Ankstyvosios krikščionybės mozaikoje nazarėnai (Nazaraioi) užima unikalią, tačiau tragišką vietą. Tai buvo žydų kilmės krikščionys, kurie, įtikėję Jėzų kaip Mesiją, neatsisakė savo protėvių paveldo – Mozės įstatymo. Ši grupė dažnai painiojama su kitomis srovėmis, tačiau Bažnyčios tėvai, ypač Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ ir Šv. Jeronimas (Hieronymus), juos išskiria kaip tiesioginius pirmosios Jeruzalės bendruomenės įpėdinius. Nazarėnai gyveno pasaulyje, kuris pamažu juos atstūmė iš abiejų pusių: sinagogai jie buvo išdavikai, nes pripažino Jėzų, o didžiajai krikščionių Bažnyčiai – keistuoliai ar net eretikai, nes vis dar laikėsi apipjaustymo ir šabo.
Tikėjimo šaknys ir pasitraukimas į Pelą
Nazarėnų istorija prasideda pačiame krikščionybės lopšyje. Po Jeruzalės šventyklos sugriovimo 70-aisiais metais, ši bendruomenė, perspėta pranašystės, pasitraukė anapus Jordano, į Pelos (Pella) miestą Dekapolyje. Čia, atskirtyje nuo pagrindinių politinių įvykių, jie išsaugojo tai, ką laikė grynuoju apaštalų mokymu. Epifanijus pastebi, kad nazarėnai puikiai mokėjo hebrajų kalbą ir skaitė Šventąjį Raštą originalo kalba, o tai juos darė intelektualiai pranašesnius už daugelį graikiškai kalbančių krikščionių.
Skirtingai nei ebionitai (Ebionitae), kurie neigė Jėzaus dievystę ir nekaltąjį prasidėjimą, nazarėnai buvo doktriniškai artimi ortodoksijai. Jie tikėjo, kad Jėzus gimė iš Mergelės Marijos Šventosios Dvasios galia ir pripažino Jį Dievo Sūnumi. Tačiau jų dvasinis gyvenimas turėjo specifinį atspalvį:
- Jie laikėsi visų Penkiaknygės nuostatų, įskaitant maisto draudimus ir ritualinį tyrumą.
- Jų maldos namai priminė sinagogas, tačiau jose buvo garbinamas Kristus.
- Jie naudojo ypatingą tekstą – Evangeliją pagal hebrajus (Evangelium secundum Hebraeos), kurią šv. Jeronimas laikė originalia Mato evangelijos versija.
Jeronimo liudijimas ir nazarėnų izoliacija
Ketvirtajame amžiuje Šv. Jeronimas, gyvendamas Chalcidės dykumoje, netoli Antiochijos, turėjo tiesioginį kontaktą su nazarėnais, gyvenusiais Berėjoje (Beroea, dabartinis Alepas). Jis su nuostaba rašė, kad gavo leidimą nusirašyti jų turimą hebrajišką Mato evangelijos nuorašą. Jeronimas pastebėjo, kad nors nazarėnai nori būti ir žydai, ir krikščionys, galiausiai jie netampa nei vienais, nei kitais.
Ši dvasinė izoliacija tapo jų nykimo priežastimi. IV amžiaus pabaigoje sinagogose buvo įvestas specialus prakeiksmas „eretikams“ (Birkat ha-Minim), kuris buvo nutaikytas būtent į nazarėnus, siekiant juos galutinai išstumti iš žydų bendruomenės. Tuo pat metu Gentile (pagonių kilmės) Bažnyčia vis griežčiau žiūrėjo į bet kokį „žydžiavimą“. Nazarėnai tapo dvasiniais benamiais. Jie negalėjo suprasti, kodėl krikščionybė turi atsiriboti nuo savo šaknų, kad išliktų, o žydai negalėjo suprasti, kaip Mesijas gali būti nukryžiuotas.
Nazarėnų dvasinis palikimas ir mirtis tylumoje
Epifanijus „Panarione“ (29 skyriuje) nazarėnus aprašo su tam tikra melancholija. Jis pripažįsta jų pamaldumą, tačiau smerkia už užsispyrimą laikytis Įstatymo. Nazarėnams Įstatymas nebuvo priemonė išsigelbėti (jie tikėjo malone per Kristų), tai buvo jų tapatybė, jų meilės Dievui išraiška per protėvių papročius.
Pagrindiniai punktai, apibrėžiantys nazarėnų bendruomenės likimą:
- Vieta ir laikas: Didžiausias suklestėjimas II–IV a. Sirijoje, Berėjoje ir Dekapolyje.
- Kanonas: Išskirtinis dėmesys hebrajiškam Mato evangelijos variantui.
- Sprendimas: Galutinis atskyrimas nuo abiejų pusių po Bar Kochbos sukilimo (132–135 m.), kai žydų ir krikščionių keliai negrįžtamai išsiskyrė.
- Išnykimas: Pamažu ištirpo tarp Sirijos krikščionių arba grįžo į ortodoksinį judaizmą po stiprėjančio abipusio spaudimo.
Nazarėnų istorija primena, kad pati pirmoji krikščionybė buvo žydiška. Jų klaida (Bažnyčios tėvų akimis) buvo ne tai, kuo jie tikėjo, o tai, ko jie nepajėgė palikti. Jie liko stovėti ties tiltu, kurį patys pastatė, bet kuriuo niekas kitas nebevaikščiojo. Nazarėnai išnyko iš istorijos puslapių tyliai, palikdami tik kelias citatas Jeronimo raštuose ir giliai paslėptą klausimą: ar krikščionybė nebūtų buvusi kitokia, jei šis ryšys su Įstatymu nebūtų buvęs taip negailestingai nutrauktas?