XI amžiaus viduryje, kai Europa dar tik pradėjo budintis iš ankstyvųjų viduramžių snaudulio, pasirodė tekstas, kuris sudrebino tuometinį teologinį pasaulį. Tai buvo šv. Petro Damiano (1007–1072) traktatas-laiškas, žinomas lotynišku pavadinimu „De divina omnipotentia“ (liet. „Apie dieviškąją visagalybę“). Mokslininkų jis žymimas kaip Epistola 119 ir yra adresuotas Monte Kasino vienuolyno rektoriui Deziderijui.
Šis kūrinys gimė ne iš sauso kabinetinio mąstymo, o iš gyvo ginčo prie vakarienės stalo. Deziderijus pacitavo šventąjį Jeronimą, kuris teigė, kad net Dievas negali atkurti mergelės po jos nuopuolio. Petras Damianas, išgirdęs tokį Dievo galios ribojimą, tiesiog negalėjo nutylėti. Jam atrodė nepadoru Kūrėjui priskirti bet kokį „negalėjimą“, todėl jis sėdo rašyti atsakymo, kuris tapo vienu drąsiausių traktatų apie laiką ir visagalybę.
Dievas ir laiko nelaisvė: Ar įmanoma pakeisti praeitį?
Petras Damianas kelia klausimą, kuris ir šiandien atrodo neįtikėtinai modernus: ar Dievas gali padaryti taip, kad tai, kas įvyko, nebūtų įvykę? Pavyzdžiui, ar Jis gali padaryti, kad Roma niekada nebūtų buvusi įkurta? Dauguma mąstytojų būtų pasakę „ne“, nes praeitis jau įvyko. Tačiau Damianas rėžia drąsiai – Dievui nėra nei „vakar“, nei „rytoj“.
Jo teorija remiasi „amžinojo šiandien“ koncepcija. Pasak Damiano, Dievas visą amžių eigą mato vienu paprastu žvilgsniu, tarsi stovėtų ant kalvos ir matytų visą slėnį iš karto. Jam praeitis nėra praėjusi, o ateitis nėra dar neatėjusi. Kadangi visas laikas Dievui yra dabartis, tai, ką Jis galėjo prieš įvykstant kuriam nors įvykiui, Jis lygiai taip pat gali ir dabar. Taigi, Dievas gali pakeisti praeitį ne todėl, kad Jis „perrašo istoriją“, bet todėl, kad Jis stovi virš laiko tėkmės.
Stebuklingas gaidys ir raupsuoti piktžodžiautojai
Kad jo argumentai nebūtų tik sausa logika, Damianas pasitelkia šiurpias ir vaizdingas istorijas. Viena jų pasakoja apie du vyrus Bolonijoje, kurie puotaudami pradėjo šaipytis iš Dievo galios. Supjaustęs keptą gaidį į gabalus ir užpylęs jį padažu, vienas jų pareiškė, kad net pats Kristus šio paukščio nebeprikeltų. Tą pačią akimirką gaidys prisikėlė, suplojo sparnais ir aptaškė piktžodžiautojus padažu. Pasak legendos, tie vyrai tuoj pat susirgo raupsais, kurie tapo ženklu visiems, drįstantiems abejoti Dievo visagalybe.
Kita istorija pasakoja apie apgautą moterį Parmos mieste. Kol jos vyras buvo išėjęs, į jos lovą įsmuko kaimynas, apsimetęs karščiuojančiu sutuoktiniu. Moteris, nieko neįtardama, jį prižiūrėjo ir šildė, kol galiausiai tiesa išaiškėjo bažnyčioje. Damianas šį pavyzdį naudoja norėdamas parodyti, kad Dievas yra teisingumo autorius: piktadarys buvo pagautas demoniškos jėgos ir nubaustas visų akivaizdoje, o nekaltai moteriai sugrąžinta garbė.
Logika – tikėjimo tarnaitė
Daugelis kritikų Damianą vadino mokslo priešu, tačiau jis tiesiog norėjo sudėlioti prioritetus. Jis sukūrė garsiąją frazę, kad dialektika (logika) turi tarnauti tikėjimui kaip „tarnaitė poniai“. Jo manymu, žmogiškosios taisyklės, kurios galioja mokyklose, negali būti taikomos Dievui. Jei mes sakome, kad Dievas kažko „negali“ (pavyzdžiui, meluoti ar daryti blogio), tai ne todėl, kad Jam trūktų jėgų, o todėl, kad blogis apskritai nėra tikras kūrinys – tai tik gėrio trūkumas.
