Kalvarija (Golgota) – tai nedidelis Jeruzalės pakraščio kalnelis, tapęs centrine krikščionybės vieta, nes būtent čia buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Ši vieta turi du pavadinimus, kilusius iš skirtingų kalbų ir tradicijų. Hebrajiškas Golgotha reiškia „kaukolės vieta“, o lotyniškas Calvaria turi tą pačią prasmę. Todėl krikščioniškoje tradicijoje vartojami abu terminai: Golgota (hebrajiškas pavadinimas) ir Kalvarija (lotyniškas). Evangelijose dažniau sutinkamas hebrajiškas vardas, o Vakarų krikščionybėje – lotyniškasis, ypač liturgijoje ir dailėje. Abu žodžiai nurodo tą pačią vietą, tik iš skirtingų kalbinių sluoksnių.
Kodėl ši vieta taip vadinta, nėra visiškai aišku. Vieni manė, kad kalno forma priminė kaukolę, kiti – kad čia vykdavo egzekucijos ir todėl vietovė įgijo mirties simboliką. Tačiau krikščionims svarbiausia ne pavadinimo kilmė, o tai, kas čia įvyko. Kalvarijoje Jėzus laisvai atidavė savo gyvybę. Tai ne prievarta paimta auka, bet meilės aktas, kaip Jis pats sako: „Niekas neatima mano gyvybės – aš pats ją atiduodu.“ Šioje vietoje mirtis tampa perkeitimo tašku: kryžius virsta atleidimo ženklu, kančia – išganymo keliu, o mirtis – vartais į prisikėlimą.
Kalvarija yra paklusnumo ir meilės viršūnė. Jėzus nepasitraukia ir nesipriešina, bet eina iki galo, priimdamas kančią kaip kelią išlaisvinti žmogų iš nuodėmės ir mirties. Todėl ši vieta yra ir teismo vieta, ir altorius: čia susitinka Dievo teisingumas ir Dievo gailestingumas, atsiskleisdami pilniausiai.
Ši vieta tapo krikščionių maldos ir atgailos centru. Jeruzalė laikoma šventa ne tik dėl istorijos, bet ir dėl šios konkrečios vietos, kurioje stovi Šventojo Kapo bazilika. Jos viduje, po kupolu, išlikęs uolėtas kalnelis laikomas tikrąja Jėzaus nukryžiavimo vieta – Kalvarija (Golgota).
Tačiau Kalvarija nėra vien geografinis taškas. Tai dvasinė tikrovė, kurią kiekvienas krikščionis patiria savo gyvenime: per skausmą, per ištikimybę, per tylų „taip“ Dievo valiai. Kiekviena asmeninė Kalvarija veda į Velykas, nes Jėzus savo auka atvėrė kelią gyvenimui, stipresniam už mirtį.
„Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ (Fil 2,8)
„Ten jie nukryžiavo Jį.“ (Jn 19,18)
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ (Lk 23,46)
Romėnai Kalvariją pasirinko ne dėl jos nuošalumo, o priešingai – dėl strateginio viešumo. Tai buvo nedidelė uola prie pat Genato (Sodo) vartų, šalia pagrindinio magistralinio kelio, vedančio į Jeruzalę. Romos valdžia nukryžiavimą naudojo kaip psichologinio teroro įrankį, todėl egzekucija turėjo būti matoma kiekvienam praeiviui, pirkliui ar piligrimui. „Kaukolės“ uola tarnavo kaip šiurpi scena: pakeltas virš žemės, nuteistasis tapdavo gyvu perspėjimu visiems, kas drįstų kvestionuoti imperijos tvarką. Šis viešumas paradoksaliai padėjo krikščionybei – Kristaus auka nebuvo slapta, ji įvyko viso miesto ir pro šalį keliaujančio pasaulio akivaizdoje, paverčiant romėnų mirties bausmės vietą ryškiausiu dvasiniu ženklu istorijoje.
Vėlesniais amžiais lotyniškas pavadinimas Calvaria išsilaisvino iš savo geografinių ribų ir tapo bendriniu terminu, apibūdinančiu unikalų dvasinį kraštovaizdį. Europoje, ypač po Kryžiaus žygių, kai piligrimystė į tikrąją Šventąją Žemę tapo pavojinga, gimė tradicija kurti „Naująsias Jeruzales“. Taip atsirado garsiosios Žemaičių Kalvarijos ar Vilniaus Kalvarijos, kur vietovės reljefas – kalvos, upeliai ir slėniai – buvo specialiai parenkami ir pritaikomi atkartoti Jeruzalės atstumus bei kančios stotis. Šis fenomenas leido paprastam tikinčiajam ne tik skaityti Evangeliją, bet ir kūniškai ją išgyventi per piligriminį ėjimą. Tad Kalvarija šiandien suprantama ne tik kaip taškas Jeruzalėje, bet kaip universali sakralinė architektūra, skirta tam, kad žmogus galėtų fiziškai pajusti kiekvieną Jėzaus žingsnį aukos link, nepriklausomai nuo to, kurioje pasaulio dalyje jis būtų.