„De contemptu saeculi“ („Apie pasaulio niekinimą“) yra vienas ankstyviausių ir ryškiausių Petro Damiano tekstų, rodantis XI amžiaus dvasinės reformos įtampą ir idealus. Šis traktatas gimė laikotarpiu, kai Bažnyčia siekė apsivalyti nuo pasaulietinės įtakos, sustiprinti vienuolinę drausmę ir grąžinti dvasininkiją prie asketiškų šaknų. Damianas, vienas iš griežčiausių ir įtakingiausių to meto reformatorių, šiame veikale formuluoja aiškią žinią: pasaulis, su visomis savo garbėmis, malonumais ir tuštybėmis, yra pavojingas žmogaus sielai, nes nuolat vilioja ją nuo tikrojo tikslo – Dievo. Traktatas nėra tik moralinis pamokslas; tai aistringas kvietimas į vidinę kovą, kurioje žmogus turi apsispręsti, ar jis gyvens pagal kūno troškimus, ar pagal dvasios šviesą.
Damianas pasaulį vaizduoja kaip vietą, kurioje žmogus lengvai pasiduoda puikybei, geiduliams, godumui ir garbės troškimui. Jo akimis, pasaulietinė šlovė yra ne tik laikina, bet ir pavojinga, nes ji sukuria iliuziją, kad žmogus gali būti laimingas be Dievo. Traktate nuolat kartojama mintis, kad tikrasis džiaugsmas nėra randamas išoriniuose dalykuose – turtuose, valdžioje ar malonumuose – bet tik vidinėje ramybėje, kuri kyla iš nuolankumo, savitvardos ir nuolatinės maldos. Damianas pabrėžia, kad pasaulis yra nuolat kintantis ir trapus, todėl žmogus, kuris prie jo prisiriša, tampa toks pat trapus ir nestabilus. Tik tas, kuris išmoksta niekinti pasaulio tuštybę, gali atrasti tvirtą pagrindą savo gyvenimui.
Vienas svarbiausių traktato akcentų – vidinė žmogaus kova. Damianas supranta, kad pasaulio niekinimas nėra paprastas atsisakymas išorinių dalykų; tai pirmiausia yra kova su savimi. Žmogus turi išmokti atpažinti savo silpnybes, geidulius ir puikybę, nes būtent jie yra tikrieji priešai. Pasaulis, Damiano akimis, tik sustiprina tai, kas žmoguje jau yra. Todėl asketizmas, savidrausmė ir nuolatinė savistaba yra būtinos priemonės, leidžiančios žmogui išsilaisvinti iš vidinių pančių. Šiame kontekste pasaulio niekinimas tampa ne neapykanta kūrinijai, bet nepasitikėjimu tais dalykais, kurie žada laimę, bet jos nesuteikia.
Traktatas taip pat atspindi to meto vienuolinį idealą – gyvenimą, visiškai atskirtą nuo pasaulio. Damianas ragina vienuolius būti pavyzdžiu visai krikščionių bendruomenei, parodyti, kad tikrasis gyvenimas yra dvasinis, o ne pasaulietinis. Jis kritikuoja dvasininkus, kurie siekia garbės ar turtų, ir primena, kad jų pašaukimas yra tarnauti Dievui, o ne sau. Ši kritika buvo itin aktuali XI amžiuje, kai Bažnyčia kovojo su simonija, dvasininkų pasaulietėjimu ir moraliniu nuosmukiu. Damiano traktatas tapo vienu iš tekstų, kurie įkvėpė griežtesnę discipliną ir padėjo formuoti vienuolynų reformų kryptį.
Viduramžiais „De contemptu saeculi“ buvo plačiai skaitomas ir cituojamas, nes jis atitiko to meto dvasinius poreikius. Žmonės, gyvenę nuolatinių karų, epidemijų ir socialinių neramumų laikais, ieškojo tvirtumo ir prasmės. Damiano žinutė, kad tikrasis saugumas yra ne pasaulyje, bet Dievuje, buvo galinga ir patraukli. Traktatas tapo dvasinės literatūros klasika, formavusia ne tik vienuolinį idealą, bet ir platesnį krikščionišką požiūrį į pasaulį kaip į vietą, kurioje žmogus turi būti budrus ir nepasiduoti tuštybės vilionėms.
GYNYBINIS RAŠTAS APIE PASAULIO PANIEKINIMĄ.
SKIRTAS ATSISKYRĖLIUI ALBIZONUI IR VIENUOLIUI PETRUI
DVYLIKTASIS KŪRINYS.
SANTRAUKA
Šioje knygelėje autorius su visu sielos uolumu apgailestauja dėl apgailėtinos to meto religinio gyvenimo būklės, kuri kasdien vis labiau prastėja dėl vienuoliškos drausmės nepaisymo. Jis užsipuola vienuolius, kurie, nors ir skelbiasi atsisakę pasaulio, vis dėlto lieka įsipainioję į pasaulietiškas bangas bei reikalus. Jis skundžiasi jiems, kad Tėvų įstatymai ir nuostatai prarado autoritetą: mat, nepaisydami draudimo turėti asmeninių pinigų (kas baudžiama kaip sunkiausia šventvagystė), jie be jokios baimės juos savinasi ir visur jų ieško. Jis pabrėžia jų lengvabūdiškumą ir nepastovumą, mat šie ne pasilieka celėje, kaip privalėtų, bet klaidžioja visur be tikslo, dėl ko nugrimzta į sunkiausias nuodėmes. Jis bjaurisi jų puikybe ir arogancija, kad šie dėvi puošnius drabužius ir apsimestine dora siekia minios palankumo. Taip pat jis vaizdžiai aprašo ir prieš akis pastato jų išorinius užsiėmimus bei pasaulietiškų reikalų naštą, kuria jie apsikrauna. Galiausiai jis užbaigia maldaudamas, kad jei jiems rūpi jų pačių išganymas, jie visiškai atsiribotų nuo pasaulio ir ne tik išoriškai, bet ir pačia esme visiems aiškiai parodytų, jog išsižadėjo pasaulio.
[GYNYBINIS RAŠTAS APIE PASAULIO PANIEKINIMĄ]
PIRMAS SKYRIUS. Skundžiamasi dėl vienuoliškos drausmės nuosmukio.
Broliai brangiausieji – būtent tu, garbingasis atsiskyrėli Albizonai, ir tu, Petrai, iš pasaulio retoriaus tapęs Kristaus filosofu, – dažnai, kaip patys žinote, mums įprastame bičiuliškame pokalbyje diskutuodami apie šio pasaulio paniekinimą, mes sielojomės tiek dėl mūsų pačių netobulumo, tiek skundėmės dėl kai kurių šios šventosios kariaunos brolių, klaidžiojančių klystkeliais. Mat šis pasaulis kasdien ritasi į tokį dumblą, tapdamas vis blogesnis už patį save, kad ne tik bet kurio pasaulietinio ar bažnytinio luomo tvarka guli sugriuvusi, bet ir pati vienuoliška drausmė, sakytum, iki pat žemės nulinkusi, gęsta, netekusi jai įprasto aukštybių tobulumo.
Žuvo gėda, dingo padorumas, krito religingumas ir, tarsi išsirikiavusi voromis, toli pasitraukė visų šventųjų dorybių minia. Mat visi ieško to, kas jų (Fil 2), ir, paniekinę dangiškąjį troškimą, nepasotinamai geidžia žemės. Ir kadangi artėjant pasaulio pabaigai jie nenustoja godžiai trokšti, jie elgiasi lyg tie, kurie, po audrų jūros platybėse išmesti į krantą, tuščiai irklais daužo žemę, vis dar užsispyrusiai skubėdami plaukti. Ir nors vargo pabaiga neabejotinai yra poilsis, tie, kuriems poilsio vieta siūloma dovanai, patys save baudžia, vargdami dėl nereikalingo triūso.
II SKYRIUS. Apie vienuolius, kurie grįžta prie to, ką buvo palikę.
Tačiau tebūnie, tegul šio amžiaus sūnūs blaškosi klaidžiojančiame pasaulietiškų audrų potvynyje ir dabar barsto sėklas, kuriomis labiausiai mėgaujasi, kad vėliau pjautų ne tą derlių, kurio norėjo. Juk, pasak Apaštalo, „kas man darbo teisti tuos, kurie yra pasaulyje?“ (1 Kor 5). Tačiau mes, kurie vadinamės atsižadėjusiais pasaulio, kurie giriamės išsigelbėję iš žemiškųjų bangų sudužimo, kodėl vėl slystame atgal į jas, lyg kažkokio sūkurio jėga siurbiami?
Kodėl atbulais žingsniais verždamiesi prie to, ką dėl dieviškosios meilės paniekinome, vėl užsiplieskiame bloga geismo kaitra? Kodėl nesigėdijame su negarbingos ambicijos įžūlumu vėl siekti to, ko turėti nedraudė nei žemės įstatymai, nei dieviškosios teisės autoritetas? Juk mes patys padarėme taip, kad tai, kas teisėtai mums priklausė, taptų nebe mūsų, ir tai, kas buvo mūsų teisė, pereitų svetimon valdžion.
Koks gi buvo sumanymas įstumti save į tokią pavojingą kovą, kad dabar tenka kovoti prieš visus žmogiškuosius ir dieviškuosius įstatymus, kurių ramybe anksčiau mėgavomės? Juk mes, visiškai niekieno neprovokuojami, patys savo noru ir neapgalvotai pradėjome karą, ir dabar nebijome kirstis su Šventojo Rašto ištarmėmis.
III SKYRIUS. Kad Ananijas ir Safyra nusidėjo mažiau nei vienuoliai, turintys pinigų.
Kas, meldžiu, privertė Ananiją ir Safyrą atsižadėti savo turto? (Apd 5). Tačiau, kadangi abu pasiliko dalį pinigų, tarsi norėdami apsirūpinti ilgam gyvenimui, jie neišvengė staigios mirties nuosprendžio. Ir kadangi jie jokiu būdu nesitenkino gyvenimu pagal atsižadėjusiųjų taisyklę, jie buvo priversti nelaimingai išleisti kvapą prieš laiką, kaip bausmę už nusižengimą.
Žinoma, anie, būdami nepatyrę ir tik ką atėję į tikėjimą, galbūt dar nebuvo iki galo išmokę Evangelijos priesakų, o šventosios naujojo mokymo knygos dar nebuvo viešai visiems paskelbtos; vis dėlto tie, kurie pačioje tikėjimo pradžioje nusidėjo, sakytum, iš paprastumo, griežtu, bet teisingu sprendimu buvo nubausti, kaip tikime, tik kūno mirtimi.
O mes, kurie pažįstame visus šventojo žodžio tomus, kurie nuolat tyrinėjame ir prieš akis turime daugybės šventųjų Tėvų, gyvenusių po to auksinio apaštalų amžiaus, gyvenimus ir pamokymus, – kokį pasiteisinimą galėsime pateikti prieš Kristaus teismą, kokį išsisukinėjimo argumentą rasime? Štai, mes ne tik palikome kur kas kilnesnius turtus ir bet kokį žemišką pelną, bet ir amžiną jų atsižadėjimą prisiekėme ne žmogui, o pačiam Dievui.
Taigi, jei mūsų kapšelyje vis dar guli moneta, jei, įžeidžiant vidinį Stebėtoją, pasiliekama kad ir kiek pinigų, ką Jam pasakysime duodami apyskaitą? Kokiu gynybos būdu apsivalysime? Prisideda ir tai, kad anie [Ananijas ir Safyra], svyruojant tikėjimui, atrodė negalintys pasitikėti jokia bažnytine parama; kas be ko, juk pačioje krikščionių religijos pradžioje pačios bažnyčios dar net nebuvo pastatytos kaip materialūs pastatai.
O mes, kurie visame pasaulyje matome tokį gausų bažnyčių paveldą, kad kasdien, pasauliui traukiantis ir prarandant valdas, Bažnyčia kuo gausiausiai plečiasi; jei mes kaupiame kūnišką pelną tarsi būsimam maitinimui ir turtėjame aprūpindami save ateičiai, parodome, kad esame tušti tikėjimo lobio. Apie kurį Apaštalas sako: „Šį lobį mes nešiojamės moliniuose induose“ (2 Kor 4).
Ir kai sulaužome laidavimą, kurį sudarėme su Kristumi, turėtume labiau bijoti kančių už sulaužytą ištikimybę, nei tikėtis atlygio už savo vienuolišką gyvenimą. Juk sudarant sutartį tarp dviejų pusių, pasižadėjimo žodis sklinda iš abiejų: tam, kad tas, kuris laikysis sąlygų, gautų numatytą vaisių; o priešingai – tas, kuris nusižengs, patirtų nuostolį dėl sulaužyto pažado.
Toje sutartyje, kurią sudarėme su savo Dievu, mūsų žodis be jokios abejonės buvo toks: sekdami Kristų, pažadėjome atsižadėti pasaulio ir visko, kas yra pasaulyje. O Dievo balsas į tai atsakė taip: „Iš tiesų sakau jums: jūs, kurie sekėte paskui mane, atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mt 19).
Ir tai tikrai įvyks, jei laikysimės pasiūlyto pasižadėjimo teisių; kitu atveju, jei žvalgysimės atgal, netrukus išgirsime baisią dieviško grasinimo ištarmę: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9). Štai išgirdome, kad tobuliems atsižadėtojams žadamos ne bet kokios dovanos, o sostai, kuriuose jie sėdės tapę teisėjais – tie, kurie kadaise patys bijojo būti teisiami dėl savo nusižengimų. Iš tiesų priderėjo, kad įvyktų šis Aukščiausiojo dešinės pakeitimas: kad tie, kurie dėl tobulumo meilės tapo vargšais dėl Kristaus, dabar, tapę turtingi su Juo, bendrai sėdėtų kaip dangaus dvaro senatoriai, kaip parašyta: „Pagarboje laikomas jos vyras vartuose, kai sėdi su krašto vyresniaisiais“ (Pat 31, 23).
IV SKYRIUS. Kad vienuolis negali vienu metu turėti ir Kristaus, ir pinigų.
Tas gi, kuris grįžta prie to, ką buvo palikęs, ir kaupia bet kokius žemiškus turtus, kaip yra svetimas pasauliui, kurį nusprendė nusivilkti, taip pat nebėra tinkamas Dievo karalystei, kurios, neabejotinai priimtos, nenorėjo turėti. Kvailas, žinoma, tas keleivis: nei ten sugrįžti tegali, iš kur negrįžtamai išėjo, nei ten, kur ketino eiti, tenusigavo.
Iš tiesų, kai išsižadėjome pasaulio, savo nuosavybe paskelbėme esant Dievą; atitinkamai ir mes tapome Jo nuosavybe, kad ir Jis būtų mūsų dalis, ir mes būtume ypatingas Jo paveldas. Juk sakome: „Tu mano dalis, Viešpatie“ (Ps 118). O Jis mums atsako: „Mano rankų darbas, mano paveldas tu, Izraeli“ (Iz 19). Nes apie žemišką paveldą parašyta: „Paveldas, prie kurio pradžioje skubama, pabaigoje nebus palaimintas“ (Pat 20).
Tad jei pats visagalis Dievas teikiasi būti mūsų dalimi, kokią gi, meldžiu, turtų rūšį kas nors galėtų įgyti, kurią derėtų krauti ant šio vienintelio lobio? Juk tas lobis yra toks, kad, jei turimas vienas, jame teisingai turimi visi turtai. Mat Jėzaus širdyje slypi visi išminties ir pažinimo lobiai (Kol 2).
Tačiau jei kas nors ant šio lobio norėtų sukrauti kitus, svetimus turtus, Jis tuojau pat atstumia menkos ir nekilnios gausos draugiją; nepakęsdamas neverto bendražygio, kol manoma, kad yra laikomas, Jis prarandamas, ir tokiu būdu išlekia iš apvilto savininko rankų: „Niekas negali tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6).
Todėl, o vienuoli, nori savoje kertelėje priglausti Kristų? Pirmiau iškratyk monetą; juk viename inde jiedu nedera; jei abu kartu uždarysi, rasi, kad vieną be kito turėdamas, likai tuščias. Kuo gausesnis būsi varganuose pasaulio pelnuose, tuo skaudžiau tuštėsi tikruosiuose turtuose. Tad jei yra moneta, tegu ji tuojau pat pereina į svetimas teises, kad Kristus tavo širdies skrynią rastų tuščią.
Juk didis Svečias trokšta nužengti į ankštą tavo užeigos kambarį, todėl nori gyventi vienas, be bendrininkų. Tą, kurio negali sutalpinti dangaus ir žemės platybės, kokiu būdu stengiesi savo ankštame būsto kampe apgyvendinti su svetimšaliais bendrais? Tegu traukiasi, tegu traukiasi žemiški pinigai ten, kur priimamas dangiškasis lobis: „Kokią bendrystę turi šviesa su tamsa?“ (2 Kor 6). Koks Dievo susitarimas su neteisybės Mamona?
Tebūnie atmesti pinigai, pavaldūs rūdims, kandims ir vagystėms. Tegu būna tuščia širdies menė, kuri galėtų prisipildyti dangiškų prekių: „Nekraukite, – sako Jis, – sau lobių žemėje, kur rūdys ir kandys ėda ir kur vagys įsilaužia ir vagia“ (Mt 6).
V SKYRIUS. Kad geriau yra turėtą išlaikyti, nei atmestą susigrąžinti.
Mat pinigai yra pavojingesni sielai, kai yra įgyjami, nei kai turimi savaime jiems esant. Anuose [turimuose pasaulyje], žemišku papročiu, yra teisėta nuosavybė, šiuose gi [įgyjamuose vienuolystėje] dažnai viešpatauja žvėriška ambicija. Tad sveikiau būtų buvę ramia dvasia valdyti tai, ką turėjai, nei su nerimastingu ir liguistu rūpesčiu ieškoti to, ką atmetei.
Todėl gėdykis, Kristaus kairy, šiame pasaulyje turtėti iš gėrybių, kurios pražus, kad ateityje nebūtum priverstas nuogas ir beturtis amžinai elgetauti. Juk prisiekėme ginklais tokios kariaunos, kuri reikalauja nuogų ir vikrių kovotojų; o apsikrovusius ir Dievui tingius ji atskiria nuo stovyklos sargybos dovanų.
Ta kariauna atstumia kareivį, apsunkintą nešuliais, ir gėdingai anksčiau laiko pelnytai pakeičia jį kitu, kuris yra laisvas. Nevalia ten kabinti monetų kapšelių, kur matomos tik žibančių ginklų makštys. Karingoje rikiuotėje, kur tankiose gretose nuolat kaunasi, nesaugu tarnauti tingiems pinigams.
Ne tas saugiai skaičiuoja solidų sumą, kuris, apsuptas priešų gausybės, be perstojo laukia skriejančių iečių. Dažnai tokiais atvejais, kol sveriamas kokio nors metalo talentas, netikėtai atlėkusi slapto priešo strėlė įsminga svėrėjui į skrandį; ir taip nutinka, kad tas, kuriam atrodė, jog vienas pats be turto paramos niekaip neišsivers, staiga ir save, ir visa, ką turėjo, dėl staigaus įvykio aprauda negrįžtamai praradęs; ir tas, kuris, būdamas beturtis su Kristumi, atsisakė gyventi laisvėje, tampa turtingas be Jo, tačiau, būdamas pinigų vergas, yra priverstas pražūtingai žūti.
Klausyk, ką turtuoliams žada dieviškas balsas: „Vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą“ (Lk 16). Ir tenepraslysta pro tave tai, ką sako Jokūbas: „Vargas jums, turtuoliai; jūsų turtai supūdyti, jūsų drabužiai kandžių suėsti, jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys bus liudijimas prieš jus ir ės jūsų kūną kaip ugnis“ (Jok 5).
VI SKYRIUS. Kad goduolis teisingiau vadinamas pinigų garbintoju, nei Kristaus garbintoju.
