Ketvirtojo amžiaus Mažosios Azijos provincijose – Frygijoje, Pisidijoje ir Kilikijoje – krikščionių bendruomenės susidūrė su grupe, kuri į evangelinį skurdą žvelgė ne kaip į patarimą, o kaip į negailestingą įstatymą. Tai buvo apotaktikai (Apotactici), graikiškai vadinami Apotaktikoi („atsižadėjusieji“). Patys jie mieliau vadinosi apaštalikais (Apostolici), teigdami, kad tik jie vieninteliai ištikimai laikosi apaštalų gyvenimo būdo. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (61 skyriuje) juos aprašo kaip radikalus, kurie krikščionišką laisvę iškeitė į rūstų įstatymą, o išganymą padarė prieinamą tik saujelei kraštutinių asketų.
Atsižadėjimas kaip bilietas į dangų
Apotaktikų judėjimas susiformavo kaip atsakas į vis labiau turtėjančią ir su valstybe besisiejančią III–IV amžiaus Bažnyčią. Jų ideologinis pamatas buvo radikalus: jie teigė, kad bet kokia privati nuosavybė yra nuodėmė. Pasak jų, žmogus, turintis bent krislą turto, negali būti išgelbėtas.
Jų gyvenimas rėmėsi trimis neliečiamais stulpais:
- Visiškas turto atsisakymas: Kiekvienas narys privalėjo išdalinti visą savo turtą ir gyventi visiškoje bendruomeninėje nuosavybėje arba išmaldos dėka.
- Santuokos neigimas: Kaip ir enkratitai, apotaktikai manė, kad santuoka ir lytinis gyvenimas yra kliūtis dvasiniam tyrumui. Jie pripažino tik visišką skaistybę.
- Mitybos apribojimai: Jie vengė tam tikrų maisto produktų, siekdami dar labiau numarinti kūną.
Dėl savo polinkio rengtis šiurkščiais drabužiais, primenančiais ašutinę, jie dažnai buvo tapatinami su kita grupe – sakoforais (Saccophori – „maišų nešiotojai“).
Kodėl Bažnyčia juos pasmerkė?
Iš pirmo žvilgsnio apotaktikų gyvenimas primena vėlesnių laikų vienuolystę, kurią Bažnyčia visada gerbė. Tačiau Epifanijus pabrėžia esminį skirtumą: apotaktikai klydo ne dėl savo askezės, o dėl savo dogmatinio elitarizmo.
Pagrindinės jų „klaidos“ buvo šios:
- Ekskliuzyvumas: Jie mokė, kad tie krikščionys, kurie gyvena santuokoje ar valdo turtą, neturi vilties būti išgelbėti. Bažnyčios akyse tai buvo kėsinimasis į Dievo malonės universalumą.
- Šventojo Rašto iškraipymas: Apotaktikai rėmėsi ne tik kanoninėmis evangelijomis, bet ir apokrifais, ypač „Andriejaus darbais“ ir „Tomio darbais“, kuriuose radikali askezė buvo aukštinama labiau už ortodoksinį mokymą.
- Puikybė: Save vadindami „apaštališkaisiais“, jie netiesiogiai teigė, kad visa likusi Bažnyčia yra išdavusi apaštalų palikimą.
Epifanijaus ir Jono Damaskiečio vertinimas
Epifanijus „Panarione“ rašo, kad apotaktikai yra „panašūs į medį, kuris turi daug lapų, bet neduoda vaisių“. Jis pastebi, kad jų griežtumas kyla ne iš meilės, o iš noro pasirodyti viršesniems už kitus. Epifanijus primena, kad pats apaštalas Paulius leido krikščionims turėti turtą ir gyventi santuokoje, jei tik jie išlaiko širdį atvirą Dievui.
Jonas Damaskietis savo traktate „Apie erezijas“ apotaktikus mini kaip grupę, kuri „uždaro dangaus karalystę visiems, išskyrus save“. Jis pabrėžia, kad jų klaida yra bandymas dvasinį patarimą paversti dogminiu reikalavimu.
| Sritis | Ortodoksinė krikščionybė | Apotaktikai |
| Nuosavybė | Leidžiama, jei tarnauja gėriui | Griežtai draudžiama (nuodėmė) |
| Santuoka | Šventas sakramentas | Kliūtis išganymui |
| Išganymas | Prieinamas visiems per malonę | Tik tiems, kurie atsisako visko |
| Autoritetas | Kanoninis Raštas ir Tradicija | Raštas + Asketiniai apokrifai |
Judėjimo pabaiga ir pamoka
Apotaktikų judėjimas pradėjo nykti IV amžiaus pabaigoje. Juos nustelbė oficialiai pripažinta vienuolystė, kuri pasiūlė panašų askezės lygį, tačiau išlaikė ryšį su visuotine Bažnyčia ir neprievartavo visų krikščionių tapti asketais. Imperatorius Teodosijus I savo įstatymais taip pat apribojo jų veiklą, konfiskuodamas jų turtą (kurio jie formaliai net neturėjo turėti).
Apotaktikai liko istorijoje kaip pavyzdžiai to, kas nutinka, kai geras troškimas gyventi šventai pavirsta į kitų teisimą ir dvasinį pasipūtimą. Jų istorija primena, kad tikrasis apaštališkumas yra ne tik išorinis skurdas, bet ir širdies nuolankumas.