Vienas paslaptingiausių, pavojingiausių ir kartu įtakingiausių viduramžių Vakarų magijos grimoarų. Originalus lotyniškas pavadinimas – Liber Juratus Honorii („Priesaikos knyga, priklausanti Honoriui“ arba „Prisiektoji Honorijaus knyga”), o angliškas pabadinimas Sworn Book of Honorius atsirado XVII a. ir prigijo šiuolaikinėje okultinėje literatūroje. Tai ne šiaip magijos receptų rinkinys – tai visa teurginė sistema, kurios galutinis tikslas yra beatifikacinė vizija: gyvam žmogui pamatyti Dievą veidas į veidą ir bendrauti su angelais taip pat lengvai, kaip su žmonėmis.
Rankraščiai datuojami XIV–XV a., bet pats tekstas teigia esąs sudarytas gerokai anksčiau – 1225–1299 metais. Autorystė priskiriama legendiniam „Honoriui, Tėbų sūnui“ (Honorius filius Euclidis, magus Thebanus). Tai akivaizdi fikcija – „Tėbų magas“ yra tradicinis pseudonimas, siejantis knygą su senovine Egipto–graikų magijos šlove.
XIV a. pradžioje knyga buvo tokia pavojinga, kad 1292 m. popiežius Jonas XXII oficialiai ją uždraudė, o 1350 m. Avinjono inkvizicija įtraukė į indeksą kaip „didžiausią ereziją ir baisiausią nekromantiją“. Nepaisant to, išliko apie 20 lotyniškų rankraščių (svarbiausi – British Library Royal MS 17.A.XLII ir Sloane MS 3854) ir vėlesni vertimai į anglų, prancūzų bei italų kalbas.
Knyga suskirstyta į keturias dideles dalis ir turi 93 skyrius (skaičius simboliškai svarbus – 9+3=12, 12×7=84+9 ir t. t.):
- Prologas ir „priesaika“
Kiekvienas, kuris kopijuoja ar naudoja knygą, turi prisiekti krauju ir ant Evangelijos, kad perduos ją tik vertam ir tik vienam žmogui per gyvenimą. Būtent todėl ji vadinama „Sworn Book“ – prisiektoji knyga. - Dievo vardų ir angelų hierarchijos teorija
Pateikiami 72 šventi Dievo vardai (pagal Šemhamforaš tradiciją), 100 didžiųjų Dievo vardų, septynių dangų angelų chorai, 12 dangaus ženklų valdovai, 7 planetų angelai, 4 pasaulio šalių karaliai (Oriens, Amaymon, Paymon, Egyn) ir šimtai mažesnių dvasių. - Didžiosios teurginės operacijos
30 dienų griežtas pasninkas, celibatas, maldos kas 3 valandas.
Specialus magiškas ratas su Dievo vardais, kuris „saugo net nuo paties pragaro“.
Apeigos, leidžiančios iškviesti angelus ir priversti juos parodyti vizijas apie praeitį, dabartį ir ateitį.
Galutinė operacija – „visos palaimos vizija“ (visio beatifica in vita): magas išvysta Dievą soste, apsuptą angelų, ir gauna atsakymus į bet kokį klausimą. - Mažesnės praktikos
Nors pagrindinis tikslas yra šventas, knygoje yra ir „žemesniųjų“ burtų: nematomumas, meilės magija, lobių radimas, priešų sunaikinimas, orų valdymas ir kt. Tai rodo, kad tekstas buvo skirtas ne vien asketams, bet ir praktikuojantiems kunigams-magams.
Svarbiausios citatos
- „Tas, kuris žino angelų vardus, žino ir jų galią; tas, kuris žino Dievo vardus, valdo visą kūriniją.“ (III.12)
- „Ši knyga yra raktas į dangaus ir žemės karalystes; kas ją naudoja be baimos ir tyrumo – žus amžiams.“ (Prologas)
- „Aš, Honorijus, Tėbų magistras, surinkau šią knygą iš 89 magų susirinkimo, kad ji neišnyktų persekiojimų metu.“ (įžanga)
Liber Juratus yra tiesioginis arba netiesioginis šaltinis beveik visiems vėlesniems Europos grimoarams:
- „Heptameron“ (Pietro d’Abano) – beveik pažodžiui perima rato ir angelų iškvietimo schemas.
