Įvairioji kronika iki Viešpaties metų 724

Septintojo amžiaus viduryje Artimieji Rytai išgyveno tektoninius lūžius. Senoji Bizantijos ir Sasanidų Persijos tvarka griuvo, o iš dykumų kylančios naujos jėgos – arabų – žygis keitė pasaulio žemėlapį visiems laikams. Šių dramatiškų įvykių epicentre atsidūręs sirų dvasininkas, žinomas kaip Toma Presbiteris (Thomas the Presbyter, syr. ܬܐܘܡܐ ܩܫܝܫܐ), paliko vieną neįkainojamiausių ankstyvųjų liudijimų. Jo trumpi, bet istoriškai itin vertingi įrašai, vėliau įtraukti į platesnį sirų kronikų rinkinį, lietuviškai vadinamą „Įvairioji kronika iki Viešpaties metų 724“ (Chronicon miscellaneum ad annum Domini 724 pertinens), yra bene seniausias žinomas ne musulmoniškas šaltinis, tiesiogiai ir vardu (Tayyaye d-Mḥmṭ) minintis Mahometą bei aprašantis krikščionių susidūrimą su kylančiu Islamo kalifatu.

Liudininkas tarp dūmų ir griuvėsių

Toma savo užrašus fiksavo apie 640 metus, praėjus vos keleriems metams po lemtingų mūšių. Skirtingai nei vėlesni musulmonų metraščiai, surašyti po šimtmečio ar daugiau, Tomo kronika pasižymi nuogumu ir betarpiškumu. Jis nerašo didingos istorijos – jis fiksuoja katastrofą, kurią mato pro savo langą ar girdi iš pabėgėlių lūpų.

Svarbiausia kronikos dalis pasakoja apie įvykius Palestinoje ir Sirijoje tarp 634 ir 636 metų. Toma vartoja terminą „Tayyaye“ (arabai, klajokliai), apibūdindamas įsiveržėlius, ir jo tonas persmelktas baimės bei nuostabos dėl jų sėkmės.

Lemtingieji 634-ieji: Mūšis prie Gazos

Vienas šiurpiausių ir istoriškai vertingiausių įrašų kronikoje datuojamas 634 m. vasario 4 d. (penktadienį, devintą valandą). Toma detaliai aprašo mūšį prie Gazos, netoli kaimo, kurį jis vadina Dathin:

• Kas įvyko: Arabų pajėgos susidūrė su Bizantijos kariuomene.
• Rezultatas: Bizantiečiai patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Toma mini, kad žuvo apie 4000 „vargšų krikščionių“ – nuo paprastų valstiečių iki aukšto rango pareigūnų.
• Pasekmės: Šis įrašas įrodo, kad arabų užkariavimas nebuvo tik trumpas plėšikų reidas, o organizuotas karinis puolimas, kurio Bizantija nesugebėjo sustabdyti.

Jarmuko katastrofa ir Jeruzalės šešėlis

Toma Presbiteris taip pat fiksuoja milžinišką Jarmuko mūšį (636 m.), kuriame imperatoriaus Heraklijaus kariuomenė buvo galutinai palaužta. Jis mini, kad romėnai (bizantiečiai) bėgo apimti panikos, o arabai užėmė visą Siriją.

Kronikoje minima, kad arabai ne tik žudė, bet ir ėmė į nelaisvę žmones, vertė juos mokėti mokesčius ir, Tomo nuostabai, pasižymėjo neįtikėtinu mobilumu. Jis aprašo, kaip Jeruzalė ir kiti šventieji miestai atsidūrė apsuptyje, o krikščionių bendruomenės pajuto, kad senasis pasaulis, saugotas imperijos krikščioniškos saulės, negrįžtamai temsta.

Kodėl ši kronika yra „auksinė“ istorikams?

Tomo Presbiterio darbas yra unikalus dėl trijų priežasčių:

1. Tikslumas laike: Jis rašo beveik realiu laiku. Tai paneigia teorijas, kad arabų užkariavimai buvo vėlesnė legenda – Toma patvirtina datas, kurios sutampa su vėlesne tradicija, bet suteikia joms liudininko svorį.
2. Religinis neutralumas: Nors jis yra krikščionis, jis nepateikia arabų per religinę Islamo prizmę (nes pati religinė tapatybė tuo metu dar tik formavosi užkariautojų galvose). Jam jie – „dykumos žmonės“, Dievo rykštė, bet dar ne „musulmonai“ šiuolaikine prasme.
3. Sirų perspektyva: Tai balsas žmonių, kurie liko gyventi naujojoje santvarkoje. Jis rodo, kad sirų krikščionys jautėsi palikti Bizantijos, kuriai mokėjo mokesčius, bet kuri nesugebėjo jų apginti.

