1913‑ųjų metų pabaigoje Ciuriche vienas įtakingiausių to meto protų, psichiatras Karlas Gustavas Jungas, atsidūrė ties dvasinės prarajos riba. Po skausmingo išsiskyrimo su savo mokytoju Sigmundu Freudu, Jungas pajuto, kad jį pradeda pilti nevaldomas vizijų srautas. Tai, ką kiti būtų pavadinę tiesiog psichoze, Jungas nusprendė paversti moksliniu ir dvasiniu eksperimentu. Jis pasidavė šiam procesui, kurį vėliau pavadino „susidūrimu su nesąmoningumu“, ir būtent čia atsiranda religinis sluoksnis: Jungas suvokė, kad jo vidinis pasaulis kalba archetipais, kurie primena pranašų regėjimus, mitinius dievus ir senovinius apreiškimus. Šešiolika metų trukusios kelionės rezultatas tapo „Raudonoji knyga“ (lot. Liber Novus, angl. The Red Book) – rankraštis, parašytas ir iliustruotas taip, lyg būtų viduramžių mistiko sukurta asmeninė evangelija, kurioje psichologija ir religija susilieja į vieną neatskiriamą patirtį.
Tai milžiniškas, raudona oda įrištas foliantas, kurį Jungas rašė viduramžių kaligrafų stiliumi, naudodamas gotišką šriftą ir puošdamas jį savo paties tapytomis mandalomis bei mitinėmis būtybėmis.
Laikas ir vieta: Sielos laboratorija Ciuriche
Nuo 1914 iki maždaug 1930 metų Jungas savo namuose Kusnachte, Ciuricho pakrantėje, užsidarydavo vėlai vakarais, kad praktikuotų tai, ką pavadino „aktyviąja vaizduote“. Jis sąmoningai leido sau nugrimzti į vidines vizijas, kurios tuo metu, prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, jam atrodė pranašiškos – jis matė Europą, skendinčią kraujo jūrose.
Jungas suprato, kad „laiko dvasia“ (racionalumas, mokslas, pragmatizmas) nebegali paaiškinti žmogaus kančios. Jis nusprendė ieškoti atsakymų „gelmių dvasioje“ (Geist der Tiefe), kuri kalba simboliais, mitais ir religiniais vaizdiniais.
Susitikimai su dvasiniais vedliais: Filemonas ir kiti
„Raudonojoje knygoje“ Jungas aprašo ne teorines idėjas, o gyvus susitikimus su savo psichikos personifikacijomis. Svarbiausia jų – Filemonas (Philemon), pagyvenęs vyras su karaliaus tulžio sparnais ir rago taurėmis. Jungas su juo vaikščiodavo po savo sodo vizijas ir kalbėdavosi kaip su realiu asmeniu. Filemonas jam tapo „vidiniu mokytoju“, kuris parodė, kad mūsų viduje egzistuoja išmintis, nepriklausanti mūsų ego.
Kiti herojai, pavyzdžiui, biblijinis pranašas Elijas ir Salomėja, lydėjo jį kelionėse į požemių karalystę, kur Jungas turėjo susidurti su savo šešėliu, mirtimi ir dieviškumo transformacija.
Kas buvo nuspręsta? „Mano asmeninė religija“
Jungas nusprendė, kad šiuolaikinis žmogus serga dėl to, kad prarado ryšį su savo asmeniniu mitu. „Raudonojoje knygoje“ jis suformulavo idėją, kad Dievas nėra miręs (kaip teigė Nietzsche), bet jis „gimsta iš naujo“ žmogaus sieloje. Jis aprašė Abraksą (Abraxas) – dievybę, kuri savyje jungia gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, taip pabrėždamas būtinybę priimti visą savo asmenybės pilnatvę, o ne tik „šviesiąją“ pusę.
Ši knyga tapo pamatu visai jo vėlesnei analitinei psichologijai:
- Individuacija: Procesas, kurio metu žmogus tampa savo paties „Vieninteliu“ (čia galime rasti sąsajų su Štirneriu, bet dvasiniame lygmenyje).
- Kolektyvinė nesąmoningumas: Atpažinimas, kad Jungo vizijos nėra tik jo paties fantazijos, bet bendri visos žmonijos archetipai.
Paslaptis ir vėlyvas pasirodymas
Karlas Gustavas Jungas iki pat mirties 1961 m. neleido publikuoti šio kūrinio. Jis bijojo, kad mokslo bendruomenė jį palaikys bepročiu. Knyga dešimtmečius gulėjo banko seife Šveicarijoje, saugoma jo šeimos. Tik 2009 metais, po ilgų derybų, pasaulis pagaliau pamatė Liber Novus.
Pasirodžius knygai, tapo aišku: visas Jungo mokslinis darbas buvo tik bandymas racionalizuoti ir „išversti“ į mokslo kalbą tuos laukinius, galingus ir bauginančius potyrius, kuriuos jis fiksavo „Raudonojoje knygoje“. Tai nebuvo pasidavimas beprotybei – tai buvo savanoriškas nusileidimas į pragarą, kad iš ten būtų parnešta šviesa moderniam žmogui.
Raudonoji knyga (The Red Book) ištrauka
[Parašyta paties K. G. Jungo ranka jo name Kiusnachte / Ciuriche 1915 metais]
Jei aš kalbu šio laiko dvasioje, privalau pasakyti: niekas ir joks dalykas negali pateisinti to, ką privalau jums paskelbti. Pateisinimas man nereikalingas, nes aš neturiu pasirinkimo, aš tiesiog privalau. Aš sužinojau, kad be šio laiko dvasios veikia dar ir kita dvasia, būtent ta, kuri valdo viso to, kas šiuolaikiška, gelmes. Šio laiko dvasia norėtų girdėti apie naudą ir vertę. Aš taip pat taip galvojau, ir mano žmogiškumas vis dar taip galvoja. Tačiau ta kita dvasia vis tiek verčia mane kalbėti, anapus pateisinimo, naudos ir prasmės.
Kupinas žmogiško išdidumo ir apakintas pasipūtėliškos laikmečio dvasios, aš ilgai stengiausi tą kitą dvasią laikyti atokiau nuo savęs. Tačiau aš nepagalvojau, kad gelmių dvasia nuo neatmenamų laikų ir visai ateičiai turi didesnę galią nei šio laiko dvasia, kuri keičiasi kartu su kartomis. Gelmių dvasia pajungė visą išdidumą ir puikybę sprendimo galiai. Ji atėmė mano tikėjimą mokslu, ji atėmė iš manęs džiaugsmą aiškinti ir rikiuoti dalykus, ir ji leido užgesti manyje atsidavimui šio laiko idealams. Ji privertė mane nusileisti iki paskutinių ir paprasčiausių dalykų.
Gelmių dvasia paėmė mano supratimą bei visas mano žinias ir pastatė juos tarnauti tam, kas nepaaiškinama ir paradoksalu. Ji atėmė iš manęs kalbą ir raštą viskam, kas netarnavo jai, būtent – prasmės ir beprasmybės sulydymui, kuris sukuria aukščiausiąją prasmę.
Tačiau aukščiausioji prasmė yra takas, kelias ir tiltas į tai, kas turi ateiti. Tai yra ateisiantis Dievas. Tai nėra pats ateinantis Dievas, bet jo atvaizdas, kuris pasirodo aukščiausiojoje prasmėje. Dievas yra atvaizdas, ir tie, kurie jį garbina, privalo jį garbinti aukščiausiosios prasmės atvaizduose.
Aukščiausioji prasmė nėra prasmė ir nėra absurdas, ji yra vaizdinys ir jėga viename, didybė ir jėga kartu.
Aukščiausioji prasmė yra pradžia ir pabaiga. Tai perėjimo ir išsipildymo tiltas.
Kiti Dievai mirė dėl savo laikinumo, tačiau aukščiausioji prasmė niekada nemiršta, ji pavirsta į prasmę, o tada į absurdą, ir iš jų susidūrimo ugnies ir kraujo aukščiausioji prasmė pakyla atjaunėjusi iš naujo.
Dievo atvaizdas turi šešėlį. Aukščiausioji prasmė yra tikra ir ji meta šešėlį. Nes kas gi gali būti tikra ir kūniška, ir neturėti šešėlio?
Šešėlis yra beprasmybė. Jai trūksta jėgos ir ji neturi tęstinio egzistavimo pati iš savęs. Tačiau beprasmybė yra neišskiriamas ir nemirtingas aukščiausiosios prasmės brolis.
Kaip augalai, taip ir žmonės auga: vieni šviesoje, kiti šešėliuose. Yra daug tokių, kuriems reikia šešėlių, o ne šviesos.
Dievo atvaizdas meta šešėlį, kuris yra lygiai tokio pat dydžio, kaip ir jis pats.
Aukščiausioji prasmė yra didelė ir maža, ji plati kaip žvaigždėto Dangaus erdvė ir ankšta kaip gyvo kūno ląstelė.
Jei aš kalbu šio laiko dvasioje, privalau pasakyti: niekas ir joks dalykas negali pateisinti to, ką privalau jums paskelbti. Pateisinimas man nereikalingas, nes aš neturiu pasirinkimo, aš tiesiog privalau. Aš sužinojau, kad be šio laiko dvasios veikia dar ir kita dvasia, būtent ta, kuri valdo viso to, kas šiuolaikiška, gelmes. Šio laiko dvasia norėtų girdėti apie naudą ir vertę. Aš taip pat taip galvojau, ir mano žmogiškumas vis dar taip galvoja. Tačiau ta kita dvasia vis tiek verčia mane kalbėti, anapus pateisinimo, naudos ir prasmės.
Kupinas žmogiško išdidumo ir apakintas pasipūtėliškos laikmečio dvasios, aš ilgai stengiausi tą kitą dvasią laikyti atokiau nuo savęs. Tačiau aš nepagalvojau, kad gelmių dvasia nuo neatmenamų laikų ir visai ateičiai turi didesnę galią nei šio laiko dvasia, kuri keičiasi kartu su kartomis. Gelmių dvasia pajungė visą išdidumą ir puikybę sprendimo galiai. Ji atėmė mano tikėjimą mokslu, ji atėmė iš manęs džiaugsmą aiškinti ir rikiuoti dalykus, ir ji leido užgesti manyje atsidavimui šio laiko idealams. Ji privertė mane nusileisti iki paskutinių ir paprasčiausių dalykų.
Gelmių dvasia paėmė mano supratimą bei visas mano žinias ir pastatė juos tarnauti tam, kas nepaaiškinama ir paradoksalu. Ji atėmė iš manęs kalbą ir raštą viskam, kas netarnavo jai, būtent – prasmės ir beprasmybės sulydymui, kuris sukuria aukščiausiąją prasmę.
Tačiau aukščiausioji prasmė yra takas, kelias ir tiltas į tai, kas turi ateiti. Tai yra ateisiantis Dievas. Tai nėra pats ateinantis Dievas, bet jo atvaizdas, kuris pasirodo aukščiausiojoje prasmėje. Dievas yra atvaizdas, ir tie, kurie jį garbina, privalo jį garbinti aukščiausiosios prasmės atvaizduose.
Aukščiausioji prasmė nėra prasmė ir nėra absurdas, ji yra vaizdinys ir jėga viename, didybė ir jėga kartu.
Aukščiausioji prasmė yra pradžia ir pabaiga. Tai perėjimo ir išsipildymo tiltas.
Kiti Dievai mirė dėl savo laikinumo, tačiau aukščiausioji prasmė niekada nemiršta, ji pavirsta į prasmę, o tada į absurdą, ir iš jų susidūrimo ugnies ir kraujo aukščiausioji prasmė pakyla atjaunėjusi iš naujo.
Dievo atvaizdas turi šešėlį. Aukščiausioji prasmė yra tikra ir ji meta šešėlį. Nes kas gi gali būti tikra ir kūniška, ir neturėti šešėlio?
Šešėlis yra beprasmybė. Jai trūksta jėgos ir ji neturi tęstinio egzistavimo pati iš savęs. Tačiau beprasmybė yra neišskiriamas ir nemirtingas aukščiausiosios prasmės brolis.
Kaip augalai, taip ir žmonės auga: vieni šviesoje, kiti šešėliuose. Yra daug tokių, kuriems reikia šešėlių, o ne šviesos.
Dievo atvaizdas meta šešėlį, kuris yra lygiai tokio pat dydžio, kaip ir jis pats.
Aukščiausioji prasmė yra didelė ir maža, ji plati kaip žvaigždėto Dangaus erdvė ir ankšta kaip gyvo kūno ląstelė.
Šio laiko dvasia manyje norėjo pripažinti aukščiausiosios prasmės didybę ir apimtį, bet ne jos mažumą. Gelmių dvasia, visgi, nugalėjo šią puikybę, ir aš turėjau nuryti tai, kas maža, kaip priemonę išgydyti tai, kas manyje nemirtinga. Tai visiškai išdegino mano vidurius, nes tai buvo nešlovinga ir neherojiška. Tai buvo netgi juokinga ir koktu. Tačiau gelmių dvasios replės laikė mane, ir aš turėjau išgerti patį karčiausią gėrimą.
Šio laiko dvasia gundė mane mintimi, kad visa tai priklauso Dievo atvaizdo šešėliškumui. Tai būtų pražūtinga apgaulė, nes šešėlis yra beprasmybė. Tačiau tai, kas maža, ankšta ir banalu, nėra beprasmybė, bet viena iš dviejų Dievybės esmių.
Aš priešinausi pripažinti, kad kasdienybė priklauso Dievybės atvaizdui. Aš bėgau nuo šios minties, slėpiausi už aukščiausių ir šalčiausių žvaigždžių.
Bet gelmių dvasia pasivijo mane ir prievarta supylė kartų gėrimą man tarp lūpų.
Šio laiko dvasia man šnibždėjo: „Ši aukščiausioji prasmė, šis Dievo atvaizdas, šis karšto ir šalto susilydymas – tai tu ir tik tu.“ Tačiau gelmių dvasia man kalbėjo: „Tu esi nesibaigiančio pasaulio atvaizdas, visos paskutinės tapsmo ir nyksmo paslaptys gyvena tavyje. Jei viso to neturėtum, kaip galėtum žinoti?“
Dėl mano žmogiško silpnumo gelmių dvasia davė man šį žodį. Visgi šis žodis taip pat nereikalingas, nes aš ištariu jį ne laisva valia, bet todėl, kad privalau. Aš kalbu, nes dvasia atima iš manęs džiaugsmą ir gyvenimą, jei nekalbu. Aš esu tarnas, kuris atneša tai ir nežino, ką neša savo rankoje. Tai nudegintų jam rankas, jei jis nepadėtų to ten, kur jo šeimininkas liepia padėti.
Mūsų laiko dvasia prabilo į mane ir tarė: „Kokia baisi būtinybė galėtų versti tave kalbėti visa tai?“ Tai buvo siaubinga pagunda. Aš norėjau apmąstyti, koks vidinis ar išorinis ryšys galėtų mane tam versti, ir kadangi neradau nieko, ką galėčiau apčiuopti, buvau beveik pasiruošęs ką nors išsigalvoti. Tačiau tuo mūsų laiko dvasia beveik pasiekė tai, kad užuot kalbėjęs, aš vėl ėmiau galvoti apie priežastis ir paaiškinimus. Bet gelmių dvasia prabilo į mane ir tarė: „Suprasti dalyką yra tiltas ir galimybė sugrįžti į kelią. Tačiau aiškinti dalyką yra savavališka ir kartais netgi žmogžudystė. Ar suskaičiavai žudikus tarp mokslininkų?“
Tačiau šio laiko dvasia priėjo prie manęs ir padėjo priešais didžiulius tomus, kuriuose buvo visos mano žinios. Jų puslapiai buvo iš rūdos, ir plieninis stilius buvo įrėžęs juose negailestingus žodžius, ir jis parodė į šiuos negailestingus žodžius, ir prabilo man, ir tarė: „Tai, ką tu kalbi, yra beprotybė.“
Tai tiesa, tai tiesa, tai, ką aš kalbu, yra beprotybės didybė, apsvaigimas ir bjaurumas.
Bet gelmių dvasia priėjo prie manęs ir tarė: „Tai, ką tu kalbi, YRA. Didybė yra, apsvaigimas yra, neori, liguista, menka kasdienybė yra. Ji bėga visomis gatvėmis, gyvena visuose namuose ir valdo visos žmonijos dieną. Net amžinosios žvaigždės yra kasdienybė. Tai didžioji valdovė ir viena Dievo esmė. Iš to juokiamasi, ir juokas taip pat yra. Ar tu manai, šio laiko žmogau, kad juokas yra žemiau nei garbinimas? Kur tavo matas, klaidingas matuotojau? Gyvenimo suma sprendžia juoke ir garbinime, ne tavo sprendimas.“
Aš privalau kalbėti ir tai, kas juokinga. Jūs, ateinantys žmonės! Jūs atpažinsite aukščiausiąją prasmę iš to fakto, kad ji yra juokas ir garbinimas, kruvinas juokas ir kruvinas garbinimas. Aukojamas kraujas sujungia polius. Tie, kurie tai žino, juokiasi ir garbina vienu atokvėpiu.
Tačiau po to mano žmogiškumas prisiartino prie manęs ir tarė: „Kokią vienatvę, kokį nykų šaltį tu uždedi man, kai taip kalbi! Pagalvok apie būties sunaikinimą ir kraujo srautus iš baisios aukos, kurios reikalauja gelmės.“
Bet gelmių dvasia tarė: „Niekas negali ir neturi stabdyti aukos. Auka nėra sunaikinimas, auka yra kertinis akmuo to, kas ateis. Ar jūs neturėjote vienuolynų? Ar nesuskaičiuojami tūkstančiai neišėjo į dykumą? Jūs turėtumėte nešiotis vienuolyną savyje. Dykuma yra jumyse. Dykuma šaukia jus ir traukia jus atgal, ir jei būtumėte prirakinti prie šio laiko pasaulio geležimi, dykumos šauksmas sutraukytų visas grandines. Iš tiesų, aš ruošiu jus vienatvei.“
Po to mano žmogiškumas nutilo. Tačiau mano dvasiai nutiko kažkas, ką privalau vadinti malone.
Mano kalba netobula. Ne todėl, kad noriu spindėti žodžiais, bet dėl negalėjimo rasti tų žodžių, aš kalbu vaizdiniais. Niekuo kitu negaliu išreikšti žodžių iš gelmių.
Malonė, kuri man nutiko, suteikė man tikėjimo, vilties ir pakankamai drąsos nebesipriešinti gelmių dvasiai, bet ištarti jos žodį. Tačiau prieš man susiimant tai iš tikrųjų padaryti, man reikėjo regimo ženklo, kuris parodytų man, kad gelmių dvasia manyje kartu buvo ir pasaulio reikalų gelmių valdovė.
Tai nutiko 1913 metų spalį, kai aš vienas išvykau į kelionę; dienos metu, vidury baltos dienos, mane staiga užklupo vizija: aš mačiau baisų tvaną, kuris užliejo visas šiaurines ir žemumų žemes tarp Šiaurės jūros ir Alpių. Jis siekė nuo Anglijos iki pat Rusijos, ir nuo Šiaurės jūros krantų tiesiai iki Alpių. Aš mačiau geltonas bangas, plaukiančias nuolaužas ir nesuskaičiuojamų tūkstančių mirtį.
Ši vizija truko dvi valandas, ji mane sutrikdė ir susargdino. Aš negalėjau jos išaiškinti. Praėjo dvi savaitės, tada vizija sugrįžo, dar smarkesnė nei anksčiau, ir vidinis balsas tarė: „Žiūrėk į tai, tai visiškai tikra, ir tai įvyks. Tu negali tuo abejoti.“ Aš vėl grūmiausi dvi valandas su šia vizija, bet ji laikė mane tvirtai. Ji paliko mane išsekusį ir sutrikusį. Ir aš pamaniau, kad mano protas išsikraustė iš galvos.
Nuo tada nerimas dėl baisaus įvykio, kuris stovėjo tiesiai prieš mus, vis sugrįždavo. Kartą aš taip pat mačiau kraujo jūrą virš šiaurinių žemių.
1914 metais, birželio mėnesį, mėnesio pradžioje ir pabaigoje, ir liepos pradžioje, aš tris kartus sapnavau tą patį sapną: buvau svetimoje šalyje ir staiga, per naktį ir pačiame vidurvasaryje, iš kosmoso nusileido baisus šaltis. Visos jūros ir upės buvo sukaustytos ledo, visa, kas žalia ir gyva, sušalo.
Antrasis sapnas buvo visiškai panašus į šį. Tačiau trečiasis sapnas liepos pradžioje buvo toks:
Aš buvau tolimoje Anglijos žemėje. Man buvo būtina kuo skubiau grįžti į tėvynę greitu laivu. Aš greitai pasiekiau namus. Savo tėvynėje radau, kad vidurvasaryje iš kosmoso nukrito baisus šaltis, kuris pavertė viską, kas gyva, į ledą. Ten stovėjo lapuotas, bet bevaisis medis, kurio lapai dėl šalčio poveikio pavirto saldžiomis vynuogėmis, pilnomis gydančių sulčių. Aš nuskyniau keletą vynuogių ir daviau jų didelei laukiančiai miniai.
Realybėje gi buvo taip: tuo metu, kai kilo didysis karas tarp Europos tautų, aš buvau Škotijoje, priverstas karo rinktis greičiausią laivą ir trumpiausią kelią namo. Aš susidūriau su milžinišku šalčiu, kuris viską sušaldė, aš sutikau tvaną, kraujo jūrą, ir radau savo nevaisingą medį, kurio lapus šaltis pavertė vaistu. Ir aš nuskyniau prinokusį vaisių ir daviau jį jums, ir aš nežinau, ką aš jums išpyliau, kokį karčiai saldų svaiginantį gėrimą, kuris paliko ant jūsų liežuvių kraujo poskonį.
Patikėkite manimi: tai joks mokymas ir jokia instrukcija, kurią aš jums duodu. Kokiu pagrindu aš turėčiau drįsti jus mokyti? Aš duodu jums žinią apie šio žmogaus kelią, bet ne apie jūsų pačių kelią. Mano takas nėra jūsų takas, todėl aš negaliu jūsų mokyti. Kelias yra mumyse, bet ne Dievuose, ne mokymuose ir ne įstatymuose. Mumyse yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Vargas tiems, kurie gyvena pagal pavyzdžius! Gyvenimas nėra su jais. Jei gyvenate pagal pavyzdį, jūs gyvenate to pavyzdžio gyvenimą, bet kas turėtų gyventi jūsų pačių gyvenimą, jei ne jūs patys? Tad gyvenkite patys.
Kelio ženklai nuvirto, prieš mus guli neišminti takai. Nebūkite godūs ryti vaisių iš svetimų laukų. Argi nežinote, kad jūs patys esate derlinga žemė, kuri augina viską, kas jums naudinga?
Tačiau kas šiandien tai žino? Kas žino kelią į amžinai derlingus sielos kraštus? Jūs ieškote kelio per tik regimybes, studijuojate knygas ir klausotės visokių nuomonių. Kokia iš to nauda?
Yra tik vienas kelias, ir tai yra tavo kelias.
Jūs ieškote tako? Aš įspėju jus saugotis manojo. Jis gali būti ir klaidingas kelias jums.
Tegul kiekvienas eina savo keliu.
Aš nebūsiu jums nei gelbėtojas, nei įstatymų leidėjas, nei mokytojas. Jūs nebesate maži vaikai.
Leidimas įstatymų, noras tobulinti, dalykų lengvinimas – visa tai tapo neteisinga ir bloga. Tegul kiekvienas ieško savo paties kelio. Kelias veda į tarpusavio meilę bendruomenėje. Žmonės pamatys ir pajus savo kelių panašumą ir bendrumą.
Bendrai laikomasi įstatymai ir mokymai verčia žmones į vienatvę, kad jie galėtų pabėgti nuo nepageidaujamo kontakto spaudimo, bet vienatvė padaro žmones priešiškus ir nuodingus.
Todėl suteikite žmonėms orumo ir leiskite kiekvienam iš jų stovėti atskirai, kad kiekvienas galėtų rasti savo paties bendrystę ir ją mylėti.
Galia stovi prieš galią, panieka prieš panieką, meilė prieš meilę. Suteikite žmonijai orumo ir pasitikėkite, kad gyvenimas ras geresnį kelią.
Viena Dievybės akis yra akla, viena Dievybės ausis yra kurčia, jos būties tvarką perkerta chaosas. Tad būkite kantrūs su pasaulio luošumu ir nepervertinkite jo tobulos nelyginant grožybės.
Sielos atradimas iš naujo
Cap. i.
Kai 1913 metų spalį patyriau tvano viziją, tai įvyko laiku, kuris man, kaip vyrui, buvo reikšmingas. Tuo metu, keturiasdešimtaisiais savo gyvenimo metais, buvau pasiekęs viską, ko sau troškau. Buvau pasiekęs garbę, galią, turtus, žinias ir visokeriopą žmogišką laimę. Tuomet mano troškimas didinti šias puošmenas liovėsi, troškimas atslūgo nuo manęs ir mane apėmė siaubas. Tvano vizija pagavo mane, ir aš pajutau gelmių dvasią, bet jos nesupratau. Visgi ji varė mane pirmyn su nepakeliamu vidiniu ilgesiu, ir aš tariau:
„Mano siela, kur tu? Ar girdi mane? Aš kalbu, aš šaukiu tave – ar tu ten? Aš sugrįžau, aš vėl čia. Aš nupurčiau visų žemių dulkes nuo savo kojų ir atėjau pas tave, aš esu su tavimi. Po ilgų ilgų klajonių metų aš vėl atėjau pas tave. Ar turėčiau tau papasakoti viską, ką mačiau, patyriau ir gėriau į save? O gal tu nenori girdėti apie visą gyvenimo ir pasaulio triukšmą? Bet vieną dalyką tu privalai žinoti: vienintelis dalykas, kurį aš išmokau, yra tai, kad privalu gyventi šį gyvenimą.
Šis gyvenimas yra kelias, ilgai ieškotas kelias į tai, kas neišmatuojama, ką mes vadiname dievišku. Nėra jokio kito kelio, visi kiti keliai yra klystkeliai. Aš radau teisingą kelią, jis atvedė mane pas tave, mano siela. Aš sugrįžtu, užsigrūdinęs ir apvalytas. Ar vis dar pažįsti mane? Kaip ilgai truko išsiskyrimas! Viskas tapo taip kitoniška. Ir kaip aš tave radau? Kokia keista buvo mano kelionė! Kokius žodžius turėčiau vartoti, kad papasakočiau tau, kokiais vingiuotais takais gera žvaigždė atvedė mane pas tave? Paduok man ranką, mano beveik užmiršta siela. Koks šiltas džiaugsmas tave vėl matyti, tu ilgai išsižadėta siela. Gyvenimas atvedė mane atgal pas tave. Padėkokime gyvenimui, kurį aš gyvenau, už visas laimingas ir visas liūdnas valandas, už kiekvieną džiaugsmą, už kiekvieną liūdesį. Mano siela, mano kelionė turi tęstis su tavimi. Aš klajosiu su tavimi ir pakilsiu į savo vienatvę.“
Gelmių dvasia privertė mane tai pasakyti ir tuo pačiu metu tai išgyventi prieš save patį, nes tuo metu aš to nesitikėjau. Aš vis dar klaidingai vargau veikiamas šio laiko dvasios ir apie žmogaus sielą galvojau kitaip. Aš daug galvojau ir kalbėjau apie sielą. Žinojau daug mokytų žodžių jai apibūdinti, buvau ją teisęs ir pavertęs ją moksliniu objektu. Aš nepagalvojau, kad mano siela negali būti mano sprendimo ir žinių objektas; daug labiau mano sprendimas ir žinios yra mano sielos objektai. Todėl gelmių dvasia privertė mane kalbėti savo sielai, šauktis jos kaip gyvos ir savarankiškai egzistuojančios būtybės. Aš turėjau įsisąmoninti, kad buvau praradęs savo sielą.
Iš to mes sužinome, kaip gelmių dvasia vertina sielą: ji mato ją kaip gyvą ir savarankiškai egzistuojančią būtybę, ir tuo ji prieštarauja šio laiko dvasiai, kuriai siela yra nuo žmogaus priklausomas daiktas, kuris leidžiasi būti teisiamas ir rikiuojamas, ir kurio apimtį mes galime suvokti. Aš turėjau priimti, kad tai, ką anksčiau vadinau savo siela, visai nebuvo mano siela, bet negyva sistema. Todėl aš turėjau kalbėti savo sielai kaip kažkam tolimam ir nežinomam, kas neegzistavo per mane, bet per ką aš egzistavau.
