Trečiojo mūsų eros amžiaus pradžioje, kai Romos imperiją krėtė politinis nestabilumas, krikščionių bendruomenė išgyveno vieną giliausių intelektualinių sukrėtimų. Į imperijos sostinę iš Libijos (Pentapolio) atvyko mąstytojas, vardu Sabelijus (Sabellius). Jis nebuvo tiesiog dar vienas eretikas; jis buvo žmogus, troškęs apginti krikščionybę nuo to, kas jam atrodė kaip didžiausia grėsmė – politeizmo (daugiadeivystės). Jo suformuotas judėjimas – sabelijonai (Sabelliani) – tapo įtakingiausia modalistinio monarchianizmo forma, kuri privertė Bažnyčios tėvus galutinai suformuluoti Trejybės asmenų skyrimo doktriną. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (62 skyriuje) sabelijonus lygina su „nuodingais gyviais“, kurie savo logiškumu sugeba apgaulingai suvilioti net išsilavinusius tikinčiuosius.
Dievas kaip aktorius su trimis kaukėmis
Sabelijaus mokymas rėmėsi idėja, kad Dievas yra viena vientisa ir nedaloma būtybė (viena hypostasis). Jis baiminosi, kad skirdami Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią kaip tris asmenis, krikščionys netyčia pradeda garbinti tris dievus. Kad to išvengtų, Sabelijus pasiūlė teoriją, vadinamą modalizmu.
Pasak sabelijonų, Dievas yra vienas, tačiau Jis apsireiškia trimis skirtingais būdais (modais), panašiai kaip aktorius teatre, užsidedantis skirtingas kaukes (prosopa). Jie naudojo kelis vaizdingus palyginimus:
- Saulės analogija: Saulė yra viena, tačiau ji turi tris apraiškas: pačią saulės sferą (Tėvas), šviesą (Sūnus) ir šilumą (Šventoji Dvasia).
- Žmogaus analogija: Vienas žmogus gali būti kūnas, siela ir dvasia, tačiau jis išlieka tas pats asmuo.
Sabelijus teigė, kad Dievas istoriškai „keitė“ savo kaukes: Senajame Testamente Jis veikė kaip Tėvas (Įstatymų leidėjas), įsikūnijime Jis tapo Sūnumi (Išganytoju), o po žengimo į dangų Jis veikia kaip Šventoji Dvasia (Gaivintojas). Tai reiškė, kad vienu metu Dievas negali būti ir Tėvas, ir Sūnus – tai tik skirtingi to paties subjekto vaidmenys laike.
Romos intrigos: Popiežius Kalistas ir Hipolitas
Sabelijus Romoje veikė apie 215–220 metus. Tuo metu Romos bažnyčioje virė kova tarp popiežiaus Kalisto I (Callistus I) ir griežtojo teologo Hipolito Romiečio. Sabelijus kurį laiką mėgavosi popiežiaus palankumu, nes jo idėjos atrodė kaip geras priešnuodis gnostikų dualizmui. Tačiau Hipolitas aršiai puolė popiežių, kaltindamas jį palaikant Sabelijaus ereziją.
Galiausiai, spaudžiamas aplinkybių ir norėdamas išlaikyti ortodoksinę vienybę, popiežius Kalistas I apie 220 metus oficialiai ekskomunikavo Sabelijų. Tai buvo lemtingas posūkis – Sabelijus pasitraukė iš Romos, tačiau jo idėjos kaip gaisras išplito Šiaurės Afrikoje ir Rytuose, kur jos rado dirvą tarp tų, kurie nepasitikėjo sudėtingomis graikų filosofinėmis kategorijomis.
Du Dionizijai ir teologinis susidūrimas
Ketvirtojo amžiaus viduryje sabelijonizmas sukėlė dar vieną krizę, šįkart Aleksandrijoje. Vyskupas Dionizijus Aleksandrietis, kovodamas su sabelijonais, nuėjo į kitą kraštutimumą – jis taip stipriai atskyrė Tėvą nuo Sūnaus, kad pradėjo teigti, jog Sūnus yra kūrinys. Tai išgirdęs Romos popiežius Dionizijus, sušaukė sinodą ir sudraudė savo varduvininką, paaiškindamas, kad Bažnyčia neturi nei „suplakti“ asmenų (kaip darė sabelijonai), nei jų „padalinti“ (kaip netyčia padarė aleksandriečiai).
Sabelijonų klaida buvo pavadinta patripasianizmu (iš lot. pater – tėvas ir passio – kančia), nes iš jų mokymo sekė, kad ant kryžiaus kentėjo ne kas kitas, o pats Dievas Tėvas, tik užsidėjęs Sūnaus kaukę.
| Teologinis aspektas | Ortodoksinė krikščionybė | Sabelijonai |
| Dievo vienybė | Vienybė prigimtyje (Ousia) | Griežta vienybė asmenyje (Hypostasis) |
| Asmenų skirtumas | Amžinas ir realus | Laikinas ir funkcinis |
| Kristaus prigimtis | Tikras Sūnus, asmeniškai skirtingas nuo Tėvo | Pats Tėvas, veikiantis Sūnaus pavidalu |
| Šventoji Dvasia | Trečiasis asmuo | Dievo jėga arba veikimo būdas |
Sabelijonizmo saulėlydis ir palikimas
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo traktate „Apie erezijas“ sabelijonus mini kaip tuos, kurie „išnaikino asmenis, palikdami tik tuščius vardus“. Nors judėjimas pamažu išnyko po Nikėjos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.) visuotinių susirinkimų, kuriuose buvo galutinai įtvirtintas terminas „viena prigimtis – trys asmenys“, sabelijonizmo šešėlis krikščionybėje išliko ilgam.
Net ir šiandien sabelijonizmas laikomas „klasikine“ klaida, į kurią dažnai papuola žmonės, bandantys racionaliai paaiškinti Trejybę. Sabelijus norėjo Dievą padaryti suprantamą žmogaus protui, tačiau prarado Kristų kaip tikrą Tarpininką. Jo istorija primena, kad tikėjimo paslaptis dažnai yra saugesnė nei pernelyg supaprastinta logika.