XIII amžiaus Prancūzijoje užgimęs „Rožės romanas“ (Roman de la Rose) nėra tiesiog knyga – tai ištisa viduramžių mąstymo katedra, pastatyta iš eilių, sapnų ir sudėtingų alegorijų. Tai skaitomiausias ir įtakingiausias prancūzų kalba parašytas kūrinys, kuris daugiau nei tris šimtmečius formavo Europos literatūrinį skonį bei filosofines diskusijas. Poema pasižymi unikalia struktūra: ją pradėjo vienas žmogus, o po keturių dešimtmečių užbaigė visai kito temperamento autorius, taip sukurdami kūrinį, kuriame susiduria rafinuota dvaro meilė ir rūsčios religinės bei socialinės tiesos. Būtent Jean de Meun tęsinyje ši meilės paieška įgauna sakralinį svorį: čia Protas (Raison) tiesiogiai įvardijamas kaip Dievo dukra, o Mylėtojo kova tampa dvasine drama tarp kūniškos aistros (Cupiditas) ir dieviškosios meilės (Caritas). Poemoje Gamta (Nature) veikia kaip Dievo „vicekaralienė“, bandanti ištaisyti žmogaus nuodėmes, o kūrinio kulminacija supriešina laikiną žemišką malonumų sodą su amžinuoju „Avinėlio parku“ – tiesiogine krikščioniškojo rojaus alegorija, kurioje ieškoma nebe gęstančios gėlės, o amžinosios Išganymo šviesos.
Dvi rankos, viena vizija
Pirmoji dalis (apie 4000 eilučių) gimė apie 1230 metus, ją parašė Guillaume de Lorris (Gijomas de Lorisas). Jo pasakojimas – tai šviesi, elegantiška alegorija apie jauną vyrą (Mylėtoją), kuris gegužės naktį sapnuoja patekęs į uždarą džiaugsmo sodą (Deduit). Sodo sienos ištapytos ydomis – Neapykanta, Pavydas, Skurdas, – kurios neturi vietos viduje. Loriso tekstas yra tarsi dvaro etiketo vadovėlis: Mylėtojas siekia pasiekti Rožę (moters meilės simbolį), o jam padeda arba trukdo tokie personažai kaip Geranoriškumas, Pavojus ar Gėda.
Tačiau Lorisas mirė nebaigęs poemos. Praėjus maždaug 40 metų, apie 1275-uosius, darbą tęsti ėmėsi Jean de Meun (Žanas de Menas). Jis pridėjo milžinišką kiekį teksto – apie 18 000 eilučių. Menas buvo tikras savo laikmečio intelektualas, enciklopedistas ir aštrus kritikas. Jis pavertė romaną filosofiniu traktatu, kuriame meilės istorija tampa tik fonu diskusijoms apie visatos prigimtį, dorybes, moterų klastą ir, svarbiausia, žmogaus santykį su Dievu.
Religiniai apmąstymai ir prigimties balsas
Nors „Rožės romanas“ dažnai suvokiamas kaip pasaulietinis kūrinys, Jean de Meun dalyje religinis ir moralinis matmuo tampa dominuojantis. Čia atsiranda Genijus (Genius) – personifikacija, veikianti kaip Gamtos (Nature) kunigas. Vienoje įspūdingiausių poemos dalių Gamta atlieka išsamią išpažintį Genijui, sielodamasi dėl to, kad viskas visatoje klauso Dievo įsakymų, išskyrus žmogų, kuris vienintelis naudojasi laisva valia klysti.
Genijus savo ruožtu sako galingą pamokslą, kuriame krikščioniškos vertybės susipina su raginimu pratęsti gyvybę. Jis ragina Mylėtoją ir visą žmoniją nepasiduoti ydoms, nes tik dorybingas gyvenimas atveria vartus į amžinąjį „Avinėlio parką“ (skaistųjį rojų), kuris priešpriešinamas laikinam ir apgaulingam „Džiaugsmo sodui“. Šios religinės bei filosofinės įterptys tarnauja kaip moralinis kompasas, primenantis skaitytojui, kad žemiškoji meilė yra tik dangiškosios tvarkos atspindys arba jos iškraipymas.
Sprendimai ir intelektualinis karas
Kūrinyje nuolat vyksta vidinė drama: personažas Protas (Raison) bando atkalbėti Mylėtoją nuo aklo žavėjimosi Rože, kviesdamas jį į aukštesnę, dvasinę meilę. Tačiau Mylėtojas pasirenka aistros kelią. Šis pasirinkimas vėliau sukėlė vieną garsiausių viduramžių intelektualinių ginčų – Querelle de la Rose. XV a. pradžioje garsi rašytoja Christine de Pizan griežtai kritikavo Jean de Meun už jo požiūrį į moteris ir pernelyg ciniškas religines interpretacijas, taip pradėdama pirmąją Europoje viešą literatūrinę diskusiją apie moralę tekstuose.
„Rožės romanas“ išlieka nepralenkiamas savo turtingumu. Tai kūrinys, kuriame meilės nuotykis baigiasi metafizinėmis maldomis ir kur kiekvienas puslapis kviečia skaitytoją apsispręsti: kas jis yra – aistros vergas ar dorybės ieškotojas? Poema baigiasi pergale – Mylėtojas pagaliau nuskina Rožę, tačiau pabaigos tonas, ypač Jean de Meun dalyje, palieka skaitytoją su giliu egzistenciniu klausimu apie tai, kas žmogaus gyvenime yra tikra, o kas – tik gegužės nakties sapnas.
Religija
Nors iš pirmo žvilgsnio „Rožės romanas“ atrodo kaip pasakojimas apie meilę ir gundymus, jo antroji dalis (parašyta Žano de Meno) yra tiesiog persunkta religinės filosofijos, moralinių dilemų ir tiesioginių teologinių paralelių. Viduramžių žmogui meilė niekada nebuvo atsieta nuo Dievo sukurto pasaulio tvarkos, todėl poema tampa lauku, kuriame sprendžiami fundamentalūs tikėjimo klausimai.
1. Protas kaip Dievo dukra Vienas svarbiausių personažų yra Protas (Raison). Ji tiesiogiai teigia esanti Dievo kūrinys ir Jo dukra. Jos vaidmuo kūrinyje yra ganytojiškas: ji bando atkalbėti Mylėtoją nuo žemiškos, kūniškos aistros (Cupiditas) ir nukreipti jį į dvasinę meilę (Charitas). Protas primena, kad žmogus gavo protą iš Kūrėjo tam, kad suvaldytų savo žvėriškus instinktus. Tai gryna viduramžių teologija: kova tarp sielos (proto) ir kūno (geismo).
2. Gamtos išpažintis ir kūrybos tęstinumas Kūrinyje Gamta (Nature) vaizduojama kaip Dievo „vicekaralienė“ arba pagalbininkė, kuri savo dirbtuvėse be perstojo kala naujas gyvybes, kad atremtų mirtį. Ji atlieka ilgą, beveik tūkstančio eilučių išpažintį savo kunigui Genijui. Religinis šios scenos svoris yra tas, kad Gamta graudinasi, jog visos kitos būtybės (planetos, augalai, gyvūnai) klauso Dievo įsakymų, o tik žmogus per savo laisvą valią nuolat nusideda ir griauna Visatos harmoniją.
3. „Avinėlio parkas“ prieš „Džiaugsmo sodą“ Tai stipriausia religinė poemos metafora. Žanas de Menas supriešina du pasaulius:
- Džiaugsmo sodą (Verger de Déduit): Kur vyksta meilės romanas. Tai žemiškas, laikinas, mirtingas ir apgaulingas pasaulis.
- Avinėlio parką (Parc de l’Agneau): Tai tiesioginė Rojaus ir krikščioniškojo dangaus alegorija. Čia teka gyvybės šaltinis, o centre spindi ne mirtinga Rožė, bet Kristus (Avinėlis). Autorius aiškiai sako: Mylėtojo ieškoma Rožė tėra blyškus ir pavojingas dangiškosios palaimos šešėlis.
4. Bažnyčios kritika per „Apgaulingą pavidalą“ Kūrinyje pasirodo personažas Apgaulingas pavidalas (Faux Semblant). Jis vilki vienuolio drabužius, bet prisipažįsta esantis veidmainis, besinaudojantis religija tik savo pilvui prikimšti. Tai buvo aštri to meto religinė satyra, nukreipta prieš elgetaujančius vienuolių ordinus. Žanas de Menas per šį personažą kelia klausimą apie tikrąjį pamaldumą ir institucinę korupciją, ragindamas skaitytoją ieškoti tikrojo Dievo, o ne aklai tikėti išore.
5. Prokreacija kaip religinė pareiga Genijus (Gamtos kunigas) savo pamoksle teigia, kad tie, kurie sąmoningai vengia pratęsti gyvybę, nusideda pačiam Kūrėjui. Viduramžių kontekste tai buvo interpretuojama kaip kova prieš nebūtį ir mirtį. Žanas de Menas prigimtinį tęstinumą paverčia sakraliu veiksmu – žmogus, kurdamas naują gyvybę, tampa Dievo bendrakūrėju.
Ištrauka
ROŽĖS ROMANAS
[2-3 psl.]
XXXIII
Šioje vietoje mirė Gijomas
De Loris ir daugiau neparašė nė giesmės;
Tačiau po daugiau nei keturiasdešimties metų
Meistras Žanas de Mengas šį Romaną
Užbaigė, kaip aš randu;
Ir čia prasideda jo darbas.
[Ir jei aš ją praradau, viltį,
Mažai betrūksta, kad pulčiau į neviltį!]
Į neviltį? Ak, vargas, ne, to aš nedarysiu,
Niekada nepasiduosiu nevilčiai;
Nes jei Viltis mane apleistų,
Aš nebūčiau nieko vertas.
Joje turiu rasti paguodą,
Nes Meilė*, kad geriau pakelčiau savo kančias,
Man sakė, jog mane apgins
Ir kad visur su manimi keliaus.
Bet kas man iš viso to,
Jei ji [Viltis] yra mandagi ir maloni?
Ji dėl nieko nėra tikra,
Veikiau įstumia įsimylėjėlius į didį vargą,
Ir dedasi jų ponia bei valdove,
Daugelį apgaudama savo pažadais:
[4-5 psl.]
Nes ji dažnai pažada tokius dalykus,
Kurių niekada neištesės.
Tai yra pavojus, tepadeda man Dievas,
Nes mylėdami daugelis gerų Įsimylėjėlių
Laikosi ir laikysis jos įsikibę,
Nors niekada tikslo nepasieks.
Žmogus nežino, ko laikytis,
Nes ji nežino, kas laukia ateityje.
Todėl kvailys tas, kuris prie jos glaudžiasi:
Nes, nors ji ir sudėlioja gerą silogizmą,
Reikia labai baimintis,
Kad ji neprieitų prie blogiausios išvados,
Kaip jau kartais buvo matyta,
Ir daugelis liko apgauti.
Ir vis dėlto ji norėtų,
Kad geriausia baigtis
Tektų tam, kuris ją turi su savimi.
Tad buvau kvailys, kai drįsau ją peikti.