Tas, kurio troškimas nusigręžia nuo išorinių dalykų, pasiekia sielos vietą. Jei jis neranda sielos, tuštumos siaubas jį užvaldys, ir baimė visą laiką varys jį bizūnu desperatiškame bandyme ir aklame troškime tuščių pasaulio dalykų. Jis tampa kvailiu dėl savo begalinio troškimo ir pamiršta savo sielos kelią, kad niekada jos neberastų. Jis bėgios paskui visus daiktus ir griebsis jų, bet neras savo sielos, nes jis rastų ją tik savyje. Iš tiesų jo siela glūdi daiktuose ir žmonėse, bet aklasis griebia daiktus ir žmones, tačiau ne savo sielą daiktuose ir žmonėse. Jis neturi žinių apie savo sielą. Kaip jis galėtų atskirti ją nuo daiktų ir žmonių? Jis galėtų rasti savo sielą pačiame troškime, bet ne troškimo objektuose. Jei jis valdytų savo troškimą, o ne troškimas valdytų jį, jis uždėtų ranką ant savo sielos, nes jo troškimas yra jo sielos atvaizdas ir išraiška.
Jei mes turime daikto atvaizdą, turime pusę daikto. Pasaulio atvaizdas yra pusė pasaulio. Tas, kuris turi pasaulį, bet ne jo atvaizdą, turi tik pusę pasaulio, nes jo siela yra vargšė ir nieko neturi. Sielos turtas glūdi atvaizduose. Tas, kuris turi pasaulio atvaizdą, turi pusę pasaulio, net jei jo žmogiškumas yra vargšas ir nieko neturi. Tačiau alkis paverčia sielą žvėrimi, kuris ryja tai, kas nepakeliama, ir tuo apsinuodija. Mano draugai, išmintinga maitinti sielą, kitaip savo širdyje užveisite drakonus ir velnius.
Cap. ii.
Antrąją naktį aš sušukau savo sielai:
„Aš pavargęs, mano siela, mano klajonės truko per ilgai, mano paties paieškos už savęs ribų. Dabar aš perėjau per įvykius ir randu tave už jų visų. Nes aš padariau atradimus klysdamas per įvykius, žmoniją ir pasaulį. Aš radau žmones. Ir tave, mano siela, aš radau vėl, pirmiausia atvaizduose žmonių viduje, o tada tave pačią. Aš radau tave ten, kur mažiausiai tavęs tikėjausi. Tu išlipai iš tamsios šachtos. Tu pranešei man apie save iš anksto sapnuose. Jie degė mano širdyje ir varė mane į visus drąsiausius žygdarbius, ir vertė mane pakilti virš savęs. Tu leidai man pamatyti tiesas, apie kurias anksčiau neturėjau jokio supratimo. Tu leidai man imtis kelionių, kurių begalinis ilgis būtų mane išgąsdinęs, jei žinojimas apie jas nebūtų buvęs saugus tavyje.
Aš klajojau daugybę metų, taip ilgai, kad pamiršau, jog turiu sielą. Kur tu buvai visą šį laiką? Koks Anapus priglaudė tave ir suteikė tau prieglobstį? O, kad tu turi kalbėti per mane, kad mano kalba ir aš esame tavo simbolis ir išraiška! Kaip turėčiau tave iššifruoti?
Kas tu esi, vaike? Mano sapnai vaizdavo tave kaip vaiką ir kaip mergelę. Aš nežinau tavo paslapties. Atleisk man, jei kalbu kaip sapne, kaip girtuoklis – ar tu Dievas? Ar Dievas yra vaikas, mergelė? Atleisk man, jei aš vapu. Niekas kitas manęs negirdi. Aš kalbu tau tyliai, ir tu žinai, kad aš nesu nei girtuoklis, nei pamišėlis, ir kad mano širdis raitosi iš skausmo nuo žaizdos, kurios tamsa sako kalbas, kupinas pašaipos: „Tu meluoji sau! Tu kalbėjai taip, kad apgautum kitus ir priverstum juos tikėti tavimi. Tu nori būti pranašas ir vaikytis savo ambicijų.“ Žaizda vis dar kraujuoja, ir aš toli gražu negaliu apsimesti, kad negirdžiu pašaipos.
Kaip keistai man skamba vadinti tave vaiku, tave, kuri vis dar laikai viską be pabaigos savo rankoje. Aš ėjau dienos keliu, ir tu neregimai ėjai su manimi, prasmingai dėliodama gabalėlius kartu ir leisdama man pamatyti visumą kiekvienoje dalyje.
Tu atėmei ten, kur aš maniau įsitverti, ir tu davei man ten, kur aš nieko nesitikėjau, ir vėl ir vėl tu atnešei likimą iš naujų ir netikėtų pusių. Kur aš sėjau, tu atėmei iš manęs derlių, o kur aš nesėjau, tu duodi man šimteriopus vaisius. Ir vėl ir vėl aš pamesdavau taką ir rasdavau jį vėl ten, kur niekada nebūčiau numatęs. Tu palaikei mano tikėjimą, kai buvau vienas ir arti nevilties. Kiekvieną lemiamą akimirką tu leidai man tikėti savimi.“
Šio laiko dvasia manyje norėjo pripažinti aukščiausiosios prasmės didybę ir apimtį, bet ne jos mažumą. Gelmių dvasia, visgi, nugalėjo šią puikybę, ir aš turėjau nuryti tai, kas maža, kaip priemonę išgydyti tai, kas manyje nemirtinga. Tai visiškai išdegino mano vidurius, nes tai buvo nešlovinga ir neherojiška. Tai buvo netgi juokinga ir koktu. Tačiau gelmių dvasios replės laikė mane, ir aš turėjau išgerti patį karčiausią gėrimą.
Šio laiko dvasia gundė mane mintimi, kad visa tai priklauso Dievo atvaizdo šešėliškumui. Tai būtų pražūtinga apgaulė, nes šešėlis yra beprasmybė. Tačiau tai, kas maža, ankšta ir banalu, nėra beprasmybė, bet viena iš dviejų Dievybės esmių.
Aš priešinausi pripažinti, kad kasdienybė priklauso Dievybės atvaizdui. Aš bėgau nuo šios minties, slėpiausi už aukščiausių ir šalčiausių žvaigždžių.
Bet gelmių dvasia pasivijo mane ir prievarta supylė kartų gėrimą man tarp lūpų.
Šio laiko dvasia man šnibždėjo: „Ši aukščiausioji prasmė, šis Dievo atvaizdas, šis karšto ir šalto susilydymas – tai tu ir tik tu.“ Tačiau gelmių dvasia man kalbėjo: „Tu esi nesibaigiančio pasaulio atvaizdas, visos paskutinės tapsmo ir nyksmo paslaptys gyvena tavyje. Jei viso to neturėtum, kaip galėtum žinoti?“
Dėl mano žmogiško silpnumo gelmių dvasia davė man šį žodį. Visgi šis žodis taip pat nereikalingas, nes aš ištariu jį ne laisva valia, bet todėl, kad privalau. Aš kalbu, nes dvasia atima iš manęs džiaugsmą ir gyvenimą, jei nekalbu. Aš esu tarnas, kuris atneša tai ir nežino, ką neša savo rankoje. Tai nudegintų jam rankas, jei jis nepadėtų to ten, kur jo šeimininkas liepia padėti.
Mūsų laiko dvasia prabilo į mane ir tarė: „Kokia baisi būtinybė galėtų versti tave kalbėti visa tai?“ Tai buvo siaubinga pagunda. Aš norėjau apmąstyti, koks vidinis ar išorinis ryšys galėtų mane tam versti, ir kadangi neradau nieko, ką galėčiau apčiuopti, buvau beveik pasiruošęs ką nors išsigalvoti. Tačiau tuo mūsų laiko dvasia beveik pasiekė tai, kad užuot kalbėjęs, aš vėl ėmiau galvoti apie priežastis ir paaiškinimus. Bet gelmių dvasia prabilo į mane ir tarė: „Suprasti dalyką yra tiltas ir galimybė sugrįžti į kelią. Tačiau aiškinti dalyką yra savavališka ir kartais netgi žmogžudystė. Ar suskaičiavai žudikus tarp mokslininkų?“
Tačiau šio laiko dvasia priėjo prie manęs ir padėjo priešais didžiulius tomus, kuriuose buvo visos mano žinios. Jų puslapiai buvo iš rūdos, ir plieninis stilius buvo įrėžęs juose negailestingus žodžius, ir jis parodė į šiuos negailestingus žodžius, ir prabilo man, ir tarė: „Tai, ką tu kalbi, yra beprotybė.“
Tai tiesa, tai tiesa, tai, ką aš kalbu, yra beprotybės didybė, apsvaigimas ir bjaurumas.
Bet gelmių dvasia priėjo prie manęs ir tarė: „Tai, ką tu kalbi, YRA. Didybė yra, apsvaigimas yra, neori, liguista, menka kasdienybė yra. Ji bėga visomis gatvėmis, gyvena visuose namuose ir valdo visos žmonijos dieną. Net amžinosios žvaigždės yra kasdienybė. Tai didžioji valdovė ir viena Dievo esmė. Iš to juokiamasi, ir juokas taip pat yra. Ar tu manai, šio laiko žmogau, kad juokas yra žemiau nei garbinimas? Kur tavo matas, klaidingas matuotojau? Gyvenimo suma sprendžia juoke ir garbinime, ne tavo sprendimas.“
Aš privalau kalbėti ir tai, kas juokinga. Jūs, ateinantys žmonės! Jūs atpažinsite aukščiausiąją prasmę iš to fakto, kad ji yra juokas ir garbinimas, kruvinas juokas ir kruvinas garbinimas. Aukojamas kraujas sujungia polius. Tie, kurie tai žino, juokiasi ir garbina vienu atokvėpiu.
Tačiau po to mano žmogiškumas prisiartino prie manęs ir tarė: „Kokią vienatvę, kokį nykų šaltį tu uždedi man, kai taip kalbi! Pagalvok apie būties sunaikinimą ir kraujo srautus iš baisios aukos, kurios reikalauja gelmės.“
Bet gelmių dvasia tarė: „Niekas negali ir neturi stabdyti aukos. Auka nėra sunaikinimas, auka yra kertinis akmuo to, kas ateis. Ar jūs neturėjote vienuolynų? Ar nesuskaičiuojami tūkstančiai neišėjo į dykumą? Jūs turėtumėte nešiotis vienuolyną savyje. Dykuma yra jumyse. Dykuma šaukia jus ir traukia jus atgal, ir jei būtumėte prirakinti prie šio laiko pasaulio geležimi, dykumos šauksmas sutraukytų visas grandines. Iš tiesų, aš ruošiu jus vienatvei.“
Po to mano žmogiškumas nutilo. Tačiau mano dvasiai nutiko kažkas, ką privalau vadinti malone.
Mano kalba netobula. Ne todėl, kad noriu spindėti žodžiais, bet dėl negalėjimo rasti tų žodžių, aš kalbu vaizdiniais. Niekuo kitu negaliu išreikšti žodžių iš gelmių.
Malonė, kuri man nutiko, suteikė man tikėjimo, vilties ir pakankamai drąsos nebesipriešinti gelmių dvasiai, bet ištarti jos žodį. Tačiau prieš man susiimant tai iš tikrųjų padaryti, man reikėjo regimo ženklo, kuris parodytų man, kad gelmių dvasia manyje kartu buvo ir pasaulio reikalų gelmių valdovė.
Tai nutiko 1913 metų spalį, kai aš vienas išvykau į kelionę; dienos metu, vidury baltos dienos, mane staiga užklupo vizija: aš mačiau baisų tvaną, kuris užliejo visas šiaurines ir žemumų žemes tarp Šiaurės jūros ir Alpių. Jis siekė nuo Anglijos iki pat Rusijos, ir nuo Šiaurės jūros krantų tiesiai iki Alpių. Aš mačiau geltonas bangas, plaukiančias nuolaužas ir nesuskaičiuojamų tūkstančių mirtį.
Ši vizija truko dvi valandas, ji mane sutrikdė ir susargdino. Aš negalėjau jos išaiškinti. Praėjo dvi savaitės, tada vizija sugrįžo, dar smarkesnė nei anksčiau, ir vidinis balsas tarė: „Žiūrėk į tai, tai visiškai tikra, ir tai įvyks. Tu negali tuo abejoti.“ Aš vėl grūmiausi dvi valandas su šia vizija, bet ji laikė mane tvirtai. Ji paliko mane išsekusį ir sutrikusį. Ir aš pamaniau, kad mano protas išsikraustė iš galvos.
Nuo tada nerimas dėl baisaus įvykio, kuris stovėjo tiesiai prieš mus, vis sugrįždavo. Kartą aš taip pat mačiau kraujo jūrą virš šiaurinių žemių.
1914 metais, birželio mėnesį, mėnesio pradžioje ir pabaigoje, ir liepos pradžioje, aš tris kartus sapnavau tą patį sapną: buvau svetimoje šalyje ir staiga, per naktį ir pačiame vidurvasaryje, iš kosmoso nusileido baisus šaltis. Visos jūros ir upės buvo sukaustytos ledo, visa, kas žalia ir gyva, sušalo.
Antrasis sapnas buvo visiškai panašus į šį. Tačiau trečiasis sapnas liepos pradžioje buvo toks:
Aš buvau tolimoje Anglijos žemėje. Man buvo būtina kuo skubiau grįžti į tėvynę greitu laivu. Aš greitai pasiekiau namus. Savo tėvynėje radau, kad vidurvasaryje iš kosmoso nukrito baisus šaltis, kuris pavertė viską, kas gyva, į ledą. Ten stovėjo lapuotas, bet bevaisis medis, kurio lapai dėl šalčio poveikio pavirto saldžiomis vynuogėmis, pilnomis gydančių sulčių. Aš nuskyniau keletą vynuogių ir daviau jų didelei laukiančiai miniai.
Realybėje gi buvo taip: tuo metu, kai kilo didysis karas tarp Europos tautų, aš buvau Škotijoje, priverstas karo rinktis greičiausią laivą ir trumpiausią kelią namo. Aš susidūriau su milžinišku šalčiu, kuris viską sušaldė, aš sutikau tvaną, kraujo jūrą, ir radau savo nevaisingą medį, kurio lapus šaltis pavertė vaistu. Ir aš nuskyniau prinokusį vaisių ir daviau jį jums, ir aš nežinau, ką aš jums išpyliau, kokį karčiai saldų svaiginantį gėrimą, kuris paliko ant jūsų liežuvių kraujo poskonį.
Patikėkite manimi: tai joks mokymas ir jokia instrukcija, kurią aš jums duodu. Kokiu pagrindu aš turėčiau drįsti jus mokyti? Aš duodu jums žinią apie šio žmogaus kelią, bet ne apie jūsų pačių kelią. Mano takas nėra jūsų takas, todėl aš negaliu jūsų mokyti. Kelias yra mumyse, bet ne Dievuose, ne mokymuose ir ne įstatymuose. Mumyse yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Vargas tiems, kurie gyvena pagal pavyzdžius! Gyvenimas nėra su jais. Jei gyvenate pagal pavyzdį, jūs gyvenate to pavyzdžio gyvenimą, bet kas turėtų gyventi jūsų pačių gyvenimą, jei ne jūs patys? Tad gyvenkite patys.
Kelio ženklai nuvirto, prieš mus guli neišminti takai. Nebūkite godūs ryti vaisių iš svetimų laukų. Argi nežinote, kad jūs patys esate derlinga žemė, kuri augina viską, kas jums naudinga?
Tačiau kas šiandien tai žino? Kas žino kelią į amžinai derlingus sielos kraštus? Jūs ieškote kelio per tik regimybes, studijuojate knygas ir klausotės visokių nuomonių. Kokia iš to nauda?
Yra tik vienas kelias, ir tai yra tavo kelias.
Jūs ieškote tako? Aš įspėju jus saugotis manojo. Jis gali būti ir klaidingas kelias jums.
Tegul kiekvienas eina savo keliu.
Aš nebūsiu jums nei gelbėtojas, nei įstatymų leidėjas, nei mokytojas. Jūs nebesate maži vaikai.
Leidimas įstatymų, noras tobulinti, dalykų lengvinimas – visa tai tapo neteisinga ir bloga. Tegul kiekvienas ieško savo paties kelio. Kelias veda į tarpusavio meilę bendruomenėje. Žmonės pamatys ir pajus savo kelių panašumą ir bendrumą.
Bendrai laikomasi įstatymai ir mokymai verčia žmones į vienatvę, kad jie galėtų pabėgti nuo nepageidaujamo kontakto spaudimo, bet vienatvė padaro žmones priešiškus ir nuodingus.
Todėl suteikite žmonėms orumo ir leiskite kiekvienam iš jų stovėti atskirai, kad kiekvienas galėtų rasti savo paties bendrystę ir ją mylėti.
Galia stovi prieš galią, panieka prieš panieką, meilė prieš meilę. Suteikite žmonijai orumo ir pasitikėkite, kad gyvenimas ras geresnį kelią.
Viena Dievybės akis yra akla, viena Dievybės ausis yra kurčia, jos būties tvarką perkerta chaosas. Tad būkite kantrūs su pasaulio luošumu ir nepervertinkite jo tobulos nelyginant grožybės.
Sielos atradimas iš naujo
Cap. i.
Kai 1913 metų spalį patyriau tvano viziją, tai įvyko laiku, kuris man, kaip vyrui, buvo reikšmingas. Tuo metu, keturiasdešimtaisiais savo gyvenimo metais, buvau pasiekęs viską, ko sau troškau. Buvau pasiekęs garbę, galią, turtus, žinias ir visokeriopą žmogišką laimę. Tuomet mano troškimas didinti šias puošmenas liovėsi, troškimas atslūgo nuo manęs ir mane apėmė siaubas. Tvano vizija pagavo mane, ir aš pajutau gelmių dvasią.
Kaip pavargęs klajūnas, kuris pasaulyje neieškojo nieko kito, tik jos, aš prisiartinsiu prie savo sielos. Aš sužinosiu, kad mano siela galiausiai glūdi už visko, ir jei aš pereinu pasaulį, galiausiai tai darau tam, kad rasčiau savo sielą. Net patys brangiausi žmonės nėra tikslas ir pabaiga tos meilės, kuri ieško toliau; jie yra savo pačių sielų simboliai.
Mano draugai, ar numanote, į kokią vienatvę mes kopiame?
Aš privalau išmokti, kad mano minties nuosėdos, mano sapnai, yra mano sielos kalba. Aš privalau nešioti juos savo širdyje ir savo prote vaikščioti po juos pirmyn ir atgal, lyg po man brangiausio žmogaus žodžius. Sapnai yra vedantys sielos žodžiai. Kodėl nuo šiol turėčiau nemylėti savo sapnų ir nepaversti jų mįslingų vaizdinių savo kasdienių apmąstymų objektais? Jūs manote, kad sapnas yra kvailas ir nerangus. Kas yra gražu? Kas yra nerangu? Kas yra protinga? Kas yra kvaila? Šio laiko dvasia yra jūsų matas, bet gelmių dvasia pranoksta jį abiejuose galuose. Tik šio laiko dvasia žino skirtumą tarp didelio ir mažo. Tačiau šis skirtumas negalioja, kaip ir dvasia, kuri jį pripažįsta.
Gelmių dvasia netgi išmokė mane laikyti savo veiksmus ir sprendimus priklausomais nuo sapnų. Sapnai nutiesia kelią gyvenimui, ir jie nulemia tave, tau nesuprantant jų kalbos. Norėtųsi išmokti šią kalbą, bet kas gali jos išmokyti ir ją išmokti? Vien mokytumo neužtenka; yra širdies žinojimas, kuris suteikia gilesnę įžvalgą. Širdies žinojimo nėra jokioje knygoje ir jo nerasi jokio mokytojo lūpose, bet jis auga iš tavęs kaip žalia sėkla iš tamsios žemės. Mokytumas priklauso šio laiko dvasiai, bet ši dvasia niekaip nesuvokia sapno, nes siela yra visur ten, kur nėra mokslinio žinojimo.
Tačiau kaip aš galiu pasiekti širdies žinojimą? Šį žinojimą gali pasiekti tik gyvendamas savo gyvenimą iki galo. Tu gyveni savo gyvenimą pilnai, jei gyveni ir tai, ko dar niekada negyvenai, bet palikai gyventi ar galvoti kitiems. Tu pasakysi: „Bet aš negaliu gyventi ar galvoti visko, ką gyvena ar galvoja kiti.“ Tačiau turėtum sakyti: „Gyvenimą, kurį aš vis dar galėčiau gyventi, aš turėčiau gyventi, ir mintis, kurias aš vis dar galėčiau galvoti, aš turėčiau galvoti.“ Atrodo, tarytum norėtum pabėgti nuo savęs, kad nereikėtų gyventi to, kas iki šiol liko neišgyventa. Bet tu negali pabėgti nuo savęs. Tai yra su tavimi visą laiką ir reikalauja išsipildymo. Jei apsimeti esąs aklas ir nebylys šiam reikalavimui, tu apsimeti esąs aklas ir kurčias pats sau. Taip niekada nepasieksi širdies žinojimo.
Tavo širdies žinojimas yra toks, kokia yra tavo širdis.
Iš klastingos širdies pažinsite klastą.
Iš geros širdies pažinsite gėrį.
Kad tavo supratimas taptų tobulas, apsvarstyk, kad tavo širdis yra ir gera, ir bloga. Tu klausi: „Ką? Ar turėčiau gyventi ir blogį?“
Gelmių dvasia reikalauja: „Gyvenimą, kurį dar galėtum gyventi, tu privalai gyventi. Gerovė sprendžia, ne tavo gerovė, ne kitų gerovė, bet tiesiog gerovė.“
Gerovė yra tarp manęs ir kitų, visuomenėje. Aš taip pat gyvenau – ko anksčiau nebuvau daręs ir ką vis dar galėjau daryti. Aš gyvenau į gelmes, ir gelmės pradėjo kalbėti. Gelmės išmokė mane kitos tiesos. Taip jos sujungė manyje prasmę ir beprasmybę.
Aš turėjau pripažinti, kad esu tik sielos išraiška ir simbolis. Gelmių dvasios prasme, šiame regimame pasaulyje aš esu toks, koks esu – savo sielos simbolis, ir aš esu visiškas tarnas, visiškai pajungtas, visiškai paklusnus. Gelmių dvasia išmokė mane sakyti: „Aš esu vaiko tarnas.“ Per šį posakį aš visų pirma išmokstu kraštutinio nuolankumo, kaip to, ko man labiausiai reikia.
Šio laiko dvasia, žinoma, leido man tikėti savo protu. Ji leido man matyti save kaip vadovą su brandžiomis mintimis. Tačiau gelmių dvasia moko mane, kad aš esu tarnas, tiesą sakant, vaiko tarnas. Šis posakis man buvo atgrasus ir aš jo nekenčiau. Bet aš turėjau pripažinti ir priimti, kad mano siela yra vaikas ir kad mano Dievas mano sieloje yra vaikas.
Jei esate berniukai, jūsų Dievas yra moteris.
Jei esate moterys, jūsų Dievas yra berniukas.
Jei esate vyrai, jūsų Dievas yra mergelė.
Dievas yra ten, kur jūsų nėra.
Tad: išmintinga turėti Dievą; tai pasitarnauja jūsų tobulumui.
Mergelė yra nėščia ateitis.
Berniukas yra pradedanti ateitis.
Moteris yra: pagimdžiusi.
Vyras yra: pradėjęs.
Tad: jei dabar esate vaikiškos būtybės, jūsų Dievas nusileis iš brandos aukštybių į senatvę ir mirtį.
Bet jei esate išsivysčiusios būtybės, pradėjusios ar pagimdžiusios, kūnu ar siela, tuomet jūsų Dievas kyla iš spindinčio lopšio į neišmatuojamas ateities aukštybes, į ateinančio laiko brandą ir pilnatvę.
Tas, kurio gyvenimas dar priešakyje, yra vaikas.
Tas, kuris gyvena gyvenimą dabartyje, yra išsivystęs.
Jei tad gyvenate viską, ką galite gyventi, jūs esate išsivystę.
To, kuris šiuo laiku yra vaikas, Dievas miršta.
To, kuris šiuo laiku yra išsivystęs, Dievas gyvena toliau.
Gelmių dvasia moko šios paslapties.
Klestintys ir vargani tie, kurių Dievas yra išsivystęs!
Klestintys ir vargani tie, kurių Dievas yra vaikas!
Kas geriau: kad žmogus turėtų gyvenimą priešakyje, ar kad Dievas turėtų?
Aš nežinau atsakymo. Gyvenkite; neišvengiamybė nuspręs.
Gelmių dvasia išmokė mane, kad mano gyvenimą apglėbia dieviškas vaikas. Iš jo rankų man atėjo viskas, kas netikėta, viskas, kas gyva.
Šis vaikas yra tai, ką aš jaučiu kaip amžinai trykštančią jaunystę manyje.
Vaikiškuose žmonėse jūs jaučiate beviltišką laikinumą. Visa, ką matėte praeinant, jam dar tik ateis. Jo ateitis pilna laikinumo.
Tačiau link jūsų ateinančių dalykų laikinumas dar niekada nepatyrė žmogiškos prasmės.
Jūsų gyvenimo tęstinumas yra gyvenimas tolyn. Jūs pradedate ir pagimdote tai, kas turi ateiti, jūs esate vaisingi, jūs gyvenate tolyn.
Tai, kas vaikiška, yra nevaisinga; tai, kas turi ateiti pas jį, yra tai, kas jau buvo pradėta ir jau nuvyto. Tai negyvena tolyn.
Mano Dievas yra vaikas, tad nesistebėkite, kad šio laiko dvasia manyje yra įaudrinta pašaipai ir paniekai. Nebus nė vieno, kuris juoksis iš manęs taip, kaip aš juokiausi iš savęs.
Jūsų Dievas neturėtų būti pašaipos žmogus, veikiau jūs patys būsite pašaipos žmogus. Jūs turėtumėte šaipytis iš savęs ir pakilti virš to. Jei vis dar neišmokote to iš senųjų šventų knygų, tai eikite ten, gerkite kraują ir valgykite kūną to, kuris buvo išjuoktas ir kankintas dėl mūsų nuodėmių, kad jūs visiškai taptumėte jo prigimties, paneigtumėte jo buvimą-atskirai-nuo-jūsų; jūs turėtumėte būti jis pats, ne krikščionys, bet Kristus, kitaip jūs būsite nenaudingi ateinančiam Dievui.
Ar yra tarp jūsų toks, kuris tiki, kad gali išvengti kelio? Ar jis gali sukčiaudamas prasmukti pro Kristaus skausmą? Aš sakau: „Toks žmogus apgauna save savo paties nenaudai. Jis klojasi lovą ant erškėčių ir ugnies. Niekas negali išvengti Kristaus kelio, nes šis kelias veda į tai, kas turi ateiti. Jūs visi turėtumėte tapti Kristumis.“
Jūs neįveikiate senojo mokymo darydami mažiau, bet darydami daugiau. Kiekvienas žingsnis arčiau mano sielos sukelia pašaipų mano velnių juoką, tų bailių ausų šnibždėtojų ir nuodų maišytojų. Jiems buvo lengva juoktis, nes aš turėjau daryti keistus dalykus.
Cap. iii.
Kitą naktį aš turėjau užrašyti visus sapnus, kuriuos galėjau prisiminti, tiksliai pagal jų žodžius. Šio veiksmo prasmė man buvo tamsi. Kam visa tai? Atleiskite už šurmulį, kuris kyla manyje. Visgi tu nori, kad aš tai daryčiau. Kokie keisti dalykai man nutinka? Aš žinau per daug, kad nematyčiau, kokiais siūbuojančiais tiltais aš einu. Kur tu mane vedi? Atleisk mano pernelyg didelį būgštavimą, sklidinią žinių. Mano koja dvejoja tave sekti. Į kokią miglą ir tamsą veda tavo takas? Ar aš taip pat turiu išmokti apsieiti be prasmės? Jei tai yra tai, ko tu reikalauji, tebūnie. Ši valanda priklauso tau. Kas yra ten, kur nėra prasmės? Tik beprasmybė ar beprotybė, man regis. Ar ten taip pat yra aukščiausioji prasmė? Ar tai tavo prasmė, mano siela? Aš šlubuoju paskui tave su supratimo ramentais. Aš esu žmogus, o tu žengi kaip Dievas. Kokia kankynė! Aš privalau grįžti į save, į savo mažiausius dalykus. Aš mačiau savo sielos dalykus kaip mažus, apgailėtinai mažus. Tu verti mane matyti juos kaip didelius, padaryti juos didelius. Ar tai tavo tikslas? Aš seku, bet tai mane gąsdina. Išgirsk mano abejones, kitaip aš negaliu sekti, nes tavo prasmė yra aukščiausioji prasmė, ir tavo žingsniai yra Dievo žingsniai.
