Al-Qaṣaṣ yra 28-oji Korano sura, turinti 88 ajatų. Pavadinimas reiškia „Pasakojimai“ arba „Istorijos“ ir kilęs iš 25-ajame ajate esančio žodžio qasasa („papasakojo“). Tai mekiečių laikotarpio sura (išskyrus keletą mediniečių ajatų), kurios centre – Mozės (arab. Mūsā) gyvenimo istorija, jo pašaukimas ir kova su faraonu.
Sura prasideda mistiniais raidžių simboliais „Tā Sīn Mīm“ – vienais iš vadinamųjų muqaṭṭa‘āt, kurių tikrąją prasmę žino tik Dievas. Po jų iškart pereinama prie Mozės istorijos. Pateikiamas vaizdingas pasakojimas apie faraoną, kuris engė Izraelio vaikus, žudė jų berniukus ir palikdavo gyvas mergaites. Tokiu būdu aprašoma didelė priespauda, kurią patyrė izraelitai Egipte.
Dievas pasirūpina Mozės išgelbėjimu – jo motinai įkvėpiama įdėti jį į krepšelį ir paleisti upe. Mozę suranda faraono šeima, ir jis užauga jų rūmuose. Tačiau Dievas sugrąžina kūdikį motinai kaip žindyvei, suteikdamas jai paguodą. Šiame pasakojime matyti Dievo globa dar nuo ankstyvos Mozės vaikystės.
Vėliau pasakojama, kaip Mozė netyčia nužudė egiptietį ir dėl to pabėgo į Midjaną. Ten jis sutinka dvi moteris prie šulinio, padeda joms pagirdyti gyvulius ir yra pakviestas pas jų tėvą. Pasakojama, kad už pagalbą jis vedė vieną iš dukterų. Tai yra laikotarpis, kai Mozė gyvena tremtyje, mokosi kantrybės ir atsakomybės.
Po daugelio metų jis išgirsta Dievo kvietimą prie degančio krūmo Sinajaus kalne. Ten Mozė pašaukiamas būti pranašu ir siunčiamas pas faraoną su žinia išlaisvinti izraelitus. Šioje vietoje sura pabrėžia, kad pranašai siunčiami su Dievo galia, o ne žmonių valia.
Sura taip pat aprašo faraono ir jo tautos užsispyrimą, jų pasididžiavimą ir galutinį sunaikinimą. Faraono karinė galia, jo rūmai ir turtingumas nepajėgia jo apsaugoti nuo Dievo bausmės.
Be Mozės istorijos, sura mini ir kitus pavyzdžius, ypač pasakojimą apie Karūną (Qārūn). Karūnas buvo iš Mozės tautos, bet tapo žinomas dėl savo didžiulio turto ir išdidumo. Korane sakoma, kad jo lobius nešė stipri vyrų grupė, o jis pats gyrėsi savo žiniomis ir sėkme. Dievas nubaudė jį – žemė prarijo jį ir jo namus. Tai pamoka visiems, kurie pasitiki vien savo turtu, bet pamiršta Dievą.
Sura užbaigiama pabrėžimu, kad Dievas yra vienintelis, kuris valdo viską: „Kiekvienas dalykas išnyks, išskyrus Jo veidą. Jam priklauso sprendimas, ir prie Jo jūs būsite sugrąžinti“ (88 ajatas).
Islamo tradicijoje Al-Qaṣaṣ laikoma sura, kuri parodo Dievo globą išrinktiesiems ir Jo teisingumą prieš engėjus. Mozės istorija yra pagrindinis šios suros dėmuo, bet ji perteikia bendrą žinią: Dievas valdo istoriją, išgelbsti savo tarnus ir sunaikina išdidžius engėjus. Ji moko kantrybės, pasitikėjimo Dievu ir įspėja apie išdidumo pavojų.
Al-Qasas
1
„Tā Sīn Mīm.“
Mistinės raidės, kurių prasmę žino tik Dievas.
2
„Tai – aiškių Knygos ženklų skaitymas.“
Koranas pristatomas kaip aiškus ir dieviškas vadovas.
