių prigimčių, nesutars pats su savimi; supranti, manau, kaip tai prieštarauja gamtos dėsniams. Iš pačių patyrusių filosofų girdėsi parašyta: kad ir kas prisidėtų prie daikto, tobulo sava rūšimi (forma), kurį jie sako esant akte (in actu), tas negali būti nei substancija, nei forma, bet patenka tik į akcidencijos sąvoką. Ko gi tad stebėjaisi, kai aš neseniai tvirtinau, kad visumos rūšis yra tarsi tam tikra kompozicija iš dalių formų? Bet jei tam tikra paprasta visumos forma glūdi lygiai visose dalyse – kaule, nerve, mėsoje, plėvėse – tai visa tai, ką kiekvienas laiko visiškai nepanašiu tiek substancija, tiek temperamentu, būtų visiškai vienos formos ir esmės; kas gali būti sugalvota labiau iškreipto? Verčiau aš iškęsčiau bet ką, nei pritarčiau tokiems monstriškiems prasimanymams. Tu gi manai, kad tai gali būti suderinama su daiktų prigimtimi? Ir tu mane, jei dievams patinka, manei esant bepročiu be priežasties, ir visiškai užtikrintai manei galintis tą mano absurdą ištirpinti arba išvengti. Kai pamatysiu tave tai atlikusį, nedvejosiu savo noru pereiti į tavo nuomonę.

Eudoksas. Pasakysiu atvirai, bet pirma suvokus tai, kuo tavo dalykas turi būti aiškiai įrodytas; juk nereikia gaišti laiko ilgu ir nereikalingu ginču.

Brutas. Ak, jau išsisukinėja geriausias vyras: skundžiasi dėl atskyrimo ir ieško aplinkkelių, visas dalykas yra vilkinamas, kaip matote.

Eudoksas. Sunku suvaldyti ginčo pakurstytą būdą.

Brutas. Tad sakyk trumpai, atmetęs visą žodžių daugžodžiavimą.

Įrodymas, kad visumos forma yra kažkas skirtingo nuo dalių formų.
Eudoksas. Augalas ar gyvūnas, kol yra gyvas, argi neturi tam tikros rūšies (formos), kuria atlieka gyvenimo pareigas?

Brutas. Koks čia diskutavimo būdas? Tas, kuris turėjo atsakyti, klausiamas savo ruožtu klausia. Ar nieko nesigėdi?

Eudoksas. Būk ramios sielos, nusipurtyk šį blyškulį su drebuliu, juk tai, ką siūlau, nėra nei sunku, nei baisu: dalykas gali būti užbaigtas vienu žodžiu, ir tas, kuris neleidžia dalyko pasakyti pilnai ir plačiai, tas, kad nepraskristų, turi būti sulaikytas trumpais ir dalimis suskirstytais sakiniais. Todėl, kadangi tu mums atsakysi pagalbos, tai bent jau kantriai, jei patinka, paklausyk to apibendrinimo, kuris ypač naudingas šiai diskusijai užbaigti: ir jei atrodysime ką nors ne visai teisingai apibendrinę, paneik. Tu gi, Filiatrai, atsakyk į atskirus [klausimus]. Augalas ar gyvūnas, kol yra gyvi, argi neturi tam tikros rūšies, kaip atlieka gyvenimo funkcijas, kuri būtų jų kūrėja?

Filiatras. Tikrai turi rūšį, kuria maitinasi, auga ir apskritai gyvena.

Eudoksas. Iš mirusio augalo arba staiga užgesusio gyvūno argi neišnyksta visos tos gyvenimo funkcijos?

Filiatras. Taip matome.

Eudoksas. Kokia, manai, to priežastis?

Filiatras. Kad pasitraukė visumos forma, kuri buvo jų kūrėja.

Eudoksas. Vadinasi, ta rūšis (forma) buvo kažkas skirtingo nuo dalių formų ir nesusidėjo iš jų.

Filiatras. Kaip tai?

Eudoksas. Gyvybei pasitraukus, panašiųjų dalių forma – kiekvienas kaulas, nervas, mėsa – išlaiko sau savo formą, taip, kad tai, kas tada lieka kaulas, yra tikras kaulas, ne bendravardis (homonyma), kaip mirusi akis (nes ši neteko savitos instrumento prasmės), bet paprastu ir jai savitai priskirtu pavadinimu. Ir jai tada yra sava rūšis, atskirta nuo nervo, nuo mėsos, nuo kitų panašiųjų formų.

Filiatras. Yra, kaip visiems tiems, kurie susideda iš gamtos.

Eudoksas. Ir savo šią rūšį ji gavo ne iškart po sielos pasitraukimo, bet ji joje glūdėjo ir tada, kai gyvūnas džiaugėsi gyvybe ir dvasia.

Filiatras. Tai išties tikėtina: nes iš kur ji, būdama tokia staigi ir kūniška, būtų įskridusi?

Eudoksas. Kodėl gi tada dabar šis kūnas negyvena lygiai taip pat kaip anksčiau, jei šio apmirusiojo panašiosios dalys yra aprūpintos savo formomis? Jos yra atskiros ir ne labiau išsklaidytos ar atskirtos vietomis nei tada, kai jis gyveno? Jei to visumos gyvenimo rūšis buvo tinkama ir sudėta iš dalių formų, kodėl ji panašiai neišlieka mirusiajame, šioms pasiliekant kiekvienai savo dalyje? Argi tai pakankamai neparodo, kad be dalių formų, visumai reikia priskirti kažką, dėl ko ji pati būtų viena ir dėl ko gyventų? Ir kad ta visumos forma yra kažkas skirtingo nuo atskirų dalių atskirų formų, ir iš jų nesusidaro?

Filiatras. Aiškiai.

Eudoksas. Kai arba kaulas, arba akmuo žūsta suirę, ir jo forma išsisklaido, elementai, iš kurių ji susidėjo, ne kartu, tarsi paversti niekuo, žūsta, bet (kaip seniausias autorius Hipokratas perdavė atminimui), įvykus tarsi grįžimui atgal, grįžta kiekvienas į savo prigimtis, iš kur atsirado.