Ar girdėjai, meldžiu, pinigų garbintojau ir vienuoli, ką tau gimdo godumo kaitra? Ar girdėjai, į kokią pabaigą nuveda sukaupti pinigai? Teisinga, kad to, kurio protas dabar dega kūno meilės geismu, vėliau ir pats kūnas degtų bausmėje. Dabar proto krosnis kurstoma neregimo geismo karščio, tad verta, kad tuomet ir kūnas negęstančiai maitintų materialios ugnies liepsną.
Klausyk dar, pinigų garbintojau: o kad tave vadinu pinigų garbintoju (nummicola), vardą kildinu iš tavo darbų pobūdžio, ne įžeidimui šį pavadinimą vartoju; juk monetas garbini tu, kuris pinigus myli. Ir kai Viešpats per pranašą sako: „Atsidėkite [būkite laisvi] ir matykite, kad aš esu Viešpats“ (Ps 45), tu tą atsidėjimo garbinimą, kurį buvai skolingas Dievui, teiki monetoms, kurių saugojimui atsidedi. „Juk kur yra tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6).
Todėl, kaip tas, kuris garbina Kristų, teisėtai vadinamas Kristaus garbintoju (Christicola), taip ir tas, kuris saugodamas tarnauja monetoms, ne be pagrindo vadinamas pinigų garbintoju. Tačiau galbūt būsiu palaikytas sekančiu savo širdies išmone, jei šio vardo etimologijos nepagrįsiu Šventojo Rašto liudijimais. Juk pati Tiesa sako: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6), tarytum atvirai sakytų: Niekas negali vienu metu garbinti ir Dievo, ir pinigų.
Tai dar aiškiau skelbia Apaštalas, sakydamas: „Žinokite ir supraskite, kad joks ištvirkėlis, netyras ar goduolis, kas yra stabmeldystė, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės“ (Ef 5). Taigi, paprastai išvardijęs tiek nusikaltimų, kai tik godumą prilygina stabų tarnystei, jis šviesiau už dieną parodo, kad goduolis yra ne Dievo, bet monetų, o per tai – demonų garbintojas.
Bet kol aš ilgiau užtrunku aiškindamas pinigų garbintojo vardą, atitraukiu ranką nuo pačios pinigų krūvos išsklaidymo, tiksliau – nuo disputo. Taigi, paaiškinęs tau tavo paties vardą, pinigų garbintojau, dabar budriai klausykis to, ką ketinau sakyti. Klausyk gi, ką apie tave ir tau panašius sako Tiesa: „Sunku, – sako Ji, – turintiems turtų patekti į dangaus karalystę“ (Mt 19). Ir ši ištarmė skirta tiems, kurie turtus valdo pagal pasaulio paprotį; o šie, kurie, atmetę viską, vėl nusirito prie vėmalų, jei neatsikvošės, dangaus karalystę galės pelnyti be jokio pasitikėjimo arba su didžiausiu sunkumu.
VII SKYRIUS. Kad net ir maži pinigai baisiai žaloja vienuolio sielą.
Tačiau iš to pinigų garbintojų būrio galbūt atsiras koks karštakošis, kuris man į tai atsakys: „Kodėl mane kandžiai puoli dėl turtų, matydamas, kad aš tenkinuosi menkute suma ir turiu vos kelis skatikus? Ir nors pasiduodu šiam savo trapumui, aš tik numatau, kaip palengvinti būsimą būtinybę; nesiekiu perteklinio turto. Juk liudijant visam mano brolijos susirinkimui, iš savo vienuolyno turto neimu nieko – nuo ataudų siūlo iki autų raištelio; ir jei visiškai atsisakysiu bet kokių asmeninių daiktelių, kaipgi aš išgyvensiu?“
Štai mūsų nuosavybininkas (proprietarius), arba geriau, kaip anksčiau, pinigų garbintojas, naudojasi skurdo priedanga, kad pats, būdamas turtingas, atrodytų nepriekaištingas; ir kokiais argumentų dažais jis maskuoja mirtiną ydą, tarytum antkapiu, pilnu bjaurių lavonų, tačiau baltai nubaltintu kalkėmis?
Sakyk, broli, jei tau būtų buvę leista tikėtis naudos iš vienuolyno išlaidų, argi ne drabužius, kuriuos apsirengtum vos gavęs, imtum, o ne piniginius pelnus, kuriuos saugotum, kad jie tarnautų tavo kapšeliams? Kodėl tokiu pačiu trumpesniu keliu nesinaudoji ir dėl tų dalykų, kuriuos suneša pašaliniai? Būtent taip, kad gavus bet kokią dovaną, tuojau pat būtų nupirkti būtiniausi dalykai, ir pinigų nuodai pas tave neužsibūtų? Juk tokiu būdu ir tavo nepriteklių greitai pasiekia paguoda, ir pinigų raupsai neaptaško tavęs bjauriomis dėmėmis.
Kodėl gi tu, tarsi būdamas saugus, ploji sau dėl pinigų mažumo, nors neabejoji, kad tau uždraustas tiek varis, tiek ir pats skatikas? Tam, kuriam užkirstas kelias į bet kokią visumą, pasiteisinimo prieglobstis dėl smulkmenų nieko neduoda: ir tam, kuriam viskas pasitraukė, dalis be jokios abejonės neliko; ypač kai tokia yra žmogaus proto prigimtis, kad jis taip pat užsiima mažiausiais dalykais, jei stokojantis, kaip ir daugeliu, jei turtingas. Juk ar plaukiotum prabangioje turtų gausybėje, ar tave slėgtų menkiausias nepriteklius, ta ištarmė negali būti pakeista: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6).
Krezas ir Amiklas – skirtingi savininkai, bet nerodo skirtingų valių tų dalykų atžvilgiu, kuriais mėgaujasi. Nors anas matuoja auksinius, o šis skaičiuoja soras, jie skiriasi turto kiekybe, bet yra surišti nepanašios meilės tiems dalykams, kurių kiekvienam atskirai pakanka.
Juk jei maža pelytė ar bet koks roplys netyčia įkris į talpiausią statinę, argi tuojau pat nesubėgama su kirviais iš visų pusių, argi neišpilama viskas, kas ten buvo, ir visiems spjaudantis, skrandžiui grasinant vėmimu, jaučiamas pasišlykštėjimas? Jei menkiausias nuodų lašas įvarva į platų puodą daržovių, argi visas valgis, kad ir koks skanus, nėra pasmerkiamas kaip visiškai bjaurus?
Tad jei labai maži blogiai dažnai sugadina gausiausias gėrybes, kokiu būdu tu giriesi dėl savo pataikaujančios sąžinės, kad tai, ką valdai kaip privačią nuosavybę prieš savo profesijos įžadus, yra labai mažai? Juk pasak Apaštalo: „Mažai raugo suraugina visą maišymą“ (1 Kor 5). Ir kitur: „Kas niekina mažus dalykus, pamažu smunka“ (Sir 19). Juk ir mūsų pirmieji tėvai nebuvo persisotinę dažnose puotose nuo to uždrausto vaisiaus (Pr 3) – skaitome, kad jie susigadino tik vieną kartą jo nelaimingai paragavę; tačiau ne dėl to jie buvo įpainioti į momentinės bausmės kankynę, kad nusižengėliai ilgiau neišbuvo kaltėje [bet dėl paties nusižengimo fakto].
VIII SKYRIUS. Kaip vienuolis gali pasiekti tikruosius turtus.
Tad, broli, kas bebūtum, jei tave vilioja kaupti išteklius, kuriais galėtum pasitikti būsimą nepriteklių, būk apdairus: siek tikrųjų turtų, o bijok stokos, kuri yra tikrasis skurdas. Mat žvelgiant į aną [dvasinį] skurdą, šis [materialus] skurdas tampa lengviausiai paniekinamas; lyginant su anais turtais, bet kokia žemiškojo turto gausa yra niekinama kaip pajūrio dumbliai, kurie mindžiojami kojomis.
Taigi, jei iš tiesų stengiesi išvengti to varginančio skurdo stokos, stenkis savo širdies dirvoje prakaituoti sėdamas geriausius javus. Juk liudija Apaštalas: „Kas sėja dvasioje, iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“ (Gal 6). Ir vėl: „Nepailskime daryti gera; juk savo metu pjausime nepailsę“ (ten pat).
Tą aukščiausiąjį ir vienintelį grūdą paslėpk savo proto dirvonuose – tą, kuris krito į žemę, apmirė ir davė daug vaisių (Jn 12). Tai tebūnie tavo lobis, tai tebūnie tau visokiausių vaisių gausa. Jame nustatyk savo kaupimo tikslą, į Jį sudėk visą abiejų gyvenimų pasitikėjimą. Juk Jis yra visų Viešpats ir turtingas visiems, kurie Jį šaukiasi (Rom 10).
Iš tiesų, jei tą grūdą stengsiesi išsaugoti su deramu rūpesčiu, pamatysi, kad tavo vidinio rūsio sandėliai plūsta aukso, sidabro ir visų turtų talentais. Pamatysi, kad ir tavo kluonai nepalyginamai lūžta nuo naujo derliaus gausos.
Tad tą lobį nuolat puoselėk su didžiausiu rūpesčiu, sergėk jį dienomis ir naktimis su budriu uolumu. Juk tame viename turėsi visko apsčiai ir negalėsi stokoti nieko, kas tau bus reikalinga. Jame, be abejo, turėsi dieviškosios išminties auksą, statydinančios iškalbos sidabrą. Jame [rasi] įvairias garbingo ir padoraus elgesio mantijas: dukart dažytą dvigubos meilės purpurą, švytinčio skaistumo tuniką. Jame – kantrybės plona drobulė, liepsnojantis dvigubas dieviškosios baimės nuometas, karališkosios didybės purpuras. Mat kadangi vilna, mirkoma moliusko krauju, pakeičiama į purpurinę spalvą, tai kiekvienas, kuris taip sėdi teisingo teismo soste, jog skuba griežta valdžia numarinti visas savo kūno viliones ir ydų barbariškumą, ne be pagrindo vadinamas karaliumi ir puošiamas dvasinio purpuro grožiu.
Jame [rasi] dvigubą amžinai žaliuojančios vilties apsiaustą, mat esi pašauktas į nekaltą, nevystančią, danguje saugomą paveldą (2 Petr 1). Jame turėsi tikėjimo žiedą, veiklaus gyvenimo tobulų darbų apyrankes, taip pat ir spekuliatyvinės kontempliacijos papuošalus. „Jo kairė ranka po tavo galva, o jo dešinė apglėbs tave“ (Gg 2).
Ir ką gi daugiau tau pažadėsiu? Juk jame mėgausiesi visų dorybių brangakmeniais, visų dovanų perlais! Ir tau netrūks visų – tiek švarių, tiek nešvarių – gyvūnų kaimenių, kurios praeis po tavo drausmės lazda. Mat nešvarios ydų bandos bus sutramdytos tavo valdžios įsakymu; o švariosios penės tavo vidinio žmogaus pilvą saldžiausiais atgaivos valgiais. Avių vilnos kaimenė, subtiliai paruošta, tavo patiekalams teiks saldų nekaltumo maistą. Naminė paukštiena nepaliaujamai didins tavyje dieviškosios meilės taukus. Visų rūšių sparnuočiai ant tavo proto stalo prabangiai suruoš dvasinę puotą; o jautienos sprandas, palinkęs po tavo valdžia, baubs prispaustas puikybės jungo. Arkliško geidulingumo nežabota laisvė, tavo valdoma, nepasotinamai kramtys žąslų geležį sužabota burna. Visi ydų žvėrys, visi roplių siaubūnai drebėdami bijos tavo viešpatavimo įsakymo.
Ir visa tai šiame gyvenime savanoriškai atiteks tavo nuosavybei, jei tik rūpestingai stengsiesi saugoti tą brangų ir vienintelį, kurį jau minėjome, lobį.
Kita vertus, tame tikrosios palaimos gyvenime, kokie tau ir dar geresni dalykai bus duoti, pripažįstu, nėra mūsų jėgoms svarstyti, nėra mūsų galioje atskleisti. Tegu užtenka tik trumpai pasakyti, apibendrinant šio neišsakomo dalyko baigtį, kad tai gaus tie, kurie visiškai paliko pasaulį: „Ko akis nematė, ko ausis negirdėjo, ko žmogaus širdin nebuvo pakilę, tai paruošė Dievas mylintiems Jį“ (1 Kor 2).
Taigi, šį lobį – būtent Kristų, mūsų Dievą ir Viešpatį, kuris mums tapo atpirkėju ir kaina, kuris pats yra ir pažadėtojas, ir atlygis, kuris yra ir žmonių gyvybė, ir angelų amžinybė – šitą, sakau, savo krūtinės menėje rūpestingai saugok. Į Jį sumesk visą bet kokios būtinybės rūpestį. Juo gėrėkis nuolatinės maldos pokalbyje. Juo atgaivink save budriomis šventų minčių puotomis. Jis tau tebūna maistas, Jis lygiai taip pat tebūna ir apdaras.
Jei gi atsitiktų taip, kad tau prireiktų ir kokios nors išorinės naudos, nedvejok, visiškai neabejok Jo ištikimu pažadu, kuriuo Jis prisiekia, sakydamas: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, ir visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6). Juk tas, kuris trokštančioms izraelitų minios gretoms iš tos sausos uolos liepė ištekėti gausioms vandens srovėms (Iš 16), kuris alkstantiems galėjo per ilgus metus tiekti dangaus maną, kuris liepė nesuskaitomai putpelių daugybei nusileisti į murmėjusiųjų stovyklą, – argi negalės pasirūpinti būtinais dalykais vienam žmogeliui, nuolat uoliai Jam tarnaujančiam? Ir tas, kuris maždaug per keturiasdešimt metų išlaikė tos begalinės minios drabužius nesuplyšusius, argi Jam sunku tau, nunešiojusiam senus, parūpinti naujus apdarus?
Mes, tikrai mes patys, būdami mažo tikėjimo, verčiame Kristų būti šykščiu. Mat silpnadvasių nepasitikėjimas daro Kristų vargšą; o pilnas tikėjimas patiria Jį esant turtingą ir dosnų duodant. Tik stenkis užsiimti tuo, ką Jis liepė, ir tenelieka visiškai jokios abejonės dėl to, ką Jis pažadėjo. Tebūna saugus reikalautojas ten, kur skolininkas yra pasirengęs grąžinti. Be pagrindo nepasitikima ten, kur pažadėtojas yra tas, kuris niekada nemeluoja. Saugus eina skolintojas, kai paprasta tiesa yra saistoma pažado.
Tai mes trumpai nusprendėme apžvelgti apie vienuolius, turinčius asmeninę nuosavybę; dabar gi perkelkime disputo eigą prie tų, kurie nuolat gėrisi jodinėjimu arkliais.
IX SKYRIUS. Apie nuolat besiblaškiančius vienuolius.
Ir manau, kad negalėjo išdilti iš jūsų atminties, brangiausi broliai, jog mes ne kartą su mums įprastu sutarimu sielojomės dėl šios vienuolių pražūties: ir dėl neramių brolių, ir dėl klaidžiojimo ydos žūstančiųjų jautėme broliškos meilės užuojautą. Yra kai kurių, kuriems, dar nešant pasaulio tarnystės naštą, buvo įgrisę po žmogiškos vergystės jungu lakstyti šen bei ten, todėl jie nusprendė iš meilės laisvei pereiti į vienuolišką ramybę; dabar gi jie taip užsidegę pražūtingo nerimo karščiu, kad jei kada nepasitaiko proga, liepianti keliauti toliau, jie jaučiasi lyg uždaryti tamsiame kalėjimo siaube; o tai, be jokios abejonės, vyksta dėl senojo priešo klastos.
Mat tuos, kuriuos vis dar jodinėja tas nedoriausias raitelis, jis neprašytais klaidžiojimo pentinais ragina, kad ir patys, grįždami į pasaulio tuštybę, pražūtų, ir kitus atgrasytų nuo žengimo tikrojo išganymo keliu. Juk yra daugybė gyvenančių pasaulietišką gyvenimą, kurie, jei, Kristui vadovaujant, nepabėgtų į šį vienuoliškos institucijos uostą, visiškai netikėtų, kad kitaip galėtų išsigelbėti tose audringose pasaulio jūros bangose.
X SKYRIUS. Ką pasauliečiai sako apie pasaulietiškus vienuolius.
Tačiau kai jie mato tuos, kurie neseniai su dideliu įkarščiu buvo paniekinę viską, kas pasaulyje, dabar godžiai vėl panyrančius į pasaulietiškų reikalų sūkurį ir besivartančius toje pačioje purvinoje baloje, iš kurios buvo pasprukę, stebinčiuosius apima nuostaba, atodūsis veržiasi iš pačių gelmių ir jų protuose gimsta neviltis. Mat kiekvienas sau pačiam išsako tokį skundą: „Vargas, vargas, kur aš padėjau savo išganymo viltį? Kodėl rizikuodamas savo galva nusprendžiau pereiti į tą ordiną? Vos per trumpą akimirką praradau ir kūną, ir sielą. Beveik savo noru, atviromis akimis mečiau save į ugnį.
Kas gi kada nors karščiau už aną veržėsi į vienuolyną? Kas, atrodė, su narsesniu pastovumu skubėjo į Kristaus kariauną? Dabar gi, pamiršęs viską, ką buvo pažadėjęs, nuolat sukasi žemiškuose reikaluose, tvarko pasaulį, kvėpuoja pasauliu: ir tas, kurį nuo manęs skiria tik apsimarinimo drabužis, gyvena su manimi pasaulyje niekuo nesiskirdamas. Aišku, kaip matyti, jis galėjo pakeisti kūną, išorinę išvaizdą, bet protas liko blogai įsitvirtinęs toje būklėje, kurioje buvo.
Ką man kaltinti jo atsivertimo skatintojus? Mat karo reikaluose aš praradau tik bendražygį, bet kituose žemiškuose veiksmuose draugo nepraradau. Su manimi jis tikrai kursto teisinius ginčus, su manimi nepaliauja gražbyliauti teisėjų tribunoluose, su manimi įkyriai veržiasi į kunigaikščių menes, kartu su manimi į jų ausis lašina žemiško gudrumo patarimus.
Bet kokiu neatsargumu drįstu vadinti jį draugu, kurį dabar įprastai laikau draugu, bet visuose veiksmuose – lyg sekėją, o aš vos tik einu pirmas? Tiesa, jis pelno šlovę iš minios už savo atsivertimą, kad visi jam atėjusiam pakyla, ir ką jis beatsineštų, tiki kaip pranašystės orakulu, ir su pagarba jam rodo atsidavimo tarnystę. Bet žinoma, kiek tai susiję su kūnu, jo atsivertimas laikomas visiškai nevaisingu; nes tas, kuris neatsisakė pasaulietinio drabužio kartu su mąstysena, kaip sumanus mainytojas įsigijo pasaulietišką puošnumą dar pilniau.“
Tad kai šmeižėjai lieja tokius ir panašius murmėjimus, kas galėtų suskaičiuoti, kiek progų pražūti pasaulyje suteikia vienuolių klaidžiojimas? Lengviau jie nuspręs pražūti likdami pasaulietiškame stotyje, nei sekdami pražuvusiųjų pavyzdžiais, kad, kaip sakoma, prarastų abu pasaulius iškart. Ir tikrai nestebėtina, jei tai matant kyla papiktinimas, kuris, kaip įrodyta, yra priešingas ir Dievui, ir šventajam autoritetui.
Juk sako Apaštalas: „Nė vienas, tarnaujantis Dievui, neįsivelia į pasaulietiškus reikalus, kad patiktų tam, kuriam save paskyrė“ (2 Tim 2). Ir pats Viešpats įspėja savo mokinius, sakydamas: „Saugokitės, kad jūsų širdys neapsunktų nuo persivalgymo, girtuoklystės ir šio gyvenimo rūpesčių“ (Lk 21).
