Žmonijos istorija dažnai suvokiama kaip nuoseklus pasakojimas, kuriame civilizacijos kyla ir žlunga, o jų vietą užima naujos kultūros, religijos ir politinės jėgos. Tačiau toks vaizdas yra tik dalinis. Tai, ką šiandien vadiname „istorija“, iš esmės yra išlikusių tekstų istorija, o išliko daugiausia tie tekstai, kuriuos saugojo, kopijavo ir perdavė laimėjusios bendruomenės. Religijos srityje ši asimetrija dar ryškesnė: nugalėtojų tikėjimas tapdavo ortodoksija, o pralaimėjusiųjų – erezija, kurios raštai dažnai būdavo sunaikinami. Todėl mūsų supratimas apie praeitį yra ne tiek klastotė, kiek vienpusiškas išlikimo rezultatas.
Laimėtojų archyvai ir pralaimėtojų tyla
Istorija išlieka ten, kur yra raštas, institucijos ir politinė galia. Imperijos, turėjusios bibliotekas, skriptoriumus ir dvasinę hierarchiją, galėjo užtikrinti, kad jų pasakojimas bus perduotas ateities kartoms. Tuo tarpu pralaimėjusios tautos ar religinės grupės dažnai neturėjo nei galimybių, nei laiko saugoti savo tekstus. Jų miestai būdavo deginami, šventyklos griaunamos, o raštai – laikomi pavojingais. Taip išnyko daugybė politeistinių arabų tradicijų, hetitų archyvai, manichėjų bibliotekos, didžioji dalis gnostikų raštų, pagoniškos Europos mitologijos ir net ištisos civilizacijos, kurių vardus šiandien žinome tik iš priešų kronikų.
Religiniai tekstai: kas išliko, o kas buvo sunaikinta
Religijos istorijoje šis procesas ypač ryškus. Kai viena tradicija įgaudavo politinę galią, ji dažnai siekdavo įtvirtinti savo mokymą kaip vienintelį teisingą. Krikščionybės plėtra sunaikino didžiąją dalį helenistinių, romėnų ir vietinių Europos religijų tekstų. Islamo iškilimas ištrynė ankstyvųjų arabų politeizmo rašytinius pėdsakus. Bizantijos teologinės kovos sunaikino ikonoklastų ir daugelio „eretikų“ raštus. Tai nebuvo sąmokslas – tai buvo religinės tapatybės apsauga, kurioje tekstai tapo kovos lauku. Todėl šiandien turime gausią ortodoksijos literatūrą, bet tik fragmentus tų, kurie mąstė kitaip.
Pralaimėtojų balsai: išlikę trupiniai
Vis dėlto istorija nėra visiškai nutildžiusi pralaimėjusiųjų. Kartais jų balsai iškyla per atsitiktinius radinius – kaip Nag Hamadžio biblioteka, kuri atskleidė gnostikų pasaulį, arba Kumrano ritiniai, leidžiantys pažvelgti į žydų religijos įvairovę. Kartais pralaimėtojų idėjos išlieka per jų oponentų polemiką: taip sužinome apie ebionitus, manichėjus, arijonus, ikonoklastus. Šie fragmentai nėra neutralūs – jie perteikia laimėtojų požiūrį, tačiau leidžia nujausti, kokia plati ir įvairi buvo religijų istorija.
Ar istorija yra suklastota?
Sakyti, kad istorija „suklastota“, būtų netikslu. Dauguma išlikusių tekstų nebuvo sąmoningai falsifikuojami – jie tiesiog buvo vieninteliai, kuriuos kas nors išsaugojo. Tiksliau būtų teigti, kad istorija yra nepilna, šališka ir asimetriška. Tai istorija tų, kurie turėjo galios ją užrašyti ir perduoti. Tai istorija, kurioje pralaimėjusieji kalba tik per nuotrupas, užuominas ir atsitiktinius atradimus. Tačiau būtent ši fragmentiška prigimtis daro istorijos tyrimą gyvą: kiekvienas naujas radinys gali pakeisti mūsų supratimą apie religijų raidą ir žmonijos savivoką.