Aš suprantu, aš neturiu ir galvoti; argi minties taip pat turėtų nebebūti? Aš turėčiau visiškai atiduoti save į tavo rankas – bet kas tu esi? Aš tavimi nepasitikiu. Nė karto nepasitikėti – ar tai mano meilė tau, mano džiaugsmas tavimi? Argi aš nepasitikiu kiekvienu narsiu vyru, o tavimi, mano siela, ne? Tavo ranka sunkiai gula ant manęs, bet aš noriu, aš noriu. Argi aš nesistengiau mylėti žmonių ir pasitikėti jais, ir argi neturėčiau to daryti su tavimi? Pamiršk mano abejones, aš žinau, kad nekilminga tavimi abejoti. Tu žinai, kaip sunku man atidėti į šalį elgetos išdidumą, kurį jaučiu savo paties minčiai. Aš pamiršau, kad tu taip pat esi viena iš mano draugų ir turi pirmumo teisę į mano pasitikėjimą. Argi tai, ką duodu jiems, neturėtų priklausyti tau? Aš pripažįstu savo neteisybę. Man atrodo, kad aš tave niekinau. Mano džiaugsmas tave vėl radus nebuvo nuoširdus. Aš taip pat pripažįstu, kad pašaipus juokas manyje buvo teisus.
Aš turiu išmokti tave mylėti. Ar taip pat turėčiau atidėti į šalį teisimą savęs? Aš bijau. Tada siela prabilo į mane ir tarė: „Ši baimė liudija prieš mane!“ Tai tiesa, ji liudija prieš tave. Ji žudo šventą pasitikėjimą tarp tavęs ir manęs.
Koks sunkus likimas! Jei žengsi žingsnį link savo sielos, iš pradžių prarasi prasmę. Tu manysi, kad nugrimzdai į beprasmybę, į amžiną netvarką. Tu būsi teisus! Niekas neišgelbės tavęs nuo netvarkos ir beprasmybės, nes tai yra kita pasaulio pusė.
Tavo Dievas yra vaikas, kol tu nesi vaikiškas. Ar vaikas yra tvarka, prasmė? Ar netvarka, užgaida? Netvarka ir beprasmybė yra tvarkos ir prasmės motina. Tvarka ir prasmė yra dalykai, kurie jau tapo ir nebetampa.
Tu atveri sielos vartus, kad leistum tamsiam chaoso tvanui įtekėti į tavo tvarką ir prasmę. Jei sutuoki tai, kas tvarkinga, su chaosu, tu pagimdai dievišką vaiką, aukščiausiąją prasmę anapus prasmės ir beprasmybės.
Tu bijai atidaryti duris? Aš taip pat bijojau, nes mes buvome pamiršę, kad Dievas yra baisus. Kristus mokė: Dievas yra meilė. Bet jūs turėtumėte žinoti, kad meilė taip pat yra baisi.
Aš kalbėjau mylinčiai sielai, ir kai prisiartinau prie jos, mane apėmė siaubas, ir aš sukroviau abejonių sieną, ir nenumčiau, kad taip aš norėjau apsisaugoti nuo savo baisios sielos.
Tu bijai gelmių; tai turėtų tave bauginti, nes kelias to, kas turi ateiti, veda per jas. Tu privalai ištverti baimės ir abejonės pagundą, ir tuo pačiu metu iki kaulų smegenų pripažinti, kad tavo baimė yra pagrįsta ir tavo abejonė yra protinga. Kaip kitaip tai galėtų būti tikra pagunda ir tikras įveikimas?
Kristus visiškai įveikia velnio pagundą, bet ne Dievo pagundą gėriui ir protui. Taip Kristus pasiduoda keiksmams.
Tu vis dar turi to išmokti: nepasiduoti jokiai pagundai, bet daryti viską savo paties valia; tada būsi laisvas ir anapus krikščionybės.
Aš turėjau pripažinti, kad privalau paklusti tam, ko bijau; taip, dar daugiau, kad privalau netgi mylėti tai, kas man kelia siaubą. Mes turime to išmokti iš tos šventosios, kuri bjaurėjosi maro užkratais; ji gėrė maro pūlinių pūlius ir suvokė, kad jie kvepia kaip rožės. Šventosios veiksmai nebuvo veltui.
Viskame, kas liečia tavo išgelbėjimą ir malonės pasiekimą, tu esi priklausomas nuo savo sielos. Todėl jokia auka tau negali būti per didelė. Jei tavo dorybės trukdo tau pasiekti išgelbėjimą, atmesk jas, nes jos tapo tau blogiu. Vergas dorybei randa kelią lygiai tiek pat mažai, kiek ir vergas ydoms.
Jei tu tiki, kad esi savo sielos šeimininkas, tai tapk jos tarnu. Jei buvai jos tarnas, padaryk save jos šeimininku, nes ji turi būti valdoma. Tai turėtų būti tavo pirmieji žingsniai.
Šešias tolesnes naktis gelmių dvasia manyje tylėjo, nes aš svyravau tarp baimės, pasipriešinimo ir šleikštulio, ir buvau visiškai savo aistros grobis. Aš negalėjau ir nenorėjau klausytis gelmių. Bet septintąją naktį gelmių dvasia prabilo man: „Žvelk į savo gelmes, melskis savo gelmėms, prikelk mirusiuosius.“
Tačiau aš stovėjau bejėgis ir nežinojau, ką galėčiau daryti. Aš pažvelgiau į save, ir vienintelis dalykas, kurį radau viduje, buvo ankstesnių sapnų atsiminimas, kuriuos visus užrašiau nežinodamas, ką gero tai duos. Aš norėjau viską išmesti ir grįžti į dienos šviesą. Bet dvasia sustabdė mane ir jėga grąžino atgal į save.
Cap. iv.
Šeštoji naktis. Mano siela veda mane į dykumą, į mano paties „aš“ dykumą. Aš nemaniau, kad mano siela yra dykuma, nevaisinga, karšta dykuma, dulkėta ir be gėrimo. Kelionė veda per karštą smėlį, lėtai brendant be matomo tikslo, kurio galėtumėt viltis? Kokia kraupi ši dykynė. Man atrodo, kad kelias veda taip toli nuo žmonijos. Aš einu savo keliu žingsnis po žingsnio ir nežinau, kiek truks mano kelionė.
Kodėl mano „aš“ yra dykuma? Ar aš per daug gyvenau už savęs ribų, žmonėse ir įvykiuose? Kodėl aš vengiau savo „aš“? Argi aš nebuvau sau brangus? Bet aš vengiau sielos vietos. Aš buvau savo mintys, po to, kai nebebuvau įvykiai ir kiti žmonės. Bet aš nebuvau mano „aš“, susidūręs su savo mintimis. Aš turėčiau pakilti ir virš savo minčių į savo paties „aš“. Mano kelionė eina ten, ir štai kodėl ji veda tolyn nuo žmonių ir įvykių į vienatvę. Ar tai vienatvė – būti su savimi? Vienatvė yra tikra tik tada, kai „aš“ yra dykuma. Ar aš taip pat turėčiau padaryti sodą iš dykumos? Ar turėčiau apgyvendinti dykynę? Ar turėčiau atverti orinį stebuklingą dykynės sodą? Kas veda mane į dykumą ir ką aš ten turiu daryti? Ar tai apgaulė, kad aš nebegaliu pasitikėti savo mintimis? Tik gyvenimas yra tikras, ir tik gyvenimas veda mane į dykumą, tikrai ne mano mąstymas, kuris norėtų grįžti prie minčių, prie žmonių ir įvykių, nes dykumoje jis jaučiasi nejaukiai. Mano siela, ką aš čia turiu daryti? Bet mano siela prabilo man ir tarė: „Lauk.“ Aš išgirdau žiaurų žodį. Kankynė priklauso dykumai.
Atiduodamas savo sielai viską, ką galėjau duoti, aš atėjau į sielos vietą ir radau, kad ši vieta buvo karšta dykuma, dyka ir nevaisinga. Jokios dvasios kultūros neužtenka, kad paverstum savo sielą sodu. Aš lavinau savo dvasią, šio laiko dvasią manyje, bet ne tą gelmių dvasią, kuri atsigręžia į sielos dalykus, į sielos pasaulį. Siela turi savo ypatingą pasaulį. Tik „aš“ įžengia ten, arba žmogus, kuris visiškai tapo savo „aš“, tas, kuris nėra nei įvykiuose, nei žmonėse, nei savo mintyse. Nusukdamas savo troškimą nuo daiktų ir žmonių, aš nusukau savo „aš“ nuo daiktų ir žmonių, bet būtent taip aš tapau užtikrintu savo minčių grobiu, taip, aš visiškai tapau savo mintimis.
Aš taip pat turėjau atsiskirti nuo savo minčių, nusukdamas nuo jų savo troškimą. Ir iškart pastebėjau, kad mano „aš“ tapo dykuma, kurioje degė tik nerimastingo troškimo saulė. Mane užgulė begalinis šios dykumos nevaisingumas. Net jei kas nors ten ir būtų galėję suvešėti, kūrybinės troškimo galios vis dar nebuvo. Kur yra kūrybinė troškimo galia, ten sudygsta paties dirvožemio sėkla. Bet nepamiršk laukti. Argi nematei, kad kai tavo kūrybinė jėga atsigręžė į pasaulį, kaip negyvi daiktai sujudėjo po ja ir per ją, kaip jie augo ir klestėjo, ir kaip tavo mintys liejosi sraunios upėmis? Jei tavo kūrybinė jėga dabar atsigręš į sielos vietą, pamatysi, kaip tavo siela sužaliuos ir kaip jos laukas duos nuostabių vaisių.
Niekas negali išvengti laukimo, ir dauguma nepajėgs ištverti šios kankynės, bet su godumu mesis atgal į žmones, daiktus ir mintis, kurių vergais jie nuo tada taps. Nes tada bus aiškiai įrodyta, kad šis žmogus nepajėgus ištverti anapus daiktų, žmonių ir minčių, ir todėl jie taps jo šeimininkais, o jis taps jų kvailiu, nes jis negali būti be jų, kol net jo siela netapo derlingu lauku. Tas, kurio siela yra sodas, taip pat reikalauja daiktų, žmonių ir minčių, bet jis yra jų draugas, o ne jų vergas ir kvailys.
Visa, kas ateis, jau buvo vaizdiniuose: kad rastų savo sielą, senovės žmonės išėjo į dykumą. Tai yra vaizdinys. Senovės žmonės gyveno savo simbolius, nes pasaulis jiems dar nebuvo tapęs tikras. Taip jie išėjo į dykumos vienatvę, kad išmokytų mus, jog sielos vieta yra vieniša dykuma. Ten jie rado vizijų gausybę, dykumos vaisius, stebuklingas sielos gėles. Uoliai mąstykite apie vaizdinius, kuriuos paliko senovės žmonės. Jie rodo kelią to, kas turi ateiti. Žvelkite atgal į imperijų žlugimą, į augimą ir mirtį, į dykumą ir vienuolynus – tai yra to, kas turi ateiti, vaizdiniai. Viskas buvo išpranašauta. Bet kas moka tai išaiškinti?
Kai sakai, kad sielos vietos nėra, tada jos nėra. Bet jei sakai, kad ji yra, tada ji yra. Pastebėkite, ką senovės žmonės sakė vaizdiniais: žodis yra kūrybinis veiksmas. Senovės žmonės sakė: pradžioje buvo Žodis. Apsvarstykite tai ir mąstykite apie tai.
Žodžiai, kurie svyruoja tarp beprasmybės ir aukščiausiosios prasmės, yra patys seniausi ir tikriausi.
Po sunkios kovos aš paėjau kelio atkarpą arčiau tavęs. Kokia sunki buvo ši kova! Aš buvau įpuolęs į abejonių, sąmyšio ir paniekos brūzgynus. Aš pripažįstu, kad privalau būti vienas su savo siela. Aš ateinu pas tave tuščiomis rankomis, mano siela. Ką tu nori išgirsti? Bet mano siela prabilo į mane ir tarė: „Jei ateini pas draugą, ar ateini imti?“ Aš žinojau, kad taip neturėtų būti, bet man atrodo, kad aš esu vargšas ir tuščias. Aš norėčiau atsisėsti šalia tavęs ir bent jau pajusti tavo gyvybę teikiančio buvimo alsavimą. Mano kelias yra karštas smėlis. Visą dieną smėlėti, dulkėti takai. Mano kantrybė kartais silpna, ir kartą aš nusivyliau savimi, kaip tu žinai.
Mano siela atsakė ir tarė: „Tu kalbi man taip, lyg būtum vaikas, besiskundžiantis savo motinai. Aš nesu tavo motina.“ Aš nenoriu skųstis, bet leisk man pasakyti tau, kad manasis kelias yra ilgas ir dulkėtas. Tu man esi kaip ūksmingas medis dykynėje. Aš norėčiau pasimėgauti tavo pavėsiu. Bet mano siela atsakė: „Tu ieškai malonumų. Kur tavo kantrybė? Tavo laikas dar nepasibaigė. Ar pamiršai, kodėl išėjai į dykumą?“
Mano tikėjimas silpnas, mano veidas aklas nuo viso to mirgančio dykumos saulės karščio. Kaitra slegia mane lyg švinas. Troškulys kankina mane, aš nedrįstu galvoti, koks be galo ilgas yra mano kelias, ir, visų svarbiausia, aš nieko nematau priešais save. Bet siela atsakė: „Tu kalbi taip, lyg vis dar nieko nebūtum išmokęs. Ar negali palaukti? Ar viskas turėtų nukristi tau į sterblę prinokę ir užbaigta? Tu esi pilnas, taip, tu knibždi ketinimais ir troškimais! – Ar vis dar nežinai, kad kelias į tiesą atviras tik tiems, kurie neturi ketinimų?“
Aš žinau, kad viskas, ką sakai, o mano siela, yra taip pat ir mano mintis. Bet aš vargiai gyvenu pagal tai. Siela tarė: „Kaip, pasakyk man, tuomet tu tiki, kad tavo mintys turėtų tau padėti?“ Aš visada norėčiau remtis tuo faktu, kad esu žmogus, tiesiog žmogus, kuris yra silpnas ir kartais nepadaro visko, ką gali geriausio. Bet siela tarė: „Ar tai, tavo manymu, reiškia būti žmogumi?“ Tu esi kieta, mano siela, bet tu teisi. Kaip menkai mes vis dar įsipareigojame gyventi. Mes turėtume augti kaip medis, kuris taip pat nežino savo įstatymo. Mes susipančiojame ketinimais, nepaisydami fakto, kad ketinimas yra gyvenimo apribojimas, taip, išskyrimas. Mes tikime, kad galime apšviesti tamsą ketinimu, ir tokiu būdu prašauname pro šviesą. Kaip galime drįsti norėti žinoti iš anksto, iš kur mus pasieks šviesa?
Leisk man pateikti tau tik vieną skundą: aš kenčiu nuo paniekos, savo paties paniekos. Bet mano siela man tarė: „Ar tu menkai save vertini?“ Aš taip nemanau. Mano siela atsakė: „Tada klausyk, ar tu menkai vertini mane? Ar vis dar nežinai, kad tu rašai ne knygą savo tuštybei penėti, bet kad tu kalbiesi su manimi? Kaip gali kentėti nuo paniekos, jei kreipiesi į mane tais žodžiais, kuriuos aš tau duodu? Ar tuomet žinai, kas aš esu? Ar tu mane perpratai, apibrėžei ir pavertei mane negyva formule? Ar išmatavai mano bedugnių gelmes ir ištyrinei visus kelius, kuriais aš tave dar vesiu? Panieka negali mesti tau iššūkio, jei nesi tuščiagarbis iki pat kaulų smegenų.“ Tavo tiesa yra kieta. Aš noriu padėti savo tuštybę prieš tave, nes ji mane akina. Žiūrėk, štai kodėl aš taip pat tikėjau, kad mano rankos tuščios, kai šiandien atėjau pas tave. Aš nepagalvojau, kad tai tu esi ta, kuri pripildo tuščias rankas, jei tik jos nori išsitiesti, bet jos nenori. Aš nežinojau, kad esu tavo indas, tuščias be tavęs, bet sklidinas su tavimi.
Tai buvo mano dvidešimt penktoji naktis dykumoje. Tiek laiko prireikė mano sielai pabusti iš šešėliškos būtybės į savo pačios gyvenimą, kol ji galėjo prisiartinti prie manęs kaip laisvai stovinti būtybė, atskira nuo manęs. Ir aš gavau iš jos kietus, bet gydančius žodžius. Man reikėjo to suėmimo į rankas, nes aš negalėjau įveikti paniekos savyje.
Šio laiko dvasia laiko save itin protinga, kaip ir kiekviena tokia laiko dvasia. Tačiau išmintis yra prastaprotiška, ne tik paprasta. Dėl to protingas žmogus tyčiojasi iš išminties, nes pašaipa yra jo ginklas. Jis naudoja smailų, nuodingą ginklą, nes jį užgauna naivi išmintis. Jei jis nebūtų užgautas, jam nereikėtų ginklo. Tik dykumoje mes įsisąmoniname savo siaubingą prastaprotiškumą, bet bijome tai pripažinti. Štai kodėl mes esame pašaipūs. Tačiau pašaipa nepasiekia prastaprotiškumo. Pašaipa krenta ant pašaipūno, ir dykumoje, kur niekas negirdi ir neatsako, jis uždūsta nuo savo paties paniekos.
Kuo esi protingesnis, tuo kvailesnis tavo prastaprotiškumas. Visiškai protingi yra visiški kvailiai savo prastaprotiškume. Mes negalime išsigelbėti nuo šio laiko dvasios gudrumo didindami savo gudrumą, bet priimdami tai, ko mūsų gudrumas labiausiai nekenčia, būtent prastaprotiškumą. Visgi mes taip pat nenorime būti dirbtini kvailiai, nes įpuolėme į prastaprotiškumą, veikiau mes būsime gudrūs kvailiai. Tai veda į aukščiausiąją prasmę. Gudrumas poruojasi su ketinimu. Prastaprotiškumas nežino jokio ketinimo. Gudrumas nugali pasaulį, bet prastaprotiškumas – sielą. Tad prisiimkite dvasios neturto įžadą, kad galėtumėte ragauti sielos.
Prieš tai sukilo mano gudrumo panieka. Daugelis juoksis iš mano kvailumo. Bet niekas nesijuoks labiau, nei aš juokiausi iš savęs.
Taip aš įveikiau panieką. Bet kai ją įveikiau, buvau arti savo sielos, ir ji galėjo su manimi kalbėti, ir aš netrukus turėjau pamatyti dykumą sužaliuojant.
Cap. v.
Kitą naktį oras buvo pilnas daugybės balsų. Garsus balsas šaukė: „Aš krentu.“ Kiti tuo metu šaukė sutrikę ir susijaudinę: „Kur? Ko jūs norite?“ Ar turėčiau patikėti save šiam sąmyšiui? Aš krūptelėjau. Tai baisi gilybė. Ar nori, kad palikčiau save atsitiktinumui, savo paties tamsos beprotybei? Kur? Kur? Tu krenti, ir aš noriu kristi su tavimi, kas tu bebūtum.
Gelmių dvasia atvėrė man akis ir aš pamačiau vidinius dalykus, savo sielos pasaulį, daugialypį ir kintantį.
Aš matau pilką uolos sieną, palei kurią leidžiuosi į dideles gelmes. Aš stoviu juodame purve iki kulkšnių tamsiame urve. Šešėliai slenka per mane. Mane apima baimė, bet žinau, kad privalau eiti vidun. Aš šliaužiu per siaurą plyšį uoloje ir pasiekiu vidinį urvą, kurio dugnas padengtas juodu vandeniu. Bet už jo aš pamatau švytintį raudoną akmenį, kurį privalau pasiekti. Aš brendu per purviną vandenį. Urvas pilnas šiurpaus rėkiančių balsų triukšmo. Aš paimu akmenį, jis dengia tamsią angą uoloje. Laikau akmenį rankoje, klausiamai žvalgydamasis aplinkui. Aš nenoriu klausytis balsų, jie laiko mane atokiai. Bet aš noriu žinoti. Čia kažkas nori būti ištarta. Aš priglaudžiu ausį prie angos. Girdžiu požeminių vandenų tėkmę. Matau kruviną vyro galvą tamsioje srovėje. Kažkas sužeistas, kažkas nužudytas plūduriuoja ten. Aš ilgai stebiu šį vaizdinį, krūpčiodamas. Matau didelį juodą skarabėją, plaukiantį pro šalį tamsia srove.
Giliausioje srovės atšakoje šviečia raudona saulė, spinduliuodama per tamsų vandenį. Ten aš matau – ir mane pagauna siaubas – mažas gyvates ant tamsių uolos sienų, besiveržiančias į gelmes, kur šviečia saulė. Tūkstantis gyvačių spiečiasi aplinkui, uždengdamos saulę. Nurenka gili naktis. Raudona kraujo srovė, tirštas raudonas kraujas ištrykšta, ilgai plūsta, tada atslūgsta. Mane apima baimė. Ką aš mačiau?
Išgydyk žaizdas, kurias man padaro abejonė, mano siela. Tai taip pat turi būti įveikta, kad galėčiau atpažinti tavo aukščiausiąją prasmę. Kaip toli viskas yra, ir kaip aš pasukau atgal! Mano dvasia yra kankynės dvasia, ji drasko į gabalus mano kontempliaciją, ji norėtų viską išardyti ir suplėšyti. Aš vis dar esu savo mąstymo auka. Kada galėsiu įsakyti savo mąstymui nutilti, kad mano mintys, tie nepaklusnūs skalikai, atšliaužtų prie mano kojų? Kaip galiu kada nors tikėtis išgirsti tavo balsą garsiau, pamatyti tavo veidą aiškiau, kai visos mano mintys kaukia?
Aš esu priblokštas, bet noriu būti priblokštas, nes prisiekiau tau, mano siela, pasitikėti tavimi, net jei vedžiotum mane per beprotybę. Kaip aš kada nors vaikščiosiu po tavo saule, jei neišgersiu kartaus miego gėrimo iki nuosėdų? Padėk man, kad neužspringčiau savo paties žiniomis. Mano žinių pilnatvė grasina užgriūti mane. Mano žinios turi tūkstantį balsų, armiją, riaumojančią kaip liūtai; oras virpa, kai jos kalba, ir aš esu beginklė jų auka. Laikyk ją toli nuo manęs, tą mokslą, tą gudrią žinovę, tą blogą kalėjimo prižiūrėtoją, kuri suriša sielą ir įkalina ją belangėje celėje. Bet labiausiai apsaugok mane nuo teismo gyvatės, kuri tik atrodo esanti gydanti gyvatė, bet tavo gelmėse yra pragariški nuodai ir kankinanti mirtis. Aš noriu nusileisti apvalytas į tavo gelmes baltais drabužiais, o ne įsiveržti kaip koks vagis, griebiantis viską, ką gali, ir be kvapo sprunkantis. Leisk man pasilikti dieviškoje nuostaboje, kad būčiau pasiruošęs regėti tavo stebuklus. Leisk man padėti galvą ant akmens priešais tavo duris, kad būčiau pasiruošęs priimti tavo šviesą.
Kai dykuma pradeda žydėti, ji išaugina keistus augalus. Tu laikysi save pamišusiu, ir tam tikra prasme tu iš tiesų būsi pamišęs. Tiek, kiek šio laiko krikščionybei trūksta beprotybės, tiek jai trūksta dieviško gyvenimo. Įsidėmėkite tai, ko senovės žmonės mokė mus vaizdiniais: beprotybė yra dieviška. Tačiau kadangi senovės žmonės gyveno šį vaizdinį konkrečiai įvykiuose, mums tai tapo apgaule, nes mes tapome pasaulio realybės šeimininkais. Tai neginčijama: jei įžengi į sielos pasaulį, esi lyg pamišėlis, ir gydytojas laikytų tave sergančiu. Tai, ką čia sakau, gali būti matoma kaip liga, bet niekas negali matyti to kaip ligos labiau nei aš.
Štai kaip aš įveikiau beprotybę. Jei nežinote, kas yra dieviška beprotybė, susilaikykite nuo sprendimo ir laukite vaisių. Bet žinokite, kad yra dieviška beprotybė, kuri yra niekas kita, kaip šio laiko dvasios nugalėjimas per gelmių dvasią. Tad kalbėkite apie liguistą kliedesį, kai gelmių dvasia nebegali išbūti apačioje ir priverčia žmogų kalbėti kalbomis vietoj žmogiškos kalbos, ir priverčia jį tikėti, kad jis pats yra gelmių dvasia. Bet taip pat kalbėkite apie liguistą kliedesį, kai šio laiko dvasia neapleidžia žmogaus ir verčia jį matyti tik paviršių, neigti gelmių dvasią ir laikyti save laiko dvasia. Šio laiko dvasia yra bedieviška, gelmių dvasia yra bedieviška, pusiausvyra yra dieviška.
Kadangi buvau pagautas šio laiko dvasios, būtent tai, kas nutiko man šią naktį, ir turėjo man nutikti, būtent, kad gelmių dvasia išsiveržė su jėga ir galinga banga nušlavė šio laiko dvasią. Tačiau gelmių dvasia įgijo šią galią, nes aš kalbėjau su savo siela 25 naktis dykumoje ir atidaviau jai visą savo meilę ir paklusnumą. Tačiau per tas 25 dienas aš atidaviau visą savo meilę ir paklusnumą daiktams, žmonėms ir šio laiko mintims. Į dykumą aš ėjau tik naktį.
Taip galite atskirti liguistą ir dievišką kliedesį. Tą, kuris daro viena ir apsieina be kito, galite vadinti sergančiu, nes jis prarado pusiausvyrą.
Bet kas gali atlaikyti baimę, kai jį aplanko dieviškas apsvaigimas ir beprotybė? Meilė, siela ir Dievas yra gražūs ir baisūs. Senovės žmonės pernešė dalį Dievo grožio į šį pasaulį, ir šis pasaulis tapo toks gražus, kad laiko dvasiai jis pasirodė esąs išsipildymas ir geresnis už Dievybės prieglobstį. Pasaulio baisumas ir žiaurumas gulėjo paslėpti ir mūsų širdžių gelmėse. Jei gelmių dvasia pagauna tave, pajusi žiaurumą ir sušuksi iš kankynės. Gelmių dvasia yra nėščia ledu, ugnimi ir mirtimi. Tu esi teisus bijodamas gelmių dvasios, nes ji pilna siaubo.
Jūs matote šiomis dienomis, ką pagimdė gelmių dvasia. Jūs tuo netikėjote, bet būtumėte tai žinoję, jei būtumėte pasitarę su savo baime.
Kraujas švietė man iš raudonos kristalo šviesos, ir kai jį pakėliau, kad atskleisčiau jo paslaptį, ten prieš mane gulėjo atidengtas siaubas: to, kas turi ateiti, gelmėse glūdėjo žmogžudystė. Šviesiaplaukis herojus gulėjo nužudytas. Juodas vabalas yra mirtis, kuri būtina atsinaujinimui; ir taip po to sušvito nauja saulė, gelmių saulė, pilna mįslių, nakties saulė. Ir kaip kylanti pavasario saulė prikelia negyvą žemę, taip gelmių saulė prikėlė mirusius, ir taip prasidėjo baisi kova tarp šviesos ir tamsos. Iš to išsiveržė galingas ir niekada nenugalėtas kraujo šaltinis. Tai buvo tai, kas turėjo ateiti, ką jūs dabar patiriate savo gyvenime, ir tai yra netgi daugiau nei tai. (Aš mačiau šią viziją 1913 m. gruodžio 12-osios naktį.)
