Kai XVI a. demonologai cituoja Malleus maleficarum, jie dažnai remiasi vienu iš garsiausių ir kartu labiausiai manipuliatyvių epizodų — vadinamuoju „Inkvizitoriaus pasakojimu“ (Inquisitoris narratio). Šis pasakojimas, tradiciškai priskiriamas Jakobui Sprengeriui, iš tikrųjų yra Heinricho Kramerio kūrinys, tačiau vėlesni leidėjai jį įrašė Sprengerio vardu, kad suteiktų tekstui didesnį autoritetą. Tai tipiškas Malleus metodas: autoritetas kuriamas ne argumentu, o vardu.
Pasakojimas pateikiamas kaip tariamai tikras inkvizitoriaus liudijimas. Jame aprašoma scena, kuri turėjo sukrėsti skaitytoją ir įtikinti, kad raganos yra ne tik pavojingos, bet ir nebeatgaunamos. Inkvizitorius, tardydamas vieną moterį, klausia jos, ar ji tiki galinti būti išganyta. Moteris atsako neigiamai — esą demonas, su kuriuo ji sudariusi paktą, neleidžia jai atgailauti. Ji pasakoja, kad kiekvieną kartą, kai bando melstis, demonas ją smaugia, traukia už plaukų, meta į žemę. Inkvizitorius, pasak pasakojimo, bando ją įtikinti, kad Dievo gailestingumas yra didesnis už bet kokį paktą, tačiau demonas, pasirodęs jos kūne, išjuokia jį ir pareiškia, kad ši siela jau priklauso jam.
Šis epizodas nėra istorinis dokumentas. Tai retorinis konstruktas, sukurtas tam, kad skaitytojas patirtų emocinį šoką. Kramerio tikslas buvo ne informuoti, o įtikinti — ir įtikinti ne argumentu, o baime. Pasakojimas veikia kaip moralinė drama, kurioje raganos vaizduojamos kaip visiškai pavergtos, be valios, be vilties, be galimybės grįžti į Bažnyčią. Tai leidžia autoriui padaryti vieną iš svarbiausių Malleus išvadų: raganos negali atgailauti, todėl jas būtina naikinti.
Šis teiginys buvo radikalus. Iki Malleus dauguma teologų, ypač scholastai, laikėsi nuomonės, kad net sunkiausi nusidėjėliai gali atgailauti. Kramerio pasakojimas šią tradiciją sulaužo. Jis sukuria naują figūrą — raganą kaip ontologiškai prarastą būtybę, kurios valia yra taip susiliejusi su demono valia, kad ji nebegali pasirinkti gėrio. Tai ne teologija, o dramaturgija, bet būtent ši dramaturgija tapo vienu iš pagrindinių raganų teismų ideologinių pamatų.
Įdomu tai, kad pats Sprengeris, kuriam vėliau priskiriamas šis pasakojimas, greičiausiai niekada nepritarė Kramerio metodams. Istoriniai dokumentai rodo, kad Sprengeris buvo santūresnis, labiau linkęs į tradicinę moralinę teologiją, o ne į Kramerio isteriją. Tačiau Malleus leidėjai suprato, kad dviejų autorių vardai suteiks knygai didesnį svorį, todėl Sprengerio vardas buvo įrašytas ant viršelio, o pasakojimas — priskirtas jam.
Šiandien „Inkvizitoriaus pasakojimas“ yra puikus pavyzdys, kaip viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų demonologija kūrė savo autoritetą ne faktu, o naratyvu. Tai literatūrinė scena, apsimetanti teologiniu liudijimu. Ji sukurta taip, kad skaitytojas neabejotų: raganos yra realios, pavojingos ir nebeatgaunamos. Tai buvo ideologinis ginklas, skirtas ne įtikinti protą, o paralyžiuoti valią.
Ir būtent todėl šis epizodas tapo vienu iš labiausiai cituojamų Malleus maleficarum fragmentų. Jis ne tik įtvirtino raganos kaip „prarastos sielos“ įvaizdį, bet ir padėjo sukurti teisinį precedentą, kuriuo vėliau rėmėsi daugybė raganų teismų Europoje. Tai nėra istorija apie vieną moterį — tai istorija apie tai, kaip literatūra gali tapti įstatymu.
Malleus Maleficarum, Pars I, Quaestio XVI
Originalas (lotynų k.):
„Refert noster Inquisitor aliud exemplum de quodam Bohemio in civitate Magdeburgensi, qui erat famosissimus præstigiator, et spiritum familiarem habebat, nomine Dachon. Hic cum per pontem quendam transire videretur, ubi ab Inquisitore apprehensus fuit, et ab eo quæreretur, cur non fugeret a conspectu Creatoris sui? > Respondit dæmon per os ejus: Quod nullo modo fugere posset propter virtutem verborum, quæ Inquisitor proferebat. Et cum quæreretur, quomodo tot præstigias faceret? Respondit: Quod hoc faceret per quandam scripturam, quam sub lingua habebat. Qua ablata, mox omnis ejus ars evanuit. Et scitu dignum, quod ille spiritus Dachon erat adeo potents, ut coram omnibus seipsum in frusta concidere videretur, et postea mox integrum se ostendere.“
Lietuviškas vertimas:
Mūsų Inkvizitorius pateikia kitą pavyzdį apie tam tikrą bohemietį Magdeburgo mieste, kuris buvo garsiausias fokusininkas ir turėjo naminę dvasią, vardu Dachonas. Šis, kai buvo pastebėtas einantis per tam tikrą tiltą, ten Inkvizitoriaus buvo sučiuptas. Kai Inkvizitorius jo paklausė: „Kodėl tu nepabėgi nuo savo Kūrėjo akivaizdos?
Demonas per jo burną atsakė: kad jis jokiu būdu negalįs pabėgti dėl žodžių galios, kuriuos Inkvizitorius ištarė. O kai buvo paklausta, kaip jis padaro tiek daug triukų, šis atsakė: kad tai darantis per tam tikrą raštą, kurį laiko po liežuviu. Kai tas raštas buvo atimtas, tuojau pat visas jo menas išnyko. Ir verta žinoti, kad ta dvasia Dachonas buvo tokia galinga, jog visų akivaizdoje atrodydavo, kad jis pats save supjausto į gabalus, o netrukus vėl pasirodydavo sveikas.
Ši Malleus maleficarum vieta pateikia tariamai tikrą inkvizitoriaus liudijimą apie Magdeburge gyvenusį bohemietį, kuris, kaip teigiama, turėjo „naminę dvasią“ Dachoną ir vykdė stebuklus ar fokusus ne savo jėgomis, o demono pagalba. Inkvizitoriui jį sulaikius ant tilto ir paklausus, kodėl jis nebėga nuo Dievo akivaizdos, demonas, kalbėdamas per apsėstojo burną, atsako, kad negali pabėgti dėl šventų žodžių galios. Toliau aiškinama, kad visi jo triukai buvo atliekami pasitelkiant po liežuviu laikytą magišką raštą; jį atėmus, visa „magija“ iškart išnyko. Pasakojimas baigiamas teiginiu, jog dvasia Dachonas buvo tokia galinga, kad galėjo sukurti iliuziją, jog žmogus pats save supjausto į gabalus ir tuoj pat vėl tampa sveikas. Tai tipinis Malleus retorinis epizodas, kuriuo siekiama įrodyti, kad regimi stebuklai kyla ne iš žmogaus gebėjimų, o iš demoniškos apgaulės ir paktų.