Filiatras. Žinau: juk jei elementų substancijos, kurios sutekėjo į vieną daiktų kūrimui, išnyktų tų daiktų žūties metu ir negrįžtų į savo prigimtį, jau seniai būtų sunaudota visa elementų substancija, ir jos nebūtų užtekę nesuskaičiuojamiems iki šiol atsiradusiems daiktams.

Eudoksas. Supranti dalyką, jį tau reikia perkelti augalo ar gyvūno žūčiai: juk dalelės, panašiosios (similares), išsaugo kiekviena savo rūšį ir grįžta į savo prigimtis, pasitraukus visumos formai.

Filiatras. Atrodo, kad abiem atvejais priežastis yra visiškai lygi.

Eudoksas. Taigi, kaip tiems elementams, kurie maišėsi akmenyje, glūdėjo akmens forma, ir tada tie pradmenys nebuvo gryni: taip įsivaizduok man mintyse, kad gyvūne, kol jis gyvena, siela yra ir visumoje, ir atskirose dalelėse, kad suteiktų joms ir gyvybę, ir gyvenimo funkcijas.

Filiatras. Manau, būtina.

Eudoksas. Ko gi dar čia lauki? Ar kad padaryčiau išvadą, jog tai, kad ir kas tai būtų, iš kur gauname gyvenimo funkcijas, vadinama tiek siela, tiek daikto rūšimi, ir kad ji nei susidaro iš dalių kompozicijos, nei būtinai jas lydi? Ar kad verčiau baigčiau ties tuo, kas savaime pakankamai aišku?

Filiatras. Manau, kad to išties daugiau nei pakankamai.

Eudoksas. Bet nuostabu, kaip per visa tai mūsų Brutas galėjo sau įsakyti tylėti.

Filiatras. Juk jis neturėjo ką pasakyti ar kodėl tam prieštarauti.

Eudoksas. Ir vis dėlto tame pavyzdyje, kurį jis buvo pateikęs, mes savo reikalą užbaigėme.

Brutas. Kad nebylūs mulai pasikasytų [vienas kitą]. Tarsi man ką nors reikštų tas jūsų tarpusavio pritarimas, arba tarsi iš to būtų galima teisingai ką nors nuspręsti tarp tų, kurie viską daro susitarę: lieka, lieka, sakau (kad ir kaip smarkiai tai tvirtintumėte savo ginču), visa tai, kas mano, nepajudinama, ir niekada negalės būti jokia priežastimi supurtyta.

Eudoksas. Ką girdžiu? Argi, o geriausi dievai, lieka nepajudinama tai, ką aš išroviau iš pat pamatų?

Brutas. Taip sakai? Kokiomis gi, meldžiu, mašinomis?

Eudoksas. Kokiomis? Ar nori, kad tomis pačiomis aš tau išraučiau tas traiškanotas ir nenaudingas akis? Tos dalys, sakau, kurias nustatai esant labai nepanašias tiek augale, tiek gyvūne, yra tos pačios prigimties ir formos visos, kol abu jie yra gyvi. Bet užklupus mirčiai ir išnykus visumos formai, kuri viršija dalis, jos nėra nei tų pačių formų, nei esmių, bet visiškai skirtingos. Netgi ir atskirtos, ir nesudaro tarpusavyje susijusio ir vientiso vieneto, nebent galbūt padėties artumu, kokiu būdu akmenys, medžiai, plytos ir cementas [sudaro] namą: juk atskiros dalys tada grįžta į savo prigimtis, kurios, esant visumos formai, sujungtos tarpusavyje ir ištisinės, buvo kažkas paprasto ir vienos esmės. Taigi, žuvus visumai, kiekvienos panašiosios dalies rūšis išsiveržia į savo (kaip vadina) aktą ir į savo tobulumą, kuri, sakoma, ne taip seniai, kol gyvūnas gyveno, glūdėjo tik potencijoje: juk aktu tampa tai, kas buvo potencija. Ir ji [dalis] tada, aptemdyta kilnesnės formos šviesos, negalėjo pati spindėti, nei suteikti daliai savo esmės ar vardo. Kadangi žemesnės formos, kurios kilnesnei yra tarsi tarnaitės, kai įvedama ta pranašesnė ir aukštesnė, glūdi tik galia (potestate), kurios ką tik glūdėjo energija (energia), tai yra pačiu dalyku ir aktu. Ir priešingai, kurios, esant kilnesnei, buvo sakoma glūdinčios tik potencija, tos, jai pasitraukus, išsiveržia į aktą ir parodo savo jėgas sveikas ir grynas. Čia matai išspręsta visa tai, ką argumentuodamas buvai surinkęs: juk jei netyčia panašiosioms dalims, kurios jau pažymėtos savo formomis, ateina nauja visumos forma, dėl to vis dėlto negali padaryti išvados, kad kiekvienai daliai akte glūdi dvi formos, nes tam pačiam daiktui jokiu būdu negali būti dviejų tobulumų. Tačiau, kad tam pačiam daikte gali būti daugelis formų potencijoje vienu metu: be šių dar ir viena akte, nėra nieko, kas neigtų. Ir forma neprisideda prie jau akte pasilikusios formos: bet užtemdomas žemesnės formos aktas ir tobulumas, kaskart kai įleidžiama aiškesnė ir kilnesnė. Todėl nebus nieko vieno iš skirtingų (ką labai atkakliai tvirtinai) giminių; bet nuo vienos vėlesnės ir kilnesnės formos visas daiktas pasiskolins esmę, vardą, giminę.

Brutas. Šiuo būdu, jei manysi, kad mano pirmajam argumentui pakankamai atsakyta, tai bent jau stovės antrasis, kuris tavo nuomonę paneigs.