3
„Mes pasakojame tau iš Mozės ir faraono istorijos tiesą žmonėms, kurie tiki.“
Pranašui Mahometui perteikiama Mozės istorija kaip pamoka.
4
„Iš tiesų, faraonas iškilo žemėje, padalijo jos žmones į grupes, engdamas vieną jų dalį, žudydamas jų sūnus ir palikdamas gyvas jų moteris. Jis buvo iš tų, kurie sėjo sugriovimą.“
Apibūdinamas faraono žiaurumas prieš izraelitus.
5
„Mes norėjome parodyti malonę tiems, kurie buvo engiami žemėje, padaryti juos vadovais ir paveldėtojais.“
Dievas pažada išlaisvinti izraelitus ir suteikti jiems ateitį.
6
„Ir įtvirtinti juos žemėje, ir parodyti faraonui, Hamanui ir jų kariuomenei tai, ko jie bijojo.“
Dievas parodys savo jėgą prieš engėjus.
7
„Mes įkvėpėme Mozės motinai: Žindyki jį. Jei jo bijosi, įmesk jį į upę, nebijok ir neliūdėk. Mes tikrai sugrąžinsime jį tau ir padarysime jį vienu iš pasiuntinių.“
Dievas nurodo motinai išsaugoti Mozę ypatingu būdu.
8
„Jį pasiėmė faraono šeima, kad jis taptų jiems priešu ir liūdesiu. Iš tiesų, faraonas, Hamanas ir jų kariuomenė buvo nusidėjėliai.“
Paradoksalu – priešai užaugina savo būsimą priešą.
9
„Faraono žmona tarė: Tai – mūsų džiaugsmo akis. Nežudykite jo. Galbūt jis mums bus naudingas arba mes jį įsūnysime. Jie nežinojo.“
Dievas panaudojo faraono žmoną išsaugoti Mozę.
10
„Mozės motina jautė tuščią širdį. Ji būtų išdavusi jį, jei Mes nebūtume sustiprinę jos širdies, kad ji būtų tikinčiųjų.“
Dievas suteikė jai stiprybės išlaikyti paslaptį.
11
„Ji pasakė jo seseriai: Sek paskui jį. Ji stebėjo jį iš tolo, o jie to nepastebėjo.“
Mozės sesuo prižiūrėjo brolį.
12
„Mes uždraudėme jam priimti kitas žindyves anksčiau. Tad ji tarė: Ar aš jums nurodyčiau namus, kuriuose jie jus išaugins už jus ir bus jam patikimi?“
Dievas pasirūpino, kad Mozė būtų grąžintas motinai.
13
„Taip Mes sugrąžinome jį jo motinai, kad jos akys nurimtų, ji neliūdėtų ir žinotų, kad Dievo pažadas yra tiesa. Tačiau dauguma jų to nežino.“
Mozės motina patiria Dievo pažado išsipildymą.
14
„Kai jis tapo suaugusiu ir subrendo, Mes suteikėme jam išminties ir žinojimo. Taip Mes atlyginame geradariams.“
Mozė subręsta ir gauna Dievo išmintį.
15
„Jis įėjo į miestą, kai jo gyventojai nepastebėjo, ir rado du vyrus besimušančius: vienas buvo iš jo tautos, kitas iš priešų. Tas, kuris buvo iš jo tautos, pašaukė jį prieš kitą. Mozė smogė jam ir jį nužudė. Jis tarė: Tai velnio darbas, jis yra aiškus priešas, vedantis klaidą.“
Mozė netyčia nužudo egiptietį.
16
„Jis tarė: Viešpatie, aš nusidėjau sau, tad atleisk man. Ir Jis jam atleido. Jis iš tiesų yra Atlaidus, Gailestingas.“
Mozė atgailauja ir gauna atleidimą.
17
„Jis tarė: Viešpatie, kadangi Tu man suteikei malonę, aš niekada nebūsiu pagalbininkas nusidėjėliams.“
Jis pasižada nedaryti neteisybės.