- „Lemegeton“ (Mažasis Saliamono raktas) – Goetijos dvasių hierarchija ir dalis vardų ateina iš čia.
- „Arbatel of Magic“ (1575) – perima teurginį, o ne goetinį požiūrį.
- Aukso Aušros ordinas ir Aleisteris Crowley – nuolat cituodavo šią knygą kaip „švariausią viduramžių teurgiją“.
Dauguma viduramžių grimoarų yra demonologiniai – juose šaukiami šėtonai ir priverčiami vergauti. Liber Juratus yra visiškai priešingas atvejis: demonai čia vos minim, o visas dėmesys skiriamas angelams ir galutiniam Dievo regėjimui. Tai krikščioniškoji teurgija pačia gryniausia forma – pavojinga Bažnyčiai, nes ji apeina kunigystę ir sakramentus, duodama paprastam žmogui (ar kunigui) tiesioginį kontaktą su Dievu.
Būtent dėl to Bažnyčia ją ir bijojo labiausiai: ne todėl, kad ji buvo „juodoji magija“, o todėl, kad ji buvo pernelyg balta ir pernelyg veiksminga.
Ištraukos iš knygos
Prologas
Ši knyga vadinama Priesaikos knyga, nes ji buvo sukurta ypatingomis aplinkybėmis. Kai Bažnyčia pradėjo persekioti tuos, kurie siekė pažinti paslėptąsias Dievo paslaptis, aštuoniasdešimt devyni išmintingiausi pasaulio magai susirinko į tarybą. Jie atvyko iš Neapolio, Atėnų ir Toledo, kad išsaugotų šventąją išmintį nuo sunaikinimo.
Taryba nusprendė, jog vienas iš jų turi būti išrinktas, kad surinktų ir išsaugotų visą šventąją magiją, kad ji nebūtų prarasta. Jie pasirinko Honorijų iš Tėbų, vyrą, kurį angelai buvo apdovanoję ypatinga galia. Jam buvo pavesta sudėti visą šventąją išmintį į vieną knygą, kad ji būtų perduodama tik tiems, kurie prisiekia ją saugoti.
Todėl kiekvienas, kuris gauna šią knygą, privalo duoti priesaiką prieš Dievą ir Jo angelus, kad niekada jos neatskleis netikintiems ar nedorėliams, bet tik tiems, kurie yra verti ir pašventinti. Priesaika yra tokia:
„Aš prisiekiu, kad šią knygą saugosiu kaip šventą paslaptį. Aš niekada jos neatskleisiu tiems, kurie ją galėtų išniekinti ar panaudoti blogiui. Aš ją perduosiu tik tiems, kurie yra tikri Dievo tarnai, pasišventę Jo garbei ir Jo angelų šlovei. Jei sulaužysiu šią priesaiką, tebūna mano siela pasmerkta, o angelai, kurių vardai čia užrašyti, tegu liudija prieš mane.“
Taip buvo sukurta ši knyga – kad šventoji magija nebūtų sunaikinta, bet išliktų tiems, kurie ją naudoja Dievo garbei.
Vertimas: Pirmasis apsivalymas (Liber Iuratus Honorii, I knyga)
Kas trokšta regėti Dievo veidą, pirmiausia turi apsivalyti savo kūną ir sielą. Tegul jis pasninkauja tris dienas, susilaikydamas nuo mėsos, vyno ir visų malonumų. Tegul jis miega ant žemės, dėvėdamas plaukinę maršką, kad kūnas būtų nuolankus ir siela pakylėta.
Kiekvieną dieną jis turi melstis septynias valandas, sakydamas maldas, skirtas Dievui ir Jo angelams. Maldos turi būti sakomos su nuolankumu ir širdies tyrumu, nes tik švarus gali būti vertas regėti Viešpatį.
Trečią dieną jis turi nusiprausti švariu vandeniu, sakydamas: „Nuplauk, Viešpatie, mano nuodėmes, kad būčiau švarus Tavo akivaizdoje.“ Tada jis turi patepti save šventu aliejumi, sakydamas: „Pašventink mane, Viešpatie, kad būčiau vertas regėti Tavo šlovę.“
Po šio apsivalymo jis gali įžengti į ratą, kurį paruošė pagal Dievo antspaudą, ir pradėti darbą, vedantį į palaimintąją viziją.
