Jei egzistuoja kūrinys, kuriame žydų tautos siela atsispindi tarsi skaidriame ežere, tai neabejotinai yra Psalmių midrašas (Midrash Tehillim). Žydų tradicijoje šis tekstas dar žinomas „Midrash Shocher Tov“ pavadinimu – tai nuoroda į pirmąją jo citatą iš Patarlių knygos: „Kas ieško gėrio (shocher tov), tas randa palankumą“. Tai nėra sausas akademinis komentaras; tai per tūkstantmetį supintas dvasinių homilijų, legendų (Aggadah), etinių pamokymų ir maldų audinys, aiškinantis Karaliaus Dovydo psalmių gelmę.
Šio rinkinio atsiradimo istorija yra tokia pat sluoksniuota kaip ir pati Biblija. Mokslininkai sutaria, kad pagrindinis teksto branduolys susiformavo Eretz Yisrael (Izraelio žemėje) dar amoraidų laikotarpiu (apie III–V a. po Kr.), tačiau kūrinys nebuvo užbaigtas vienu prisėdimu. Jis „augo“ kartu su tauta: vėlesni redaktoriai viduramžiais pridėdavo naujų dalių, todėl galutinė versija, kokią matome šiandien, galutinai nusistovėjo tik apie XIII a. Šiame kelyje rankraštis keliavo per Bizantiją, Italiją ir Vokietiją, kol galiausiai tapo viena labiausiai studijuojamų žydų raštijos knygų.
Dovydo balsas ir tautos skausmas
Pagrindinė „Psalmių midrašo“ ašis – Karalius Dovydas. Midraše jis vaizduojamas ne tik kaip galingas valdovas, bet ir kaip prototipinis žmogus, kurio asmeninės kančios, džiaugsmai ir nuopoliai simbolizuoja visos Izraelio tautos istoriją. Rabiniškieji autoriai čia nusprendė pabrėžti įdomią paralelę: penkios Psalmių knygos atitinka penkias Mozės Penkiaknygės knygas. Jei Mozė davė tautai Įstatymą (Torą), tai Dovydas davė tautai Maldą.
Vienas įdomiausių midrašo aspektų yra tai, kaip jis sprendžia maldos galią. Po Šventyklos sugriovimo Jeruzalėje žydų tauta prarado galimybę aukoti aukas. „Psalmių midrašas“ tapo dvasiniu tiltu, mokančiu, kad nuoširdi psalmė, išsprūdusi iš kenčiančio žmogaus lūpų, Dievui yra mielesnė už tūkstančius jaučių. Čia gausu pasakojimų apie tai, kaip psalmės padėdavo herojams beviltiškose situacijose, kaip jos atverdavo dangaus vartus ir kaip kiekvienas žodis tapdavo ginklu prieš dvasinę tamsą.
Struktūra ir „Vilniaus ryšys“
Nors „Midrash Tehillim“ apima visas 150 psalmių, teksto pobūdis kinta. Pirmosios dalys (iki 118-osios psalmės) yra senesnės, turtingesnės palestinietiškos tradicijos, o likusios dalys turi daugiau viduramžiškų papildymų. Rabinas Solomon Buber (garsiojo filosofo Martino Buberio senelis) 1891 metais Vilniuje išleido bene autoritetingiausią šio midrašo leidimą, kruopščiai išnagrinėjęs daugybę rankraščių. Šis leidimas iki šiol laikomas standartu mokslininkams, norintiems suprasti originalią teksto mintį.
Midraše gausu vaizdingų metaforų. Pavyzdžiui, aiškindami 22-ąją psalmę („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?“), rabinai ją sieja su karaliene Estera ir jos nevilties šauksmu persų dvare. Taip senovinis tekstas įgauna naują istorinį ir emocinį kontekstą, priartindamas tolimą praeitį prie skaitytojo realybės.