Bet ką man dabar verta jos valia,
Jei ji negali numalšinti mano skausmo?
Labai mažai, nes ji negali duoti patarimo,
Tiktai vienus pažadus.
Pažadas be dovanos mažai tewerčia,
Ji palieka mane su tiek priešingybių,
Kad niekas negali jų suskaičiuoti.
Pavojus**, Baimė, Gėda mane slegia,
Ir Pavydas, ir Piktaliežuvis,
Kuris apnuodija ir užkrečia
Visus tuos, apie kuriuos kalba,
Savo liežuviu pasmerkia juos kankinystei.
Jie laiko įkalinę Svetingumą***,
Kurį priimu visose savo mintyse,
Ir žinau, kad jei negalėsiu jo turėti
Greitu metu, aš nebegalėsiu gyventi.
[6-7 psl.]
Be viso to, mane pribaigia
Bjauri senė, smirdinti ir apžėlusi samanomis,
Kuri jį turi saugoti taip akylai,
Kad jis nedrįsta į nieką pažvelgti.
Nuo šiol mano kančios tik stiprės;
Be abejonės, tiesa, kad Meilės Dievas
Tris dovanas, savo malone,
Man davė, bet aš jas čia prarandu:
Saldžias Mintis, kurios man visai nepadeda,
Saldžią Kalbą, kurios pagalbos man stinga,
Trečioji vadinosi Saldus Žvilgsnis:
Praradau jas, tepadeda man Dievas.
Be abejonės, tai buvo gražios dovanos; bet
Jos man niekada nieko nebus vertos,
Jei Svetingumas neišeis iš kalėjimo,
Kuriame jį laiko per didelę neteisybę.
Dėl jo aš mirsiu, manau,
Nes jis, tikiu, iš ten niekad neišeis gyvas.
Išeis! Tikrai ne. Kokia gi narsa
Jis galėtų išeiti iš tokios tvirtovės?
Tikrai ne mano pastangomis tai įvyks,
Aš neturiu, manau, nė pusės tiek proto,
Veikiau pasielgiau labai kvailai ir beprotiškai,
Kai Meilės Dievui prisiekiau ištikimybę.
Ponia Dykinė privertė mane tai padaryti,
Tebūnie pasmerkta ji ir jos darbai,
Ji, kuri mane į tą gražų sodą
Mano prašymu įleido!
Nes jei ji būtų žinojusi bent kiek gero,
Ji niekada nebūtų manimi patikėjusi;
Nereikia tikėti kvailu žmogumi
Nė tiek, kiek vertas obuolys.
Jį reikia peikti ir sudrausminti,
Prieš leidžiant jam imtis kvailystės;
[8-9 psl.]
Bet aš buvau kvailas, o ji manimi patikėjo.
Niekada per ją man neaugo gėris;
Ji įvykdė visą mano valią,
Todėl dabar man tenka skųstis ir liūdėti.
Protas man tai buvo gerai paaiškinęs,
Galiu save laikyti pamišėliu,
Kad tada nenustojau mylėti
Ir nepatikėjau Proto patarimu.
Protas turėjo teisę mane peikti,
Kai tik ėmiausi mylėti;
Per daug sunkias kančias tenka man jausti,
Dievaži, noriu atgailauti.
Atgailauti? Ak, vargas! Ką aš daryčiau?
Būčiau išdavikas, melagis, paniekintas.
Demonai mane būtų užpuolę,
Būčiau išdavęs savo valdovą.
Svetingumas vėlgi būtų išduotas!
Ar jis turėtų būti mano nekenčiamas,
Jei jis, norėdamas man parodyti mandagumą,
Kankinasi Pavydo bokšte?
Jis man išties parodė mandagumą,
Tokį didį, kad niekas negalėtų patikėti,
Kai jis norėjo, kad aš peržengčiau
Gyvatvorę ir pabučiuočiau Rožę.
Neturiu jam jausti pykčio,
Ir niekada tikrai nejausiu.
Niekada, jei Dievas leis, dėl Meilės Dievo,
Nei dėl jos [Meilės] skundų ar dejonių,
Nei dėl Vilties, nei dėl Dykinės,
Kuri man buvo tokia maloninga,
Daugiau nekelisu balso; nes būčiau neteisus,
Jei skųsčiausi jų geradarystėmis.
Tad nelieka nieko kito, tik kentėti
Ir savo kūną aukoti kankinystei,
[10-11 psl.]
Ir laukti su gera viltimi,
Kol Meilė atsiųs man palengvinimą.
Laukti malonės man pridera,
Nes jis [Meilės Dievas] man sakė, gerai tai pamenu:
„Tavo tarnystę priimsiu palankiai
Ir iškelsiu tave į aukštą laipsnį,
Jei nedorybė to iš tavęs neatims;
Bet, tikėtina, tai neįvyks greitai,
Dideli gėriai neateina per akimirką,
Reikia įdėti laukimo.“
Tai jo žodžiai, visi žodis į žodį,
Gerai matyti, kad jis mane švelniai mylėjo.
Dabar belieka tik gerai tarnauti,
Jei noriu nusipelnyti jo palankumo;
Nes trūkumai būtų manyje,
O Meilės Dievas neklysta,
Prisiekiu, nes Dievas niekada neklysta.
Vadinasi, trūkumas tikrai yra manyje,
Nors aš nežinau, iš kur jis kyla,
Ir niekada nežinosiu, nebent Dievas ateis.
Tegul viskas eina, kaip eiti gali,
Tegul Meilė daro tai, ką nori,
Ar išgelbėti, ar pasmerkti,
Jei jis nori, tegul mane pražudo.
Aš niekada nepasieksiu tikslo,
Taip, aš miręs, jei to nepasieksiu,
Arba jei kas kitas už mane to nepasieks;
Bet jei Meilė, kuri mane taip stipriai kankina,
Dėl manęs norėtų tai užbaigti,
Jokia blogybė negalėtų manęs nuliūdinti,
Kuri ištiktų mane jai tarnaujant.
Tegul viskas vyksta pagal jos valią,
Tegul ji duoda patarimą, jei nori duoti,
Aš daugiau nebežinau, ko griebtis;
[12 psl.]
Tačiau, kas benutiktų su manimi,
Aš jos prašau, kad ji prisimintų
Svetingumą po mano mirties,
Kuris, man nieko blogo nepadaręs, mane pražudė.
Ir vis dėlto, kad jam įtikčiau,
Jums, Meile, prieš man mirštant,
Kadangi nebegaliu nešti šios naštos,
Be atgailos atlieku išpažintį,
Kaip daro ištikimi Įsimylėjėliai,
Ir noriu surašyti savo testamentą.
Iškeliaudamas palieku jai savo širdį,
Niekada nebus kitaip.
Vertėjo pastabos dėl alegorinių vardų:
- Amour / Diex d’Amors: Versta kaip „Meilė“ arba „Meilės Dievas“. Tai centrinė figūra, valdanti įsimylėjėlį.
- Danger: Versta kaip „Pavojus“. Viduramžių literatūroje tai reiškia pasipriešinimą, globėjų griežtumą ar paties mylimojo atstūmimą/galią atstumti.
- Bel-Acueil: Versta kaip „Svetingumas“ (arba „Mielas Sutikimas“). Tai Rožės (mylimoji) savybė, kuri priima įsimylėjėlį ir leidžia jam priartėti.
- Oiseuse: Versta kaip „Dykinė“ (arba „Ponia Dykinėjimas“). Ji saugo sodo vartus, simbolizuodama, kad meilei reikia laisvalaikio ir nerūpestingumo.
- Raison: Versta kaip „Protas“. Tai balsas, bandantis atkalbėti įsimylėjėlį nuo aistros.
[13-14 psl.]
XXXIV
Štai čia yra gražioji Protas,
Kuri yra pasiruošusi bet kuriuo metu
Duoti gerą patarimą tiems,
Kurie tingi save išgelbėti.
Kol aš šitaip sielvartavau
Dėl didžių skausmų, kuriuos jaučiau,
Ir nežinojau, kur ieškoti vaistų
Nuo savo liūdesio ir pykčio,
Tada pamačiau tiesiai pas mane ateinančią
Protą, gražiąją, maloniąją,
Kuri iš savo bokšto nusileido žemyn,
Kai išgirdo mano skundus:
Nes, kiek ji galėtų,
Labai noriai man padėtų.
Protas.
Gražusis Drauge, tarė gražioji Protas,
Kaip laikosi tavo reikalas?
Ar jau būsi pavargęs nuo meilės?
Ar dar negana patyrei blogio?
Ką manai apie meilės kančias?
Ar jos per saldžios, ar per karčios?
Ar žinai, kaip išsirinkti geriausią išeitį,
Kuri galėtų tau padėti ir užtekti?
Argi dabar tarnavai geram valdovui,
Kuris tave taip pagavo ir pavergė,
Ir kankina tave be atokvėpio?
Tau labai nepasisekė tą dieną,
Kai jam prisiekei ištikimybę,
Buvai kvailys, kai tam pasiryžai;
Bet be abejonės tu nežinojai,
Su kokiu valdovu turi reikalą:
Nes jei būtum jį gerai pažinojęs,
Niekada nebūtum buvęs jo žmogumi;
Arba jei būtum juo buvęs,
Niekada jam nebūtum tarnavęs nė vienos vasaros,
Nei vienos dienos, nei vienos valandos,
Veikiau tikiu, kad be jokio delsimo
Būtum atsisakęs jo ištikimybės,
Ir niekada dėl Meilės nebūtum mylėjęs.
Ar tu jį bent kiek pažįsti?
Įsimylėjėlis.
Taip, Ponia.
Protas.
Ne, nepažįsti.
Įsimylėjėlis.
Tikrai taip.
Protas.
Iš ko, prisiek savo siela?
[16-17 psl.]
Įsimylėjėlis.
Iš to, ką jis man pasakė: Tu turi būti
Labai laimingas, kad turi tokį gerą meistrą,
Ir tokio aukšto garso valdovą.
Protas.
Ar pažįsti jį daugiau?
Įsimylėjėlis.
Aš ne,
Tik tiek, kad jis man davė savo taisykles,
Ir pabėgo greičiau nei erelis,
Ir aš likau nežinioje.
Protas.
Tikrai, tai menka pažintis;
Bet dabar noriu, kad jį pažintum,
Tu, kuris dėl jo patyrei tiek kančių,
Kad esi visiškai neatpažįstamas.
Joks vargšas nelaimingas žmogus
Negali imtis didesnio darbo:
Gera pažinti savo valdovą;
Ir jei šį gerai pažintum,
Lengvai galėtum išeiti
Iš kalėjimo, kuriame taip nyksti.
Įsimylėjėlis.
Ponia, negaliu, jis yra mano Valdovas,
Ir aš jo visiškai atsidavęs tarnas;
Labai noriai tam pritartų
Mano širdis ir daugiau išmoktų,
Jei būtų kas mane pamokytų.
[18-19 psl.]
Protas.
Prisiekiu savo galva, aš noriu tave to išmokyti,
Kadangi tavo širdis nori to klausytis.