Gelmės ir paviršius turėtų susimaišyti, kad galėtų išsivystyti naujas gyvenimas. Visgi naujas gyvenimas vystosi ne už mūsų ribų, bet mumyse. Tai, kas šiomis dienomis vyksta už mūsų ribų, yra vaizdinys, kurį tautos gyvena įvykiuose, kad perduotų šį vaizdinį neatmenamai tolimiems laikams, kad jie galėtų mokytis iš jo savo keliui, lygiai kaip mes mokėmės iš vaizdinių, kuriuos senovės žmonės gyveno įvykiuose prieš mus.
Gyvenimas kyla ne iš įvykių, bet iš mūsų. Viskas, kas vyksta išorėje, jau buvo.
Todėl tas, kuris vertina įvykį iš išorės, visada mato tik tai, kad tai jau buvo, ir kad tai visada tas pats. Bet tas, kuris žiūri iš vidaus, žino, kad viskas yra nauja. Įvykiai, kurie nutinka, yra visada tie patys. Bet kūrybinės žmogaus gelmės nėra visada tos pačios. Įvykiai nereiškia nieko, jie reiškia tik mumyse. Mes sukuriame įvykių prasmę. Prasmė yra ir visada buvo dirbtinė. Mes ją padarome.
Dėl to mes ieškome įvykių prasmės savyje, kad kelias to, kas turi ateiti, taptų akivaizdus ir mūsų gyvenimas galėtų vėl tekėti.
Tai, ko tau reikia, kyla iš tavęs paties, būtent įvykio prasmė. Įvykių prasmė nėra jų konkreti reikšmė. Ši reikšmė egzistuoja mokytose knygose. Įvykiai neturi prasmės.
Įvykių prasmė yra išsigelbėjimo kelias, kurį tu sukuri. Įvykių prasmė kyla iš gyvenimo šiame pasaulyje galimybės, kurią tu sukuri. Tai yra šio pasaulio įvaldymas ir tavo sielos įsitvirtinimas šiame pasaulyje.
Ši įvykių prasmė yra aukščiausioji prasmė, kurios nėra įvykiuose ir nėra sieloje, bet ji yra Dievas, stovintis tarp įvykių ir sielos, gyvenimo tarpininkas, kelias, tiltas ir perėjimas.
Aš nebūčiau galėjęs pamatyti to, kas turi ateiti, jei nebūčiau galėjęs pamatyti to savyje. Todėl aš dalyvauju toje žmogžudystėje; gelmių saulė taip pat šviečia manyje po to, kai žmogžudystė įvykdyta; tūkstantis gyvačių, kurios nori praryti saulę, taip pat yra manyje. Aš pats esu žudikas ir nužudytasis, aukotojas ir paaukotasis. Ištrykštantis kraujas sruvena iš manęs.
Jūs visi turite dalį žmogžudystėje. Jumyse atsiras atgimęs žmogus, ir patekės gelmių saulė, ir tūkstantis gyvačių išsivystys iš jūsų negyvos materijos ir puls saulę, kad ją uždusintų. Jūsų kraujas plūs srove. Tautos demonstruoja tai dabartiniu laiku nepamirštamais veiksmais, kurie bus įrašyti krauju nepamirštamose knygose amžinam atminimui.
Bet aš jūsų klausiu, kada žmonės puola savo brolius su galingais ginklais ir kruvinais veiksmais? Jie daro taip, jei nežino, kad jų brolis yra jie patys. Jie patys yra aukotojai, bet jie abipusiai atlieka aukojimo tarnystę. Jie visi turi paaukoti vienas kitą, nes laikas, kai žmogus smeigia kruviną peilį į save, kad paaukotų tą, kurį jis žudo savo brolyje, dar neatėjo. Bet ką žmonės žudo? Jie žudo kilniuosius, drąsiuosius, herojus. Jie taikosi į šiuos ir nežino, kad su šiais jie turi omenyje save. Jie turėtų paaukoti herojų savyje, ir kadangi jie to nežino, jie žudo savo tiesiog drąsų brolį.
Laikas vis dar nebrandus. Bet per šią kraujo auką jis turėtų subręsti. Kol įmanoma nužudyti brolį vietoj savęs, laikas nėra brandus. Baisūs dalykai turi nutikti, kol žmonės subręs. Bet niekas kitas nesubrandins žmonijos.
Vadinasi, visa tai, kas vyksta šiomis dienomis, taip pat privalo būti, kad galėtų ateiti atsinaujinimas. Nes kraujo šaltinis, kuris seka po saulės užtemdymo, taip pat yra naujo gyvenimo šaltinis.
Kaip tautų likimas vaizduojamas jums įvykiuose, taip tai nutiks ir jūsų širdyje. Jei herojus jumyse yra nužudytas, tuomet gelmių saulė teka jumyse, švytėdama iš tolo ir iš baisios vietos. Bet lygiai taip pat viskas, kas iki šiol jumyse atrodė mirę, atgis ir pavirs nuodingomis gyvatėmis, kurios uždengs saulę, ir jūs įpulsite į naktį ir sumaištį. Jūsų kraujas taip pat sruvens iš daugybės žaizdų šioje baisioje kovoje. Jūsų sukrėtimas ir abejonė bus dideli, bet iš tokios kankynės gims naujas gyvenimas. Gimimas yra kraujas ir kankynė. Jūsų tamsa, kurios neįtarėte, nes ji buvo mirusi, atgis, ir jūs pajusite visiško blogio spaudimą ir gyvenimo konfliktus, kurie vis dar guli palaidoti jūsų kūno materijoje. Bet gyvatės yra baisios piktos mintys ir jausmai.
Manėte, kad pažįstate tą bedugnę? O, jūs protingi žmonės! Viskas jums nutiks. Pagalvokite apie visus baisius ir velniškus dalykus, kuriuos žmonės yra padarę savo broliams. Tai turėtų nutikti jums jūsų širdyje. Iškentėkite tai patys nuo savo rankos, ir žinokite, kad tai jūsų pačių bjauri ir velniška ranka sukelia jums kančią, bet ne jūsų brolis, kuris grumiasi su savo paties velniais.
Aš norėčiau, kad pamatytumėte, ką reiškia nužudytas herojus. Tie bevardžiai žmonės, kurie mūsų dienomis nužudė princą, yra akli pranašai, kurie įvykiuose demonstruoja tai, kas tuomet galioja tik sielai. Per princų žudymą mes sužinosime, kad princui mumyse, herojui, gresia pavojus. Ar tai turėtų būti matoma kaip geras, ar kaip blogas ženklas, mums neturi rūpėti. Tai, kas baisu šiandien, yra gera po šimto metų, o po dviejų šimtų metų – vėl bloga. Bet mes privalome atpažinti, kas vyksta: jumyse yra bevardžiai, kurie grasina jūsų princui, paveldimam valdovui.
Bet mūsų valdovas yra šio laiko dvasia, kuri valdo ir vadovauja mumyse visuose. Tai yra bendra dvasia, kurioje mes šiandien mąstome ir veikiame. Ji yra baisios galios, nes ji atnešė neišmatuojamą gėrį šiam pasauliui ir apžavėjo žmones neįtikėtinu malonumu. Ji papuošta gražiausia herojiška dorybe ir nori varyti žmones į šviesiausias saulės aukštybes, amžinajame kilime.
Herojus nori atverti viską, ką gali. Bet bevardė gelmių dvasia iššaukia viską, ko žmogus negali. Negalėjimas užkerta kelią tolesniam kilimui. Didesnis aukštis reikalauja didesnės dorybės. Mes jos neturime. Pirmiausia mes turime ją sukurti išmokdami gyventi su savo negalėjimu. Mes turime suteikti jam gyvybę. Nes kaip kitaip jis išsivystys į gebėjimą?
Mes negalime nužudyti savo negalėjimo ir pakilti virš jo. Bet būtent to mes ir norėjome. Negalėjimas mus įveiks ir pareikalaus savo gyvenimo dalies. Mūsų gebėjimas mus apleis, ir mes tikėsime, šio laiko dvasios prasme, kad tai yra praradimas. Visgi tai ne praradimas, bet laimėjimas, tačiau ne išoriniams papuošimams, bet vidiniam gebėjimui.
Tas, kuris išmoksta gyventi su savo negalėjimu, išmoko labai daug. Tai nuves mus prie mažiausių dalykų vertinimo ir prie išmintingo apribojimo, kurio reikalauja didesnis aukštis. Jei visas herojiškumas ištrinamas, mes krintame atgal į žmonijos vargą ir į dar blogiau. Mūsų pamatai bus pagauti jaudulio, nes mūsų aukščiausia įtampa, kuri liečia tai, kas yra už mūsų, juos išjudins. Mes įkrisime į savo požemio pamazgų duobę, tarp visų šimtmečių griuvėsių mumyse.
Herojiškumas tavyje yra tas faktas, kad tave valdo mintis, jog tas ar anas yra gera, kad tas ar anas atlikimas yra būtinas, tas ar anas tikslas yra smerktinas, tas ar anas tikslas turi būti pasiektas strimgalviais siekiančiu darbu, tas ar anas malonumas turėtų būti negailestingai nuslopintas bet kokia kaina. Dėl to tu nusidedi prieš negalėjimą. Bet negalėjimas egzistuoja. Niekas neturėtų jo neigti, peikti ar perrėkti.
Cap. vi.
Bet ketvirtąją naktį aš sušukau: „Keliauti į Pragarą reiškia pačiam tapti Pragaru. Viskas yra baisiai supainiota ir susipynę. Šiame dykumos kelyje yra ne tik žėruojantis smėlis, bet ir siaubingos susivėlusios nematomos būtybės, kurios gyvena dykumoje. Aš to nežinojau. Kelias yra tik iš pažiūros aiškus, dykuma yra tik iš pažiūros tuščia. Ji atrodo apgyvendinta magiškų būtybių, kurios žudiškai prisikabina prie manęs ir demoniškai keičia mano pavidalą. Aš akivaizdžiai įgavau visiškai pabaisišką pavidalą, kuriame aš nebegaliu atpažinti savęs. Man atrodo, kad aš tapau pabaisišku gyvūno pavidalu, į kurį iškeičiau savo žmogiškumą. Šis kelias apsuptas pragariškos magijos, nematomos kilpos buvo užmestos ant manęs ir narplioja mane.“
Bet gelmių dvasia prisiartino prie manęs ir tarė: „Lipk žemyn į savo gelmes, grimzk!“
Bet aš pasipiktinau ja ir tariau: „Kaip aš galiu grimzti? Aš nepajėgus to padaryti pats.“
Tada dvasia man tarė žodžius, kurie atrodė juokingi, ir ji pasakė: „Atsisėsk, būk ramus.“
Bet aš sušukau pasipiktinęs: „Kaip baisu, tai skamba kaip beprasmybė, ar tu ir šito reikalauji iš manęs? Tu nuvertei galingus Dievus, kurie mums reiškia daugiausia. Mano siela, kur tu? Ar aš patikėjau save kvailam gyvuliui, ar aš svirduliuoju kaip girtuoklis į kapą, ar aš mikčioju kvailystes kaip pamišėlis? Ar tai tavo kelias, mano siela? Kraujas verda manyje ir aš pasmaugčiau tave, jei galėčiau tave pagauti. Tu audi tirščiausias tamsybes ir aš esu kaip pamišėlis, pagautas tavo tinkle. Bet aš ilčiuosi, mokyk mane.“
Bet mano siela prabilo man sakydama: „Mano takas yra šviesa.“
Visgi aš pasipiktinęs atsakiau: „Ar tu vadini šviesa tai, ką mes, žmonės, vadiname blogiausia tamsa? Ar tu dieną vadini naktimi?“
Į tai mano siela tarė žodį, kuris sukėlė mano pyktį: „Mano šviesa ne iš šio pasaulio.“
Aš sušukau: „Aš nežinau jokio kito pasaulio.“
Siela atsakė: „Ar jis turėtų neegzistuoti, nes tu nieko apie jį nežinai?“ Aš: „Bet mūsų žinojimas? Ar mūsų žinojimas taip pat negalioja tau? Kas tai bus, jei ne žinojimas? Kur yra saugumas? Kur tvirtas pagrindas? Kur šviesa? Tavo tamsa yra ne tik tamsesnė už naktį, bet ir bedugnė. Jei tai nebus žinojimas, tuomet galbūt tai apsieis ir be kalbos bei žodžių?“
Aš pasijutau paverstas į plėšrų žvėrį. Mano širdis degė įtūžiu prieš tai, kas aukšta ir mylima, prieš mano princą ir herojų, lygiai kaip tas bevardis iš liaudies, genamas godulio žmogžudystei, puolė savo brangų princą. Kadangi aš nešiojausi žmogžudystę savyje, aš ją numačiau.
Kadangi aš nešiojausi karą savyje, aš jį numačiau. Aš jaučiausi išduotas ir apmeluotas savo karaliaus. Kodėl aš taip jaučiausi? Jis nebuvo toks, kokio aš norėjau. Jis buvo kitoks, nei tikėjausi. Jis turėtų būti karalius mano prasme, ne savo prasme. Jis turėtų būti tai, ką aš vadinau idealu.
Mano siela man pasirodė tuščia, beskonybė ir beprasmė. Bet realybėje tai, ką aš apie ją galvojau, galiojo mano idealui.
Tai buvo dykumos vizija, aš grūmiausi su veidrodiniais savęs atvaizdais. Tai buvo pilietinis karas manyje. Aš pats buvau žudikas ir nužudytasis. Mirtina strėlė įsmigo man į širdį, ir aš nežinojau, ką tai reiškia. Mano mintys buvo žmogžudystė ir mirties baimė, kurios plito kaip nuodai visur mano kūne.
Ir toks buvo tautos likimas: vieno žmogžudystė buvo nuodinga strėlė, kuri įskriejo į žmonių širdis ir įžiebė aršiausią karą. Ši žmogžudystė yra negalėjimo pasipiktinimas prieš valią, Judo išdavystė, kurią norėtume, kad būtų įvykdęs kas nors kitas. Mes vis dar ieškome ožio, kuris turėtų nešti mūsų nuodėmę.
Viskas, kas tampa per sena, tampa blogiu, tas pats galioja ir tavo aukščiausiems dalykams. Mokykis iš nukryžiuoto Dievo kančios, kad galima išduoti ir nukryžiuoti ir Dievą, būtent senųjų metų Dievą. Jei Dievas nustoja būti gyvenimo keliu, jis turi kristi slapčia.
Dievas suserga, jei peržengia zenito aukštį. Štai kodėl gelmių dvasia paėmė mane, kai šio laiko dvasia atvedė mane į viršūnę.
Cap. vii.
Mano siela: „Jokių žodžių.“
Aš: „Atleisk man, galbūt aš neprigirdžiu, galbūt aš klaidingai tave interpretuoju, galbūt aš įsipainioju į saviapgaulę ir beždžionystes, ir esu nenaudėlis, besivaipantis sau veidrodyje, kvailys savo paties beprotnamyje. Galbūt tu suklumpi už mano kvailystės?“
Mano siela: „Tu klaidini save, tu neapgauni manęs. Tavo žodžiai yra melas tau, ne man.“
Aš: „Bet ar aš galėčiau vartytis siautulingoje beprasmybėje, ir perėti absurdą bei iškrypusią monotoniją?“
Mano siela: „Kas duoda tau mintis ir žodžius? Ar tu juos padarai? Argi nesi mano tarnas, gavėjas, kuris guli prie mano durų ir renka mano išmaldą? Ir tu drįsti manyti, kad tai, ką tu sugalvoji ir kalbi, galėtų būti beprasmybė? Ar vis dar nežinai, kad tai ateina iš manęs ir priklauso man?“
Tad aš sušukau pilnas pykčio: „Bet tada mano pasipiktinimas taip pat turi kilti iš tavęs, ir manyje tu piktiniesi prieš save pačią.“ Mano siela tada tarė dviprasmiškus žodžius: „Tai yra pilietinis karas.“
Aš buvau kamuojamas skausmo ir įtūžio, ir aš atšoviau: „Kaip skaudu, mano siela, girdėti tave vartojant tuščius žodžius; man bloga. Komedija ir paistalai – bet aš ilčiuosi. Aš taip pat galiu šliaužti per purvą ir labiausiai niekinamą banalybę. Aš taip pat galiu ėsti dulkes; tai dalis Pragaro. Aš nepasiduodu, aš esu įžūlus. Tu gali toliau išgalvoti kankynes, vorakojes pabaisas, juokingus, šlykščius, baisius teatrinius spektaklius. Ateik arčiau, aš pasiruošęs. Pasiruošęs, mano siela, tu, kuri esi velnias, grumtis ir su tavimi. Tu užsidėjai Dievo kaukę, ir aš tave garbinau. Dabar tu dėvi velnio kaukę, baisią, banalybės, amžinos vidutinybės kaukę! Tik vieną malonę! Duok man akimirką atsitraukti ir apsvarstyti! Ar kova su šia kauke verta to? Ar Dievo kaukė buvo verta garbinimo? Aš negaliu to padaryti, kovos aistra dega mano galūnėse. Ne, aš negaliu palikti mūšio lauko nugalėtas. Aš noriu sugriebti tave, sutraiškyti tave, beždžione, juokdare. Vargas, jei kova nelygi, mano rankos griebia orą. Bet tavo smūgiai taip pat yra oras, ir aš įžvelgiu apgaulę.“
Aš vėl atrandu save dykumos kelyje. Tai buvo dykumos vizija, atsiskyrėlio, kuris nuklajojo ilgais keliais, vizija. Ten tyko nematomi plėšikai ir žudikai bei nuodingų strėlių šauliai. Tarkime, kad žudikiška strėlė yra įsmigusi mano širdyje?
Kaip pirmoji vizija man išpranašavo, žudikas pasirodė iš gelmių ir atėjo pas mane lygiai taip pat, kaip šio laiko tautų likime pasirodė bevardis ir nukreipė žudymo ginklą į princą.
Tačiau kitą naktį aš turėjau viziją: aš buvau su jaunuoliu aukštuose kalnuose. Tai buvo prieš aušrą, Rytų dangus jau buvo šviesus. Tada Zygfrido ragas nuskambėjo per kalnus džiugiu garsu. Mes žinojome, kad ateina mūsų mirtinas priešas. Mes buvome ginkluoti ir tykojome šalia siauro uolėto takelio, kad jį nužudytume. Tada mes pamatėme jį ateinantį aukštai per kalnus vežimu, padarytu iš mirusiųjų kaulų. Jis važiavo drąsiai ir didingai per stačias uolas ir atvyko prie siauro takelio, kur mes laukėme pasislėpę. Kai jis pasirodė posūkyje priešais mus, mes iššovėme vienu metu ir jis krito negyvas. Tuo metu aš pasisukau bėgti, ir baisus lietus pasipylė žemyn. Bet po to aš perėjau per kankynę iki mirties ir jaučiausi tikras, kad privalau nusižudyti, jei negalėsiu išspręsti herojaus nužudymo mįslės.
Tada gelmių dvasia atėjo pas mane ir tarė šiuos žodžius:
„Aukščiausia tiesa yra viena ir ta pati kaip ir absurdas.“ Šis teiginys išgelbėjo mane, ir kaip lietus po ilgos kaitros, jis nuplovė viską manyje, kas buvo pernelyg stipriai įtempta.
Tada aš turėjau antrą viziją: mačiau linksmą sodą, kuriame vaikščiojo pavidalai, apsirengę baltu šilku, visi apgaubti spalvota šviesa, vieni rausva, kiti melsva ir žalsva.
Aš žinau, aš peržengiau per gelmes. Per kaltę aš tapau naujagimiu.
Mes taip pat gyvename savo sapnuose, mes negyvename tik dieną. Kartais mes įvykdome savo didžiausius darbus sapnuose.
Tą naktį mano gyvybei grėsė pavojus, nes aš turėjau nužudyti savo viešpatį ir Dievą, ne dvikovoje, nes kas tarp mirtingųjų galėtų nužudyti Dievą dvikovoje? Tu gali pasiekti savo Dievą tik kaip žudikas, jei nori jį įveikti.
Bet tai mirtingiems žmonėms yra karčiausia: mūsų Dievai nori būti įveikti, nes jie reikalauja atsinaujinimo. Jei žmonės žudo savo princus, jie daro taip, nes negali nužudyti savo Dievų, ir todėl, kad nežino, jog jie turėtų nužudyti savo Dievus savyje.
Jei Dievas pasensta, jis tampa šešėliu, beprasmybe, ir jis nusileidžia. Didžiausia tiesa tampa didžiausiu melu, šviesiausia diena tampa tamsiausia naktimi.
Kaip diena reikalauja nakties ir naktis reikalauja dienos, taip prasmė reikalauja absurdo ir absurdas reikalauja prasmės.
Diena neegzistuoja pati iš savęs, naktis neegzistuoja pati iš savęs.
Realybė, kuri egzistuoja pati iš savęs, yra diena ir naktis.
Tad realybė yra prasmė ir absurdas.
Vidurdienis yra akimirka, vidurnaktis yra akimirka, rytas ateina iš nakties, vakaras pavirsta į naktį, bet vakaras ateina iš dienos ir rytas pavirsta į dieną.
Tad prasmė yra akimirka ir perėjimas nuo absurdo prie absurdo, o absurdas tik akimirka ir perėjimas nuo prasmės prie prasmės.
O, kad Zygfridas, šviesiaplaukis ir mėlynakis, vokiečių herojus, turėjo kristi nuo mano rankos, ištikimiausio ir drąsiausio! Jis turėjo savyje viską, ką aš branginau kaip didesnį ir gražesnį; jis buvo mano galia, mano drąsa, mano pasididžiavimas. Aš būčiau žlugęs tame pačiame mūšyje, ir tad man liko tik nužudymas iš pasalų. Jei norėjau gyventi toliau, tai galėjo būti tik per apgaulę ir klastą.
Neteiskite! Pagalvokite apie šviesiaplaukį laukinį iš Vokietijos miškų, kuris turėjo išduoti kūju besišvaistantį griaustinį išblyškusiam Artimųjų Rytų Dievui, kuris buvo prikaltas prie medžio kaip vištvanagis. Drąsiuosius įveikė tam tikra panieka sau. Bet jų gyvybinė jėga liepė jiems gyventi toliau, ir jie išdavė savo gražius laukinius Dievus, savo šventus medžius ir savo baimingą pagarbą Vokietijos miškams.
Ką Zygfridas reiškia vokiečiams! Ką mums sako tai, kad vokiečiai kenčia Zygfrido mirtį! Štai kodėl aš beveik pasirinkau nusižudyti, kad jį išsaugočiau. Bet aš norėjau gyventi toliau su nauju Dievu.
Po mirties ant kryžiaus Kristus nužengė į požemį ir tapo Pragaru. Taip jis priėmė Antikristo, drakono, pavidalą. Antikristo vaizdinys, kuris mus pasiekė iš senovės žmonių, skelbia naują Dievą, kurio atėjimą senovės žmonės buvo numatę.
Dievai yra neišvengiami. Kuo labiau bėgi nuo Dievo, tuo užtikrinčiau krenti jam į rankas.
Lietus yra didelė ašarų srovė, kuri užlies tautas, ašaringas atslūgusios įtampos tvanas po to, kai mirties suspaudimas apsunkino tautas su siaubinga jėga. Tai mirusiųjų gedėjimas manyje, kuris eina prieš laidojimą ir atgimimą. Lietus yra žemės apvaisinimas, jis pradeda naujus kviečius, jauną, dygstantį Dievą.
Cap. viii.
Antrąją naktį po to aš kalbėjau savo sielai ir tariau: „Šis naujas pasaulis man atrodo silpnas ir dirbtinis. Dirbtinis yra blogas žodis, bet garstyčios grūdas, kuris išaugo į medį, žodis, kuris buvo pradėtas mergelės įsčiose, tapo Dievu, kuriam buvo pavaldi žemė.“
Kai aš taip kalbėjau, gelmių dvasia staiga išsiveržė. Ji pripildė mane apsvaigimo ir miglos ir tarė šiuos žodžius galingu balsu:
„Aš priėmiau tavo daigą, tu, kuris turi ateiti!
Aš priėmiau jį giliausiame varge ir nusižeminime.
Aš uždengiau jį nunešiotais lopais ir paguldžiau ant varganų žodžių.
Ir pašaipa garbino jį, tavo vaiką, tavo nuostabų vaiką, vaiką to, kuris turi ateiti, kuris turėtų paskelbti tėvą, vaisių, kuris yra senesnis už medį, ant kurio užaugo.
Skausme tu pradėsi ir džiaugsmingas tavo gimimas.
Baimė yra tavo šauklys, abejonė stovi tavo dešinėje, nusivylimas – tavo kairėje.
Mes praėjome pro šalį savo juokingume ir beprasmybėje, kai pamatėme tave.
Mūsų akys buvo apakintos ir mūsų žinojimas nutilo, kai priėmėme tavo spindesį.
Tu nauja amžinos ugnies kibirkštie, į kokią naktį tu gimei?
Tu išgausi teisingas maldas iš savo tikinčiųjų, ir jie privalės kalbėti apie tavo šlovę kalbomis, kurios jiems yra baisios.
Tu užeisi ant jų jų gėdos valandą, ir tapsi jiems žinomas tame, ko jie nekenčia, bijo ir bjaurisi.
Tavo balsas, rečiausias malonus garsas, bus girdimas tarp vargšų, atstumtųjų ir pasmerktųjų kaip nevertingi mikčiojimų.
Tavo karalystę lies rankos tų, kurie taip pat garbino priešais giliausią nusižeminimą, ir kurių ilgesys varė juos per blogio purvo potvynį.
Tu duosi savo dovanas tiems, kurie meldžiasi tau siaube ir abejonėje, ir tavo šviesa švies tiems, kurių keliai privalo linkti prieš tave nenoriai ir kurie yra pilni apmaudo.
Tavo gyvenimas yra su tuo, kuris įveikė save ir kuris išsižadėjo savo savęs įveikimo.
Aš taip pat žinau, kad malonės išgelbėjimas suteikiamas tik tiems, kurie tiki tuo, kas aukščiausia, ir neištikimai išduoda save už trisdešimt sidabrinių.
Tie, kurie išsiteps savo švarias rankas ir apgaudinės savo geriausią žinojimą vardan paklydimo ir ims savo dorybes iš žudiko kapo, yra kviečiami į tavo didžią puotą.
Tavo gimimo konsteliacija yra liguista ir kintanti žvaigždė.
Tai, O vaike to, kas turi ateiti, yra stebuklai, kurie liudys, kad tu esi tikras Dievas.“
Kai mano princas krito, gelmių dvasia atvėrė mano regėjimą ir leido man įsisąmoninti naujo Dievo gimimą.
Dieviškasis vaikas prisiartino prie manęs iš baisaus dviprasmiškumo, nekenčiamo-gražaus, blogo-gero, juokingo-rimto, sergančio-sveiko, nežmogiško-žmogiško ir bedieviško-dieviško.
Aš supratau, kad Dievo, kurio mes ieškome absoliute, nebuvo galima rasti absoliučiame grožyje, gėryje, rimtume, pakilume, žmogiškume ar netgi dieviškume. Kartą Dievas buvo ten.
Aš supratau, kad naujasis Dievas bus reliatyvume. Jei Dievas yra absoliutus grožis ir gėris, kaip jis turėtų apimti gyvenimo pilnatvę, kuri yra graži ir nekenčiama, gera ir bloga, juokinga ir rimta, žmogiška ir nežmogiška? Kaip žmogus gali gyventi Dievo įsčiose, jei Dievybė pati rūpinasi tik viena jo puse?
Jei mes pakilome arti gėrio ir blogio aukštybių, tuomet mūsų blogumas ir bjaurumas guli kraštutinėje kankynėje. Žmogaus kankynė yra tokia didelė, o aukštybių oras toks silpnas, kad jis vargiai begali gyventi. Tai, kas gera ir gražu, sušąla į absoliučios idėjos ledą, o tai, kas bloga ir bjauru, tampa purvo balomis, pilnomis beprotiško gyvenimo.
Todėl po savo mirties Kristus turėjo keliauti į Pragarą, kitaip kilimas į Dangų jam būtų tapęs neįmanomas. Kristus pirmiausia turėjo tapti savo Antikristu, savo požemio broliu.
Niekas nežino, kas nutiko per tas tris dienas, kai Kristus buvo Pragare. Aš tai patyriau. Senovės žmonės sakė, kad jis ten pamokslavo mirusiesiems. Tai, ką jie sako, yra tiesa, bet ar žinote, kaip tai įvyko?