18
„Ryte jis buvo mieste, bijodamas ir laukdamas, kas nutiks. Štai tas, kuris vakar prašė jo pagalbos, vėl jį pašaukė. Mozė tarė jam: Tu tikrai esi akivaizdus klaidintojas.“
Mozė pamato tą patį žmogų įsivėlusį į naują ginčą.
19
„Kai jis norėjo sugriebti tą, kuris buvo jų abiejų priešas, jis tarė: Mozė, ar tu nori mane nužudyti, kaip vakar nužudei žmogų? Tu nori būti tik tironas žemėje, o nenori būti ištaisytoju.“
Egiptietis atskleidžia Mozės paslaptį.
20
„Atėjo vyras iš tolimiausios miesto dalies bėgdamas ir sakė: Mozė, diduomenė tariasi dėl tavęs, kad nužudytų tave. Išeik! Iš tiesų, aš tau patariu.“
Mozė įspėjamas apie pavojų.
21
„Tad jis išėjo iš miesto, bijodamas ir laukdamas. Jis tarė: Viešpatie, išgelbėk mane nuo neteisingų žmonių.“
Mozė pabėga iš Egipto.
22
„Kai jis pasuko link Midjano, jis tarė: Galbūt mano Viešpats nukreips mane į tiesų kelią.“
Mozė patiki savo kelią Dievui.
23
„Kai jis atėjo prie Midjano šulinio, jis rado grupę žmonių, kurie girdė savo gyvulius, ir šalia jų dvi moteris, kurios sulaikė savo avis. Jis tarė: Kas su jumis? Jos sakė: Mes negalime pagirdyti, kol ganytojai neišeis, o mūsų tėvas yra senas vyras.“
Mozė sutinka dvi moteris, kurioms reikia pagalbos.
24
„Tad jis pagirdė jų gyvulius, paskui pasitraukė į pavėsį ir tarė: Viešpatie, aš esu labai reikalingas bet kokios gėrybės, kurią Tu man atsiųsi.“
Mozė padeda ir maldauja Dievo pagalbos.
25
„Viena iš jų atėjo pas jį droviai eidama ir tarė: Mano tėvas kviečia tave, kad tau atlygintų už tai, jog pagirdai mūsų gyvulius. Kai jis atėjo pas jį ir papasakojo jam savo istoriją, jis tarė: Nebijok, tu išsigelbėjai nuo neteisingos tautos.“
Jis gauna kvietimą pas būsimą uošvį.
26
„Viena iš jų tarė: Tėve, pasamdyk jį. Geriausias, kurį gali pasamdyti, yra stiprus ir patikimas.“
Duktė rekomenduoja Mozę dėl jo savybių.
27
„Jis tarė: Aš noriu tau duoti vieną iš savo dukterų už žmoną, jei tarnausi man aštuonerius metus. Jei užbaigsi dešimt, tai bus nuo tavęs. Aš nenoriu apsunkinti tavęs. Jei Dievas panorės, tu pamatysi, kad aš esu iš teisiųjų.“
Sudaryta sutartis dėl Mozės vedybų ir tarnystės.
28
„Mozė tarė: Tai sutarta tarp manęs ir tavęs. Kurią iš dviejų trukmių užbaigsiu, manęs neapkaltins. Dievas yra liudytojas tam, ką mes sakome.“
Mozė sutinka sąlygas.
29
„Kai Mozė užbaigė laiką ir iškeliavo su savo šeima, jis pastebėjo ugnį kalno pusėje. Jis tarė savo šeimai: Pasilikite, aš pamačiau ugnį. Galbūt atnešiu jums iš jos žinią arba deglą, kad pasišviestumėte.“
Šiame momente prasideda Mozės pašaukimas – jis pamato degantį krūmą.
30
„Kai jis atėjo prie jos, buvo pašauktas iš dešinės slėnio pusės, iš palaimintos vietos, iš medžio: Mozė, iš tiesų, Aš esu Dievas, visų pasaulių Viešpats.“
Dievas apsireiškia Mozei prie degančio krūmo.
