Jei reikėtų įvardyti vieną knygą, kuri suformavo viduramžių Europos mąstymą ir išsaugojo antikos likučius nuo visiško užmaršties, tai neabejotinai būtų Izidoriaus Seviliečio (Isidorus Hispalensis) veikalas „Etymologiae“ (lt. „Etimologijos“), dar žinomas pavadinimu „Origines“ (lt. „Kilmės“). Tai buvo pirmoji didžioji viduramžių krikščioniškojo pasaulio enciklopedija, parašyta VII a. pradžioje, Sevilijoje, vestgotų valdomoje Ispanijoje.
Izidorius Sevilietis (apie 560–636 m. po Kr.) buvo Sevilijos arkivyskupas, vienas labiausiai išsilavinusių savo laikmečio žmonių, vėliau paskelbtas Bažnyčios mokytoju ir netgi (neoficialiai) interneto globėju. Matydamas, kaip byra Romos imperijos palikimas, o klasikinė kultūra grimzta į „tamsiųjų amžių“ chaosą, Izidorius užsibrėžė titanišką tikslą – surinkti ir susisteminti visas tuo metu prieinamas žinias.
Kūrinys buvo rašomas paskutinį Izidoriaus gyvenimo dešimtmetį (apie 623–633 m. po Kr.). Prie jo galutinio sutvarkymo ir išleidimo prisidėjo artimas Izidoriaus draugas bei mokinys, Saragosos vyskupas Braulijus (Braulio Caesaraugustanus), kuris po autoriaus mirties suskirstė milžinišką medžiagą į dvidešimt knygų.
Filosofinis metodas: tiesa per žodžio kilmę
Veikalo pavadinimas „Etimologijos“ atskleidžia Izidoriaus metodą. Jis tikėjo, kad daikto prigimtį ir esmę galima pažinti per jo pavadinimo kilmę (etymologia). Jei žinai, iš kur atsirado žodis, supranti ir patį reiškinį. Nors dauguma jo pateiktų etimologijų šiuolaikiniam kalbininkui atrodo naivios ar net fantastiškos (pavyzdžiui, lot. lapis (akmuo) kildinamas iš laedit pedem – „tai, kas žeidžia pėdą“), viduramžių žmogui tai buvo neginčijamas raktas į pasaulio paslaptis.
Intelektualinis žemėlapis: 20 knygų turinys
Enciklopedija apima neįtikėtiną temų spektrą, suskirstytą į loginę hierarchiją:
- Laisvieji menai (I–III knygos): Gramatika, retorika, dialektika (triviumas) bei aritmetika, geometrija, muzika ir astronomija (kvadriviumas). Tai buvo viduramžių švietimo pagrindas.
- Medicina ir teisė (IV–V knygos): Žinios apie ligas, vaistus bei laiko skaičiavimą ir įstatymus.
- Religija ir hierarchija (VI–VIII knygos): Šventasis Raštas, Bažnyčios tarnystės, Dievo vardai, angelai, šventieji bei sektos ir pagonių dievai.
- Kalba, tautos ir visuomenė (IX–X knygos): Žmonių giminės, kalbos, karinė terminija bei abėcėlinis žodynas.
- Gamtos mokslai ir geografija (XI–XIV knygos): Žmogaus anatomija, monstrai (viduramžiais jie laikyti realiais), gyvūnai (nuo naminių paukščių iki egzotiškų žvėrių), kosmosas bei pasaulio geografija.
- Architektūra, ūkis ir kasdienybė (XV–XX knygos): Miestų statyba, mineralai, žemdirbystė, laivai, drabužiai, maistas ir net stalo žaidimai.
Ypatingą vietą užima T-O žemėlapis – viena garsiausių viduramžių iliustracijų, pateikta XIV knygoje. Tai schematiškas pasaulio vaizdas, kuriame Azija užima viršutinę pusę, o Europa ir Afrika – apatinius ketvirčius, atskirtus T raidės formos vandenimis.
„Etymologiae“ sėkmė buvo fenomenali. Viduramžiais tai buvo labiausiai kopijuojamas ir skaitomas tekstas po Biblijos. Kiekviena save gerbianti vienuolyno biblioteka privalėjo turėti Izidoriaus rankraštį. Jis tapo tiltu, kuriuo antikinė išmintis (Aristotelio, Cicerono, Plinijaus Vyresniojo darbai) pasiekė krikščioniškąją Europą. Be Izidoriaus pastangų, didelė dalis graikų ir romėnų terminijos bei faktų būtų tiesiog išnykę.