Tai buvo kvailystė ir beždžionystės, klaikus Pragaro maskaradas iš švenčiausių paslapčių. Kaip kitaip Kristus galėjo išgelbėti savo Antikristą? Skaitykite nežinomas senovės žmonių knygas, ir jūs iš jų daug sužinosite. Pastebėkite, kad Kristus nepasiliko Pragare, bet pakilo į anapusines aukštybes.
Mūsų įsitikinimas gėrio ir grožio verte tapo stiprus ir nepajudinamas, štai kodėl gyvenimas gali tęstis už to ribų ir vis tiek išpildyti viską, kas gulėjo surišta ir besiilginti. Bet tai, kas surišta ir besiilgi, taip pat yra bjauru ir bloga. Ar vėl piktinatės tuo, kas bjauru ir bloga?
Per tai galite atpažinti, kokia didelė yra jų jėga ir vertė gyvenimui. Ar manote, kad tai jumyse mirę? Bet šis mirusysis taip pat gali pavirsti gyvatėmis. Šios gyvatės užgesins jūsų dienų princą.
Ar matote, koks grožis ir džiaugsmas užėjo ant žmonių, kai gelmės paleido šį didžiausiąjį karą? Ir visgi tai buvo baisi pradžia.
Jei mes neturime gelmių, kaip mes turėsime aukštybes? Visgi jūs bijote gelmių, ir nenorite prisipažinti, kad jų bijote. Tačiau yra gerai, kad bijote savęs; pasakykite garsiai, kad bijote savęs. Baimintis savęs yra išmintis. Tik herojai sako, kad jie bebaimiai. Bet jūs žinote, kas nutinka herojui.
Su baime ir drebėjimu, žvalgydamiesi aplinkui su nepasitikėjimu, eikite taip į gelmes, bet nedarykite to vieni; dviese ar daugiau yra saugiau, nes gelmės yra pilnos žmogžudysčių. Taip pat užsitikrinkite atsitraukimo kelią. Eikite atsargiai, lyg būtumėte bailiai, kad užbėgtumėte už akių sielų žudikams. Gelmės norėtų jus praryti visus ir uždusinti purve.
Tas, kuris keliauja į Pragarą, taip pat tampa Pragaru; todėl nepamirškite, iš kur atėjote. Gelmės yra stipresnės už mus; tad nebūkite herojai, būkite protingi ir atsisakykite herojiškumo, nes nieko nėra pavojingiau, nei vaidinti herojų. Gelmės nori jus pasilikti; jos ligi šiol nedaug ką grąžino, ir todėl žmonės bėgo nuo gelmių ir jas puolė.
Ką, jei gelmės, dėl užpuolimo, dabar pačios pasikeis į mirtį? Tačiau gelmės iš tiesų pasikeitė į mirtį; todėl, kai pabudo, jos sukėlė tūkstantinę mirtį. Mes negalime nužudyti mirties, nes jau atėmėme iš jos visą gyvybę. Jei vis dar norime įveikti mirtį, tuomet turime ją pagyvinti.
Todėl savo kelionėje būtinai pasiimkite auksines taures, pilnas saldaus gyvenimo gėrimo, raudono vyno, ir duokite jo negyvai materijai, kad ji galėtų atgauti gyvybę. Negyva materija pavirs juodomis gyvatėmis. Neišsigąskite, gyvatės tuoj pat užgesins jūsų dienų saulę, ir naktis su nuostabiais klaidžiojančiais žiburiais užeis ant jūsų.
Pasistenkite prikelti mirusiuosius. Kaskite gilias šachtas ir meskite aukojimo dovanas, kad jos pasiektų mirusiuosius. Geraširdiškai apmąstykite blogį, tai yra kelias į kilimą. Bet prieš kilimą viskas yra naktis ir Pragaras.
Ką manote apie Pragaro esmę? Pragaras yra, kai gelmės ateina pas tave su visu tuo, kas tu nebesi arba ko dar nepajėgi. Pragaras yra, kai nebegali pasiekti to, ką galėjai pasiekti. Pragaras yra, kai privalai galvoti ir jausti, ir daryti viską, ko žinai, kad nenori. Pragaras yra, kai žinai, kad tavo privalėjimas taip pat yra norėjimas, ir kad tu pats už tai atsakingas. Pragaras yra, kai žinai, kad viskas, kas rimta, ką buvai suplanavęs su savimi, taip pat yra juokinga, kad viskas, kas puiku, taip pat yra brutalu, kad viskas, kas gera, taip pat yra bloga, kad viskas, kas aukšta, taip pat yra žema, ir kad viskas, kas malonu, taip pat yra gėdinga.
Tačiau pats giliausias Pragaras yra, kai suvoki, kad Pragaras taip pat nėra Pragaras, bet džiugus Dangus, ne Dangus pats savaime, bet šiuo atžvilgiu Dangus, o tuo atžvilgiu Pragaras.
Tai yra Dievo dviprasmiškumas: jis gimsta iš tamsaus dviprasmiškumo ir kyla į šviesų dviprasmiškumą. Vienareikšmiškumas yra paprastumas ir veda į mirtį. Bet dviprasmiškumas yra gyvenimo kelias. Jei kairė koja nejuda, tuomet juda dešinė, ir tu judi. Dievas to nori.
Jūs sakote: krikščioniškasis Dievas yra vienareikšmis, jis yra meilė. Bet kas yra dviprasmiškiau už meilę? Meilė yra gyvenimo kelias, bet tavo meilė yra gyvenimo kelyje tik tada, jei turi kairę ir dešinę.
Nėra nieko lengvesnio, nei vaidinti dviprasmiškumą, ir nėra nieko sunkesnio, nei gyventi dviprasmiškumą. Tas, kuris žaidžia, yra vaikas; jo Dievas yra senas ir miršta. Tas, kuris gyvena, yra pabudęs; jo Dievas yra jaunas ir eina tolyn. Tas, kuris žaidžia, slepiasi nuo vidinės mirties. Tas, kuris gyvena, jaučia ėjimą tolyn ir nemirtingumą. Tad palikite žaidimą žaidėjams. Leiskite kristi tam, kas nori kristi; jei tai stabdysite, tai nušluos jus. Yra tikra meilė, kuri nesirūpina artimaisiais.
Kai herojus buvo nužudytas ir prasmė atpažinta absurdiškume, kai visa įtampa plūstelėjo žemyn iš sunkių debesų, kai viskas tapo bailu ir rūpinosi savo išsigelbėjimu, aš įsisąmoninau Dievo gimimą. Priešindamasis man, Dievas nugrimzdo man į širdį, kai buvau sutrikdytas pašaipos ir garbinimo, sielvarto ir juoko, „taip“ ir „ne“.
Vienis iškilo iš dviejų susilydymo. Jis gimė kaip vaikas iš mano paties žmogiškos sielos, kuri pradėjo jį su pasipriešinimu kaip mergelė. Taip tai atitinka vaizdinį, kurį mums davė senovės žmonės. Bet kai motina, mano siela, buvo nėščia Dievu, aš to nežinojau. Man netgi atrodė, tarytum mano siela pati buvo Dievas, nors jis gyveno tik jos kūne.
Ir taip išsipildo senovės žmonių vaizdinys: aš persekiojau savo sielą, kad nužudyčiau vaiką joje. Nes aš taip pat esu blogiausias savo Dievo priešas. Bet aš taip pat atpažinau, kad mano priešiškumas yra nulemtas Dieve. Jis yra pašaipa ir neapykanta, ir pyktis, nes tai taip pat yra gyvenimo kelias.
Aš privalau pasakyti, kad Dievas negalėjo atsirasti prieš tai, kol nebuvo nužudytas herojus. Herojus, kaip mes jį suprantame, tapo Dievo priešu, nes herojus yra tobulumas. Dievai pavydi žmogui tobulumo, nes tobulumui nereikia Dievų. Bet kadangi niekas nėra tobulas, mums reikia Dievų. Dievai myli tobulumą, nes tai yra pilnas gyvenimo kelias. Bet Dievai nėra su tuo, kuris trokšta būti tobulas, nes jis yra tobulumo imitacija.
Imitacija buvo gyvenimo kelias, kai žmonėms vis dar reikėjo herojiško prototipo. Beždžionės elgesys yra gyvenimo kelias beždžionėms, ir žmogui, kol jis yra kaip beždžionė. Žmogiškasis beždžioniavimas truko baisiai ilgą laiką, bet ateis laikas, kai dalis to beždžioniavimo nukris nuo žmonių.
Tai bus išganymo ir balandžio, ir amžinosios ugnies, ir atpirkimo nusileidimo laikas.
Tada nebebus herojaus, ir nieko, kas galėtų jį imituoti. Nes nuo to laiko visa imitacija bus prakeikta. Naujasis Dievas juokiasi iš imitacijos ir mokinystės. Jam nereikia imitatorių ir mokinių. Jis verčia žmones per save patį. Dievas yra savo paties sekėjas žmoguje. Jis imituoja save.
Mes manome, kad vienatvė yra mūsų viduje, o bendrumas – išorėje. Už mūsų ribų bendrumas yra santykyje su tuo, kas išoriška, o vienatvė nurodo į mus. Mes esame vieniši, jei esame savyje, bet bendruomeniški santykyje su tuo, kas yra už mūsų. Bet jei esame už savęs, tuomet esame vieniši ir savanaudžiai bendrume. Mūsų „aš“ kenčia nepriteklių, jei esame už savęs, ir taip jis patenkina savo poreikius bendrumu. Vadinasi, bendrumas yra iškraipomas į vienišumą. Jei esame savyje, mes išpildome „aš“ poreikį, mes klestime, ir per tai mes įsisąmoniname bendrumo poreikius ir galime juos išpildyti.
Jei pastatome Dievą už savęs, jis atplėšia mus nuo „aš“, nes Dievas yra galingesnis už mus. Mūsų „aš“ įkrenta į nepriteklių. Bet jei Dievas įsikrausto į „aš“, jis išplėšia mus iš to, kas yra už mūsų. Mes atvykstame į vienatvę savyje. Taigi Dievas tampa bendruomeniškas nurodant į tai, kas yra už mūsų, bet vienišas santykyje su mumis. Niekas neturi mano Dievo, bet mano Dievas turi kiekvieną, įskaitant mane patį. Visų atskirų žmonių Dievai visada turi visus kitus žmones, įskaitant mane patį. Taigi tai visada yra tik vienas Dievas, nepaisant jo daugialypumo. Jūs pasiekiate jį savyje ir tik per tai, kad jūsų „aš“ pagauna jus. Jis pagauna jus jūsų gyvenimo eigoje.
Herojus turi kristi dėl mūsų atpirkimo, nes jis yra pavyzdys ir reikalauja imitacijos. Bet imitacijos saikas yra perpildytas. Mes turėtume susitaikyti su vienatve savyje ir su Dievu už mūsų. Jei įžengiame į šią vienatvę, tada prasideda Dievo gyvenimas. Jei esame savyje, tuomet erdvė aplink mus yra laisva, bet užpildyta Dievo.
Mūsų santykiai su žmonėmis eina per šią tuščią erdvę ir taip pat per Dievą. Bet anksčiau jie ėjo per savanaudiškumą, nes buvome už savęs. Todėl dvasia man išpranašavo, kad kosmoso šaltis pasklis per žemę. Tuo ji parodė man vaizdiniu, kad Dievas įžengs tarp žmonių ir varys kiekvieną individą ledinio šalčio bizūnu prie jo paties vienuoliško židinio šilumos. Nes žmonės buvo ne savyje, puldami į ekstazes kaip pamišėliai.
Savanaudiškas troškimas galiausiai trokšta savęs. Tu randi save savo troškime, tad nesakyk, kad troškimas yra tuščias. Jei trokšti savęs, tu sukuri dievišką sūnų savo glėbyje su savimi. Tavo troškimas yra Dievo tėvas, tavo „aš“ yra Dievo motina, bet sūnus yra naujas Dievas, tavo šeimininkas.
Jei apglėbsi savo „aš“, tuomet tau atrodys, tarytum pasaulis tapo šaltas ir tuščias. Ateinantis Dievas įsikrausto į šią tuštumą.
Jei esi savo vienatvėje, ir visa erdvė aplink tave tapo šalta ir nesibaigianti, tuomet tu nutolai nuo žmonių, ir tuo pačiu metu prisiartinai prie jų kaip niekada anksčiau. Savanaudiškas troškimas tik iš pažiūros vedė tave pas žmones, bet realybėje jis vedė tave tolyn nuo jų ir galiausiai pas tave patį, kas tau ir kitiems buvo labiausiai nutolę. Bet dabar, jei esi vienatvėje, tavo Dievas veda tave pas kitų Dievą, ir per tai – pas tikrąjį artimą, pas „aš“ artimą kituose.
Jei esi savyje, tu įsisąmonini savo negalėjimą. Tu pamatysi, koks esi mažai pajėgus imituoti herojus ir pats būti herojumi. Tad tu taip pat nebeversi kitų tapti herojais. Kaip ir tu, jie kenčia nuo negalėjimo. Negalėjimas taip pat nori gyventi, bet jis nuvers tavo Dievus.
Cap. ix.
Tą naktį, kai svarsčiau Dievo esmę, aš išvydau vaizdinį: gulėjau tamsioje gelmėje. Prieš mane stovėjo senis. Jis atrodė kaip vienas iš senųjų pranašų. Juoda gyvatė gulėjo prie jo kojų. Kiek toliau mačiau namą su kolonomis. Graži mergelė išeina pro duris. Ji eina netvirtai, ir aš matau, kad ji akla. Senis pamojuoja man, ir aš seku paskui jį į namą stačios uolos sienos papėdėje. Gyvatė šliaužia už mūsų. Namo viduje karaliauja tamsa. Mes esame aukštoje salėje su tviskančiomis sienomis. Šviesus vandens spalvos akmuo guli fone. Kai pažvelgiu į jo atspindį, man pasirodo Ievos, medžio ir gyvatės vaizdiniai. Po to aš pamatau Odisėją ir jo kelionę atviroje jūroje. Staiga dešinėje atsiveria durys į sodą, pilną skaisčios saulės šviesos. Mes išeiname į lauką, ir senis man sako: „Ar žinai, kur esi?“
Aš: „Aš čia svetimas ir viskas man atrodo keista, kelia nerimą kaip sapne. Kas tu esi?“
E: „Aš esu Elijas, o tai mano duktė Salomė.“
Aš: „Erodo duktė, toji kraugė moteris?“
E: „Kodėl taip vertini? Tu matai, kad ji akla. Ji mano duktė, pranašo duktė.“
Aš: „Koks stebuklas jus sujungė?“
E: „Tai ne stebuklas, taip buvo nuo pradžių. Mano išmintis ir mano duktė yra viena.“
Aš sukrėstas, aš nepajėgus to suvokti.
E: „Apsvarstyk tai: jos aklumas ir mano regėjimas padarė mus bendrakeleiviais per amžinybę.“
Aš: „Atleisk už mano nuostabą, ar aš tikrai požemyje?“
S: „Ar tu mane myli?“
Aš: „Kaip aš galiu tave mylėti? Kaip tu prieini prie šio klausimo? Aš matau tik viena, tu esi Salomė, tigrė, tavo rankos suteptos šventojo krauju. Kaip turėčiau tave mylėti?“
S: „Tu mane mylėsi.“
Aš: „Aš? Mylėsiu tave? Kas tau suteikia teisę tokioms mintims?“
S: „Aš myliu tave.“
Aš: „Palik mane ramybėje, aš bjauriuosi tavimi, tu žvėrie.“
S: „Tu mane skriaudi. Elijas yra mano tėvas, ir jis žino giliausias paslaptis. Jo namo sienos padarytos iš brangakmenių. Jo šuliniai turi gydančio vandens, ir jo akys mato ateities dalykus. Ir ko tu neatiduotum už vieną žvilgsnį į begalinį to, kas turi ateiti, atsivėrimą? Ar tai tau ne verta nuodėmės?“
Aš: „Tavo gundymas velniškas. Aš ilgiuosi grįžti į viršutinį pasaulį. Čia klaiku. Koks slegiantis ir sunkus oras!“
E: „Ko tu nori? Pasirinkimas tavo.“
Aš: „Bet aš nepriklausau mirusiesiems. Aš gyvenu dienos šviesoje. Kodėl turėčiau kankintis čia su Salome? Ar aš neturiu pakankamai savo paties gyvenimo, su kuriuo reikia tvarkytis?“
E: „Tu girdėjai, ką sakė Salomė.“
Aš: „Aš negaliu patikėti, kad tu, pranašas, gali pripažinti ją kaip dukterį ir bendrakeleivę. Ar ji nėra pradėta iš bjaurios sėklos? Ar ji nebuvo tuščias godulys ir nusikalstamas geismas?“
E: „Bet ji mylėjo šventą žmogų.“
Aš: „Ir gėdingai praliejo jo brangų kraują.“
E: „Ji mylėjo pranašą, kuris paskelbė naująjį Dievą pasauliui. Ji mylėjo jį, ar supranti tai? Nes ji yra mano duktė.“
Aš: „Ar manai, kad todėl, jog ji tavo duktė, ji mylėjo pranašą Jone, tėve?“
E: „Iš jos meilės pažinsi ją.“
Aš: „Bet kaip ji jį mylėjo? Ar tu vadini tai meile?“
E: „Kas gi daugiau tai buvo?“
Aš: „Aš pasibaisėjęs. Kas nebūtų pasibaisėjęs, jei Salomė jį mylėjo?“
E: „Ar esi bailus? Apsvarstyk tai, aš ir mano duktė esame viena nuo amžinybės.“
Aš: „Tu užduodi baisias mįsles. Kaip galėtų būti, kad ši nešventa moteris ir tu, tavo Dievo pranašas, galėtumėte būti viena?“
E: „Kodėl tu stebiesi? Bet tu matai tai, mes esame kartu.“
Aš: „Tai, ką mano akys mato, yra būtent tai, ko negaliu suvokti. Tu, Elijau, kuris esi pranašas, Dievo burna, ir ji, kraugeriškas siaubas. Jūs esate kraštutinio prieštaravimo simbolis.“
E: „Mes esame tikri, o ne simboliai.“
Aš matau, kaip juoda gyvatė užsirango į medį ir pasislepia šakose. Viskas tampa niūru ir abejotina. Elijas pakyla, aš seku, ir mes tylėdami einame atgal per salę. Abejonė drasko mane. Viskas taip netikra, ir visgi dalis mano ilgesio lieka ten. Ar aš ateisiu vėl? Salomė myli mane, ar aš myliu ją? Girdžiu laukinę muziką, tamburiną, tvanki mėnesienos naktis, kruvina spoksojanti šventojo galva – baimė apima mane. Aš išbėgu laukan. Mane apsupa tamsi naktis. Aplink mane aklina tamsa. Kas nužudė herojų? Ar dėl to Salomė myli mane? Ar aš myliu ją, ir ar aš todėl nužudžiau herojų? Ji yra viena su pranašu, viena su Jonu, bet taip pat viena su manimi? Vargas, ar ji buvo Dievo ranka? Aš jos nemyliu, aš jos bijau. Tada gelmių dvasia prabilo man ir tarė: „Tuo tu pripažįsti jos dievišką galią.“ Ar aš privalau mylėti Salomę?
Šis vaidinimas, kurį mačiau, yra mano vaidinimas, ne jūsų vaidinimas. Tai mano paslaptis, ne jūsų. Jūs negalite manęs imituoti. Mano paslaptis lieka skaisti ir mano misterijos neliečiamos, jos priklauso man ir negali priklausyti jums. Jūs turite savąsias.
Tas, kuris įžengia į tai, kas yra jo paties, turi grabalioti per tai, kas guli po ranka, jis turi apgraibomis jausti savo kelią nuo akmens prie akmens. Jis turi apglėbti tai, kas nevertinga, ir tai, kas vertinga, su ta pačia meile. Kalnas yra niekas, ir smėlio grūdelis talpina karalystes, arba taip pat nieką. Sprendimas turi nukristi nuo jūsų, netgi skonis, bet visų svarbiausia – išdidumas, net tada, kai jis pagrįstas nuopelnais. Visiškai vargšas, apgailėtinas, nežinančiai pažemintas, eik toliau pro vartus. Nukreipk savo pyktį prieš save, nes tik tu pats stabdai save nuo žiūrėjimo ir nuo gyvenimo. Misterijų vaidinimas yra švelnus kaip oras ir plonas dūmas, o tu esi žalia materija, kuri yra trikdančiai sunki. Bet leisk savo vilčiai, kuri yra tavo didžiausias gėris ir didžiausias gebėjimas, rodyti kelią ir tarnauti tau kaip vedliui tamsos pasaulyje, nes ji yra tos pačios substancijos su to pasaulio pavidalais.
Misterijų vaidinimo scena yra gili vieta, kaip ugnikalnio krateris. Mano gilus vidus yra ugnikalnis, kuris stumia lauk ugninę išsilydžiusią masę to, kas beformiška ir nediferencijuota. Taip mano vidus pagimdo chaoso, pirmapradės motinos, vaikus. Tas, kuris įžengia į kraterį, taip pat tampa chaotiška materija, jis išsilydo. Tai, kas jame suformuota, ištirpsta ir susiriša iš naujo su chaoso vaikais, tamsos galiomis, valdančiomis ir viliojančiomis, verčiančiomis ir gundančiomis, dieviškomis ir velniškomis. Šios galios driekiasi už mano užtikrintumo ir ribų į visas puses, ir sujungia mane su visais pavidalais ir su visomis tolimomis būtybėmis ir daiktais, per ką manyje išsivysto vidinė žinia apie jų būtį ir jų charakterį.
Kadangi aš įkritau į chaoso šaltinį, į pirmapradę pradžią, aš pats esu išlydomas iš naujo ryšyje su pirmaprade pradžia, kuri tuo pačiu metu yra tai, kas buvo, ir tai, kas tampa. Pirmiausia aš ateinu į pirmapradę pradžią savyje. Bet kadangi aš esu pasaulio materijos ir formavimosi dalis, aš taip pat ateinu į pasaulio pirmapradę pradžią visų pirma. Aš tikrai dalyvavau gyvenime kaip kažkas suformuoto ir apibrėžto, bet tik per savo suformuotą ir apibrėžtą sąmonę ir per tai suformuotoje ir apibrėžtoje viso pasaulio dalyje, bet ne nesuformuotuose ir neapibrėžtuose pasaulio aspektuose, kurie taip pat man duoti. Visgi tai duota tik mano gelmėms, ne mano paviršiui, kuris yra suformuota ir apibrėžta sąmonė.
Mano gelmių galios yra išankstinis nulemimas ir malonumas. Išankstinis nulemimas arba numatymas yra Prometėjas, kuris be nulemtų minčių suteikia tam, kas chaotiška, formą ir apibrėžimą, kuris kasa kanalus ir laiko objektą prieš malonumą. Numatymas taip pat eina prieš mintį. Bet malonumas yra jėga, kuri trokšta ir griauna formas be formos ir apibrėžimo. Ji myli formą pačią savaime, kurią pagauna, ir griauna formas, kurių nepaima. Numatytojas yra regėtojas, bet malonumas yra aklas. Jis nenumato, bet trokšta to, ką liečia. Numatymas nėra galingas pats savaime ir todėl nejuda. Bet malonumas yra galia, ir todėl jis juda. Numatymui reikia malonumo, kad jis galėtų įgauti formą. Malonumui reikia numatymo, kad įgautų formą, kurios jis reikalauja. Jei malonumui trūktų formavimo, malonumas ištirptų daugialypume ir taptų suskaldytas ir bejėgis per begalinį dalijimąsi, prarastas begalybei. Jei forma nesulaiko ir nesuspaudžia malonumo savyje, ji negali pasiekti to, kas aukštesni, nes ji visada teka kaip vanduo iš viršaus į apačią. Visas malonumas, kai paliekamas vienas, įteka į gilią jūrą ir baigiasi mirtinoje išsisklaidymo tyloje begalinėje erdvėje. Malonumas nėra senesnis už numatymą, ir numatymas nėra senesnis už malonumą. Abu yra vienodai seni ir prigimtyje intymiai viena. Tik žmoguje atskiras abiejų principų egzistavimas tampa akivaizdus.
Be Elijo ir Salomės aš radau gyvatę kaip trečią principą. Ji yra svetima abiem principams, nors ji asocijuojama su abiem. Gyvatė išmokė mane besąlygiško esminio skirtumo tarp dviejų principų manyje. Jei aš žiūriu skersai nuo numatymo į malonumą, aš pirmiausia pamatau atgrasią nuodingą gyvatę. Jei aš jaučiu nuo malonumo skersai link numatymo, lygiai taip pat jaučiu pirmiausia šaltą žiaurią gyvatę. Gyvatė yra žemiška žmogaus esmė, kurios jis neįsisąmonina. Jos charakteris keičiasi priklausomai nuo tautų ir žemių, nes ji yra paslaptis, kuri teka pas jį iš maitinančios žemės-motinos.
Tai, kas žemiška (numen loci), atskiria numatymą ir malonumą žmoguje, bet ne savyje. Gyvatė turi žemės svorį savyje, bet taip pat jos kintamumą ir dygimą, iš kurio iškyla viskas, kas tampa. Visada gyvatė priverčia žmogų tapti vergu tai vienam, tai kitam principui, taip kad tai tampa klaidžiojimu. Negalima gyventi vien numatymu arba vien malonumu. Tau reikia abiejų. Bet tu negali būti numatyme ir malonume tuo pačiu metu, tu turi pakaitomis būti numatyme ir malonume, paklusdamas vyraujančiam įstatymui, neištikimas kitam, taip sakant. Bet žmonės teikia pirmenybę vienam arba kitam. Vieni myli mąstymą ir ant jo stato gyvenimo meną. Jie praktikuoja savo mąstymą ir savo apdairumą, tad jie praranda savo malonumą. Todėl jie yra seni ir aštraus veido. Kiti myli malonumą, jie praktikuoja savo jutimą ir gyvenimą. Taip jie pamiršta mąstymą. Todėl jie yra jauni ir akli. Tie, kurie mąsto, grindžia pasaulį mąstymu, tie, kurie jaučia – jutimu. Jūs randate tiesą ir klaidą abiejuose.
Gyvenimo kelias rangosi kaip gyvatė iš dešinės į kairę ir iš kairės į dešinę, nuo mąstymo prie malonumo ir nuo malonumo prie mąstymo. Taip gyvatė yra priešininkė ir priešiškumo simbolis, bet taip pat išmintingas tiltas, kuris sujungia dešinę ir kairę per ilgesį, labai reikalingas mūsų gyvenimui.
Vieta, kur Elijas ir Salomė gyvena kartu, yra tamsi erdvė ir šviesi erdvė. Tamsi erdvė yra numatymo erdvė. Ji tamsi, tad tam, kuris ten gyvena, reikia regėjimo. Ši erdvė apribota, tad numatymas neveda į išsiplėtusį tolį, bet į praeities ir ateities gelmę. Kristalas yra suformuota mintis, kuri atspindi tai, kas turi ateiti, tame, kas praėjo.
Ieva ir gyvatė parodo man, kad mano kitas žingsnis veda į malonumą ir iš ten vėl į ilgas klajones kaip Odisėjas. Jis pasiklydo, kai iškrėtė savo pokštą prie Trojos. Šviesus sodas yra malonumo erdvė. Tam, kuris ten gyvena, nereikia regėjimo; jis jaučia tai, kas begalinė. Mąstytojas, kuris nusileidžia į savo numatymą, randa, kad jo kitas žingsnis veda į Salomės sodą. Todėl mąstytojas bijo savo numatymo, nors jis gyvena ant numatymo pamato. Matomas paviršius yra saugesnis už požemį. Mąstymas saugo nuo paklydimo kelio, ir todėl jis veda į suakmenėjimą.
Mąstytojas turėtų bijoti Salomės, nes ji nori jo galvos, ypač jei jis šventas žmogus. Mąstytojas negali būti šventas asmuo, kitaip jis praranda galvą. Nepadeda slėptis mąstyme. Ten sukietėjimas pagauna tave. Tu privalai grįžti pas motiniškąjį numatymą, kad gautum atsinaujinimą. Bet numatymas veda pas Salomę.