31
„Mesk savo lazdą! Kai jis pamatė ją judančią kaip gyvatė, jis apsigręžė ir bėgo, neatsigręždamas. [Balsas tarė:] Mozė, prieik, nebijok. Iš tiesų, tu esi iš saugiųjų.“
Dievas parodo ženklą – lazda virsta gyvate.
32
„Įkišk savo ranką į pažastį – ji išlįs balta, be jokios ligos. Suglausk rankas prie savo krūtinės nuo baimės. Šitie du yra tavo Viešpaties ženklai faraonui ir jo diduomenei. Iš tiesų, jie yra nusidėjėliai.“
Mozė gauna antrą ženklą – rankos stebuklą.
33
„Jis tarė: Viešpatie, aš nužudžiau iš jų vieną, tad bijau, kad jie mane nužudys.“
Mozė abejoja dėl savo saugumo.
34
„Mano brolis Aaronas yra iškalbingesnis už mane. Siųsk jį su manimi kaip pagalbininką, kad mane sustiprintų. Iš tiesų, aš bijau, kad jie mane paneigs.“
Mozė prašo, kad Aaronas būtų jo pagalbininkas.
35
„[Dievas] tarė: Mes sustiprinsime tave tavo broliu ir suteiksime jums abiem valdžią, tad jie negalės jūsų pasiekti. Su Mūsų ženklais jūs ir jūsų pasekėjai būsite nugalėtojai.“
Dievas suteikia abiem jėgą ir pažadą dėl pergalingumo.
36
„Kai Mozė atėjo pas juos su Mūsų aiškiais ženklais, jie sakė: Tai tėra sugalvota magija. Mes apie tai negirdėjome mūsų protėvių laikais.“
Faraonas ir jo tauta atmeta stebuklus.
37
„Mozė tarė: Mano Viešpats geriausiai žino, kas atėjo su vadovu nuo Jo, ir kas turės galutinę buveinę. Iš tiesų, neteisieji nebus sėkmingi.“
Mozė atsako, kad tik Dievas nuspręs, kas teisus.
38
„Faraonas tarė: O diduomenė! Aš nežinau jums jokio kito dievo, išskyrus mane. Tad, Hamanai, uždek man molio plytas, pastatyk man bokštą, galbūt aš užkopsiu pas Mozės dievą. Iš tiesų, aš manau, kad jis yra melagis.“
Faraonas išdidžiai neigia Dievą ir juokiasi iš Mozės.
39
„Jis ir jo kariuomenė elgėsi išdidžiai žemėje be teisės ir manė, kad jie nebus grąžinti pas Mus.“
Jie gyveno manydami, kad neatsiskaitys.
40
„Tad Mes paėmėme jį ir jo kariuomenę, ir įmetėme juos į jūrą. Pažiūrėk, kokia buvo neteisiųjų pabaiga!“
Faraonas nuskendo su kariuomene.
41
„Mes padarėme juos vadovais, kviečiančiais į Ugnį, ir Teismo dieną jie nebus padėti.“
Faraonas ir jo vadovai tapo blogio pavyzdžiu.
42
„Mes pasekėme juos šio pasaulio prakeikimu, o Teismo dieną jie bus tarp paniekintųjų.“
Jų laukia dviguba gėda – šiame gyvenime ir aname.
43
„Po to, kai Mes sunaikinome pirmąsias tautas, Mes davėme Mozei Knygą – aiškią žmonėms, vadovą ir gailestingumą, kad jie galėtų prisiminti.“
Mozei suteikta Tora, kaip vadovas izraelitams.
44
„Tu nebuvai vakarinėje pusėje, kai Mes jam paskyrėme įsakymą, ir tu nebuvai liudininkas.“
Dievas primena pranašui Mahometui, kad jis gavo šią žinią tik per apreiškimą.
45
„Bet Mes sukūrėme kartas, ir jų gyvenimai užsitęsė. Tu nebuvai tarp Midjano gyventojų, skaitydamas jiems Mūsų eilutes. Bet Mes buvome Siuntėjai.“
Dievas parodo, kad pranašas negalėjo šito žinoti kitaip, tik per Dievą.