Eudoksas. Dar mažiau tai suprasi, jei išgirsi, ką manau apie formos esmę: aš juk skelbiu, kad sudėtinio kūno rūšis (forma) yra tiek paprasta ir panašioji (similaris), tiek išsiliejusi per visas daleles.

Brutas. Kaip tai?

Eudoksas. Paaiškinsiu trumpai: Tu atkreipk dėmesį į mano mintį. Į visą šį augalą, kurį matai žaliuojantį, yra išlieta ir pasklidusi viena natūrali dvasia (spiritus), ir ji visa į save panaši: ir tarpininkaujant šiai dvasiai, visame augale glūdi viena siela. Tai galbūt aiškiau bus gyvūnų giminėje; joje vienintelė ir paprasta yra natūrali dvasia, ištekanti iš vieno ir paprasto šaltinio, visur į save panaši, apimanti visas tiek panašiąsias, tiek nepanašiąsias dalis; taigi, kadangi ji yra viena, trykštanti iš paprasto šaltinio, ji negali būti niekas kita, kaip vienos ir paprastos sielos nešėja ir ryšys. Taip juk, jei senųjų filosofų teisingai įrodyta, kad siela kūne išlaikoma tinkamos ir jai savos dvasios ryšiu ir saitu, mes teisingai iš pačių dvasių skirtumo, kiek jų yra daugialypių, tiek tarpusavyje nesutariančių sielų esmių, surinksime. Taigi daroma išvada, kad natūrali siela yra viena, kvėpuojanti į visas daleles ir išsiliejusi; visai nepanaši yra vitalinės (gyvybinės) arba juntančiosios [sielos] prasmė, kurią, kadangi gyvūno dvasia visur yra viena, taip pat būtina būti vienai per visus tiek jutimo, tiek judėjimo instrumentus. Ar matai, ko noriu?

Eudoksas. Bent jau girdžiu, nors to atvirai nematau. Iš tiesų, kad ir padovanotume tau, jog natūralios tiek dvasios, tiek sielos šaltinis yra vienas, vis dėlto dėl įvairios dalių prigimties, jos [dvasios ir sielos] aptinkamos esančios vis kitokios ir kitokios. Kaului, mėsai, nervui ir kiekvienai atskirai dalelei glūdi tam tikra ypatinga ir sava dvasia bei siela. Juk kadangi šios dalys substancija yra labai nepanašios, tai dera, kad jos nepanašiai ir maitintųsi, ir augtų. Tai kas gi suteiks tokius skirtingus dalykus viena ir ta pati siela?

Eudoksas. Kas gi? Ar tau atrodo nauja arba neįtikėtina, jei kas nors, padedamas skirtingų instrumentų, sukelia daugelį ir skirtingų efektų?

Brutas. Ne taip labai.

Eudoksas. Būtent tai yra tai, ką ir šiame dalyke norėčiau, kad jaustum: kad tokios įvairios ir plačiai besiskiriančios dalių funkcijos kyla ne iš pačios sielos, bet iš dalių, į kurias ji įlieta ir įkvėpta, skirtumo. Taigi tokiu būdu gyvulinė jėga (vis animalis), nors yra viena ir į save panaši, paskirstyta į visus tiek nervus, tiek raumenis, vis dėlto per vienus suteikia ir sukelia tik jutimą, per kitus – kartu jutimą ir judėjimą: abu kartais silpniau, kartais aiškiau, priklausomai nuo dalių, kuriose glūdi ir kurias judina, įvairovės ir skirtingos būsenos. Taip pat natūrali jėga, kuri yra mėsoje, pagimdo mėsą, kuri kaule – kaulą, ir tuo pačiu būdu likusiose. Juk ji pati prisitaiko prie dalių, kurias valdydama šildo, temperamento, prigimties ir daugialypių bei įvairių paskirčių.

Brutas. Bet kas gi yra tai, ką neseniai man buvai pradėjęs sakyti apie augalus?

Eudoksas. Kaip gyvūnams natūrali jėga iš širdies arba kepenų, kad ir kur yra pirminė jos buveinė, išėjusi vėliau perduodama visam kūnui: taip beveik manė Aristotelis, kad augaluose yra kažkas širdies vietoje, ir tai yra vidurinėje buveinėje tarp šaknies ir stiebo, iš kurios tarsi šaltinių, tekanti ta natūrali jėga, išsilieja į visą augalą. Taigi galima žinoti, kad bet kokia rūšimi (forma), manome, skiriasi tiek gyvūnai, tiek augalai, jie gavo skirtingą šį gyvybės principą ir skirtingą iš jo tekančią natūralią jėgą: taip, kad kiekvieno forma yra sava. Tačiau ji yra taip paprasta ir visa vienodo pobūdžio, kad net priimta į nepanašias dalis, ji išlieka viena ir į save panaši iki galo.

Brutas. Ką manai iš čia reikint daryti išvadą?

Eudoksas. Kad šio gyvuojančio augalo mediena, žievė, lapas, žiedas ir vaisius, visi yra vienos formos ir apimti vienos rūšies: ir gyvūno kaulas, mėsa, raištis, kremzlė rūšimi visai nesiskiria. Ir tai yra tai, kas išduoda tavo vėlesniojo argumento, kuriuo stipriai tvirtinai negalint paprastai ir į save panašiai formai lygiai glūdėti tokiose nepanašiose dalyse, silpnumą. Juk tos [dalys], kurios matomos besiskiriančios substancija ir temperamentu, dėl tam tikro bendro paruošimo per įgimtą dvasią ir karštį, tapo panašios ir tinkamos tos pačios formos priėmimui.

Brutas. Būtent tai numačiau būsiant tavo samprotavimo pasekme: bet kaip buvai pažadėjęs, atsakyk man dabar toliau.

Eudoksas. Teisingai reikalauji, ir neatsisakau.

Brutas. Šuns kaulas rūšimi ir esme skiriasi nuo mulo kaulo. Argi ne taip yra?

Eudoksas. Duokime tai.