Vieta „Velnio biblijoje“ (Codex Gigas)
Nenuostabu, kad XIII a. vienuolis Hermanas Atsiskyrėlis, kurdamas savo „pasaulio žinių sumą“, į Codex Gigas įtraukė visas dvidešimt „Etymologiae“ knygų. Jos užima didžiulę rankraščio dalį iškart po Biblijos ir istorinių Flavijaus tekstų. Hermanui tai buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir intelektualinis karkasas, padedantis paaiškinti viską, kas egzistuoja po saule. Izidoriaus tekstas kodekse tarnavo kaip jungiamoji grandis tarp sakraliosios istorijos (Biblijos) ir materialaus, apčiuopiamo pasaulio detalių.
„Etymologiae“ skaitoma kaip žavingas liudijimas apie epochą, kai žodis ir daiktas buvo viena, o visas pasaulis buvo laikomas milžiniška Dievo parašyta knyga, kurią reikia teisingai perskaityti.
Citatos
- „Karalius (lot. rex) kyla iš žodžio „valdyti“ (lot. regere). Tad lygiai taip pat, kaip kunigas vadinamas toks dėl šventinimo, karalius savo vardą išlaiko tik tada, kai valdo teisingai; elgdamasis priešingai, jis praranda šį vardą.“ (Iš IX knygos „Apie kalbas, tautas ir karalystes“. Tai viena stipriausių Izidoriaus politinių įžvalgų, kuria jis teigia, kad valdžia nėra absoliuti ar paveldima dieviška teisė, o moralinė pareiga: tironas, etimologiškai žiūrint, nustoja būti karaliumi).
- „Moteris (lot. mulier) gavo savo vardą iš žodžio „minkštumas“ (lot. mollities), nes jos kūno ir dvasios jėga yra silpnesnė bei minkštesnė nei vyro.“ (Iš XI knygos „Apie žmogų ir stebuklus“. Ši šiandien kontroversiškai skambanti citata puikiai iliustruoja Izidoriaus metodą: jis bando paaiškinti biologinius skirtumus per lotynų kalbos fonetiką, taip įtvirtindamas to meto socialinę hierarchiją kaip „natūralią“ kalbinę duotybę).
- „Istorija (gr. historia) kyla iš graikiško žodžio „matyti“ (gr. historein), nes senovėje tarp autorių nebuvo nieko, kas rašytų apie įvykius, kuriuose pats nebūtų dalyvavęs; mat mes geriau suprantame tai, ką matome, nei tai, ką girdime.“ (Iš I knygos „Apie gramatiką“. Izidorius čia pateikia ankstyvąją mokslinio liudijimo teoriją, pabrėždamas autoriaus asmeninės patirties svarbą, nors paradoksalu, kad pats savo enciklopedijoje dažnai rėmėsi išgalvotais pasakojimais).
- „Etiopijoje gyvena skiopodų (gr. Skiopodes) gentis, turinti po vieną koją, bet pasižyminti neįtikėtinu greičiu. Graikai juos vadina „šešėliakojais“, nes kai per didelius karščius jie guli ant žemės, pasislepia savo milžiniškos pėdos šešėlyje.“ (Iš XI knygos. Tai vienas garsiausių pavyzdžių, kaip Izidorius katalogavo „monstrus“. Jam tai nebuvo mitai – jis tikėjo, kad pasaulio pakraščiuose gamta eksperimentuoja su žmogaus forma, taip rodydama Dievo kūrybos įvairovę).
- „Gydytojas privalo išmanyti visus septynis laisvuosius menus, nes jis negali suvokti ligų priežasčių, jei nežino astronomijos, kuri veikia kūno būsenas, ar muzikos, kurios harmonija gali nuraminti ligonį.“ (Iš IV knygos „Apie mediciną“. Izidorius čia iškelia itin aukštus reikalavimus medikui, teigdamas, kad gydymas nėra tik mechaninis veiksmas, o filosofinis procesas, kuriame žmogaus kūnas traktuojamas kaip mažas visatos atspindys).
