Antrajame amžiuje krikščionybė dar tik ieškojo savo galutinės formos, o Romos gatvėse ir intelektualų rateliuose skambėjo vardas, kuris galėjo pakeisti visą Bažnyčios istoriją. Tas žmogus buvo Valentinas (Valentinus), kilęs iš Egipto ir išsilavinimą gavęs Aleksandrijoje. Jis buvo toks charizmatiškas ir iškalbingas, kad netgi pretendavo tapti Romos vyskupu. Tačiau pralaimėjęs rinkimus, Valentinas pasuko kitu keliu ir sukūrė vieną sudėtingiausių bei įtakingiausių gnostinių sistemų, kurią šiandien vadiname valentinijonų (Valentiniani) judėjimu. Tai nebuvo tiesiog kova dėl valdžios, o visiškai kitoks požiūris į Dievą, pasaulį ir žmogaus sielą.
Pleroma ir Sofijos nuopolis
Valentinijonai (kartasi klaidingai vadinami valentininai) tikėjo, kad už regimo pasaulio ribų egzistuoja dvasinė pilnatvė, vadinama Pleroma (Pleroma). Tai šviesos karalystė, kurioje gyvena poros būtybių, vadinamų eonais (Aeones). Viršūnėje stovi nepažinus, beribis Tėvas, kurį jie vadino Pirmuoju Pradu (Bythos). Visas šis dvasinis pasaulis buvo tobula harmonija, kol viena iš žemiausių eonų, vardu Sofija (Sophia – išmintis), nepadarė klaidos. Vedama aistros ir noro pažinti nepažinųjį Tėvą, ji sutrikdė Pleromos ramybę.
Iš šios dvasinės krizės ir Sofijos „nuopolio“ gimė medžiaga. Valentinijonų pasakojime šis materialus pasaulis, kuriame mes gyvename, nėra geriausias Dievo kūrinys. Jį sukonstravo žemesnė būtybė – Demijurgas (Demiurgus), kuris yra aklas ir nežino apie aukštesnę šviesos karalystę. Tai paaiškina, kodėl žemėje tiek daug kančios ir netobulumo. Žmogus šioje sistemoje tampa įkaitu: jo kūnas priklauso dulkėms, bet viduje slepiasi dvasinė kibirkštis, atkeliavusi iš pačios Pleromos. Valentinijonų tikslas buvo padėti žmogui atpažinti tą kibirkštį ir grįžti namo, į šviesą.
Pagrindiniai valentinijonų dvasinės sistemos nariai:
- Pirminis Pradas – nepasiekiama šviesos gelmė.
- Trisdešimt eonų – dvasinės būtybės, sudarančios dieviškąją pilnatvę.
- Sofija – eonas, kurio klaida tapo materialaus pasaulio pradžia.
- Demiurgas – šio pasaulio architektas, veikiantis be aukštesnio žinojimo.
Trys žmonijos rūšys ir išganymo kelias
Valentinas savo mokymą skyrė ne visiems. Jis skirstė žmones į tris grupes, priklausomai nuo to, kas juose dominuoja. Tai sukuria savotišką dvasinę hierarchiją, kurią kiti krikščionys laikė puikybe. Pirmoji grupė – hylikai (choïkoí), medžiaginiai žmonės. Valentinijonų nuomone, jie rūpinasi tik kūniškais malonumais ir pasibaigus šiam pasauliui paprasčiausiai išnyks. Antroji grupė – psichikai (psychikoí), sieliniai žmonės. Tai paprasti tikintieji, kurie laikosi įstatymų, daro gerus darbus, bet neturi gilaus, paslaptingo žinojimo. Jie gali pasiekti tam tikrą išganymą, bet niekada neįžengs į pačią Pleromą.
Trečioji, pati aukščiausia grupė – pneumatikai (pneumatikoí), dvasiniai žmonės. Tai patys valentinijonai, kurie neša savyje dieviškąją kibirkštį. Jiems išganymas ateina ne per darbus ar moralę, o per pažinimą – Gnozę (Gnosis). Tai nėra intelektualus žinojimas, o dvasinis praregėjimas, kai siela prisimena savo kilmę. Valentinijonai save laikė elitu, dvasiniais aristokratais, kurie supranta tai, ko paprasti mirtingieji net neįtaria. Šis požiūris kėlė didžiulę įtampą ankstyvosiose bendruomenėse, nes krikščionybė skelbė, kad išganymas atviras visiems be išimties.
Valentinijonų išskirtos žmonių kategorijos:
- Hylikai – visiškai priklausomi nuo materijos ir neturintys vilties.
- Psichikai – tarpinė grandis, kuriems reikalingas tikėjimas ir taisyklės.
- Pneumatikai – dvasinė mažuma, kuriai skirta aukščiausia tiesa.
Bažnyčios atsakas ir valentinizmo pabaiga
Toks paslaptingas ir mistinis mokymas plito sparčiai. Valentinijonai neneigė Rašto, jie tiesiog teigė, kad moka jį skaityti giliau. Pavyzdžiui, jie sakė, kad apaštalai paprastiems žmonėms skelbė vieną žinią, o išrinktiesiems – visai kitą, slaptą tradiciją. Tai privertė Bažnyčios tėvus imtis griežtų veiksmų. Svarbiausias Valentinui ir jo mokiniams pasipriešinęs asmuo buvo šventasis Ireniejus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis). Apie 180-uosius metus jis parašė penkių knygų veikalą „Prieš erezijas“ (Adversus Haereses), kuriame detaliai išnarstė ir išjuokė valentinijonų mitologiją.
Ireniejus teigė, kad tiesa turi būti vieša, o ne slepiama tamsiuose kambariuose. Jis kritikavo valentinijonus už tai, kad jie skaldo Kristaus kūną ir įveda dvasinę aroganciją. Bažnyčios susirinkimai patvirtino, kad Dievas Kūrėjas ir Tėvas yra tas pats asmuo, o ne aklas Demijurgas. Po ilgų ginčų, ypač po Nikėjos susirinkimo 325 metais, valentinizmas pamažu sunyko. Valstybė uždraudė jų susirinkimus, o raštai buvo deginami. Tik 1945 metais, radus Nag Hamadžio biblioteką Egipte, mes vėl galėjome išgirsti pačių valentinijonų balsą per jų išlikusius tekstus, tokius kaip „Tiesos evangelija“. Tai mums primena, kad kova dėl tikėjimo grynumo visada buvo susijusi su klausimu: kas mes esame ir iš kur atėjome?