Jei istorijoje ieškotume visiškos priešpriešos triukšmingam ir pojūčių pilnam gyvenimui, kelias mus neišvengiamai nuvestų pas šakerius (The United Society of Believers in Christ’s Second Appearing / Shakers). Tai viena unikaliausių religinių bendruomenių, kurios palikimas šiandien vertinamas ne tik dėl dvasinės drausmės, bet ir dėl nepriekaištingo dizaino bei etikos. Šakeriai (angl. Shakers) – tai grupė, kuri tikėjo, kad rojų žemėje galima sukurti tik per visišką savitvardą, lygybę ir nuolatinį darbą.
Kilmė ir „Motina“ Ann Lee
Sektos ištakos siekia XVIII a. vidurio Angliją, tačiau tikrasis jos suvešėjimas įvyko JAV. Judėjimo centre stovėjo Ann Lee (1736–1784), paprasta moteris iš Mančesterio, kuri po asmeninių tragedijų ir dvasinių regėjimų paskelbė, kad lytiniai santykiai yra visų žmonijos nelaimių ir nuodėmių šaknis.
1774 metais Ann Lee kartu su nedidele grupe pasekėjų išplaukė į Ameriką ir apsistojo Niujorko valstijoje, Niskejūnoje (dabartinis Watervliet). Čia ji buvo pripažinta kaip moteriškasis Kristaus pradas, o bendruomenė gavo savo neoficialų pavadinimą – „šakeriai“ – dėl jų intensyvių, ekstatiškų šokių ir kūno purtymosi pamaldų metu, kuriais jie bandydavo „išpurtyti“ nuodėmę iš savo sielų.
Pagrindiniai principai: Kas buvo nuspręsta?
Šakerių bendruomenės gyvenimas buvo griežtai reglamentuotas, o jų pamatines vertybes sudarė keturi „stulpai“:
- Visiškas celibatas: Tai buvo radikaliausias jų sprendimas. Vyrai ir moterys gyveno kartu kaip broliai ir seserys, tačiau bet koks lytinis ryšys buvo draudžiamas. Kadangi jie neturėjo vaikų, bendruomenė galėjo augti tik per atsivertėlius arba įvaikinant vaikus.
- Visuotinė lygybė: Šakeriai buvo vieni pirmųjų, įteisinusių visišką lyčių ir rasių lygybę. Moterys bendruomenėje turėjo tokią pat balsavimo teisę ir dvasinę įtaką kaip ir vyrai.
- Bendra nuosavybė: Įstojęs į bendruomenę, žmogus visą savo turtą atiduodavo grupei. Niekas nieko neturėjo asmeniškai – viskas buvo bendra.
- Atsiribojimas nuo pasaulio: Jie kūrė uždaras, savarankiškas gyvenvietes (kaip garsioji Pleasant Hill Kentukyje ar Hancock Shaker Village Masačusetse), kad išvengtų „išorinio pasaulio“ tuštybės.
Baldai ir estetika: Grožis per paprastumą
Šakeriai tikėjo, kad „kiekvienas geras darbas yra malda“, o „netvarka yra nuodėmė“. Tai lėmė jų nepaprastą meistriškumą gaminant baldus ir buities įrankius. Jų stilius – funkcionalus, minimalistinis, be jokių nereikalingų puošmenų.
Šakerių kėdės, spintos ir garsiosios ovalios dėžutės šiandien yra kolekcionierių svajonė. Jie pirmieji išrado tokius praktiškus daiktus kaip sukamoji kėdė ar skalbinių segtukai, tačiau niekada nepatentavo savo išradimų, nes manė, kad tai būtų savanaudiška.
Saulėlydis ir išlikimas
Šakerių skaičius pasiekė piką XIX a. viduryje (apie 6000 narių 18-oje pagrindinių bendruomenių). Tačiau jų griežtas celibatas ir pramonės revoliucija, pasiglemžusi rankų darbo vertę, lėmė bendruomenės nykimą. Jaunimas nebebuvo linkęs rinktis gyvenimo be šeimos ir pramogų.
Šiandien pasaulyje yra likusi tik viena oficiali šakerių bendruomenė Sabbathday Lake kaime, Meine, kurioje vis dar gyvena keli paskutiniai šio unikalaus kelio sekėjai.
Šie tikintieji buvo žinomi dėl savo ypatingo šokio pamaldų metu. Jie judėdavo, purtydavosi ir šokdavo, kad išvarytų blogį iš savo kūnų, todėl ir gavo pravardę „Shakers“ (purtytojai). Tai nebuvo linksmas šokis, o intensyvus dvasinis darbas.
Jų gyvenimo būdas buvo labai griežtas. Jie atsisakė visko, kas galėjo sukelti aistrą ar priklausomybę. Pavyzdžiui, jie vengė spalvų ir puošmenų savo drabužiuose bei namuose, nes tikėjo, kad grožis veda į puikybę. Jų baldai, kuriuos vėliau pamilsime dėl paprastumo, buvo kuriami su mintimi, kad kiekvienas daiktas turi būti naudingas ir be nereikalingų detalių. Jie turėjo posakį: „Kiekvienas darbas yra malda“.
Be to, šakeriai buvo vieni pirmųjų, kurie rimtai ėmėsi lygybės tarp vyrų ir moterų. Moterys turėjo lygiai tokią pat valdžią bažnyčioje kaip ir vyrai, kas tuo metu buvo beveik negirdėta. Jie taip pat buvo labai geri ūkininkai ir išradėjai, o jų bendruomenės buvo žinomos dėl savo švaros ir tvarkos.