Karlas Erdmannas

Istoriografijos pasaulyje yra knygų, kurios ne pasensta, o tampa pamatu, ant kurio stovi visos vėlesnės studijos. Vokiečių istorikas Karlas Erdmannas (Karl Erdmann, 1898–1945) parašė būtent tokią knygą. 1935 metais pasirodęs jo veikalas „Kryžiaus žygio idėjos atsiradimas“ (Die Entstehung des Kreuzzugsgedankens) visiems laikams pakeitė supratimą apie tai, kodėl tūkstančiai riterių viduramžiais nusprendė ant pečių užsidegti kryžių ir keliauti į nežinią.

„Erdmanno tezė“: Kryžiaus žygis neprasidėjo Klermone

Iki Erdmanno vyravo nuomonė, kad kryžiaus žygiai buvo spontaniškas atsakas į popiežiaus Urbano II kalbą Klermono susirinkime 1095 metais. Erdmannas pasakė: „Ne“. Jis įrodė, kad kryžiaus žygio idėja nebuvo staigus blykstelėjimas, o ilgos, šimtmečius trukusios Vakarų Bažnyčios transformacijos rezultatas.

Pagrindinės Erdmanno įžvalgos:

• Karo „pašventinimas“: Bažnyčia ilgą laiką į karą žiūrėjo kaip į nuodėmę, už kurią reikia atlikti atgailą. Erdmannas fiksavo momentą, kai popiežius Grigalius VII (XI a. vidurys) pradėjo riterių jėgą naudoti Bažnyčios tikslams. Karas „prieš Dievo priešus“ tapo nebe nuodėme, o būdu nuodėmėms išpirkti.
• Nuo miles Christi iki riterio-vienuolio: Senovėje terminas miles Christi (Kristaus karys) reiškė vienuolį, kovojantį malda. Erdmannas parodė, kaip XI amžiuje ši prasmė tapo tiesioginė – Kristaus kariu tapo tas, kuris laiko tikrą kalaviją.
• Rekonkistos įtaka: Jis pastebėjo, kad popiežiai „treniravosi“ pašventinti karą Ispanijoje, kovoje prieš maurus. Būtent ten gimė idėja, kad žuvęs kare už tikėjimą gauna kankinio vainiką.

Gyvenimas tarp mokslo ir karo šešėlio

Karlo Erdmanno asmenybė yra tokia pat tragiška kaip ir jo mirties aplinkybės. Jis dirbo Berlyne, o vėliau Berne ir Romoje, būdamas Prūsijos istorijos instituto narys. Jo darbas pasirodė 1935 metais – tuo metu, kai Vokietijoje kilo nacizmo banga. Nors Erdmannas rašė apie viduramžius, jo studija apie „šventąjį karą“ buvo skaitoma labai atidžiai. Tačiau jis pats išliko griežtas mokslo faktams, o ne ideologijai.

Erdmannas netikėjo, kad kryžiaus žygiai buvo tik ekonominis ar demografinis reiškinys (kaip teigė kiti istorikai). Jam tai buvo intelektualinė revoliucija – dvasinė evoliucija, kurioje susijungė riterių etosas ir krikščioniškoji atgaila.

Mirtis Zagrebe ir intelektualinis palikimas

Erdmanno gyvenimas nutrūko absurdiškai ir skausmingai. Nors buvo iškilus mokslininkas, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis buvo pašauktas į vokiečių kariuomenę kaip vertėjas. 1945 m. sausio 23 d. jis mirė nuo šiltinės Zagrebe (tuometinė Kroatija), likus vos keliems mėnesiams iki karo pabaigos. Jis nespėjo pamatyti, kaip jo knyga po karo tapo privalomu skaitiniu kiekvienam viduramžių tyrinėtojui.

Šiandien kalbėdami apie „Erdmanno tezę“, istorikai ginčijasi dėl detalių, tačiau niekas neabejoja jo pagrindine išvada: kryžiaus žygiai prasidėjo ne riterių galvose, o popiežių raštinėse ir vienuolynų celėse, kai krikščionybė nusprendė „pašventinti“ ginklą.

Karlas Erdmannas prieš tradicinį požiūrį

Karlas Erdmannas lieka istorijos „riteriu“, kuris sugebėjo sausuose viduramžių dokumentuose įžvelgti gyvą idėjų judėjimą, pakeitusį Europos ir Artimųjų Rytų santykius tūkstantmečiui.