Petras Damianas mirė 1072 metais, tačiau paliko intelektinį palikimą, kuriuo vėliau rėmėsi tokie mąstytojai kaip Tomas Akvinietis. Jo „Epistola 119“ yra priminimas, kad tikėjimas neturi bijoti kelti pačių sudėtingiausių klausimų apie tai, kas mes esame ir kokioje laiko bei amžinybės santykio erdvėje gyvename.
De divina omnipotentia
LAIŠKAS NR. 119
Ponui Deziderijui, labai gerbiamam Kasino vienuolyno rektoriui, ir visai šventajai bendruomenei – Petras, nusidėjėlis vienuolis, siunčia ramybės pabučiavimą Šventojoje Dvasioje.
Tas, kuris vienas išsigelbėja iš jūros audrų bangavimo, matydamas, kad tinklas vis dar gresia suplyšti tarp uolų ir povandeninių akmenų, tarp grėsmingų bei kylančių bangų kalnų, yra beširdis, jei neapgaili pavojuje vargstančių bendražygių. Tad aš, atsisakęs vyskupystės, džiaugiuosi tarsi būčiau išmestas ant kranto smėlio, tačiau ne be broliškos užuojautos dūsauju, matydamas, kad tu vis dar esi blaškomas vėjų ir viesulų bei supiesi virš atsivėrusios bedugnės. Klysta, tėve, klysta tas, kuris tikisi, jog gali būti vienuoliu ir kartu tarnauti dvaro rūpesčiams. Kaip prastai prekiauja tas, kuris išdrįsta palikti vienuolių klauzūras, kad galėtų nešti pasaulio tarnybos naštą. Iš bangų ištraukta žuvis yra sveika ne tam, kad gyventų sau, bet kad pamaitintų kitus. Esame pašaukti, patraukti, bet tam, kad gyventume kitiems ir mirtume sau. Medžiotojas myli elnią, bet tam, kad paverstų jį maistu; jis persekioja stirnas, vaikosi kiškius, bet tam, kad jam pačiam būtų gera, o jie taptų niekuo. Ir žmonės myli mus, bet ne dėl mūsų; jie myli save ir trokšta mus paversti savo malonumais. Juos sekdami į išorinius dalykus, ką gi kita darome, jei ne atstumiame savo vidinį vienuolį, kuris slėpėsi viduje? Mat netrukus į aukštybes kylančio gyvenimo būdas sugriaunamas, drausmės griežtumas nusilpsta, tylos įstatymas suyra, ir burna atsiveria išlieti viską, ką tik pasiūlo užgaida. Iš to kilo ir tai, kas dabar atėjo į atmintį.
Mat kai kartą, kaip gali prisiminti, abu sėdėjome prie stalo ir besikalbant į vidurį iškilo tas palaimintojo Jeronimo posakis: „Drąsiai,“ – sako jis, – „kalbu: nors Dievas gali viską, Jis negali prikelti mergelės po jos nuopuolio. Jis gali išvaduoti iš bausmės, bet negali vainikuoti sugadintos.“ Aš, nors ir būgštaudamas, kadangi nedrįsau lengvabūdiškai ginčytis dėl tokio vyro liudijimo, visgi tau, vienminčiam tėvui, nuoširdžiai pasakiau, ką galvoju. „Ši nuomonė,“ – tariau, – „prisipažįstu, man niekada negalėjo patikti. Aš žiūriu ne į tai, kas sako, bet kas sakoma. Mat atrodo pernelyg nepadoru Tam, kuris gali viską, taip lengvai priskirti negalėjimą, nebent tai būtų suprantama gilesnės išminties paslaptimi.“
Tu gi priešingai atsakei, kad tai, kas pasakyta, yra teisinga ir pakankamai patikima, būtent – kad Dievas negali atkurti mergelės po jos nuopuolio. Tada, ilgais ir išsamiais įrodinėjimais daug ką apžvelgęs, galiausiai savo apibrėžimą privedei prie to, kad pasakei, jog Dievas to negali ne dėl ko kito, o todėl, kad nenori.