- „Vienuolynas pavadintas lotynišku žodžiu monasterium, nes jame gyvena vienas asmuo (gr. monos). Kodėl tada ten gyvena minia, jei vardas sako, kad turi būti vienas? Atsakymas: todėl, kad jie visi turi turėti vieną sielą ir vieną širdį.“ (Iš VII knygos „Dievas, angelai ir šventieji“. Čia matome dvasinę etimologiją, kur Izidorius išsprendžia loginį prieštaravimą tarp kalbos ir realybės, pavertęs skaičių „vienas“ ne fizine, o dvasinės vienybės kategorija).
- „Karas (lot. bellum) vadinamas tokiu vardu per priešpriešą (lot. antiphrasis), nes jame nėra nieko gero ar gražaus (lot. bellus).“ (Iš XVIII knygos „Apie karą ir žaidimus“. Tai viena iš nedaugelio vietų, kur Izidorius pasitelkia ironiją: jis pripažįsta, kad karas yra toks baisus, jog jo pavadinimas lotynų kalboje ironiškai primena žodį „gražus“, taip pabrėžiant reiškinio prigimtinį bjaurumą).
- „Blužnis (lot. lien) yra pavadinta taip todėl, kad joje slypi juoko priežastis. Mat kai blužnis išsipučia, mes nevaldomai juokiamės, o kai ji susitraukia, žmogų apima liūdesys.“ (Iš XI knygos. Ši citata atspindi viduramžių humoralinę mediciną, kurioje emocijos nebuvo laikomos psichologiniu reiškiniu, o tiesioginiu fiziniu organų ir jų išskiriamų skysčių mechaniniu poveikiu).
- „Auksas (lot. aurum) gavo savo vardą iš žodžio „šviesa“ ar „oras“ (lot. aura), nes jis yra metalas, kuris labiau už visus kitus sugeria ir atspindi aplinkos spindesį.“ (Iš XVI knygos „Apie akmenis ir metalus“. Izidoriui auksas buvo ne tik valiuta, bet ir dvasinė substancija – materializuota šviesa, todėl jis bandė rasti kalbinį ryšį tarp tauriojo metalo ir dangiškojo skliauto).
- „Draugas (amicus) kyla iš žodžio „meilė“ (amor), nes jis yra tarsi sielos kablys (hamus), kuris sujungia du žmones į vieną grandinę, kurios neįmanoma nutraukti be didelio skausmo.“ (Iš X knygos „Žodynas“. Nors Izidorius dažnai klaidingai kildino žodžius pagal skambesį (hamus – kablys), šis vaizdinys apie draugystę kaip abipusį „užsikabinimą“ tapo vienu įtaigiausių viduramžių literatūros motyvų).
- „Libijoje gimsta blemjai, kurie neturi galvų; jų burna ir akys yra tiesiog krūtinėje, todėl jie negali žvelgti į dangų kaip kiti žmonės.“ (Iš XI knygos „Apie žmogų ir stebuklus“. Izidorius šiuos antikos keliautojų pasakojimus pateikia kaip faktus, manydamas, kad Dievas savo galybei įrodyti gali laisvai manipuliuoti žmogaus anatomija tolimiausiuose pasaulio kraštuose).
- „Vergas (lot. servus) vadinamas taip todėl, kad kariai, užuot nužudę į nelaisvę paimtus priešus, juos išsaugo (lot. servare) ir parduoda. Tad pati vergija etimologiškai prasideda nuo gyvybės išsaugojimo akto.“ (Iš IX knygos. Čia Izidorius pateikia rūsčią, bet jam logišką viduramžių visuomenės pateisinimą: vergas turi būti dėkingas savo šeimininkui už patį egzistavimo faktą, nes alternatyva mūšio lauke buvo mirtis).
- „Bitės (lot. apes) yra vieninteliai sutvėrimai, kurie neturi lyties ir nesidaugina per lytinį aktą; jos savo vaikus tiesiog surenka savo burnomis iš gėlių žiedų.“ (Iš XII knygos „Apie gyvūnus“. Viduramžiais bitės buvo laikomos nekaltumo simboliu; Izidorius tikėjo, kad jų tyrumas yra užkoduotas gamtoje, todėl jam tai buvo tobulas vienuoliško gyvenimo atspindys gyvūnijos pasaulyje).
