Ketvirtajame amžiuje krikščionybė išgyveno savo aukso amžių, tačiau už oficialių bazilikų sienų, Egipto dykumų prieblandoje ir slaptuose miestų namuose, pulsavo visai kitokia, tamsi ir mįslinga dvasinė srovė. Viena iš tokių grupių, kurią šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ aprašė su neslepiamu pasibjaurėjimu, buvo kodianai (Codiani). Ši bendruomenė, dažnai laikoma radikalia borboritų (Borboritae) atšaka, dvasinėje istorijoje liko kaip kraštutinio dualizmo pavyzdys, kur siekis išlaisvinti dvasią nuvedė į visišką moralinių normų atsisakymą. Kodianai tikėjo, kad jie yra vieninteliai tikrosios šviesos saugotojai pasaulyje, kurį sukonstravo piktos ir aklos jėgos.
Kosminė kalėjimo teorija ir Barbelo kultas
Kodianų pasaulėžiūros ašis buvo tragiškas kosminis skilimas. Jie mokė, kad aukščiausiasis Dievas yra nepasiekiamas ir nepažinus, gyvenantis begalinėje šviesos pilnatvėje – Pleromoje (Pleroma). Tačiau šios pilnatvės pakraštyje atsirado Barbelo (Barbelo) – moteriškasis dieviškas pradas, iš kurio vėliau, dėl klaidos ar nelaimės, atsirado žemesnės, tamsios būtybės – archontai (archontes). Šie archontai, vadovaujami arogantiškojo Demiurgo, sugalvojo įkalinti dieviškąją šviesą materijoje, kad galėtų ja maitintis. Taip atsirado žmogaus kūnas – kodianų akimis, tai buvo ne Dievo šventovė, o klastingas „mėsos narvas“.
Kodianai save vadino „dvasiškaisiais“ (pneumatikoi) ir manė, kad jų sielos yra tos pačios dangiškos šviesos kibirkštys. Visas jų gyvenimas buvo skirtas vienam tikslui – neleisti archontams pasisavinti jų energijos ir surinkti kuo daugiau išbarstytos šviesos, kad po mirties būtų galima sėkmingai praeiti pro dangaus sferų sargybinius ir sugrįžti į Pleromą. Jų tikėjimas buvo persmelktas nuolatinės baimės ir įtarumo viskam, kas žemiška, tačiau tas neapykantos jausmas materijai paradoksaliai nuvedė juos prie kūniškų ritualų.
„Šviesos rinkimas“: apeigos už uždarų durų
Tai, kas kodianus padarė viena labiausiai smerkiamų grupių dvasinėje literatūroje, buvo jų specifinės apeigos. Remdamiesi prielaida, kad dvasinė šviesa yra įkalinta visuose žmogaus gyvybiniuose skysčiuose, jie praktikavo tai, ką Epifanijus vadino ritualiniu libertinizmu. Kodianai manė, kad vykdydami tam tikrus seksualinius aktus, jie „ištraukia“ šviesą iš materijos. Po tokių ritualų jie keldavo rankas aukštyn, aukodami surinktą energiją dangiškajai Barbelo. Jie tikėjo, kad kadangi jų siela yra dieviška, joks kūno veiksmas negali jos sutepti – lygiai kaip auksas, nukritęs į purvą, lieka auksu.
Šis judėjimas griežtai pasisakė prieš prokreaciją (vaikų gimdymą). Kodianai manė, kad kiekvienas naujas gimimas yra tik dar vienas laimėjimas archontams, nes naujas kūnas įkalina naują šviesos dalelę. Tad jie dėjo visas pastangas, kad jų bendruomenėse neatsirastų vaikų, o motinystę laikė sielos vergove. Toks požiūris padarė juos dvasiniais anarchistais, kurie neigė pačią gyvybės tęstinumo prasmę, tikėdami, kad jie kovoja dvasinį karą prieš patį pasaulio kūrėją.
Pagrindinės kodianų dvasinės nuostatos:
- Radikalus dualizmas: materija yra ne tik žemesnė, bet ir aktyviai piktavališka.
- Archontų hierarchija: tikėjimas septyniais dangaus valdovais, kuriuos reikia apgauti po mirties.
- Moralinis abejingumas: įsitikinimas, kad dvasiniam elitui negalioja jokie etikos dėsnyjai.
- Asmens sudievinimas: kiekvienas grupės narys save laikė dieviškos esmės nešiotoju.
Išnykimas šešėliuose ir istorinis nuosprendis
Kodianų judėjimas pamažu išblėso penktajame amžiuje. Tam įtakos turėjo dvi pagrindinės priežastys. Pirma, jų radikalus nusistatymas prieš vaikų gimdymą natūraliai ribojo grupės augimą – jie galėjo išlikti tik nuolat pritraukdami naujus narius iš šalies. Antra, stiprėjanti imperijos ir Bažnyčios kontrolė nepaliko vietos tokioms slaptoms ir kontroversiškoms grupėms. 381 metais Teodosijus I išleido griežtus įstatymus prieš manichėjus ir panašias gnostines sektas, todėl kodianai buvo priversti arba visiškai pasislėpti, arba išnykti.
Jonas Damaskietis savo raštuose apie erezijas kodianus mini kaip vieną iš daugelio borboritų šakų, kurių didžiausia nuodėmė buvo puikybė. Jų istorija yra perspėjimas apie tai, kaip žmogaus protas, bandydamas „išgelbėti“ Dievą iš materijos, gali sunaikinti patį žmogiškumą. Jie ieškojo šviesos, bet darė tai tamsiausiais įmanomais būdais, pamiršdami, kad tikroji dvasia pasireiškia per meilę ir kūrinijos gerbimą, o ne per jos niekinimą.
Štai kokį pėdsaką kodianai paliko dvasinėje atmintyje:
- Priverstinis krikščioniškosios teologijos apsisprendimas ginti kūno ir materijos šventumą.
- Suvokimas, kad dvasinis elitizmas dažnai virsta pavojinga izoliacija.
- Istorinis pavyzdys, kaip klaidingas mitas gali pateisinti bet kokį elgesį.