Ankstyvą Paschos rytą Jeruzalėje, Romos prefekto rezidencijos (Pretoriumo) vėsioje tyloje, įvyko susidūrimas, kuris peržengė paprasto teismo proceso ribas. Į šią vietą Jėzus buvo atvestas ne romėnų kareivių, bet žydų religinės tarybos – Sinedriono – sprendimu. Jie patys suėmė Jėzų, apkaltino piktžodžiavimu ir, neturėdami teisės vykdyti mirties bausmės, perdavė Jį Poncijui Pilotui, tikėdamiesi, kad romėnas patvirtins jų nuosprendį politiniu pagrindu: kaip tariamą maištininką, vadinantį save karaliumi. Jų motyvas buvo aiškus – Jėzus kėlė grėsmę jų autoritetui, laužė nusistovėjusias religines schemas, kritikavo veidmainystę ir telkė minias, todėl Sinedrionas baiminosi tiek savo įtakos praradimo, tiek galimų neramumų, kurie galėjo išprovokuoti Romos represijas visai tautai. Todėl tai nebuvo tik valdininko pokalbis su kaliniu. Tai buvo dviejų visiškai skirtingų pasaulėžiūrų – pragmatiškosios Romos imperijos ir dvasinės tiesos – akistata. Šio susitikimo kulminacija tapo trumpas, bet istorijos puslapiuose amžiams įstrigęs Poncijaus Piloto klausimas: Quid est veritas? (Kas yra tiesa).
Pilotas šiame pokalbyje pasirodo ne kaip gailestingas žmogus, o kaip pavargęs ir skeptiškas politikas. Evangelijose aprašytas jo elgesys rodo gilią panieką vietos elitui – Sinedriono nariams, kurie atvedė Jėzų tikėdamiesi, kad romėnas tiesiog atliks „nešvarų darbą“. Pilotas, suprasdamas, kad Jėzus nėra eilinis sukilėlis su kalaviju rankoje, bando suprasti, koks tai „karalius“ stovi prieš jį. Kai Jėzus ištaria, jog Jis atėjo į pasaulį „liudyti tiesos“, Pilotas nepuola diskutuoti. Jo klausimas „Kas yra tiesa?“ greičiausiai buvo ne nuoširdus ieškojimas, o ciniškas gūžtelėjimas pečiais. Romos valdininkui, pripratusiam prie politinių intrigų, tiesa buvo reliatyvus dalykas – ji priklausė nuo to, kas turi daugiau galios.
Istorikai pastebi, kad uždavęs šį klausimą Pilotas net nelaukė atsakymo. Jis nusisuko ir išėjo pas minią, tarsi norėdamas pasakyti, kad tiesa šitame politiniame žaidime neturi jokios reikšmės. Jam svarbiausia buvo išlaikyti tvarką provincijoje ir neįsivelti į nereikalingus religinius ginčus. Tačiau viduramžių mąstytojai vėliau pastebėjo genialią kalbinę detalę. Lotynišką klausimą Quid est veritas? galima perstatyti į anagramą Est vir qui adest, kuri reiškia: „Tai žmogus, kuris stovi prieš tave“. Taip užšifruota mintis, kad kol Pilotas skeptiškai klausinėjo apie tiesą, pati Tiesa asmeniškai stovėjo tiesiai prieš jo akis.
Quid est veritas (Jono evangelija, 18 skyrius, 33-38)
Pilotas vėl įžengė į pretorijų, pasišaukė Jėzų ir paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti tau apie mane pasakė?“
Pilotas tarė: „Argi aš žydas? Tavo tauta ir aukštieji kunigai tave man atidavė. Ką esi padaręs?“
Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia.“
Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“
Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimiau ir tam atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik iš tiesos, klauso mano balso.“
Pilotas jo paklausė: „Kas yra tiesa?“ (Quid est veritas?).
Tai pasakęs, jis vėl išėjo pas žydus ir jiems tarė: „Aš nerandu jame jokios kaltės.“
Po šio pokalbio Pilotas išėjo į kiemą ir dar kartą bandė išgelbėti Jėzų, siūlydamas minioms paleisti vieną kalinį pagal šventės paprotį. Tačiau susirinkusieji, kurstomi aukštųjų kunigų, pasirinko Barabą (Barabas buvo garsus sukilėlis ir smurtingas kalinys, kurį minia pasirinko paleisti vietoj Jėzaus.), o Jėzui reikalavo mirties. Pilotas, matydamas, kad situacija tampa vis pavojingesnė ir gali peraugti į neramumus, nusiplovė rankas prieš minią, tarsi norėdamas parodyti, kad neprisiima atsakomybės už šį nuosprendį. Vis dėlto būtent jis įsakė Jėzų nuplakti, išjuokti kaip „karalių“ ir galiausiai perduoti kareiviams nukryžiuoti. Taip po trumpo, bet lemtingo dialogo, kuriame Pilotas pats pripažino nerandąs kaltės, prasidėjo Jėzaus kančios kelias į Golgotą.
Jėzaus ir Piloto dialogas pretoriume yra vienas dramatiškiausių visoje Evangelijoje, nes čia susiduria du visiškai skirtingi pasauliai. Pilotas mąsto kaip Romos valdininkas – jam rūpi tvarka, politika ir imperijos interesai. Jėzus kalba apie karalystę, kuri neturi sienų, kariuomenės ar sostų, ir kurios esmė yra tiesa. Šis pokalbis atskleidžia Piloto vidinę įtampą: jis supranta, kad prieš jį stovi ne nusikaltėlis, o žmogus, kurio kaltė neįrodoma. Todėl ir ištaria garsiuosius žodžius „Aš nerandu jame jokios kaltės“, tačiau tuo pat metu bijo minios spaudimo ir politinių pasekmių. Evangelijos rodo Pilotą ne kaip žiaurų tironą, bet kaip silpną, dvejojantį valdytoją, kuris mato tiesą, bet neturi drąsos jos laikytis.
Įdomu tai, kad ankstyvieji krikščionys šį epizodą suvokė kaip simbolinį teismą, kuriame ne Jėzus stovi prieš Pilotą, bet Pilotas – prieš tiesą. Jėzaus žodžiai „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ tapo kertiniu krikščioniškos teologijos sakiniu, pabrėžiančiu, kad Dievo valdžia nesiremia prievarta ar politine galia. Net Piloto klausimas „Kas yra tiesa?“ įgijo savotišką legendą: viduramžiais buvo pastebėta, kad lotyniškos frazės Quid est veritas? raides galima pergrupuoti į Est vir qui adest