- „Milžinai (lot. gigantes) kyla iš graikiško žodžio „žemė“ (gr. ge), nes senovės žmonės tikėjo, kad žemė, būdama milžiniška ir galinga, pati pagimdė šiuos baisius sutvėrimus savo įsčiose.“ (Iš XI knygos. Izidorius bando suderinti Biblijos pasakojimus apie milžinus su graikų mitologija, žemę matydamas ne kaip negyvą materiją, o kaip aktyvią, gimdančią ir kartais šiurpią jėgą).
- „Širdis (lot. cor) pavadinta taip todėl, kad joje slypi dvasios judėjimas ir nuolatinis rūpestis (lot. cura). Mat būtent širdyje užgimsta siela, kuri mus palaiko gyvus, kol kvėpuojame oru.“ (Iš XI knygos. Tai fundamentali to meto biologijos citata, kurioje fizinis organas, emocinis „rūpestis“ ir gyvybinė energija (oras) traktuojami kaip viena nedaloma visuma).
- „Mirtis (lot. mors) kyla iš lotyniško žodžio „kartus“ (lot. amara), nes ji yra pati karčiausia patirtis, kurią kiekvienas žmogus privalo išgerti iki dugno.“ (Iš XI knygos. Tai pavyzdys grynai emocinės etimologijos, kurioje Izidorius žodžio kilmės ieško ne gramatikoje, o žmogaus baimės ir jutimų lauke, susiedamas mirtį su fiziniu skoniu).
- „Angelas (lot. angelus) yra ne prigimties, o tarnystės vardas. Mat savo esme jie visada yra dvasios, tačiau angelais tampa tik tada, kai Dievas juos siunčia pranešti savo žinios žmonėms.“ (Iš VII knygos „Dievas, angelai ir šventieji“. Izidorius čia labai tiksliai atriboja būtybės vidinę prigimtį nuo jos socialinės ar dvasinės funkcijos visatos hierarchijoje).
- „Mėnulis (lot. luna) gavo savo vardą todėl, kad jis yra vienintelis šviesulys, kuris šviečia naktį (lot. lucet noctu).“ (Iš III knygos „Apie matematiką, muziką ir astronomiją“. Tai viena paprasčiausių, bet geriausiai Izidoriaus logiką iliustruojančių citatų: daikto funkcija tamsos akivaizdoje yra vienintelė priežastis, kodėl jis gavo būtent tokį pavadinimą).
- „Voras (lot. aranea) pavadintas taip todėl, kad jis yra kilęs iš oro (lot. aer), nes būtent oru jis neva maitinasi ir ore kabo jo audžiami tinklai.“ (Iš XII knygos. Matydamas ore kabančius tinklus, Izidorius daro klaidingą, bet poetišką išvadą, kad voras yra eterinė būtybė, kurios egzistencija priklauso tik nuo nematomo vėjo).
- „Sidabras (lot. argentum) pavadintas pagal žodį „baltas“ (gr. argos), nes jo spindesys yra šaltas, tyras ir skaidrus kaip ankstyvo ryto aušra.“ (Iš XVI knygos „Apie akmenis ir metalus“. Izidoriui metalo spalva nebuvo išorinis požymis, o jo vidinė dorybė; sidabras jam buvo materializuota, į kietą formą įvilkta ryto šviesa).
- „Indijoje gyvena šunagalviai (lot. Cynocephali), kurių lojimas išduoda, kad jie labiau žvėrys nei žmonės.“ (Iš XI knygos „Apie žmogų ir stebuklus“. Izidorius visiškai rimtai priėmė antikos keliautojų pasakas, manydamas, kad pasaulio pakraščiuose žmogiškumas išblėsta ir susilieja su žvėriškumu, o kalbos nebuvimas jam buvo pagrindinis dvasinio nuosmukio įrodymas).
- „Godumas (lot. avaritia) kyla iš žodžio „varis“ (lot. aes), nes godus žmogus yra godus pinigams, o senovėje pinigai būdavo kalami iš vario.“ (Iš X knygos „Žodynas“. Autorius bando moralinę ydą tiesiogiai susieti su fizine medžiaga, taip parodydamas, kad nuodėmė žmogų prikausto prie žemiausių, negyvų žemės elementų).