Brutas. Bet šuns kaulas nuo to paties [šuns] mėsos skiriasi labiau, nei to paties [šuns] kaulas nuo mulo kaulo. Vadinasi, jei rūšimi kaulas skiriasi nuo kaulo, mulo, sakau, kaulas nuo šuns kaulo, kas paneigs, kad mėsa nuo kaulo, su kuriuo neturi nieko panašaus, net viename ir tame pačiame gyvūne, bent jau rūšimi skiriasi? Ką čia turi atsakyti?

Sprendimas.
Eudoksas. Klysti. Juk ne todėl, kad abiejų, tiek šuns, tiek mulo, kaulą vadiname ta pačia nomenklatūra, reikia manyti, kad juos apima ta pati rūšis ir prasmė: priešingai, skirtingų gyvūnų kaulai yra atskirti, ir netgi plačiau nei to paties [gyvūno] kaulas ir mėsa. Ta natūrali jėga, kuri kaip valdytoja vadovauja šuns kaului, ta pati negali valdyti asilo kaulų, o šuns kremzlę ir mėsą valdo lygiai taip pat kaip kaulą. Jei norėsi teisingai spręsti apie šį dalių panašumą, nereikia (kaip sakiau) vertinti substancijos temperamento arba tankio, bet tam tikrą jos pačios savybę ir tą dvasią, kuri ją tam tikru būdu paruošia ateinančiai formai.

Brutas. Grįžti į tą patį. Kokia nauda mums tiek kartų taip įkyriai tai kalti? Dabar tu savo ruožtu paklausyk: nedaugžodžiausiu, bet vis dėlto suprasi pagaliau, kaip smarkiai klydai pasirinkdamas ir vertindamas šią ereziją.

Eudoksas. Įgysi didelę mano padėką, jei mano kruopštumą pažadinsi savo abejonėmis.

Brutas. Tiksliau ištirsiu atskirus dalykus, ir kad tavo paneigimui nepasitelkčiau dalykų, iš kažkur kitur surinktų, naudosiuosi beveik visais, gimusiais tavo namuose.

Eudoksas. Kokie gi tie?

Brutas. Šis obuolys ar ši citrina, ar kada nors svarstei, kokie jie yra?

Eudoksas. Ir net labai dažnai.

Brutas. Jo žievė šildo: o visa tai, kas juo padengta viduje ir tarsi viduriai, nemenkai šaldo.

Eudoksas. Tą žino net bet kas iš liaudies.

Brutas. Cassia fistula šerdis minkština ir laisvina vidurius; žievė galingai varo mėnesines ir netgi pašalina vaisių.

Eudoksas. Taip nustatyta praktika.

Brutas. Žiedo, kuris auga ant laukinės vynuogės, kraštiniai lapai aplinkui šaldo, o tai, kas auga tarp jų viduryje, gavo deginimo galią.

Eudoksas. Ir kad tai tiesa, dažnai pamokė ilga ilgalaikė praktika ir patirtis.

Zuikio panaudojimas gydant.
Brutas. Be to, gyvūnų giminėje zuikio plautis padeda dūstantiems, kraujas sutrupina akmenį, mažas kauliukas, kuris yra užpakalinėje pakinklio dalyje, išvaro smėlį, skrandžio turinys (coagulum) sulaiko prasidėjusį pastojimą, kailis sustabdo išsiveržiančio kraujo srovę. Ar visa tai priimi?

Eudoksas. Labiausiai: juk tai yra kasdieniniame naudojime.

Brutas. Tai kokią gi priežastį pateiksi šiems ir daugybei panašių dalykų? Kai to paties augalo viena dalis degina, kita šalčio jėga stingdo, viena sutraukdama siaurina, kita atpalaiduodama plečia: be to, viena turi galią varyti šlapimą ar mėnesines, arba išvalyti šį ar aną skystį, o kita iš to nieko negali atlikti; ar gali būti (tai, ką tvirtini), kad jos visos apdovanotos ta pačia forma?

Eudoksas. Kodėl gi ne?

Brutas. Kitaip atrodė didiems ir mokytiems vyrams: bet kadangi diskutuojant reikia sverti ne tiek autoriteto, kiek proto argumentus, kovokime verčiau protu, ir mano protą su tavo protu, jei atrodo tinkama, suremkime.

Eudoksas. Norėčiau.

Brutas. Ar sakai, kad visas veikimas kyla iš formos?

Eudoksas. Sakau.

Brutas. Ir nustatai, kad ta forma yra paprasta?

Eudoksas. Taip.

Brutas. Tai kaip gi bus tiek daug ir tokių skirtingų vienos ir paprastos formos efektų? Kokiu būdu ji bus daugybės ir priešingų [dalykų] kūrėja, kuri nesusideda iš priešingybių ir kuri yra visiškai paprasta? Žinau, kad tu nežinai, jog tai niekaip negali įvykti, ir neabejoju, kad jei būtume vieni, tu man lengvai prisipažintum. Bet atrodo gėdinga ir gėdingas dalykas rimtų vyrų susirinkime ir akyse dainuoti palinodiją (atsižadėti savo žodžių): todėl daugiau nespausiu, bet pereisiu prie kitų dalykų aptarimo, jei atrodo tinkama.

Eudoksas. Ką tai reiškia? Argi reikalas tau jau atliktas? Ar triumfas prieš pergalę?

Brutas. Juk neturi nieko, ką čia pateiktum.

Eudoksas. Geri žodžiai.

Brutas. Tad sakyk aiškiai, kad blogiausioje byloje parodytum savo talento pavyzdį.

Eudoksas. Tos galios, kurias man neseniai vardijai, jos jokiu būdu nekilo iš tos sielos dalies, kuria augalai gyvena ir maitinasi; juk ši suteikia tik gyvybės funkcijas, ir jas kitiems kitaip. Tačiau tos augalo dalys, kurios pasižymi priešingomis jėgomis, veikia mus ne gyvos, bet kai jau mirusios naudojamos mūsų kūnams, veikia juos įvairiais būdais pagal savo kiekvienos prigimtį: kad būtų galima suprasti, jog jos kyla iš kitur, nei iš maitinančios ir natūralios sielos, kuri yra viso gyvo augalo.

