De Mysteriis

„De Mysteriis Aegyptiorum, Chaldeorum et Assyriorum“ – tai filosofinis Jamblicho (Iamblichus, graik. Ἰάμβλιχος) veikalas, parašytas graikų kalba apie III–IV amžių po Kristaus. Lietuviškai šio kūrinio pavadinimas reiškia „Apie egiptiečių, chaldėjų ir asirų misterijas“, o dažniausiai jis minimas trumpiau – „De Mysteriis“ arba „Apie misterijas“.

Tai vienas svarbiausių neoplatonizmo tekstų – srovės, kuri siekė sujungti Platono filosofiją su religiniu ir mistiniu pasaulio suvokimu. Jamblichas buvo kilęs iš Sirijos ir laikomas vienu pagrindinių vėlyvosios Antikos filosofų, suformavusių teurginės minties pagrindus. Jo mokytojas buvo Porfirijus, bet „De Mysteriis“ iš esmės parašytas kaip atsakymas į Porfirijaus kritiką, ypač jo traktatą „Epistola ad Anebonem“ („Laiškas egiptiečiui Anebui“).

Šiame veikale Jamblichas pasirašo vardu Abamonas – tariamas egiptiečių šventikas, kuris aiškina Porfirijui, kodėl žmogaus ryšys su dieviškumu negali būti pasiektas vien racionaliai.

Originalo kalba – senovės graikų (Ἰάμβλιχος, Περὶ τῶν Αἰγυπτίων Μυστηρίων – Peri tōn Aigyptiōn Mystēriōn). Lotyniškas pavadinimas, naudotas Vakaruose nuo viduramžių laikų, – „De Mysteriis Aegyptiorum, Chaldeorum et Assyriorum“, o modernūs vertimai į anglų kalbą dažniausiai vadinami „On the Mysteries of the Egyptians, Chaldeans, and Assyrians“.

Veikalas parašytas dialogo forma ir suskirstytas į dešimt knygų. Pirmoji aiškina teurgijos (gr. theourgia – „dieviškas veikimas“) prasmę: žmogus negali pasiekti dieviškosios vienybės vien protu, nes protas tėra atspindys, o ne pati šviesa. Tik veikdamas kartu su dieviškumu – per maldą, aukas, simbolinius veiksmus, meditaciją – žmogus iš tiesų „grįžta į dievų pasaulį“.

Antroji knyga kalba apie sielos prigimtį ir jos kelionę: siela, pasinėrusi į medžiaginį pasaulį, pamiršta savo kilmę, tačiau teurgija leidžia jai prisiminti dangiškąjį pradą. Trečioji knyga nagrinėja dieviškųjų būtybių hierarchiją: dievai, angelai, demonai, dvasiniai globėjai – visi priklauso vienai gyvai grandinei, jungiančiai dangišką ir žemišką sferas.

Vėlesnės knygos aptaria šventų ženklų (simbolų) prasmę, aukojimų tvarką, pranašystes, sapnų reikšmę, garsų ir vardų jėgą. Jamblichas teigia, kad kiekvienas garsas, forma ar skaičius turi dvasinį atitikmenį. Pasaulis, jo žodžiais, yra „gyva hieroglifų kalba“, o teurgas – tas, kuris ją moka skaityti.

Svarbiausia mintis, nuolat kartojama per visą veikalą:
dieviškoji vienybė įgyjama ne protu, bet dalyvavimu (methexis) dieviškame buvime. Žmogus turi ne tiek „pažinti“ Dievą, kiek tapti jam artimu per patirtį ir vidinį atsinaujinimą.

Ši mintis, išreikšta garsia fraze “The divine union is not attained by reason, but by the presence of the divine” (De Mysteriis I, 3), tapo kertiniu akmeniu visai teurginei tradicijai.

Knygos kalba – ne grynai teologinė, o mistiškai-filosofinė. Jamblichas jungia Platono idėjų pasaulį su egiptietišku ir chaldėjišku dvasiniu simbolizmu. Jo pasaulėvaizdyje kosmosas – tai gyvas, sąmoningas organizmas, kuriame viskas turi savo vietą ir prasmę.

„De Mysteriis“ daro didžiulį poveikį visai vėlesnei Vakarų mistinei tradicijai. Ją studijavo Proklas, Damaskijus, o viduramžiais ją perėmė hermetinės mokyklos ir renesanso mąstytojai – Marsilijus Fičinas, Pico della Mirandola, Giordano Bruno. Per šį kūrinį į Vakarus pateko daug senovinių egiptietiškų ir hermetinių idėjų apie dvasinį kilimą, kosmoso harmoniją ir sielos nemirtingumą.

Ypatingas vaidmuo teko Thomasui Tayloriui, kuris 1895 m. išvertė šį veikalą į anglų kalbą pavadinimu “Iamblichus on the Mysteries of the Egyptians, Chaldeans, and Assyrians” (London: Bertram Dobell & Reeves and Turner). Jo vertimas išliko iki šiol.

