Petras Damianas (Petrus Damianus) gimė apie 1007 metus Ravenoje, Italijoje, pačiame tamsiausiame viduramžių lūžio taške. Jo gyvenimo pradžia nebuvo panaši į būsimo dvasinio lyderio – jis buvo jauniausias gausios, bet nuskurdusios šeimos vaikas, anksti tapęs našlaičiu. Pasakojama, kad brolis juo beveik nesirūpino, tačiau kitas vyresnis brolis, vardu Damianas, pastebėjo berniuko talentą ir išsiuntė jį mokytis. Atsidėkodamas už šią galimybę, Petras prie savo vardo pridėjo brolio vardą ir istorijoje liko žinomas kaip Damiano Petras.
Gavęs puikų išsilavinimą Faencoje ir Parmoje, Petras tapo pripažintu retorikos ir teisės mokytoju. Tačiau akademinė šlovė ir pinigai jam kėlė pasibjaurėjimą. Jausdamas vidinį tuštumą, apie 1035 metus jis priėmė radikalų sprendimą – pasitraukė į Fonte Avelanos (Fonte Avellana) vienuolyną netoli Gubijo. Tai buvo vieta, kurioje dominavo kamaldulių tradicija: griežta atskirtis, tylėjimas ir kraštutinis asketizmas. Čia Damianas ne tik gyveno pusbadžiu, bet ir tapo vienu didžiausių saviplakos (disciplina) kaip atgailos formos propaguotojų Europoje.
Reformų rykštė ir Vatikano diplomatija
Nors Damianas troško likti dykumoje, jo intelektas ir bekompromisė moralė buvo reikalingi aukščiausiems Bažnyčios sluoksniams. XI a. vidurio Bažnyčią draskė dvi didžiausios ydos: simonija (bažnytinių pareigų pirkimas) ir dvasininkų seksualinis nuosmukis. Popiežius Steponas IX 1057 metais tiesiog privertė Petrą palikti vienatvę, paskirdamas jį Ostijos kardinolu-vyskupu.
Damianas tapo viena pagrindinių figūrų vadinamojoje Grigaliaus reformoje. Jis negailestingai puolė korumpuotus vyskupus, vadindamas juos „velnio mokiniais“. Jo tiesmuka kalba ir ryžtas apvalyti Bažnyčią padarė jį viena įtakingiausių asmenybių prie kelių popiežių – nuo Leono IX iki Aleksandro II. Nepaisant aukštų pareigų, jis nuolat prašydavo leidimo grįžti į savo celę Fonte Avelanoje, o gavęs jį, vėl klūpėdavo ant akmeninių grindų, atlikdamas atgailą už visą pasaulį.
Svarbiausi Petro Damiano kūriniai
Petras Damianas buvo itin produktyvus XI a. rašytojas, palikęs šimtus laiškų, pamokslų, poemų ir teologinių traktatų. Jo kūryba išsiskiria aistringu stiliumi, moraliniu radikalumu ir gilia bibline argumentacija. Štai kertiniai jo darbai, tiksliai įvardyti pagal šiuolaikinę mokslinę tradiciją:
- Gomoros knyga (lot. Liber Gomorrhianus) – vienas garsiausių ir drąsiausių Damiano tekstų, skirtas seksualinių nuodėmių demaskavimui dvasininkijos viduje. Jame autorius negailestingai kritikuoja moralinį nuosmukį ir reikalauja griežtos Bažnyčios reformos.
- „Maloniausioji knyga“ (lot. Liber Gratissimus) – tai fundamentalus traktatas prieš simoniją (bažnytinių pareigų pirkimą). Damianas šį kūrinį skyrė kovai už dvasininkijos tyrumą, teigdamas, kad šventimai negali būti parduodami kaip prekė. Nors pavadinimas skamba švelniai, tai – kietos rankos ir bekompromisės laikysenos tekstas. Svarbu nesumaišyti: nors pavadinimas Gratissimus kyla iš malonaus kreipinio į bičiulį, jo turinis yra skirtas bažnytinei politikai ir teisei, o ne filosofiniams ginčams.
- Apie dieviškąją visagalybę (lot. De divina omnipotentia / Epistola 119) – štai čia atsiskleidžia Damianas kaip genialus filosofas. Šiame 119-ajame laiške, rašytame Kasino vienuolyno rektoriui Deziderijui, jis nagrinėja protu sunkiai suvokiamą klausimą: ar Dievas gali padaryti taip, kad tai, kas įvyko praeityje, nebūtų įvykę? Damianas drąsiai ginčijasi su šventuoju Jeronimu ir įrodinėja, kad Dievo galia neapsiriboja žmogaus logikos rėmais – Jis gali net ir prarastą mergystę atkurti taip, tarsi jos niekada nebūtų palietęs joks sugedimas. Tai tekstas apie amžinąjį Dievo „šiandien“, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis stovi priešais Jį vienu metu.
- Šventųjų gyvenimai – Damianas parašė kelias hagiografijas, tarp kurių svarbiausia – jo mokytojo Šventojo Romualdo gyvenimas (lot. Vita beati Romualdi). Šie tekstai skirti ne sausam faktų fiksavimui, o įkvėpimui: jie piešia asketišką, atgailos kupiną vienuolio kelią, kuris Damianui atrodė vienintelis teisingas.
Petras Damianas mirė 1072 m. vasario 22 d. Faencoje, grįždamas iš diplomatinės misijos Ravenoje. Nors jo radikalumas kai kuriems amžininkams atrodė bauginantis, jo įtaka dvasinei minties raidai buvo milžiniška. Galiausiai tai pripažino ir Bažnyčia: 1828 m. popiežius Leonas XII jį oficialiai paskelbė Bažnyčios mokytoju.