Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai dar nebuvo aiškiai apibrėžto Naujojo Testamento kanono, Jordanijos dykumose ir aplink Pelo (Pella) miestą gyvavo bendruomenė, kuri save laikė tikraisiais Jėzaus mokymo tęsėjais. Tai ebionitai (Ebionitae). Jų pavadinimas, kilęs iš hebrajų kalbos žodžio ebyonim (vargšai), nebuvo tik atsitiktinis vardas – tai buvo jų tapatybės ašis. Jie pasirinko radikalų skurdą, tikėdami, kad taip geriausiai seka Jėzaus pėdomis. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (Κατὰ αἱρέσεων ὀγδοήκοντα) jiems skiria itin daug dėmesio, matydamas juose pavojingą hibridą tarp krikščionybės ir griežtojo judaizmo.
Jėzus kaip žmogus: Adopcionizmo doktrina
Didžiausias ginčas tarp ebionitų ir besiformuojančios ortodoksinės Bažnyčios sukosi aplink Jėzaus asmenį. Ebionitai kategoriškai atmetė Kristaus dievystę prigimtine prasme. Jų akyse Jėzus buvo paprastas žmogus, Juozapo ir Marijos sūnus, kuris savo gyvenimu pasiekė tokį tobulą įstatymo laikymąsi, kad Dievas Jį pasirinko būti Mesiju.
Jų mokymas rėmėsi adopcionizmu (adoptianismus):
- Jėzus nebuvo gimęs iš Mergelės (daugelis ebionitų grupių atmetė nekalto prasidėjimo idėją).
- Per krikštą Jordano upėje ant Jo nusileido Šventoji Dvasia, ir būtent tą akimirką Dievas Jį „įsūnijo“ Mesijo tarnystei.
- Jėzus atėjo ne tam, kad panaikintų Mozės įstatymą, bet kad parodytų, jog jį įmanoma tobulai vykdyti.
Šis požiūris padarė ebionitus nepriimtinus kitiems krikščionims, kurie rėmėsi Jono evangelijos prologu apie amžinąjį Žodį. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ pabrėžia, kad ebionitų klaida buvo jų nesugebėjimas pamatyti Dievo įsikūnijimo paslapties – jie liko „kūniškame“ rašto aiškinime.
Paulius – išdavikas, Mozė – amžinas autoritetas
Ebionitų santykis su apaštalu Pauliumi buvo atvirai priešiškas. Jie laikė Paulių graiku, kuris niekada iki galo nesuprato žydų tikėjimo ir galiausiai tapo „apostatu“ (išdaviku). Jų nuomone, Pauliaus mokymas apie tai, kad krikščionims nebereikia laikytis apipjaustymo ar maisto draudimų, buvo griaunantis Dievo tvarką.
Ebionitų dvasinė praktika buvo griežta:
- Apipjaustymas: Jis išliko privalomas visiems bendruomenės nariams.
- Vegetarizmas: Ebionitai griežtai atsisakė mėsos, teigdami, kad gyvulių aukojimas šventykloje buvo iškraipytas vėlesnių pranašų.
- Vanduo vietoj vyno: Eucharistijos (Duonos laužymo) metu jie naudojo neraugintą duoną ir tik vandenį, taip pabrėždami savo asketinį nusistatymą.
- Ritualiniai apsiplovimai: Kaip ir esėjai, jie praktikavo dažnus panirimus į vandenį siekiant apsivalyti.
Ebionitai prieš nazarėnus: pagrindiniai skirtumai
Nors abi grupės buvo žydų kilmės krikščionys, jų skirtumai buvo esminiai. Ši lentelė padeda suprasti, kodėl nazarėnai buvo laikomi „keistuoliais broliais“, o ebionitai – eretikais.
| Bruožas | Nazarėnai (Nazaraioi) | Ebionitai (Ebionitae) |
| Gimimas iš Mergelės | Pripažino | Dažniausiai neigė |
| Jėzaus prigimtis | Tikėjo Jo dievyste | Tikėjo, kad Jis – tik žmogus |
| Apaštalas Paulius | Gerbė kaip apaštalą pagonims | Niekinimo, laikė išdaviku |
| Įstatymo laikymasis | Laikėsi patys, bet nereikalavo iš kitų | Privalomas visiems |
| Evangelijos | Naudojo aramėjišką Matą | Naudojo iškraipytą „Ebionitų evangeliją” |
Skurdo pabaiga ir išnykimas dykumoje
Ebionitų judėjimas labiausiai klestėjo II amžiuje, tačiau po to ėmė sparčiai nykti. Pasak Epifanijaus, jie telkėsi Transjordanijoje, Nabatijos regione ir netoli Damasko. Jų izoliacija ir radikalus nusistatymas prieš pagonių krikščionybę pasmerkė juos išnykimui. Ketvirtajame amžiuje jie jau buvo tik maža, nykstanti bendruomenė, kurią bažnytinė hierarchija galutinai nustūmė į užmarštį.
Jų istorija mums paliko „Ebionitų evangeliją“ – prarastą tekstą, iš kurio žinome tik fragmentus, išsaugotus jų priešininkų raštuose. Tai buvo harmoningas evangelių derinys, pritaikytas jų specifinei teologijai, kurioje Jėzus krikšto metu tiesiog ištaria: „Šiandien aš Tave pagimdžiau“.
Nors kaip organizuota grupė ebionitai išnyko, jų idėjos apie Jėzų kaip tik žmogišką pranašą vėliau vis iškildavo įvairiuose religiniuose judėjimuose. Epifanijus „Panarione“ perspėjo, kad ebionizmas yra liga, kuri bando sutaikyti tai, kas nesuderinama: senąjį šešėlį (Įstatymą) ir naująją šviesą (Kristų). Galiausiai jie liko dvasinėje istorijoje kaip tie, kurie per stipriai laikėsi šaknų ir todėl nepamatė pražydusio medžio.
Be to, ebionitai turėjo savo variantą Šventojo Rašto, kuris buvo vadinamas Evangelija pagal Hebrajus. Šis tekstas, skirtingai nuo vėlesnio kanoninio Mato Evangelijos, išlaikė stipresnius žydiškus bruožus ir, kaip manoma, neapėmė Jono Evangelijos teologinio gylio. Jie taip pat atmetė apaštalo Pauliaus mokymus, ypač jo teiginį apie išgelbėjimą per tikėjimą be Įstatymo darbų, laikydami jį išdaviku, kuris iškreipė tikrąjį Jėzaus mokymą. Jų griežtas požiūris į Toros laikymąsi, įskaitant privalomą apipjaustymą, juos skyrė nuo visų kitų krikščionių grupių.