„Psalmių midrašas“ moko, kad žmogaus ryšys su Dievu nėra statiškas. Tai dialogas, kuriame leidžiama skųstis, abejoti, pykti ir galiausiai šlovinti. Jis užpildo tuštumą tarp sauso įstatymo ir gyvos žmogaus patirties. Ši knyga primena, kad Dovydo arfa niekada nenutilo – ji skamba kiekviename, kuris ieško tiesos ir paguodos psalmės žodyje.
Pamokančios istorijos iš Psalmių midrašo
1. Voras, vapsva ir dieviškoji beprotybė (Voro gija)
Vieną dieną jaunasis Dovydas, ganydamas avis Judėjos dykumoje, stebėjo vorą, mezgantį tinklą, ir vapsvą, ryjančią vorą. Jis paklausė Dievo: „Viešpatie, kam sukūrei šiuos padarus? Voras tik veltui eikvoja siūlus, o vapsva neneša medaus ir tik gelia. Ir kam žmogui reikalinga beprotybė?“ Dievas jam atsakė: „Ateis diena, kai tau prireiks visų trijų“.
Vėliau, kai karalius Saulius vijosi Dovydą En Gedi urvuose, Dovydas pasislėpė giliausiame plyšyje. Dievas pasiuntė vorą, kuris akimirksniu užmezgė tinklą per urvo angą. Saulius, pamatęs sveiką tinklą, nusprendė, kad viduje nieko nėra, nes įeinantis žmogus jį būtų suplėšęs. Taip voras išgelbėjo būsimą karalių. O beprotybė išgelbėjo jį filistino Akiso dvare, kai Dovydas apsimetė pamišėliu, kad išvengtų mirties.
2. Vidurnakčio vėjas ir dainuojanti arfa (Dovydo prabudimas)
Midrašas aiškina 119-ąją psalmę („Vidurnaktį keliuosi Tavęs šlovinti“). Kyla klausimas: kaip Dovydas žinodavo, kada yra tikslus vidurnaktis, jei neturėjo laikrodžio? Virš jo lovos Jeruzalės rūmuose visada kabojo Kinoras (Kinnor – senovinė žydų lyra).
Tiksliai vidurnaktį Dievas pasiuntė Šiaurės vėją, kuris švelniai perbraukė per stygas. Arfa pradėdavo skambėti pati, pripildydama kambarį dangiškos muzikos. Dovydas tuoj pat pakildavo ir iki pat aušros kurdavo psalmes. Tai nebuvo jo paties sprendimas keltis – tai buvo dvasinis dialogas tarp vėjo, muzikos ir karaliaus sielos.
3. Kodėl kregždė čirena? (Kregždės skundas)
Viename iš komentarų pasakojama, kad Dovydas kartą suabejojo mažų paukščių verte. Tuomet pas jį atskrido kregždė ir prabilo: „Karaliau, aš per dieną tūkstantį kartų giedu šlovinimo giesmę, kurios tu nesupranti“. Midrašas teigia, kad kregždės giesmė yra nuolatinis priminimas apie teisingumą. Kai Dovydas jautėsi vienišas tremtyje, būtent kregždžių balsai jam priminė, kad net mažiausias padaras randa prieglobstį prie Dievo aukuro, kaip rašoma 84-ojoje psalmėje.
4. Varlės giesmė ir Dovydo nuolankumas
Užbaigęs Psalmių knygą, Dovydas pasijuto pakylėtas ir pasakė Dievui: „Viešpatie, ar yra pasaulyje kitas padaras, kuris giedotų Tau gražiau nei aš?“. Tuomet iš pelkės iššoko varlė ir tarė: „Dovyde, nesididžiuok. Mano giesmė yra nepertraukiama, o po jos aš dar atlieku gerą darbą – leidžiuosi suėdama vandens paukščio, kad jis išgyventų. Mano pasiaukojimas yra mano didžiausia psalmė“. Dovydas suprato, kad kūrinijos hierarchijoje jo talentas nėra priežastis puikybei.