Antrasis apsivalymas (Liber Iuratus Honorii, I knyga)
Antrasis apsivalymas
Po pirmojo apsivalymo, tegul magas dar kartą apsivalo, kad būtų visiškai švarus Viešpaties akivaizdoje. Tegul jis pasninkauja dar septynias dienas, valgydamas tik duoną ir vandenį, ir tegul jo širdis būna nukreipta tik į Dievą.
Kiekvieną dieną jis turi melstis devynias valandas, sakydamas maldas, skirtas Dievui ir Jo angelams, kad būtų vertas regėti palaimintąją viziją. Maldos turi būti sakomos su nuolankumu, o jo lūpos turi būti švarios nuo tuščių žodžių.
Septintą dieną jis turi nusiprausti švariu vandeniu, sakydamas: „Nuplauk mano nuodėmes, Viešpatie, kad būčiau švarus Tavo akivaizdoje.“ Tada jis turi patepti save šventu aliejumi, sakydamas: „Pašventink mane, Viešpatie, kad būčiau vertas regėti Tavo šlovę.“
Po šio apsivalymo jis turi įžengti į ratą, kurį paruošė pagal Dievo antspaudą, ir pradėti maldas, kurios atvers kelią į palaimintąją viziją.
Dieviškosios didybės nuraminimas (Liber Iuratus Honorii, I knyga)
Prieš pradedant regėti palaimintąją viziją, magas turi nuraminti Dievo didybę maldomis ir aukomis, kad būtų vertas Jo akivaizdos.
Tegul jis įžengia į ratą, laikydamas Dievo antspaudą rankoje, ir tegul jis klaupiasi, sakydamas: „Viešpatie, aš esu niekas prieš Tavo didybę. Aš prašau Tavo gailestingumo, kad Tu leistum man regėti Tavo šlovę. Tebūna mano širdis nuolanki, o mano lūpos švarios, kad galėčiau kalbėti Tavo vardą.“
Tada jis turi paaukoti smilkalus iš švarių augalų: lauro, rožės, alyvos ir balzamo. Tegul dūmai pakyla aukštyn, kaip malda, ir tegul jie būna priimti Viešpaties akivaizdoje.
Po to jis turi sakyti šias maldas: „Viešpatie, Tu esi mano šviesa ir mano išganymas. Parodyk man savo veidą, kad būčiau pripildytas Tavo šviesos. Tebūna angelai mano liudytojai, kad aš esu Tavo tarnas.“
Gyvojo Dievo vardai (Liber Iuratus Honorii, I knyga)
Štai yra vardai, kurie turi būti įrašyti į Dievo antspaudą, nes jie yra gyvojo Dievo vardai, per kuriuos atsiveria palaimintoji vizija.
Pirmasis vardas: Adonay – Viešpats, kuris valdo dangų ir žemę. Antrasis vardas: Elyon – Aukščiausiasis, kuris sėdi soste virš cherubinų. Trečiasis vardas: Sabaoth – Tas, kuris turi kariuomenes angelų ir valdžią prieš demonus. Ketvirtasis vardas: El Shaddai – Galingasis, kuris palaiko visą kūriniją. Penktasis vardas: Ehyeh Asher Ehyeh – „Aš esu, kuris esu“, vardas, apreikštas Mozei. Šeštasis vardas: Tetragrammaton – šventas keturių raidžių vardas, kurio negalima ištarti be baimės. Septintasis vardas: Agios – Šventasis, kurį garbina angelai.
Šie vardai turi būti įrašyti aplink antspaudą, kiekvienas savo vietoje, kad jie saugotų ratą nuo blogio ir atvertų kelią į palaimintąją viziją.
Kas juos ištaria su nuolankumu ir tikėjimu, tas bus išklausytas angelų ir regės Dievo šlovę.