46
„Tu nebuvai prie kalno, kai Mes pašaukėme. Bet tai yra tavo Viešpaties gailestingumas, kad tu perspėtum tautą, prie kurios iki tavęs nebuvo atėjęs joks perspėtojas, kad jie prisimintų.“
Mahometo pranašystė yra Dievo malonė arabams.
47
„Kad jie nesakytų, kai jiems ateis nelaimė dėl to, ką jie padarė: Viešpatie, kodėl Tu neatsiuntei mums pranašo? Mes būtume sekę Tavo eilutes ir būtume buvę tikintieji.“
Dievas nurodo, kodėl atsiuntė pranašą.
48
„Bet kai tiesa atėjo pas juos iš Mūsų, jie sakė: Kodėl jam nebuvo duota panašiai, kaip duota Mozei? Argi jie nebuvo neigę to, kas duota Mozei? Jie sakė: Du burtai, kurie vienas kitą palaiko. Ir jie sakė: Mes netikime nė vienu iš jų.“
Netikėliai atmeta tiek Mozę, tiek Mahometą.
49
„Sakyk: Atneškite knygą iš Dievo, kuri geriau veda, negu šios dvi, ir aš ją seksiu, jei jūs sakote tiesą.“
Mahometas meta iššūkį parodyti geresnį vadovą už Tora ir Koraną.
50
„Bet jei jie tau neatsiliepia, žinok, kad jie seka tik savo geismus. Ir kas gi yra labiau paklydęs nei tas, kuris seka savo geismus be vadovo iš Dievo? Iš tiesų, Dievas neveda neteisiųjų.“
Netikėjimo priežastis – ne argumentai, o geiduliai.
51
„Mes tikrai nuolat perdavėme jiems Žodį, kad jie galėtų prisiminti.“
Dievas nuolat siunčia perspėjimus.
52
„Tie, kuriems Mes davėme Knygą anksčiau, tiki juo.“
Kai kurie žydai ir krikščionys pripažįsta Koraną.
53
„Kai jis jiems skaitomas, jie sako: Mes tikime juo, iš tiesų, tai tiesa iš mūsų Viešpaties. Mes jau prieš tai buvome musulmonai.“
Tikrieji ankstesnių knygų pasekėjai atpažįsta tiesą.
54
„Jie bus apdovanoti dvigubai už tai, kad buvo kantrūs, atmetė blogį geru ir išleido iš to, ką Mes jiems suteikėme.“
Dievas žada didesnį atlygį tiems, kurie tiki ir elgiasi gerai.
55
„Kai jie girdi tuščius žodžius, jie nuo jų nusigręžia ir sako: Mums – mūsų darbai, jums – jūsų darbai. Ramybė jums. Mes nesiekiame neišmanančiųjų.“
Jie parodo tikėjimo orumą ir neleidžiasi į tuščius ginčus.
56
„Tu negali vesti, ko nori, bet Dievas veda, ką Jis nori. Jis geriausiai žino tuos, kurie vadovaujasi tiesa.“
Pranašo misija – skelbti, o vedimas priklauso Dievui.
57
„Jie sako: Jei mes seksime vadovu su tavimi, mes būsime išplėšti iš savo žemės. Argi Mes nesuteikėme jiems saugios šventyklos, į kurią atnešami vaisiai kaip aprūpinimas nuo Mūsų? Bet dauguma jų nežino.“
Mekos gyventojai bijojo prarasti savo statusą, jei priimtų islamą.
58
„Kiek miestų Mes sunaikinome, kurie buvo patenkinti savo gyvenimu! Tai jų buveinės, kuriose po jų niekas negyvena, tik nedaug. Mes buvome paveldėtojai.“
Dievas primena, kad daug tautų pražuvo dėl išdidumo.
59
„Tavo Viešpats nesunaikino miestų, kol Jis neatsiuntė į jų pagrindinį miestą pasiuntinio, skaitančio Mūsų eilutes. Mes nesunaikinome miestų, nebent jų gyventojai buvo nusidėjėliai.“
Dievas nesiunčia bausmės be perspėjimo per pranašą.