Dabar tau parodysiu be pasakų
Dalyką, kuris yra visiškai neparodomas;
Tad sužinosi tuoj pat be mokslo,
Ir pažinsi be pažinimo
Tai, kas negali būti žinoma,
Nei parodoma, nei pažįstama.
Kalbant apie tai, kad daugiau apie tai žinotų
Bet koks žmogus, kuris savo širdį ten pririša,
Ir kad dėl to mažiau sielvartautų,
Jei jis nėra toks, kuris norėtų pabėgti,
Tada būsiu tau atrišusi mazgą,
Kurį visada rasi užrištą.
Dabar gerai įsiklausyk,
Štai jo aprašymas.
Meilė tai yra nekenčianti taika,
Meilė yra mylinti neapykanta;
Tai neištikima ištikimybė,
Tai ištikima neištikimybė;
Tai baimė visiškai užtikrinta,
Viltis be vilties;
Tai protas visiškai pamišęs,
Tai protingas pamišimas;
Tai saldus pavojus nuskęsti,
Sunki našta lengva nešti;
Tai Charibdė* pavojingoji,
Nemaloni ir maloni;
Tai liguistumas visiškai sveikas,
Tai sveikata visiškai liguista;
Tai alkis sotus gausybėje,
Tai godus pasitenkinimas;
[20-21 psl.]
Tai troškulys, kuris visada girtas,
Girtumas, kuris nuo troškulio pasigeria;
Tai netikras malonumas, tai linksmas liūdesys,
Tai pikta linksmybė;
Saldus blogis, klastingas saldumas,
Saldus skonis blogo skonio;
Nuodėmė paliesta atleidimo,
Atleidimas paliestas nuodėmės;
Tai kančia, kuri yra per daug džiaugsminga,
Tai gailestingas žiaurumas;
Tai žaidimas, kuris nėra stabilus,
Būsena per daug tvirta ir per daug kintanti;
Jėga silpna, silpnybė stipri,
Kuri viską išjudina savo pastangomis;
Tai kvailas protas, tai protinga kvailystė,
Klestėjimas liūdnas ir gražus;
Tai juokas pilnas verksmo ir ašarų,
Poilsis varginantis visais atžvilgiais;
Tai pragaras saldus,
Tai rojus skausmingas;
Tai kalėjimas, kuris palengvina įkalinimą,
Pavasaris pilnas stiprios žiemos;
Tai kandis, kuri nieko neatsisako,
Dėvi purpurą ir šiurkščią vilną;
Nes taip pat gerai būna meilės nuotykiai
Po šiurkščia vilna kaip ir po tamsiais drabužiais;
Nes niekas nėra tokios aukštos kilmės,
Ir nieko nerandama tokio išmintingo,
Nei jėga taip išbandyto,
Nei tokio drąsaus nerasta,
Nei kas turėtų tiek kitų dorybių,
Kuris nebūtų Meilės sutramdytas.
Visas pasaulis eina šiuo keliu;
Tai Dievas, kuris visus juos paklaidina,
[22-23 psl.]
Jei tai nėra tie blogo gyvenimo žmonės,
Kuriuos Genijus** ekskomunikuoja,
Dėl to, kad jie daro skriaudą Gamtai:
Vis dėlto, nors man jie nerūpi,
Aš nenoriu, kad žmonės mylėtų
Ta meile, dėl kurios jie vadinasi
Galiausiai pavargę, vargšai, nelaimingi,
Taip juos Meilė varo iš proto.
Bet jei tu nori gerai išvengti,
Kad Meilė negalėtų tavęs sužeisti,
Ir nori pasveikti nuo šios beprotybės,
Negali gerti tokio gero gėrimo
Kaip galvoti nuo jos pabėgti,
Kitaip negali ja džiaugtis.
Jei tu ją seksi, ji tave seks,
Jei tu nuo jos bėgsi, ji nuo tavęs bėgs.
Įsimylėjėlis.
Kai buvau gerai išklausęs Protą,
Kuri veltui stengėsi,
Ponia, tariau aš, tuo giriuosi,
Aš nežinau daugiau nei anksčiau,
Kaip galėčiau nuo to atsitraukti.
Mano pamokoje tiek daug prieštaravimų,
Kad aš nieko nemoku išmokti,
Nors moku ją gerai atmintinai pakartoti,
Nes mano širdis nieko nepamiršo,
Tikrai suprantu visa, kas ten yra,
Kad galėčiau perskaityti visiems bendrai,
Ne tik man vienam;
Bet kadangi Meilę man aprašei,
Ir tiek peikei, ir tiek niekinai,
[24-25 psl.]
Noriu paprašyti tave ją apibrėžti,
Kad galėčiau geriau atsiminti,
Nes niekada negirdėjau jos apibrėžimo.
Protas.
Noriai: tad klausykis dabar.
Meilė, jei gerai mąstau,
Yra mąstymo liga
Tarp dviejų susijusių asmenų
Laisvų tarpusavyje, skirtingų lyčių,
Ateinanti žmonėms iš aistros gimusios
Iš netvarkingo regėjimo,
Kad jie apsikabintų ir bučiuotųsi,
Ir kad jie kūniškai pasitenkintų.
Meilė kito dalyko nelaukia,
Tik dega ir mėgaujasi tiek.
Vaisius turėti ji nesistengia,
Tik mėgautis ir nieko daugiau stengiasi;
Tokie yra kai kurie tokio būdo,
Kurie šios meilės visai nebrangina,
Vis dėlto dedasi tikrais įsimylėjėliais,
Bet dėl Meilės mylėti nesiteikia,
Ir taip tyčiojasi iš Damų,
Ir joms žada kūnus ir sielas,
Ir prisiekia melus ir pasakas
Tiems, kuriuos randa lengvatikius,
Kol gauna savo malonumą;
Bet šie yra mažiausiai apgauti:
Nes visada geriau, gerasis mokytojau,
Apgauti, nei būti apgautam.
Apie kitą Meilę pasakysiu vaistą
Pagal dieviškąjį Raštą;
Ypač šiame kare,
Kur niekas nemoka ieškoti priemonės;
[26-27 psl.]
Bet aš gerai žinau, nespėlioju,
Kaip tęsti dieviškąją būtį.
Savo galimybėmis turėtų norėti
Kiekvienas, kas su moterimi sugulė,
Ir išsisaugoti savo panašume,
Dėl to, kad visi yra gendanti,
Kad niekada per paveldėjimą
Nepritrūktų giminės pratęsimo;
Nes kadangi tėvas ir motina miršta,
Gamta nori, kad sūnūs iškiltų
Kad tęstų šį darbą,
Taip, kad per vieną kitas atsigautų.
Todėl Gamta ten įdėjo malonumą,
Todėl nori, kad tuo mėgautųsi,
Kad tie darbininkai nepabėgtų,
Ir kad šio darbo nekęstų;
Nes daugelis niekada nesiimtų veiksmo,
Jei nebūtų malonumo, kuris juos traukia.
Taip Gamta ten sugalvojo:
Žinokite, kad niekas teisingai ten neina,
Nei neturi teisingo ketinimo,
Kas tik malonumo ten geidžia;
Nes tas, kuris eina ieškoti malonumo,
Ar žinai, kuo jis tampa? Jis atsiduoda
Kaip vergas, ir vargšas, ir kvailys,
Visų ydų kunigaikščiui;
Nes tai yra visų blogybių šaknis,
Kaip Tulijus*** tai nustato
Knygoje, kurią parašė apie Senatvę,
Kurią giria ir vertina labiau nei Jaunystę.
Nes Jaunystė stumia vyrą ir moterį
Į visus kūno ir sielos pavojus.
Ir per daug sunku tai praeiti
Be mirties, arba be galūnės sulaužymo,
[28-29 psl.]
Arba nepadarius gėdos ar žalos,
Ar sau, ar savo giminei.
Per Jaunystę žmogus nueina
Į visus palaidumus,
Ir seka blogas kompanijas,
Ir netvarkingus gyvenimus,
Ir dažnai keičia savo tikslą,
Arba užsidaro kokiame vienuolyne,
Nes nemoka saugoti laisvės,
Kurią Gamta buvo jame įdėjusi,
Ir tikisi pagauti gervę danguje,
Kai ten užsidaro narve;
Ir pasilieka tol, kol tampa vienuoliu;
Arba jei jaučia per sunkią naštą,
Tai gailisi ir tada išeina,
Arba jo gyvenimas galbūt ten baigiasi,
Nes jis nedrįsta sugrįžti
Dėl Gėdos, kuri jį ten laiko,
Ir prieš savo širdį ten pasilieka;
Ten gyvena dideliame varge ir verkia
Dėl laisvės, kurią prarado,
Kuri jam negali būti grąžinta,
Nebent Dievas suteiktų jam malonę,
Kuris jo vargą jam panaikintų,
Ir laikytų jį paklusnume
Per kantrybės dorybę.
Jaunystė įstumia žmogų į kvailystes,
Į apgavystes ir ištvirkimus,
Į geismus ir įžeidimus,
Į nuotaikų kaitas,
Ir priverčia pradėti tokius kivirčus,
Kurie vėliau sunkiai išnarpliojami:
Į tokius pavojus juos įstumia Jaunystė,
Kuri širdis kreipia į Malonumą.
[30-31 psl.]
Taip Malonumas apraizgo ir veda
Kūnus ir žmogaus mintis
Per Jaunystę, savo tarnaitę,
Kuri yra pratusi daryti bloga,
Ir žmones traukti prie malonumo;
Niekada nenorėtų kito darbo dirbti.
Bet Senatvė juos iš ten išvaro,
Kas to nežino, tegul sužino,
Arba paklausia senolių,
Kuriuos Jaunystė turėjo savo pančiuose,
Kad jie dar pakankamai prisimena
Didžius pavojus, kuriuos praėjo,
Ir kvailystes, kurias padarė,
Nuo kurių jėgas jiems atėmė,
Kartu su kvailais norais,
Kuriais jie būdavo gundomi.
Senatvė, kuri juos lydi,
Kuri jiems yra labai gera kompanionė,
Ir atveda juos į teisingą kelią,
Ir iki pabaigos juos lydi;
Bet blogai panaudoja savo tarnystę,
Nes niekas jos nemyli ir nevertina,
Bent jau tol, kol tiek joje yra,
Kad norėtų ją turėti su savimi:
Nes niekas nenori tapti senas,
Nei jaunas savo gyvenimą baigti;
Tad stebisi ir stebisi,
Kai savo atmintyje budi,
Ir prisimena kvailystes,
Kaip jiems dera prisiminti,
Kaip jie padarė tokį darbą
Negavę gėdos ir paniekos;
Arba, jei gėdos ir žalos turėjo,
Kaip dar ištrūkti galėjo
[32-33 psl.]
Nuo tokio pavojaus be blogesnių pasekmių,
Ar sielai, ar kūnui, ar turtui.
Ir ar žinai, kur Jaunystė gyvena,
Kurią taip vertina daugelis moterų ir vyrų?