Kadangi aš buvau mąstytojas ir išvydau priešišką malonumo principą iš numatymo, jis man pasirodė kaip Salomė. Jei būčiau buvęs tas, kuris jautė, ir būčiau apgraibomis ieškojęs kelio link numatymo, tuomet jis man būtų pasirodęs kaip gyvatės apvytas demonas, jei aš būčiau jį iš tikrųjų matęs. Bet aš būčiau buvęs aklas. Todėl aš būčiau jautęs tik slidžius, negyvus, pavojingus, tariamai įveiktus, prėskus ir kokčius dalykus, ir aš būčiau atsitraukęs su tokiu pačiu šiurpu, kurį jaučiau nusisukdamas nuo Salomės.
Mąstytojo aistros yra blogos, todėl jis neturi malonumo. To, kuris jaučia, mintys yra blogos, todėl jis neturi minčių. Tas, kuris teikia pirmenybę mąstymui, o ne jutimui, palieka savo jutimą pūti tamsoje. Jis nesunoksta, bet pelėsiuose išaugina liguistus ūglius, kurie nepasiekia šviesos. Tas, kuris teikia pirmenybę jutimui, o ne mąstymui, palieka savo mąstymą tamsoje, kur jis mezga savo tinklus niūriose vietose, dykus voratinklius, į kuriuos įsipainioja uodai ir mašalai. Mąstytojas jaučia jutimo pasišlykštėjimą, nes jutimas jame daugiausia yra šlykštus. Tas, kuris jaučia, mąsto mąstymo pasišlykštėjimą, nes mąstymas jame daugiausia yra šlykštus. Tad gyvatė guli tarp mąstytojo ir to, kuris jaučia. Jie yra vienas kito nuodai ir gydymas.
Sode turėjo paaiškėti, kad aš mylėjau Salomę. Šis suvokimas mane pribloškė, nes aš to nemąsčiau. Tai, ko mąstytojas nemąsto, jis tiki neegzistuojant, o tai, ko jaučiantis žmogus nejaučia, jis tiki neegzistuojant. Tu pradedi nujausti visumą, kai apglėbi savo priešingą principą, nes visuma priklauso abiem principams, kurie auga iš vienos šaknies.
Elijas tarė: „Tu turėtum atpažinti ją iš jos meilės!“ Ne tik tu garbini objektą, bet ir objektas pašventina tave. Salomė mylėjo pranašą, ir tai ją pašventino. Pranašas mylėjo Dievą, ir tai jį pašventino. Bet Salomė nemylėjo Dievo, ir tai ją išniekino. O pranašas nemylėjo Salomės, ir tai jį išniekino. Ir taip jie vienas kitam buvo nuodai ir mirtis. Tegul mąstantis žmogus priima savo malonumą, o jaučiantis žmogus priima savo paties mintį. Tai veda žmogų keliu.
Cap. x.
Kitą naktį aš buvau nuvestas prie antrojo vaizdinio: aš stoviu uolėtoje gelmėje, kuri man atrodo lyg krateris. Priešais save matau namą su kolonomis. Matau Salomę, einančią palei sieną į kairę, liečiančią sieną kaip aklas žmogus. Gyvatė seka jai iš paskos. Senis stovi tarpduryje ir moja man. Dvejodamas prisiartinu. Jis pašaukia Salomę atgal. Ji atrodo lyg kenčianti. Aš negaliu aptikti jokios šventvagystės jos prigimtyje. Jos rankos baltos, o veidas švelnios išraiškos. Gyvatė guli priešais juos. Aš stoviu priešais juos nerangiai, kaip kvailas berniukas, priblokštas neužtikrintumo ir dviprasmybės. Senis nužvelgia mane tiriamai ir sako: „Ko čia nori?“
Aš: „Atleisk man, ne įkyrumas ar įžūlumas atvedė mane čia. Aš čia atsitiktinai, nežinodamas, ko noriu. Ilgesys, kuris vakar pasiliko tavo namuose, atvedė mane čia. Matai, pranaše, aš pavargęs, mano galva sunki lyg švinas. Aš pasiklydęs savo nežinojime. Aš pakankamai žaidžiau su savimi. Aš žaidžiau veidmainiškus žaidimus su savimi, ir jie visi būtų man kėlę pasišlykštėjimą, jei nebūtų buvę protinga vykdyti tai, ko kiti tikisi iš mūsų žmonių pasaulyje. Man atrodo, tarytum čia aš būčiau tikresnis. Ir visgi man nepatinka čia būti.“
Be žodžių Elijas ir Salomė įeina į namą. Aš seku paskui juos nenoriai. Kaltės jausmas kankina mane. Ar tai nešvari sąžinė? Aš norėčiau pasukti atgal, bet negaliu. Aš stoviu priešais ugnies žaismą spindinčiame kristale. Spindesyje aš matau Dievo motiną su vaiku. Petras stovi priešais ją susižavėjęs – tada Petras vienas su raktu – Popiežius su triguba karūna – Buda, sėdintis sustingęs ugnies rate – daugiarankė kruvina Deivė – tai Salomė, desperatiškai grąžanti rankas – tai pagauna mane, ji yra mano paties siela, ir dabar aš matau Eliją akmens atvaizde.
Elijas ir Salomė stovi besišypsantys priešais mane.
Aš: „Šios vizijos kupinos kankynės, ir šių vaizdinių prasmė man tamsi, Elijau; prašau, įliek šiek tiek šviesos.“
Elijas tylėdamas nusisuka ir veda keliu į kairę. Salomė įeina į kolonadą dešinėje. Elijas įveda mane į dar tamsesnį kambarį. Deganti raudona lempa kabo nuo lubų. Aš atsisėdu išsekęs. Elijas stovi priešais mane, atsirėmęs į marmurinį liūtą kambario viduryje.
E: „Ar nerimauji? Tavo nežinojimas kaltas dėl tavo nešvarios sąžinės. Nežinojimas yra kaltė, bet tu tiki, kad būtent potraukis uždraustam žinojimui sukelia tavo kaltės jausmą. Kaip manai, kodėl tu esi čia?“
Aš: „Aš nežinau. Aš nugrimzdau į šią vietą, kai nežinodamas bandžiau priešintis tam, kas nežinoma. Tad štai aš čia, nustebęs ir sutrikęs, nežinantis kvailys. Aš patiriu keistus dalykus tavo namuose, dalykus, kurie mane gąsdina ir kurių prasmė man tamsi.“
E: „Jei nebūtų tavo dėsnis būti čia, kaip tu būtum čia?“
Aš: „Mane kankina mirtinas silpnumas, mano tėve.“
E: „Tu išsisukinėji. Tu negali išsipainioti iš savo dėsnio.“
Aš: „Kaip aš galiu išsipainioti iš to, kas man nežinoma, ko negaliu pasiekti nei jutimu, nei nuojauta?“
E: „Tu meluoji. Argi nežinai, kad tu pats atpažinai, ką reiškia tai, jei Salomė tave myli?“
Aš: „Tu teisus. Abejotina ir neužtikrinta mintis kilo manyje. Bet aš ją vėl pamiršau.“
E: „Tu jos nepamiršai. Ji degė giliai tavo viduje. Ar esi bailus? O gal tu negali atskirti šios minties nuo savo paties „aš“ pakankamai, kad norėtum ją sau prisiimti?“
Aš: „Ši mintis nuėjo per toli man, ir aš vengiu tolimų idėjų. Jos pavojingos, nes aš esu žmogus, ir tu žinai, kiek žmonės yra pratę matyti mintis kaip savo pačių, kol galiausiai jie supainioja jas su savimi.“
E: „Ar todėl tu painiosi save su medžiu ar gyvūnu, nes žiūri į juos ir nes egzistuoji su jais viename ir tame pačiame pasaulyje? Ar privalai būti savo mintimis, nes esi savo minčių pasaulyje? Bet tavo mintys yra lygiai taip pat už tavo „aš“ ribų, kaip medžiai ir gyvūnai yra už tavo kūno ribų.“
Aš: „Aš suprantu. Mano minčių pasaulis man buvo daugiau žodis nei pasaulis. Aš galvojau apie savo minčių pasaulį: tai esu aš.“
E: „Ar sakai savo žmonių pasauliui ir kiekvienai būtybei už savęs: jūs esate aš?“
Aš: „Aš įžengiau į tavo namus, mano tėve, su mokinuko baime. Bet tu išmokei mane gydančios išminties: aš taip pat galiu laikyti savo mintis esant už mano „aš“ ribų. Tai padeda man sugrįžti prie tos baisios išvados, kurią mano liežuviui sunku ištarti. Aš maniau, kad Salomė myli mane, nes aš panašus į Joną arba tave. Ši mintis man atrodė neįtikėtina. Štai kodėl aš ją atmečiau ir maniau, kad ji myli mane todėl, kad aš esu tikrai visiškai priešingas tau, kad ji myli savo blogumą mano blogume. Ši mintis buvo gniuždanti.“
Elijas tyli. Sunkumas užgula mane. Tada įeina Salomė, prieina prie manęs ir uždeda ranką man ant peties. Ji laiko mane savo tėvu, kurio kėdėje aš sėdėjau. Aš nedrįstu nei judėti, nei kalbėti.
S: „Aš žinau, kad tu ne mano tėvas. Tu esi jo sūnus, o aš esu tavo sesuo.“
Aš: „Tu, Salome, mano sesuo? Ar tai buvo ta baisi trauka, kuri sklido iš tavęs, tas neįvardijamas tavo siaubas, tavo prisilietimo siaubas? Kas buvo mūsų motina?“
S: „Marija.“
Aš: „Ar tai pragariškas sapnas? Marija, mūsų motina? Kokia beprotybė slypi tavo žodžiuose? Mūsų Išganytojo motina, mūsų motina? Kai šiandien peržengiau tavo slenkstį, aš numačiau nelaimę. Vargas! Ji atėjo. Ar tu netekai proto, Salome? Elijau, dieviškojo įstatymo sergėtojau, kalbėk: ar tai atstumtosios velniški burtai? Kaip ji gali sakyti tokį dalyką? O gal jūs abu netekote proto? Jūs esate simboliai, ir Marija yra simbolis. Aš tiesiog pernelyg sutrikęs, kad dabar jus perprasčiau.“
E: „Tu gali vadinti mus simboliais dėl tos pačios priežasties, dėl kurios gali vadinti ir savo artimą simboliu, jei nori. Bet mes esame lygiai tokie pat tikri, kaip tavo artimas. Tu nieko nepaneigi ir nieko neišsprendi vadindamas mus simboliais.“
Aš: „Jūs stumiate mane į baisią sumaištį. Ar norite būti tikri?“
E: „Mes tikrai esame tai, ką tu vadini tikra. Štai mes čia, ir tu turi mus priimti. Pasirinkimas tavo.“
Aš tyliu. Salomė pasitraukė. Neužtikrintai žvalgausi aplinkui. Už manęs ant apvalaus aukuro dega aukšta auksinė raudona liepsna. Gyvatė apsupo liepsną ratu. Jos akys žėri auksiniais atspindžiais. Svirduliuodamas pasuku link išėjimo. Išeidamas į salę, pamatau galingą liūtą, einantį priešais mane. Lauke plati šalta žvaigždėta naktis.
Tai nėra menkas dalykas – pripažinti savo ilgesį. Daugeliui tam reikia ypatingų sąžiningumo pastangų. Pernelyg daugelis nenori žinoti, kur yra jų ilgesys, nes tai jiems atrodytų neįmanoma arba pernelyg skausminga. Ir visgi ilgesys yra gyvenimo kelias. Jei nepripažįsti savo ilgesio, tuomet tu neseki savimi, bet eini svetimais keliais, kuriuos tau nurodė kiti. Tad tu gyveni ne savo, bet svetimą gyvenimą. Bet kas turėtų gyventi tavo gyvenimą, jei negyvensi jo tu? Tai ne tik kvaila iškeisti savo gyvenimą į svetimą, bet ir veidmainiškas žaidimas, nes niekada negali tikrai gyventi kitų gyvenimo, gali tik apsimesti tai darąs, apgaudamas kitą ir save, nes gali gyventi tik savo paties gyvenimą.
Jei atsisakai savo „aš“, tu gyveni jį kituose; tuo būdu tampi savanaudis kitiems, ir taip apgaule nuvili kitus. Visi tad tiki, kad toks gyvenimas įmanomas. Tačiau tai yra tik beždžioniškas mėgdžiojimas. Pasiduodamas savo beždžioniškam apetitui, tu užkreti kitus, nes beždžionė stimuliuoja tai, kas beždžioniška. Taip tu paverti save ir kitus beždžionėmis. Per abipusį mėgdžiojimą jūs gyvenate pagal vidutinius lūkesčius. Herojaus vaizdinys buvo iškeltas visiems kiekviename amžiuje per mėgdžiojimo apetitą. Todėl herojus buvo nužudytas, nes mes visi jį beždžioniavome. Ar žinote, kodėl negalite atsisakyti beždžioniavimo? Iš vienatvės ir pralaimėjimo baimės.
Gyventi save reiškia: būti savo paties užduotimi. Niekada nesakykite, kad gyventi save yra malonumas. Tai bus ne džiaugsmas, bet ilga kančia, nes privalote tapti savo paties kūrėju. Jei norite sukurti save, tuomet nepradedate nuo geriausio ir aukščiausio, bet nuo blogiausio ir giliausio. Todėl sakykite, kad nenorite gyventi savęs. Gyvenimo srovės susiliejimas yra ne džiaugsmas, bet skausmas, nes tai yra galia prieš galią, kaltė, ir tai sudaužo tai, kas pašventinta.
Dievo motinos su vaiku vaizdinys, kurį numačiau, nurodo man transformacijos paslaptį. Jei numatymas ir malonumas susijungia manyje, iš jų kyla trečias, dieviškas sūnus, kuris yra aukščiausioji prasmė, simbolis, perėjimas į naują kūriniją. Aš pats netampu aukščiausiąja prasme ar simboliu, bet simbolis tampa manyje tokiu, kad jis turi savo substanciją, o aš – savąją. Taip aš stoviu kaip Petras garbinime priešais transformacijos stebuklą ir Dievo tapimą tikru manyje.
Nors aš pats nesu Dievo sūnus, aš visgi atstovauju jam kaip tas, kuris buvo motina Dievui, ir todėl kaip tas, kuriam Dievo vardu buvo suteikta rišimo ir atrišimo laisvė. Rišimas ir atrišimas vyksta manyje. Bet tiek, kiek tai vyksta manyje, ir aš esu pasaulio dalis, tai taip pat vyksta per mane pasaulyje, ir niekas negali to sutrukdyti. Tai nevyksta pagal mano valios būdą, bet neišvengiamo efekto būdu. Aš nesu viešpats virš jūsų, bet Dievo būtis manyje. Aš užrakinu praeitį vienu raktu, kitu atidarau ateitį. Tai įvyksta per mano transformaciją. Transformacijos stebuklas įsako. Aš esu jo tarnas, lygiai kaip ir Popiežius.
Jūs matote, kaip neįtikėtina buvo tikėti tuo apie save. Tai taikoma ne man, bet simboliui. Simbolis tampa mano viešpačiu ir neklystančiu vadu. Jis sutvirtins savo valdymą ir pasikeis į žvaigždėtą ir mįslingą vaizdinį, kurio prasmė pasisuka visiškai į vidų, o kurio malonumas spinduliuoja į išorę kaip liepsnojanti ugnis, Buda liepsnose. Kadangi aš panyru į savo simbolį tokiu mastu, simbolis pakeičia mane iš mano vieno į mano kitą, ir tą žiaurią mano vidaus Deivę, mano moterišką malonumą, mano paties kitą, kankinamą kankintoją, tą, kuri turi būti kankinama. Aš išaiškinau šiuos vaizdinius, kaip geriausiai galiu, varganais žodžiais.
Savo pasimetimo akimirką sekite savo numatymu, o ne aklu troškimu, nes numatymas veda jus į sunkumus, kurie visada turėtų eiti pirmiausia. Jie vis tiek ateina.
Tam tikriems pasaulio dalykams aš privalau sakyti: jūs neturėtumėte būti tokie, bet turėtumėte būti kitokie. Visgi pirmiausia aš atidžiai pažvelgiu į jų prigimtį, kitaip negaliu jos pakeisti. Aš elgiuosi taip pat su tam tikromis mintimis. Jūs keičiate tuos pasaulio dalykus, kurie, nebūdami naudingi patys savaime, kelia pavojų jūsų gerovei. Elkitės taip pat su savo mintimis. Niekas nėra užbaigta, ir dėl daug ko ginčijamasi. Gyvenimo kelias yra transformacija, ne atskyrimas. Gerovė yra geresnis teisėjas nei įstatymas.
Bet kai įsisąmoninau laisvę savo minčių pasaulyje, Salomė apglėbė mane, ir taip aš tapau pranašu, nes radau malonumą pirmapradėje pradžioje, miške ir laukiniuose gyvūnuose. Tai stovi pernelyg arti proto, kad statyčiau save į vieną gretą su savo vizijomis ir jausčiau malonumą regėdamas. Man gresia pavojus tikėti, kad aš pats esu reikšmingas, nes matau tai, kas reikšminga. Tai visada mus varys iš proto, ir mes paversime viziją kvailyste ir beždžionystėmis, nes negalime susilaikyti nuo mėgdžiojimo.
Kaip mano mąstymas yra numatymo sūnus, taip mano malonumas yra meilės duktė, nekaltos ir pradedančios Dievo motinos. Be Kristaus, Marija pagimdė Salomę. Todėl Kristus egiptiečių evangelijoje sako Salomei: „Valgyk kiekvieną žolelę, tik nevalgyk karčiosios.“ Ir kai Salomė norėjo žinoti, Kristus jai tarė: „Jei sutraiškysi gėdos apdangalą, ir kai du taps viena, ir vyriška su moterišku, nei vyriška, nei moteriška.“
Numatymas yra tai, kas pradeda, meilė yra tai, kas priima. Abu yra anapus šio pasaulio. Čia yra supratimas ir malonumas, mes tik įtariame kitą. Būtų beprotybė teigti, kad jie yra šiame pasaulyje. Tiek daug mįslingumo ir klastos rangosi aplink šią šviesą. Aš vėl atgavau galią iš gelmių, ir ji ėjo priešais mane lyg liūtas.
Rezoliucija
Cap. xi.
Trečiąją naktį mane pagavo gilus ilgesys toliau patirti misterijas. Kova tarp abejonės ir troškimo manyje buvo didelė. Bet staiga pamačiau, kad stoviu priešais stačią keterą dykynėje. Tai akinamai šviesi diena. Aukštai virš savęs pamatau pranašą. Jo ranka daro atstumiantį judesį, ir aš atsisakau savo sprendimo lipti aukštyn. Aš laukiu apačioje, žvelgdamas į viršų. Aš žiūriu: dešinėje yra tamsi naktis; kairėje – šviesi diena. Uola skiria dieną ir naktį. Tamsiojoje pusėje guli didelė juoda gyvatė, šviesiojoje pusėje – balta gyvatė. Jos atkiša galvas viena į kitą, trokšdamos mūšio. Elijas stovi aukštybėse virš jų. Gyvatės puola viena kitą ir prasideda baisios grumtynės. Juoda gyvatė atrodo stipresnė; balta gyvatė atsitraukia. Dideli dulkių debesys kyla iš kovos vietos. Bet tada aš matau: juoda gyvatė atsitraukia atgal. Priekinė jos kūno dalis tapo balta. Abi gyvatės susirango aplink save, viena šviesoje, kita tamsoje.
Elijas: „Ką matei?“
Aš: „Mačiau dviejų grėsmingų gyvačių kovą. Man atrodė, tarytum juoda įveiks baltą gyvatę; bet žiūrėk, juodoji pasitraukė ir jos galva bei viršutinė kūno dalis tapo balta.“
E: „Ar supranti tai?“
Aš: „Aš apie tai galvojau, bet negaliu to suprasti. Ar tai turėtų reikšti, kad gerosios šviesos galia taps tokia didelė, kad net tamsa, kuri jai priešinasi, bus jos apšviesta?“
Elijas lipa priešais mane į aukštybes, į labai aukštą viršūnę; aš seku. Viršūnėje prieiname mūrą, padarytą iš didžiulių blokų. Tai apvalus pylimas ant viršūnės. Viduje yra didelis kiemas, o viduryje stovi galingas riedulys, lyg aukuras. Pranašas stovi ant šio akmens ir sako: „Tai yra saulės šventykla. Ši vieta yra indas, kuris surenka saulės šviesą.“
Elijas nulipa nuo akmens, leisdamasis jo pavidalas mažėja, ir galiausiai tampa nykštukiškas, nepanašus į save.
Aš klausiu: „Kas tu?“
„Aš esu Mimis, ir aš parodysiu tau šaltinius. Surinkta šviesa tampa vandeniu ir teka daugybe šaltinių nuo viršūnės į žemės slėnius.“ Tada jis nuneria į plyšį. Aš seku paskui jį žemyn į tamsų urvą. Girdžiu šaltinio čiurlenimą. Girdžiu nykštuko balsą iš apačios: „Čia yra mano šuliniai, kas iš jų geria, tampa išmintingas.“
Bet aš negaliu pasiekti apačios. Prarandu drąsą. Išeinu iš urvo ir, dvejodamas, vaikštau pirmyn ir atgal kiemo aikštėje. Viskas man atrodo svetima ir nesuprantama. Čia vieniša ir mirtinai tylu. Oras skaidrus ir vėsus kaip tolimiausiose aukštybėse, aplinkui nuostabus saulės šviesos tvanas, mane supa didelė siena. Gyvatė šliaužia per akmenį. Tai pranašo gyvatė. Kaip ji atėjo iš požemio į viršutinį pasaulį? Aš seku paskui ją ir matau, kaip ji įšliaužia į sieną. Pasijuntu keistai visame kūne: ten stovi mažas namukas su portiku, miniatiūrinis, prigludęs prie uolos. Gyvatės tampa be galo mažos. Jaučiuosi, tarytum aš taip pat traukiuosi. Sienos išsiplečia į didžiulį kalną ir aš matau, kad esu apačioje ant kraterio pamato požemyje, ir stoviu priešais pranašo namą. Jis išeina pro savo namo duris.
Aš: „Pastebiu, Elijau, kad tu parodei man ir leidai patirti visokių keistų dalykų ir leidai man šiandien ateiti pas tave. Bet prisipažįstu, kad man viskas tamsu. Tavo pasaulis man šiandien pasirodo naujoje šviesoje. Ką tik buvo taip, tarytum būčiau buvęs atskirtas žvaigždėto tolio nuo tavo vietos, kurią vis dar norėjau šiandien pasiekti. Bet žiūrėk: atrodo, kad tai viena ir ta pati vieta.“
E: „Tu per daug norėjai čia ateiti. Aš tavęs neapgavau, tu apsigavai pats. Blogai mato tas, kuris nori matyti; tu pervertinai savo jėgas.“
Aš: „Tai tiesa, aš aistringai troškau pasiekti tave, išgirsti daugiau. Salomė mane išgąsdino ir įvedė į sąmyšį. Man svaigo galva, nes tai, ką ji sakė, man atrodė pabaisišką ir lyg beprotybė. Kur Salomė?“
E: „Koks tu impulsyvus! Kas tau darosi? Prieik prie kristalo ir pasiruošk jo šviesoje.“
Ugnies vainikas šviečia aplink akmenį. Mane pagauna baimė dėl to, ką matau: Grubus valstiečio batas? Milžino pėda, kuri sutraiško visą miestą? Matau kryžių, nuėmimą nuo kryžiaus, gedėjimą. Koks kankinantis šis vaizdas! Aš daugiau nebesiilgiu – aš matau dieviškąjį vaiką su balta gyvate dešinėje rankoje ir juoda gyvate kairėje rankoje. Matau žalią kalną, Kristaus kryžių ant jo, ir kraujo srovę, tekančią nuo kalno viršūnės – aš nebegaliu žiūrėti, tai nepakeliama – matau kryžių ir Kristų ant jo jo paskutinę valandą ir kankynę – kryžiaus papėdėje susirango juoda gyvatė – ji apsivijo man aplink kojas – aš esu laikomas tvirtai ir plačiai išskečiu rankas. Salomė prisiartina. Gyvatė apsivijo aplink visą mano kūną, ir mano veidas yra lyg liūto.
Salomė sako: „Marija buvo Kristaus motina, ar supranti?“
Aš: „Aš matau, kad baisi ir nesuprantama jėga verčia mane imituoti Viešpatį jo galutinėje kankynėje. Bet kaip aš galiu drįsti vadinti Mariją savo motina?“
S: „Tu esi Kristus.“
Aš stoviu ištiestomis rankomis kaip nukryžiuotasis, mano kūnas įtemptas ir baisiai apvytas gyvatės: „Tu, Salome, sakai, kad aš esu Kristus?“
Tarytum aš stovėčiau vienas ant aukšto kalno su sustingusiomis ištiestomis rankomis. Gyvatė spaudžia mano kūną savo baisiose kilpose ir kraujas sruvena iš mano kūno, liedamasis žemyn kalno šlaitu. Salomė pasilenkia prie mano kojų ir apvynioja jas savo juodais plaukais. Ji taip guli ilgą laiką. Tada ji sušunka: „Aš matau šviesą!“ Iš tiesų, ji mato, jos akys atmerktos. Gyvatė nukrenta nuo mano kūno ir suglebusi guli ant žemės. Aš peržengiu per ją ir atsiklaupiu prie pranašo kojų, kurio pavidalas šviečia kaip liepsna.
E: „Tavo darbas čia baigtas. Ateis kiti dalykai. Ieškok nepailstamai, ir visų svarbiausia, užrašyk tiksliai tai, ką matai.“
Salomė susižavėjusi žiūri į šviesą, kuri sklinda nuo pranašo. Elijas pavirsta milžiniška baltos šviesos liepsna. Gyvatė apsivynioja jai aplink koją, lyg paralyžiuota. Salomė klūpo priešais šviesą nustebusioje maldoje. Ašaros krinta iš mano akių, ir aš išskubu į naktį, kaip tas, kuris neturi dalies misterijos šlovėje. Mano kojos neliečia šios žemės paviršiaus, ir tarytum aš tirpčiau ore.
Mano ilgesys nuvedė mane į per daug šviesią dieną, kurios šviesa yra priešinga tamsiai numatymo erdvei. Priešingas principas, kaip aš manau jį suprantantis, yra dangiškoji meilė, motina. Tamsa, kuri supa numatymą, atrodo esanti dėl to fakto, kad jis yra nematomas viduje ir vyksta gelmėse. Bet meilės skaistumas atrodo kylantis iš to fakto, kad meilė yra matomas gyvenimas ir veiksmas. Mano malonumas buvo su numatymu ir turėjo ten savo linksmą sodą, apsuptą tamsos ir nakties. Aš nusileidau į savo malonumą, bet pakilau į savo meilę. Matau Eliją aukštai virš savęs: tai rodo, kad numatymas stovi arčiau meilės nei aš, žmogus. Prieš man pakilant į meilę, turi būti išpildyta sąlyga, kuri pasireiškia kaip kova tarp dviejų gyvačių. Kairė yra diena, dešinė yra naktis. Meilės karalystė yra šviesa, numatymo karalystė yra tamsa. Abu principai griežtai atsiskyrė ir yra netgi priešiški vienas kitam ir priėmė gyvačių pavidalą. Šis pavidalas nurodo į demonišką abiejų principų prigimtį. Šioje kovoje aš atpažįstu pakartojimą tos vizijos, kurioje mačiau kovą tarp saulės ir juodos gyvatės.
Tuo metu mylinti šviesa buvo sunaikinta ir pradėjo lietis kraujas. Tai buvo didysis karas. Bet gelmių dvasia nori, kad ši kova būtų suprasta kaip konfliktas kiekvieno žmogaus prigimtyje. Kadangi po herojaus mirties mūsų potraukis gyventi nebegalėjo nieko imituoti, jis tad nuėjo į kiekvieno žmogaus gelmes ir sukėlė baisų konfliktą tarp gelmių galių. Numatymas yra vienatvė, meilė yra buvimas kartu. Abu reikalauja vienas kito, ir visgi jie žudo vienas kitą. Kadangi žmonės nežino, kad konfliktas vyksta jų viduje, jie išprotėja, ir vienas verčia kaltę kitam. Jei viena žmonijos pusė yra kalta, tuomet kiekvienas žmogus yra pusiau kaltas. Bet jis nemato konflikto savo paties sieloje, kuris visgi yra išorinės nelaimės šaltinis. Jei esi supykęs ant savo brolio, pagalvok, kad esi supykęs ant brolio savyje, tai yra, ant to, kas tavyje yra panašu į tavo brolį.
