Dvasinėje istorijoje mažai yra idėjų, kurios taip stipriai audrintų vaizduotę ir keltų tokį didelį nerimą teologams, kaip metempsichozė (metempsychosis). Šis terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžių meta (per), en (į) ir psyche (siela), tiesiogiai reiškia sielos persikėlimą iš vieno kūno į kitą. Tai nebuvo tiesiog abstrakto filosofinė koncepcija; tai buvo ištisa kosminė drama, aiškinanti žmogaus kančią, nelygybę ir patį gyvenimo tikslą. Nors šiandien ją dažniau siejame su Rytų religijomis, metempsichozė buvo giliai įsišaknijusi antikinėje Viduržemio jūros kultūroje ir tapo vienu didžiausių iššūkių ankstyvajai krikščionybei, privertusiu Bažnyčios tėvus galutinai suformuluoti mokymą apie sielos vienkartinumą ir kūno prisikėlimą.
Graikiškos ištakos: nuo Pitagoro iki Platono
Metempsichozės idėja Vakarų pasaulyje pirmiausia siejama su Pitagoru (Pythagoras) ir jo įkurta mistine mokykla Pietų Italijoje VI a. pr. Kr. Pitagoras tikėjo, kad siela yra nemirtinga dieviška kibirkštis, įkalinta kūne kaip bausmė už praeities nusižengimus. Jis mokė, kad siela gali persikelti ne tik į kitų žmonių, bet ir į gyvūnų kūnus, todėl pitagorininkai praktikavo vegetarizmą, baimindamiesi suvalgyti savo buvusį draugą ar giminaitį.
Vėliau šią idėją ištobulino Platonas (Plato). Savo garsiajame „Ero mite“ (Respublica) jis pasakoja apie sielas, kurios po mirties renkasi naują gyvenimą pagal savo praeities patirtį ir polinkius. Platonui metempsichozė buvo ne tik bausmė, bet ir apsivalymo procesas – siela turi pereiti daugybę gyvenimų, kol galutinai išsivaduos iš materijos ir grįš į idėjų pasaulį.
„Siela, patekusi į kūną, pamiršta savo dievišką kilmę, o gyvenimas yra ne kas kita kaip bandymas prisiminti tai, kas buvo matyta amžinybėje.“ – ši Platono mintis tapo pamatu vėlesnėms gnostikų sistemoms.
Gnostinė metempsichozė: kosminė skola
Krikščionybės aušroje, ypač Aleksandrijoje, metempsichozė įgavo dramatišką, gnostinį atspalvį. Tokie mąstytojai kaip Karpokratas (Carpocrates) ir Bazilidis (Basilides) ją panaudojo savo sudėtingoms visatos teorijoms pagrįsti. Jiems reinkarnacija nebuvo Dievo dovana, o klastingas mechanizmas, kurį naudojo pasaulio valdovai – archontai (archontes).
Karpokratininkai tikėjo, kad siela privalo „sumokėti paskutinį skatiką“ materijai. Jei žmogus per vieną gyvenimą nepatyrė visko, ką siūlo šis pasaulis (tiek gėrio, tiek to, ką kiti vadina blogiu), archontai neleis jam pakilti į šviesą ir vėl įstums į naują kūną. Čia metempsichozė tapo prievole patirti visą žemišką būtį, kol siela taps visiškai „išsekusi“ ir laisva.
| Filosofinė srovė | Sielos kelionės tikslas | Kieno kūne gali atsidurti? |
| Pitagorininkai | Apsivalymas nuo nuodėmės | Žmogaus, gyvūno |
| Platonikai | Grįžimas į idėjų pasaulį | Žmogaus (pagal dorybę) |
| Karpokratininkai | Skolos archontams išmokėjimas | Žmogaus (kol patiriama viskas) |
| Manichėjai | Šviesos išlaisvinimas iš tamsos | Žmogaus, augalo |
Krikščionių atsakas: vienas gyvenimas, viena viltis
Ankstyvoji Bažnyčia į metempsichozę žvelgė su didžiausiu įtarumu. Šventieji tėvai, tokie kaip Ireniejus Lionietis (Irenaeus) ir Tertulianas (Tertullianus), suprato, kad ši teorija griauna pačius krikščionybės pamatus. Jei siela keliauja per daugybę kūnų, tai kyla esminiai klausimai:
- Kuriam kūnui priklauso siela? Prisikėlimo metu siela negali grįžti į dešimt skirtingų kūnų.
- Atsakomybė: Jei aš neprisimenu savo praeito gyvenimo nuodėmių, kaip galiu už jas atsakyti dabar?
- Kristaus auka: Jei siela gali išsigelbėti pati per daugybę gyvenimų, kam reikalingas Išganytojas?
Ypač sudėtingas buvo Origeno (Origenes) atvejis. Nors jis oficialiai nemokė metempsichozės, jis tikėjo sielų preegzistencija (praeexistentia) – idėja, kad sielos buvo sukurtos dar prieš pasaulį ir į kūnus pateko po dvasinio nuopuolio. Nors Origenas manė, kad tai vienkartinis įvykis, vėliau jo sekėjai šią mintį priartino prie reinkarnacijos. Tai sukėlė milžinišką konfliktą, pasibaigusį 553 metų Antrajame Konstantinopolio susirinkime, kuriame Origeno mokymas apie sielų būklę prieš gimimą buvo pasmerktas kaip erezija.
Istorinis nuosprendis
Oficialus Bažnyčios mokymas įtvirtino, kad žmogaus asmenybė yra neatsiejama sielos ir kūno vienovė. Siela nėra atsitiktinis keleivis kūne; ji sukurta konkrečiam žmogui. Mirtis yra slenkstis, po kurio seka teismas, o ne naujas šansas kitoje mėsoje.