Klermono susirinkimas, įvykęs 1095 m. lapkričio 18–28 d. Klermone (dabartinė Prancūzija), yra vienas svarbiausių viduramžių Bažnyčios istorijos įvykių, nes jame popiežius Urbonas II paskelbė Pirmąjį kryžiaus žygį (1096–1099). Šis susirinkimas ne tik padėjo pagrindą kryžiaus žygių erai, bet ir sustiprino popiežiaus autoritetą, suvienijo susiskaldžiusią krikščioniškąją Europą ir paveikė religinį bei politinį žemyno gyvenimą.
XI a. pabaigoje katalikų Bažnyčia buvo reformų įkarštyje. Popiežius Grigalius VII (1073–1085) pradėjo vadinamąją Grigaliaus reformą, siekdamas išvalyti Bažnyčią nuo simonijos (dvasinių pareigų pirkimo), klerikų vedybų ir pasaulietinės valdžios kišimosi į vyskupų skyrimą (investitūros kontroversija). Urbonas II (1088–1099), tęsdamas šias reformas, siekė sustiprinti popiežiaus, kaip dvasinio lyderio, autoritetą ir suvienyti krikščioniškąją Europą, kuri buvo susiskaldžiusi dėl feodalinių karų ir politinių konfliktų.
Tuo metu Bizantijos imperija, krikščioniškasis Rytų bastionas, susidūrė su egzistencine grėsme. Seldžiukų turkai, užkariavę didžiąją dalį Mažosios Azijos po Manzikerto mūšio (1071), kėlė pavojų Konstantinopoliui ir šventosioms vietoms, įskaitant Jeruzalę, kurią musulmonai valdė nuo VII a. 1095 m. Bizantijos imperatorius Aleksijus I Komnenas kreipėsi į Urboną II, prašydamas karinės pagalbos. Popiežius pamatė galimybę ne tik padėti Bizantijai, bet ir įgyvendinti platesnius tikslus: atkovoti Šventąją Žemę, suvienyti krikščionis ir nukreipti feodalų karinę energiją į „šventą karą“.
Klermono susirinkimas buvo sušauktas kaip Bažnyčios sinodas, skirtas aptarti Grigaliaus reformų įgyvendinimą, tačiau jis tapo platforma Urbono II vizijai paskelbti. Susirinkime dalyvavo šimtai dvasininkų – vyskupų, abatoų, kunigų – ir nemažai pasauliečių, įskaitant kilminguosius, kurie vėliau tapo kryžiaus žygio lyderiais.
Klermono susirinkimas truko dešimt dienų ir buvo skirtas įvairiems Bažnyčios klausimams. Nors popiežiaus kalba apie kryžiaus žygį tapo žymiausia susirinkimo dalimi, buvo priimta ir kitų svarbių nutarimų:
- Bažnyčios reformos: Susirinkimas patvirtino Grigaliaus reformų principus, įskaitant draudimą dvasininkams vesti ir pasauliečiams skirti vyskupus. Buvo pabrėžta būtinybė stiprinti dvasininkų moralę ir Bažnyčios autonomiją.
- „Dievo taikos“ (Treuga Dei) įtvirtinimas: Susirinkimas išplėtė „Dievo taikos“ ir „Dievo paliaubų“ iniciatyvas, kuriomis buvo siekiama riboti feodalinius karus. Pavyzdžiui, buvo draudžiama kariauti sekmadieniais, šventinėmis dienomis ar tam tikrais metų laikotarpiais, taip nukreipiant riterių agresiją į „teisingą karą“.
- Pirmojo kryžiaus žygio paskelbimas: Svarbiausias susirinkimo momentas įvyko paskutinę dieną, lapkričio 27 d., kai Urbonas II kreipėsi į minią su ugninga kalba, ragindamas krikščionis imtis kryžiaus ir keliauti atkovoti Jeruzalę. Jis pažadėjo visišką nuodėmių atleidimą (indulgenciją) tiems, kurie dalyvaus žygyje, ir apsaugą jų šeimoms bei turtui. Ši kalba, kaip užfiksavo kronikininkai, sukėlė masinį entuziazmą, o minia šaukė „Deus vult!“ („Dievas to nori!“).
- Kryžeivių organizavimas: Urbonas II nustatė pagrindines kryžiaus žygio gaires: dalyviai turėjo prisisiūti kryžiaus ženklą ant drabužių, žygis buvo paskelbtas kaip atgailos kelionė, o Bažnyčia įsipareigojo remti kryžeivius dvasiškai ir materialiai. Popiežius taip pat pavedė vyskupams ir pamokslininkams skleisti kryžiaus žygio idėją.
Urbono II kalbos reikšmė
Urbono II kalba, kaip aptarta ankstesniame atsakyme, buvo emocinga ir strateginė. Nors tikslaus teksto neturime, kronikininkų (Fulcherijaus iš Šartro, Roberto Vienuolio, Baudry iš Dolio) užrašytos versijos pabrėžia kelias temas:
- Jeruzalės šventumas: Urbonas II akcentavo Jeruzalės, kaip Kristaus kančios vietos, svarbą, vaizduodamas musulmonų valdymą kaip šventvagystę.
- Atgailos ir atleidimo pažadas: Indulgencijos idėja buvo revoliucinga, motyvuodama riterius ir valstiečius, kurie jautė nuodėmių naštą.
- Krikščionių vienybė: Popiežius ragino nutraukti feodalinius konfliktus ir suvienyti Europą bendram tikslui.