Brutas. Ak, geriausi vyrai, ką darote, juk jūsų pareiga – padėti pralaiminčiam draugui.

Sprendimai.
Eudoksas. Jau pagaliau jauti, koks skvarbus yra šio ginklo ašmuo, ir kaip lengva tave perdurti? Mirusio augalo dalys, kurių man prikaišioji priešingus efektus, jokiu būdu nėra tos pačios formos, kokios buvo neseniai, kai gyveno, bet kaip turi skirtingas jėgas ir temperamentus, taip ir formas, per kurias sukelia tokius nepanašius dalykus. Dabar įsivaizduok, kad natūrali siela grįžta ir pareina į jas, kuri šiek tiek anksčiau buvo pasitraukusi; ji tada toms dalių jėgoms nieko nepridės, bet suteiks labiausiai tai, kad dalys, kuriose yra toks didelis jėgų nepanašumas, mityba būtų išsaugotos sveikos ir augtų, ir prieš sudilant senatvėje, iš savęs pažadintų kitas tos pačios giminės: juk tuo pačiu skiriasi nuo akmenų ir metalų. Taigi toji maitinanti siela išsaugo tiek atskiras dalis, tiek jų rūšį, kurioms jėgos atėjo iš kitur.

Brutas. Tai štai ką rytoj su tokiu pasiruošimu ir tokiu ilgu aplinkkeliu ketinai pasakyti?

Eudoksas. Būtent tai.

Brutas. Tačiau ginčo dar neišsprendi, bet atsakydamas patenki į sunkesnius (kas yra nepakenčiama) nepatogumus.

Eudoksas. Kodėl, prašau?

Brutas. Atskleisiu abu atskirai. Nepanašios to augalo ar gyvūno dalys turi jėgas jiems vis dar gyvenant, arba tas pačias, arba galbūt didesnes, nei jau mirusiems. Ką į tai? Prisipažink.

Eudoksas. Tiesą sakai: juk mirtimi jos neįgijo naujų jėgų, bet tų, kurias turėjo, verčiau patyrė nuostolį.

Brutas. Taigi, kaip mirusio, taip ir gyvo augalo dalelės yra apdovanotos įvairiomis jėgomis ir gali sukelti priešingus dalykus.

Eudoksas. Tai būtina.

Brutas. Tad kadangi tu skelbi, kad jos visos turi būti priskirtos bendrai, ir tai paprastai, visumos formai, kaip gali išvengti to, kad neprisipažintum ją esant priešingybių kūrėja? O tai yra daug absurdiškiau, nei jei tvirtintum ją esant sudėtinę.

Dalių formos paruošimu yra tam tikra pagalba paprastai visumos formai.
Eudoksas. Jokiu būdu: nes aš, ketindamas kartą užbaigti šią diskusiją, užtikrintai ir tvirtai tvirtinu, kad paprastas [dalykas], veikdamas tą patį, ką vadina dviprasmiu ir bendravardžiu, gali sukelti priešingus efektus, kaskart kai prisijungia arba skirtingus instrumentus, arba kitas žemesnes priežastis, tarsi sau pagalbines: juk jis prisitaiko prie subjektų, kuriuose glūdi, prigimties.

Brutas. Tai tu maitinančią augalo sielą darai nekilnesnę ir menkesnę už dalių formas, jei manai, kad ji sukurta dalių išsaugojimo dėlei.

Eudoksas. Priešingai, visiškai: [Manau], kad atskirų dalių formos yra tarsi tam tikros pakopos, kuriomis kylama į tą aukščiausiąją visumos formą; ir ne dėl kokios kitos priežasties jos įspaustos į subjektą, kaip tik tam, kad šiuo paruošimu būtų nutiestas kelias jai įvesti. Ir kai sakiau, kad siela, apdovanota maitinimo galia, saugo atskirų dalių formas, nemaniau, kad ji sukurta dėl jų, bet kad ji egzistuoja tik dėl savęs pačios ir dėl augalo. Tačiau kadangi ji laikosi iš savo dalių, todėl, kol ji mityba išlaiko save ir visą augalą, ir nauju vaisiumi padaugina, atsitinka taip, kad ji išsaugo nesugadintas ir pačias dalių formas, kurių jai reikia kaip paruošimo, ir kartu kartais pagimdo naujas. Taigi dalys prie visumos formos prisideda išties nemažai, bet ne esme.

Brutas. Kuo gi tad?

Eudoksas. Paruošimu ir pritaikyta tam tikra savybe (epitedeiotes) priimti ir kartu išlaikyti visumos formą, bei atlikti visas jos funkcijas. Juk per šiuos tarpininkus ir tarsi piršlius sėkmingai susijungia ir lieka neišardoma formos santuoka su visu subjektu; jei kokia nors jėga juos išvarytų, būtina, kad tuoj pat įvyktų arba skyrybos, arba subjekte būtų palikta bejėgė ir neveikli forma. Taigi, kaip kaulo, nervo, mėsos ir kiekvieno panašiojo subjekto [kūnas] yra paruoštas ne vien iš kokybių temperamento, bet ir iš gamtinių pradmenų sumaišymo, ir į juos, išlaikančius savo formas, įtekėjo nervo ar kaulo forma: Taip visiškai reikia manyti, kad visos gyvūno formos kūnas yra pakištas [po forma], sukonstruotas iš susijungusių ir į vieną sumišusių kaulų, nervų, mėsos ir kitų tos rūšies dalių. Juk iš tinkamos ir darnios panašiųjų [dalių] padėties, skaičiaus, figūros, dydžio jos suformuoja tas dalis, kurios vadinamos organinėmis, iš kurių vėlesnio atitikimo ir abipusio sutarimo sukuriamas savo skaičiais (dalimis/ritmais) tobulas kūnas. Taigi, kai visa tai tinkamai ir darniai susijungia į vieną, patogiai ir teisėtai paruoštas subjektas pritraukia į save ir išlaiko bendrą visų šių formą, ir tarnauja jos funkcijoms.

