Jamblichas (apie 245–325 m. po Kr.) – vėlyvojo neoplatonizmo filosofas, kurio darbai radikaliai pakeitė šios mokyklos kryptį. Nors istoriškai jis buvo siras, gimęs Chalkidėje, jo vardas neatsiejamas nuo teurgijos (ritualinės magijos) įteisinimo filosofinėje sistemoje.
Jamblichas jautė, kad ankstesnė Plotino ir Porfirijo sistema yra pernelyg paprasta, kad paaiškintų atotrūkį tarp aukščiausio Vieno ir materialaus pasaulio.
- Henados – didžioji inovacija: Jamblichas įvedė henadas – dieviškuosius vienetus, kurie tarnauja kaip tarpininkai tarp absoliutaus Vieno ir Intelekto (Nous). Tai leido jam integruoti pagoniškų dievų panteoną į filosofinę struktūrą.
- Vieno samprata: Nors Jamblichas išplėtė hierarchiją, jis dar nenaudojo griežtos „Pirmojo“ ir „Antrojo Vieno“ skirties. Šią koncepciją vėliau išplėtojo Proklas, siekdamas dar labiau matematizuoti ir susisteminti neoplatoniškąją ontologiją. Jamblicho sistema išlieka vientisesnė, nors ir daugiasluoksnė (apimanti dievus, angelus, demonus ir herojus).
Veikalai: Autentiškumas ir Pseudo-Jamblicho mįslė
Jamblicho bibliografija reikalauja kritinio požiūrio, ypač skiriant istorinę tiesą nuo vėlesnės įtakos demonologijai.
| Veikalas | Statusas ir turinio akcentai |
| De Vita Pythagorica | Autentiškas. Pitagoro kaip dieviško mokytojo ir etinio pavyzdžio biografija. |
| Protrepticus | Autentiškas. Raginimas studijuoti filosofiją kaip sielos gryninimo kelią. |
| De Mysteriis Aegyptiorum | Pseudo-Jamblichas. Šiuolaikinis mokslas nustatė, kad tai anoniminis jo mokyklos tekstas. Tačiau Renesanso demonologams (Bodinui, Agrippai) tai buvo „aukščiausias Jamblicho autoritetas“. |
| Pitagoriniai traktatai | Autentiški. Keli darbai apie skaičių mistiką ir ontologiją. |
Intelektualinė įtaka: Nuo antikos iki Sorbonos
Nors De Mysteriis yra Pseudo-Jamblicho kūrinys, jo poveikis istorijai yra faktas:
- Teurgijos reabilitacija: Jamblichas (ir jo mokykla) teigė, kad siela negali išsigelbėti vien intelektu; jai reikia teurgijos – dieviško veikimo per ritualus.
- Renesanso magija: Marsilio Ficino ir kiti humanantai, vertę De Mysteriis, buvo įsitikinę kūrinio autentiškumu. Būtent per šį „Jamblicho“ vardą į vakarų demonologiją atėjo sudėtingi dvasinių būtybių iššaukimo principai.
- Filosofija kaip paruošiamasis etapas: Jamblicho sistemoje filosofija tapo tik pirmuoju žingsniu link ritualinio susijungimo su dievybe.
Jamblichas pirmasis sistemingai suformulavo ritualų hermeneutiką – idėją, kad kiekvienas religinis veiksmas turi daugiasluoksnę prasmę, kuri veikia skirtinguose kosmoso lygmenyse. Jam ritualas nebuvo simbolis ar metafora, bet ontologinis įvykis, keičiantis sielos padėtį visatoje. Dėl šios priežasties Jamblichas teigė, kad net paprasti gestai, garsai ar kvapai gali turėti dievišką galią, jei jie atitinka dievų „ženklų kalbą“. Ši mintis vėliau tapo pagrindu renesansinei magijai, ypač Agripos ir Ficino darbuose, kurie ritualus suvokė kaip būdą atkurti kosminę harmoniją tarp žmogaus ir dieviškųjų jėgų.
Jamblichas buvo vienas pirmųjų filosofų, kurie religiją aiškino matematiniais principais. Jo pitagoriniai traktatai rodo, kad skaičiai jam buvo ne tik abstraktūs dydžiai, bet dieviškos tvarkos pėdsakai. Jamblichas tikėjo, kad kiekvienas skaičius turi savitą ontologinę vibraciją, o matematinės proporcijos atspindi pačią dievų veikimo struktūrą. Ši „matematinė teologija“ padarė didžiulę įtaką vėlesniems neoplatonikams ir net krikščionių mistikams, kurie skaičių simbolikoje matė dieviškosios tvarkos atspindį. Viduramžių universitetuose, įskaitant Sorboną, Jamblicho pitagorinė kosmologija buvo laikoma vienu iš kertinių tekstų, aiškinančių, kaip skaičiai ir dvasinės būtybės susijusios kosminėje hierarchijoje.