Į tai aš atsakiau: „Jei Dievas negali nieko iš to, ko nenori, o nedaro nieko, tik tai, ką nori, vadinasi, Jis visiškai negali padaryti nieko iš to, ko nedaro. Iš to seka, kad turėtume laisvai pripažinti, jog Dievas šiandien neduoda lietaus todėl, kad negali; kad nepakelia ligonių todėl, kad negali; kad nenužudo neteisiųjų ir neišlaisvina šventųjų iš jų priespaudos. Šių ir daugybės kitų dalykų Dievas nedaro todėl, kad nenori, o kadangi nenori, tai ir negali. Vadinasi, išeina, jog visko, ko Dievas nedaro, Jis visiškai ir negali padaryti.“ Tai išties atrodo taip absurdiška ir juokinga, kad toks teiginys negali tikti ne tik visagriam Dievui, bet net ir trapiam žmogui. Juk yra daug dalykų, kurių mes nedarome, bet vis dėlto galime padaryti.
Visgi, jei ką nors panašaus aptinkame mistiniuose ir alegoriniuose Raštuose, tai reikėtų priimti veikiau atsargiai ir pagarbiai, nei drąsiai ir laisvai skelbti pagal raidę. Kaip antai tai, ką angelas sako į Segorą skubančiam Lotui: „Skubėk,“ – sako, – „ir gelbėkis ten, nes negalėsiu nieko daryti, kol ten neįeisi.“ Ir dar: „Gailiuosi sukūręs žmogų.“ Ir kad Dievas, numatydamas ateitį, buvo paliestas širdies skausmo viduje, ir daugelis kitų panašių dalykų. Taigi, jei kas nors tokio randama įterpta dieviškuose puslapiuose, nereikėtų to tuojau pat skelbti su įžūlia ir savimi pasitikinčia minios drąsa, bet pateikti laikantis kuklios ir blaivios kalbos drausmės. Mat jei tai pasklistų tarp paprastų žmonių, teigiant, kad Dievas kuriame nors dalyke – ką net baisu ištarti – yra bejėgis, nemikyta liaudis tuojau pat sutriktų, ir krikščionių tikėjimas būtų sudrumstas, sukeliant didelį pavojų sieloms.
Aišku, sakoma, kad Dievas kažko negali tuo pačiu būdu, kaip sakoma, kad Jis kažko nežino: būtent, kaip Jis negali daryti to, kas bloga, taip ir nežino, kaip tai daryti. Juk Jis negali nei sąmoningai meluoti, nei priesaikos laužyti, nei daryti ką nors neteisinga, nors per pranašą ir sako: „Aš esu Viešpats, kuriantis šviesą ir darantis tamsą, kuriantis taiką ir darantis nelaimę.“ O tai, ką sako Evangelijoje: „Apie tą dieną ar valandą niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas,“ – tai be jokios abejonės reikia suprasti taip, kad Jis to nežino tik mokiniams, nors pats sau nieko nežinomo neturi. Juk jei Jėzus, Tėvo Žodis, sukūrė visus laikus – nes viskas per Jį padaryta – tai kokiu gi būdu Tas, kuris žino visumą, nežinos teismo dienos, kuri tėra laiko dalis? Tačiau apie tą patį Gelbėtoją apaštalas rašo: „Kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai.“ O kodėl slypi, jei ne todėl, kad nėra visiems viešai apreikšti? Mat kai po prisikėlimo mokiniai vėl Jį klausė apie tą pačią teismo dieną, Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laikus ar laikotarpius, kuriuos Tėvas nustatė savo galia.“ Tarsi sakytų: „Jums nenaudinga tai žinoti, kad šis nežinios išlaikymas jus vis labiau lavintų maldingumo darbuose ir sulaikytų nuo bet kokios tuštybės, jei tokia galėtų prasismelkti.“ Taigi Jis žino sau tai, ko nežino apaštalams. Tai Jis neabejotinai įrodo, kai pareiškia, kad Tėvas – su kuriuo Jis yra viena – tai žino: „Aš,“ – sako Jis, – „ir Tėvas esame viena.“
