Senasis ir Naujasis Testamentai yra dvi didžiosios Biblijos dalys, kurios kartu sudaro Šventąjį Raštą. Jie nėra supriešinti — tai skirtingais laikais parašyti tekstai, atspindintys skirtingus Dievo ir žmogaus santykio etapus. Senasis Testamentas pasakoja apie pasaulio sukūrimą, Izraelio tautos istoriją, Sandorą ir pranašystes, o Naujasis Testamentas liudija Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą, mirtį, prisikėlimą ir pirmųjų krikščionių bendruomenių tikėjimą. Krikščioniškoje tradicijoje šios dvi dalys suprantamos kaip viena istorija: Senasis Testamentas paruošia kelią, o Naujasis Testamentas atskleidžia jo išsipildymą.
Senasis Testamentas buvo rašomas per labai ilgą laikotarpį — maždaug nuo XIII iki II amžiaus prieš Kristų. Jo tekstai atsirado skirtingose Izraelio istorijos epochose: nuo ankstyvųjų patriarchų tradicijų iki pranašų laikų ir tremties. Naujasis Testamentas parašytas gerokai vėliau, jau I amžiuje po Kristaus, kai apaštalai ir pirmosios krikščionių bendruomenės užrašė Jėzaus gyvenimo liudijimus, mokymą ir Bažnyčios pradžią. Taigi šios dvi Biblijos dalys atsirado skirtingais laikais ir skirtingomis aplinkybėmis, tačiau krikščioniškoje tradicijoje jos sudaro vieną nuoseklų Šventąjį Raštą.
Senasis Testamentas buvo rašomas per ilgą Izraelio istorijos laikotarpį ir susideda iš Įstatymo, Pranašų ir Raštų. Jis yra bendra žydų, katalikų ir stačiatikių tikėjimo dalis, nors krikščionys jį skaito Kristaus perspektyvoje. Naujasis Testamentas atsirado I amžiuje po Kristaus ir yra išimtinai krikščioniškas rinkinys — žydų tradicija jo nepripažįsta, nes judaizmas nelaiko Jėzaus Mesiju.
Krikščionių tradicijose Naujasis Testamentas yra visiškai vienodas, o skirtumai atsiranda tik Senojo Testamento apimtyje. Žydų Tanachas yra siauresnis, nes jame nėra deuterokanoninių knygų, kurios buvo parašytos arba išliko graikų kalba. Katalikų kanonas yra platesnis — jame pripažįstamos septynios deuterokanoninės knygos ir papildomi Danieliaus bei Esteros skyriai. Stačiatikių kanonas dar platesnis, nes Rytų Bažnyčios išlaikė visą Septuagintos paveldą, įskaitant 3 Makabėjų, Manaso maldą ir Psalmę 151.
Kaip skirtingos religijos žiūri į Testamentus?
Žydai pripažįsta tik Senąjį Testamentą (Tanachą). Jis laikomas galutiniu Dievo apreiškimu Izraeliui, o Naujasis Testamentas nėra priimamas, nes judaizmas nelaiko Jėzaus Mesiju. Senasis Testamentas žydams yra istorija, įstatymas, išmintis ir pranašystės, bet ne Kristaus laukimas.
Katalikai pripažįsta tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentus. Senasis Testamentas laikomas Kristaus atėjimo paruošimu, o Naujasis — jo išsipildymu. Katalikai priima deuterokanonines knygas, nes jos buvo naudojamos ankstyvojoje Bažnyčioje ir turi teologinę vertę.
Stačiatikiai taip pat pripažįsta abu Testamentus, tačiau jų Senasis Testamentas remiasi Septuaginta (senovinis žydų Rašto vertimas į graikų kalbą, sudarytas III–II a. pr. Kr. ir plačiai naudotas ankstyvojoje Bažnyčioje), todėl yra platesnis nei katalikų. Stačiatikių tradicija stipriai akcentuoja liturginį ir simbolinį tekstų skaitymą, o Senasis Testamentas suvokiamas kaip pranašystė ir Kristaus atėjimo šešėlis.
Trumpai
Senasis Testamentas — Izraelio istorija, Įstatymas ir pranašystės.
Naujasis Testamentas — Kristaus gyvenimas ir krikščionių tikėjimo pradžia.
Žydai pripažįsta tik Senąjį Testamentą, katalikai ir stačiatikiai — abu.
Skirtumai tarp religijų atsiranda tik Senojo Testamento apimtyje, o Naujasis Testamentas yra bendras visoms krikščioniškoms tradicijoms.
Kas rašoma Senajame Testamente
Senasis Testamentas pasakoja apie pasaulio sukūrimą, žmonijos pradžią, Izraelio tautos istoriją ir Dievo sudarytą Sandorą. Jį sudaro Penkiaknygė (Įstatymas), istorinės knygos, pranašai ir išminties literatūra. Čia aprašomi tokie įvykiai kaip Abraomo pašaukimas, Mozės vadovavimas, išėjimas iš Egipto, karalių laikai, tremtis ir pranašystės apie ateitį. Senasis Testamentas formuoja moralinius ir dvasinius pamatus, kuriuos krikščionys supranta kaip Kristaus atėjimo paruošimą, o žydai — kaip Dievo ir Izraelio tautos santykio istoriją.
Kas rašoma Naujajame Testamente
Naujasis Testamentas liudija Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą, mirtį ir prisikėlimą, taip pat pirmųjų krikščionių bendruomenių tikėjimą. Jį sudaro keturios Evangelijos, Apaštalų darbai, apaštalų laiškai ir Apreiškimas Jonui. Evangelijos pasakoja apie Jėzaus veiklą ir jo žinią, Apaštalų darbai — apie Bažnyčios gimimą ir Evangelijos plitimą, laiškai aiškina tikėjimo tiesas ir krikščionišką gyvenimą, o Apreiškimas perteikia simbolinę viziją apie galutinę Dievo pergalę. Naujasis Testamentas krikščionims yra Kristaus atskleista Naujoji Sandora, kuri užbaigia ir išpildo Senojo Testamento istoriją.