Šis veikalas išskirtinis tuo, kad jame pirmą kartą sistemingai aprašyta teurgijos teorija – žmogaus pakilimo į dievišką sferą per sąmoningą ritualinį veikimą. Jamblichas sujungia protą, tikėjimą ir praktiką į vieną visumą.

Jo mokymas glaustai išreiškiamas keliomis mintimis, kurios tapo filosofinėmis sentencijomis:
– „Protas pažįsta daiktus, bet tik dieviškumas pažįsta save.“
– „Siela tampa dieviška tik tada, kai nebežiūri į išorę.“
– „Kas vienijasi su dievais, tas nebe kalba, o spindi.“

Citatos

1. „Kontaktas su dieviškumu nėra pažinimas. Nes pažinimas tam tikra prasme yra atskirtas nuo savo objekto per kitoniškumą.“
   Šiuo teiginiu Jamblichas sako, kad dieviškumo negalima pažinti taip, kaip mes pažįstame daiktus ar sąvokas. Protas visada stovi atskirai nuo to, ką tiria. O dieviškumas nėra „kitas“ – jis yra visko esmė. Todėl jį galima tik patirti, o ne suprasti analitiškai.
2. „Dieviškoji vienybė nepasiekiama protu, o per dieviškojo buvimo patirtį.“
   Tai pagrindinė viso veikalo mintis. Vienybė su dievais – ne proto uždavinys, o egzistencinė būsena. Jamblichas čia iškelia patyrimą aukščiau už mintį, veikimą aukščiau už kalbą. Tikrasis pažinimas įvyksta, kai žmogus nebeskiria savęs nuo to, ką kontempliuoja.
3. „Kas kyla prie daiktų principo, turi ištirti, ar įmanoma, kad būtų kas nors geresnis už patį principą.“
   Ši mintis kalba apie nuolatinį abejojimą ir tyrimą. Jamblichas primena, kad net kalbėdami apie aukščiausią esmę turime išlikti nuolankūs. Tikrasis ieškotojas niekada nesustoja, nes net tobuliausios sąvokos negali aprėpti begalybės.
4. „Veltui vargsta tas, kuris, siūlydamas melagingus dalykus, vėliau stengiasi juos sugriauti kaip netikrus.“
   Čia filosofas kritikuoja tuščius ginčus ir sofistiką. Žmogus, kuris pats kuria klaidingas prielaidas, o paskui jas paneigia, tik švaisto jėgas. Išmintis prasideda ne nuo prieštaravimo, o nuo tiesos siekimo.
5. „Dievų garbinimas buvo išlaikytas šventyklose, su aukomis, giesmėmis ir vaizdais.“
   Šis sakinys primena, kad Jamblichas nebuvo abstraktus mąstytojas – jam svarbus buvo gyvas ritualas. Apeigos, maldos ir simboliai yra būdas suderinti žmogų su kosmine tvarka. Išorinė forma čia veda į vidinę būseną.
6. „Dievai nėra įkalinti tam tikrose pasaulio vietose, ir žemiškos prigimtys nėra be jų apvaizdos.“
   Tai reiškia, kad dieviškumas nėra lokalus ar ribotas. Dievai nėra „ten“ – jie visur. Jamblichas teigia, kad visa gamta persmelkta dieviško buvimo, o žmogaus pareiga – jį atpažinti kiekviename gyvybės pavidale.
7. „Jei neįmanoma suformuoti idėjų, lygių nepasakomajai esmės kilmei, tai dar mažiau galima pasiekti tą tris kartus nežinomą tamsą.“
   Jamblichas čia kalba apie Dievą, kuris pranoksta net mintį apie save. „Tris kartus nežinoma tamsa“ simbolizuoja absoliutą – tai, ko protas negali nei pavadinti, nei apmąstyti. Šis požiūris labai artimas vėlesnei mistinei teologijai.
8. „Pakanka mūsų atleidimui, kad negalime jam priskirti nieko aukštesnio.“
   Autorius nori pasakyti, kad žmogus, bandantis mąstyti apie dieviškumą, visada rizikuoja klysti. Bet svarbiausia – siekti nuoširdžiai. Jei mūsų intencija tyra, net ir ribotas žinojimas tampa priimtinas dievams.
9. „Visos šios didžiosios monados telpa pirmajame, iš kurio viskas išsilieja į šviesą.“
   Tai Jamblicho kosmologijos šerdis: viskas kyla iš Vienio. Visi pasaulio lygmenys – dvasiniai, sieliniai, materialūs – yra tik šviesos laipsniai, sklindantys iš pirmosios priežasties. Kuo labiau žmogus atsigręžia į tą šaltinį, tuo labiau jis šviesėja.
10. „Nežinojimas to, kas garbinga ir gražu, yra tamsa, o jų pažinimas – šviesa.“
    Tai viena šviesiausių knygos vietų. Jamblichas primena, kad tikrasis šviesos šaltinis nėra išorėje – tai vidinė išmintis, atpažįstanti grožį, gėrį ir dorumą. Tamsa – ne pasaulio būsena, o žmogaus sąmonės klaida.