Ankstyvosios krikščionybės intelektualinėje erdvėje, kurioje gnosticizmas kūrė vis naujas visatos interpretacijas, antrajame mūsų eros amžiuje iškilo viena skandalingiausių ir labiausiai provokuojančių grupių – kainitai (Cainani / Cainitae). Ši sekta apvertė aukštyn kojomis visas tradicines moralines ir biblines vertybes, paskelbdama šventaisiais tuos, kuriuos Šventasis Raštas pasmerkė. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (38 skyriuje) kainitams skiria itin aštrų ir detalų aprašymą, laikydamas juos dvasinio nuopuolio viršūne. Kainitai tikėjo, kad tikrasis pažinimas reikalauja drąsos stoti prieš šio pasaulio kūrėją, kurį jie laikė tironu.
Pasaulio kūrėjas kaip sielų priešas
Kainitų dvasinis pamatas rėmėsi idėja, kad materialią visatą sukonstravo piktas arba bent jau labai ribotas dievas – Demiurgas, kurį jie tapatino su žydų Dievu. Pasak kainitų, šis kūrėjas, kurį jie taip pat vadino Hystera (įsčiomis, simbolizuojančiomis materijos kalėjimą), visą istoriją persekiojo tuos, kurie savyje turėjo aukštesnę, dvasinę kibirkštį.
Dėl šios priežasties kainitai nusprendė garbinti visus biblinius personažus, kurie priešinosi šiam kūrėjui. Jų herojų panteonas atrodo kaip didžiausių biblinių nusidėjėlių sąrašas:
- Kainas: Pirmasis „dvasinis“ žmogus, kurį Demiurgas bandė palaužti, bet jam nepavyko.
- Ezavas: Tikrasis pirmgimis, kurio teises pavogė Demiurgo numylėtinis Jokūbas.
- Korachas ir sodomitai: Žmonės, kuriuos Demiurgas sunaikino būtent todėl, kad jie buvo per daug arti tikrosios tiesos ir nepakluso jo tironijai.
Judas Iskarijotas: slaptojo žinojimo saugotojas
Pati ryškiausia ir kontroversiškiausia kainitų figūra buvo Judas Iskarijotas. Skirtingai nei visi kiti krikščionys, kainitai Judą laikė ne išdaviku, o vieninteliu apaštalu, kuris suprato tikrąją Jėzaus misiją. Jie teigė, kad Judas turėjo priėjimą prie slaptojo pažinimo (gnosis), kurio kiti mokiniai nepajėgė suvokti.
Kainitų teigimu, Judas išdavė Jėzų ne dėl pinigų, o vykdydamas paties Jėzaus prašymą. Jų logika buvo tokia: Jėzus atėjo išlaisvinti žmonių dvasios iš kūno kalėjimo, tačiau Jis negalėjo grįžti pas Aukščiausiąjį Tėvą, kol Jo kūnas nebuvo sunaikintas. Judas, pasmerktas amžinai neapykantai, prisiėmė baisiausią naštą – padėjo Jėzui numirti, kad dvasia būtų išlaisvinta. Šis įsitikinimas glaudžiai siejamas su mįslingąja „Judo evangelija“, kurios fragmentai buvo rasti tik XX amžiaus pabaigoje, patvirtinant Epifanijaus ir Ireniejaus Lioniečio pasakojimus.
Antinomizmas: laisvė per nuodėmę?
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ pabrėžia, kad kainitai praktikavo radikalų antinomizmą (antinomismus) – tikėjimą, kad dvasinis žmogus privalo išmėginti viską, ką siūlo šis pasaulis, norėdamas jį nugalėti. Pasak kai kurių šaltinių, kainitai manė, kad norint pasiekti išganymą, siela turi „pereiti per visus veiksmus“.
Tai reiškė, kad jokia nuodėmė negali sutepti dvasinio žmogaus. Jie tikėjo, kad angelai sargybiniai saugo kiekvieną nuodėmę, ir žmogus turi su jais „atsiskaityti“ atlikdamas tuos veiksmus. Tai buvo kraštutinė gnostinė laisvės interpretacija: ne bėgti nuo pasaulio, o jį „išnaudoti“ ir šitaip padaryti jį nebereikšmingą. Bažnyčios tėvai kainitus kaltino visišku moraliniu palaidumu, tačiau patiems kainitams tai buvo dvasinis karas prieš Demiurgo įstatymus.
| Biblinis požiūris | Kainitų požiūris | Herojus / Veiksmas |
| Kainas | Žudikas ir nusidėjėlis | Dvasinio pasipriešinimo pradininkas |
| Sodoma | Nuodėmės miestas | Vieta, kurioje žmonės nepakluso Demiurgui |
| Įstatymas | Šventas Dievo nurodymas | Demiurgo pančiai sielai pavergti |
| Judas | Išdavikas | Išmintingiausias apaštalas-gelbėtojas |
Epifanijaus liudijimas ir sektos išnykimas
Epifanijus „Panarione“ rašo, kad kainitai skaitė specialius kūrinius, pavyzdžiui, „Šv. Pauliaus kilimą“ (apie jo regėjimus trečiajame danguje) ir minėtąją „Judo evangeliją“. Jis kainitus lygina su „nuodingomis gyvatėmis“, kurios bando suardyti krikščioniškąją etiką. Tačiau kainitų judėjimas niekada nebuvo masinis – jis reikalavo per daug radikalaus požiūrio pakeitimo ir intelektualinio cinizmo.
Kainitų bendruomenės pamažu išnyko iki III amžiaus pabaigos, tačiau jų idėjos paliko gilų pėdsaką teologinėse diskusijose. Jie parodė kraštutinę gnosticizmo galimybę – visišką maištą prieš esamą tvarką. Jų istorija yra priminimas apie laikotarpį, kai žmogaus protas bandė rasti prasmę net ir pačiose tamsiausiose Rašto vietose, ieškodamas tiesos už gero ir blogo ribų.
Dar viena keista jų įsitikinimo dalis susijusi su Sodomos ir Gomoros sunaikinimu. Daugelis krikščionių tai laikė Dievo teisingumu, bet kainitai manė, kad šie miestai buvo sunaikinti todėl, kad jų gyventojai buvo per daug laisvi ir nepaklusnūs. Jie šventė ir kitus Biblijos „piktadarius“, pavyzdžiui, Lamechą, kuris didžiavosi savo kerštu.
Kainitai tikėjo, kad tikrasis Dievas, tas, kuris yra tikroji šviesa, yra paslėptas už šio pasaulio kūrėjo. Jie siekė išsivaduoti iš materialaus pasaulio, kurį laikė kalėjimu. Jų mokymai skatino ieškoti slaptų žinių, kurios leistų sielai pabėgti iš šio klaidingo kūrinio. Jie turėjo savo raštus, kurie papildė ar net pakeitė įprastas Biblijos istorijas. Šie raštai padėjo jiems suprasti, kodėl blogis yra reikalingas, kad būtų pasiektas tikrasis pažinimas.