60
„Ką jums duota – tai tik laikinas gyvenimo malonumas ir jo puošmena. O kas yra pas Dievą, yra geriau ir ilgiau. Argi jūs nesuprantate?“
Šio pasaulio gėrybės laikinos, amžinybė – pas Dievą.
61
„Ar tas, kuriam Mes pažadėjome gerą pažadą, kurį jis pasieks, yra panašus į tą, kuriam Mes suteikėme pasaulio gyvenimo malonumą, o paskui jis bus atvestas Teismo dieną?“
Palyginimas tarp tikinčiųjų ir nusidėjėlių likimo.
62
„Tą dieną Jis pašauks juos ir sakys: Kur yra Mano partneriai, kuriuos jūs manėte esant?“
Stabų garbintojai bus priversti atsakyti.
63
„Tie, prieš kuriuos buvo ištartas žodis, sakys: Viešpatie, šitie, kuriuos mes suklaidinome. Mes juos suklaidinome taip, kaip patys klydome. Mes atsiribojame nuo jų prieš Tave. Jie negarbino mūsų.“
Netikėlių lyderiai atsisakys atsakomybės.
64
„Bus pasakyta: Šaukite savo partnerius! Jie juos šauks, bet jie jiems neatsilieps. Jie matys bausmę. Jei tik jie būtų buvę vadovaujami!“
Stabai negalės jų išgelbėti.
65
„Tą dieną Jis pašauks juos ir sakys: Ką jūs atsakėte pasiuntiniams?“
Žmonės turės pasiaiškinti už pranašų atmetimą.
66
„Tą dieną jiems apstulbs žinios, ir jie neklausinės vieni kitų.“
Jie bus priblokšti ir bejėgiai.
67
„Bet kas atgailavo, tikėjo ir darė gerus darbus – galbūt jis bus tarp sėkmingųjų.“
Viltis atleidimui išlieka tiems, kurie grįžta prie Dievo.
68
„Tavo Viešpats kuria, ką nori, ir pasirenka. Jie neturi pasirinkimo. Šlovė Dievui, aukščiau už tai, ką jie Jam priskiria!“
Dievas vienas turi galutinį pasirinkimą.
69
„Tavo Viešpats žino, ką slepia jų krūtinės ir ką jie atskleidžia.“
Dievui niekas nėra paslėpta.
70
„Jis yra Dievas, nėra kito dievo, tik Jis. Jam priklauso šlovė pasaulyje ir Anapus. Jam sprendimas, ir prie Jo jūs būsite grąžinti.“
Aiškus Dievo vienumo teiginys.
71
„Sakyk: Argi jūs matėte, jei Dievas padarytų naktį nuolatinę iki Prisikėlimo dienos, kuris dievas, išskyrus Dievą, atneštų jums šviesą? Ar jūs negirdite?“
Dievas klausia apie savo galios požymius.
72
„Sakyk: Argi jūs matėte, jei Dievas padarytų dieną nuolatinę iki Prisikėlimo dienos, kuris dievas, išskyrus Dievą, atneštų jums naktį, kurioje pailsėtumėte? Ar jūs nematote?“
Klausimas apie būtinybę dienos ir nakties ciklui.
73
„Iš Savo gailestingumo Jis padarė jums naktį, kad joje pailsėtumėte, ir dieną, kad siektumėte Jo malonės. Galbūt jūs būsite dėkingi.“
Dienos ir nakties kaita yra Dievo malonė.
74
„Tą dieną Jis pašauks juos ir sakys: Kur yra Mano partneriai, kuriuos jūs manėte esant?“
Pakartotinas klausimas stabmeldžiams.
75
„Mes ištrauksime liudytoją iš kiekvienos tautos ir sakysime: Atneškite savo įrodymą. Jie žinos, kad tiesa yra pas Dievą, ir tai, ką jie sugalvojo, dings nuo jų.“
Kiekviena tauta turės pranašą kaip liudytoją.