- „Pelikanas savo vaikus užmuša, bet po trijų dienų prasiplėšia sau krūtinę ir savo krauju juos vėl prikelia gyvybei.“ (Iš XII knygos „Apie gyvūnus“. Tai vienas garsiausių viduramžių gamtos mitų, kurį Izidorius pateikia kaip biologinį faktą. Jam tai nebuvo tiesiog paukštis – tai buvo gamtoje įrašytas Kristaus aukos ir prisikėlimo simbolis).
- „Amfisbaena (lot. Amphisbaena) yra gyvatė su dviem galvomis – viena savo vietoje, o kita ant uodegos; todėl ji gali judėti į abi puses, o jos akys šviečia tarsi žibintai.“ (Iš XII knygos. Šis aprašymas puikiai iliustruoja to meto baimę prieš dvilypumą ir klastą. Izidorius tikėjo, kad tokie sutvėrimai egzistuoja kaip gyvas įspėjimas apie žmogaus dvasinį nenuoseklumą ir veidmainystę).
- „Miestas vadinamas urbs dėl pačių mūrų (lot. orbis), o civitas yra ne akmenys, bet jame gyvenantys piliečiai (lot. cives).“ (Iš XV knygos „Pastatai ir laukai“. Čia Izidorius pateikia gilią politinę įžvalgą, atskirdamas fizinę infrastruktūrą nuo bendruomenės dvasios: be piliečių susitarimo ir dorybių, net ir didingiausi mūrai tėra tuščia krūva akmenų).
- „Akmuo (lot. lapis) pavadintas taip todėl, kad jis žeidžia pėdą (lot. laedit pedem).“ (Iš XVI knygos „Akmenys ir metalai“. Tai bene ryškiausias pavyzdys, kaip Izidorius kildino žodžius pagal jų sukeliamą fizinį pojūtį. Mokslinė etimologija čia užleidžia vietą praktiniam, jutiminiam pasaulio suvokimui).
- „Vaistas (lot. medicamentum) pavadintas taip, nes jis turi rasti vidurį (lot. medium). Mat sveikata prarandama nukrypus į kraštutinumus, o vaistas sugrąžina žmogų į dvasios ir kūno pusiausvyrą.“ (Iš IV knygos „Apie mediciną“. Izidorius ligą matė kaip harmonijos sutrikdymą, todėl mediko užduotis jam buvo ne mechaniškai sutaisyti kūną, o grąžinti jį į filosofinį „aukso vidurį“).
- „Arabijoje gyvena paukštis Feniksas, kuris sulaukęs penkių šimtų metų susikrauna laužą iš kvepiančių šakelių ir pats save sudegina, kad iš pelenų vėl pakiltų jaunas.“ (Iš XII knygos. Šis pasakojimas Izidoriui buvo ne graikų mitas, o gamtos mokslo įrodymas, kad atsinaujinimas yra visuotinis visatos dėsningumas, kurį Dievas paliko stebėjimui).
- „Žaidimai (lot. ludi) pavadinti taip pagal Lydijos tautą (lot. Lydi), iš kurios jie neva kilo, arba pagal laisvę, nes jie būdavo rengiami, kad žmonės bent trumpam pajustų poilsio ir džiaugsmo skonį.“ (Iš XVIII knygos „Karas ir žaidimai“. Izidorius pramogas traktavo kaip būtiną socialinį „vožtuvą“, leidžiantį bendruomenei išlikti stabiliai per bendrą džiaugsmą).
- „Siela vadinama anima, nes ji teikia gyvybę kūnui, o animus yra tai, kuo mes mąstome ir norime; todėl siela miršta kartu su kūnu, o dvasia išlieka amžinai.“ (Iš XI knygos. Čia autorius bando suvaldyti sudėtingą antikos psichologinę terminologiją, siekdamas paaiškinti žmogaus nemirtingumo koncepciją per kalbinius niuansus).
Etymologiae struktūra
I dalis: Septyni laisvieji menai (Triviumas ir Kvadriviumas)
Tai buvo viduramžių mokslo pagrindas.
- I knyga: Gramatika (Grammatica)Aptariamos raidės, skiemenys, eilėdara ir žodžių rūšys. Izidoriui gramatika buvo visų mokslų fundamentas.
- II knyga: Retorika ir dialektika (Rhetorica et dialectica)Mokoma iškalbos meno, argumentacijos taisyklių ir loginio mąstymo dėsnių.