Malonumas ją laiko savo namuose
Tol, kol ji yra savo sezone,
Ir nori, kad Jaunystė jam tarnautų
Už dyką, lyg būtų jo vergė;
Ir ji tai daro taip noriai,
Kad seka jį visais takais,
Ir savo kūną laisvai jam atiduoda;
Ji nenorėtų be jo gyventi.
O Senatvė, žinai kur gyvena?
Noriu tau pasakyti nedelsiant:
Nes ten tau reikės nueiti,
Jei mirtis tavęs nenuvers
Jaunystės laiku į savo duobę,
Kuri yra labai tamsi ir baisi.
Vargas ir skausmas ten glaudžiasi;
Bet jie ją suriša ir sukausto,
Ir taip ją muša ir kankina,
Kad artimą mirtį jai pristato,
Ir norą atgailauti,
Tiek daug rykščių verčia ją jausti.
Tada jai ateina į atmintį
Šiame vėlyvame sielvarte,
Kai ji mato save silpna ir žila,
Kad blogai ją apgavo
Jaunystė, kuri visą iššvaistė
Jos praeitį tuštybėje;
Ir kad ji savo gyvenimą prarado,
Jei ateitis nepadės,
Kuri palaikytų ją atgailoje
Už nuodėmes, kurias padarė vaikystėje,
[34-35 psl.]
Ir per gerus darbus šiame vargę,
Į aukščiausią gėrį ją sugrąžintų,
Nuo kurio Jaunystė ją atskyrė,
Kuri tuštybėmis ją girdė;
Ir dabartis taip trumpai jai trunka,
Kad nėra nei skaičiaus, nei saiko:
Bet kad ir kaip reikalai klostytųsi,
Kas Meile nori mėgautis be trūkumo,
Vaisiaus ten turi ieškoti ir jis, ir ji,
Kokia ji bebūtų, ponia ar mergelė,
Nors dėl malonumo
Jie neturėtų savo dalies atsisakyti.
Bet aš gerai žinau, kad yra daug tokių,
Kurios nenori būti nėščios,
Ir jei jos tokios yra, joms tai sunku:
Bet jos nekelia dėl to bylos ar triukšmo,
Nebent kokia kvaila ir paika,
Kur Gėda neturi jokios valdžios.
Trumpai tariant, visi su malonumu sutinka,
Tie, kurie prie to darbo prisiriša,
Jei tai nėra žmonės, kurie nieko neverti,
Kurie už pinigus pigiai parsiduoda,
Nes jos nėra įstatymų saistomos
Dėl jų bjaurių suteptų gyvenimų.
Bet tikrai niekada nebus gera moteris,
Kuri dėl dovanų ėmimo parsiduoda:
Joks žmogus neturėtų niekada prisirišti
Prie moters, kuri savo kūną nori parduoti.
Ar jis mano, kad moteris brangina savo kūną,
Kuri visiškai gyvą jį leidžia nulupti?
Tikrai yra vargšas ir sumindytas
Žmogus, kuris taip bjauriai yra apgaunamas,
Kuris mano, kad tokia moteris jį myli,
Dėl to, kad savo draugu jį vadina,
[36-37 psl.]
Ir kad ji jam juokiasi ir jį džiugina.
Tikrai joks toks gyvulys
Neturi būti vadinamas drauge,
Ir nėra verta būti mylima.
Nereikia niekuo vertinti moters,
Kuri siekia vyrą apiplėšti.
Aš nesakau, kad ji negali priimti
Dėl paguodos ir dėl pramogos,
Papuošalo, jei jos draugas
Jį jai davė ar atsiuntė;
Bet kad ji jo neprašytų,
Nes ji jį paimtų labai bjauriai:
Ir iš savųjų taip pat jam duotų,
Jei tai padaryti gali be gėdos;
Taip jų širdys kartu susijungia,
Gerai vienas kitą myli, gerai vienas kitam duoda.
Nemanykite, kad aš juos išskiriu,
Aš labai noriu, kad jie eitų kartu,
Ir darytų viską, ką turi daryti,
Kaip mandagūs ir malonūs;
Bet nuo kvailos Meilės tegu saugosi,
Nuo kurios širdys užsidega ir dega,
Ir tebūna Meilė be godumo,
Kuris netikras širdis imti kursto.
Gera meilė turi gimti iš tyros širdies,
Dovanos neturi būti jos valdovės,
Nei tai, ką teikia kūniška paguoda:
Bet meilė, kuri tave laiko kilpoje,
Kūniškus malonumus tau vaizduoja,
Taip, kad tu neturi kitur savo tikslo:
Todėl nori tu Rožę turėti,
Tu negalvoji jokio kito turto turėti;
Bet tu nesi per du pirštus nuo to,
Tai yra tai, kas tavo odą plonina,
[38 psl.]
Ir kas visas dorybes iš tavęs atima.
Labai priėmei skausmingą svečią,
Kai Meilę kada nors apgyvendinai;
Blogą svečią savo namuose turi,
Todėl tau patariu, kad laukan jį išmestum,
Nes jis iš tavęs atima visas mintis,
Kurios tau turi į naudą išeiti:
Neleisk jam daugiau ten pasilikti.
Per daug didelei nelaimei atiduotos
Širdys, kurios Meilės apsvaigintos;
Galiausiai dar tai sužinosi,
Kai savo laiką ten būsi praradęs,
Ir iššvaistęs savo jaunystę
Šiame skausmingame džiaugsme.
Jei tu gali dar tiek gyventi,
Kad nuo Meilės save pamatytum laisvą,
Laiką, kurį būsi praradęs, apraudosi,
Bet susigrąžinti jo negalėsi,
Net jei galiausiai ištrūksi:
Nes Meilėje, kurioje tu įkliuvai,
Daugelis ten praranda, drįstu sakyti,
Protą, laiką, turtą, kūną, sielą ir garbę.
Pastabos:
- Charibdė – jūrų pabaisa graikų mitologijoje, siurbianti vandenį ir sukelianti sūkurius. Čia naudojama kaip pavojaus metafora.
- Genijus (Genius) – alegorinė figūra, Gamtos kunigas, skatinantis prokreaciją.
- Tulijus – Markas Tulijus Ciceronas, romėnų oratorius ir filosofas, parašęs veikalą „Apie senatvę“ (De Senectute).
Įsimylėjėlis.
Taip Protas mane mokė;
Bet Meilė viską trukdė
Kad nieko iš to nepadaryčiau,
Nors ir gerai supratau
Žodis po žodžio visą dalyką,
Bet Meilė taip stipriai mane traukia,
Kad per visas mano mintis mane veja
Kaip tas, kuris visur turi savo medžioklės plotus,
Ir visą laiką laiko mano širdį po savo sparnu.
Iš mano galvos su kastuvu,
[39 psl.]
Kai sėdėdamas klausausi pamokslo,
Per vieną ausį išmeta
Viską, ką Protas į kitą įdeda,
Taip kad ji praranda visą savo vargą,
Ir pripildo mane pykčiu ir įniršiu:
Tada pradėjau jai piktai sakyti:
Ponia, jūs norite mane išduoti,
Argi turėčiau žmonių nekęsti?
Tad ar nekęsiu aš visų žmonių,
Kadangi meilės nėra geros?
Niekada nemylėsiu tyra meile,
O gyvensiu visada neapykantoje:
Tada būsiu mirtinas nusidėjėlis,
Tikrai, prisiekiu Dievu, blogesnis už vagį.
Čia negaliu suklysti,
Per vieną pusę turiu išeiti:
Arba mylėsiu, arba nekęsiu,
Bet tikiuosi, kad pasirinksiu
Neapykantą tik pabaigoje,
Nors Meilė neverta nė skatiko.
Gerą patarimą man davėte dabar,
Jūs, kuri visada man pamokslavote,
Kad turėčiau atsisakyti Meilės;
Dabar kvailys tas, kuris nenori jumis tikėti.
Taip pat priminėte man
Kitą nežinomą meilę,
Kurios negirdėjau jūsų peikiant,
Kuria žmonės gali vienas kitą mylėti:
Jei norėtumėte man ją apibrėžti,
Kvailiu galėčiau save laikyti,
Jei noriai jos neklausyčiau,
Kad sužinočiau bent, ar galėčiau
Išmokti Meilės prigimtis,
Jei jums malonu būtų paaiškinti.
[42-43 psl.]
Protas.
Tikrai, gražusis drauge, kvailas esi,
Kad nevertini nė šiaudo
To, ką tavo naudai tau pamokslauju;
Tad noriu dar vieną pamokslą pasakyti;
Nes iš visų jėgų esu pasiruošusi
Įvykdyti tavo gerą prašymą;
Bet nežinau, ar tau tai daug padės.
Meilių yra daugelio rūšių,
Be tos, kuri tave taip pakeitė,
Ir iš tavo teisingo proto išvedė:
Blogą valandą tapai jos pažįstamu,
Dėl Dievo, saugokis, kad daugiau jos nepažintum.
Draugystė vadinama viena:
Tai gera bendra valia
Tarp žmonių be nesantaikos,
Pagal Dievo palankumą,
Ir tebūnie tarp jų bendrystė
Visų jų gėrybių meilėje;
Taip, kad dėl jokio tikslo
Negalėtų būti išimties.
Tenebūna vienas lėtas padėti kitam,
Kaip tvirtas, išmintingas ir paslaptingas žmogus,
Ir ištikimas; nes nieko neverta
Protas, kur trūksta ištikimybės.
Kad vienas viską, ką drįsta galvoti,
Galėtų savo draugui papasakoti,
Kaip sau pačiam saugiai,
Be įtarimo dėl išdavystės.
Tokius papročius turi turėti ir dažniausiai turi
Tie, kurie nori tobulai mylėti;
Negali būti žmogus toks draugiškas,
Jei nėra toks tvirtas ir stabilus,
[44-45 psl.]
Kad dėl likimo nesikeistų,
Taip, kad viename taške visada rastųsi,
Ar turtingas, ar vargšas, jo draugas,
Kuris visą širdį į jį sudėjo:
Ir jei mato jį linkstant į skurdą,
Jis neturi tiek laukti,
Kad tas paprašytų jo pagalbos;
Nes gerumas, padarytas per prašymą,
Yra per daug brangiai parduotas
Širdims, kurios yra didžios vertės.
XXXV
Čia yra Vargšas priešais
Savo tikrą Draugą, prašantis,
Kad jis norėtų jam padėti bėdoje,
Savo turtą jam į rankas įdėdamas.
Labai jaučia didelę gėdą narsus žmogus,
Kai prašo, kad jam duotų;
Labai apie tai galvoja, labai nerimauja,
Labai jaučiasi nepatogiai prieš prašydamas,
Tokią gėdą jaučia sakydamas savo žodį,
Ir taip bijo atstūmimo.
Bet kai tokį randa,
Kurį prieš tai tiek išbandė,
Kad yra tikras dėl jo meilės,
Nori jam džiaugsmą ir skundą išreikšti
Apie visus atvejus, kuriuos drįsta galvoti,
Be gėdos dėl jokio dalyko:
Nes kaipgi jis galėtų gėdytis,
Jei kitas yra toks, kaip aš tau pasakoju?
Kai savo paslaptį jam pasakys,
Niekada trečias jos nesužinos;
[46-47 psl.]
