Ketvirtajame amžiuje krikščionybės paraštėse, ypač Palestinos ir Egipto dykumų kraštuose, klestėjo daugybė radikalių gnostinių grupių, kurios savo idėjomis stulbino net visko mačiusius to meto teologus. Viena tokių mįslingų bendruomenių – zachėjai (Zacchaei). Šią grupę savo žymiajame traktate „Panarion“ aprašė šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis), o vėliau jo žinias susistemino Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus). Nors jų pavadinimas kildinamas iš biblinio Zachiejaus vardo, šie žmonės neturėjo nieko bendro su evangeliniu muitininku. Tai buvo borboritų (Borboritae) judėjimo atšaka, kuri tikėjo, kad visas materialus pasaulis yra košmariškas kalėjimas, o vienintelis būdas iš jo ištrūkti – radikalus ir kontroversiškas dvasinis maištas.
Kosminė drama: šviesos vagystė ir archontų nelaisvė
Zachėjų dvasinis pasaulis rėmėsi tragiška mitologija. Jie tikėjo, kad aukščiausiasis, nepažinusis Dievas gyvena begalinės šviesos pilnatvėje (Pleroma). Tačiau šviesos pakraštyje įvyko nelaimė: žemesniosios būtybės, vadinamos archontais (archontes), kurioms vadovavo aklas ir piktas šio pasaulio kūrėjas (Demiurgas), pavogė dieviškąją šviesą. Kad šią šviesą išlaikytų savo valdžioje, jie sukonstravo materialų pasaulį ir įkalino šviesos kibirkštis žmogaus kūne. Zachėjai save laikė „dvasiškaisiais“ (pneumatikoi), kuriems buvo patikėta misija surinkti tas išbarstytas kibirkštis.
Ši grupė manė, kad visas regimasis pasaulis – tai ne Dievo kūryba, o piktavalių jėgų pinklės. Jie tikėjo, kad archontai maitinasi žmogaus sielos energija, todėl po mirties siela turi pereiti sudėtingus „muitinės“ postus danguje. Kad saugiai praeitų pro sargybinius, siela privalo žinoti slaptas formules ir vardus. Zachėjams dvasinis pažinimas (gnosis) buvo ne filosofinis mąstymas, o išgyvenimo strategija priešiškoje visatoje.
Ritualinė kova už dieviškąją šviesą
Labiausiai zachėjai, kaip ir kiti borboritai, pagarsėjo savo šokiruojančiais ritualais. Epifanijus rašė, kad zachėjai praktikavo ritualinį libertinizmą, kurį jie vadino „šviesos rinkimu“. Jie tikėjo, kad dieviškoji jėga yra susikaupusi ne tik žmogaus prote, bet ir visuose gyvybiniuose skysčiuose. Todėl jų susirinkimai, kitiems priminę orgijas, zachėjams buvo dvasinis darbas. Po tam tikrų veiksmų jie keldavo rankas į dangų sakydami: „Aš tau nešu tavo dalį, o Dieve“. Tai buvo radikalus posūkis: jie manė, kad kūno veiksmai negali sutepti sielos, nes siela yra visiškai kitos prigimties nei „nešvari“ mėsa.
Vienas griežčiausių jų principų buvo prokreacijos (vaikų gimdymo) atmetimas. Zachėjai tikėjo, kad gimdyti vaikus reiškia padėti archontams įkalinti naujas dangiškas sielas materijos kalėjime. Tad jie dėjo visas pastangas, kad išvengtų nėštumo, tačiau kartu neneigė juslingumo, laikydami jį priemone šviesai „išlaisvinti“. Toks požiūris krikščionių bendruomenei atrodė kaip didžiausias dvasinis iškrypimas, nes jis pavertė žmogaus kūną tik dvasinių eksperimentų laboratorija.
Pagrindinės zachėjų dvasinės nuostatos:
- Griežtas dualizmas: materija yra blogis, dvasia yra gėris.
- Archontų neigimas: žydų įstatymas ir jo kūrėjas laikomi klaidingais ir piktavališkais.
- Ritualinis „išvalymas“: šviesos kibirkščių rinkimas per kontroversiškas apeigas.
- Vaikų gimdymo draudimas: siekis nutraukti naujų sielų kalinimą žemėje.
Pasitraukimas į šešėlius ir istoriniai sprendimai
Zachėjų judėjimas nebuvo gausus, tačiau jis kėlė didžiulę įtampą Bažnyčios viduje. Ketvirtajame amžiuje, kai krikščionybė tapo valstybine religija, prasidėjo aktyvus tokių radikalių grupių persekiojimas. Imperatoriai Teodosijus I ir vėliau Valentinianas III leido ediktus, kuriais draudė gnostikų susirinkimus, konfiskavo jų turtą ir net taikė mirties bausmę už „nepadorius ritualus“. Dėl šio sprendimo ir dėl to, kad zachėjai patys atsisakė auginti vaikus, bendruomenė pamažu išnyko.
Jonas Damaskietis zachėjus į savo „Erezijų“ sąrašą įtraukė kaip perspėjimą apie tai, kur gali nuvesti visiška dvasios ir kūno atskirtis. Zachėjai mirė tikėdami, kad jie apgavo pasaulio kūrėją ir išgelbėjo šviesą, tačiau istorijoje jie liko kaip tragiškas pavyzdys, kai religinis ieškojimas virsta kova prieš pačią žmogaus prigimtį. Jų istorija primena, kad dvasinis kelias be moralinio pamato ir pagarbos gyvybei dažnai virsta labirintu, iš kurio nebėra išėjimo.
Štai kaip zachėjų istorija paveikė dvasinę raidą:
- Paskatino Bažnyčią aiškiai suformuluoti požiūrį į materijos gerumą (pasaulis yra geras, nes sukurtas Dievo).
- Įtvirtino krikščioniškąją seksualinę etiką kaip pagarbą gyvybei ir prokreacijai.
- Padėjo pamatus diskusijoms apie tai, kaip atskirti tikrą dvasinį patyrimą nuo pavojingų iliuzijų.