Darbo užbaigimas (Liber Iuratus Honorii, I knyga)
Kai visi apsivalymai atlikti, maldos pasakytos, o Dievo antspaudas paruoštas ir pašventintas, tegul magas užbaigia darbą šiais žodžiais:
„Viešpatie, aš atlikau viską, ką man įsakei per savo angelus. Tebūna šis darbas priimtas Tavo akivaizdoje, kad regėčiau Tavo šlovę ir būčiau pripildytas Tavo šviesos. Tebūna mano širdis nuolanki, o mano siela tyra, kad galėčiau būti vertas Tavo paslapčių.“
Tada tegul jis padeda antspaudą ant altoriaus arba švarios vietos rato viduryje, ir tegul jis klaupiasi, sakydamas: „Viešpatie, užbaik šį darbą savo galia, kad jis būtų tobulas Tavo akivaizdoje.“
Po to tegul jis laukia tyliai, nes tada pasirodys angelai, kurie patvirtins, kad darbas užbaigtas.
Apie angelus ir jų prigimtį (Liber Iuratus Honorii, II knyga)
Angelai yra Dievo tarnai, sukurti Jo šlovei ir Jo valiai vykdyti. Jie yra šviesos dvasios, stovinčios priešais Viešpatį, ir kiekvienas turi savo pareigą.
Yra devynios angelų giminės, kaip mokė šventieji tėvai:
- Serafinai – degančios ugnys, kurie nuolat gieda „Šventas, Šventas, Šventas“ prieš Dievo sostą.
- Cherubinai – pilni pažinimo ir išminties, saugantys paslaptis.
- Sostai – per juos Dievas vykdo teisingumą.
- Viešpatystės – jie valdo žemesnes dvasias ir palaiko tvarką.
- Dorybės – jie teikia stebuklus ir ženklus.
- Galybės – jie kovoja prieš demonus ir saugo pasaulį nuo blogio.
- Kunigaikštystės – jie prižiūri tautas ir karalystes.
- Arkangelai – jie perduoda Dievo žinias žmonėms.
- Angelai – jie saugo kiekvieną žmogų ir veda jį į gėrį.
Šios giminės yra išdėstytos pagal tvarką, bet Honorijus jas pateikia kiek kitaip: pirmiausia Cherubinai, po jų Serafinai, tada Sostai, Viešpatystės, Dorybės, Kunigaikštystės, Galybės, Arkangelai ir Angelai.
Kiekvienas iš šių chorų turi savo vadovus, kurie yra didieji angelai, stovintys arčiau Dievo. Jie yra Michaelis, Gabrielis, Raphaelis ir Urielis, kurie vadinami keturiais didžiaisiais arkangelais.
Kas šaukiasi angelų vardų su nuolankumu ir tikėjimu, tas bus išklausytas, nes jie yra Dievo tarnai, pasiųsti padėti žmonėms.
Apie angelų pareigas ir valdžias (Liber Iuratus Honorii, II knyga)
Kiekvienas angelų choras turi savo tarnystę ir valdžią, kurią jam paskyrė Viešpats.
- Serafinai: jų pareiga yra nuolat degti meile ir šlove, giedant „Šventas, Šventas, Šventas“ prieš Dievo sostą. Jie yra artimiausi Dievui ir uždega kitus Jo meile.
- Cherubinai: jie saugo pažinimo paslaptis ir apšviečia žmonių protus, kad pažintų Dievo valią.
- Sostai: per juos Dievas vykdo teisingumą ir sprendžia pasaulio bylas. Jie yra Jo teismo sėdynės.
- Viešpatystės: jie valdo žemesnes dvasias ir palaiko tvarką, kad nebūtų chaoso.
- Dorybės: jie teikia ženklus ir stebuklus, kad žmonės pažintų Dievo galybę.
- Galybės: jie kovoja prieš demonus ir saugo pasaulį nuo blogio. Jie yra Dievo kariuomenė.
- Kunigaikštystės: jie prižiūri tautas ir karalystes, kad valdovai vykdytų teisingumą.
- Arkangelai: jie perduoda Dievo žinias žmonėms, atneša pranašystes ir perspėjimus.
- Angelai: jie saugo kiekvieną žmogų, veda jį į gėrį ir saugo nuo blogio.
Šios valdžios yra nustatytos Dievo, ir kas šaukiasi jų vardų su nuolankumu, tas bus išklausytas.