XI SKYRIUS. Kad vienuolio blaškymasis ir išvaro dorybes, ir įveda daugybę ydų.
Iš šios nuodingos nerimo šaknies kyla tiek daug ydų atžalų, kad kur tik ji suveši, visas vienuoliško tobulumo vaisius nukrenta, palikdamas žmogų lyg sausą medį. Ir kaip neprinokusios figos, talžomos vėjų, negali išsilaikyti, taip ir jame, pučiant įvairioms pasaulio pagundoms iš visų pusių, gerųjų darbų vaisiai negali išlikti.
Mat ši yda tokios jėgos, kad, kai tik ji įsitvirtina vienuolio krūtinėje, didžioji dalis dorybių choro, jei toks ten yra, pasitraukia; o daugybė ydų pabaisų įsiveržia tarytum į savo nuosavą kalėjimą. Juk kad paminėtume kelis dalykus iš daugelio: vienuolis, būdamas kelyje, negali laikytis pasninko, nes jam neleidžia svetingas žmoniškumas; negieda psalmių išmintingai, nes keliaujančių palydos plepumas jam trukdo; neužsiima naktiniais budėjimais, nes trūksta vienumos paslapties; neprakaituoja lenkdamas kelius, nes kelionės vargas nesuderinamas su šventu atsidavimu; jokiu būdu nėra suvaržytas tylėjimo cenzūros, nes dažnai kylančios priežastys jį, net ir nenorintį, per daugžodžiavimą atpalaiduoja.
Ką ir besakyti, kad jis neturi laiko skaitymui ar maldai, nes jį labiau ragina neišvengiama būtinybė išeiti iš savęs ir tvarkyti visus žemiškus reikalus? Meilė jame sumažėja, nes protas, kuris priima tiek pasaulietiškų veiksmų vėjų, atvėsta nuo vidinės meilės karščio. Jo proto skaistumas taip pat patiria nuostolį, nes kartais protas sužeidžiamas geismo strėle per kūnišką vaizdą, kurį jis mato išorėje.
Kantrybės jėga palaužiama, nes kai imantis kokio nors darbo dažnai priešingai norams iškyla staigūs atsitikimai, trukdantys jam greičiau sutvarkyti reikalą, jis to nepakelia ramiai: ir tuomet per nekantrumą išlieja tokius žodžius, kuriuos vėliau, grįžęs į ramybę, baudžia atgailos ašaromis. Saikingumo taisyklė nesilaikoma, nes kai ruošiamasi ištaigingoms vaišėms, kai uoliai rodomas svetingumas (mat jis laiko nežmoniškumu neatsižvelgti į kviečiančiųjų prašymus), tampa malonu po meilės priedanga minkštai nuolaidžiauti pilvui.
Ir šiuo momentu Dievo tarno prote dažnai kyla abejonė, ar tai, kas daroma vardan saikingumo, nebūtų daroma iš veidmainystės (kas yra pasibaisėtina yda). Todėl pas kai kuriuos saikingumo saikas visiškai paniekinamas, kad tik veidmainystės dėmė atrodytų esanti toli. Bet tokiu būdu tame, kas, manoma, daroma su atjauta, neišlaikomas atskyrimas. Mat tas moka teisingai atskirti, kas geba atskirti dorybę nuo ydos; o tas, kuris kartu su piktžolėmis rauna ir kviečius, tas be jokios abejonės neišmano atskyrimo galios.
Kas gi tik vienintelio dangiškojo atlygio žvilgsniu neperžengia saikingumo ribos ir veidmainystę mina po savo nuolankumo kojomis, tas be dvejonių laukia išsaugoto saikingumo apdovanojimo.
Kad dar pasakytume apie klajojantį vienuolį: jis neturi ašarų atgailos, kuriomis galėtų apgailėti nuodėmes; nes sausas protas, kuris eina per žemiškosios bendrystės karštį, negaudamas Šventosios Dvasios rasos, išdžiūsta; ir būdamas pilnas žemiškų minčių purvo, kadangi iš vidaus per malonę negauna vandens į galvą, negali išlieti ašarų į išorę.
Kartais galbūt jis pamokslauja susirinkusiems klausytojams, bet staiga jį pasigauna tuščiašlovė ir, tarsi tykojusi iš pasalų, išlenda ir nužudo tą, kuris gydė kitus. Jei gi, saugodamasis ir to, jis suvaržo save tylėjimo griežtumu, tuomet gėdijasi, kad negali atlikti nieko iš to, dėl ko buvo atėjęs. Jei laikosi rūstaus rimtumo, kaip dera, labai bijo, kad ir čia, kaip apsimetėlis, neįgytų veidmainystės žymės. Jei gi nuo savo apsimarinimo griežtumo bent kiek atsipalaiduoja į švelnumą, čia jis dar mažiau saugus, kad savo pavyzdžiu nepražudytų kitų.
Jei kada nors nori atstatyti taiką tarp nesutariančiųjų: jei griežtai siekia tiesos, susitaikymo vienybė tarp jų nesusiklosto; jei gi sutinka naudotis melu, neišvengia nuodėmės spąstų. Kai nori sudrausminti nusidėjėlius, laiko ne mažute kalte sukurstyti prieš save tiek daugelio artimųjų neapykantą. O matyti ir tylėti – ką kitą tai reiškia, jei ne pritarimą blogai besielgiantiems? Ir tai pasakytina apie tuos, kurie dar bent kiek dega dangiškojo uolumo kibirkštėle.
O apie visus atšalusius, kurie, paniekinę Dievo kariaunos stovyklas, per nelemtą sugrįžimą vėl sukasi pasaulietiško svaigulio girnose – kaip smerktinai jie elgiasi, kaip neapgalvotai gyvena, tepasakoja tie, kas nori. Mums atrodo protingiau juos su gailestinga užuojauta apverkti, nei aprašinėti pasibjaurėtino elgesio darbus, kad tiems, kuriems esame skolingi tik užuojautos ašaras, neatrodytume rašantys smerkiančius raštus.
X SKYRIUS. Ką pasauliečiai kalba apie supasaulėjusius vienuolius.
Tačiau kai jie mato tuos, kurie neseniai su dideliu įkarščiu buvo paniekinę viską, kas pasaulyje, dabar godžiai vėl panyrančius į pasaulietiškų reikalų sūkurį ir besivartančius toje pačioje purvinoje baloje, iš kurios buvo pasprukę, stebinčiuosius apima nuostaba, atodūsis veržiasi iš pačių gelmių ir jų protuose gimsta neviltis. Mat kiekvienas sau pačiam išsako tokį skundą:
„Vargas, vargas, kur aš padėjau savo išganymo viltį? Kodėl rizikuodamas savo galva nusprendžiau pereiti į tą ordiną? Vos per trumpą akimirką praradau ir kūną, ir sielą. Beveik savo noru, atviromis akimis mečiau save į ugnį.
Kas gi kada nors karščiau už aną veržėsi į vienuolyną? Kas, atrodė, su narsesniu pastovumu skubėjo į Kristaus kariauną? Dabar gi, pamiršęs viską, ką buvo pažadėjęs, nuolat sukasi žemiškuose reikaluose, tvarko pasaulį, kvėpuoja pasauliu: ir tas, kurį nuo manęs skiria tik apsimarinimo drabužis, gyvena su manimi pasaulyje niekuo nesiskirdamas.
Aišku, kaip matyti, jis galėjo pakeisti kūną, išorinę išvaizdą, bet protas liko netvirtai įsitvirtinęs toje būklėje, kurioje buvo. Ką man kaltinti jo atsivertimo skatintojus? Mat karo reikaluose aš praradau tik bendražygį, bet kituose žemiškuose veiksmuose draugo nepraradau. Su manimi jis tikrai kursto teisinius ginčus, su manimi nepaliauja gražbyliauti teisėjų tribunoluose, su manimi įkyriai veržiasi į kunigaikščių menes, kartu su manimi į jų ausis lašina žemiško gudrumo patarimus.
Bet kokiu įžūlumu drįstu vadinti jį sąjungininku, kai dabar įprastai laikau jį draugu, bet visuose reikaluose lyg tarnas vos spėju sekti jam iš paskos? Tiesa, jis pelno tokią šlovę iš minios už savo atsivertimą, kad visi jam atėjusiam pakyla, ir ką jis tik pasakytų, tiki kaip pranašystės orakulu, ir su pagarba rodo jam atsidavimo ženklus. Bet žinoma, kiek tai susiję su kūnu, jo atsivertimas laikomas anaiptol ne nevaisingu; nes tas, kuris nusivilko pasaulietinį drabužį, bet ne mąstyseną, kaip sumanus mainytojas įsigijo pasaulietišką prabangą dar gausiau.“
Tad kai šmeižėjai lieja tokius ir panašius murmėjimus, kas galėtų suskaičiuoti, kiek progų pražūti pasaulyje suteikia vienuolių klaidžiojimas? Lengviau jie nuspręs pražūti likdami pasaulietiškame stotyje, nei sekdami pražuvusiųjų pavyzdžiais, kad, kaip sakoma, prarastų abu pasaulius iškart. Ir tikrai nestebėtina, jei tai matant kyla papiktinimas, kuris, kaip įrodyta, yra priešingas ir Dievui, ir šventajam autoritetui.
Juk sako Apaštalas: „Nė vienas, tarnaujantis Dievui, neįsivelia į pasaulietiškus reikalus, kad patiktų tam, kuriam save paskyrė“ (2 Tim 2, 4). Ir pats Viešpats įspėja savo mokinius, sakydamas: „Saugokitės, kad jūsų širdys neapsunktų nuo persivalgymo, girtuoklystės ir šio gyvenimo rūpesčių“ (Lk 21, 34).
XI SKYRIUS. Kad vienuolio blaškymasis ir išvaro dorybes, ir įveda daugybę ydų.
Iš šios nuodingos nerimo šaknies kyla tiek daug ydų atžalų, kad kur tik ji suveši, visas vienuoliško tobulumo vaisius nukrenta, palikdamas žmogų lyg sausą medį. Ir kaip neprinokusios figos, talžomos vėjų, negali išsilaikyti, taip ir jame, pučiant įvairioms pasaulio pagundoms iš visų pusių, gerųjų darbų vaisiai negali išlikti.
Mat ši yda tokios jėgos, kad, kai tik ji įsitvirtina vienuolio krūtinėje, didžioji dalis dorybių choro, jei toks ten yra, pasitraukia; o daugybė ydų pabaisų įsiveržia tarytum į savo nuosavą kalėjimą. Juk kad paminėtume kelis dalykus iš daugelio: vienuolis, būdamas kelyje, negali laikytis pasninko, nes jam neleidžia svetingas žmoniškumas; negieda psalmių išmintingai, nes keliaujančių palydos plepumas jam trukdo; neužsiima naktiniais budėjimais, nes trūksta vienumos paslapties; neprakaituoja lenkdamas kelius, nes kelionės vargas nesuderinamas su šventu atsidavimu; jokiu būdu nėra suvaržytas tylėjimo cenzūros, nes dažnai kylančios priežastys jį, net ir nenorintį, per daugžodžiavimą atpalaiduoja.
Ką ir besakyti, kad jis neturi laiko skaitymui ar maldai, nes jį labiau ragina neišvengiama būtinybė išeiti iš savęs ir tvarkyti visus žemiškus reikalus? Meilė jame sumažėja, nes protas, kuris priima tiek pasaulietiškų veiksmų vėjų, atvėsta nuo vidinės meilės karščio. Jo proto skaistumas taip pat patiria nuostolį, nes kartais protas sužeidžiamas geismo strėle per kūnišką vaizdą, kurį jis mato išorėje.
Kantrybės jėga palaužiama, nes kai imantis kokio nors darbo dažnai priešingai norams iškyla staigūs atsitikimai, trukdantys jam greičiau sutvarkyti reikalą, jis to nepakelia ramiai: ir tuomet per nekantrumą išlieja tokius žodžius, kuriuos vėliau, grįžęs į ramybę, baudžia atgailos ašaromis. Saikingumo taisyklė nesilaikoma, nes kai ruošiamasi ištaigingoms vaišėms, kai uoliai rodomas svetingumas (mat jis laiko nežmoniškumu neatsižvelgti į kviečiančiųjų prašymus), tampa malonu po meilės priedanga minkštai nuolaidžiauti pilvui.
Ir šiuo momentu Dievo tarno prote dažnai kyla abejonė, ar tai, kas daroma vardan saikingumo, nebūtų daroma iš veidmainystės (kas yra pasibaisėtina yda). Todėl pas kai kuriuos saikingumo saikas visiškai paniekinamas, kad tik veidmainystės dėmė atrodytų esanti toli. Bet tokiu būdu tame, kas, manoma, daroma su atjauta, neišlaikomas atskyrimas (diskrecija). Mat tas moka teisingai atskirti, kas geba atskirti dorybę nuo ydos; o tas, kuris kartu su piktžolėmis rauna ir kviečius, tas be jokios abejonės neišmano atskyrimo galios.
Kas gi tik vienintelio dangiškojo atlygio žvilgsniu neperžengia saikingumo ribos ir veidmainystę mina po savo nuolankumo kojomis, tas be dvejonių laukia išsaugoto saikingumo apdovanojimo.
Kad dar pasakytume apie klajojantį vienuolį: jis neturi ašarų atgailos, kuriomis galėtų apgailėti nuodėmes; nes sausas protas, kuris eina per žemiškosios bendrystės karštį, negaudamas Šventosios Dvasios rasos, išdžiūsta; ir būdamas pilnas žemiškų minčių purvo, kadangi iš vidaus per malonę negauna vandens į galvą, negali išlieti ašarų į išorę.
Kartais galbūt jis pamokslauja susirinkusiems klausytojams, bet staiga jį pasigauna tuščiašlovė ir, tarsi tykojusi iš pasalų, išlenda ir nužudo tą, kuris gydė kitus. Jei gi, saugodamasis ir to, jis suvaržo save tylėjimo griežtumu, tuomet gėdijasi, kad negali atlikti nieko iš to, dėl ko buvo atėjęs. Jei laikosi rūstaus rimtumo, kaip dera, labai bijo, kad ir čia, kaip apsimetėlis, neįgytų veidmainystės žymės. Jei gi nuo savo apsimarinimo griežtumo bent kiek atsipalaiduoja į švelnumą, čia jis dar mažiau saugus, kad savo pavyzdžiu nepražudytų kitų.
Jei kada nors nori atstatyti taiką tarp nesutariančiųjų: jei griežtai siekia tiesos, susitaikymo vienybė tarp jų nesusiklosto; jei gi sutinka naudotis melu, neišvengia nuodėmės spąstų. Kai nori sudrausminti nusidėjėlius, laiko ne mažute kalte sukurstyti prieš save tiek daugelio artimųjų neapykantą. O matyti ir tylėti – ką kitą tai reiškia, jei ne pritarimą blogai besielgiantiems? Ir tai pasakytina apie tuos, kurie dar bent kiek dega dangiškojo uolumo kibirkštėle.
O apie visus atšalusius, kurie, paniekinę Dievo kariaunos stovyklas, per nelemtą sugrįžimą vėl sukasi pasaulietiško svaigulio girnose – kaip smerktinai jie elgiasi, kaip neapgalvotai gyvena, tepasakoja tie, kas nori. Mums atrodo protingiau juos su gailestinga užuojauta apverkti, nei aprašinėti pasibjaurėtino elgesio darbus, kad tiems, kuriems esame skolingi tik užuojautos ašaras, neatrodytume rašantys smerkiančius raštus.
XII SKYRIUS. Kokias blogybes kenčia nelaiminga vienuolio siela, kai grįžta prie žemesnių dalykų.
Mes visiškai tvirtai sakome, kad šis pasaulis šiais laikais taip sutirštėjęs nuo spąstų pinklių, jog kas tik trokšta šiame šventame ordine gyventi nekaltai, privalo kuo atsargiausiai susilaikyti nuo išėjimo į jį. Mat jei dažnai mins jo takus, neišvengs paruoštų klastos žabangų; ir tarytum medis, netekęs saugančios žievės gynybos, negalės nei duoti dorybių vaisių, nei išvengti dygstančių ydų puvimo.
Kai gi jis sugrįžta į savo buveinės vienuolyną, jį iš paskos lydi tarsi kokia susispietusi minia visko, ką matė ar girdėjo, taip, kad triukšmingų reikalų klegesį, kurį ten kentė kūnu, čia kur kas smarkiau ir įkyriau kenčia prote. Ypač jei pradeda uoliau atsidėti maldai – štai minčių vaiduokliai, štai matytų dalykų atvaizdai, tad, būdamas bet kuriame kampe, jis jaučiasi lyg dalyvautų teatro vaidinimuose ar sėdėtų tarp besibylinėjančių teisme.
Ir žmogus priešinasi, bando nuvyti tas mintis lyg aplink skraidančias muses nuo savo proto veido. Bet vos jos pasitraukia, tuojau pat sugrįžta; vos nuvejamos, vėl prisistato: tarsi persekiotų savo bėglį, norėdamos sugauti ir vėl sugrąžinti į savosios vergystės darbus. Tuomet nelaiminga siela sužino, kiek jai kainavo tai, kad ji tuščiai atsipalaidavo pasaulio platybėse.
Ji nyksta sausa, tamsi, suakmenėjusi; mat užkietėjusi lyg akmuo, ji negali nei pratrūkti ašarų srautais, nei, iš visų pusių apsupta tamsos, regėti šviesą. Bando gilintis į psalmių paslaptis, bet, lyg traiškanotos akys nepakeliamos šviesos, yra atstumiama. Ji dūsauja, norėdama jėga, kiek įstengia, kilti į aukštybes, bet, prislėgta kažkokio savo svorio, yra priversta pažeminta gulėti dugne.
Jai ne be pagrindo tinka ana pranašo ištarmė: „Tamsoje apgyvendino mane lyg tuos, kurie jau seniai mirę; aptvėrė mane, kad neišeičiau, apsunkino mano grandines; net kai šaukiuosi ir maldauju, jis atstūmė mano maldą“ (Raud 3). Ji sielvartauja, nerimauja, dūsauja; ir kadangi jai neleidžiama net apgailėti šio savo skurdo, ji blaškosi apimta dar aštresnio skausmo kartėlio.
O, kad jai bent būtų duota išlieti tą raudos balsą su pranašu, kur sakoma: „Todėl aš verkiu ir mano akys lieja ašaras, nes toli nuo manęs guodėjas, atgaivinantis mano sielą“ (Raud 1). Tačiau ta nelaiminga siela, nors ir mato save vertą ašarų, visgi negalėdama verkti, mato, kaip toli ji yra nuo išganymo, lyg nusiritusi į kažkokią negandų duobę. Be jokios abejonės, kadangi verksmas tėra kelias, kad galėtum pasiekti nuodėmių atleidimą, tai, negalėdama apraudoti savo kaltės, ji mato, kad dar net neįkėlė kojos į kelią, kuriuo galėtų pasiekti atleidimą.
Tai panašu į tai, kas netobulųjų asmeniu sakoma per Pranašą: „Mano siela geidė trokšti tavo įsakymų visą laiką“ (Ps 118). Mat tas, kuris Dievo įstatymo (kuris neabejotinai yra Jo teisingumas) visą laiką dar netrokšta, bet jau geidžia trokšti, tas, žinoma, kažkaip žvelgia iš tolo, bet jokiu būdu nekopia į tobulumo aukštumas.
Tad vargšui protui kyla tokia tamsi sumaištis, kad, kur tik jis pasisuktų, mato save esant pasaulyje, nors neabejotinai pripažįsta, kad pasaulis yra be jo. Taigi jis yra su tuo, kas nėra su juo pačiu; mat pasaulį, kurį fiziškai išėjęs paliko, per fantastiškus vaizdinius jis nusipiešia savo prote. Iš tiesų ši nelaimė žmogaus prote yra ir nuodėmė, ir bausmė už nuodėmę. Juk teisinga, kad tai, ką žmogus savo noru priėmė, kentėtų nenorėdamas. Būtent taip: tas, kuris nenorėjo savęs sulaikyti savo ordino vienumoje, kai galėjo, niekaip negalėjo atsikratyti pasaulio net ir tada, kai jį paliko.