5. Abraomas ugnies krosnyje (Aiškinant 1-ąją psalmę)
Midrašas susieja pirmąją psalmę („Palaimintas žmogus, kuris nesilaiko nedorėlių patarimo“) su Abraomu. Kai Nimrodas liepė Abraomui nusilenkti stabams Ur Kasdim mieste, šis atsisakė. Nimrodas įmetė jį į liepsnojančią krosnį. Pasakojama, kad tuo metu angelai danguje giedojo pirmąją psalmę, o krosnies liepsnos Abraomui tapo vėsiu sodu. Tai buvo pirmasis istorinis pavyzdys, kai žmogaus apsisprendimas likti ištikimam tiesai pakeitė gamtos dėsnius.
6. Vartai, kurie nenorėjo atsiverti (Saliamono malda)
Kai Saliamonas baigė statyti Jeruzalės šventyklą (Beit HaMikdash) ir norėjo įnešti Sandoros skrynią į Šventų Švenčiausiąją, vartai užsitrenkė ir neatsidarė. Saliamonas meldėsi, aukojo tūkstančius gyvulių, bet niekas nepadėjo. Tik tada, kai jis sušuko: „Viešpatie, atsimink savo tarno Dovydo gerus darbus!“ (pagal 132-ąją psalmę), vartai plačiai atsivėrė. Tai buvo Dievo sprendimas parodyti tautai, kad tėvo nuopelnai sūnui yra svarbesni už visą šventyklos auksą.
7. Dovydas, liūtas ir meška (Pasiruošimas Galijotui)
Prieš stodamas į kovą su Galijotu Ela slėnyje, Dovydas prisiminė savo kovas su plėšrūnais dykumoje. Midrašas detalizuoja: kai liūtas užpuolė avis, Dovydas ne tik jį nugalėjo, bet ir suprato, kad tai buvo Dievo siųsta treniruotė. Jis apsisprendė: „Tas, kuris išgelbėjo mane iš liūto nasrų, išgelbės ir iš šio milžino“. Midrašas pabrėžia, kad tikėjimas nėra aklas – jis remiasi asmenine patirtimi apie Dievo pagalbą praeityje.
8. Sielos pokalbis su savimi (Kodėl liūdi, mano siela?)
Aiškindamas 42-ąją psalmę, Midrašas aprašo Dovydą ne kaip karalių, o kaip psichologą. Bėgdamas nuo savo sūnaus Abšalomo maišto, jis stovėjo ant Jordano kranto ir kalbėjosi su savo siela kaip su atskiru asmeniu. „Kodėl liūdi? Ko nerimauji?“. Tai viena gražiausių vietų, kurioje parodoma, kad žmogaus dvasia gali pavargti, bet valia turi ją pažadinti ir priversti vėl pasitikėti Dievu.
9. Psalmės kaip skydas nuo demonų (91-oji psalmė)
Midrašas šią psalmę vadina „Apsaugos giesme“ (Shir Shel Pega’im). Pasakojama, kad Mozė ją sukūrė kildamas į Sinajaus kalną, kad apsisaugotų nuo piktųjų dvasių, tykančių debesyse. Dovydas vėliau ją papildė. Buvo nuspręsta, kad šie žodžiai turi galią sukurti dvasinį skydą aplink žmogų naktį, kai tamsa bando įveikti šviesą.
10. Dovydo mirtis ir Šabato džiaugsmas
Dovydas žinojo, kad mirs Šabatą, tačiau nežinojo kurį. Jis apsisprendė: kiekvieną Šabatą jis visą dieną studijuos Torą be pertraukos, nes mirties angelas neturi galios virš žmogaus, kuris užsiėmęs šventais tekstais. Mirties dieną Jeruzalės soduose mirties angelas negalėjo prie jo prisiartinti. Tuomet angelas sukėlė didelį triukšmą medžiuose. Dovydas pakilo pažiūrėti, kas vyksta, nulipo laiptais, viena koja paslydo, akimirkai nustojo studijuoti… ir tą sekundę jo siela paliko kūną. Tai nutiko sode, po žydinčiais medžiais, ramybės dieną.
Šios istorijos iš Midrash Tehillim rodo, kad psalmės, tai gyvas, pulsuojantis pasakojimas apie žmogaus bandymą suprasti Dievo logiką per gamtą, kovas ir savo paties silpnumą.