Ketvirtojo amžiaus pradžioje Egipto dykumų pakraščiuose ir Leontopolio mieste (Marmarika) sužibo viena labiausiai išsilavinusių, tačiau kartu ir kontroversiškiausių asmenybių – Hierakas (Hierax). Jo sekėjai, vadinami hierakitais (Hieracitae), suformavo bendruomenę, kuri tapo savotišku intelektualiosios askezės bastionu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (67 skyriuje) Hieraką aprašo su neslepiama pagarba jo protui, tačiau su didžiuliu nerimu dėl jo doktrinų, kurios metė iššūkį tradiciniam supratimui apie šeimą ir prisikėlimą.
Hierakas: Kaligrafas, mokslininkas ir ilgaamžis
Hierakas nebuvo eilinis maištingas pamokslininkas. Tai buvo žmogus, pasižymėjęs neįtikėtina erudicija: jis puikiai išmanė graikų ir egiptiečių (koptų) kalbas, mediciną, astronomiją ir magiją. Pagal profesiją jis buvo kaligrafas, savo rankomis perrašinėjęs Šventąjį Raštą. Epifanijus mini, kad Hierakas gyveno daugiau nei devyniasdešimt metų, išlaikydamas puikų regėjimą ir gebėjimą rašyti smulkiausiu šriftu iki pat mirties (apie 330 m.).
Jo bendruomenė Leontopolyje priminė ankstyvąjį vienuolyną, tačiau su stipriu intelektualiniu prieskoniu. Hierakas rašė komentarus Biblijai ir kūrė naujas giesmes, kurios jo sekėjų lūpose tapo pagrindiniu dvasinio ugdymo įrankiu.
Tik „tobulųjų“ išganymas ir santuokos atmetimas
Pagrindinis hierakitų doktrinos akmuo buvo radikalus askezės reikalavimas. Hierakas mokė, kad Senasis Testamentas leido santuoką, nes žmonija turėjo daugintis, tačiau atėjus Kristui, ši „nuolaida“ baigėsi.
- Santuokos draudimas: Hierakitai tikėjo, kad nė vienas susituokęs asmuo negali paveldėti dangaus karalystės. Išganymas buvo prieinamas tik mergelėms, vienuoliams, našlėms ir tiems, kurie visiškai atsisakė lytinio gyvenimo.
- Kūdikių likimas: Tai buvo viena skaudžiausių jų mokymo dalių. Hierakas teigė, kad mirę kūdikiai negali patekti į dangų, nes jie neturi jokių nuopelnų – jie nedalyvavo askezės kovoje ir nenugalėjo jokių aistrų. Ši mintis šiurpino Epifanijų, kuris pabrėžė Dievo malonės viršenybę prieš žmogaus pastangas.
Dvasinis kūnas ir Melchizedeko paslaptis
Hierakitų kosmologija buvo stipriai paveikta Origeno idėjų, tačiau Hierakas jas nuspalvino savaip.
- Kūno prisikėlimo neigimas: Hierakas atmetė materialaus kūno prisikėlimą. Jis manė, kad kūnas yra „sielos pančiai“, todėl prisikėlimas bus tik dvasinis. Jis tiesiogiai citavo apaštalą Paulių („sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas“), interpretuodamas tai kaip visišką materijos išnykimą.
- Melchizedekas kaip Šventoji Dvasia: Hierakas pateikė unikalią teoriją apie paslaptingąjį Senojo Testamento karalių Melchizedeką. Jis teigė, kad Melchizedekas yra Šventosios Dvasios įsikūnijimas. Tai rėmėsi jo atliekamu dvasiniu užtarimu, kuris, Hierako nuomone, buvo panašus į Kristaus (Sūnaus) užtarimą.
Hierakitų ir Ortodoksų palyginimas
| Sritis | Ortodoksinė krikščionybė | Hierakitai |
| Santuoka | Šventas sakramentas | Kliūtis išganymui (po Kristaus atėjimo) |
| Prisikėlimas | Kūno ir sielos vientisumas | Tik dvasinis būvis (be materijos) |
| Kūdikiai | Išgelbėjami per krikštą ir malonę | Negali būti išganyti be asmeninių nuopelnų |
| Šventoji Dvasia | Trečiasis Trejybės asmuo | Tapatinama su Melchizedeku |
Epifanijaus nuosprendis ir judėjimo pabaiga
Epifanijus „Panarione“ pripažįsta Hierako asmenybės žavesį, tačiau vadina jį „Egipto gyvate“, kuri savo intelektualumu apnuodija tikinčiųjų širdis. Jis pabrėžė, kad atmesdamas kūno prisikėlimą ir vaikų išganymą, Hierakas sunaikina krikščioniškąją viltį.
Hierakitų bendruomenės Egipte išliko gyvybingos visą IV amžių. Jos padarė didžiulę įtaką besiformuojančiai koptų vienuolystei, ypač pabrėždamos celibato ir rašto studijų svarbą. Tačiau stiprėjant institucinei Bažnyčiai ir Aleksandrijos patriarchų įtakai, hierakitai pamažu ištirpo bendroje Egipto vienuolystės tradicijoje arba buvo marginalizuoti kaip pernelyg radikalūs.
Hierakas liko istorijoje kaip pavyzdys to, kaip aukštas intelektas ir nuoširdus pamaldumas gali nuvesti į kraštutinumus, kai asmeninės pastangos tampa svarbesnės už Dievo gailestingumą.