Taigi žmogaus protas, suvaržytas tokio didelio skurdo ir nepritekliaus būtinybės, kenčia, dejuoja ir iš pačių gelmių traukia atodūsį; mat jis per klaidžiojimo ydą prarado savo atsiskyrimo tyrumą ir vėl vartosi pasaulio purvyne lyg purvina kiaulė (Pat 26; 2 Pt 2). Tuomet jis kandžiai kaltina save lengvabūdiškumu ir nepastovumu; smarkiai kaltina save, kad yra klaidžiojantis ir apgaulingas, ir teisingai įrodo, kad Dievo teismas yra tiesus ir laikosi teisingumo teisių, sakydamas su pranašu: „Geras yra Viešpats tiems, kurie juo viliasi, sielai, kuri jo ieško. Gera yra tyloje laukti Viešpaties išgelbėjimo. Gera žmogui nešti jungą nuo savo jaunystės; jis sėdės vienas ir tylės, nes užsikėlė jį ant savęs“ (Raud 3).
Juk ta siela, jei mylėtų vienumą, džiaugtųsi pakylėta virš savęs pačios; o dabar liūdi, nes, išeidama į viešumą, mato save gulinčią parblokštą žemiau savęs.
XIII SKYRIUS. Kad tas, kuris išeina į išorę, yra priverstas bendrauti su ekskomunikuotaisiais.
Yra ir dar vienas dalykas, kuris, net jei nebūtų kitų kliūčių, vienas galėtų pakakti, kad sulaikytų vienuolius nuo klaidžiojimo po pasaulį. Kas gi šiais laikais galėtų rasti kokį nors pasauliečių susibūrimą, kuriame nebūtų tokių, kurie dėl savo nusikaltimų bjaurumo turėtų patirti atskyrimo nuo Bažnyčios (ekskomunikos) nuosprendį? Juk jau seniai visi nusikaltimai pasaulyje bendrai iškilo į paviršiaus, visos piktadarybės dabar klesti ir kasdien tuo plačiau plečiasi dygdamos, kuo labiau artėja pasaulio pabaiga.
Todėl neįmanoma vienuoliui, kuris išeina į viešumą, nebūti priverstam bendrauti tiek su ekskomunikuotaisiais, tiek su tais, kuriuos reikėtų ekskomunikuoti, kas yra beveik tas pats. Juk jis kalbasi su žmogžudžiais, su priesaikos laužytojais, su kraujomaišos vykdytojais, su namų padegėjais, su svetimautojais: su kuriais, net jei viduje bjaurisi, dažniausiai sveikinasi bučiniu, taip pat kartu vaišinasi prie bendro stalo, kai prispiria būtinybė, nors priešingai tam Apaštalas šaukia: „Jei tas, kuris vadinamas broliu, yra ištvirkėlis, arba netyras, arba girtuoklis, arba plėšikas – su tokiu net nevalgykite kartu“ (1 Kor 5).
Ir tikrai gana baisu ir pernelyg prieštaringa turėti bendrystę su tais, kurie yra atskirti nuo Dievo, ypač vienuoliams, kurie su Dievu yra susieti tokiu ypatingu ir, jei taip galima sakyti, namiškių artimumu, kad, išsižadėję pasaulio, yra negrįžtamai paskirti tik dieviškoms tarnystėms. Juk kaip nuo pačios pasmerktųjų galvos, taip ir nuo jos narių, nebent to reikalautų atsivertimo priežastis, reikia stengtis laikytis atokiai.
Čia privaloma viena pasibjaurėjimo atmetimo reakcija tiems, kuriems ten, liudijant Tiesai, ruošiama viena ugnis, kai esantiems kairėje sakoma: „Eikite šalin, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams“ (Mt 25). Tad tų, kuriuos matome traukiančius į kitą tėvynę, neturėtume kelyje susieti žalingos draugystės klijais, kad tų, kuriuos sujungia netvarkinga meilė, kartu neįtrauktų ir galutinės bausmės atpildas.
XIV SKYRIUS. Kad dera vengti ne tik ekskomunikuotųjų, bet ir tų, kurie turėtų būti ekskomunikuoti.
Iš tiesų, norint dar aiškiau parodyti, kiek geriesiems kenkia blogųjų draugija, galime tai suprasti remdamiesi aiškiu protavimu: mat vieni iš jų yra neseniai kunigišku nuosprendžiu ekskomunikuoti, o kitiems bendrystė turi būti atimta remiantis kanoniniu šventųjų Tėvų teismu. Dėl tų, kurie neseniai ekskomunikuoti, niekam nekyla abejonių, kad kiekvienas, kuris su jais bendrauja, gauna panašų pasmerkimo nuosprendį.
Tačiau dėl tų, kurie už padarytus nusikaltimus turi būti pasmerkti pagal kanonų autoritetą, bet dar neatrodo atskirti nuo bažnytinės vienybės gyvais kunigų balsais, kai kuriems kyla abejonių, ar saugu priimti jų draugiją. Visgi, jei dalyką pasveriame gilesniu subtilumu, randame, kad tarp jų beveik nėra skirtumo. Juk ar kas nors teisėtai pasmerkiamas dabartinių, ar senųjų Tėvų – tai tas pats: nei laikų skirtumas neišteisina to, kurį saisto ta pati padaryto nusikaltimo priežastis, nei amžių įvairovė nekenkia teismo sprendimui ten, kur viena išgryninto teisingumo taisyklė diktuoja nuosprendį.
Bet tai, ką norime įrodyti, geriau parodysime, jei pateiksime pačius ekskomunikuojančių Tėvų – tiek senųjų, tiek naujųjų – žodžius. Šventieji kanonai sako: „Kas padarys tą ar aną, tebūnie ekskomunikuotas.“ Dabartiniai ganytojai, skelbdami ekskomunikos nuosprendį, taria beveik tuos pačius žodžius, sakydami: „Tas, kuris tai padarys, tebūnie ekskomunikuotas.“
Tad kurių žodžiai tie patys, lygiai taip pat reikia suprasti ir nuosprendį; ir kadangi visas dabartinių šventųjų ganytojų teismas priklauso nuo senųjų Tėvų apibrėžimų, jie nedrįsta pasmerkti nieko kito, išskyrus tuos, kuriuos žino jau buvus pasmerktus anų. Tad jie ne naujai ką nors pasmerkia, bet sekdami jau paskelbtu protėvių nuosprendžiu, jį patvirtina. Todėl reikia daryti išvadą (žr. scholijas knygelės pabaigoje), kad kaip reikia saugotis tų, kuriuos dabartiniai sinodų susirinkimai atstumia nuo bažnytinės bendrijos, taip lygiai reikia vengti ir tų, kuriuos senieji Tėvai nusprendė pašalinti.
Ši priežastis nėra pati mažiausia, kuri atitrauktų vienuolį nuo klaidžiojimų pasaulyje ir padarytų jį pastovų savo atsiskyrimo kampelyje. Nes labai apgailėtina susilaikyti nuo savų nusižengimų, bet būti suteptam svetimos kaltės dėmėmis; pačiam su kitais nenusidėti, bet kęsti bausmes už svetimą nusikaltimą. Mat neatsargiai susijungę draugyste su blogaisiais, esame surišami jų kaltėmis.
Todėl Juozapatas, kuris taip giriamas už ankstesnį gyvenimą, dėl draugystės su karaliumi Ahabu buvo subartas kaip vos nepražuvęs; jam Viešpats per pranašą sako: „Tu teiki pagalbą nedorėliui ir susidedi su tais, kurie nekenčia Viešpaties, todėl buvai užsitraukęs Viešpaties rūstybę; vis dėlto tavyje rasta gerų darbų, nes pašalinai giraites iš Judo žemės“ (2 Met 19, 2-3). Mat nuo To, kuris yra aukščiausiasis teisumas, jau tuo pačiu nutolstame, kuo mūsų gyvenimas sutaria su iškrypėlių draugyste.
Ką gi neišgąsdintų anas apaštalo balsas, kuriuo jis mus įpareigoja ir atitraukia nuo nedorėlių draugijos, šaukdamas: „Įsakau jums, broliai, Viešpaties Jėzaus vardu, šalintis kiekvieno brolio, kuris gyvena netvarkingai ir ne pagal tradiciją, kurią gavote iš mūsų“ (2 Tes 3, 6). Tad jei nuo visų šitų, kuriuos matome vaikštančius ne pagal apaštalinę tradiciją, privalome atsargiai pasitraukti, kiek gi tame pasaulietiniame luome lieka tokių, su kuriais be pavojaus galėtume turėti artimą bendrystę!
O tas, kuris, paniekinęs apaštalinę tradiciją, bando įvesti kitą mokymą – ar skelbdamas dogmas, ar savo gyvenimo būdu, – nenusipelno mėgautis ortodokso ir religingo vyro bendrija, kaip liudija ir apaštalas Jonas, sakydamas: „Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šio mokslo, nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite, nes kas jį sveikina, tas dalyvauja jo piktuose darbuose“ (2 Jn 1, 10-11).
Neabejotinai pamokyti šių apaštališkos tiesos ištarmių, mes akivaizdžiausiai įrodome, kad tie, kurie kūniškai susidraugauja su nusikaltėliais, tampa svetimos kaltės dalininkais; ir yra priversti kartu su jais patirti galutinės bausmės teismą, nors šiame gyvenime kartu su jais ir nepadarė nuodėmės.
XV SKYRIUS. Apie vienuolius, kurie gėrisi brangiais drabužiais.
Ši yda, kurią jau pasmerkėme, taip pat įprastai užvaldo klajojantį vienuolį, nes iš tikrųjų jis niekada nepajėgia taip švariai nusipurtyti nuo savęs nuodingos nuosavybės raupsų, kad jam nebeatrodytų būtina pasilikti sau bent šiek tiek [turto] kelionės dingstimi. Iš čia gimsta ir brangių drabužių meilė – būtent tam, kad, išeidamas į viešumą, neatrodytų prastas ir niekinamas.
Tačiau kol ieškoma išorinio apdaro papuošalų, visa vidinio žmogaus darna išsisklaido. Ši apgaulinga beprotybė, nežinau kokiu būdu, taip apakina iškrypusio proto akis, kad jis nei mato, kas žmonėms yra garbinga, nei kreipia dėmesį į tai, dėl ko Dievo akyse galėtų atrodyti šviesesnis.
Ir iš tiesų tai beprotybė, ir ji apgaulinga. Beprotiška yra išpuikus niekinti slaptojo Teisėjo sprendimą ir gaudyti žmonių palankumo dvelksmą švelnesniu drabužiu. O apgaulinga yra tai, kad kuo įžeidžia aukščiausiojo Stebėtojo akis, tuo pačiu lygiai taip pat krenta ir žmonių vertinimo teisme; ir tuo dalyku, per kurį trokšta pasirodyti žmonėms šviesesnis, jis tarsi atiduoda save viešo apkalbėjimo dantims. Mat kai drabužio spindesys provokuoja akis jį stebėti, tai apginkluoja ir liežuvius šmeižti tą, kuris juo vilki.
Kas gi, pamatęs vienuolį, vilkintį švelniais rūbais, iškart nenuspręs, kad jis tuščias dieviškosios dvasios ir labiau geidžia žemiškų dalykų nei dangiškų? Juk koks protas, sprendžiama iš drabužio, ir pagal išorinę išvaizdą vertinama intencijos rūšis. Tai visiškai sutinka su evangeliniu autoritetu, kai sakoma: „Iš jų vaisių pažinsite juos“ (Mt 7, 16).
Nors šie neateina pas mus avies kailiu; kadangi avies drabužis yra nuolankumo ir nekaltumo, o ne arogancijos ar plėšimo rūbas. O anas ne be pagrindo vadinamas plėšimo rūbu, kuris perkamas už dviejų ar net trijų drabužių kainą. Juk plėšimo nusikaltimą daro tas, kuris, pasidavęs tuščiai šlovei, vienas savo kūno apdarui išleidžia tiek, kiek būtų užtekę jam ir jo broliui kartu aprengti. Plėšimą be jokios abejonės vykdo tas, kuris, užsidegęs tuščios garbės troškimu, dviejų drabužių išlaidas iššvaisto vienam, o savo artimą, kurį turėjo mylėti kaip save patį, palieka nuogą.
Bet štai koks skirtumas tarp šių išsipuošusių vienuolių ir anų veidmainių, kuriuos žymi Evangelija: anie, liudijant Tiesai, ateina pas mus avies kailiu, o viduje yra plėšrūs vilkai (Mt 7, 15); o šie viduje pučiasi nuo tuščios šlovės vėjo traškančiais viduriais, o išorėje arogantiškai žengia su plėšimo, o per tai – su vilkų drabužiu.
Taigi, kai Viešpats sako žydams apie Joną: „Ko išėjote pažiūrėti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Štai tie, kurie vilki švelniais drabužiais, yra karalių rūmuose“ (Mt 11, 8), – iš tiesų vienuolis, kuris siekia brangaus drabužio spindesio, tarnauja ne dangiškajam Karaliui, bet šio pasaulio kariaunai. Ir nors išoriškai atrodo, kad jis aukoja Dievui savo tariamo klusnumo dovaną, tačiau akivaizdžiai įrodoma, jog gaudydamas žmonių palankumą, jis iš tiesų vergauja tuščiai garbei.
Be to, jei po paklusnumo priedanga leidžiama rengtis švelniais rūbais, kam šis palengvinimas galėjo būti labiau suteiktas nei palaimintajam Jonui, kuris, apdovanotas ypatinga tarnystės pareiga, atėjo nauju pamokslavimu atgręžti tėvų širdis į vaikus ir paruošti Viešpačiui Kristui tobulą tautą (Lk 1)? Argi ir pats Viešpats negalėjo apsirūpinti apavu, kurio drabužius pagoniška klasta [kareiviai] pasidalijo tarpusavyje? Juk jei jam būtų bent kiek trūkę apavo, apie tai šventosios istorijos eiga netylėtų.
XVI SKYRIUS. Kad kaip brangus drabužis provokuoja pyktį, taip nuolankus žadina Dievą atlaidumui.
Ninevės karalius, vilkėdamas purpuru, nusipelnė savo miesto sunaikinimo; bet, apsivilkęs ašutine, sudužusios širdies nuolankumu numaldė dieviškojo įniršio protrūkį (Jon 3). Taip pat ir Ezekijas, pasipuošęs karališkais drabužiais, drebėdamas išgirdo baisius asirų karaliaus grasinimus; tačiau vos tik pats apsidengė ašutine ir nesigėdijo pas pranašą siųsti pasiuntinių, taip pat apvilktų ašutinėmis, jis gavo atsakymą apie artimą dieviškąją pergalę ir trokštamą sėkmę (2 Kar 19).
Ir šis pažadas, kaip liudija Raštas, greitai išsipildė. Mat štai Viešpaties angelas per vieną naktį išžudė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius asirų, o vėliau ir patį karalių Senacheribą abu sūnūs nužudė tėvažudišku, bet vertu kalaviju (ten pat).
Taigi matai, kiek daug Dievo akyse skiriasi puošnus drabužis nuo šiurkštaus. Supranti, kad Tą, kurį švelnus drabužis nusipelnė patirti rūstų, menkas ir prastas apdaras teisėją suminkština; ir Tą, kurį anas buvo padaręs baudžiančiu, šis padaro vertu atlaidumo. O kokios svarbos Dievui yra drabužių papuošimai, aiškiai parodė tas iškilus pranašas Izaijas, kuris, paklusdamas dieviškam įsakymui, nusivilko drabužius ir trejus metus vaikščiojo nuogas ir basas.
Tad tegu gėdisi žmogiška puikybė, tegu būna sugėdinta nelaiminga siela, sugadinta tuščios garbės maro, kai anas Dievo organas, Šventosios Dvasios šventykla, dieviškojo teisingumo skelbėjas, nesudvejojo viešai vaikščioti nuogas. O nelaimingas žmogus, kuris nenusipelnė nė menkiausio dieviškojo artimumo ženklo, siekia perdėto puošnumo klostuotais drabužiais; ir kai rengiasi blogai nudažytais drabužių dažais, slidžiai norėdamas patikti pats sau, nebijo, kad nuo jo nusigręš aukščiausiojo Stebėtojo akys. Taigi, kol tas arogancijos apdaras dievišku vertinimu yra niekinamas, tas, kuris juo rengiasi, atitinkamai vertinamas kaip pasibjaurėtinas.
Bet tarkime, Izaijas vaikščiojo nuogas; argi tuomet, kai jis buvo įpratęs vaikščioti apsirengęs, jis mėgavosi švelnesniais drabužiais? Paklauskime pačios pranašiško pasakojimo istorijos ir išgirskime, ką jam liepia dieviškas balsas: „Kalbėjo Viešpats per Amoso sūnaus Izaijo ranką, sakydamas: Eik ir nusijuosk ašutinę nuo savo strėnų, ir nusiauk apavą nuo savo kojų“ (Iz 20).
Juk tas, kuriam įsakoma nusijuosti ne kokį kitą drabužį, bet ašutinę nuo strėnų, aiškiai parodo, kiek jam rūpėjo drabužių puošnumas. O, kiek tuomet buvo paauksuotų žemės karalių ir kunigaikščių menių! Kiek purpurinių guolių po tapytais skliautais! Kiek turtuolių papuošalų, žibančių brangakmeniais! Kiek lubų, išpuoštų kedro ir kipariso raižiniais! Ir vis dėlto, visa tai paniekinęs ir atmetęs kaip niekingus dalykus, visagalis Dievas teikėsi pastatyti sau protingą šventyklą šiame ašutinės bjaurome apsirengusiame žmoguje ir per jį, kaip per organą, atskleisti mirtingiesiems savo paslapties slėpinius.
Tad tegul mokosi, tegul mokosi išsipuošęs vienuolis, kaip blogai jis prekiauja: nes ten, kur jis siekia atrodyti šviesus žmonių akyse, ten be jokios abejonės jis tampa purvinas aukščiausiojo Teisėjo akyse; ten, kur jis labiau gerbiamas žmonių, ten labiau niekinamas Dievo; ir kai provokuoja stebėtojų akis žavėtis juo, jis, aptemęs, nutolsta nuo dieviškosios malonės žvilgsnio.
XVII SKYRIUS. Apie tuos, kurie drabužių prastumu perka minios plojimus.
Bet kadangi pasitaikė proga pakalbėti apie drabužių tuštybę, kaip trumpai palietėme tuos, kurie gėrisi švelniais rūbais, taip pat trumpai aptarkime ir tuos, kurie serga ta pačia liga, bet yra nešami kitokios beprotybės. Mat yra kai kurių, kurie bjauriu drabužių prastumu perka palankius minios plojimus; ir jie maitinasi šiuo malonumu dar saldžiau, jei, atrodydami atstumiantys dėl kruopščiai parinkto bjaurumo, jie skraido šlovingi per juos aukštinančių žmonių lūpas.
Jie džiaugiasi, kad apie juos klausinėja ir diskutuoja; džiaugiasi, kad juos, kaip kokį stebuklą, rodo pirštu; jie, kurie iš savo bjaurumo tampa pasipuošę, iš tamsumo – matomi, iš nuolankumo siekia atrodyti iškilūs. Iš tiesų, klastinga velniško gudrumo apgaule jie nusižemina tam, kad atrodytų iškilūs; tam subjaurojami, kad stebėtojų akyse spindėtų kaip verti dėmesio.