- Musulmonų „žiaurumai“: Kai kurios kronikos hiperbolizuoja musulmonų veiksmus, atspindėdamos propagandą, skirtą sužadinti krikščionių pyktį.
Kalba sukėlė precedento neturintį atsaką. Be kilmingųjų, kurie organizavo pagrindinį žygį, tūkstančiai vargšų, įkvėpti pamokslininkų, tokių kaip Petras Atsiskyrėlis, leidosi į vadinamąjį „Vargšų kryžiaus žygį“ (1096), kuris baigėsi tragedija Mažojoje Azijoje.
Klermono susirinkimas turėjo toli siekiančių pasekmių:
- Pirmasis kryžiaus žygis: Susirinkimas inicijavo Pirmąjį kryžiaus žygį, kuris, nepaisant didelių sunkumų, baigėsi sėkme – 1099 m. kryžeiviai užėmė Jeruzalę ir įkūrė krikščioniškas valstybes Levante. Šis žygis tapo modeliu vėlesniems kryžiaus žygiams.
- Popiežiaus autoriteto stiprėjimas: Urbonas II, paskelbdamas žygį, įtvirtino popiežių kaip dvasinį ir politinį lyderį, galintį mobilizuoti visą Europą. Tai buvo Grigaliaus reformų tąsa, stiprinusi Bažnyčios įtaką.
- Krikščionių ir musulmonų santykiai: Susirinkimas pažymėjo naują krikščionių ir musulmonų konfrontacijos etapą, kuris tęsėsi šimtmečiais. Kryžiaus žygiai paveikė ne tik Artimuosius Rytus, bet ir Viduržemio jūros regiono politiką.
- Socialiniai pokyčiai Europoje: Kryžiaus žygiai nukreipė feodalų agresiją į išorę, sumažindami vidinius karus, bet taip pat paskatino prekybą, kultūrinius mainus ir riterių kultūros plėtrą.
Įdomios detalės ir faktai
- Minios entuziazmas: Pasak kronikininko Fulcherijaus iš Šartro, Urbono II kalba taip sujaudino minią, kad žmonės ėmė spontaniškai siūtis kryžiaus formos audinio gabalus ant drabužių. Šis veiksmas tapo kryžeivių simboliu, o žodis „kryžeivis“ (lot. crucesignatus, „pažymėtas kryžiumi“) kilo būtent iš šios tradicijos.
- „Vargšų kryžiaus žygis“: Klermono kalba įkvėpė ne tik kilminguosius, bet ir tūkstančius vargšų, kurie, vadovaujami Petro Atsiskyrėlio, 1096 m. leidosi į žygį be tinkamo pasiruošimo. Jų entuziazmas buvo didelis, bet dauguma žuvo nuo bado, ligų ar turkų rankų Mažojoje Azijoje.
- Bizantijos nuostaba: Bizantijos imperatorius Aleksijus I Komnenas, prašęs ribotos karinės pagalbos, buvo priblokštas masinio kryžeivių antplūdžio. Kai kurie kryžeiviai, ypač „Vargšų žygio“ dalyviai, plėšikavo Bizantijos teritorijose, sukeldami įtampą tarp Vakarų ir Rytų krikščionių.
- Lietuvos kontekstas: 1095 m. Lietuva dar buvo pagoniška, todėl tiesiogiai nedalyvavo Klermono susirinkime ar Pirmajame kryžiaus žygyje. Tačiau susirinkimo paskatinta kryžiaus žygių ideologija XIII a. pasiekė Baltijos regioną per kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų karus prieš lietuvius ir kitas pagoniškas tautas.
- Kalbos įrašymo iššūkiai: Urbono II kalba nebuvo užrašyta iškart, o kronikininkai (Fulcherijus, Robertas Vienuolis, Baudry iš Dolio) pateikė skirtingas versijas, rašytas po kelerių metų. Kai kurios versijos yra dramatiškesnės, atspindėdamos kryžiaus žygio sėkmę, o kitos – teologiškesnės, pabrėždamos popiežiaus autoritetą.
Klermono susirinkimas tapo lūžio tašku viduramžių istorijoje. Jis ne tik pradėjo kryžiaus žygių erą, bet ir performavo Bažnyčios vaidmenį Europoje, paversdamas popiežių dvasiniu ir politiniu lyderiu, galinčiu mobilizuoti mases. Pirmasis kryžiaus žygis, įkvėptas susirinkimo, turėjo ilgalaikių pasekmių: sustiprino krikščionių ir musulmonų konfrontaciją, paskatino kultūrinius mainus ir paveikė Europos ekonomiką bei visuomenę.
Lietuvos kontekste Klermono susirinkimo atgarsiai buvo jaučiami vėliau, per XIII–XIV a. kryžiuočių žygius į Baltijos regioną. Susirinkimo paskatinta „švento karo“ ideologija tapo pagrindu ne tik kovoms Artimuosiuose Rytuose, bet ir krikščionybės plėtrai pagoniškose teritorijose.
Klermono susirinkimas 1095 m. buvo daugiau nei Bažnyčios sinodas – tai buvo istorinis momentas, kai Urbono II vizija suvienijo Europą bendram tikslui. Popiežiaus kalba, raginusi atkovoti Jeruzalę, uždegė krikščionių vaizduotę ir pradėjo kryžiaus žygių epochą. Nepaisant kronikų skirtumų, susirinkimo dvasia – religinis uolumas, atgailos pažadas ir popiežiaus lyderystė – išlieka vienu ryškiausių viduramžių istorijos puslapių. Jo poveikis formavo ne tik Artimųjų Rytų, bet ir Baltijos regiono, įskaitant Lietuvos, istoriją.