- III knyga: Matematika, muzika, astronomija (Mathematica, musica, astronomia)Aptariami skaičiai, geometrinės formos, muzikos teorija (kaip harmonijos mokslas) ir dangaus kūnų judėjimas.
II dalis: Žmogaus kūnas, medicina ir teisė
- IV knyga: Medicina (Medicina)Ligos, vaistai, gydymo metodai ir medicinos terminų kilmė.
- V knyga: Įstatymai ir laikas (Leges et tempora)Teisės terminologija, nusikaltimai, bausmės. Antroje dalyje – chronologija: pasaulio istorijos skirstymas į epochas (nuo Adomo iki Izidoriaus laikų).
III dalis: Religija ir dvasinis pasaulis
- VI knyga: Knygos ir bažnytinės apeigos (Libri et officia ecclesiastica)Šventasis Raštas, bibliotekų istorija, raštijos priemonės, liturgija ir šventės.
- VII knyga: Dievas, angelai ir šventieji (De Deo, angelis et sanctis)Dievo vardų etimologija, dangiškoji hierarchija ir krikščionių šventieji.
- VIII knyga: Bažnyčia ir sektos (De Ecclesia et sectis)Bažnyčios apibrėžimas, erezijos, filosofų mokyklos (kurios laikytos klystančiomis) ir pagonių dievai.
IV dalis: Žmonija, kalbos ir anatomija
- IX knyga: Kalbos, tautos, karalystės, kariuomenė, šeima (De linguis, gentibus, regnis, militia, affinitatibus)Klasifikacija pagal kalbas, tautų migracija, politinė terminija ir giminystės ryšiai.
- X knyga: Žodynas (Vocabularium)Abėcėlinis sąrašas papildomų žodžių, kurių etimologija paaiškina žmogaus savybes (pvz., kas yra „draugas“ ar „priešas“).
- XI knyga: Žmogus ir stebuklai (De homine et portentis)Žmogaus kūno dalių anatomija ir pasakojimai apie „keistus sutvėrimus“ (monstrus), kurie neva gyvena tolimuose kraštuose.
V dalis: Gamtos pasaulis
- XII knyga: Gyvūnai (De animalibus)Nuo naminių gyvulių iki laukinių žvėrių, paukščių, žuvų ir gyvačių.
- XIII knyga: Kosmosas ir jo dalys (De mundo et partibus)Elementai (ugnis, oras, vanduo, žemė), dangaus sferos, debesis, žaibai ir kiti gamtos reiškiniai.
- XIV knyga: Žemė ir jos dalys (De terra et partibus)Geografija: Azija, Europa ir Afrika. Čia pateikiamas ir garsusis T-O pasaulio žemėlapis.
VI dalis: Materialioji kultūra ir kasdienybė
- XV knyga: Pastatai ir laukai (De aedificiis et agris)Miestų statyba, architektūriniai elementai, keliai ir žemėtvarka.
- XVI knyga: Akmenys ir metalai (De lapidibus et metallis)Brangakmeniai, mineralai, metalų rūšys, matų ir svorių sistemos.
- XVII knyga: Kaimo reikalai (De rebus rusticis)Žemdirbystė, javai, daržovės, vaismedžiai, vynuogininkystė ir miško medžiai.
- XVIII knyga: Karas ir žaidimai (De bello et ludis)Ginkluotė, mūšio tvarka, triumfo eisenos bei įvairios pramogos: cirkas, teatras, kauliukai ir kiti žaidimai.
- XIX knyga: Laivai, pastatai ir drabužiai (De navibus, aedificiis et vestibus)Navigacija, tinklai, būsto apdaila bei audiniai, apranga ir avalynė.
- XX knyga: Maistas ir įrankiai (De penu et instrumentis domesticis)Valgis, gėrimai, virtuvės indai, baldai, žemės ūkio ir kiti namų apyvokos įrankiai.
Izidoriaus logika buvo tokia: pirmiausia mokinys turi išmokti kalbos ir logikos (I–III), tada suprasti žmogaus sveikatą ir laiką (IV–V), tada dvasinius pamatus (VI–VIII), tada pačią žmoniją (IX–XI) ir galiausiai supantį materialų pasaulį (XII–XX).
Knyga baigiasi paprasčiausiais namų apyvokos daiktais, nes Izidorius tikėjo, kad net paprasčiausiame puode slypi etimologinė tiesa, siejanti mus su praeitimi.