Tačiau šių ir anksčiau minėtųjų [prabangiai besirengiančių] išlaidos skiriasi, bet prekės, kurias jie sutartinai perka, yra tos pačios. Tuščia šlovė, tarsi kokia prekybos medžiaga, yra padėta viduryje, prie kurios prieina skirtingi pirkliai. Vieni iš kapšelio kaip kainą traukia prastus drabužius, kiti stengiasi atiduoti brangius. Bet kol kiekvienas stengiasi dėl savo dalies, tie, kurie atneša prastus drabužius, tuojau pat iškeliami virš kitų pirkėjų.
Juk tas, kuris naudojasi prabangiais drabužiais, kaip aukščiau pasakyta, dažnai ten, kur tikisi pagauti palankumo dvelksmą, ten plačiau atsiveria šmeižikų įkandimams; o tas, kuris tenkinasi prasto drabužio skarmalu (kalbu apie vienuolius), kad ir kokia intencija tai darytų – ar iš blogos, ar iš teisingos, – šventumo nuomonė dažniausiai jį rekomenduoja stebintiems; ir kuo bjauresnis kas nors matomas išoriniu apdaru, tuo dažnai laikomas vertu didesnės pagarbos.
XVIII SKYRIUS. Apie tikrąjį Dovydo nuolankumą.
Vis dėlto, kas tik jis bebūtų, kuris iš savo apdaro prastumo tikisi dangiškojo atlygio, privalo visą žmogiškojo gyriaus palankumą mindyti savo proto kojomis, lyg tai būtų purvinas dumblas; ir koks jis pasirodo stebėtojų žvilgsniams, tokiu jis save turi teisti ir savo sąžinės slaptoje.
Todėl Dovydas, kai jį barė Sauliaus duktė Mikalė, sakydama: „Koks šlovingas šiandien buvo Izraelio karalius, apnuogindamas save prieš savo tarnų tarnaites, ir apsinuogino lyg koks juokdarys“ (2 Sam 6; 1 Met 15), – norėdamas parodyti, kad jo prote klestėjo tas pats nuolankumas, kurį rodė kūnu, jis ne užsiplieskė pykčiu, neatsakė pasipūtimo žodžiais, bet nuolankiai tarė: „Gyvas Viešpats, aš žaisiu ir tapsiu dar menkesnis, nei tapau, ir būsiu nuolankus savo akyse“ (ten pat).
Šiuose žodžiuose pateikiamas tikrojo nuolankumo pavyzdys, parodant ne mažesnį vidinį nuolankumą nei išorinį. Mat kai kurie, kuo bjauriau save pažemina išorinėje išvaizdoje, tuo didesniais save laiko viduje. Jie iš tiesų trokšta vienaip atrodyti paviršiuje, o kitaip būti slapta suprantami: ir ten, kur viešai save nuolankiai žemina, ten slapta išdidžiai pučiasi.
O Dovydas, kad parodytų save nuolankų išoriškai, sako: „Žaisiu ir tapsiu dar menkesnis, nei tapau.“ O kad parodytų proto nuolankumą, prideda: „Ir būsiu nuolankus savo akyse“; lyg aiškiai sakytų: „Ir išoriškai nusižeminsiu, kad kitiems parodyčiau išganymo pavyzdį; ir viduje būsiu nuolankus, kad ir pats išlikčiau to paties išganingo nuolankumo šaknyje.“
Tad tas, kuris taip paprastai žengia, kad koks jis pasirodo savo apdaro bjaurume, tokiu trokšta būti ir matančiųjų nuomonėje, tas iš tikrųjų neša Kristaus paniekinimą, ir miręs pasauliui neša paskui Jį kryžių; ir tuo jis tampa šviesesnis dieviškuose žvilgsniuose, kuo labiau niekinamas žmonių akyse; ir vaisingu mainymu tas, kurį teršia išorinis drabužis, spindi vidine malone.
XIX SKYRIUS. Kad mažiau tobuli bjaurisi švelniais drabužiais, o tobulesni kartais juos priima be skirtumo.
Taip pat yra tokių, kurie, vedami teisingos intencijos, ilgai pratinęsi prie prastų drabužių, jei kartais atsitinka, kad tenka apsivilkti kiek švelnesniais, bjaurisi jais su laisvo nuolankumo panieka; ir kaip kiti gėdijasi bjaurių, taip šie gėdijasi vilkėti brangius drabužius; jie pakenčia švelnius apdarus, bet mėgaujasi niekinamų drabužių šiurkštumu; jiems visi kūno papuošimai tampa gėda, o bjaurumas – garbe.
Tokį požiūrį turėjo Estera, kai sakė: „Tu žinai, Viešpatie, mano būtinybę, kad aš bjauriuosi savo puikybės ir šlovės ženklu, kuris yra ant mano galvos mano pasirodymo dienomis, ir nekenčiu jo kaip mėnesinių skuduro ir nenešioju savo tylėjimo dienomis“ (Est 14). Šie iš tiesų dega švento troškimo karščiu, tačiau vis dar kovoja prieš savo aistrų pagundas.
Kiti gi pasiekė tokią apsimarinimo aukštumą, kad, tapę tarsi nejautrūs abiem dalykams, kaip įprastai siekia vilkėti prastais, taip ir ten, kur to reikalauja aplinkybės, visiškai nesibodi jokių brangių ar puošnių drabužių: abu dalykus vertindami vienu žvilgsniu, jų, be abejo, neištirpdo švelnūs ir nevargina šiurkštūs.
Tokio pavyzdžio buvo ir Judita, kuri, iki tol naudojusi ašutines, kai pareikalavo būtinybė, pasipuošė įvairiais kūniško grožio papuošalais, kaip liudija Šventasis Raštas, sakantis: „Judita nusivilko ašutinę, nusirengė savo našlės drabužius, nusiprausė kūną, pasitepė geriausiu aliejumi, susipynė galvos plaukus, užsidėjo mitrą ant galvos, apsirengė savo džiaugsmo drabužiais, apsiavė sandalus ant kojų, pasiėmė apyrankes, lelijas, auskarus, žiedus ir pasipuošė visais savo papuošalais“ (Jud 10).
Tad su šiais papuošalais šventa moteris išlaikė tikrojo nuolankumo sargybą ir neprarado to neturto dvasios, kuria buvo praturtinta.
XX SKYRIUS. Daugeliui klaidžiojimas tapo pražūties priežastimi.
Bet kol aš trokštu nurengti prabangiai apsirengusį vienuolį, iš savo disputo rankų paleidžiu tą klajojantįjį, kurį buvau nutvėręs; ir jau vos matau jį toli nubėgantį, kol suvokiu, kad mano rankose liko tik drabužiai. Tad, numetę drabužius, vikriai vykimės jį patį ir, sugavę, jei įmanoma, pasistenkime sulaikyti.
Tegul žino klaidžiojimo ydai pasidavęs vienuolis, kad, jei neatitrauks kojos nuo pasaulio ir nepasiryš atkakliai tarnauti Dievui atsiskyrimo vietoje, jis negalės nei pasiekti tobulumo viršūnės, nei deramai atlikti savo ordino pareigų.
Štai Jokūbo dukra Dina, kol laikėsi tėvo palapinėse, išsaugojo nepaliestos mergystės teises; tačiau kai išėjo pasižiūrėti to krašto moterų ir patraukė į viešumą, jos mergystė tuojau pat patyrė priešą ir gėdingai parsidavė svetimam geismui (Pr 34). Levito žmona nuo Efraimo kalno šlaito, kol būdama namų viduje užsiėmė buities rūpesčiais, saugojo santuokinio guolio skaistybę; bet, vedama ilgesio paliktai giminei, aplankė tėvynę ir tėvus: o iš ten grįžtanti tapo daugybės beprotiško geismo prievartavimų auka ir grobiu; ir patyrusi pavojuje buvusios skaistybės sudužimą kūne, kankinama gėdingų patyčių, išleido kvapą (Ts 19).
Absalomo sesuo Tamara, kol paprastai gyveno brolio namuose, saugojo nekaltos mergystės dvasią; bet kai broliškai aplankė Dovydo sūnų Amnoną, aprauda praradusi atimtą mergystę (2 Sam 13); ir pagaliau patyrusi, kad saugiau yra pasilikti nei išeiti, nors ir vėlai, žalingam klaidžiojimui ji pasirinko slaptingą ramybę.
Tad ir tu, jei nori, kad tavo siela išliktų savo nekaltybės pilnatvėje, jei laikai pasibjaurėtinu dalyku pasiduoti bjauriems ir smurtingiems gundytojams, siek paslapties, ieškok vienumos atsiskyrimo, tvirtai užkimšk ausis ir akis nuo pasaulietiškų reikalų tuštybės, niekink kūniškų žmonių pokalbius, kurie labiau tinka griovimui nei statymui. Nes pagal Saliamoną: „Kas paliečia dervą, tas ja susitepa“ (Sir 13).
Tad susitelk į savo sąžinės kambarėlį. Prie visų savo namų durų, tai yra prie visų juslių, pastatyk griežtos drausmės užkardas, kad niekas neįeitų. Juk šaltinis, kuris uždarytas, kad neištekėtų aplinkui, savo vandenimis pakyla į aukštybes; priešingai, tas, kuris išvedžiojamas daugybe upelių šen ir ten, vos tik užklumpa kaitresnė sausra, išdžiūsta.
Galiausiai, jei vaikščiojančiam karališkų namų terasoje Dovydui būtų sukliudžiusios uždarytos durys, jis jokiu būdu nebūtų užsidegęs geismu besimaudančiai Batšebai (2 Sam 11); bet kadangi jis nesuvaldė akies po drausmės sargyba, jis ir pats paskui ją stačia galva nupuolė į atsivėrusią pražūties bedugnę. Paslydusiais žingsniais jis patyrė viso savęs nuopuolį, nes atpalaidavo vien tik žvilgsnio vadžias; jam labai tinka Jeremijo žodžiai: „Mano akis, – sako jis, – apiplėšė mano sielą“ (Raud 3).
Tad jei toks iškilus dangaus stulpas sunkiai sugriuvo vien dėl akių klaidžiojimo, ką galvoti apie mus, silpnus ir mažus, kurie, lakstydami po pasaulį, visiškai išeiname iš savęs ir užimame regą, klausą bei visas savo jusles pasaulio tuštybių siurbimu?
XXI SKYRIUS. Kad klaidžiojimas nužemino Ezavą, o pastovumas išaukštino Jokūbą.
Koks gi atstumas yra tarp vienuolių, kurie myli atsiskyrimo nuošalumą, ir tų, kurie išsilieja į išorę, aiškiau už dieną esame pamokomi dviejų Izaoko sūnų pavyzdžiu. Juk parašyta: „Ezavas tapo sumaniu medžiotoju, laukų žmogumi, o Jokūbas buvo paprastas žmogus, gyvenantis palapinėse“ (Pr 25).
Tačiau šis [Jokūbas], išmintingai paprastas, būdamas apdairus savo pažangos vykdytojas, gavo brolio pirmgimystę ir tėvo palaiminimą; anas [Ezavas], sumanus kvailystėje, išgirdo, kad gyvens iš kalavijo ir tarnaus savo broliui lyg tarnas šeimininkui. Visgi, jei anas nebūtų sėdėjęs palapinėse, be jokios abejonės būtų likęs be pirminio palaiminimo; o šis, jei nebūtų klajodamas blaškęsis išorėje, nebūtų praradęs savo pirmumo privilegijos. Vienas laikėsi namų ramybės poilsio ir, dieviškai malonei dosniai teikiant, įšoko į svetimas teises; kitas, nuvargintas medžioklės triūso, prarado ir tai, kas jam teisėtai priklausė.
Kad liauktųsi dengtis pasiteisinimo skydu tie, kurie, naršydami pasaulį, giriasi tarnaują klusnumo įstatymams, tenepadaro klaidos [manydami kitaip], nes ir Ezavas, išeidamas medžioti, pakluso tėvo įsakymams; ir vis dėlto jis nenusipelnė nei tėvui valgio pateikti, nei gauti trokštamo palaiminimo pirmienų. Juk kas tik kokį nors dalyką, susijusį su yda, vedamas įpročio ir savo valios paskatos noriai vykdo, tas nusideda, net jei išoriškai atrodytų paklūstąs kitų įsakymams.
Mat kai sakoma: „Izaokas mylėjo Ezavą, nes valgė jo medžioklės laimikį“ (Pr 25), akivaizdu, kad Ezavas, siekdamas medžioklės triūsu gauti tėvui maisto, ne tiek pakluso tėvo įsakymui iš klusnumo, kiek tam tikru būdu atidavė duoklę įsisenėjusiam įpročiui. Tad kas lakstydamas po pasaulį tenkina savo geismą ir vis tiek tvirtina paklūstąs vyresniųjų įsakymams, težino, kad Dievas tiki ne tiek pagražintais daugiažodžiavimais, kiek sprendžia apie žmogaus paslaptis pagal sąžinę.
Reikia pastebėti, kad kai kurie, kol yra pačiame klaidžiojime, sunkiai nenupuola; tačiau grįžtantys, tarsi pasigėrę nuo pasaulietiškų reikalų vyno, nusirita į baisią bedugnę. Mat sugrįžta akimis, kurias graužia pasaulietiškų veiksmų dūmai, ir todėl, grąžinti į savo namus, nežiūri, kur turėtų statyti koją darbui.
Tai aiškiai parodo tas pats Ezavas, kuris, grįždamas iš laukų ir skųsdamasis esąs labai pavargęs, sudarė su broliu labai nuostolingą sandėrį; ir leisdamas savyje šėlti nesuvaldomam alkiui, didžią pirmgimystės garbę iškeitė į menką lęšių viralą (Pr 25). Būtent taip, būtent taip tas, kuris atsidavęs išoriniams dalykams apleido save patį, vėliau, kūnu (bet ne širdimi) sugrąžintas į vidų, prarado tai, kas buvo jo.
Klaidžiojimo ydos kamuojamiems taip pat nutinka, kad, vidinėms akims apsinešus dulkėmis, jie ne tik neapsisaugo, kad neįkristų į kaltės duobę, bet ir vėliau nepastebi, kur nupuolė: taigi, apleidę pareigą tiksliai apsvarstyti padarytus veiksmus, jie, kad ir ką būtų nusidėję, dėl sujaukto proto vertinimo laiko tai menkniekiu, iš tiesų nekošdami uodo, nors praryja kupranugarį. Pripažįstama, kad ir Ezavas nebuvo laisvas nuo šio aklumo, kaip liudija šventa istorija, kur pasakius: „Ezavas prisiekė ir pardavė pirmgimystę“, toliau priduriama: „Ir taip, gavęs duonos ir lęšių viralo, pavalgė ir atsigėrė, ir nuėjo, menkai vertindamas tai, kad pardavė pirmgimystę.“
XXII SKYRIUS. Šiuose dviejuose broliuose aišku, kuo skiriasi klajojantys vienuoliai nuo pastovių.
Tad šiuose dviejuose broliuose (Pr 27) aiškiai matoma, koks jaučiamas skirtumas tarp sėslių ir valkataujančių vienuolių. Anas, jei nebūtų nestabilus ir savęs eikvotojas, išsiliejęs į išorę, jokiu būdu nebūtų praradęs tėvo palaiminimo paslapties kartu su pirmgimyste; šis, jei nebūtų savęs spaudęs namų židinio aptvare, būtų kaip jaunesnysis nuolankiai sėdėjęs žemiau nustatytos savo sekimo ribos. Anas, sumanus ir gudrus, išslysta iš savo prerogatyvos teisės; šis, ramus ir paprastas, pajungęs brolius, viešpatauja su ypatinga privilegija. Vienas, nuvargęs nuo miškų ir brūzgynų naršymo, nuverčiamas nuo savo pirmumo orumo; kitas, mėgaudamasis ramybe jaukiame kambaryje, dieviškai iškeliamas perimti monarchiją virš tautų ir giminių.
Tad tenustoja vienuolis, kas jis bebūtų, kartu su Ezavu dažnai veržtis iš savo atsiskyrimo vienuolyno; tenustoja su juo po klusnumo priedanga painiotis į pasaulietiškus reikalus, kad kada nors netektų su juo raudoti esant ištremtam iš dieviškojo palaiminimo – to, kurį jis pasirenka kaip žalingo klaidžiojimo pradininką.
Tegul su Jokūbu jis pasirodo esąs namiškis, tegul su Jokūbu paprastai gyvena palapinėse, kad Dievą, kuris iš tiesų yra išrinktųjų tėvas ir trokšta valgyti gero darbo vaišes, jis atgaivintų ne laukiniais žvėrimis, bet naminės kaimenės paruošimu – kai paruošia jam saldų valgį ne iš išorinio šventumo paviršiaus, bet iš savo sąžinės dorybių.
Juk Dievas neįsako Jam aukojant atnašauti aukų odų, bet liepia pateikti vidurius kartu su pačiais kaulų čiulpais. Todėl ir nurodydamas patį aukojimo ritualą Mozė liepia, sakydamas: „Nulupus odą, aukos narius tesupjausto į gabalus“ (Kun 1); šiame įsakyme, jei subtiliau patyrinėsime, randama ir mistinė prasmė. Mat odą aukai nulupame tada, kai nuo savo proto akių pašaliname dorybės paviršių. Jos narius supjaustome į gabalus, kai, subtiliai atskirdami jos vidų, mąstome apie kiekvieną dalį atskirai, kad tai, kas išorėje atrodo tyra ir tvirta, viduje nebūtų pasirodę esą skylėta dėl slaptingos tuštybės ydos. O Dovydas pažada kaip didžią dovaną aukoti Dievui aukas su čiulpais, sakydamas: „Aukosiu tau riebias atnašas su smilkalais ir avinais“ (Ps 66).
Kas gi su malonumu išsilieja per pasaulietiškų reikalų vykdymą, tas atima iš savo aukos čiulpus kartu su viduriais ir stengiasi Dievui sudeginti tik aukos odą, kurią aukoti draudžiama; o kas trokšta paaukoti Dievui malonią auką, tegu siekia nuošalumo, tegul pjausto vidų, tegul saugo savo sielą sveiką ir nepaliestą jos pačios mergystėje; ir lakstydamas po pasaulio viešnamius, tenepasikloja nešvariems gundytojams kaip parsidavėlė.
Tad norėdamas įtikti vidinio Sužadėtinio žvilgsniui, tenedažo savo akių stibiu kartu su Jezabele (2 Kar 9), tai yra, tenedengia savęs pasaulietiškos pompastikos dažais, bet kartu su Judita tenetepa savo narių geriausiu aliejumi (Jud 10): tai yra, visas savo proto jusles tepatepa nemirtingu skaistybės tepalu, kad, per nesaikingumą nupuolęs į mirtį, nesupūtų prabangos smarvėje.
Tad šventosios Bažnyčios kambaryje siela tegul užsidaro kukliai ir taip amžinojo Karaliaus menėje nuolat tesiilsi. Tenesiekia kūniškų giminaičių, tenesiekia kokių nors bendrininkų prielankumo, bet tesigėri vienintelio tikrojo Sužadėtinio apkabinimais. Juk ne be priežasties parašyta: „Klausyk, dukra, ir žiūrėk, ir palenk savo ausį, ir užmiršk savo tautą ir savo tėvo namus, nes Karalius geidžia tavo grožio“ (Ps 45).
Tad šio Sužadėtinio miegamajame šventa siela snūduriuoja toli nuo viso pasaulietiško triukšmo sūkurio, ir dėl šio savo mergystės autoriaus tegul dega tyros meilės fakelais, giedodama ir sakydama: „Karalius įvedė mane į savo rūsius, džiūgausime ir linksminsimės tavimi“ (Gg 1). Ir vėl: „Mano mylimasis man – miros ryšulėlis, jis ilsėsis tarp mano krūtų“ (ten pat).