Nei priekaištų jis nebijo,
Nes išmintingas žmogus savo liežuvį saugo:
To negalėtų padaryti joks kvailys:
Joks kvailys nemoka savo liežuvio nutildyti.
Daugiau padarys: jis jam padės
Viskuo, kuo tik galės,
Laimingesnis darydamas, tiesą sakant,
Nei jo draugas gaudamas.
Ir jei jis jam nepateikia prašymo,
Argi jis nejaučia mažiau vargo
Nei tas, kuris jo paprašė,
Tokia didelė yra meilės valdžia;
Ir pusę jo sielvarto neša,
Ir kuo gali, guodžia jį,
Ir džiaugsmo turi savo dalį,
Jei meilė teisingai padalinta.
Pagal šios draugystės įstatymą,
Sako Tulijus viename savo veikale,
Kad turime pateikti prašymą
Savo draugams, jei jis garbingas;
Ir jų prašymą įvykdyti,
Jei jame yra teisė ir protas;
Neturi būti kitaip daroma,
Išskyrus du atvejus, kuriuos jis išskiria:
Jei norėtų juos mirčiai atiduoti,
Turime galvoti, kaip juos išgelbėti;
Jei užpuolama jų garbė,
Saugokime, kad nebūtų apšmeižta.
Šiais dviem atvejais įstatymus ginti,
Nelaukiant teisės ir proto:
Kiek meilė gali pateisinti,
To neturi joks žmogus atsisakyti.
Ši meilė, kurią tau čia aiškinu,
Nėra priešinga mano tikslui;
[48-49 psl.]
Šią aš noriu, kad tu sektum,
Ir noriu, kad kitos meilės vengtum;
Ši miršta su visa dorybe,
Bet ana pasmerkia žmones mirčiai.
Nuo kitos meilės noriu tave atitraukti,
Kuri yra priešinga gerai meilei,
Ir labai verta peikimo;
Tai apsimestinis noras mylėti
Širdyje, sergančioje negalia
Godumo pelnui.
Ši meilė yra tokioje pusiausvyroje,
Kai tik ji praranda viltį
Gauti naudą, kurią nori pasiekti,
Jai tenka išnykti ir užgesti;
Nes negali būti gerai įsimylėjusi
Širdis, kuri nemyli žmonių dėl jų pačių;
Veikiau apsimetinėja ir juos glosto
Dėl naudos, kurios tikisi.
Tai meilė, kuri ateina iš likimo,
Kuri užtemsta kaip mėnulis,
Kurį žemė aptemdo ir uždengia,
Kai mėnulis patenka į jos šešėlį;
Tada praranda tiek savo šviesos,
Kiek praranda saulės vaizdo;
Ir kai praeina šešėlį,
Vėl tampa visa apšviesta
Spindulių, kuriuos saulė jai rodo,
Kuri iš kitos pusės šviečia priešais.
Ši meilė yra tokios prigimties,
Nes dabar šviesi, dabar tamsi;
Kai tik skurdas ją apgaubia
Savo bjauriu tamsiu apsiaustu,
[50-51 psl.]
Kad ji nebemato turto spindint,
Jai tenka aptemti ir bėgti;
Ir kai turtai jai vėl sušvinta,
Visiškai šviesią ją sugrąžina;
Nes ji dingsta, kai turtai dingsta,
Ir atsiranda, kai tik jie vėl pasirodo.
Meilės, kurią tau čia vadinu,
Yra mylimi visi turtingi žmonės,
Ypač godieji,
Kurie nenori savo širdies nuplauti
Nuo didelio purvo ir ydos
Godžiosios Gobšybės.
Tad labiau raguotas nei šakotas elnias
Yra turtingas žmogus, kuris manosi esąs mylimas.
Argi tai nėra didelė kvailystė?
Yra tikra, kad jis visai nemyli.
Ir kaip jis mano, kad jį myli,
Jei dėl to savęs nevadina kvailiu?
Šiuo atveju jis nėra protingas,
Ne daugiau nei gražus šakotas elnias:
Dėl Dievo, tas turi būti draugiškas,
Kuris trokšta tikrų draugų:
Kad jis nemyli, galiu įrodyti,
Kai jis turi savo turtą; paskui
Kai mato savo draugus vargšus,
Ir priešais juos jį laiko ir saugo,
Ir visada saugoti ketina,
Tol, kol burna jam bus užčiaupta,
Ir kol pikta mirtis jį parblokš;
Nes jis verčiau leistų
Savo kūną dalimis padalinti,
Nei leistų jam nuo savęs atsiskirti;
Taip kad nieko jiems nepadalija.
Tad čia Meilė neturi jokios dalies,
[52-53 psl.]
Nes kaip galėtų būti draugystė
Širdyje, kuri neturi jokio gailesčio?
Tikras tuo lieka, kai tai daro,
Nes kiekvienas žino savo paties darbą.
Tikrai labai turi būti peikiamas
Žmogus, kuris nemyli ir nėra mylimas.
Ir kadangi prieiname prie Fortūnos,
Ir apie jos meilę kalbame,
Noriu tau pasakyti didį stebuklą,
Niekada, manau, negirdėjai jam lygaus.
Nežinau, ar galėsi tuo patikėti,
Vis dėlto tai tiesa;
Ir taip randama parašyta,
Kad vertingesnė ir naudingesnė
Fortūna pikta ir priešinga,
Nei švelni ir maloninga;
Ir jei tai tau atrodo abejotina,
Tai gerai įrodoma argumentu,
Kad maloningoji ir švelnioji
Jiems meluoja, ir juos apgauna bei sukvailina,
Ir žindo juos kaip motina,
Kuri neatrodo esanti karti.
Dedasi esanti ištikima,
Kai jiems dalija savo brangenybes,
Kaip garbę ir turtus,
Orumą ir aukštus postus,
Ir jiems žada stabilumą
Kintamumo būsenoje,
Ir visus juos maitina tuščia šlove
Pasaulietinėje laimėje.
Kai ant savo rato juos iškelia,
Tada jie manosi esą tokie dideli valdovai,
Ir savo padėtį mato tokią tvirtą,
Kad niekada negalės nukristi;
[54-55 psl.]
Ir kai į tokią padėtį juos pastatė,
Priverčia tikėti, kad jie turi draugų
Tiek, kad nemoka jų suskaičiuoti,
Ir negali nuo jų apsiginti,
Kad jie neitų aplink juos ir neateitų,
Ir kad nelaikytų jų valdovais,
Ir nežadėtų jiems savo tarnystės
Iki savo marškinių atidavimo:
Taip, iki kraujo praliejimo,
Kad juos apgintų ir apsaugotų,
Pasiruošę paklusti ir juos sekti
Visas dienas, kurias turi gyventi:
Ir tie, kurie tokius žodžius girdi,
Jais didžiuojasi ir jais tiki
Lyg tai būtų Evangelija;
O viskas tėra meilikavimas ir apgaulė,
Kaip jie vėliau sužinotų,
Jei visus savo turtus būtų praradę,
Kad neturėtų iš kur atgauti,
Tada pamatytų draugus veikiant:
Nes iš šimto tariamų draugų,
Būtų kompanionai ar giminės,
Jei vienas jiems galėtų likti,
Dievą už tai turėtų garbinti.
Ši fortūna, kurią paminėjau,
Kai su žmonėmis gyvena,
Ji sudrumsčia jų pažinimą,
Ir maitina juos nežinojimu.
Bet priešinga ir piktoji,
Kai iš jų didžios padėties juos nuverčia,
Ir numeta aplink savo ratą,
Nuo viršūnės atbulai į purvą,
Ir uždeda jiems, kaip pamotė,
Ant širdies skausmingą pleistrą,
[56-57 psl.]
Sumirkytą ne rūgščiame vyne,
Bet skurde, pavargusiame ir liesame:
Ši parodo, kad ji yra tikra,
Ir kad niekas neturėtų pasitikėti
Laiminga fortūna,
Nes joje nėra jokio saugumo.
Ši leidžia pažinti ir sužinoti,
Kai tik jie praranda savo turtą,
Kokia meile juos mylėjo tie,
Kurie anksčiau buvo jų draugai:
Nes tuos, kuriuos laimė duoda,
Nelaimė taip nustebina,
Kad jie visi tampa priešais,
Ir nelieka nė vieno, nė pusės;
Priešingai, bėga nuo jų ir išsižada,
Kai tik pamato juos vargšus.
Ir tuo dar neapsiriboja,
Bet visose vietose, kur ateina,
Eina jų peikdami ir šmeiždami,
Ir vadindami kvailais nelaimėliais:
Net tie, kuriems daugiausia gero padarė,
Kai matėsi savo didybėje,
Eina liudydami linksmu balsu,
Kad jiems gerai matyti jų kvailystė,
Neranda nė vieno, kuris jiems padėtų;
Bet tikrieji draugai jiems pasilieka,
Kurių širdys tokios kilnios,
Kad jie nemyli dėl turtų,
Nei dėl jokios naudos, kurios tikisi;
Šie jiems padeda ir gina:
Nes Fortūna į juos nieko neįdėjo:
Visada myli tas, kas yra draugas.
Kas prieš draugą trauktų kardą,
Argi nebūtų meilės nukirtęs?
[58-59 psl.]
Išskyrus du atvejus, kuriuos noriu pasakyti,
Prarandama ji per puikybę, per pyktį,
Per priekaištą, per atskleidimą
Paslapčių, kurias reikia slėpti;
Ir per skausmingą žaizdą
Nuodingo šmeižto.
Draugas šiais atvejais pabėgtų,
Joks kitas dalykas nepakenktų;
Bet tokie draugai labai gerai išbandomi,
Jei tarp tūkstančio vieną tokį randa:
Ir dėl to, kad joks turtas
Neprilygsta draugo vertei,
Ir negalėtų taip aukštai pasiekti,
Kad draugo vertė nebūtų didesnė,
Nes visada geriau vertas draugas kelyje,
Nei pinigai dirže;
Ir Fortūna nelaimingoji,
Kai ant žmonių užgriūva,
Savo nelaime padaro taip,
Kad viską taip aiškiai pamato,
Kad priverčia juos rasti savo draugus,
Ir per patirtį įrodyti,
Kad jie verti daugiau nei bet koks turtas,
Kurį galėtų pasaulyje turėti;
Todėl jiems naudingesnė neganda
Daugiau nei klestėjimas;
Nes per šią jie turi nežinojimą,
O per negandą – žinojimą.
Ir vargšas, kuris tokiu bandymu
Tikrus draugus nuo netikrų atskiria,
[60-61 psl.]
Ir juos pažįsta ir atskiria,
Kai jis bus turtingas pagal norą,
Kad visi visada jam siūlė
Širdis ir kūnus ir viską, ką turėjo,
Ką jis būtų norėjęs tada pirkti,
Kad būtų žinojęs tai, ką žino dabar?
Mažiau būtų buvęs apgautas,
Jei tada būtų tai pastebėjęs;
Todėl jam suteikia didesnę naudą,
Kadangi iš kvailio padarė išminčių
Nelaimė, kurią jis patiria,
Nei turtas, kuris jį apgauna.
