Šventoji Rožė Limietė (Rosa de Lima), gimusi kaip Isabel Flores de Oliva, buvo pirmoji Amerikos žemyno šventoji, mistikė ir Dominikonų tretininkė, kurios gyvenimas tapo dvasinio pasiaukojimo simboliu visai Lotynų Amerikai. Gimusi 1586 metais Limoje, Peru, ispanų kilmės šeimoje, ji dar vaikystėje gavo Rožės vardą dėl savo neįtikėtino grožio, tačiau pati visą gyvenimą siekė tik vidinio sielos taurumo. Nepaisydama tėvų noro ištekinti ją už turtingo jaunikio, Rožė davė skaistybės įžadą ir, sekdama savo didžiuoju pavyzdžiu – Šv. Kotryna Sieniete, pasirinko asketišką gyvenimo būdą tėvų namų sode, kur pasistatė nedidelę celę maldai ir vienatvei.
Rožės dvasinis kelias pasižymėjo itin griežta atgaila ir mistinėmis patirtimis, kurios stebino jos amžininkus. Ji dėvėjo ašutinę, ribojo miegą ir maistą, o ant galvos slapta nešiojo sidabrinę karūną su aštriais spygliais, primenančią Kristaus erškėčių vainiką. Tačiau jos askezė nebuvo savitikslė – ji buvo glaudžiai susijusi su gailestingumo darbais. Rožė savo namuose įkūrė savotišką kliniką, kurioje slaugė apleistus ligonius, vargšus ir indėnus, matydama juose kenčiantį Kristų. Ji tikėjo, kad skausmas, priimtas su meile, turi galią atpirkti pasaulio nuodėmes ir suteikti dvasinę laisvę.
Šventoji mirė 1617 metais, būdama vos 31 metų, po ilgos ir kankinančios ligos, kurią ji priėmė su neįtikėtina kantrybe, sakydama: „Viešpatie, padidink mano kančias, bet kartu padidink ir mano meilę“. Jos laidotuvės Limoje tapo masiniu įvykiu, suvienijusiu visus visuomenės sluoksnius – nuo vicekaraliaus iki paprastų darbininkų. 1671 metais popiežius Klemensas X ją kanonizavo, paskelbdamas ne tik Peru, bet ir visų Amerikos žemynų bei Filipinų globėja. Jos kultas žaibiškai paplito, o Rožės vardas tapo naujosios krikščioniškosios civilizacijos Naujajame pasaulyje dvasiniu pamatu.
Mistinė meilė ir socialinė tarnystė
Šv. Rožė Limietė priklausė Dominikonų pasauliečių ordinui, todėl jos dvasingumas rėmėsi kontempliacijos ir veiklos derme. Ji mokė, kad be maldos ir kančios neįmanoma pasiekti Dievo malonės aukštumų, tačiau kartu pabrėžė, kad meilė Dievui yra melaginga, jei ji nepasireiškia meile artimui. Jos celė sode tapo dvasinių konsultacijų vieta, kurioje ji drąsindavo moteris siekti išsilavinimo ir dvasinės nepriklausomybės. Rožė taip pat garsėjo savo pranašystėmis ir gebėjimu matyti ateities įvykius, tačiau visada išliko gilaus nuolankumo pavyzdžiu.
Mene šventoji dažniausiai vaizduojama vilkinti baltą dominikonų sutaną ir juodą apsiaustą, su rožių vainiku ant galvos ir kūdikėliu Jėzumi ant rankų arba šalia jos. Rožės simbolika jos ikonografijoje reiškia ne tik jos vardą, bet ir dvasinį pražydimą per kančios spyglius. Peru ir kitose šalyse jos atvaizdas dažnai puošia valstybinius simbolius bei valiutą, kas rodo jos neišdildomą įtaką nacionalinei tapatybei.
- Rugpjūčio 23 d. (Lietuvoje ir kai kur kitur – rugpjūčio 30 d.) yra jos liturginio minėjimo diena.
- Ji laikoma Peru, Lotynų Amerikos, Filipinų, floristų ir sodininkų globėja.
Šv. Rožės Limietės palikimas šiandienos pasaulyje primena apie tai, kad šventumas nepažįsta geografinių sienų ir kad asmeninė auka gali turėti milžinišką poveikį visuomenei. Jos gyvenimas įrodo, kad net ir užsidarius mažoje celėje galima tapti viso žemyno dvasine motina. Šventoji Rožė išlieka užtarėja visiems, kurie ieško dvasinės ramybės išbandymų metu ir siekia savo gyvenimą paversti tyra meilės auka Dievui ir žmonėms.