Esteros malda (The Prayer of Esther) yra vienas iš ryškiausių Septuagintos Esteros knygos priedų, suteikiantis pasakojimui religinį ir emocinį pagrindą, kurio hebrajiškame kanone nėra. Ši malda atskleidžia Esterą ne tik kaip politinę veikėją, bet ir kaip žmogų, išgyvenantį baimę, abejonę ir atsakomybę už savo tautą. Ji kreipiasi į Dievą tuo momentu, kai turi žengti pas karalių be leidimo – veiksmą, kuris pagal Persijos įstatymus galėjo baigtis mirtimi. Todėl malda tampa vidiniu pasirengimu šiam žingsniui ir kartu tikėjimo išpažinimu.
Maldoje Estera prisipažįsta, kad jos išorinis karališkas gyvenimas nėra tikrasis jos tapatumas. Ji sako, kad karališkos puošmenos jai svetimos, kad širdyje ji tebėra žydė, priklausanti Dievo tautai. Tai vienas iš svarbiausių maldos momentų: Estera atsisako vaidmens, kurį jai primetė rūmai, ir grįžta prie savo tikrosios tapatybės. Ji meldžia Dievo, kad šis suteiktų jai drąsos ir išminties, nes supranta, kad jos veiksmas gali nulemti visos tautos likimą.
Maldoje juntama stipri emocinė įtampa. Estera kalba apie savo vienatvę, apie tai, kad neturi į ką atsiremti, išskyrus Dievą. Ji pripažįsta savo silpnumą, tačiau būtent ši nuolanki laikysena tampa jos stiprybe. Malda parodo, kad tikėjimas nėra abstrakti idėja – tai gyvas santykis, kuris išlaiko žmogų tada, kai visos žemiškos atramos griūva. Esteros žodžiai atskleidžia, kad ji suvokia savo misiją ne kaip politinį žygį, bet kaip tarnystę Dievui ir tautai.
Ši malda taip pat turi teologinį matmenį. Ji primena Dievui sandorą su Izraeliu, prašo, kad Jis nepamirštų savo tautos, kuri dabar atsidūrė mirtiname pavojuje. Tokia maldos struktūra būdinga biblinei tradicijai: žmogus ne tik prašo pagalbos, bet ir remiasi Dievo ištikimybe istorijoje. Estera prašo ne keršto priešams, bet išgelbėjimo ir teisingumo, todėl malda išlieka etiškai švari ir orientuota į gėrį.
Mažiau žinoma tai, kad Esteros malda literatūriškai artima psalmėms. Joje gausu vaizdų, būdingų maldai persekiojimo metu: vienatvė, baimė, prašymas būti išklausytai, pasitikėjimas Dievo galia. Tai rodo, kad priedų autoriai sąmoningai kūrė tekstą, kuris būtų ne tik pasakojimo dalis, bet ir tinkamas liturginiam naudojimui. Kai kuriose tradicijose ši malda iš tiesų buvo skaitoma bendruomeninėse pamaldose.
Esteros malda yra vienas iš tų tekstų, kurie atskleidžia, kaip biblinė literatūra sujungia istoriją ir tikėjimą. Ji parodo, kad politiniai įvykiai nėra atskirti nuo dvasinio gyvenimo – priešingai, jie yra jo dalis. Estera žengia pas karalių ne tik kaip karalienė, bet ir kaip Dievo tautos atstovė, kuri supranta, kad jos drąsa turi būti paremta ne vien žmogiška valia, bet ir dieviška pagalba. Todėl ši malda laikoma vienu gražiausių deuterokanoninių tekstų: joje susijungia žmogiškas trapumas ir tikėjimo stiprybė, o vidinė drama tampa tokia pat svarbi kaip ir išoriniai įvykiai.
Esteros malda
Mirtinos baimės apimta karalienė Estera šaukėsi Kūrėjo. Ji nusimetė savo karališkus apdarus ir apsivilko skurdo bei gedulo drabužiais. Užuot kvepinusis brangiais aliejais, ji pasibarstė galvą pelenais ir dulkėmis. Ji visiškai nualino savo kūną, o visas vietas, kurias mėgdavo puošti, uždengė sutaršytais plaukais.
Ji meldė Izraelio Dievą, sakydama:
Mano Valdove, mūsų Karaliau, Tu esi Vienintelis! Pagelbėk man, nes esu vieniša ir neturiu kito užtarėjo, tik Tave, o dabar rizikuoju savo gyvybe. Nuo pat vaikystės tėvų namuose girdėjau, kad Tu, Viešpatie, išsirinkai Izraelį iš visų tautų, o mūsų protėvius paskyrei būti amžinuoju paveldu, ir ištesėjai visus jiems duotus pažadus.
Tačiau dabar mes nusigręžėme nuo Tavęs, todėl atidavei mus į priešų rankas, nes garbinome jų stabus. Viešpatie, Tu esi teisingas! Bet mūsų engėjams nebeužtenka karčios vergijos. Jie prisiekė savo dievams, kad panaikins Tavo lūpomis ištartus įsakymus, sunaikins Tavo paveldą, užčiaupsi burnas Tave šlovinantiems ir užgesins Tavo šventyklos bei aukuro šviesą, kad galėtų garbinti stabus ir mirtingą valdovą.
Neatiduok, Viešpatie, savo skeptro tiems, kurie yra niekas. Neleisk jiems džiūgauti dėl mūsų žūties, bet atgręžk jų pačių kėslus prieš juos ir teisingai nubausk tą, kuris visa tai pradėjo.
Prisimink mus, Viešpatie! Apsireikšk šią sielvarto valandą! Suteik man drąsos, dievų Karaliau ir visų galybių Valdove! Įdėk į mano lūpas įtikinamus žodžius, kai stosiu prieš tą liūtą, ir pakeisk jo širdį, kad jis imtų nekęsti mūsų priešo, idant šis ir jo bendrininkai pražūtų.
Išgelbėk mus savo ranka ir ateik man į pagalbą, nes esu viena ir neturiu nieko kito, tik Tave, Viešpatie! Tu viską žinai. Žinai, kad bjauriuosi nedorėlių šlove ir svetimtaučių artumu. Tu matai, kad esu priversta, ir žinai, kaip nekenčiu to didybės ženklo ant savo galvos, kurį privalau dėvėti viešumoje. Bjauriuosi juo lyg purvinu skuduru ir nenešioju, kai esu viena.
Tavo tarnaitė niekada nevalgė prie Hamano stalo, nesidžiaugė karaliaus puotose ir negėrė stabams aukojamo vyno. Nuo pat savo atvykimo iki šiol neturėjau jokio kito džiaugsmo, išskyrus Tave, Viešpatie, Abraomo Dieve.
Dieve, galingesnis už visus, išgirsk nevilties apimtųjų maldas, išgelbėk mus iš piktadarių gniaužtų ir išvaduok mane iš baimės!