Ir nepadaro turtai turtingu
To, kuris į lobį juos įdeda:
Nes tik pakankamumas
Padaro žmogų gyvenantį turtingai:
Nes toks neturi vertės dviejų duonos kepalų,
Kuris yra labiau pasiturintis ir turtingesnis
Nei toks su šimtu pūrų kviečių.
Ir galiu tau gerai pasakyti kaip,
Kad jis yra, tikėtina, pirklys,
Ir jo širdis tokia nelaiminga,
Kad jis pakankamai prisirūpino,
Prieš šiai krūvai susikaupiant;
Ir nenustoja rūpintis
Didinti ir dauginti,
Ir niekada gana neturės,
Niekada tiek įgyti nemokės.
Bet kitas, kuris nepasitiki,
Tik kad turėtų tą dieną pragyvenimą,
Ir jam pakanka to, ką uždirba,
Kai jis gyvena iš savo uždarbio,
Ir nemano, kad jam ko trūksta,
Nors neturi vertės nė skatiko,
[62-63 psl.]
Bet gerai mato, kad užsidirbs
Pavalgymui, kai bus reikalas;
Ir kad įsigytų apavą,
Ir tinkamą drabužį;
Arba jei atsitinka, kad jis serga,
Ir randa visus valgius neskanius,
Tai jis vis tiek pamąsto,
Kad išvengtų blogo kelio,
Ir kad išeitų iš pavojaus,
Kad jam nereikės valgyti;
Arba kad su mažai maisto
Apsieis, kaip ten bebūtų,
Arba bus nuneštas į Dievo Namus (ligoninę),
Ten bus labai paguostas,
Arba galbūt jis visai negalvoja,
Kad kada nors galėtų patekti į tokią padėtį;
Arba jei tiki, kad tai jam nutiks,
Pagalvoja prieš ligai užpuolant,
Kad laiku sutaupys
Kad apsirūpintų, kai ten bus;
Arba jei taupyti jam nerūpi,
Tegul ateina šaltis ir karštis,
Arba alkis, kuris priverstų jį mirti,
Jis galvoja, galbūt, ir tuo guodžiasi,
Kad kuo greičiau pasibaigs,
Tuo greičiau į rojų nueis;
Nes jis tiki, kad Dievas jam jį dovanos,
Kai jis paliks dabartinį tremtį.
Pitagoras taip pat sako,
Jei kada matei jo knygą,
Kurią vadina Auksinėmis eilėmis,
Dėl knygos posakių gerbiamą:
Kai tu iš kūno išeisi,
Visiškai laisvas į šventą dangų nueisi,
[64-65 psl.]
Ir paliksi žmogiškumą,
Gyvendamas grynoje Dievystėje.
Labai vargšas ir naivus kvailys
Tas, kuris tiki, kad čia yra jo šalis,
Nėra mūsų šalis žemėje;
Tą galima gerai sužinoti iš mokytų žmonių,
Kurie skaito Boecijų apie Paguodą,
Ir sakinius, kurie ten glūdi,
Kas didelį gėrį pasauliečiams padarytų
Tas, kas gerai jiems tai išverstų.
Arba jei jis toks, kuris moka gyventi
Iš to, ką jo renta jam duoda,
Ir netrokšta kito turto,
Veikiau mano esąs be skurdo;
Nes, kaip sako mūsų mokytojas,
Niekas nėra vargšas, jei savęs tokiu nelaiko,
Būtų karalius, riteris ar valkata.
Daugelis valkatų turi širdis tokias linksmas,
Nešdami anglies maišus Grėvės aikštėje,
Kad vargas jų niekuo neslegia:
Nes jie kantriai dirba,
Ir šoka, ir trypia, ir šokinėja,
Ir eina į Šventą Marcelį žarnokų,
Ir nevertina lobio dviejų statinių vertės;
Veikiau išleidžia smuklėje
Visą savo uždarbį ir santaupas,
Paskui vėl eina nešti naštų
Su džiaugsmu, ne su liūdesiu,
Ir sąžiningai savo duoną užsidirba,
Nes vogti ar atimti nesiteikia;
Paskui vėl eina prie statinės, ir geria,
Ir gyvena taip, kaip gyventi privalo.
[66-67 psl.]
Visi jie turtingi gausybėje,
Jei mano turį pakankamai,
Daugiau, tai žino teisingasis Dievas,
Nei jei jie būtų palūkininkai:
Nes palūkininkas, gerai tau tvirtinu,
Negalėtų būti turtingas,
Veikiau visi yra vargšai ir stokojantys,
Tokie yra godūs ir geidžiantys.
Ir taip pat tiesa, kam bepatiktų,
Joks pirklys negyvena patogiai:
Nes savo širdį įdėjo į tokį karą,
Kad dega visada daugiau įgyti;
Ir niekada neturės pakankamai įgijęs,
Taip bijo prarasti įgytą turtą,
Ir bėga paskui likusį,
Kurio niekada nepamatys turįs,
Nes nieko taip netrokšta
Kaip įgyti kito turtą.
Ėmėsi nuostabaus vargo,
Jis siekia išgerti visą Seną,
Kurios niekada tiek išgerti negalės,
Kad visada daugiau liks.
Tai sielvartas, tai degimas,
Tai kančia, kuri visada tęsiasi;
Tai skausmas, tai mūšis,
Kuris jam pjauna vidurius,
Ir spaudžia jį tokiu trūkumu,
Kuo daugiau įgyja, tuo daugiau jam trūksta.
Advokatai ir gydytojai
Yra visi surišti šiuo ryšiu;
Jie už pinigus mokslą parduoda,
Visi ant šios virvės kabo:
Tokį saldų ir malonų turi pelną,
Kad tas norėtų už vieną ligonį,
[68-69 psl.]
Kurį turi, turėti keturiasdešimt,
O anas už vieną bylą trisdešimt;
Tikrai du šimtus, tikrai du tūkstančius,
Taip juos degina godumas ir apgaulė.
Taip yra ir dvasininkai, kurie keliauja per žemę,
Kai jie pamokslauja, kad įgytų
Garbės, ar malonių, ar turtų,
Jie turi širdis tokiame varge,
Jie negyvena sąžiningai,
Bet virš visų ypač
Tie, kurie dėl tuščios šlovės siekia:
Savo sielų mirties ieško.
Apgautas yra toks apgavikas,
Nes žinokite, kad toks pamokslininkas,
Kiek jis kitiems bepadėtų,
Sau nepadaro jokios naudos:
Nes geras pamokslavimas
Gali kilti iš blogo ketinimo,
Kuris nieko tam nepadėjo,
Kiek bepadarytų kitiems išganymo;
Nes jie iš to ima gerą pavyzdį,
O šis tuščia šlove prisipildo.
Bet dabar palikime tokius pamokslininkus,
Ir pakalbėkime apie kaupikus.
Tikrai Dievo nemyli ir nebijo,
Kai tokius pinigus į lobį krauna,
Ir laiko daugiau nei reikia:
Kai į vargšus lauke žiūri
Nuo šalčio drebančius, iš bado mirštančius,
Dievas jiems už tai mokės atlyginti.
Trys didelės nelaimės ištinka
Tuos, kurie tokius gyvenimus gyvena:
Su dideliu vargu ieško turtų,
Baimė laiko juos dideliame sielvarte,
[70-71 psl.]
Kol jie nenustoja saugoti:
Galiausiai su skausmu juos palieka.
Tokioje kančioje miršta ir gyvena
Tie, kurie didžių turtų siekia;
Ir tai yra tik dėl trūkumo
Meilės, kurios pasaulyje stinga;
Nes tie, kurie turtus kaupia,
Jei juos mylėtų, ir jie kauptų,
Ir gera meilė visur karaliautų,
Kad nedorybė jos nesulaužytų,
Bet daugiau duotų tas, kas daugiau turėtų,
Tiems, kuriuos žinotų esant stokojančius,
Arba skolintų, ne už palūkanas,
Bet iš tyros ir grynos meilės,
Dėl ko jie į gėrį linktų,
Ir nuo Dykinės apsigintų,
Pasaulyje nebūtų jokio vargšo,
Ir jokio turto nereikėtų.
Bet pasaulis toks velniškas,
Kad jie padarė meilę parduodamą.
Niekas nemyli, tik kad gautų naudos,
Dėl dovanų ar tarnystės išgavimo;
Net moterys nori parsiduoti:
Blogą galą tegul tokia prekyba gauna!
Taip Apgaulė viską sugadino,
Per kurią gėrybės, anksčiau bendros,
Buvo žmonių pasisavintos;
Taip yra godumo surišti,
Kad savo prigimtinę laisvę
Pajungė žemai vergijai;
Kad jie visi yra vergai savo pinigų,
Kuriuos laiko uždarytus savo svirnuose:
Laiko! Tikrai veikiau yra laikomi,
Kai į tokią bėdą pateko;
[72-73 psl.]
Savo turtą padarė savo valdovu
Tie vargšai žemiški rupūžės.
Turtas nėra vertingas, tik išleidimui:
To jie nemoka suprasti,
Veikiau nori visi į tai atsakyti,
Kad turtas nėra vertingas, tik slėpimui.
Nėra tiesa, bet jie gerai jį slepia,
Niekada jo neišleidžia ir neduoda;
Kaip ten bebūtų, jis bus išleistas,
Net jei juos visus pakartų:
Nes galiausiai, kai bus mirę,
Kam nors jį paliks,
Kuris linksmai jį išleis,
Ir niekada jokios naudos jiems neatneš;
Ir jie nėra tikri dar,
Ar jį išlaikys iki tolei.
Nes kažkas gali uždėti ranką,
Kuris viską rytoj išsineš.
Turtams daro didelę skriaudą,
Kai atima iš jų jų prigimtį.
Jų prigimtis yra ta, kad turi tekėti
Kad žmonėms padėtų ir pagelbėtų,
Nebūtų taip stipriai uždaryti;
Tam juos Dievas paruošė:
Dabar juos laiko kalėjime paslėptus.
Bet turtai tokių šeimininkų,
Kurie geriau, pagal jų paskirtį,
Turėtų būti dalijami,
Atkeršija garbingai;
Nes paskui juos gėdingai
Juos velka, tampo ir drasko,
Trimis kalavijais jiems širdį perveria.
[74-75 psl.]
Pirmasis yra įgijimo vargas;
Antrasis, kuris širdį jiems spaudžia,
Tai baimė, kad kas jų neatimtų ar nepavogtų,
Kai jie juos sudėjo kartu,
Dėl to jie nerimauja be paliovos;
Trečiasis yra skausmas palikti,
Kaip aš tau sakiau anksčiau,
Blogai jie save apgaudinėja.
Taip Pinigas atkeršija,
Kaip ponia karalienė ir laisvoji,
Vergams, kurie ją laiko uždarytą.
Ramybėje laikosi ir ilsisi,
Ir verčia nelaimėlius budėti,
Ir rūpintis, ir vargti.
Po kojomis taip trumpai juos laiko ir tramdo,
Kad ji turi garbę, o jie gėdą,
Ir kančią, ir žalą,
Kad jie nyksta jos vergijoje.