Brutas. Išties nuostabi paruošimų gausybė.

Eudoksas. Ir vis dėlto nepaliečiau visų, kurios, manau, reikalingos daikto sukūrimui ir formos įvedimui.

Brutas. Niekada nenustosi gaišti laiko niekams ir vingiuotais bei klaidžiais interpretacijų aplinkkeliais užkirsti kelią tiesos atradimui?

Eudoksas. Nieko panašaus; bet jei norėsi išklausyti tai, kas liko, išgirsi tai, kas iš visų dalykų yra tikriausia.

Brutas. Nepakęsiu daugiau: pasakok kam nori tuos savo prasimanymus.

Filiatras. Verčiau elkis su manimi, Eudoksai, ir nenutrauk to, ką buvai sumanęs pasakyti apie šias paruošimų rūšis; mes viską, ką pasakysi, priimsime ramiomis ir atidžiomis sielomis.

Eudoksas. Kas galėtų pakęsti šio vyro pasibjaurėtiną niurzgėjimą?

Filiatras. Palik jį ramybėje ir imkis aiškinimo, kurio godžiai laukiame.

Eudoksas. Tad būk atidus ir įsidėmėk, ko noriu.

Filiatras. Esu pasiruošęs, sakyk.

Kokybių temperamentas.
Pradmenų sumaišymas.
Penki būtini paruošimai visumos formai.
Eudoksas. Visų gyvų būtybių kūnuose yra mažiausiai trys paruošimai (taip juk vadinu tai, ką graikai pavadino epitedeiotes), būtini formai priimti. Vienas yra geras ir tinkamas temperamentas (mišinys), kuris suprantama yra savas kiekvienai paprastai ir panašiai daliai, kilęs iš pradmenų mišinio; taip pat ir tam tikras savas viso kūno [temperamentas], sudėtinis, paruoštas iš sutekančių ir sutariančių į tą patį panašiųjų dalių temperamentų.

Filiatras. Tai išties tikėtina, ir labiausiai atitinka tiesą.

Eudoksas. Kitas kūno paruošimas yra tinkama ir pritaikyta kompozicija, sutarimas ir suformavimas, kurį mes matome glūdintį kiekvienoje organinėje dalyje pirmiausia ir savaime, o visame kūne – iš organų kompozicijos.

Filiatras. Aš neabejoju, kad tai bendra visiems gyviesiems: juk ir Aristotelis apibrėždamas sielą sako, kad ji yra natūralaus organinio kūno aktas: kad organų suformavimas yra būtinas tam kūnui, kuris priims gyvybę ir sielą.

Eudoksas. Trečias prie šių yra tam tikra dvasia, išlieta per visumą, kurioje glūdi sveikatingas ir gyvybinis karštis.

Filiatras. Kodėl šį priskiri prie paruošimų, man dar nėra visiškai aišku.

Eudoksas. Jei tau žinoma, kad kiekvienas gyvūnas savyje turi ir puoselėja karštį, kuriuo saugo gyvybę, ir kuriam užgesus, jo siela pasitraukia ir jis miršta, jokiu būdu neabejosi, kad tas dvasinis karštis yra visų labiausiai būtinas gyvenimui gyventi, nes jis ir artimiausiai priartėja prie sielos prigimties, ir yra jos nuolatinis bei neišskiriamas palydovas.

Filiatras. Bet kas trukdo, kad šis būtų priskirtas prie aukštesnių paruošimų, kadangi ne kitaip nei anie kyla iš elementų sukietėjimo?

Eudoksas. Nors pirmoji paruošimo atžala yra elementų [kilmės], vis dėlto suformavimas ir dvasia kyla ne iš ten, bet savo pradžią gauna iš dieviškesnio principo.

Filiatras. Kaip tai?

Eudoksas. Kadangi negali būti, kad elementai, net ir kruopščiausiai bei su didžiausiu protu sumaišyti, patys savaime, be jokio kito pagalbos, suteiktų kūnui tinkamą suformavimą, jutimą ar judėjimą. Juk kokį dėsnį arba kokį saiką pritaikysi jiems sukurti?

Filiatras. Mano nuomone, temperamento būdas yra nepaaiškinamas.

Eudoksas. Tai dar labiau pasakytum apie suformavimą: juk tai, kad tas ar anas yra karšto temperamento, suprantama pakankamai iš to, kad karštas ir ugninis elementas mišinyje viršija kitus elementus. Taip pat ir palietęs pajusi šaltą, jei dominuoja šaltas elementas: bet kokiu būdu įvyko taip, kad buvo tokia ar kitokia šio ar ano daikto figūra, tai išties yra tai, ko negali nei pasakyti, nei protu suvokti. Juk matome daugybę dalykų, kurie, nors yra to paties temperamento, vis dėlto gavo nepanašias figūras, ir atvirkščiai, kad figūros yra panašios tų, kurių temperamentas tarpusavyje labai nepanašus: tai, kas vėliau bus pilniau ir gausiau įrodyta remiantis gydytojų nuomone.

Filiatras. Atrodo, kad tai tam tikra dalimi remiasi protu.

Įgimta dvasia ir karštis.
Eudoksas. Be to, tas įgimtas ar dvasia, ar karštis, kuris yra ir gyvybės kūrėjas, ir ryšys, negalės būti priskirtas kūno dalių temperamentui.

Filiatras. Ir tai, jei patinka, paaiškink atviriau.

Eudoksas. Staiga ir neseniai užgesus ar pasmaugtam gyvūnui, panašiosios dalys kurį laiką išlaiko kiekviena savo temperatūrą.

Filiatras. Pamenu, kad tai jau buvai aukščiau įrodęs, jog negali būti, kad įgimtas daikto temperamentas taip staiga pasikeistų ir tarsi nusimestų savo prigimtį.