Kaip žmogus tu esi žmonijos dalis, ir todėl tu turi dalį visoje žmonijoje, tarytum būtum visa žmonija. Jei tu įveiki ir nužudai savo artimą, kuris tau priešingas, tuomet tu taip pat nužudai tą asmenį savyje ir nužudei dalį savo gyvenimo. Šio mirusio žmogaus dvasia seka paskui tave ir neleidžia tavo gyvenimui tapti džiaugsmingam. Tau reikia tavo visumos, kad gyventum toliau.
Jei aš pats pasisakau už gryną principą, aš pasitraukiu į vieną pusę ir tampu vienašališkas. Todėl mano numatymas dangiškosios motinos principe tampa bjauriu nykštuku, kuris gyvena tamsiame urve kaip negimęs įsčiose. Tu neseki juo, net jei jis sako tau, kad galėtum gerti išmintį iš jo šaltinio. Bet numatymas tau ten pasirodo kaip nykštukiškas gudrumas, netikras ir nakties, lygiai kaip dangiškoji motina pasirodo man ten apačioje kaip Salomė. Tai, ko trūksta gryname principe, pasirodo kaip gyvatė. Herojus siekia to, kas kraštutinė gryname principe, ir todėl jis galiausiai krenta dėl gyvatės. Jei eini į mąstymą, pasiimk savo širdį su savimi. Jei eini į meilę, pasiimk savo galvą su savimi. Meilė tuščia be mąstymo, mąstymas tuščiaviduris be meilės. Gyvatė tyko už gryno principo. Todėl aš praradau drąsą, kol radau gyvatę, kuri iškart nuvedė mane skersai pas kitą principą. Lipdamas žemyn aš tampu mažesnis.
Didis tas, kuris myli, nes meilė yra dabartinis didžiojo kūrėjo veiksmas, dabartinė pasaulio tapsmo ir nyksmo akimirka. Galingas tas, kuris myli. Bet tas, kuris nutolsta nuo meilės, jaučiasi galingas.
Savo numatyme tu atpažįsti savo dabartinės būties niekybę kaip mažiausią tašką tarp to, kas praėjo, ir to, kas turi ateiti, begalybės. Mąstytojas yra mažas, jis jaučiasi didis, jei nutolsta nuo mąstymo. Bet jei kalbame apie regimybes, yra atvirkščiai. Tam, kuris myli, forma yra menkniekis. Tačiau jo regėjimo laukas baigiasi ties jam duota forma. Tam, kuris mąsto, forma yra nepranokstama ir Dangaus aukštybė. Tačiau naktį jis mato nesuskaičiuojamų pasaulių įvairovę ir jų nesibaigiančius ciklus. Tas, kuris myli, yra pilnas ir sklidinas indas, laukiantis davimo. Tas, kuris yra numatyme, yra gilus ir tuščiaviduris, laukiantis išsipildymo.
Meilė ir numatymas yra vienoje ir toje pačioje vietoje. Meilė negali būti be numatymo, ir numatymas negali būti be meilės. Žmogus visada yra per daug viename arba kitame. Tai ateina su žmogaus prigimtimi. Gyvūnai ir augalai, atrodo, turi pakankamai visais atžvilgiais, tik žmogus svirduliuoja tarp per daug ir per mažai. Jis svyruoja, jis neužtikrintas, kiek privalo duoti čia ir kiek ten. Jo žinojimas ir gebėjimas yra nepakankami, ir visgi jis vis tiek turi tai padaryti pats. Žmogus ne tik auga iš savęs, nes jis taip pat yra kūrybingas iš savęs. Dievas tampa apreikštas jame. Žmogiška prigimtis menkai įgudusi dieviškume, ir todėl žmogus svyruoja tarp per daug ir per mažai.
Šio laiko dvasia pasmerkė mus skubai. Jūs nebeturite ateities ir nebeturite praeities, jei tarnaujate šio laiko dvasiai. Mums reikia amžinybės gyvenimo. Mes nešiojame ateitį ir praeitį gelmėse. Ateitis yra sena, o praeitis – jauna. Jūs tarnaujate šio laiko dvasiai ir tikite, kad galite pabėgti nuo gelmių dvasios. Bet gelmės nebedvejoja ir privers jus įžengti į Kristaus misterijas. Šiai misterijai priklauso tai, kad žmogus nėra atperkamas per herojų, bet pats tampa Kristumi. Ankstesnis šventųjų pavyzdys simboliškai mus to moko.
Kas nori matyti, matys blogai. Tai mano valia mane apgavo. Tai mano valia sukėlė didžiulį sąmyšį tarp daimonų. Ar todėl turėčiau nieko nenorėti? Aš norėjau ir išpildžiau savo valią taip gerai, kaip galėjau, ir taip aš pamaitinau viską savyje, kas stengėsi. Galiausiai aš radau, kad viskame norėjau savęs, bet be ieškojimo savęs. Todėl aš nebeanorėjau ieškoti savęs už savęs, bet viduje. Tada aš norėjau suvokti save, ir tada aš norėjau vėl eiti toliau, nežinodamas, ko noriu, ir taip aš įpuoliau į misteriją.
Ar todėl turėčiau nieko nebenorėti? Jūs norėjote šio karo. Tai gerai. Jei nebūtumėte norėję, tuomet šio karo blogis būtų mažas. Bet savo norėjimu jūs padarote blogį didelį. Jei jums nepavyks iš šio karo pagaminti didžiausio blogio, jūs niekada neišmoksite smurtinio veiksmo ir neišmoksite įveikti kovos su tuo, kas yra už jūsų. Todėl yra gerai, jei visa širdimi norite šio didžiausio blogio. Jūs esate krikščionys ir bėgiojate paskui herojus, ir laukiate atpirkėjų, kurie turėtų prisiimti kančią už jus ant savęs ir visiškai apsaugoti jus nuo Golgotos. Tuo jūs sukraunate Kalvarijos kalną virš visos Europos. Jei jums pavyks iš šio karo padaryti baisų blogį ir į šią bedugnę sumesti nesuskaičiuojamas aukas, tai yra gerai, nes tai padarys kiekvieną iš jūsų pasiruošusį paaukoti save. Nes kaip ir aš, jūs artėjate prie Kristaus misterijos išpildymo.
Jūs jau jaučiate geležinio kumštį ant savo nugaros. Tai yra kelio pradžia. Jei kraujas, ugnis ir nevilties šauksmas užpildys šį pasaulį, tuomet jūs atpažinsite save savo veiksmuose: gerkite iki soties kruvinus karo žiaurumus, puotaukite žudyme ir naikinime, tada jūsų akys atsivers, jūs pamatysite, kad jūs patys esate tokių vaisių nešėjai. Jūs esate kelyje, jei viso šito norite. Norėjimas sukuria aklumą, o aklumas veda į kelią. Ar turėtume norėti klysti? Jūs neturėtumėte, bet jūs norite tos klaidos, kurią laikote geriausia tiesa, kaip žmonės visada darė.
Kristalo simbolis reiškia nepakeičiamą įvykių dėsnį, kuris ateina pats savaime. Šioje sėkloje suvokiate tai, kas turi ateiti. Aš mačiau kai ką baisaus ir nesuprantamo. (Tai buvo 1913 metų Kalėdų dieną.) Aš mačiau valstiečio batą, valstiečių karo baisumų ženklą, žudančius padegėjus ir kruviną žiaurumą. Aš mokėjau išaiškinti šį ženklą sau kaip nieką kitą, tik faktą, kad kažkas kruvino ir baisaus laukia priešakyje. Aš mačiau milžino pėdą, kuri sutraiškė visą miestą. Kaip galėjau kitaip interpretuoti šį ženklą? Aš mačiau, kad kelias į savęs paaukojimą prasidėjo čia. Jie visi taps baisiai pakerėti šių milžiniškų patirčių, ir savo aklume norės suprasti jas kaip išorinius įvykius. Tai yra vidinis vyksmas; tai yra kelias į Kristaus misterijos tobulumą, kad tautos išmoktų pasiaukojimo.
Tegul baisumas tampa toks didelis, kad galėtų atgręžti žmonių akis į vidų, kad jų valia nebeieškotų „aš“ kituose, bet savyje. Aš tai mačiau, aš žinau, kad tai yra kelias. Aš mačiau Kristaus mirtį ir mačiau jo raudą; aš jaučiau jo mirimo, didžiojo mirimo agoniją. Aš mačiau naują Dievą, vaiką, kuris savo rankoje numalšino daimonus. Dievas laiko atskirus principus savo galioje, jis juos sujungia. Dievas vystosi per principų sąjungą manyje. Jis yra jų sąjunga.
Jei nori vieno iš šių principų, tu esi viename, bet toli nuo savo buvimo kitu. Jei nori abiejų principų, vieno ir kito, tuomet sukeli konfliktą tarp principų, nes negali norėti abiejų tuo pačiu metu. Iš to kyla vargas, jame pasirodo Dievas, jis paima tavo konfliktišką valią į savo ranką, į ranką vaiko, kurio valia yra paprasta ir anapus konflikto. Tu negali to išmokti, tai gali tik išsivystyti tavyje. Tu negali to norėti, tai paima valią iš tavo rankos ir nori savęs. Norėk savęs, tai veda į kelią.
Bet iš esmės tu bijai savęs, ir todėl teiki pirmenybę bėgti pas visus kitus, o ne pas save. Aš mačiau aukojimo kalną, ir kraujas srovėmis liejosi nuo jo šonų. Kai pamačiau, kaip išdidumas ir galia tenkino vyrus, kaip grožis spinduliavo iš moterų akių, kai kilo didysis karas, aš žinojau, kad žmonija yra kelyje į savęs paaukojimą.
Gelmių dvasia pagavo žmoniją ir verčia ją pasiaukoti. Neieškokite kaltės čia ar ten. Gelmių dvasia sugriebė žmogaus likimą sau, kaip ji sugriebė manąjį. Ji veda žmoniją per kraujo upę į misteriją. Misterijoje žmogus pats tampa dviem principais, liūtu ir gyvate.
Kadangi aš taip pat noriu savo buvimo kitu, aš turiu tapti Kristumi. Aš esu paverčiamas Kristumi, aš turiu tai iškentėti. Taip teka atperkantis kraujas. Per savęs paaukojimą mano malonumas pasikeičia ir pakyla aukščiau į savo aukštesnįjį principą. Meilė yra reginti, bet malonumas yra aklas. Abu principai yra viena liepsnos simbolyje. Principai nusimeta žmogišką formą.
Misterija parodė man vaizdiniais tai, ką aš vėliau turėčiau gyventi. Aš neturėjau nė vienos iš tų gėrybių, kurias man rodė misterija, nes aš vis dar turėjau jas visas užsitarnauti.
(Pirmosios dalies pabaiga)
Klystančiųjų vaizdiniai
[„Neklausykite pranašų žodžių, kurie pranašauja jums: jie daro jus tuščius: jie kalba savo pačių širdies regėjimą, o ne iš Viešpaties lūpų.“ (Jeremijo 23: 16)]
[„Aš girdėjau, ką sakė pranašai, kurie pranašauja melą mano vardu, sakydami: aš sapnavau, aš sapnavau. Kiek ilgai tai bus širdyje pranašų, kurie pranašauja melą? Taip, jie yra savo pačių širdies apgaulės pranašai; Kurie ketina priversti mano tautą užmiršti mano vardą per savo sapnus, kuriuos jie pasakoja kiekvienas savo artimui, kaip jų tėvai užmiršo mano vardą dėl Baalo. Pranašas, kuris turi sapną, tegul pasakoja sapną; o tas, kuris turi mano žodį, tegul ištikimai kalba mano žodį. Kas yra pelai kviečiams? sako Viešpats“ (Jeremijo 23: 25-28)].
Cap. i.
Misterijos durys užsivėrė už manęs. Jaučiu, kad mano valia paralyžiuota ir kad gelmių dvasia mane užvaldžiusi. Aš nieko nežinau apie kelią. Todėl negaliu norėti nei to, nei ano, nes niekas man nenurodo, ar aš noriu to, ar ano. Aš laukiu, nežinodamas, ko laukiu. Bet jau kitą naktį pajutau, kad pasiekiau tvirtą tašką.
Aš randu, kad stoviu ant aukščiausio pilies bokšto. Oras man tai sako: aš esu toli praeityje. Mano žvilgsnis plačiai klaidžioja per vienišą kraštovaizdį, laukų ir miškų derinį. Aš dėviu žalią apdarą. Ragas kabo man ant peties. Aš esu bokšto sargybinis. Aš žvelgiu į tolį. Matau raudoną tašką ten toli. Jis artėja vingiuotu keliu, kuriam laikui pranykdamas miškuose ir vėl pasirodydamas: tai raitelis raudonu apsiaustu, raudonasis raitelis. Jis atjoja į mano pilį: jis jau joja pro vartus. Girdžiu žingsnius ant laiptų, laiptai girgžda, jis beldžiasi: keista baimė apima mane: ten stovi Raudonasis, jo ilga figūra visiškai susupta raudonai, net jo plaukai raudoni. Aš galvoju: galiausiai paaiškės, kad jis velnias.
Raudonasis: „Sveikinu tave, žmogau ant aukšto bokšto. Aš mačiau tave iš tolo, žiūrintį ir laukiantį. Tavo laukimas pašaukė mane.“
Aš: „Kas tu esi?“
R.: „Kas aš esu? Tu manai, kad aš velnias. Neteisk. Galbūt tu taip pat gali kalbėtis su manimi nežinodamas, kas aš esu. Koks prietaringas vyrukas esi, kad iškart pagalvoji apie velnią?“
Aš: „Jei neturi antgamtinių gebėjimų, kaip galėjai pajusti, kad aš stovėjau laukdamas ant savo bokšto, žvalgydamasis to, kas nežinoma ir nauja? Mano gyvenimas pilyje skurdus, nes aš visada sėdžiu čia ir niekas neužlipa pas mane.“
R.: „Tad ko tu lauki?“
Aš: „Aš laukiu visokių dalykų, ir ypač laukiu, kad pas mane ateitų kas nors iš pasaulio turtų, kurių mes čia nematome.“
R.: „Vadinasi, atvykau į visiškai tinkamą vietą. Aš ilgą laiką klajojau po pasaulį, ieškodamas tokių kaip tu, kurie sėdi ant aukšto bokšto, žvalgydamiesi nematytų dalykų.“
Aš: „Tu žadini mano smalsumą. Atrodai esąs reta veislė. Tavo išvaizda neįprasta, ir be to – atleisk man – man atrodo, kad tu atsineši keistą atmosferą, kažką pasaulietiško, kažką įžūlaus, ar trykštančio, ar – tiesą sakant – kažką pagoniško.“
R.: „Tu manęs neįžeidi, priešingai, tu pataikei tiesiai į dešimtuką. Bet aš nesu koks senas pagonis, kaip tau atrodo.“
Aš: „Nenoriu to primygtinai teigti. Tu taip pat nesi pakankamai pompastiškas ir lotyniškas. Tavyje nėra nieko klasikinio. Tu atrodai esąs mūsų laiko sūnus, bet, turiu pastebėti, gana neįprastas. Tu nesi tikras pagonis, bet tos rūšies pagonis, kuris bėga greta mūsų krikščioniškos religijos.“
R.: „Tu išties geras mįslių įminėjas. Tau sekasi geriau nei daugeliui kitų, kurie mane visiškai klaidingai suprato.“
Aš: „Tu skambi vėsiai ir pašaipiai. Ar niekada nesudaužei savo širdies dėl švenčiausių mūsų krikščioniškos religijos paslapčių?“
R.: „Tu neįtikėtinai sunkus ir rimtas žmogus. Ar tu visada toks primygtinis?“
Aš: „Aš prieš Dievą visada norėčiau būti toks rimtas ir ištikimas sau, koks stengiuosi būti. Tačiau tai tikrai tampa sunku tavo akivaizdoje. Tu atsineši tam tikrą kartuvių atmosferą, ir tu tikriausiai esi iš juodosios Salerno mokyklos, kur pagonys ir pagonių palikuonys moko pražūtingų menų.“
R.: „Tu prietaringas ir pernelyg vokiškas. Tu paraidžiui priimi tai, ką sako raštai, kitaip negalėtum manęs teisti taip griežtai.“
Aš: „Griežtas teismas yra paskutinis dalykas, kurio norėčiau. Bet mano uoslė manęs neapgauna. Tu išsisukinėji ir nenori atsiskleisti. Ką slepi?“
(Raudonasis atrodo tampantis dar raudonesnis, jo drabužiai švyti kaip žėruojanti geležis.)
R.: „Aš nieko nuo tavęs neslepiu, tu tyraširde siela. Aš tiesiog linksminuosi dėl tavo slegiančio rimtumo ir tavo komiško tikrumo. Tai taip reta mūsų laikais, ypač tarp vyrų, kurie disponuoja supratimu.“
Aš: „Manau, tu negali manęs visiškai suprasti. Tu akivaizdžiai lygini mane su tais, kuriuos pažįsti. Bet aš privalau tau pasakyti tiesos vardan, kad aš nei iš tikrųjų priklausau šiam laikui, nei šiai vietai. Burtai ištrėmė mane į šią vietą ir laiką metams. Aš iš tikrųjų nesu tas, ką matai prieš save.“
R.: „Tu sakai stulbinančius dalykus. Kas tuomet esi?“
Aš: „Tai nesvarbu. Aš stoviu prieš tave kaip tas, kas šiuo metu esu. Kodėl aš čia ir toks, aš nežinau. Bet aš žinau, kad privalau būti čia, kad pateisinčiau save pagal savo geriausią supratimą. Aš žinau lygiai tiek pat mažai, kas tu esi, kiek tu žinai, kas aš esu.“
R.: „Tai skamba labai keistai. Ar tu esi kažkas panašaus į šventąjį? Vargu ar filosofas, nes neturi gabumų mokslinei kalbai. Bet šventasis? Tikrai tai. Tavo iškilmingumas dvelkia fanatizmu. Turi etišką povyzą ir paprastumą, kuris atsiduoda sužiedėjusia duona ir vandeniu.“
Aš: „Negaliu sakyti nei taip, nei ne: tu kalbi kaip pagautas šio laiko dvasios. Man atrodo, kad tau trūksta palyginimo sąvokų.“
R.: „Galbūt lankei pagonių mokyklą? Atsakai kaip sofistas. Kaip tuomet gali matuoti mane krikščioniškos religijos matu, jei nesi šventasis?“
Aš: „Visgi man atrodo, kad galima taikyti šį matą, net jei nesi šventasis. Aš tikiu, kad išmokau, jog niekam neleidžiama nebaudžiamam išvengti krikščioniškos religijos paslapčių. Kartoju: tas, kurio širdis nebuvo sudaužyta dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus, tampo savyje pagonį, kuris sulaiko jį nuo to, kas geriausia.“
R.: „Vėl ta pati sena dainelė? Kam, jei nesi krikščionių šventasis? Argi nesi vis dėlto prakeiktas sofistas?“
Aš: „Tu pagautas savo paties pasaulio. Bet tu tikrai, regis, manai, kad galima teisingai įvertinti krikščionybės vertę nebūnant tikru šventuoju.“
R.: „Ar esi teologijos daktaras, kuris tyrinėja krikščionybę iš išorės ir vertina ją istoriškai, ir todėl visgi esi sofistas?“
Aš: „Tu užsispyręs. Ką aš turiu omenyje, yra tai, kad vargu ar atsitiktinumas, jog visas pasaulis tapo krikščioniškas. Aš taip pat tikiu, kad Vakarų žmogaus užduotis buvo nešioti Kristų savo širdyje ir augti su jo kančia, mirtimi ir prisikėlimu.“
R.: „Na, yra taip pat ir žydų, kurie yra geri žmonės, ir visgi jiems nereikėjo tavo iškilmingų evangelijų.“
Aš: „Tu, man regis, nesi geras žmonių žinovas: ar niekada nepastebėjai, kad pačiam žydui kažko trūksta – vienam galvoje, kitam širdyje, ir jis pats jaučia, kad jam kažko trūksta?“
R.: „Iš tiesų aš nesu žydas, bet privalau stoti žydo gynybosn: tu atrodai esąs žydų nekentėjas.“
Aš: „Na, dabar tu kalbi kaip visi tie žydai, kurie kaltina kiekvieną žydų nekentimu, kas neturi visiškai palankaus vertinimo, tuo tarpu kai jie patys laidžia kruviniausius juokelius apie savo pačių giminę. Kadangi žydai tik pernelyg aiškiai jaučia tą konkretų trūkumą ir visgi nenori to pripažinti, jie yra itin jautrūs kritikai. Ar tu tiki, kad krikščionybė nepaliko žymės žmonių sielose? Ir ar tiki, kad tas, kuris nepatyrė to intymiausiai, vis tiek gali ragauti jos vaisių?“
R.: „Tu gindamas savo tiesą kalbi gerai. Bet tavo iškilmingumas?! Galėtum viską sau labai palengvinti. Jei nesi šventasis, aš tikrai nematau, kodėl turi būti toks iškilmingas. Tu visiškai sugadini linksmybes. Koks velnias tau neduoda ramybės? Tik krikščionybė su savo gedulingu pabėgimu nuo pasaulio gali padaryti žmones tokius sunkius ir niūrius.“
Aš: „Manau, yra dar kitų dalykų, kurie byloja apie rimtumą.“
R.: „O, aš žinau, tu turi omenyje gyvenimą. Žinau šią frazę. Aš taip pat gyvenu ir neleidžiu savo plaukams dėl to pražilti. Gyvenimas nereikalauja jokio rimtumo. Priešingai, geriau šokti per gyvenimą.“
Aš: „Aš moku šokti. Taip, kad mes galėtume tai padaryti šokdami! Šokiai dera poravimosi metui. Aš žinau, kad yra tokių, kurie visada rujoja, ir tokių, kurie taip pat nori šokti savo Dievams. Vieni yra juokingi, o kiti vaidina Antiką, užuot sąžiningai pripažinę savo visišką negalėjimą tokiai išraiškai.“
R.: „Čia, mano mielas bičiuli, aš nusiimu kaukę. Dabar aš tampu šiek tiek rimtesnis, nes tai liečia mano paties sritį. Įsivaizduojama, kad yra kažkoks trečias dalykas, kuriam šokis būtų simbolis.“
Raitelio raudonis pavirsta į švelnią rausvą kūno spalvą. Ir žiūrėk – o stebukle – mano žali drabužiai visur sulapoja.
Aš: „Galbūt taip pat yra džiaugsmas prieš Dievą, kurį galima vadinti šokiu. Bet aš dar neradau šio džiaugsmo. Aš žvalgausi dalykų, kurie dar turi ateiti. Dalykai atėjo, bet džiaugsmo tarp jų nebuvo.“
R.: „Ar neatpažįsti manęs, broli, aš esu džiaugsmas!“
Aš: „Ar tu galėtum būti džiaugsmas? Aš matau tave lyg per debesį. Tavo atvaizdas blunka. Leisk man paimti tavo ranką, mylimasis, kas tu, kas tu?“
Džiaugsmas? Ar jis buvo džiaugsmas?
Be abejonės, šis raudonasis buvo velnias, bet mano velnias. Tai yra, jis buvo mano džiaugsmas, džiaugsmas rimto žmogaus, kuris budi vienas ant aukšto bokšto – jo raudonos spalvos, raudonai kvepiantis, šiltas ryškiai raudonas džiaugsmas. Ne tas slaptas džiaugsmas jo mintyse ir jo žiūrėjime, bet tas keistas pasaulio džiaugsmas, kuris ateina neįtariamas kaip šiltas pietų vėjas su brinkstančiais kvapniais žiedais ir gyvenimo lengvumu. Jūs pažįstate jį iš savo poetų, šį rimtumą, kai jie lūkuriuodami žiūri į tai, kas vyksta gelmėse, pirmiausia ieškomi velnio dėl jų pavasariško džiaugsmo. Jis pagauna žmones kaip banga ir gena juos pirmyn. Kas ragauja šio džiaugsmo, pamiršta save. Ir nėra nieko saldesnio, kaip pamiršti save. Ir ne mažai kas pamiršo, kas jie yra. Bet dar daugiau įleido šaknis taip tvirtai, kad net rožinė banga nepajėgia jų išrauti. Jie yra suakmenėję ir per sunkūs, tuo tarpu kiti yra per lengvi.
Aš rimtai susidūriau su savo velniu ir elgiausi su juo kaip su tikru asmeniu. To aš išmokau Misterijoje: priimti rimtai kiekvieną nežinomą klajūną, kuris asmeniškai gyvena vidiniame pasaulyje, nes jie yra tikri, kadangi jie yra veiksmingi. Nepadeda tai, kad sakome šio laiko dvasioje: velnio nėra. Vienas buvo su manimi. Tai įvyko manyje. Aš dariau su juo, ką galėjau. Aš galėjau su juo kalbėti. Religinis pokalbis su velniu yra neišvengiamas, nes jis to reikalauja, jei nenori pasiduoti jam be sąlygų. Nes religija yra būtent tai, dėl ko velnias ir aš negalime sutarti. Aš turiu tai išsiaiškinti su juo, nes negaliu tikėtis, kad jis, kaip nepriklausoma asmenybė, priimtų mano požiūrį be tolesnių kalbų.
Aš bėgčiau, jei nebandyčiau rasti su juo sutarimo. Jei kada nors turėsite retą progą kalbėtis su velniu, tuomet nepamirškite susidurti su juo visu rimtumu. Juk jis yra jūsų velnias. Velnias kaip priešininkas yra jūsų pačių kitas požiūrio taškas; jis gundo jus ir padeda akmenį jūsų kelyje ten, kur mažiausiai jo norite.
Priimti velnią rimtai nereiškia pereiti į jo pusę, kitaip tampama velniu. Veikiau tai reiškia rasti sutarimą. Tuo būdu jūs priimate savo kitą požiūrio tašką. Tuo velnias iš esmės praranda pagrindą, ir jūs taip pat. Ir tai gali būti visai gerai.
Nors velnias labai bjaurisi religija dėl jos ypatingo iškilmingumo ir atvirumo, visgi paaiškėjo, kad būtent per religiją velnias gali būti atvestas į supratimą. Tai, ką sakiau apie šokį, pribloškė jį, nes kalbėjau apie kažką, kas priklausė jo paties sričiai. Jis nepriima rimtai tik to, kas liečia kitus, nes tai yra visų velnių ypatybė. Tokiu būdu aš pasiekiu jo rimtumą, ir su tuo mes pasiekiame bendrą pagrindą, kur supratimas yra įmanomas. Velnias yra įsitikinęs, kad šokis nėra nei geismas, nei beprotybė, bet džiaugsmo išraiška, kas yra kažkas būdinga nei vienam, nei kitam. Čia aš sutinku su velniu. Todėl jis sužmogėja mano akyse. O aš sužaliuoju kaip medis pavasarį.
Visgi tai, kad džiaugsmas yra velnias, arba kad velnias yra džiaugsmas, turi kelti tau nerimą. Aš svarsčiau tai daugiau nei savaitę, ir bijau, kad to nepakako. Tu ginčiji faktą, kad tavo džiaugsmas yra tavo velnias. Tačiau atrodo, tarytum džiaugsme visada yra kažkas velniško. Jei tavo džiaugsmas nėra velnias tau, tuomet galbūt jis yra tavo artimiesiems, nes džiaugsmas yra aukščiausias gyvenimo žydėjimas ir žaliavimas. Tai tave parbloškia, ir tu privalai apgraibomis ieškoti naujo kelio, nes šviesa toje džiaugsmingoje ugnyje tau visiškai užgeso. Arba tavo džiaugsmas nuplėšia tavo artimą šalin ir išmuša jį iš kelio, nes gyvenimas yra lyg didelė ugnis, kuri sudegina viską, kas yra šalia. Bet ugnis yra velnio elementas.
Kai aš pamačiau, kad velnias yra džiaugsmas, be abejo, būčiau norėjęs sudaryti su juo sandėrį. Bet su džiaugsmu negalima sudaryti jokio sandėrio, nes jis tuoj pat pranyksta. Todėl tu negali pagauti ir velnio. Taip, jo esmei priklauso tai, kad jis negali būti pagautas. Jis kvailas, jei leidžiasi pagaunamas, ir tu nieko nelaimi turėdamas dar vieną kvailą velnią. Velnias visada siekia nupjauti šaką, ant kurios sėdi. Tai naudinga ir apsaugo tave nuo užmigimo ir nuo ydų, kurios eina kartu su tuo.