Jei vis dėlto pasitaikytų kokia nors aplinkybė, kad atrodytų neišvengiama būtinybė išeiti, tegul nepuola tuojau pat lengvabūdiškai klaidžioti, tegul neprisiriša prie giminiškų pokalbių, tegul prie pasaulio pririšta siela neįkaista nuo pasaulio tuštybės, bet lėtai ir oriai tedsvarsto savyje, sakydama: „Nusivilkau savo tuniką, kaipgi vėl ją apsivilksiu? Nusiploviau savo kojas, kaipgi jas susitepsiu?“ (Gg 5).
XXIII SKYRIUS. Kad dieviškas parėdymas, kaip geriesiems suteikia dvasinį poilsį, taip blogiesiems leidžia išsibarstyti išorėje.
Tad jei tas vienintelis Sužadėtinis pamatys, kad šventoji siela turi šį troškimą, – kadangi Jis be abejonės yra ramybės kunigaikštis, – Jis suteikia jai laisvą dvasinio poilsio ramybę ir visas kylančių priežasčių bangas aplink ją nuramina malonia tyla. Būtent dėl to Giesmių giesmėje Jis sako: „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys, nežadinkite ir netrukdykite mylimajai, kol ji pati panorės“ (Gg 2).
Priešingai, atstumtajam protui, godžiai siekiančiam pasaulietiškų reikalų, Babilono įvaizdžiu per pranašą sakoma: „Nulipk, sėskis dulkėse, mergele, Babilono dukra, sėskis ant žemės, nėra sosto chaldėjų dukrai“ (Iz 47). Šioje vietoje žmogaus protas vadinamas mergele, manau, ne dėl nekaltumo, bet dėl nevaisingumo. Ir kadangi Babilonas verčiamas kaip „sumaištis“, teisingai nevaisingas protas vadinamas Babilono dukra, kuri, kadangi neduoda gerų darbų daigų ir nėra surikiuota jokia teisingo gyvenimo tvarka, gimsta tarsi iš motinos sumaišties. O jei ji vadinama mergele ne dėl nevaisingumo, bet dėl nekaltumo [praradimo], tai po to, kai prarado išganymo būklę, ji vadinama tuo, kuo buvo, kad padidintų jos sumaištį.
Jai tinkamai su priekaištu sakoma dievišku balsu: „Nulipk.“ Juk aukštai žmogaus siela stovi tada, kai trokšta dangiškųjų atlygių. Bet nuo šios būklės ji nulipa, kai, gėdingai nugalėta, pasiduoda žemiems pasaulio geismams. Jai gerai tuojau pridedama: „Sėskis dulkėse.“ Mat nulipusi ji sėdi dulkėse, nes, apleidusi dangiškus dalykus, apibarstyta žemiškomis mintimis, ji tampa menka pačiose apačiose.
Čia dar sustiprinant pridedama: „Sėskis ant žemės.“ Tarytum atvirai priekaištaudamas sakytų: „Kadangi nenorėjai savęs valdyti dangišku elgesiu, pulk po savimi pačia ir nusižemink žemiškuose veiksmuose.“ Todėl būtinai tuojau pridedama: „Nėra sosto chaldėjų dukrai.“ Mat chaldėjai verčiami kaip „žiaurūs“ [arba „nožūs“]. O labai žiaurūs yra tie, kurie, sekdami savo valia, nemoka tausoti net savo pačių papročių. Žiaurumas – tai žemiški troškimai, kurie padaro protą kietą ir nejautrų ne tik Kūrėjo įsakymams, bet dažnai ir bausmių kirčiams.
Bet žiauriųjų duktė neturi sosto, nes protas, kuris gimsta meilei pasauliui iš blogų troškimų ir tais pačiais troškimais užkietėja, tuo, kad pasiduoda žemiškiems geismams, praranda teismo kėdę ir savyje nesėdi jokiame soste, nes neturi atskyrimo [diskrecijos] teismo: ji tarytum išstumiama iš savo teismo posėdžio, nes klaidžioja per išorinio troškimo geismą.
Juk aišku, kad protas, kuris viduje prarado patarimo sostą, išoriškai per troškimus išsibarsto į begalę dalykų; ir kadangi apsimeta nesuprantantis to, ką daro, jis apakinamas taip, kad net nežinotų, ką daro: ir dažnai teisingu Dievo teismu paliekamas savo valiai ir atpalaiduojamas [pasileidžia] į tas varginančias pasaulio tarnystes, kurių jis nerimastingai siekia. Todėl ten tinkamai priduriama: „Nes daugiau nebebūsi vadinama švelnia ir lepia: imk girnas ir malk miltus“ (ten pat).
Aišku, kad tėvai tausoja savo lepią dukrą ir nevargina jos sunkiais bei vergiškais darbais. Taigi visagalis Dievas vadina sielą tarsi lepia dukra, kai atitraukia kiekvieno mylimą sielą nuo varginančių šio pasaulio tarnysčių, kad, kol ji varginama išorinių veiksmų, neužkietėtų nuo vidinių troškimų. Bet chaldėjų dukra nevadinama švelnia ir lepia, nes protas, atsidavęs blogiems troškimams, paliekamas tame šio pasaulio varge, kurio nerimastingai siekia: kad išorėje tarnautų pasauliui kaip tarnaitė ta, kuri viduje jokiu būdu nemyli Dievo kaip dukra.
Todėl jai liepiama imti girnas ir malti miltus. Girnos sukamos ratu, ir byra miltai. Kiekvienas šio pasaulio veiksmas yra girnos, kurios, kaupdamos daugybę rūpesčių, suka žmogaus protą tarsi ratu; ir iš savęs barsto tarsi miltus, nes suvedžiotai širdžiai nuolat gimdo smulkiausias mintis. O kartais tas, kuris buvo laikomas turįs ramybės nuopelnų, pastatytas į kokią nors veiklą, yra apnuoginamas.
Todėl ten tuojau pridedama: „Apnuogink savo gėdą, atidenk petį, apnuogink blauzdas, brisk per upes“ (ten pat). Vykdant darbą gėda apnuoginama, kai menkas ir prastas protas atpažįstamas iš veiklos demonstravimo; tas protas, kuris anksčiau, būdamas ramus, buvo laikomas didžiu. Petį protas atidengia, kai parodo savo darbą, kuris buvo nežinomas. Blauzdas apnuogina, nes parodo, kokiais aistrų troškimais jis geidžia pasaulio pelno. Taip pat brenda per upes, nes nepaliaujamai siekia šio pasaulio veiksmų, kurie kasdien nuteka į pabaigą; ir vienus palikdamas, seka kitus, tarytum nuolat eina nuo upės prie upės.
Tai pasakėme norėdami parodyti, kokiame stovyje guli protas, išmestas iš šventos intencijos sosto ir atsidavęs klaidžiojimo ydai; nes jei jis nustos trokšti to, kas yra aukštybėse, jis nepaliaujamai griūva ir žemiau savęs paties. O aukštybėse jis įsitvirtina, jei, palikęs laikinų dalykų meilę, prisiriša prie nekintamos amžinybės vilties.
Šiais žodžiais mes netvirtiname to, kad vienuolis turi užsispyrusiu nusistatymu nuolat likti savo atsiskyrime ir niekada nesutikti išeiti, kai to pareikalauja griežta būtinybė; bet labiau patariame tai, kad jis tai darytų tuo saikingiau ir tuo rečiau, kuo geriau žino, kad klaidžiodamas po pasaulį jis negalės nei dvasiškai gyventi, nei pasiekti tobulumo viršūnės, net jei ir rūpestingai budėtų.
XXIV SKYRIUS. Apie atsiskyrėlius, kurie nuolat klaidžioja.
Tačiau tarp visų žmonių, nuklystančių nuo savo pasiryžimo, rūšių, ne mažiau liūdina tai, kad net tarp pačių švenčiausių atsiskyrėlių, atrodo, yra įsimaišę kai kurie, kuriuos kankina ta pati pražūtinga klaidžiojimo liga: ir (jei leista sakyti) tarsi vargina Vertumnas – tai yra tam tikra demonų rūšis. Mat senovėje Vertumnais buvo vadinami demonai, kurių paskatinti žmonės, apimti svaigulio, tapdavo nestabilūs.
Ne be pagrindo atrodo, kad jiems pasidavę tie, kurie, tik per Gavėnios laikotarpį pasilikdami celėse, beveik visą likusį metų ratą laksto šen bei ten, ir taip tuščiai vaikštinėdami eikvoja savo gyvenimą. Jie iš tiesų, tai tik paviršutiniškai sekdami nuošalesnį gyvenimą, tai dažniau išeidami į viešumą, giriasi suderinantys abu gyvenimus – kontempliatyvųjį ir aktyvųjį, tačiau įrodoma, kad nė viename neatneša pilno išganymo vaisiaus. Ir nors jie ploja sau, kad su Jokūbu ypatingu ryšiu susiejo dviejų žmonų santuoką, paaiškėja, kad jų atveju paties Jokūbo nuomonė pasisuka priešingai.
Mat jiems, priešingai įprastai tvarkai, ir Rachelė tampa akla, ir Lėja – nevaisinga; viena atbunka regėjimo nusilpimu, kita nubaudžiama nevaisingumu. Būtent todėl, kad tokie žmonės, klaidžiodami viešumoje ir dėl to įgiję blogą reputaciją tarp žmonių, jokiu būdu negali gimdyti Dievui dvasinių vaikų, ir lyg girti grįždami iš pasaulio, nepajėgia prasiskverbti į gelmes.
Juk kas tik trokšta proto žvilgsniu pasiekti tą neprieinamą šviesą, tam būtina ilguose klaidžiojimo nuotoliuose apvalyti vidines akis nuo bet kokio pasaulietiško veiksmo purvo; kad, keliant akis į aukštybių stebėjimą, jam nesutrukdytų žemiško bendravimo dulkės, ir jis, užuot pagavęs šviesą, kurios siekia, pamatytų veikiau tamsą, kurią buvo palikęs.
XXV SKYRIUS. Kad įprotis celę padaro saldžią, o klaidžiojimas – baisią.
Prie to prisideda ir tai, kad tiems, kurie savo gyvenimą kaitalioja šiuo nepastoviu permainingumu, atsiskyrimo gyvenimas tampa tuo atšiauresnis, kuo labiau juos traukia įsišaknijęs įprotis klajoti; taip, kad atsiskyrėliškas griežtumas jiems atrodo sunkiausia našta, o pati celė – siaubu. Mat įprotis vienuoliui celę padaro saldžią, o klaidžiojimas verčia ją atrodyti baisia. Klajojantiems celė yra kalėjimas, pasiliekantiems – malonus kambarys.
Tyla pasiliekantį vienuolį padaro budrų, o atėjusį iš išorės slegia snaudulys; prie pasninkų pratusį kūną stiprina blaivumas, o gausių vaišių srautas jį nusilpnina. Saikingas budėjimas paaštrina žmogaus proto žvilgsnį, o pasikartojantis miego dvigubinimas jį atbukina. Dažnas plepėjimas vienuolio prote gimdo alkį, o slapta vienuma saugo sielą įprasto susilaikymo griežtume. Pasaulietiškų reikalų pasakojimas padaro sielą pavaldžią troškimo aistroms, o nuolatinis švento žodžio mąstymas padaro ją mirusią pasauliui. Vienuolio neturtas yra proto saugumas, o saugumas – tyrumo motina. Priešingai, daiktų gausa gimdo rūpesčio dyglius, o rūpestis yra nerimo šaknis.
Neplautos kojos, neprižiūrėtos rankos, nesušukuoti plaukai yra tarsi koks vienuolio inkaras nuolat pasilikti celėje; o priešingai, kruopštus lepaus kūno puošimas yra kuras ir proga išeiti į viešumą.
Tad kas tik nori, kad atsiskyrėlio gyvenimas jam taptų saldus, tam iš tiesų būtina stengtis jame nuolat ištverti pastovia dvasia; ir nekaitalioti jo permainomis, jei nori ramiai nešti švelnų Viešpaties jungą. Mat tęsiamas atsiskyrėlio gyvenimas yra atgaiva, o nutraukiamas atrodo lyg kankynė.
Nuolatine vienuma taip pat apšviečiama siela, atidengiamos ydos, ir atsiveria viskas, kas žmoguje buvo paslėpta nuo jo paties. Kai vanduo iš tvenkinio, pašalinus užtvaras, išleidžiamas, ant sausumos likusios žuvys tampa matomos žmogaus žvilgsniui: taip ir nuo mūsų, kai nuslūgsta žemiško veiksmo banga, apsinuogina viskas, kas buvo įpratę plaukioti kylančių audrų gelmėje.
Medžiotojas taip pat, užtvėręs takus, tankiais krūmais aptveria miško tankmes ir palieka bėgantiems žvėrims tik vieną išėjimą vietoje daugelio, o ten pasislėpęs laukia su paruošta ietimi; ir taip jis palengvina sau varginančią medžioklę, ramiai laukdamas judriame poilsyje greitų žvėrių pėdsakų (kurių per begalines platybes negalėjo susekti) vienintelio išėjimo prieangyje.
Ir mes, kai uždarome žemiško veiksmo kelius ydoms, kurios stengiasi išsiveržti į blogo darbo laisvę, tarsi pastatome joms spąstus vienoje vietoje, nes kovojame tik su mintimis. Ir taip mūsų ydų žvėriškas lainiškumas lengvai sugaunamas, kai vienintelė žmogaus minties perėja ypatingai saugoma. Paukštininkas taip pat visus vandens telkinius aplinkui uždengia šakų tankmėmis ir priverčia paukščius iš būtinybės susirinkti į vieną vietą gerti gėlo vandens; ir kai paliekama tik ta viena vieta atsigerti, aplink išdėliotos spąstų gudrybės praturtėja sėkmingu laimikiu.
Tad norėdami lengvai užmesti gaudymo kilpas įvairioms sielos aistroms, užkimšę pasaulietiškų reikalų upelius, stenkimės vyriškai kovoti tik prieš minčių puolimus, kad mūsų ydos, atbaidytos nuo veiksmo ir atskridusios tik prie minčių bangavimo, lengvai įkliūtų į šventos išminties spąstus.
XXVI SKYRIUS. Kad dažnai vienuolis apgaunamas netikru pasauliečių pažadu.
Reikia pastebėti, kad dažnai Dievo tarnas yra apgaunamas šio pasaulio narių, kai yra įkyriai kviečiamas spręsti nesutariančiųjų ginčų arba atlikti kokių nors reikalų, neva naudingų bažnytiniams poreikiams: mat jie perdėtai išpučia gresiantį pavojų ir bendrą daugelio nelaimę, jei jis neišeis. O jei jis sutiks, jie daug kartų tikina, kad viskas vyks pagal jo valios sprendimą ir baigsis sėkmingai.
Mat senasis priešas, matydamas Kristaus karį, stovintį šventos kovos parengtyje, ir negalėdamas kitaip atšaldyti jo pasiryžimo uolumo, sukuria planą pridengti tai kokio nors gausesnio vaisiaus gėriu paviršutiniškai, kad, kol siekiama didesnio pelno, dabartinis gėris laikinai, tarytum dėl protingo tvarkymo, būtų atidėtas.
Tačiau tas, kuris dažnai patyrė melagingo pasaulio papročius, išmintingai moka ir atmesti tuščius patarėjų prasimanymus, ir griežtai saugotis nuo nevaisingo darbo vykdymo. Mat pas kai kuriuos nesančio vienuolio autoritetas yra svarus; tačiau jei jis atvyksta, laikomas beverčiu. Juk dažnai kokio nors garbingo vyro laiškams parodoma pagarba, kuri asmeniui, jei jis dalyvauja, parodoma kur kas mažiau pamaldžiai.
Pasauliečiams religingas žmogus yra tarytum paveikslas. Paveikslas, jei stovi toli, stebimas su susižavėjimu ir godumu; jei yra šalia, laikomas niekingas. Taip ir kiekvienas dvasingas žmogus kūniškiems žmonėms, kai jo nėra, atrodo vertas baimės, o kai yra šalia – vertas paniekos.
Tai patyręs liudija ir Apaštalas, sakydamas: „Laiškai yra svarūs ir stiprūs, bet kūno dalyvavimas silpnas ir kalba niekinga“ (2 Kor 10). Mat tiems, kuriuos jis buvo išgąsdinęs laiškų stiprumu ir svarumu, tiems savo kūnišku dalyvavimu atrodė niekinamas.
Ir kas čia nuostabaus, jei tai nutinka bet kokiems teisiems vyrams, kai apie pačią išrinktųjų galvą, būtent mūsų Atpirkėją, Evangelijos pasakojimas teigia kažką panašaus? „Erodas, – sakoma, – pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė; nes jis jau seniai troško jį pamatyti, kadangi buvo daug apie jį girdėjęs“ (Lk 23).
Tačiau pažiūrėkime, kuo baigėsi tas toks didelis, toks ilgas troškimas, kurį Erodo klasta jautė nesančiam Viešpačiui, kai pagaliau pasitaikė proga jį pamatyti. Tai aiškiai parodoma, kai šiek tiek žemiau pridedama: „Bet Erodas su savo kariuomene jį paniekino ir, pasityčiojęs apvilkęs baltu drabužiu, pasiuntė atgal pas Pilotą“ (ten pat). Štai tą, kurio ta pikta lapė troško, paniekino; tą, kurį norėjo pamatyti, išjuokė; ir kadangi ieškojo Gyvybės ne iš meilės gyvenimui, nusiųsdamas jį pas Pilotą, pasiliko savo bedievystės mirtyje.
XXVII SKYRIUS. Kad vienuolis saugotųsi nuo įsipainiojimo į pasaulį.
Tad kas tik stovi dangiškosios kariaunos parengtyje ir skuba į aukštybių tėvynės tvirtovę, testengiasi atmesti blogai meilikaujančio pasaulio pažadus, tebjaurisi įsipainioti į pasaulietiškų veiksmų spąstus po bet kokia priedanga. Jis turi jam paskirtą savos tarnystės pareigą: tetiki, kad jam pakanka, jei gali įvykdyti jam nurodytą klusnumo užduotį.
Teprisimena tai, kas parašyta: „Saugokis, kad tavo veiksmai nebūtų daugybėje dalykų“ (Sir 11). Palikime pasauliečiams tvarkyti pasaulietiškas teises. Dievo tarnams tebūna gana pasirodyti mirusiems šiam pražūtingam pasauliui. Juk kaip absurdiška yra teikti pirmenybę blogiui prieš gėrį, taip pat kvaila vertinti geriausią dalyką žemiau už gerą. Marija, pasirinkusi geriausiąją dalį, tikėjo, kad jai to gana; ir nepasuko savęs prie Mortos gėrio, t. y. dažno patarnavimo (Lk 10). Mozė, kadangi nutolęs nuo žmonių bendravimo pasninkavo du kartus po keturiasdešimt dienų, du kartus nusipelnė gauti Viešpaties pirštu įrašytą įstatymą (Iš 24); o Aaronas, kuris buvo paliktas saugoti tautą, žinoma, kad padirbino stabus (Iš 32).
Būtent taip, būtent taip dažniausiai nutinka, kad tas, kuris, nepatenkintas savo paties reikalais, išeina rūpintis svetimu išganymu, yra priverstas patirti pavojų pats sau; ir kai kitam, tarsi besiblaškančiam audringame laivo sudužime, ištiesia ranką, godi banga ir jį patį įtraukia į pražūtį. Todėl saugiau yra šio gyvenimo nakties tamsoje mums, stovintiems ant kranto, rodyti šviesą skęstantiesiems, nei iš gailestingumo plaukti pas juos rizikuojant savo gyvybe; kad jie patys, mums parodžius teisingą kryptį, pasiektų saugaus uosto įlanką, o ne mes, plaukdami pas juos, būtume praryti putojančios jūros bedugnės.