Eudoksas. Tačiau tose dalyse tada nėra nei to įgimto karščio, nei dvasios.

Filiatras. Kas čia nuostabaus? Juk todėl žuvo gyvūnas ir jo dalys, kad sielos ir gyvybės saugotoja priežastis, būtent ta karšta ir mums įgimta dvasia, arba staiga išgaravo išsisklaidžiusi, arba užgesusi žuvo: juk aiškiai matome tai, ką pažymėjo Aristotelis – kad mirštantis gyvūnas atšąla.

Eudoksas. Taigi iš to daroma išvada, kad tas įgimtas ar dvasia, ar karštis, niekuo nesusijęs su temperamento prigimtimi. Ir kadangi dvasia, kuri yra arterijose, ypač didesniosiose, nėra laikoma kūno dalimi, kaip ir ta, kuri uždaryta venose (kraujas), todėl būtina, kad nei ta dvasia, nei karštis niekuo nepriklausytų nei kūnų substancijai, nei temperamentui, kylančiam iš elementų prigimties. Todėl šis pats nebus nei dvasios, nei suformavimo kūrėjas, bet šie turi plaukti iš dieviškesnės prigimties.

Filiatras. Dabar pirmiausia man į galvą atėjo tas Averojus, pirmosios reikšmės filosofas arabų grupėje, kuris pirmojoje rinkinių dalyje (collectaneorum sectione prima), sekdamas tavo nuomone, nusprendė, kad mums įgimtas tiek karštis, tiek dvasia jokiu būdu nekyla iš kūno dalių temperacijos, sakydamas: „Dalys iš prigimties maitinasi ir yra veikiamos apskritai nuo joms įgimto karščio, kuris yra kitoks nei tas, kurį jos gauna iš temperamento.“ Juk anatomijos bandymu nustatyta ir ištirta, kad širdyje yra garų pavidalo ir išskirtinai karštas kūnelis, kuris iš ten per arterijų kanalus paskirstomas į visą gyvūno kūną ir perduodamas.

Kad įgimtas karštis kyla ne iš elementų.
Iš to jis mums aiškiai parodo, kad įgimtas karštis ir dvasia ne tik neišlaiko ugnies prigimties ir sąlygų, bet ir visiškai neatsirado iš elementų susijungimo ir sumaišymo, tarsi jų kilmė būtų kažkokia dieviškesnė; kokia ji yra, man nei ateina į galvą, kur jis tai išreiškė, nei galiu iš kitur kokiu nors kruopštumu pilnai pasiekti. Tad tu, kad ir ką apie šiuos dalykus turi suvokęs prote (o turi, kaip žinau, labai daug), tai ištrauk, prašau, ir dosniai mums pasidalink.

Eudoksas. Prašai dalyko labai slidaus ir pilno pavojaus, ir iš visų labiausiai pasmerkto neapgalvotumo šmeižtui: bet vis dėlto išdrįsiu, kadangi to reikalauja nenutrūkstama diskusijos eiga, kiek apie tą dalyką išmanau, tai jums išdėstyti, kad protingai tarp jūsų bendrai apsvarsčius, būtų galima teisingai ir gerai nustatyti, kokia šiais klausimais turėtų būti mokytų ir tiesą mylinčių žmonių nuomonė; ir pirmiausia paminėsiu karščio ir dvasios, o netrukus po to ir formų kilmę bei atsiradimą. Tame elgsiuosi taip, kad visus savo teiginius tvirčiausiai paremčiau Hipokrato, Platono, Aristotelio ir Galeno dekretais.

Filiatras. Štai mes čia, godžiai priimsime viską, ką ketini pasakyti, ir įvertinsime su tokiu kruopštumu, kokį didžiausią gali parodyti žmonės.

Pirmieji sėklos pagrindai.
Eudoksas. Viskas, kas gyvena, sukurta ne iš kokios nors gendančios materijos (praktika tai vadina tobulu, nesvarbu ar tai būtų augalų, ar gyvūnų giminėje nustatyta), bet atsirado iš subjekto, kuris yra kiekvieno sava sėkla.

Filiatras. Pamenu, kad tai aukščiau buvo nustatyta.

Eudoksas. Iš jos pirmiausia suformuojamos atskiros kūno dalys gamtos jėga, ne kitaip nei meistro ranka; mažytės dalelės, iš pradžių sumaišytos, vėliau išdėliojamos į tvarką.

Filiatras. Sako, kad tai dažnai pastebėta tyrinėtojų.

Eudoksas. Taigi sėkla, tarsi apdovanota kažkokia puikia išmintimi, kol augalams iš žemės, bet tokios, kuri sumaišyta su kitais elementais, o gyvūnams iš motinos kraujo tiekia artimą ir kiekvienam pagal poreikį tinkamą maistą, kartu suteikia ir darnų bei tinkamą elementų temperamentą, ir padaro, kad kiekvienas būtų šio ar ano atskiro ir ypatingo temperamento; iš kur aišku, kad ypatinga temperamento prasmė, kurią kai kurie pavadino temperamento savybe, tiek visam kūnui, tiek pačioms dalelėms yra įvedama sėklos jėga, ir taip pat tikrai subjekto suformavimas ir sudėjimas, apie kurį iš Galeno minties popietinėje diskusijoje surinksime daugiau; ir tokiu būdu apėmėme dvi pirmąsias paruošimų eiles.

Toliau trečioji, kuri atliekama per gyvybinę dvasią ir karštį, kaip negalėjo būti atlikta vien iš elementų temperacijos, taip aiškiau ir ryškiau nei kitos savo kilmės pradžią gauna iš sėklos. Juk visi tvirtina, kad sėkla yra pilna karščio ir dvasios, ir kad šias galias gavo iš tėvų. Mat kadangi tėvai, ketinantys pagimdyti kažką panašaus į save, negali nuolat dalyvauti kūrime, nes arba žūtų anksčiau, nei tai būtų užbaigta, kaip kai kurie augalai, arba prisitaikytų prie kitų gyvenimo sąlygų, kaip visa tobulesnių gyvūnų giminė, tai apdairi ir sumani Gamta, rūpindamasi daiktų amžinybe, tas galias, kurios glūdėjo tėvuose kūrimui ir gyvybės suteikimui, per karštį ir dvasią patikėjo sėklai, mažai išties daliai, bet tokiai, kuri, kaip visumos vietininkė, apdovanota tomis pačiomis galiomis, sukurtų panašų į visumą. Šito tau apie šį dalyką šiuo metu tegu pakanka, kitą kartą, kai taip susiklostys, galbūt išgirsi daugiau.