Naudos nepadaro tokiu saugojimu,
Bent jau tam, kuris ją saugo;
Bet be abejonės ji pasiliks
Kam nors, kai šis mirs,
Kuris nedrįso jos užpulti,
Nei priversti bėgti ar šokinėti.
Bet narsūs vyrai ją užpuola,
Ir ją apjoja ir užšoka,
Ir tiek pentinais ją muša,
Kad jie tuo džiaugiasi ir linksminasi
Dėl širdies, kurią turi plačią ir dosnią.
Iš Dedalo ima pavyzdį,
Kuris padarė sparnus Ikarui,
Kai menu, o ne papročiu,
Laikėsi per jūrą bendro kelio:
Visiškai taip pat daro šie Pinigui,
[76-77 psl.]
Jie padaro jam sparnus skristi,
Nes veikiau leistųsi užmušami,
Nei neturėtų iš to garbės ir vertės:
Nenori būti peikiami
Dėl didelio degimo ir ydos
Godžiosios Gobšybės;
Veikiau daro dideles mandagystes,
Dėl kurių jų žygdarbiai yra vertinami
Ir šlovinami pasaulyje,
Ir jų dorybė tuo pertekli,
Ką Dievas laiko labai priimtinu
Dėl jų širdies plačios ir labdaringos:
Nes kiek Gobšybė smirdi
Dievui, kuris savo gėrybėmis pamaitino
Pasaulį, kai jį sukūrė
(To tavęs niekas neišmokė, tik aš),
Tiek jam Dosnumas malonus,
Mandagusis, geradaris.
Dievas nekenčia gobšuolių, tų bjaurių piktadarių,
Ir smerkia juos kaip stabus:
Vargšus nelaimingus vergus,
Bailius ir nesaikingus,
Kurie mano, ir kaip tiesą tai sako,
Kad jie prie turtų rišasi
Tik tam, kad būtų saugūs,
Ir kad gyventų laimėje.
Ak! mieli mirtingi turtai,
Pasakykite tad, ar jūs esate tokie,
Kad padarytumėte laimingus
Žmones, kurie taip jus įmūrijo?
Nes kuo daugiau jūsų surinks,
Tuo labiau iš baimės drebės.
Ir kaip yra laimėje
Žmogus, kuris nėra saugioje būsenoje?
[78-79 psl.]
Laimė tad jam dingtų,
Kadangi saugumo jam trūktų.
Bet kas nors, kas mane girdėtų tai sakant,
Kad mano žodžius pasmerktų ar paniekintų,
Apie Karalius man galėtų prieštarauti,
Kurie dėl savo kilmingumo išgyrimo,
Kaip paprasta liaudis mano,
Išdidžiai deda savo pastangas
Kad aplink save ginkluotų žmones,
Penkis šimtus ar penkis tūkstančius seržantų,
Ir sakoma visai bendrai,
Kad tai jiems kyla iš didelės drąsos:
Bet Dievas gerai žino visai priešingai,
Tai baimė verčia juos tai daryti,
Kuri visą laiką juos kankina ir slegia.
Geriau galėtų valkata iš pakrantės,
Saugus ir vienas visur eiti,
Ir prieš vagis šokti,
Nebijodamas jų ir jų reikalų,
Nei Karalius su savo kailiniais drabužiais,
Nešantis netgi su savimi didelę masę
Lobo, kurį taip didelį kaupia
Aukso ir brangiųjų akmenų:
Savo dalį paimtų kiekvienas vagis;
Ką jis neštųsi, iš jo atimtų,
Ir galbūt nužudyti jį norėtų.
Taip jis būtų, tikiu, nužudytas,
Prieš iš ten pajudėdamas:
Nes vagys bijotų,
Jei gyvą pabėgti jį leistų,
Kad jis nelieptų jų kur nors suimti,
Ir savo jėga nuvesti pakarti:
Savo jėga! Bet per savo žmones,
Nes jo jėga neverta dviejų obuolių
[80 psl.]
Prieš valkatos jėgą,
Kuris eitų tokia drąsia širdimi:
Per savo žmones! Prisiekiu, aš meluoju,
Arba netinkamai sakau.
Tikrai jie nėra jo,
Nors jis turi virš jų valdžią;
Valdžią, ne, bet tarnystę,
Nes jis turi juos laikyti laisvėje:
Veikiau jis yra jų; nes kai jie norės,
Savo pagalbą iš karaliaus atims,
Ir karalius visai vienas liks
Taip greitai, kaip liaudis norės:
Nes jų gerumas ir jų narsa,
Jų kūnai, jų jėgos, jų išmintis
Nėra jo, ir nieko ten nėra,
Gamta gerai jam tai paneigė:
Nei Fortūna negali padaryti,
Kad ir kokia maloninga žmonėms būtų,
Kad kokie nors daiktai būtų jų,
Kad ir kaip būtų juos užkariavę,
Kuriuos Gamta padaro jiems svetimus.
[81 psl.]
Įsimylėjėlis.
Ak! Ponia, dėl angelų karaliaus,
Pamokykite mane vis dėlto,
Kokie dalykai gali būti mano;
Ir jei ką nors savo galiu turėti:
Tai aš labai norėčiau sužinoti.
Protas.
Taip, atsakė Protas;
Bet aš neturiu omenyje lauko nei namo,
[82-83 psl.]
Nei drabužių, nei tokių papuošalų,
Nei jokių žemiškų valdų,
Nei jokio baldo.
Turi žymiai geresnį ir brangesnį dalyką,
Visus gėrius, kuriuos savyje jauti,
Ir kuriuos taip gerai pažįsti,
Kurie tau pasilieka be perstojo,
Taip, kad negali tavęs palikti
Kad kitam taip pat patarnautų;
Šie turtai yra tavo teisėtai:
Iš kitų turtų, kurie yra išoriniai,
Tu neturi nė seno diržo vertės.
Nei tu, nei joks žmogus, kuris gyvena,
Ten neturite nė pupos vertės:
Nes žinokite, kad visi jūsų daiktai
Yra jumyse pačiuose uždaryti;
Visi kiti turtai yra Fortūnos,
Kuri juos išbarsto ir surenka,
Ir atima ir duoda savo valia,
Kuo kvailius verčia juoktis ir liūdėti;
Bet nieko, ką Fortūna padarytų,
Joks išmintingas žmogus nevertintų,
Nei jo nepadarytų linksmu ar liūdnu
Jos skriejančio rato apsisukimas:
Nes visi tokie dalykai yra per daug abejotini,
Dėl to, kad jie nėra stabilūs:
Todėl nėra vertinga jos meilė,
Niekada narsiam žmogui nepatiko,
Ir nėra teisinga, kad ji jam patiktų,
Kai dėl tiek mažai ji užtemsta;
Ir todėl nori, kad tu tai žinotum,
Kad dėl nieko savo širdies ten nepririštum,
Jei dar nesi tuo užkrėstas;
Bet tai būtų per didelė nelaimė,
[84-85 psl.]
Jei nuo šiol tuo susiteptum,
Ir jei tiek prieš žmones nusidėtum,
Kad jų draugu vadintumeisi,
Ir tik jų turtą mylėtum,
Arba naudą, kuri iš jų tau ateitų.
Joks narsus žmogus to nelaikytų gėriu.
Šią meilę, kurią tau čia apsakiau,
Venk jos kaip bjaurios ir niekingos,
Ir nustok mylėti per meiles,
Ir būk protingas ir tikėk manimi.
Bet dėl kito dalyko matau tave kvailą,
Kai man primetei tokią blogybę,
Kad aš tau įsakau neapykantą;
Dabar sakyk, kada, kokioje vietoje, kaip.
Įsimylėjėlis.
Jūs nenustojote šiandien sakyti,
Kad aš turiu savo valdovą niekinti,
Dėl nežinau kokios laukinės meilės.
Kas ieškotų iki pat Kartaginos,
Ir nuo rytų iki vakarų,
Ir gerai gyventų tol, kol dantys
Jam būtų iškritę nuo senatvės,
Ir bėgtų visas dienas be tingėjimo
Tiek, kiek galėtų dideliu greičiu,
Skvernus užsikišęs už diržo,
Darydamas savo apžiūrą
Per pietus, per šiaurę,
Kol būtų viską pamatęs,
Nebūtų jis to pasiekęs.
Ši meilė, apie kurią man čia kalbėjote,
Gerai buvo pasaulis nuo jos nuplautas
Nuo tada, kai Dievai pabėgo,
Kai milžinai juos užpuolė;
[86-87 psl.]
Ir Teisė, ir Skaistybė, ir Tikėjimas
Pabėgo tą kartą.
Ta Meilė buvo tokia išsigandusi,
Kad ji pabėgo, ir yra prarasta;
Teisingumas, kuris buvo sunkiausias,
Pabėgo paskutinis:
Taip jie visi paliko žemes,
Nes negalėjo pakęsti karų;
Danguje pasidarė savo buveines,
Niekada po to, jei ne per stebuklus,
Neišdrįso čia žemyn nusileisti:
Apgaulė privertė juos visus išeiti,
Kuri žemėje laiko paveldą
Savo jėga ir savo įžūlumu.
Netgi Tulijus, kuris dėjo daug pastangų
Ieškodamas rašto paslapčių,
Negalėjo tiek savo proto įtempti,
Kad daugiau nei tris poras ar keturias
Iš visų praėjusių amžių,
Nuo tada, kai šis pasaulis buvo sukurtas,
Tokios tyros meilės rastų.
Tikiu, kad mažiau jos patyrė
Iš tų, kurie jo laiku gyveno,
Kurie tokie draugai žodžiais buvo:
Dar nesu jokioje vietoje skaitęs,
Kad kas nors būtų tokią matęs.
Ir ar aš esu protingesnis už Tulijų?
Būčiau tikrai kvailas ir paikas,
Jei tokios meilės norėčiau ieškoti,
Kadangi jos nebėra žemėje.
Tokios meilės tad kur ieškočiau,
Kai čia žemai jos nerasčiau?
Ar galiu skristi su gervėmis,
Tikrai šokti virš debesų,
[88-89 psl.]
Kaip darė gulbė Sokratas?
Nenoriu daugiau kalbėti, jau nutilu.
Nesu tokios kvailos vilties;
Dievai pamanytų galbūt,
Kad aš puolu rojų,
Kaip darė milžinai seniau:
Tad galėčiau būti nutrenktas žaibo,
Nežinau, ar jūs to norėtumėte,
Tad neturiu aš abejoti.
Protas.
Gražusis drauge, tarė ji, dabar klausyk:
Nereikės tau skristi,
Bet norėti, ir kiekvienas norės;
Tad tikėk be daugiau kalbų mano darbais,
Nereikia, kad kitaip dirbtum,
Jei tos meilės negali pasiekti,
Nes taip pat gerai ji gali pasilikti
Dėl tavo trūkumo kaip ir dėl kito,
Aš tave šiandien išmokysiu visai kitos:
Kitos, ne, bet tos pačios,
Kurią kiekvienas gali turėti sau,
Bet kad jis suprastų
Meilę truputį plačiau;
Kad jis mylėtų bendrai,
Ir paliktų specifiškumą;
Ir nedarytų niekada bendrystės
Iš didelio dalyvavimo.