Ant Rafidimo kalno viršūnės Mozė meldėsi, o vadovaujant Jozuei Izraelis kovėsi slėnyje. Bet jei Mozė būtų nusileidęs į lygumas padėti savo tautai, be jokios abejonės Amalekas būtų kirtęs bėgančių izraelitų nugaras. Jei jis būtų nuleidęs rankas griebtis ginklų, sukėlus saviškių žudynes, būtų suteikęs lengvą pergalę triumfuojantiems priešininkams.
Tai aiškiai matoma, jei atidžiai pažvelgsime į pačią šventosios istorijos eigą, kur sakoma: „Kai Mozė laikė iškėlęs rankas, laimėdavo Izraelis; o kai jas truputį nuleisdavo, viršų imdavo Amalekas“ (Iš 17). Taigi besimeldžiančiojo rankos stiprino kovojančiųjų rankas; ir kadangi anos, neginkluotos, buvo atvertos į dangų, todėl šios, kovojančios, pasiekdavo pergalę išžudžiusios priešus. Kova buvo šių, bet pergalė neabejotinai priklausė anoms; nes kad šiems būtų duota nugalėti, anos nusipelnė tai išmelsti iš Dievo.
Priešingai, Balaamas, Beoro sūnus, kuris išeina į karą su madianitais, kalaviju nužudomas kartu su tais, kuriuos buvo nusprendęs prakeikti (Sk 31). Ir teisingai: kas nepatenkintas savo pareiga, tampa pavaldus svetimam pavojui. Nelaimingasis nusipelnė kristi pervertas priešo kalavijų tarp kovojančiųjų būrių – tas, kuris, būdamas taikoje, per pranašystės orakulą būtų galėjęs pranešti paties karo baigtį.
XXVIII SKYRIUS. Apie Eliziejaus laisvę ir atskyrimą.
Visiškai kitaip elgėsi Eliziejus, kuris tikrai nesekė Izraelio karaliaus Joramo, skubančio į karą prieš Moabą, bet manė, kad pakanka to, jog jis išpranašavo karo sėkmę ir būsimą pergalę sunaikinus priešus (2 Kar 3).
Bet kodėl sakome, kad jis nesekė karaliaus stovyklos į mūšį, kai net Naamanui atvykus iš tolimų Sirijos kraštų ir nuolankiai stovint prie jo namų durų su žirgais ir vežimais, jis nepamanė esant verta peržengti slenksčio, neatidarė durų, kad anas įeitų: bet per pasiuntinį perdavė tai, ką reikėjo daryti?
Ir tikrai šiam Naamanui netrūko daugybės pasaulietiškų dovanų gausos, dėl kurių jis atrodytų vertas pagarbos. Juk kaip liudija istorija: „Jis buvo kariuomenės vadas, didis vyras savo valdovo akyse ir gerbiamas“ (ten pat). Nes per jį Viešpats suteikė išgelbėjimą Sirijai. Be to, kaip parašyta, jis buvo narsus ir turtingas vyras. Net ir būdamas pačioje kelionėje, jis nebuvo visiškai tuščias turto galimybių. Mat buvo pasiėmęs su savimi, kaip skaitome, dešimt talentų sidabro, šešis tūkstančius auksinių ir dešimt pakaitinių drabužių; kas gi abejotų, kad jie buvo brangūs, suskaičiavus didelius aukso ir sidabro svorius?
Kiek šiandien yra tokių, kurie priskiriami vienuoliškos institucijos profesijai, kuriems jei toks galingas ir garsus vyras teiktųsi sustoti prie durų, jie tuojau pat skubėdami pagarbiai išbėgtų pasitikti, nuolankiai maldautų, kad įeitų, ir tartų ne tiek naudingus žodžius, kiek tokius pataikavimo žodžius, kuriuos malonu girdėti? Kurie net ir taip labai nemaldaujami, jokiu būdu neatsisakytų priimti siūlomų dovanų, ypač jei turėtų kiek gausesnį maitinamų brolių susibūrimą.
Tačiau Eliziejus, Šventosios Dvasios mokinys, turtingas viltimi, turtingas tikėjimo lobiu, nors savo drausmės mokykloje išlaikė šimtą pranašų sūnų, paniekino pinigus, atstūmė dovanas ir pagirtinai atsisakė priimti atlygį už suteiktą malonę, kad neatrodytų parduodantis tai, ką gavo dykai, taip įžeisdamas Davėją.
Atvykusiam Naamanui jis neatsistojo ne iš puikybės, bet išmintingai, kad neparodytų pagarbos svetimšaliui, vis dar pasitikinčiam žemiška šlove: be abejo, jau tada rodydamas apaštališko orumo atvaizdą, kurį vėliau aiškiai išreiškia Paulius, sakydamas: „Kol esu pagonių apaštalas, aš šlovinsiu savo tarnystę“ (Rom 11).
Argi reikėtų manyti, kad tas nuolankumo tarnas išdidžiai pasiliko už durų Naamanui, tas, kuris nuo Karmelio kalno, kur gyveno, leidosi moters nutempiamas ir tą šunamietę ne tik palydėjo, bet dar ir sekė iš paskos? Juk kai ji pasakė (2 Kar 4): „Gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaleisiu“, Raštas tuojau priduria: „Jis atsikėlė ir nusekė paskui ją.“ Argi tas, kuris iš pasipūtusios puikybės paniekino gausias dovanas, būtų tas pats, kuris iš vieno vyro, atėjusio iš Baal Šališos, neniekino su meile priimti prastų miežinių duonų?
Tačiau čia, statydami užtvarą pranašui, kad jis nebūtų apkaltintas išpūsta puikybe, atveriame kelią priekabiam klausimui prieš mus pačius. Mat prieš tai, ką dėstome, gali kilti toks klausimas: „Jei toks didis pranašas ir duonas iš aukotojo rankų priėmė, ir sutiko išeiti iš dykumos dėl moters maldavimo, kokiu pagrindu vienuolis nedrįsta nei lankytis pasaulyje, nei taip lengvai sutikti priimti dovanų?“
Į tai trumpai atsakydami, mes jokiu būdu visiškai neatimame iš vienuolio leidimo ką nors priimti, bet patariame, kad tai vyktų saikingiau ir su atskyrimu [diskrecija], kai to prašo broliškas atsidavimas: būtent, kad priimtų visus būtinus dalykus, kaip pranašas duonas, kurių jam reikėjo, o to, ką laikys nereikalingu pertekliumi, kaip anas pinigus, nepriimtų.
O tai, kad Eliziejus nusileido nuo kalnų nuošalumo prikelti šunamietės sūnaus, šių laikų vienuoliams turėtų būti labiau pagarbaus susižavėjimo, nei sekimo objektas. Tegu vienuoliui būna leista savo noru grįžti į pasaulį tiek kartų, kiek jis galės prikelti mirusį žmogų gyvenimui. Juk ta pranašo kelionė atpažįstama kaip visiškai kupina dorybės per žmogaus prisikėlimo stebuklą ir tipologinė per vidinės prasmės paslaptį. Manoma, kad nebus tuščia trumpai pridurti, ką ji reiškia.
Šunamietės sūnaus Eliziejaus pasiųstas tarnas su lazda neprikėlė: bet atėjęs pats Eliziejus, atsigulęs ant mirusiojo, susiglaudęs su jo nariais, vaikščiodamas šen bei ten ir septynis kartus įpūtęs į mirusiojo burną, per užuojautos paslaptį tuojau pat atgaivino jį naujai šviesai.
Iš tiesų žmonijos Kūrėjas Dievas gedėjo tarytum mirusio vaiko, kai gailestingai pažvelgė į mus, mirusius nuo neteisybės geluonies. Ir kadangi per Mozę paskelbė įstatymo baimę, Jis tarytum per tarną pasiuntė lazdą. Mat per įstatymą Dievas laikė lazdą, sakydamas: „Jei kas padarys tą ar aną, mirtimi tenumiršta“ (Iš 21).
Taigi įstatymas nepajėgė mūsų prikelti iš nuodėmės mirties, bet Dievas maloningai pakėlė į gyvenimo būklę įkvėpta švelnumo malone. Tačiau tarnas su lazda negalėjo prikelti mirusiojo, nes, kaip liudija Paulius: „Įstatymas nieko neatvedė į tobulumą“ (Hbr 7). O Jis, atėjęs pats ir nuolankiai atsigulęs ant lavono, susitraukė, kad sulygintų save su mirusiojo nariais: „Nes būdamas Dievo pavidalo, nelaikė grobiu būti lygus Dievui, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą, tapdamas panašus į žmones ir išore atrastas kaip žmogus“ (Fil 2).
Jis vaikšto šen bei ten, nes šaukia ir Judėją, esančią šalia, ir toli esančias tautas. Ant mirusiojo įpučia septynis kartus, nes gulinčius nuodėmės mirtyje uždega septynių dovanų Dvasios malone priimti dieviškąją dovaną. Ir tuojau pat gyvas pakyla, nes tas, kurio baimės lazda negalėjo prikelti, per meilės dvasią tarnas grįžta į gyvenimą (2 Kar 4).
Kas gi drįstų teisėtai imti pranašo kelionę kaip pavyzdį, kai aišku, kad negali prilygti nei dorybe, nei paslaptimi? Tad Kristaus karys tebudriai saugoja dangiškosios kariaunos parengtį, apsiginklavęs tikėjimo šarvais; visada tebūna pasiruošęs kovoti savo Imperatoriaus stovyklos priekyje, kad kartais, radęs jį klaidžiojantį už stovyklos ribų, nepražudytų priešo kalavijas.
Kol Abneris buvo bendražygių stovykloje, jis buvo baisus priešininkų būriams; bet kai padėjo ginklus, žuvo nuo dar nepatyrusio kario kalavijo, sumokėdamas bausmę už neseniai užmuštą Asaelį (2 Sam 2-3). Ir Ūrija, jei jam būtų patikusi savo namų užeiga, be jokios abejonės būtų išvengęs karališko pasipiktinimo ir klastos nuosprendžio. Bet kadangi jis labiau norėjo miegoti lauke tarp svetimų, nei savo paties kambaryje, jis pats nunešė savo mirties raštą kariuomenės vadui, apgulusiam miestą (2 Sam 11).
XXIX SKYRIUS. Kad šiais laikais pamokslavimas nėra toks vaisingas kaip seniau.
Ir tikrai buvo kažkada laikas, kai pasauliui reikėjo skelbiančiųjų gerąją naujieną, bet praslinko ir nugrimzdo tie laikai, kai kiekvienas pamaldus žmogus galėjo vaisingai patarti pasauliečiams ir ne be naudos sėti dvasinius dalykus kūniškų žmonių protuose. Dabar nelaimingieji gyvenimo žodžius laiko pasakomis, ir nors klausosi išganingų įspėjimų, vis dėlto vengia jų laikytis. Be to, jei tikėjimo akimis pažvelgsime į praeitį, rasime, kad, palyginti su ana praeitimi, šis dabartinis amžius yra lyg vaisingos šakos, išsigimusios į nevaisingus ūglius.
Kas gi nesistebėtų, kad Ninevė, nepaprastai didelis ir neprilygstamas miestas, taip lengvai dėl vieno žmogaus balso nusigręžė nuo savo nedorybių; ir nesuskaitoma tauta, ne tik su mažyliais ir moterimis, bet net su gyvuliais, buvo atšaukta į atgailą (Jon 3)? Kas šiais laikais drįstų nurodyti trijų dienų pasninką – nekalbu apie silpną amžių ar lytį, bet net patiems vyrams, – kad nebūtų leista gerti net vandens ir ragauti visiškai jokio maisto? Štai pagonių krašte net bežado gyvuliai paklusdami pranašo balsui susilaiko nuo maisto tris dienas; o čia patys žmonės, esantys po evangelinės drausmės jungu, vengia pasninkauti ilgiau nei dieną. Anie vieningai subėga į atgailą skelbiant vienam; o šie be paliovos klausosi minios pamokslininkų ir vis tiek nenori paklusti.
Kas taip pat nenustebtų, kad visi Judo ir Benjamino vyrai, kurie buvo vedę svetimšales žmonas, skelbiant kunigui Ezrai, ne tik nutraukė neteisėtas santuokas, bet ir atstūmė visus palikuonis, gimusius iš jų (Ezr 10)? Kas nežino, kokia vyrų meilė žmonoms, koks tėviškas gailestis vaikams spaudžia širdį? Kas nežino, kokiu sielvartu, kokiu kartėliu galėjo susigrauţti žmogaus viduriai, kad nutrauktų dvigubą šio ryšio saitą? Kokiu baisaus skausmo gaisru buvo priverstas liepsnoti tėviškas jausmas ir santuokinė dvasia? Tačiau turėdami tikrąjį pamaldumą Dievui, jie pavertė niekais netikro pamaldumo vaizdinį; ir kad būtų dvasioje tikrai pamaldūs, tapo pagirtinai griežti kūnui ir kraujui. Apsiginklavo prieš prigimties teises, kad ištikimai tarnautų prigimties Autoriui. Užmiršo vaikų atžvilgiu, kad buvo gimdytojai, kad patys būtų įrašyti tikrojo Tėvo paveldėtojais; ir kad atkurtų sau aukščiausios ramybės sandorą, nutraukė santuokinio guolio ryšį. Nemoka laikytis ištikimybės santuokoms ten, kur geresnė ištikimybė užsidega savajam Kūrėjui. Jiems tikrai tinka tai, kas sakoma per Mozę: „Kas sako savo tėvui ir motinai: ‘Aš jūsų nepažįstu’, ir savo broliams: ‘Aš jūsų nežinau’, ir nepažino savo vaikų, tie laikėsi tavo žodžio ir saugojo tavo sandorą“ (Įst 33).
Kas, meldžiu, dabar galėtų nutraukti kraujomaišos santuokas, kad ir uoliausiu pamokslavimu? Kas pajėgtų bent vieną žmogų, jau nekalbant apie tautą, paskatinti atstumti neteisėtą santuoką? Šaukia šventieji kanonai, žmonių įstatymai baudžia už tokį nusikaltimą, priešinasi Bažnyčios pamokslininkai: ir visa tai sugedusiems žmonėms sukelia veikiau juoką kaip senyvų moterų raudos, nei skatina sielotis dėl taisytino nusikaltimo. Štai be to, šiais metais, kaip žinote, Romos sosto ganytojas du kartus sušaukė sinodo susirinkimą, kur vėl visi kraujomaišos vykdytojai pagal kanonų dekretus buvo atskirti nuo bažnytinės bendrystės.
Bet kas iš tų tūkstančių žmonių matė bent vieną, atskirtą nuo nelaimingos sąjungos bjaurasties? Tiksliau, kad nebūtų prarytas dar gilesnės teisingai šaukiančiojo bedugnės, kas iš jų po to nustojo minti Bažnyčios slenkstį? Arba kas, apsvarstęs tai, atsiribojo nuo bendravimo su jais? Taigi mirtinos raupsų ligos užkratas slenka per visus, nes be abejonės apaštalinės ekskomunikos ryšys supančioja visus jų bendrininkus. Iš tiesų, kas tik pasižymi kilmingos giminės titulais, kas tik žavisi apgaulingos išvaizdos paveldimu grožiu, ypač jei plaukia gausesni turtai ar augančių palikuonių gabumai teikia ateities viltį, tas laiko protingesniu dalyku atvirai pasitraukti nuo Dievo, nei išardyti tokios pelningos santuokos klijus.
O jei nutiktų priešingai ir [žmogus] būtų sukrėstas gašlumo nelaimės nepatogumų, pats vyras sukurpia netikrą giminystės liniją, daugybe argumentų prasimano negirdėtus prosenelių vardus ir šio tvirtinimo liudijimui pasikviečia kokius nors senius, apie kuriuos žino, kad jie jau pasitraukę iš gyvenimo. Taip jis pats sau kaltintojas ir kaltinamasis meta nusikaltimą, išpučia piktadarystę ir ieško paramos, kuria galėtų išplaukti iš tokio pavojingo sudužimo.
Tad tegu eina dabar vienuolis, tegu apleidžia išganingą savo gyvenimo ramybę ir tegu eikvoja savo gyvenimą tuštybių vaikymuisi po sielų gelbėjimo priedanga. Kas gi iš simonininkų kada nors savo noru atsisakė pareigų, paskatintas mūsų įspėjimo? Kas, smurtu užgrobęs svetimą teisę, grąžino atimtus tėvų turtus tiems, kurie buvo išvaryti iš tėviškės? Kas, suspaustas kovojančiųjų būrių lauke, jei galėjo lygiaverčiai kautis, pasitraukė į savus namus per tarpininkaujančią taiką be kraujo praliejimo? Kas išieškotojas vargšui skolininkui dovanojo palūkanas, nustatytas skolos rašte? Kas skolininkas išsaugojo sąžiningumo teises kreditoriaus paveldėtojams?
Viskas pasaulyje sumišę, visi gailestingumo ir ištikimybės nuostatai sugriauti. Teisėjai parduoda teisingumą. Teisininkai temdo tiesą tamsiomis kazuistinių argumentų spalvomis. Įstatymai yra perkami, ir pinigai išteisina nusikaltėlius. Auksas dabar pats pirmininkauja tribunoluose ir teisia senatorius, ir tarytum koks imperatorius skelbia pragmatinės sankcijos ediktus. Mat kaip karalius slaptoje menėje svarsto apie karalystės būklę ir svarbiausius reikalus, taip kažkokiu būdu auksas ir slepiasi tamsoje, ir skelbia nuosprendį viešumoje. Jis uždaromas ankštoje skepetoje ir, išsprendęs reikalus, pateikia teismo sprendimus.
Dažnai tuos, kuriuos byla pasmerkia, melagingi pinigai įžūliai tvirtina esant vertus atlygio; priešingai, tuos, kuriuos sąžinė liudija esant nekaltus, bedieviški [pinigai] teisėjų akivaizdoje paskelbia kaltais. Pinigas suteikia svorį įstatymams, ir netikras aiškintojas tamsias ištarmes palenkia savo supratimui. Pinigas suminkština teisėjų širdį turtuolių atžvilgiu nedorybės aliejumi; o vargšų atžvilgiu skatina vykdyti griežtos bausmės jėgą. Taigi dabar godumas, visų blogybių šaknis, dygsta dar gausiau ir tarytum nuodingos atžalos šakas per visą pasaulį plečia baisių ydų pabaisas.
XXX SKYRIUS. Kad dabar visos ydų pabaisos klesti dar žiauriau.
Šie laikai be abejonės paskelbti apaštalo pranašyste, kai jis numato ateitį Timotiejui: „Paskutinėmis dienomis, – sako jis, – užeis sunkūs laikai, ir bus žmonės savimylos, godūs, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, nepaklusnūs tėvams, nedėkingi, nedori, be meilės, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, be gerumo, išdavikai, įžūlūs, pasipūtę, labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys pamaldumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos“ (2 Tim 3). Ir tai išvardijęs, tuojau pat priduria: „Šitokių šalinkis“ (ten pat).
Argi Timotiejus turėjo sulaukti šio pasaulio pabaigos, kuriam Apaštalas, išvardijęs žmonių blogybes paskutinėmis dienomis, tuojau pat pridūrė, kad jų vengtų? Ar veikiau vieno mokinio asmenyje jis davė šį įsakymą visiems tiems, kuriuos numatė būsiant paskirtus pareigoms artėjant pasaulio pabaigai? Tad kai jis nesako: „Šitiems pamokslauk, šiems skelbk gyvenimo žodžius“, bet „šitokių šalinkis“, jis aiškiai smerkia šių laikų įžūlumo begėdiškumą ir sulaiko visus pasipūtėlius nuo nevaisingo pamokslavimo.
Ką į tai sakome mes, vienuoliai, kurie peržengiame savo saiko ribas ir grobuoniškai pasisaviname svetimos pareigos teisę? Jei Paulius mokinį, specialiai paskirtą tam darbui, sulaikė nuo pamokslavimo nepataisomiems, kokia įžūlumo žyme esame baudžiami mes, kurie, visiškai neturėdami mums pavestos pamokslavimo pareigos, įkyriai peršame save ir, apleidę savo išganymą, tuščiai prakaituojame dėl svetimos neva pažangos?
