Antrame amžiuje, maždaug 100–120 metais, Sirijos Antiochijoje (Antiochia) veikė mąstytojas vardu Saturnilas (Saturnilus), kurį krikščionių istorikai mini kaip vieną pirmųjų gnostinio mokymo sistemintojų. Jis buvo Menandro mokinys, tačiau jo požiūris į pasaulį tapo kur kas tamsesnis ir griežtesnis. Saturnilas tikėjo, kad šis materialus pasaulis yra klaida, o kova tarp šviesos ir tamsos vyksta kiekvieno žmogaus viduje. Jo sekėjai, vadinami saturnilininkais (Saturniliani), sukūrė dvasinę bendruomenę, kurioje materija buvo laikoma priešu, o dvasios išlaisvinimas – vieninteliu gyvenimo tikslu. Tai buvo viena pirmųjų grupių, kuri krikščioniškas sąvokas įpynė į sudėtingą mitologiją apie angelus kūrėjus ir dvasines kibirkštis.
Septyni angelai ir dangaus kibirkštis
Saturnilas mokė, kad visatą sukūrė ne aukščiausiasis Dievas, o septyni angelai (septem angeli), kurie savarankiškai nusprendė sukonstruoti materialų pasaulį. Vienas iš šių angelų, pasak saturnilininkų, buvo žydų Dievas. Kadangi angelai neturėjo pilno žinojimo ir galios, jų kūryba išėjo netobula. Mitologinis pasakojimas teigia, kad angelai bandė sukurti žmogų pagal aukštesnėse sferose pamatytą šviesų pavidalą, tačiau jų kūrinys buvo toks silpnas, kad negalėjo net atsistoti ir tiesiog šliaužiojo žeme tarsi kirmėlė (vermis).
Pamatęs šį apgailėtiną vaizdą, aukščiausiasis Tėvas pajuto gailestį ir pasiuntė gyvybinę kibirkštį (scintilla vitae). Tik gavęs šią dvasinę dovaną, žmogus atsitiesė ir tapo gyva būtybe. Saturnilininkai tikėjo, kad ši kibirkštis po mirties turi grįžti atgal į šviesos karalystę, o kūnas privalo sunykti kartu su kitais materialiais elementais. Šis pasakojimas pagrindė jų dvasinį elitizmą: jie tikėjo, kad žmonija yra padalyta į dvi rūšis.
Štai kaip saturnilininkai skirstė žmones:
- Blogieji žmonės, kurie neturi dieviškos kibirkšties ir yra tiesiog angelų bei demonų įrankiai.
- Gerieji žmonės, nešiojantys savyje šviesos dalelę, kurią būtina puoselėti per pažinimą (gnosis).
Pasaulio neigimas per askezę
Kadangi visas materialus pasaulis saturnilininkams atrodė kaip žemesnių jėgų sukurtas kalėjimas, jie propagavo itin radikalų gyvenimo būdą. Jų dvasinė praktika rėmėsi visišku susilaikymu (enkrateia). Saturnilas skelbė, kad santuoka ir vaikų gimdymas yra blogis, nes tai tik pratęsia dvasios kalinimą materijoje ir tarnauja pasaulio kūrėjų angelų sumanymams. Tai buvo viena pirmųjų krikščioniškosios eros grupių, kurioms askezė tapo ne dvasine pratyba, o griežta prievole siekiant išlikti tiriems.
Jų dieta taip pat buvo griežtai ribojama. Saturnilininkai atsisakydavo mėsos, nes manė, kad ji per daug stipriai riša sielą prie žemiškų poreikių. Jie tikėjo, kad mažindami kūno poreikius, jie silpnina angelų kūrėjų valdžią savo dvasiai. Toks požiūris Antiochijos bendruomenėje sukėlė didelę įtampą, nes jis kirtosi su tradiciniu požiūriu į šeimą ir kūriniją kaip Dievo dovaną. Saturnilas manė, kad šėtonas (satanas) yra angelų priešininkas, tačiau kartu ir materialaus pasaulio valdovas, su kuriuo siela privalo kovoti.
Saturnilininkų askezės pagrindiniai principai buvo šie:
- Visiškas santuokos atsisakymas ir lytinis susilaikymas.
- Augalinė mityba, atmetant bet kokį maistą, kuris primena kūniškumą.
- Nuolatinis budrumas saugant vidinę kibirkštį nuo materialaus pasaulio vilionių.
Kristus be kūno ir dvasinė kova
Kalbant apie Jėzų Kristų, saturnilininkai laikėsi docetizmo (docetismus) pozicijos. Jie teigė, kad Išganytojas negalėjo turėti tikro, materialaus kūno, nes materija yra blogis. Jų nuomone, Kristus pasirodė tik kaip žmogaus pavidalo šviesos būtybė, kuri nebuvo gimusi, neturėjo svorio ir negalėjo kentėti. Jis atėjo tik tam, kad parodytų kelią gerosioms sieloms ir sunaikintų blogųjų demonų įtaką. Toks Kristaus suvokimas pavertė Jį dvasiniu mokytoju, bet ne tikru žmogumi, kuris dalijasi mūsų likimu.
Šventasis Ireniejus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) savo raštuose detaliai aprašė Saturnilo klaidas, pabrėždamas, kad toks mokymas atima iš krikščionybės viltį į kūno prisikėlimą. Saturnilininkų judėjimas nebuvo masinis, tačiau jis paliko ryškų pėdsaką teologinėse diskusijose. Jie priminė krikščionims apie pavojų nukrypti į kraštutinį kūno nekentimą. Pamažu ši grupė išnyko, tačiau jų idėjos apie septynis angelus ir dvasinę kibirkštį buvo perimtos kitų gnostikų, pavyzdžiui, Vasilidžio sekėjų.
Saturnilininkai liudija apie dvasinį nerimą, tvyrojusį pirmosiomis krikščionybės kartomis. Jie bandė paaiškinti blogio kilmę pasaulyje nurodydami į nekompetentingus angelus kūrėjus, tačiau taip prarado Dievo kaip mylinčio Tėvo paveikslą. Jų askezė buvo sunki našta, kurią galėjo nešti tik nedaugelis, todėl judėjimas liko istorijos paraštėse kaip perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai dvasinis gyvenimas virsta kova su savo paties prigimtimi.