76
„Iš tiesų, Karūnas buvo iš Mozės tautos, bet jis elgėsi išdidžiai prieš juos. Mes jam davėme tiek lobio, kad jo raktus nešė stipri vyrų grupė. Jo tauta sakė jam: Nedžiaukis, nes Dievas nemyli džiaugsmingųjų [išdidžiųjų].“
Įžanga į Karūno (Qārūn) istoriją.
77
„Bet ieškok tuo, ką Dievas tau davė, Anapus namų, ir nepamiršk savo dalies pasaulyje. Elkitės gerai, kaip Dievas tau darė gera. Neieškok sugriovimo žemėje. Dievas nemyli sugriovėjų.“
Pamoka Karūnui – naudoti turtą gėriui.
78
„Jis tarė: Tai man duota tik dėl žinių, kurias aš turiu. Argi jis nežinojo, kad Dievas sunaikino prieš jį kartas, kurios buvo stipresnės ir turėjo daugiau turto? Nusidėjėliai neklausinėjami apie savo nuodėmes.“
Karūno išdidumas ir savanaudiškumas.
79
„Jis išėjo pas savo tautą su savo puošmenomis. Tie, kurie troško pasaulio gyvenimo, sakė: O, jei tik mes turėtume tai, ką duota Karūnui! Iš tiesų, jis turi didžią laimę.“
Žmonės geidė jo turto.
80
„Tie, kuriems buvo duotas mokslas, sakė: Vargas jums! Dievo atlygis yra geresnis tam, kuris tiki ir daro gerą. Ir tai nebus duota, išskyrus kantriems.“
Išmintingi žmonės priminė, kad tikrasis atlygis – pas Dievą.
81
„Mes prarijome jį ir jo namus žeme. Jam nebuvo jokios grupės, kuri jį gintų prieš Dievą, ir jis nebuvo išgelbėtas.“
Dievas nubaudė Karūną – žemė prarijo jį ir jo lobius.
82
„Tie, kurie vakar troško jo vietos, ryte sakė: Akivaizdu, kad Dievas praplečia ar susiaurina aprūpinimą, kam Jis nori iš Savo tarnų. Jei Dievas nebūtų buvęs maloningas mums, Jis būtų mus prarijęs. Akivaizdu, kad netikintieji nesėkmingi.“
Žmonės suvokė, kad tikrasis turtų valdovas yra Dievas.
83
„Tą Anapus buveinę Mes suteiksime tiems, kurie nesiekia išdidumo žemėje ir neskelbia sugriovimo. Geras galutinis rezultatas yra tiems, kurie bijo Dievo.“
Pamoka – rojus skirtas nuolankiems ir teisiems.
84
„Kas ateina su geru, tam bus geriau nei tai. Kas ateina su blogu – tiems, kurie darė blogį, bus atlyginta tik pagal tai, ką jie darė.“
Dievas teisingai atlygins kiekvienam pagal darbus.
85
„Iš tiesų, Tas, kuris tau įsakė Koraną, tikrai sugrąžins tave į vietą grįžimo. Sakyk: Mano Viešpats geriausiai žino, kas atneša vadovą, ir kas yra akivaizdžioje klaidoje.“
Dievas pažada pranašui grįžimą į Meką.
86
„Tu netikėjai, kad tau bus duota Knyga, tik kaip tavo Viešpaties gailestingumas. Tad nebūk pagalbininkas netikintiesiems.“
Koranas yra Dievo malonė.
87
„Neleisk jiems tavęs nukreipti nuo Dievo eilutėmis po to, kai jos tau buvo apreikštos. Šauk savo Viešpatį ir nebūk iš tų, kurie Jam priskiria partnerius.“
Įsakymas likti ištikimam vienam Dievui.
88
„Nekvies jokio kito dievo kartu su Dievu. Nėra kito dievo, tik Jis. Kiekvienas dalykas išnyks, išskyrus Jo veidą. Jam priklauso sprendimas, ir prie Jo jūs būsite sugrąžinti.“
Sura užbaigiama aiškiu monoteizmo teiginiu ir priminimu apie Teismo dieną.