Tomo Presbiterio kronikos fragmentas

Pradžios pabaiga

Tomo Presbiterio kronika baigiasi liūdna nata – suvokimu, kad krikščioniškasis Egiptas, Sirija ir Palestina tampa dalimi kažko naujo ir nepažįstamo. Jo tekstas, nors ir fragmentiškas, yra tarsi blyksnis tamsoje, leidžiantis mums šiandien suprasti, kaip jautėsi žmogus, stovintis ant dviejų epochų slenksčio, kai istorija buvo rašoma krauju ant smėlio.

Citatos

Tomo Presbiterio kronika yra itin vertinga būtent todėl, kad ji fiksuoja patį „nulinį tašką“ – momentą, kai krikščionių pasaulis dar neturėjo termino „islamas“ ar „musulmonas“. Tomui tai nebuvo nauja religija šiuolaikine prasme, o veikiau apokaliptinis lūžis ir religinis iššūkis jų pačių tikėjimui.

1. Mahometas kaip karinis ir religinis lyderis

Tai pati garsiausia citata, kurioje pirmą kartą ne musulmoniškame šaltinyje paminimas pranašo vardas. Toma jį sieja su konkrečia tauta, kurią vadina „Mahometo arabais“ (Tayyaye d-Mahmet).

„945 metais [pagal graikų erą], 7-osios indikcijos vasario 4 dieną […] įvyko mūšis tarp romėnų ir Mahometo arabų Palestinoje. […] Ten žuvo apie 4000 vargšų Palestinos kaimiečių: krikščionių, žydų ir samariečių.“

Kodėl tai svarbu religijai? Toma nevadina jų „pagonimis“ ar „barbarais“ bendrąja prasme. Jis įvardija juos per jų lyderį, suprasdamas, kad ši grupė turi kitokį tapatybės pamatą nei ankstesni dykumų plėšikai.

2. Ataka prieš vienuolystę: Kedaro vienuolyno tragedija

Tomas aprašo įvykius, kurie krikščionių bendruomenei buvo dvasinis smūgis – šventųjų vietų ir vienuolių (tikėjimo sergėtojų) naikinimą.

„Arabai užkopė į Mardino kalną ir ten nužudė daugybę vienuolių Kedaro ir Bnotai vienuolynuose. Ten mirė palaimintasis vyras Simonas, Kedaro durininkas, kunigo Tomo brolis.“

Ši citata atskleidžia, kad krikščionių dvasininkams tai buvo asmeninė tragedija. Vienuolių žudymas Tomo akyse nebuvo tik karinis veiksmas – tai buvo smūgis pačiai krikščioniškai civilizacijai ir jos dvasinei struktūrai.

3. Religinis „Svetimumas“: Tayyaye (Arabai)

Savo tekste Toma vartoja terminą Tayyaye. Nors tai etninis pavadinimas, sirų tradicijoje jis turėjo religinį atspalvį – tai tie, kurie yra „anapus“ krikščioniškosios oikomenės (imperijos).

„Arabai įsiveržė į visą Siriją […] Jie paėmė į nelaisvę daugybę žmonių ir išsivedė juos į savo šalį. O krikščionys, kurie liko, turėjo mokėti jiems duoklę (jizya), kad išsaugotų savo galvas.“

Tomas čia fiksuoja naują religinę-teisinę realybę: krikščionys tampa „ginamaisiais“ (dhimmis), kurie turi mokėti už savo tikėjimo praktimą. Tai pirmasis paminėjimas apie krikščionių statuso pasikeitimą naujoje religinėje santvarkoje.

Tomo Presbiterio „Religinis filtras“

Svarbu suprasti, kad Tomas į šiuos įvykius žiūrėjo per biblinę prizmę. Nors tiesioginių teologinių debatų su musulmonais jo tekste dar nėra (tai atsiras tik po 50–100 metų), jo religinė nuostata aiški:

1. Dievo rykštė: Arabų užkariavimas jam yra bausmė už krikščionių nuodėmes (ypač už Bizantijos imperatorių vykdytą „eretikų“ – t. y. Tomo tikėjimo brolių monofizitų – persekiojimą).
2. Kankinystė: Nužudyti vienuoliai jam yra kankiniai, o jų mirtis patvirtina, kad krikščionybė išgyvena persekiojimų laikotarpį, panašų į ankstyvąją Bažnyčią.
3. Monoteizmo tyla: Įdomu tai, kad Toma nemini, jog arabai skelbtų naują Dievą. Jam jie yra tiesiog abraomiškos kilmės tauta, kuri sugriovė senąją krikščionišką tvarką.

Tomo Presbiterio kronika yra unikalus dokumentas, nes ji užfiksavo momentą, kai krikščionybė susidūrė su islamu dar iki tol, kol abi pusės suprato, kad tai bus tūkstantmetis religinis ginčas.