Tu gali mylėti bendrai
Visus pasaulio žmones ištikimai;
Mylėk juos visus tiek pat, kiek vieną,
Bent jau bendra meile;
Daryk tiek, kad toks visiems būtum,
Kokius visus sau norėtum;
[90-91 psl.]
Nedaryk kitam, nei siek
Nieko, tik to, ką nori, kad tau darytų;
Ir jei taip norėtum mylėti,
Tave reikėtų laisvu paskelbti,
Ir šią privalai tu sekti,
Be šios neturi joks žmogus gyventi.
Ir kadangi šią meilę palieka
Tie, kurie daryti bloga įpranta,
Yra žemėje įsteigti teisėjai,
Kad būtų gynyba ir prieglobstis
Tam, kuriam pasaulis nusikalsta,
Kad atlygintų nusižengimą,
Kad nubaustų ir sudraustų tuos,
Kurie, šią meilę išsigynę,
Žudo žmones ir sužaloja,
Arba pagrobia, vagia ir atima,
Arba kenkia per šmeižtą,
Arba per neteisingą kaltinimą,
Arba per kokias nors nelaimes,
Ar jos būtų akivaizdžios, ar paslėptos,
Tad reikia, kad juos teistų.
Įsimylėjėlis.
Ha! Ponia, dėl teisingumo Dievo,
Apie kurį seniau buvo toks didelis garsas,
Kol apie jį kalbame,
Ir mane mokyti jūs vargstate,
Jei jums patinka, vieną žodį pamokykite.
Protas.
Sakyk kokį.
Įsimylėjėlis.
Noriai. Aš prašau,
Kad padarytumėte man sprendimą
[92-93 psl.]
Apie Meilę ir Teisingumą kartu:
Kuris vertas daugiau, kaip jums atrodo?
Protas.
Apie kokią Meilę sakai?
Įsimylėjėlis.
Apie šią,
Į kurią jūs norite, kad aš įsitraukčiau:
Nes tos, kuri į mane įsitraukė,
Aš nesiekiu statyti į teismą.
Protas.
Tikrai, kvaily, gerai darai, kad tuo tiki,
Bet jei ieškai tikro nuosprendžio,
Gera meilė verta daugiau.
Įsimylėjėlis.
Įrodykite.
Protas.
Noriai, tiesa. Kai randate
Du dalykus, kurie yra tinkami,
Būtini ir naudingi,
Tas, kuris yra labiau būtinas,
Yra vertingesnis.
Įsimylėjėlis.
Ponia, tai tiesa.
Protas.
Dabar tad gerai atkreipk dėmesį čia,
Abiejų prigimtį stebėk;
[94-95 psl.]
Šie du dalykai, kur tik jie gyvena,
Yra būtini ir naudingi.
Įsimylėjėlis.
Tiesa yra.
Protas.
Tad sakau apie juos tiek,
Kad geriau vertas labiau naudingas.
Įsimylėjėlis.
Ponia, gerai galiu su tuo sutikti.
Protas.
Nenoriu tad to daugiau kartoti;
Bet didesnį būtinumą turi
Meilė, kuri kyla iš gailestingumo,
Nei Teisingumas daro pakankamai.
Įsimylėjėlis.
Įrodykite, ponia, prieš eidama toliau.
Protas.
Noriai. Gerai sakau tau be apsimetinėjimo,
Kad labiau būtinas ir didesnis
Yra gėris, kuris pats savaime gali užtekti;
Todėl žymiai geriau jį pasirinkti,
Nei tą, kuriam reikia pagalbos:
Tam tu neprieštarausi.
Įsimylėjėlis.
Kodėl neleidžiate to suprasti,
Kad sužinočiau, ar yra ką prikišti?
[96-97 psl.]
Pavyzdį apie tai išgirsti norėčiau,
Kad sužinočiau, ar galėčiau su tuo sutikti.
Protas.
Prisiekiu, kai pavyzdžiu mane apkrauni,
Ir įrodymais, tai didelė našta;
Vis dėlto pavyzdį gausi,
Kadangi per tai geriau sužinosi.
Jei žmogus gali gerai laivą tempti
Neturėdamas kito reikalo pagalbai,
Kurio niekada pats vienas gerai nepatemptum,
Ar jis traukia geriau nei tu padarytum?
Įsimylėjėlis.
Taip, ponia, bent jau su virve.
Protas.
Dabar tad imk čia savo panašumą:
Ir būk gerai suprantantis,
Jei Teisingumas miegotų gulėdamas,
Tai Meilė būtų pakankama,
Kurią tu čia labai niekini,
Kad vestų gražų ir gerą gyvenimą,
Netiesiant jokio asmens;
Bet be Meilės Teisingumas, ne,
Todėl Meilė turi geresnį vardą.
Įsimylėjėlis.
Įrodykite man tai.
Protas.
Noriai:
Dabar tad patylėk tuo tarpu.
[98-99 psl.]
Teisingumas, kuris seniau karaliavo,
Tuo laiku, kai Saturnas gyveno,
Kuriam Jupiteris nupjovė sėklides
Lygiai taip, lyg tai būtų dešros,
(Labai turėjo šis kietą ir piktą sūnų)
Paskui jas įmetė į jūrą,
Iš kur Venera deivė iškilo,
Nes Knyga taip sako:
Jei ji būtų į žemę sugrįžusi,
Ir būtų taip pat gerai laikoma
Šiandien, kaip ji buvo tada,
Tai vis tiek būtų reikalas
Žmonėms tarpusavyje, kad jie vienas kitą mylėtų,
Nors ir Teisingumo laikytųsi:
Nes jei Meilė norėtų pabėgti,
Teisingumas per daug jų sunaikintų;
Bet jei žmonės gerai vienas kitą mylėtų,
Niekada vienas kitam nenusikalstų,
Ir kadangi nusikaltimas dingtų,
Teisingumas kam tarnautų?
Įsimylėjėlis.
Ponia, aš nežinau kam.
Protas.
Gerai tavimi tikiu: nes taikūs ir ramūs
Visi pasaulio žmonės gyventų,
Niekada karaliaus nei kunigaikščio neturėtų;
Nebūtų nei antstolio, nei prebosto,
Tokia liaudis būtų pamaldi.
Niekada teisėjas negirdėtų skundo:
Tad sakau, kad geriau verta Meilė
Paprasčiausiai, nei daro Teisingumas,
Kiek ji bekovotų prieš blogį,
[100-101 psl.]
Kuris buvo viešpatijų motina,
Dėl kurių laisvės žuvo.
Nes jei nebūtų blogio ir nuodėmės,
Kuriuo pasaulis yra užkrėstas,
Niekada nebūtų karaliaus matę,
Nei teisėjo žemėje pažinę.
Ir jie įrodo save blogai,
Kad jie turėtų pirmiausia
Visų pirma patys save teisti,
Kadangi jais reikia pasitikėti;
Ir būti ištikimi ir stropūs,
Ne tingūs, ne aplaidūs,
Nei godūs, melagingi, nei apsimetėliai
Kad darytų teisingumą besiskundžiantiems:
Bet dabar parduoda sprendimus,
Ir iškraipo procesus,
Ir apmokestina, ir renka, ir grobia,
Ir vargšai žmonės už viską sumoka.
Visi stengiasi kito paimti:
Toks teisėjas liepia vagį pakarti,
Kuris labiau turėtų būti pakartas,
Jei sprendimas jam būtų priimtas
Už plėšimus ir neteisybes,
Kuriuos jis savo galia padarė.
XXXVI
Kaip Virginijus bylinėjosi
Prieš Apijų, kuris nusprendė,
Kad jo dukra, viskam tinkama,
Būtų greitai Klaudijui atiduota.
Argi nebuvo vertas Apijus pakarti,
Kuris privertė savo tarną imtis
[102-103 psl.]
Per netikrus liudytojus, netikrą bylą
Prieš Virginiją mergelę,
Kuri buvo Virginijaus dukra,
Kaip sako Titas Livijus,
Kuris gerai moka atvejį papasakoti,
Dėl to, kad jis negalėjo sutramdyti
Mergelės, kuriai nerūpėjo
Nei jis, nei jo geismas.
Nedorėlis tarė auditorijoje:
Pone teisėjau, duokite nuosprendį
Už mane, nes mergelė yra mano;
Kaip savo vergę aš ją įrodyčiau
Prieš visus, kurie yra gyvi:
Nes kur ji bebūtų buvusi auginta,
Iš mano namų ji buvo pavogta
Nuo tada, beveik, kai ji gimė,
Ir atiduota Virginijui.
Tad prašau jūsų, pone Apijau,
Kad jūs man grąžintumėte mano vergę,
Nes teisinga, kad ji man tarnautų,
Ne tam, kuris ją užaugino:
Ir jei Virginijus tai neigia,
Visa tai aš esu pasiruošęs įrodyti,
Nes gerų liudytojų tam galiu rasti.
Taip kalbėjo netikras išdavikas,
Kuris netikro teisėjo buvo tarnas;
Ir kai byla taip ėjo,
Prieš Virginijui prabylant,
Kuris buvo visai pasiruošęs atsakyti
Kad savo priešininkus sumaišytų,
Nusprendė skubiu nuosprendžiu
Apijus, kad, be laukimo,
Būtų mergelė vergui atiduota.
Ir kai tą dalyką išgirdo
[104-105 psl.]
Geras narsuolis anksčiau minėtas,
Geras riteris, gerai žinomas,
Tai yra Virginijus,
Kuris gerai mato, kad prieš Apijų
Negali savo dukros apginti,
Bet jam tenka per jėgą atiduoti,
Ir jos kūną atiduoti gėdai,
Tad pakeičia gėdą į žalą
Per nuostabų sumanymą,
Jei Titas Livijus nemeluoja.
XXXVII
Kaip po nuosprendžio
Virginijus skubiai
Savo dukrai galvą nukirto,
Kuo nuo mirties ji neištrūko;
Ir geriau taip norėjo padaryti,
Nei ją atiduoti bjauriam reikalui;
Paskui galvą pristatė teisėjui,
Kuris pakliuvo į didelį tvaną.
Nes jis iš meilės, be neapykantos,
Savo gražiai dukrai Virginijai
Tuojau pat galvą nukirto,
Ir tada teisėjui pristatė
Priešais visus pilnoje taryboje;
Ir teisėjas, pagal istoriją,
Jį įsakė tuojau pat suimti
Kad jį nuvestų nužudyti ar pakarti.
Bet jo nenužudė ir nepakorė,
Nes liaudis jį apgynė,
Kuri buvo visa iš gailesčio sujudinta,
Kai tik faktas buvo sužinotas;
Pastabos:
- Charibdė (Caribdis): mitologinė jūrų pabaisa, įkūnijanti pavojingą verpetą.
- Genijus (Genius): Gamtos (Nature) kunigas, skatinantis dauginimąsi.
- Tulijus (Tulles): Markas Tulijus Ciceronas. Čia minima jo knyga „Apie senatvę“ (De Senectute).
<…>