Apie angelų vardus ir jų kvietimą (Liber Iuratus Honorii, II knyga)
Apie angelų vardus ir jų kvietimą
Kas trokšta regėti palaimintąją viziją, turi pažinti angelų vardus, nes per juos atsiveria kelias į Dievo paslaptis.
Pirmiausia turi būti šaukiami keturi didieji arkangelai, kurie stovi arčiausiai Dievo sosto:
- Michaelis – galybių valdovas, kovojantis prieš demonus.
- Gabrielis – Dievo pasiuntinys, atnešantis žinias žmonėms.
- Raphaelis – gydytojas ir sielų guodėjas.
- Urielis – šviesos nešėjas, atskleidžiantis paslaptis.
Šie keturi arkangelai turi būti kviečiami pirmiausia, nes jie yra vartai į palaimintąją viziją.
Po jų turi būti šaukiami angelai, kurie priklauso devyniems chorams, kiekvienas pagal savo pareigą. Maldos turi būti sakomos su nuolankumu, o vardai ištarti aiškiai, kad jie būtų išklausyti.
Kas šaukiasi angelų vardų be tikėjimo, tas nebus išklausytas. Bet kas juos šaukiasi su tikėjimu ir nuolankumu, tas regės Dievo šlovę.
Apie angelų hierarchiją ir jų vietą danguje (Liber Iuratus Honorii, II knyga)
Apie angelų hierarchiją ir jų vietą danguje
Angelai yra išdėstyti pagal devynias giminės, ir kiekviena giminė turi savo vietą danguje.
- Serafinai stovi arčiausiai Dievo sosto, degdami meile ir šlove. Jie nuolat gieda „Šventas, Šventas, Šventas“ ir yra pirmieji Jo tarnai.
- Cherubinai yra šalia jų, pilni pažinimo ir išminties, saugantys paslaptis ir apšviečiantys protus.
- Sostai yra trečioje vietoje, per juos Dievas vykdo teisingumą ir sprendžia pasaulio bylas.
- Viešpatystės yra ketvirtoje vietoje, jie valdo žemesnes dvasias ir palaiko tvarką.
- Dorybės yra penktoje vietoje, jie teikia ženklus ir stebuklus, kad žmonės pažintų Dievo galybę.
- Galybės yra šeštoje vietoje, jie kovoja prieš demonus ir saugo pasaulį nuo blogio.
- Kunigaikštystės yra septintoje vietoje, jie prižiūri tautas ir karalystes, kad valdovai vykdytų teisingumą.
- Arkangelai yra aštuntoje vietoje, jie perduoda Dievo žinias žmonėms, atneša pranašystes ir perspėjimus.
- Angelai yra devintoje vietoje, jie saugo kiekvieną žmogų ir veda jį į gėrį.
Ši hierarchija yra nustatyta Dievo, ir kas ją pažįsta, tas gali suprasti angelų tarnystę ir jų vietą Jo karalystėje.
Apie angelų kvietimo maldas (Liber Iuratus Honorii, II knyga)
Kas trokšta regėti palaimintąją viziją, turi šauktis angelų ne tik vardais, bet ir maldomis, kurias jie priima kaip auką.
Pirmiausia tegul magas klaupiasi rate, laikydamas Dievo antspaudą, ir tegul jis sako: „Viešpatie, per Tavo angelus Michaelį, Gabrielį, Raphaelį ir Urielį, leisk man regėti Tavo šlovę. Tebūna jie mano liudytojai, kad esu Tavo tarnas.“
Tada tegul jis šaukiasi kiekvieno choro angelų, sakydamas: „Per Serafinus, kurie degdami meile gieda Tavo šlovę; per Cherubinus, kurie saugo pažinimo paslaptis; per Sostus, per Viešpatystes, per Dorybes, per Galybes, per Kunigaikštystes, per Arkangelus ir per Angelus – leisk man regėti Tavo veidą.“
Po šių maldų tegul jis paaukoja smilkalus, sakydamas: „Tebūna šis kvapas priimtas Tavo akivaizdoje, Viešpatie, kaip malda, kylanti iš mano širdies.“
Kas šaukiasi angelų maldomis su nuolankumu ir tikėjimu, tas bus išklausytas, ir angelai atvers jam kelią į palaimintąją viziją.