Ketvirtojo amžiaus antroje pusėje Ponto regione (Mažoji Azija), konkrečiai Sebastės mieste, kilo judėjimas, kuris metė iššūkį ne tik teologinėms formulėms, bet ir pačiai Bažnyčios organizacinei struktūrai. Tai buvo aerianai (Aeriani), vadovaujami charizmatiško ir aštraus būdo presbiterio Aerijaus Sebastiečio (Aerius of Sebaste). Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (75 skyriuje) aerianus aprašo kaip itin pavojingą grupę, nes jų mokymas lietė kasdienę tikinčiųjų praktiką, o vėliau juos kaip eretikus mini ir Jonas Damaskietis.
Aerijus ir Eustatijus: nuo draugystės iki neapykantos
Aerianų istorija prasidėjo nuo asmeninio konflikto ir neišsipildžiusių ambicijų. Aerijus buvo artimas garsiojo vyskupo Eustatijaus Sebastiečio draugas. Jie abu kartu gyveno asketišką gyvenimą, tačiau kai Eustatijus buvo išrinktas Sebastės vyskupu apie 356 metus, Aerijus pajuto pavydą. Nors Eustatijus bandė numalšinti draugo ambicijas, paskirdamas jį presbiteriu ir ligoninės (vadinamosios „ptochotrofijos“) vadovu, Aerijus pradėjo atvirą maištą.
Aerijus teigė, kad Eustatijus tapo per daug prabangus ir nutolo nuo pirmykščio skurdo. Galiausiai jis atsiskyrė nuo Bažnyčios, suburdamas gausią vyrų ir moterų grupę, kuri pasitraukė į kalnus ir miškus, gyvendami po atviru dangumi net ir spaudžiant atšiaurioms Armėnijos žiemoms.
Keturi Aerijaus „ne“: Radikali reforma
Aerijus suformulavo keturis esminius punktus, kurie kėlė šiurpą to meto dvasininkijai:
- Vyskupo ir kunigo lygybė: Aerijus teigė, kad tarp vyskupo ir paprasto presbiterio (kunigo) nėra jokio skirtumo. Jis rėmėsi apaštalo Pauliaus laiškais, teigdamas, kad Šventajame Rašte šie terminai vartojami sinonimiškai. Jo nuomone, vyskupai patys savavališkai uzurpavo valdžią ir garbę, kuri jiems nepriklauso.
- Maldų už mirusiuosius neigimas: Tai buvo vienas skandalingiausių jo teiginių. Aerijus klausė: „Jei gyvųjų maldos ir aukos padeda mirusiems, tai kam tada gyventi dorai? Užtektų tik papirkti ką nors, kad pasimelstų už tave po mirties“. Jis atmetė bet kokią liturginę pagalbą mirusiems, laikydamas tai tuščiu prietaru.
- Privalomo pasninko atmetimas: Aerijus aršiai pasisakė prieš nustatytas pasninko dienas (trečiadienius, penktadienius ir ypač Didžiąją savaitę). Jis teigė, kad krikščionis yra laisvas ir turėtų pasninkauti tada, kai pats jaučia dvasinį poreikį, o ne tada, kai jam liepia įstatymas. Pasakojama, kad Didžiąją savaitę aerianai demonstratyviai valgydavo mėsą, taip rodydami savo „laisvę nuo žydiško įstatymo“.
- Velykų šventimo kritika: Aerijus manė, kad Velykų šventimas yra nereikalingas sugrįžimas prie žydiškų papročių, nes „Kristus, mūsų Pascha, jau paaukotas“, todėl švęsti šią šventę kasmet fiziškai nėra prasmės.
Epifanijaus atsakas ir Bažnyčios logika
Epifanijus „Panarione“ negailėjo Aerijui aštrių žodžių, vadindamas jo mokymą „beprotyste“. Jis gynė vyskupo instituciją, aiškindamas, kad tik vyskupas gali šventinti kitus kunigus, o kunigas – ne, todėl jų prigimtis dvasinėje hierarchijoje skiriasi. Maldas už mirusiuosius Epifanijus gynė kaip meilės išraišką ir viltį, kad Dievas yra gailestingas.
| Sritis | Ortodoksinė krikščionybė | Aerianai |
| Hierarchija | Vyskupas stovi aukščiau už kunigą | Vyskupas ir kunigas yra visiškai lygūs |
| Maldos už mirusius | Būtinos ir naudingos sielai | Nenaudingos ir klaidingos |
| Pasninkas | Privalomas nustatytomis dienomis | Laisvanoriškas (įstatymas smerkiamas) |
| Velykos | Svarbiausia metų šventė | Atmetamos kaip žydiškas reliktas |
Likimas: tremtis ir išnykimas
Aerianai buvo negailestingai persekiojami tiek Bažnyčios, tiek valstybės. Jiems buvo uždrausta rinktis miestuose ir kaimuose, todėl jie tapo klajojančia sekta. Jie rasdavo prieglobstį olose, miškuose ir laukuose. Epifanijaus laikais (apie 375 m.) aerianų judėjimas vis dar gyvavo Ponto ir Armėnijos provincijose, tačiau dėl savo radikalumo ir izoliacijos jie niekada netapo masiniu judėjimu.
Jonas Damaskietis savo traktate „Apie erezijas“ aerianus mini kaip tuos, kurie „piktnaudžiavo krikščioniška laisve“. Iki penktojo amžiaus vidurio ši grupė galutinai išnyko, tačiau jų iškeltas klausimas apie hierarchijos prigimtį po tūkstančio metų vėl atgimė Reformacijos laikais, todėl kai kurie istorikai Aerijų laiko savotišku „protestantizmo pirmtaku“ senovėje.