Antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, klaidžiojant po dulkėtas Sirijos ir Mažosios Azijos provincijas, buvo galima sutikti žmonių, kurie į pasaulį žvelgė su neapsakoma baime ir įtarumu. Tai buvo severianai (Severiani), nedidelė, bet itin radikali gnostikų ir enkratitų (susilaikytojų) atšaka. Jų judėjimas pavadintas įkūrėjo Severo (Severus) vardu, kuris, pasak Bažnyčios tėvų, pasirodė netrukus po garsiojo Tatiano. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo monumentalioje „Vaistų kraitelėje“ (Panarion, 45 skyriuje) severianus aprašo kaip grupę, kuri krikščionybę pavertė tamsiu dualistiniu mitu, kur kiekvienas fizinis malonumas buvo laikomas tiesioginiu ryšiu su demoniškomis jėgomis.
Severas: mįslingasis mokytojas iš Rytų
Severas savo veiklą pradėjo maždaug 170–190 metais po Kristaus. Jis perėmė Tatiano asketines idėjas, tačiau jas „paskanino“ sudėtinga gnostine kosmologija. Severas nebuvo tik eilinio moralinio griežtumo skelbėjas; jis teigė turįs slaptą žinojimą apie tai, kaip iš tiesų buvo sukonstruotas žmogaus kūnas ir kas slypi už gamtos reiškinių.
Jo mokymas greitai rado atgarsį tarp tų, kurie jautė gilų nusivylimą materialiu pasauliu. Severianai save laikė „dvasiškaisiais“, kurie bando ištrūkti iš klastingo kūno kalėjimo. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ mini, kad severianai buvo viena iš tų grupių, kurios taip stipriai nekentė materijos, jog galiausiai pradėjo niekinti patį Dievą Kūrėją.
Archontai ir moters prigimties prakeiksmas
Severianų teologija rėmėsi drastišku dualizmu. Jie tikėjo, kad aukščiausiasis Dievas gyvena nepasiekiamoje šviesoje, o mūsų pasaulį sukūrė žemesnės, piktos būtybės – archontai (archontes). Pasak Severo, vyriausiasis archontas buvo vardu Jaldabaotas arba Sabaotas, ir būtent jis, padedamas savo pavaldinių, įkalino sielas mėsos narvuose.
Pati radikaliausia ir skandalingiausia severianų idėja buvo susijusi su lytimi. Jie tikėjo, kad žmogaus kūnas yra nevienalytis:
- Viršutinė dalis (nuo galvos iki bambos): Tai geresnių dvasinių jėgų kūrinys, atsakingas už protą ir kvėpavimą.
- Apatinė dalis (nuo bambos žemyn): Tai piktųjų archontų darbas, sukurtas specialiai tam, kad per geismą ir dauginimąsi sielos būtų amžinai įkalintos materijoje.
Dėl šios priežasties severianai jautė ypatingą priešiškumą moterims. Jie teigė, kad moteris yra tiesioginis velnio instrumentas, nes jos įsčiose archontai „gamina“ naujus kalinius šiam pasauliui. Jie visiškai atmetė santuoką, laikydami ją tarnyste tamsos valdovams.
Vyno kilmės mitas: drakono nuodai
Vienas įdomiausių severianų bruožų buvo jų kategoriškas vyno atsisakymas. Tačiau jie jį atmetė ne dėl blaivybės idėjų, o dėl kraupaus mito apie jo kilmę. Severas mokė, kad vynuogienojai atsirado iš piktosios gyvatės (drakono) sėklos arba nuodų, kurie nukrito ant žemės.
Jie tikėjo, kad gerdamas vyną žmogus tiesiogiai priima į save drakono nuodus, kurie aptemdo protą ir pažadina archontų sukonstruotus lytinius instinktus. Panašų požiūrį jie turėjo ir į mėsą – severianai buvo griežti vegetarai, tikėdami, kad mėsos valgymas stiprina ryšį su piktavališku kūrėju.
| Dalykas | Severianų požiūris | Kodėl? |
| Santuoka | Griežtai draudžiama | Padeda archontams dauginti sielų kalinius |
| Vynas | Drakono nuodai | Kilęs iš gyvatės sėklos, sužadina geismą |
| Mėsa | Nešvarus maistas | Stiprina materijos galią prieš dvasią |
| Moteris | Archontų kūrinys | Jos kūnas yra vartai sieloms įkalinti |
Biblijos interpretacija ir pabaiga
Kaip ir kiti gnostikai, severianai pripažino tik dalį Šventojo Rašto. Jie atmetė Senąjį Testamentą kaip archontų klastą, o Naujajame Testamente ieškojo tik tų vietų, kurios patvirtino jų asketinį radikalizmą. Epifanijus pastebi, kad severianai buvo itin užsidarę ir įtariai žiūrėjo į bet kokią išorinę krikščionišką hierarchiją.
Judėjimas pamažu išnyko iki IV amžiaus pabaigos, nes jų radikalus nusistatymas prieš prokreaciją (vaikų gimdymą) pasmerkė juos natūraliam išmirimui. Be to, stiprėjanti Bažnyčia, remdamasi Įsikūnijimo doktrina (kad Dievas tapo žmogumi ir pašventino kūną), galutinai neutralizavo severianų neapykantą materijai.
Severianų istorija dvasinėje atmintyje išliko kaip kraštutinis pavyzdys, kaip dvasinis ieškojimas gali virsti neapykanta pačiai gyvybei. Jų bandymas „padalinti“ žmogų į gerą viršų ir blogą apačią primena mums, kad vientisumas ir pagarba visai kūrinijai yra būtini dvasinės sveikatos pamatai.