Velnias yra blogio elementas. Bet džiaugsmas? Jei bėgi paskui jį, matai, kad džiaugsmas taip pat turi savyje blogio, nes tada atvyksti į malonumą, ir nuo malonumo eini tiesiai į Pragarą, tavo paties ypatingą Pragarą, kuris kiekvienam pasirodo skirtingai.
Per mano susitarimą su velniu jis priėmė dalį mano rimtumo, o aš priėmiau dalį jo džiaugsmo. Tai suteikė man drąsos. Bet jei velnias tapo rimtesnis, reikia susiimti. Visada rizikinga priimti džiaugsmą, bet jis veda mus į gyvenimą ir jo nusivylimą, iš kurio susidaro mūsų gyvenimo visuma.
Cap. ii.
Antrąją naktį po to aš einu vienas tamsiu mišku ir pastebiu, kad pasiklydau. Aš esu tamsiame vežimo kelyje ir klumpu per tamsą. Galiausiai prienų tylų, tamsų pelkės vandenį, ir mažą seną pilį, stovinčią jo centre.
Galvoju, kad būtų gerai čia paprašyti nakvynės. Pasibeldžiu į duris, laukiu ilgai, pradeda lyti. Turiu belstis vėl. Dabar girdžiu kažką ateinant: durys atsidaro. Vyras senamadiškais drabužiais, tarnas, klausia, ko aš noriu. Aš klausiu apie nakvynę, ir jis leidžia man įeiti į tamsų prieškambarį. Tada jis veda mane aukštyn senais, nudėvėtais laiptais. Viršuje atsiduriu platesnėje ir aukštesnėje erdvėje, panašioje į salę, baltomis sienomis, apstatytoje juodomis skryniomis ir spintomis.
Esu įvedamas į savotišką priimamąjį. Tai paprasta erdvė su senais minkštais baldais. Blanki senovinės lempos šviesa apšviečia kambarį tik labai menkai. Tarnas pasibeldžia į šonines duris ir tyliai jas atidaro. Aš greitai nužvelgiu: tai mokslininko darbo kambarys su knygų lentynomis ant visų keturių sienų ir dideliu rašomuoju stalu, prie kurio sėdi senis, vilkintis ilgą juodą mantiją. Jis pamojuoja man prieiti arčiau. Oras kambaryje sunkus, ir senis atrodo susirūpinęs. Jis ne be orumo – atrodo esąs vienas iš tų, kurie turi tiek orumo, kiek žmogui gali būti suteikta. Jis turi tą kuklų-baugštų mokslininkų žvilgsnį, kurie jau seniai buvo sutraiškyti iki nieko žinių gausos. Aš manau, kad jis yra tikras mokslininkas, kuris išmoko didelio kuklumo priešais žinių begalybę ir nenuilstamai atsidavė mokslo ir tyrimų medžiagai, nerimastingai ir tolygiai vertindamas, tarytum jis asmeniškai turėtų atstovauti mokslinės tiesos išsiaiškinimui.
Jis pasveikina mane sutrikęs, lyg išsiblaškęs ir besiginantis. Aš tuo nesistebiu, nes atrodau kaip paprastas žmogus. Tik su vargu jis gali atitraukti žvilgsnį nuo savo darbo. Aš pakartoju savo prašymą dėl nakvynės. Po ilgesnės pauzės senis pastebi: „Taigi, jūs norite miegoti, tad prašom.“ Pastebiu, kad jis išsiblaškęs, todėl prašau jo nurodyti tarnui parodyti man kambarį. Į tai jis sako: „Jūs reikalaujantis, palaukite, aš negaliu tiesiog visko mesti!“ Jis vėl pasineria į savo knygą. Aš kantriai laukiu. Po kurio laiko jis pakelia akis nustebęs: „Ko jūs čia norite? O – atleiskite man – aš visiškai pamiršau, kad jūs čia laukiate. Aš tuojau pat pašauksiu tarną.“ Tarnas ateina ir nuveda mane į mažą kambarį tame pačiame aukšte su plikomis baltomis sienomis ir didele lova. Jis palinki man labos nakties ir pasitraukia.
Kadangi esu pavargęs, iškart nusirengiu ir guluosi į lovą, užpūtęs žvakę. Paklodė neįprastai šiurkšti, o pagalvė kieta. Mano klystkelių kelias atvedė mane į keistą vietą: mažą seną pilį, kurios mokslininkas savininkas akivaizdžiai leidžia savo gyvenimo vakarą vienas su savo knygomis. Niekas kitas, atrodo, negyvena name, išskyrus tarną, kuris gyvena ten bokšte. Ideali, nors ir vieniša egzistencija, galvoju aš, šis senio gyvenimas su knygomis. Ir čia mano mintys užtrunka ilgai, kol galiausiai pastebiu, kad kita mintis manęs nepaleidžia, būtent, kad senis paslėpė čia savo gražią dukterį – vulgari idėja romanui – lėkšta, nuvalkiota tema – bet romantiką galima jausti kiekvienoje galūnėje – tikra romaninė idėja – pilis miške – vieniša naktis – senis, suakmenėjęs savo knygose, saugantis brangų lobį ir pavydžiai slepiantis jį nuo viso pasaulio – kokios juokingos mintys man kyla! Ar tai Pragaras, ar skaistykla, kad aš taip pat privalau kurti tokius vaikiškus sapnus savo klajonėse? Bet aš jaučiuosi nepajėgus pakylėti savo mintis iki kažko šiek tiek stipresnio ar gražesnio. Manau, privalau leisti šioms mintims ateiti. Kokia nauda būtų jas stumti šalin – jos ateis vėl – geriau nuryti šį prėską gėrimą nei laikyti jį burnoje. Tad kaip atrodo ši nuobodi herojė? Be abejonės, blondinė, blyški – mėlynos akys – ilgesingai besivilianti, kad kiekvienas pasiklydęs klajūnas yra jos gelbėtojas iš tėviško kalėjimo – O, aš žinau šią nuvalkiotą nesąmonę – aš geriau miegočiau – kodėl, po velnių, turiu kankinti save tokiomis tuščiomis fantazijomis?
Miegas neateina. Vartausi – miegas vis dar neateina – ar aš privalau galiausiai priglausti šią neišganytą sielą savyje? Ir ar tai ji neleidžia man miegoti? Ar aš turiu tokią romaninę sielą? To man ir betrūko – tai būtų kankinamai juokinga. Ar šis karčiausias iš visų gėrimų niekada nesibaigia? Jau turbūt vidurnaktis – ir vis dar miegas neateina. Kas gi, po galais, neleidžia man miegoti? Ar tai kažkaip susiję su šiuo kambariu? Ar lova užburta? Baisu, prie ko nemiga gali privesti žmogų – net prie absurdiškiausių ir prietaringiausių teorijų. Atrodo, vėsu. Aš šąlu – galbūt tai neleidžia man miegoti – čia tikrai šiurpu – Dievas žino, kas čia vyksta – argi tai nebuvo žingsniai ką tik? Ne, tai turėjo būti lauke – aš apsiverčiu, tvirtai užmerkdamas akis, aš tiesiog privalau miegoti. Argi tai nebuvo durys ką tik? Dieve mano, ten kažkas stovi! Ar aš gerai matau? – liekna mergina, blyški kaip mirtis, stovi tarpduryje? Dėl Dievo meilės, kas tai? Ji artinasi!
„Ar tu pagaliau atėjai?“ – klausia ji tyliai. Neįmanoma – tai žiauri klaida – romanas nori tapti tikrove – ar jis nori išaugti į kokią kvailą vaiduoklių istoriją? Kokiai nesąmonei aš esu pasmerktas? Ar tai mano siela puoselėja tokį romaninį spindesį? Ar tai taip pat turi man nutikti? Aš tikrai esu Pragare – blogiausias pabudimas po mirties, būti prikeltam skolinimo bibliotekoje! Ar aš taip niekinau savo laiko žmones ir jų skonį, kad privalau gyventi Pragare ir perrašinėti romanus, kuriuos jau seniai apspjoviau? Ar vidutinio žmogaus skonio žemutinė pusė taip pat reikalauja šventumo ir neliečiamumo, kad negalėtume pasakyti apie ją jokio blogo žodžio, neatgailavę už nuodėmę Pragare?
Ji sako: „O, tai tu taip pat laikai mane prasta? Ar tu taip pat leidiesi apgaunamas apgailėtinos iliuzijos, kad aš priklausau romanui? Tu taip pat, kuris, kaip vyliausi, nusimetei regimybes ir siekei daiktų esmės?“
Aš: „Atleisk man, bet ar tu tikra? Tai pats apgailėtiniausias panašumas į tas kvailai nuvalkiotas scenas romanuose, kad aš daryčiau prielaidą, jog tu nesi tiesiog koks nelaimingas mano nemigos smegenų produktas. Ar mano abejonė tuomet tikrai patvirtinama situacijos, kuri taip visiškai atitinka sentimentalų romaną?“
Ji: „Tu vargše, kaip gali abejoti, kad aš esu tikra?“
Ji krinta ant kelių mano lovos kojūgalyje, kūkčiodama ir laikydama veidą rankose. Dieve mano, galiausiai ar ji iš tikrųjų tikra, ir ar aš darau jai neteisybę? Mano gailestis pabunda.
Aš: „Bet dėl Dievo meilės, pasakyk man vieną dalyką: ar visu rimtumu turiu manyti, kad tu esi tikra?“
Ji verkia ir neatsako.
Aš: „Kas tuomet tu esi?“
Ji: „Aš esu senio duktė. Jis laiko mane čia nepakeliamame nelaisvėje, ne iš pavydo ar neapykantos, bet iš meilės, nes aš esu jo vienintelis vaikas ir atvaizdas mano motinos, kuri mirė jauna.“
Aš krapštau galvą: argi tai ne koks pragariškas banalumas? Žodis žodin, bulvarinė literatūra iš skolinimo bibliotekos! O jūs Dievai, kur jūs mane atvedėte? To pakanka, kad priverstų juoktis, to pakanka, kad priverstų verkti – būti gražiu kenčiančiuoju, tragišku sugniuždytu asmeniu yra sunku, bet tapti beždžione, jūs gražieji ir didieji? Jums tai, kas banalu ir amžinai juokinga, kas neišsakomai nuvalkiota ir ištuštinta, niekada nėra pateikiama kaip Dangaus dovana pakeltose besimeldžiančiose rankose.
Bet visgi ji guli ten, verkianti – o kas, jei ji būtų tikra? Tada ji būtų verta gailesčio, kiekvienas vyras jaustų jai užuojautą. Jei ji padori mergina, ką jai turėjo kainuoti įžengti į svetimo vyro kambarį! Ir įveikti savo gėdą tokiu būdu?
Aš: „Mano mielas vaike, aš tikiu tavimi, nepaisant visko, kad tu esi tikra. Ką galiu padaryti dėl tavęs?“
Ji: „Pagaliau, pagaliau žodis iš žmogaus lūpų!“
Ji atsistoja, jos veidas spindi. Ji graži. Gilus tyrumas ilsisi jos žvilgsnyje. Ji turi gražią ir nepasaulietišką sielą, tokią, kuri nori ateiti į tikrovės gyvenimą, į visą tikrovę, vertą gailesčio, į purvo vonią ir sveikatos šulinį. O, šis sielos grožis! Matyti jį lipant žemyn į tikrovės požemį – koks reginys!
Ji: „Ką tu gali padaryti dėl manęs? Tu jau daug padarei dėl manęs. Tu ištarei atperkantį žodį, kai nebestatei banalybės tarp savęs ir manęs. Žinok tad: aš buvau užburta banalybės.“
Aš: „Vargas man, dabar tu tampi labai pasakiška.“
Ji: „Būk protingas, mielas drauge, ir nesuklupk dabar už to, kas pasakiška, nes pasaka yra didžioji romano motina, ir turi netgi didesnį visuotinį galiojimą nei godžiausiai skaitomas tavo laiko romanas. Ir tu žinai, kad tai, kas buvo visų lūpose tūkstantmečius, nors kartojama be galo, vis dar labiausiai priartėja prie galutinės žmogiškos tiesos. Tad neleisk tam, kas pasakiška, stoti tarp mūsų.“
Aš: „Tu esi protinga ir neatrodo, kad būtum paveldėjusi savo tėvo išmintį. Bet pasakyk man, ką manai apie dieviškumą, apie vadinamąsias galutines tiesas? Man pasirodė labai keista ieškoti jų banalybėje. Pagal savo prigimtį, jos turėtų būti gana neįprastos. Pagalvok tik apie mūsų didžiuosius filosofus.“
Ji: „Kuo neįprastesnės šios aukščiausios tiesos, tuo nežmogiškesnės jos turi būti ir tuo mažiau jos kalba tau kaip kažkas vertingo ar prasmingo, liečiančio žmogišką esmę ir būtį. Tik tai, kas žmogiška ir ką tu vadini banalu ir nuvalkiotu, talpina išmintį, kurios ieškai. Tai, kas pasakiška, kalba ne prieš mane, bet už mane, ir įrodo, kokia aš esu visuotinai žmogiška ir kaip labai aš taip pat ne tik reikalauju atpirkimo, bet ir nusipelniau jo. Nes aš galiu gyventi tikrovės pasaulyje taip pat gerai arba geriau nei daugelis kitų mano lyties atstovių.“
Aš: „Keista mergele, tu esi gluminanti – kai pamačiau tavo tėvą, vyliausi, kad jis pakvies mane moksliniam pokalbiui. Jis to nepadarė, ir aš buvau įsižeidęs ant jo dėl to, nes jo išsiblaškęs atsainumas užgavo mano orumą. Bet su tavimi man daug geriau. Tu duodi man peno apmąstymams. Tu esi neįprasta.“
Ji: „Tu klysti, aš esu labai paprasta.“
Aš: „Negaliu tuo patikėti. Kokia graži ir verta garbinimo yra tavo sielos išraiška tavo akyse. Laimingas ir pavydėtinas tas vyras, kuris tave išlaisvins.“
Ji: „Ar tu myli mane?“
Aš: „Dievas mato, aš myliu tave – bet – deja, aš jau vedęs.“
Ji: „Taigi – matai: net banali tikrovė yra atpirkėja. Aš dėkoju tau, mielas drauge, ir perduodu tau linkėjimus nuo Salomės.“
Su šiais žodžiais jos pavidalas ištirpsta tamsoje. Blanki mėnesiena skverbiasi į kambarį. Ten, kur ji stovėjo, guli kažkas šešėliško – tai gausybė raudonų rožių.
Jei joks išorinis nuotykis tau nenutinka, tuomet joks vidinis nuotykis tau taip pat nenutinka. Dalis, kurią perimi iš velnio – džiaugsmas, tai yra – veda tave į nuotykį. Tokiu būdu tu rasi savo žemutines, taip pat ir savo aukštutines ribas. Tau būtina žinoti savo ribas. Jei jų nežinai, atsitrenki į dirbtinius savo vaizduotės barjerus ir savo artimųjų lūkesčius. Bet tavo gyvenimas nenoriai leis būti aptvertas dirbtiniais barjerais. Gyvenimas nori peršokti tokius barjerus, ir tu susipieši su savimi. Šie barjerai nėra tavo tikrosios ribos, bet savavališki apribojimai, kurie daro nereikalingą prievartą tau. Todėl stenkis rasti savo tikrąsias ribas. Niekas niekada nežino jų iš anksto, bet pamato ir supranta jas tik tada, kai jas pasiekia. Ir tai nutinka tau tik tada, jei turi pusiausvyrą. Be pusiausvyros tu peržengi savo ribas nepastebėdamas, kas tau nutiko. Pusiausvyrą, visgi, pasieki tik tada, jei puoselėji savo priešingybę. Bet tai tau nekenčiama tavo giliausioje šerdyje, nes tai nėra herojiška.
Mano dvasia mąstė apie viską, kas reta ir neįprasta, ji skynėsi kelią į neatrastas galimybes, link takų, kurie veda į tai, kas paslėpta, link šviesų, kurios šviečia naktyje. Ir kai mano dvasia tai darė, viskas, kas įprasta manyje, patyrė žalą man to nepastebint, ir tai pradėjo ilgėtis gyvenimo, nes aš jo negyvenau. Iš čia šis nuotykis. Aš buvau pakerėtas romantikos. Romantika yra žingsnis atgal. Kad pasiektum kelią, kartais reikia žengti ir kelis žingsnius atgal.
Nuotykyje aš patyriau tai, ką buvau regėjęs Misterijoje. Tai, ką ten mačiau kaip Salomę ir Eliją, gyvenime tapo senu mokslininku ir jo blyškia, užrakinta dukterimi. Tai, ką aš gyvenu, yra iškraipytas Misterijos atvaizdas. Sekdamas romantišku keliu aš pasiekiau gyvenimo nerangumą ir paprastumą, kur man pritrūksta minčių ir aš beveik pamirštu save. Tai, ką anksčiau mylėjau, dabar turiu patirti kaip silpna ir iššvaistyta, ir tai, iš ko anksčiau tyčiojausi, turėjau pavydėti kaip iškilusio ir bejėgiškai trokšti. Aš priėmiau šio nuotykio absurdą. Vos tik tai įvyko, aš taip pat pamačiau, kaip mergelė pasikeitė ir reiškė savarankišką prasmę. Pasiteiraujama apie tai, kas juokinga, troškimą, ir to pakanka, kad jis pasikeistų.
Kaip dėl vyriškumo? Ar žinote, kiek moteriškumo vyrui trūksta iki pilnatvės? Ar žinote, kiek vyriškumo moteriai trūksta iki pilnatvės? Jūs ieškote moteriškumo moteryse ir vyriškumo vyruose. Ir taip visada yra tik vyrai ir moterys. Bet kur yra žmonės? Tu, vyre, neturėtum ieškoti moteriškumo moteryse, bet ieškoti ir atpažinti jį savyje, nes tu jį turi nuo pradžių. Tačiau tau patinka vaidinti vyriškumą, nes tai važiuoja gerai pramintu keliu. Tu, moterie, neturėtum ieškoti vyriškumo vyruose, bet prisiimti vyriškumą savyje, nes tu jį turi nuo pradžių. Bet tave linksmina ir lengva vaidinti moteriškumą, vadinasi, vyras tave niekina, nes jis niekina savo moteriškumą. Bet žmonija yra vyriška ir moteriška, ne tik vyras ar moteris. Vargiai gali pasakyti apie savo sielą, kokios ji lyties. Bet jei atidžiai pažiūrėsi, pamatysi, kad vyriškiausias vyras turi moterišką sielą, o moteriškiausia moteris turi vyrišką sielą. Kuo vyriškesnis esi, tuo labiau nuo tavęs nutolę tai, kas iš tikrųjų yra moteris, nes moteriškumas tavyje pačiame yra svetimas ir niekinamas.
Jei paimi gabalėlį džiaugsmo iš velnio ir leidiesi su juo į nuotykius, tu priimi savo malonumą. Bet malonumas tuojau pat pritraukia viską, ko trokšti, ir tada privalai nuspręsti, ar tavo malonumas tave gadina, ar gerina. Jei esi iš velnio, tu graibysi aklame troškime paskui įvairovę, ir ji nuves tave klystkeliais. Bet jei pasiliksi su savimi, kaip žmogus, kuris yra jis pats, o ne iš velnio, tuomet tu prisiminsi savo žmogiškumą. Tu nesielgsi su moterimis kaip tokiomis būdamas vyras, bet kaip žmogiška būtybė, tai yra, tarytum būtum tos pačios lyties kaip ji. Tu prisiminsi savo moteriškumą. Tau gali atrodyti tada, tarytum būtum nevyriškas, kvailas ir moteriškas, taip sakant. Bet tu privalai priimti tai, kas juokinga, kitaip kentėsi vargą, ir ateis laikas, kai būsi mažiausiai pastabus, kai tai staiga atsisuks prieš tave ir padarys tave juokingą. Karčiausia vyriškiausiam vyrui priimti savo moteriškumą, nes jis jam atrodo juokingas, bejėgis ir neskoningas.
Taip, atrodo, tarytum praradai visą dorybę, tarytum nupuolet į pažeminimą. Taip pat atrodo moteriai, kuri priima savo vyriškumą. Taip, tai tau atrodo kaip vergovė. Tu esi vergas to, ko tau reikia savo sieloje. Vyriškiausias vyras reikalauja moterų, ir jis, vadinasi, yra jų vergas. Tapk moterimi pats, ir būsi išgelbėtas nuo vergovės moteriai. Tu esi atiduotas be pasigailėjimo moteriai, kol negali atremti pašaipos visu savo vyriškumu. Tau gerai kartą apsivilkti moteriškus drabužius: žmonės juoksis iš tavęs, bet tapdamas moterimi tu pasieki laisvę nuo moterų ir jų tironijos. Moteriškumo priėmimas veda į užbaigtumą. Tas pats galioja moteriai, kuri priima savo vyriškumą.
Moteriškumas vyruose susietas su blogiu. Aš randu jį troškimo kelyje. Vyriškumas moteryje susietas su blogiu. Todėl žmonės nekenčia priimti savo pačių kito. Bet jei priimi tai, įvyksta tai, kas susiję su žmonių tobulumu: būtent, kad kai tampi tuo, iš kurio tyčiojamasi, atskrenda baltas sielos paukštis. Jis buvo toli, bet tavo pažeminimas jį pritraukė. Misterija prisiartina prie tavęs, ir aplink tave vyksta dalykai lyg stebuklai. Aukso spindesys šviečia, nes saulė pakilo iš savo kapo. Kaip vyras tu neturi sielos, nes ji yra moteryje; kaip moteris tu neturi sielos, nes ji yra vyre. Bet jei tampi žmogiška būtybe, tuomet tavo siela ateina pas tave.
Jei pasiliksi savavališkose ir dirbtinai sukurtose ribose, tu vaikščiosi lyg tarp dviejų aukštų sienų: tu nematai pasaulio didybės. Bet jei nugriauni sienas, kurios riboja tavo vaizdą, ir jei didybė bei jos begalinis neužtikrintumas įkvepia tau baimę, tuomet senasis miegantysis pabunda tavyje, kurio pasiuntinys yra baltas paukštis. Tada tau reikia senojo chaoso tramdytojo žinios. Ten, chaoso sūkuryje, gyvena amžinas stebuklas. Tavo pasaulis pradeda tapti nuostabus. Žmogus priklauso ne tik tvarkingam pasauliui, jis taip pat priklauso savo sielos stebuklų pasauliui. Vadinasi, tu privalai padaryti savo tvarkingą pasaulį siaubingą, kad tave atgrasytų buvimas per daug už savęs.
Tavo siela dideliame varge, nes sausra slegia jos pasaulį. Jei žiūrite už savęs, matote tolimą mišką ir kalnus, ir virš jų jūsų regėjimas kyla į žvaigždžių karalystes. O jei žiūrite į save, matote, kita vertus, tai, kas arti, kaip tolima ir begalinė, nes vidinio pasaulis yra toks pat begalinis kaip ir išorinis pasaulis. Lygiai kaip per savo kūnus tampate daugialypės pasaulio esmės dalimi, taip per savo sielą tampate daugialypės vidinio pasaulio esmės dalimi. Šis vidinis pasaulis yra tikrai begalinis, niekuo ne skurdesnis už išorinį. Žmogus gyvena dviejuose pasauliuose. Kvailys gyvena čia arba ten, bet niekada čia ir ten.
Galbūt manote, kad žmogus, kuris pašvenčia savo gyvenimą tyrimams, gyvena dvasinį gyvenimą ir kad jo siela gyvena didesniu mastu nei bet kieno kito. Bet toks gyvenimas taip pat yra išorinis, lygiai toks pat išorinis, kaip ir žmogaus, kuris gyvena dėl išorinių daiktų, gyvenimas. Be abejo, toks mokslininkas negyvena dėl išorinių daiktų, bet dėl išorinių minčių – ne dėl savęs, bet dėl savo objekto. Jei sakote apie žmogų, kad jis visiškai prarado save išoriniuose dalykuose ir iššvaistė savo metus pertekliuje, privalote sakyti tą patį ir apie šį senį. Jis išmetė save į visas kitų knygas ir mintis. Vadinasi, jo siela dideliame varge, ji turi žemintis ir bėgti į kiekvieno svetimojo kambarį maldauti pripažinimo, kurio jis jai nesuteikia.
Todėl matote tuos senus mokslininkus, bėgiojančius paskui pripažinimą juokingai ir neoriai. Jie įsižeidžia, jei jų vardas nepaminimas, nusimena, jei kas nors kitas pasako tą patį geresniu būdu, nesutaikomi, jei kas nors bent kiek pakeičia jų požiūrį. Nueikite į mokslininkų susitikimus ir pamatysite juos, šiuos apgailėtinus senius su jų dideliais nuopelnais ir jų badaujančiomis sielomis, išbadėjusiomis pripažinimo, ir jų troškuliu, kuris niekada negali būti numalšintas. Siela reikalauja jūsų kvailystės, ne jūsų išminties.
Todėl, kadangi aš pakilau virš lytinio vyriškumo ir visgi neperžengiau to, kas žmogiška, tai, kas moteriška, kas man niekinga, pasikeičia į prasmingą būtybę. Tai yra sunkiausias dalykas – būti anapus lyties ir visgi išlikti žmogiškume. Jei pakyli virš lyties su bendros taisyklės pagalba, tu tampi tuo pačiu, kaip ir ta taisyklė, ir peržengi tai, kas žmogiška. Todėl tampi sausas, kietas ir nežmogiškas.
Tu gali praeiti pro lytį dėl žmogiškų priežasčių, ir niekada dėl bendros taisyklės, kuri lieka ta pati įvairiausiose situacijose, ir todėl niekada neturi tobulos galios kiekvienai atskirai situacijai. Jei veiki iš savo žmogiškumo, veiki iš tos konkrečios situacijos be bendro principo, tik su tuo, kas atitinka situaciją. Taip tu atiduodi duoklę situacijai, galbūt bendros taisyklės sąskaita. Tai neturėtų būti tau per daug skausminga, nes tu nesi taisyklė. Yra dar kažkas, kas yra žmogiška, kažkas pernelyg žmogiška, ir tas, kuris ten atsidūrė, gerai padarys prisimindamas bendros taisyklės palaiminimą. Nes bendra taisyklė taip pat turi prasmę ir nebuvo sukurta juokais. Ji apima daug garbingo žmogaus dvasios darbo. Tokie asmenys nėra pajėgūs bendram principui virš lyties, bet tik jų vaizduotė pajėgi tam, ką jie prarado. Jie tapo savo pačių vaizduote ir savivale, savo pačių nenaudai. Jiems reikia prisiminti lytį, kad pabustų iš savo sapnų į tikrovę.
Tai taip pat kankina, kaip nemigo naktis, išpildyti anapusybę iš čia ir dabar, būtent tai, kas kita, ir priešingybę manyje. Tai prisėlina kaip karštinė, kaip nuodingas rūkas. Ir kai tavo jutimai sujaudinti ir įtempti iki kraštutinumo, tai, kas demoniška, ateina kaip kažkas tokio prėsko ir nuvalkioto, tokio švelnaus ir išsikvėpusio, kad tave pykina. Čia tu mielai nustotum jausti skersai į savo anapusybę. Išgąsdintas ir pasišlykštėjęs, tu ilgiesi, kad sugrįžtų tavo matomo pasaulio dieviškos grožybės. Tu spjaudai ir keiki viską, kas guli anapus tavo mielo pasaulio, nes žinai, kad tai yra pasišlykštėjimas, putos, atmatos žmogaus-gyvulio, kuris kemša sau į pilvą tamsiose vietose, šliaužioja šaligatviais, apuosto kiekvieną palaimintą kampą, ir nuo lopšio iki kapo mėgaujasi tik tuo, kas jau buvo ant visų lūpų.
Bet čia tu negali sustoti – nestatyk savo pasišlykštėjimo tarp savo čia-ir-dabar ir savo anapusybės. Kelias į tavo anapusybę veda per Pragarą ir iš tiesų per tavo paties visiškai ypatingą Pragarą, kurio dugnas susideda iš nuolaužų iki kelių, kurio oras yra milijonų iškvėptas kvapas, kurio ugnys yra nykštukinės aistros, ir kurio velniai yra chimeriškos iškabos.
<…>