Tad tegu traukiasi, tegu traukiasi nevaisingo reikalų rūpesčio našta. Tegu bus laikoma pertekliniu dalyku atsiduoti nevaisingam triūsui. Siela, sutelkusi visas jėgas, tegrįžta į save pačią, tegu budriai ruošiasi kovai prieš nepavargstančius priešininkus. Meilės jausmais viduje ji tegu plūsta visiems, tačiau išoriškai išsiplėsti dėl svetimo išganymo telaiko tuščiu dalyku. Atėjusiems pas save ji tesuteikia išganymo patarimų, bet niekieno raginama lengvabūdiškai tenetapato savo ramybės pelno.
Jei imperatoriškojo edikto raštas atnešamas skubančio kurjerio; jei mums siunčiami antspauduoti raštai iš apaštalinio sosto autoriaus; jei renkasi sinodas, jei visam susirinkimui vadovauti pavedama religingiems vyrams – vienuolis tegu tuoj pat nusilenkia iki žemės, tegu pagarbiai parodo pagarbą šventiems raštams; tačiau dalyvavimą šioje ekspedicijoje tenelaiko sau svetimu dalyku be jokių išlygų, mąstydamas savyje: „Kas man darbo su žemės karaliais? Kas man su sinodo susirinkimu? Tegu man pakanka verkti dėl savo nuodėmių; tegu man užtenka rodyti save mirusį šiam pasauliui.“
Meldžiu, vienuoliai, neikite, neikite po bažnytinės užuojautos priedanga įsiveržti į karalių rūmus; nevarginkite kunigaikščių ausų, siūlydami neva išganingus patarimus, savo bjauriu įkyrumu. Tikėkite patyrusiuoju, tikėkite tuo, kuris ne mažai pavargo siekdamas šios malonės. Imperatoriškajai didenybei dažnai išdėstydavome tai, kas atrodė reikalinga pasiūlyti; pakviesti aukščiausiųjų ganytojų, dalyvavome sinodų susirinkimuose; bet kas šiais laikais tuo užsiima, atrodo lyg sėtų sėklas smėlėtose pakrantėse.
XXXI SKYRIUS. Kad vienuolis sinode nedrįsta laisvai kalbėti dėl vyskupų pavydo.
Mat dažnai būdami sinodo susirinkimuose, matėme tarp kunigų pirmininkaujančius kai kuriuos, kurie žiauriai jautėsi esą kalti: ne tik užtikrintus dėl savęs, bet net įžūliai pasirengusius ginti kitų nusikaltimus. Kalbama, kad jie anksčiau kartu su Simonu buvo pirkę (Apd 8), o vėliau su Gehaziu pardavę charizmos dovanas (2 Kar 5).
Jų jėga ieškant pasiteisinimų nuodėmėms buvo tokia didelė, kad tarp kitų blogybių jie atrodė ne tik simonijos erezijos gynėjai, bet veikiau jos teigėjai. Kas iš vienuolių drįstų išsižioti prieš tokių pavydą? Kas išdrįstų pasisavinti laisvės teisę smerkti nusikaltimus ar skelbti tiesą? Tuojau pat jie įnirštų, tuojau pat griebtųsi prieš mus kietų įžeidimų ginklų ir, pradėję ginčą, įsakytų tylėti, tarpusavyje skųsdamiesi maždaug taip: „Mes susirinkome į tarybą teisti.
Bet, o neregėtas įžūlumas! Esame priklausomi nuo mirusiųjų nuosprendžių, ir mūsų teisėjais tapo tie, kurie teisėtai buvo paskirti po vyskupų įstatymais.“ Į tai jiems kartais atsakoma: „Garbingieji Tėvai ir ponai, nors jums priklauso ypatinga teisė teisti, vis dėlto ir mažesniems Bažnyčios nariams dera bendrai išsakyti, ką jaučia; ir joks kanonų autoritetas nedraudžia jaunesniems išdėstyti tai, kas, jų manymu, bus naudinga Bažnyčiai, su sąlyga, kad išnagrinėtus reikalus turi užbaigti vyskupiškas sprendimas.“
Tačiau jei kada nors tai ar kas nors panašaus jiems nuolankiai pasiūloma, tai jokiu būdu nepriimama kantrybe: bet viskas, kas mūsų pasakyta sinode, viskas iš pavydo mums su puikybe vadinama „teismu“.
Tai trumpai paminėjau tam, kad kiekvienas nepatyręs mano pavyzdžiu pasimokytų, kaip rūpestingai jam dera vengti tokių dalykų. Juk iš vieno, einančio priekyje, galima spręsti, ar sekanti kariuomenė gali saugiai pasitikėti nežinomais vandenimis. Prekių pardavėjai tuojau pat sulaiko savo bėgimą, kai pamato bent vieną iš saviškių grįžtantį iš turgaus tuščiomis, nepardavusį prekių. Tą, kurį, atsidėjusį kaimo darbams, dažnai apvylė neišaugęs javų derlius, tai atbaidė nuo nevaisingos dirvos dirbimo. Kai vandenų tyrinėtojas, veltui pavargęs, grįžta tuščiais tinklais, jis lengvai atšaukia jau išsirengusius nuo skurdžių vandenų naršymo.
Tad tegu pakanka, kad aš pabandžiau tokius dalykus ne vien dėl savęs, bet ir dėl visų savo brolių, kad pamačius vieno žmogaus darbą buvus nenaudingą, atsargumas būtų suteiktas ne vienam, bet daugeliui – vengti nereikalingo darbo sąnaudų.
XXXII SKYRIUS. Kad vienuolis susilaikytų nuo pasaulio ir Dievo teismą visada statytų sau prieš akis.
Tad koks tik vienuolis skuba pasiekti tobulumo viršūnę, tegu save sulaiko savo atsiskyrimo vienuolyne, tegu myli dvasinį poilsį; o klaidžioti po pasaulį tebijo taip, kaip panerti save į kraujo ežerą. Mat pasaulis kasdien vis labiau ir labiau teršiamas tiek daugybės nusikaltimų užkrato, kad bet kokia šventa siela susiteptų vien žiūrėdama į jį.
Ir kai prie senų blogybių nuolat pridedama naujų, kas gi kita daroma, jei ne be jokios abejonės tiesiamas kelias Antikristui, kad jis, atėjęs į pasaulį jau po amžių pabaigos, galėtų laisvai įžengti be kliūčių? Ir kadangi jo kelias iš esmės yra ne kas kita, kaip mūsų papiktinimai, ta pati priežastis turi sulaikyti mūsų žingsnius, kuri jam žada galimybę laisvai [žengti].
Tad tegu kiekvienas brolis dabar susispaudžia ankštame savo atsiskyrimo kambarėlyje, kad danguje jam būtų paruošti begalinio dydžio namai. Jeremijas sako: „O Izraeli, kokie dideli yra Dievo namai ir kokia milžiniška jo valdų vieta: didelė ir neturi pabaigos, aukšta ir neišmatuojama!“ (Bar 3).
Dabar tegu save suriša dieviškos baimės pančiais, kad vėliau gautų tikrosios laisvės teisę. Ilsėdamasis Kristuje, tegul laiko, kad neturi nieko bendro su pasauliu; kad tai, ką liepia apaštalas Jonas, išsaugotų ne tik širdimi, bet ir pačiu kūnu: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės“ (1 Jn 2).
Tegul tampa aišku, kad Kristaus tarnas jokia širdies meile nemyli pasaulio, ir kad tai įrodytų, tegu bodisi lankytis jame net kūniškais žingsniais. Mat pats kūniškas susilaikymas teįrodo pamaldžios sielos neapykantą [pasauliui], kad kuo labiau kas svetimas žalingam pasaulio pažinimui, tuo artimesniu ryšiu būtų susietas su Dievu.
Dabar verkiantis ir liūdintis tenuleidžia akis į žemę, kad tada džiugus pakeltų jas pamatyti Tą, kuris ateis dangaus debesyse su didele galia ir didybe (Mt 26), kaip parašyta: „Atsitieskite ir pakelkite savo galvas, nes jūsų atpirkimas artėja“ (Lk 21).
O, kokie trumpi žodžiai ištarti, bet kokia begalinė prasmė apmąstyti iš esmės! Būtent tada, kai atmestieji raudodami drebančiais viduriais sakys: „Kalnai, griūkite ant mūsų, ir kalvos, pridenkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido“ (Lk 23). Kai pagaliau „saulė užtems, mėnulis nebeduos savo šviesos ir žvaigždės kris iš dangaus“ (Mt 24). Tada be jokios abejonės, kai Jį pamatys kiekviena akis ir tie, kurie Jį pervėrė, ir verks dėl Jo visos žemės giminės.
Tačiau koks žmogaus protas gali suvokti, koks liežuvis pajėgus paaiškinti, koks tuomet bus išrinktųjų džiaugsmas, koks nenusakomas palaimintųjų linksmumas, kai žūstant pasauliui, jie patys nustos būti pavaldūs pavojams ir su uždegtais žibintais džiūgaudami pasitiks ateinantį nemirtingąjį Sužadėtinį! (Mt 25). Kai pasaulio nariai grius kentėti pragariškos ugnies kankynių, jie laimingi pakils priimti neprieinamos šlovės apdovanojimų! Kai anuos staiga nutvers nemirtinga mirtis, šių mirtingumą, prarytą prisikėlimo jėgos, suvartos šlovingas negendamumas!
Šį visais amžiais stebėtiną ir nepakartojamą reginį šventa siela nuolat sau tepastato prieš akis. Šį baisų būsimojo teismo vaizdinį tenupiešia nuolatiniu mąstymu. Jau dabar išrinktasis vyras telaiko save pagrobtą prie Teisėjo tribunolo, jau dabar tegu svarsto, kaip baisu bus stovėti teisme ir duoti apyskaitą, spaudžiamam dieviškų klausimų.
Tegu pasidaro svetimas pasauliui, kad per gausesnės malonės dosnumą artimai priglustų prie Dievo. Tad tokiu būdu miręs tegu gyvena, tegu atsitraukia nuo žemiškų vargų ir, lyg jau gulėdamas kape, saldžiai teilsisi vien savo Kūrėjo troškime. Ir taip jo gyvenimas tebūna paslėptas Dieve, kad pasirodžius Kristui, ir jis su Juo nusipelnytų pasirodyti šlovėje (Kol 3). Amen.
XXXIII SKYRIUS. Čia autorius kreipiasi į garbingus vienuolius Petrą ir Albizoną.
Tad dabar, brangiausi broliai – vienas, [esantis] gludinta bendruomeninio gyvenimo forma, kitas – sektinas atsiskyrėliško gyvenimo pavyzdys, – į jus atgręžiu šio rašinio pabaigą, kad tiems, kuriems skirta pradžia, tiems būtų skirta ir užbaigto kūrinio pabaiga.
Matote, kaip greitai prabėga šis trumpas gyvenimas, matote, kad šis pasaulis jau vis aiškesniais ženklais šaukia apie savo artimą pabaigą. Žemė, išsekusi nuo gimdymo syvų, tarsi nenoromis pakenčia arklą, atsisakydama nešti vaisius savo artojams; ir lyg senyvos moters įsčios, kai kūnui vėstant ir gimdai vystant kraujas atšąla, net jei netrūksta noro pradėti, vis dėlto nebepajėgia išnešioti palikuonių.
Vanduo taip pat ne ką mažiau kenčia nevaisingumą, tad žvejys jau atsisako leisti pinigus tinklams, nes skurdaus laimikio pelnas neatperka sunkaus darbo skystoje stichijoje.
Ir tavęs, ore, kadaise buvęs vaisingas, neaplenksiu: tu dabar, kai nepavyksta paukščių gaudymas įvairiomis spąstų gudrybėmis, žinoma, paukštininkus, nusivylusius tuščiu darbu, siunti atgal prie kaimo darbų; ir tuos, kuriuos anksčiau vertei siekti aukštybių gaudant tavo dovanas, dabar grąžini priklausomus nuo maitintojas žemės, kad prisimintų, kam turi būti dėkingi už gyvybės palaikymą. Ir tu, kuris tada dosniai liepei tiekti riebesnius paukščius tavo malonumams, dabar, atitraukdamas ranką, verti prastomis daržovėmis, lyg rinktiniais valgiais, nukrauti turtuolių stalus.
Taigi pasaulis, kaip buvo pranašauta, tarsi išvargintas ilgos senatvės, per visus savo narius įtikinamai rodo, kad savo bėgimo ribų ilgiau nebetęs. Prie to prisideda tai, kad žmonės dabar sensta jaunystėje ir, dar žydint jaunatviškam grožiui, galvas barsto ankstyvais žilais plaukais. Be abejo, tuos, kuriuos jų pačių amžius skelbia dar žaliuojančius nesubrendusiu grožio žiedu, senas pasaulis kokiu nors smurtiniu autoriteto įsakymu liepia kartu su savimi atrodyti nukriošusiais. Todėl atsitinka taip, kad kaip sutrūnijusio medžio vaisiai nukrenta vos užsimezgę, dar prieš brandą: lygiai taip pat žmonės miršta karčia, jei taip galima sakyti, mirtimi, dar nepasiekę amžiaus pilnatvės.
Tad kai pasaulis grasina staigiu ir jau čia pat prieš akis gresiančiu savo bėgimo saulėlydžiu, o žmonės kasdien pagrobiami ankstyvos pražūties, kas belieka, jei ne šią trumpą akimirką, kurią gyvename, niekinti visus dalykus, kurie pražus, tarsi jau būtų pražuvę, ir su pilnu karštos dvasios troškimu stengtis skubėti prie tų, kurie išlieka?
Štai bėgantiems siūlomi ne menki apdovanojimai, o mūsų kelionės stadionas kasdien trumpėja. Tad tegul jokios dabartinio gyvenimo kliūtys netrukdo mūsų bėgimo kelio, tegul joks kūniškų vilionių snaudulys neriša mums delsimo. Kiekvienas dabar tenukreipia įžvalgaus tikėjimo akis į pažadėtas dovanas ir, išsivadavęs iš bukų tinginystės pančių, tvirta vilties sparnuote teperšoka visas pasitaikančias žemiško blogio kliūtis. Štai tas, kuris šaukė iš tolo, jau tiesia ranką artėjantiems; ir tarsi gležnus vaikus, svyruojančius drebančiais keliais, sutvirtina bei švelniai ir maloniai kviečia į savo meilės prieglobstį.
Tad eikime su pasitikėjimu prie malonės sosto (Hbr 4), griebkime tokio didelio gailestingumo ženklus; ir kas buvo įžūlumas prašyti nepažadėto, tebūna gėda atsisakyti priimti net siūlomą. Jau bodėkimės dažniau kūniškai mindyti šio purvino pasaulio dumblą, kurio meilę, Dievui įkvepiant, išmokome mindyti laisva proto koja. Tad nuo to, ko nemyli siela, tebūna sulaikytas ir pats kūniškas vaikščiojimas: laikykime nevertu dalyku dažnai lankyti tą, kuris trokšta triumfuoti dėl mūsų žlugimo.
Proto priešiškumą teliudija ir kūniškas nebuvimas, ir tenesipelno dažno mūsų bėgiojimo tas, kurio vaizdai įprato teršti [mus]; ir tegu vienas pats įkrenta į savo klastos duobes tas, kuris mūsų žingsniams nuolat ruošia apgavystės spąstus. Taip, taip tegu jis rauda dėl savo apgaulių sargybos nesėkmės, kol klastingas tycotojas ieško įėjimo mūsų naktinei kelionei, mums ramiai ilsintis taikoje.
O mūsų klaidžiojimams tepakanka dieviškojo žodžio lauko. Per šį lauką nuolat ženkime, jame su malonumu vaikščiokime. Čia leista laisvais žingsniais bėgti per lygią šventųjų istorijų lygumą. Čia galime per mistinio supratimo gelmę tarytum rėplioti į stačių kalnų aukštybę. Čia mėgausimės saldžiu ištikimų draugų pokalbiu, čia [vyksta] nuolatinė įvairių dangiškų patiekalų ir vaišių puota.
Šių valgių trokštanti ištikima siela, gaivinama nuolatinio skaitymo maistu, tegul įgauna jėgų ir, pasotinta tyriausios maldos taukais, tegul tunka. Tepalieka pasaulio alkį tiems, kurie bjaurisi pasaulio puota. O mes išmokome alksti tų vaišių, kurios ir alkstantiems suteikia sotumą su malonumu, ir visgi pasotintiems nesukelia pasibjaurėjimo. Šios vaišės ir mūsų proto skrandį maloniai pripildo, ir vis dėlto nieko nėra skolingos išviečių nuotekoms. Juk jos visiškai nieko nepalieka iš savęs išmatoms, bet jėgoms suteikti pasklinda per visas gyslas ir giliai įsigeria į visų vidaus organų vidų.
Tad šiems dangiško stalo patiekalams atidi siela nepasotinamai teatsideda, ties jais akis budriai tebudėja; liežuvis tebėga per rišlaus stiliaus žodžius; širdis tesupranta, kas skaitoma, ir teamąsto paslėptos paslapties gelmes. Šį pašarą šventi gyvuliai nuolat teatatrajoja per uolų mąstymą, ir jis nuo žinojimo pilvo į atminties gerklę dažnai bekartojant meditaciją tegrįžta gausiai.
Šių vaišių, sakau, alkana siela tegu visada alksta, o nuo jų niekada tenepasitraukia pasotinta; bet kuo labiau prisipildo, tuo vėl godžiau teužsidega jų troškimu: ir taip visas savo jusles užimkime tomis gyvybę teikiančiomis vaišėmis, kad tapę nejautrūs visiems pasaulietiškų bylų reikalams, tikrai mirę pasauliui, gyventume vien Dievui; kad pats šio laimingiausio patiekalo autorius ir rengėjas teiktųsi mus įrašyti į tuos savo svečius, kurie iš Tiesos lūpų nusipelnys išgirsti: „Aš jums skiriu karalystę, kaip man yra skyręs mano Tėvas, kad valgytumėte ir gertumėte prie mano stalo mano karalystėje“ (Lk 22).
Visagalis Dievas, kuris yra meilė (1 Jn 4), brangiausi broliai, maloningai teįkvepia jūsų šventai širdžiai, kad teiktumėtės visada melstis už mane nusidėjėlį.
SCHOLIJOS.
Reikia daryti išvadą, kad kaip reikia saugotis tų, kuriuos dabartiniai sinodų susirinkimai atstumia nuo bažnytinės bendrijos, taip lygiai reikia vengti ir tų, kuriuos senieji Tėvai nusprendė pašalinti.
Šioje vietoje palaimintasis Damianas atrodo kalbąs pagal Bažnyčios paprotį, kurio buvo laikomasi jo amžiuje. Mat iki Konstanco susirinkimo tikintiesiems buvo visiškai draudžiama bendrauti su ekskomunikuotaisiais (cap. Cautum est 11, qu. 3 ir cap. Cum desideres). Ir kitur dažnai.
Tačiau Konstanco susirinkime, per Martyno V konstituciją, kuri prasideda: Ad evitanda multa scandala, kurią patvirtino ir Leonas X Laterano susirinkime (11 sesija) ir kurią mini Martynas Navaras Sumoje (27 sk., nr. 36), ir kurią dar mini Didakas Covarr. (cap. Alma mater, I dalis, Relect. paragr. 2), buvo nuspręsta, kad „Tikintiesiems leista bendrauti su ekskomunikuotaisiais, išskyrus du atvejus: tuos, kurie buvo viešai įvardyti, arba žinomus dvasininkų užpuolikus.“ Pagal šį dekretą ir aiškinsime mūsų daktaro uolumą ir nuomonę.
Tebūna palaimintas Viešpaties vardas.