NATŪRALAUS DAIKTO POTENCIJA NEGALI SAVO IMPULSU EITI LINK FORMOS, BET NE KITAIP KAIP AKTAS IŠ HABITUS (BŪSENOS), FORMA IŠVEDAMA IŠ MATERIJOS POTENCIJOS, V SKYRIUS.

FILIATRAS.
Nagi, mano Eudoksai, prašau, išsklaidyk man šias tamsas, kuriomis esu apgaubtas; jau pamenu, aukščiau mokei, kad potencija yra tam tikras materijos paruošimas priimti tam tikrą rūšį (formą): ar šios [galios], kurias mini esant sėkloje, yra ta pati potencija, kurią tyrinėjame?

Eudoksas. Visiškai tos pačios, ir grįžta į vieną ir tą patį.

Filiatras. Dabar pagaliau be jokio žodžių vinguriavimo, be jokio aplinkkelio, visą dalyką pasakei trumpai ir aiškiai.

Brutas. Argi tai nėra drąsus, kad nesakyčiau neapgalvotas, poelgis, tokį sunkų, taip nuo mūsų pojūčių paslėptą dalyką, dėl kurio vyksta aštriausi ir iki šios dienos nebaigti mokyčiausių filosofų ginčai, užbaigti taip mažai ir tokiais atvirais žodžiais? Tai tikrai nepakenčiamas pasitikėjimas savimi ir svetimas gamtos aiškintojo kuklumui. Tu tarsi pirštu palietęs drįsti nurodyti, kas yra potencija?

Eudoksas. Kodėl gi ne? Bet nagi, prašau, mano Filiatrai, kadangi filosofų kalboje nėra nieko labiau nuvalkioto už potencijos vardą, nei aštriau nagrinėto diskusijose, ar galėsi išvardyti, koks daugialypis jis yra?

Filiatras. Galėsiu, jei neklystu; juk pirmiausia Aristotelis apibrėžė potenciją kaip judėjimo ir pokyčio principą; ir kadangi jis yra dvilypis – vienas darymo (veikimo), kitas kentėjimo (buvimo veikiamam), tai iš to nustatė dvilypę potenciją. Veikimo potenciją jis pavadino pokyčio kitame principu, apie kurią daug [rašoma] septintoje Fizikos knygoje; o kentėjimo – pokyčio nuo kito principu; kuria žodžio prasme kiekvieno daikto materiją vadina potencija, o formą – aktu bei tobulumu. Abi jos yra substancijų giminėje. Be to, šis pavadinimas priskiriamas ir tam tikrai akcidencijai, kas Aristoteliui paprastai vadinama natūralia potencija arba impotencija (bejėgyste). Tai yra gebėjimas arba būsena, kurios pagalba kiekvienas lengvai arba veikia, arba kenčia: arba jei labiau nori, tam tikras polinkis ir linkimas ką nors veikti ar kęsti. Taip visus menus jis pavadino veikimo potencijomis, nes jie yra keitimo kitame principai. Panašias būsenas priskiria ir negyviems daiktams, kurių pagalba jie lengviau veikia arba priešinasi, kad nebūtų kitų jėga pakeisti į blogąją pusę.

<…>

Kadangi Žano Fernelio veikalas yra didelės apimties ir sudėtingas filosofinis-medicininis traktatas, vertimą šioje vietoje nutraukiame.

Toliau šioje knygoje autorius per savo personažą Eudoksą tęsia diskusiją, siekdamas įrodyti, kad:

1. Gyvybės kilmė nėra materiali: Gyvybė, siela ir „įgimtas karštis“ (calidum innatum) negali kilti vien iš keturių elementų (žemės, vandens, oro, ugnies) ir jų savybių sumaišymo. Fernelis teigia, kad gyvybinis principas yra dangiškos kilmės, ateinantis „iš aukščiau“ – tiesiogiai iš Dievo, kurio įrankis yra pati gamta.
2. Egzistuoja „paslėptos“ ligos ir dvasinės įtakos: Antrojoje knygoje Fernelis pereina nuo filosofijos prie medicinos. Jis daro išvadą, kad daugelio ligų (pavyzdžiui, maro, sifilio ar apsinuodijimų) negalima paaiškinti tradicine Galeno teorija apie humorų (kūno skysčių) disbalansą. Nors autorius pripažįsta demonų egzistavimą ir tai, kad jie gali sukelti ligas, jis kritikuoja gydytojus, kurie visus neaiškius atvejus nurašo burtams ar piktosioms dvasioms, ragindamas pirmiausia ieškoti natūralių, nors ir paslėptų, gamtinių priežasčių.
3. Gydymo esmė: Šios „paslėptos“ ligos pažeidžia visą organizmo substanciją ir gyvybinę jėgą. Todėl joms gydyti reikia ne vaistų, kurie tiesiog šildo ar šaldo (veikia per elementines kokybes), o tokių, kurie veikia per savo „visuminę substanciją“ ir specifines, paslėptas galias (vadinamąsias okultines savybes), galinčias neutralizuoti ligos nuodus.

Šis kūrinys laikomas vienu svarbiausių Renesanso medicinos tekstų, nes jis bandė suderinti senąją mediciną, teologinį požiūrį į pasaulį ir naujus stebėjimus apie epidemijas bei žmogaus fiziologiją, taip nutiesdamas kelią vėlesniems medicinos atradimams.