Ketvirtojo amžiaus viduryje Mesopotamijos ir Sirijos dykumose pasigirdo mokymas, kuris metė iššūkį pačiai krikščioniškų sakramentų galiai. Tai buvo mesalijonai (iš sirų k. mṣallyānē – „besimeldžiantys“), graikiškai vadinami euchitais (Euchitai). Šis judėjimas, kurio pradininku laikomas Adelfijus Edėsietis, teigė, kad tradicinė Bažnyčia su savo apeigomis yra tik paviršutiniška, o tikrasis išganymas pasiekiamas tik per nenutrūkstamą dvasinę ekstazę. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo „Vaistų kraitelėje“ (Panarion, 80 skyriuje) mesalijonus aprašo kaip paskutinę ir vieną klastingiausių savo laiko erezijų, kuri krikščionybę bandė paversti grynų pojūčių ir vizijų religija.
Vidinis demonas ir krikšto „beprasmybė“
Pagrindinė mesalijonų idėja buvo šiurpinanti ir radikali: jie mokė, kad kiekvienas žmogus nuo pat gimimo savo sielos gelmėse nešiojasi asmeninį demoną, kurį paveldėjo iš Adomo. Jų nuomone, šis demonas yra toks galingas, kad net šventasis krikštas negali jo išvaryti – krikštas tik „nukerpa“ praeities nuodėmes kaip plaukus, bet palieka nuodėmės šaknį nepaliestą.
Vienintelis būdas išsilaisvinti, pasak mesalijonų, buvo perpetua oratio (nenutrūkstama malda). Jie tikėjo, kad po ilgų maldos metų, pasiekus tam tikrą dvasinį karštį, Šventoji Dvasia regimai ir juntamai nužengia į sielą, o demonas išlekia pro burną dūmų ar gyvatės pavidalu. Tik toks žmogus, anot jų, tapdavo „dvasinguoju“ (pneumatikos).
Gyvenimo būdas: be darbo ir be taisyklių
Mesalijonai neigė bet kokį fizinį darbą, remdamiesi pažodine Evangelijos eilute: „Saugokitės rūpesčių… neieškokite, ką valgysite“. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą tradiciniuose vienuolynuose, kur darbas buvo laikomas dorybe.
Mesalijonų kasdienybė atrodė neįprastai:
- Miego vizijos: Jie daug miegojo, tikėdami, kad sapnuose gauna tiesioginius Dievo apreiškimus, todėl kartais buvo vadinami „svajotojais“.
- Juntama Dvasia: Jie teigė, kad gali fiziškai jausti Šventosios Dvasios judėjimą savo kūne, o Trejybę matyti savo akimis.
- Socialinė laisvė: Pasiekę „tobulybę“, jie manė esą laisvi nuo visų bažnytinių taisyklių, pasninkų ir net moralinių apribojimų, nes demonas jų viduje neva buvo galutinai nugalėtas.
Išdavystė Sidės sinode ir pasmerkimas
Mesalijonų judėjimas tapo toks įtakingas, kad Antiochijos vyskupas Flavianas nusprendė imtis gudrybės. Apie 390 metus Sidės sinode (Pamfilijoje) Flavianas pakvietė senąjį mesalijonų vadovą Adelfijų ir, apsimesdamas palankiu jo mokymui, išviliojo iš jo slapčiausias doktrinas. Kai Adelfijus viską atvirai išklojo, Flavianas jį pasmerkė kaip eretiką.
Galutinis smūgis judėjimui buvo suduotas 431 metais Efezo visuotiniame susirinkime. Ten mesalijonų mokymas buvo oficialiai prakeiktas, o jų pagrindinis veikalas, vadinamas „Asketikonu“, pasmerktas sudeginti. Nepaisant to, mesalijonų idėjos nemirė – jos pasitraukė į pogrindį ir vėliau stipriai paveikė viduramžių bogomilus bei katarus.
| Sritis | Ortodoksinė krikščionybė | Mesalijonai (Euchitai) |
| Krikštas | Išplauna gimtąją nuodėmę ir suteikia malonę | Tik apkarpo nuodėmę, bet demonas lieka |
| Nuodėmė | Valios pasirinkimas | Fizinė būtybė (demonas) sieloje |
| Išganymas | Per sakramentus, maldą ir darbus | Tik per asmeninę maldos ekstazę |
| Darbas | Būtinas vienuolio ir krikščionio gyvenime | Smerkiamas kaip trukdis maldai |
| Patirtis | Tikėjimas be būtinybės matyti | Privalomas regimas ir juntamas Dvasios patyrimas |
Epifanijaus ir Jono Damaskiečio išvados
Šventasis Epifanijus pabrėžia, kad mesalijonai buvo itin klastingi, nes jie nesiginčijo dėl Trejybės ar Kristaus prigimties – jie tiesiog pakeitė visą krikščioniškąjį gyvenimą savo subjektyviais pojūčiais. Jonas Damaskietis vėliau juos apibūdino kaip tuos, kurie „meluodami sakėsi matą Dievą“, nors iš tiesų garbino savo pačių vaizduotę.
Mesalijonų istorija išliko kaip perspėjimas apie pavojų, kai religinė patirtis tampa svarbesnė už bendruomeninį tikėjimą ir kai asmeninis „pajautimas“ užima apreiškimo vietą. Jie buvo pirmieji radikalūs „charizmatai“ senovėje, kurie manė, kad malda gali pakeisti visą Bažnyčios struktūrą.