Taigi, pagal žodžių skambesį Jis teigia tarsi nežinąs to, ką žino Tėvas, lygiai kaip kartais nurodoma, jog Jis tam tikru būdu neturi to, ką turi Tėvas. Iš čia kyla ir tai, ką sako apaštalas: „Kai perduos karalystę Dievui ir Tėvui,“ – tarytum karalystės, kol ją laikė Jis pats, Tėvas neturėjo, ir kai Tėvui perduos, pats jos nebeturės. Nors karalystės perdavimas Dievui Tėvui, pagal blaivų supratimą, reiškia ne ką kitą, kaip tikinčiųjų atvedimą į Dievo Tėvo regėjimą. Tuomet Sūnus perduoda karalystę Dievui Tėvui, kai per Dievo ir žmonių Tarpininką tikinčiųjų daugybė perkeliama į amžinosios dievystės kontempliaciją. Tai yra, kai jau nebereikalingas panašumų perteikimas per angelus, kunigaikštystes, galybes ir dorybes, kurių asmenyje ne be pagrindo Giesmių giesmėje sakoma sužadėtinei: „Padarysime tau aukso papuošalų, inkrustuotų sidabru, kol karalius yra savo atilsio vietoje,“ – tai yra, kol Kristus yra savo slėpinyje, kai mūsų gyvenimas paslėptas su Kristumi Dieve. „Kai pasirodys Kristus,“ – sako, – „jūsų gyvastis, tada ir jūs pasirodysite su Juo šlovėje.“ Kol tai neįvyko, „dabar regime lyg veidrodyje, mįslėje,“ tai yra per panašumus, „o tada – veidas į veidą.“
Ši kontempliacija mums pažadėta kaip visų veiksmų pabaiga ir amžinas džiaugsmo tobulumas. „Mes esame vaikai,“ – ir dar nepasirodė, kas būsime. Žinome, kad kai Jis pasirodys, būsime į Jį panašūs, nes regėsime Jį tokį, koks Jis yra.“ Juk tai, ką Jis pasakė savo tarnui Moze: „Aš esu, kuris esu.“ Ir: „Taip sakysi Izraelio vaikams: ‘Aš Esu’ atsiuntė mane pas jus,“ – tai mes kontempliuosime, kai regėsime Jį amžinybėje. Taip Jis ir sako: „Tai yra amžinasis gyvenimas: kad pažintų tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų Kristų.“ Tai įvyks, kai ateis Viešpats ir nušvies tamsos paslėptus dalykus, kai praeis šio mirtingumo ir sugedimo tamsybės. Tada išauš mūsų rytas, apie kurį sakoma psalmėje: „Rytą aš stosiu prieš tave ir regėsiu.“ Apie šią kontempliaciją suprantama tai, kas pasakyta: „kai perduos karalystę Dievui ir Tėvui,“ tai yra, kai teisiuosius, kuriuose dabar per tikėjimą gyvena Dievo ir žmonių Tarpininkas, žmogus Jėzus Kristus, atves į Dievo Tėvo kontempliaciją.
Galiausiai, daug tokių dalykų randama Rašto ištarmių, kurias, jei tenkinsimės priimti tik pagal paviršutinę raidę, jos negalės mums įlieti šviesos, bet veikiau pagimdys tamsos miglą. Todėl tai, kas sakoma, jog Dievas negali ko nors blogo arba nežino, reikia priskirti ne nežinojimui ar negalėjimui, bet amžinam valios teisingumui. Kadangi Jis nenori blogio, teisingai sakoma, kad Jis nei moka, nei gali daryti kokį nors blogį. Tačiau visa, ko Jis nori, neabejotinai ir gali, kaip liudija Raštas: „Tu gi, galybės valdove, teisi ramiai ir mus tvarkai su didžiu atlaidumu. Juk kai tik panorėsi, galėsi.“
Dievo valia iš tiesų yra visų dalykų, tiek regimųjų, tiek neregimųjų, egzistavimo priežastis, taip, kad visi kūriniai, dar prieš įgydami regimus savo pavidalus, jau tikrai ir esmingai gyveno savo Kūrėjo valioje. „Visa, kas padaryta,“ – sako Jonas, – „Jame buvo gyvybė.“ Ir tas pats Jonas Apreiškime liudija dvidešimt keturis vyresniuosius sakius: „Vertas esi, Viešpatie, mūsų Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sukūrei; tavo valia visa buvo ir yra sukurta.“ Pirmiau sakoma, kad buvo, o po to – kad sukurta. Nes tai, kas išoriškai išreikšta per sukūrimo darbą, jau buvo viduje Kūrėjo numatyme ir plane. Be to, kaip Dievo valia yra priežastis, kad tai, kas dar nesukurta, įgytų pradžią, taip lygiai ji yra veiksminga priežastis, kad tai, kas prarasta, sugrįžtų į savo luomo tvarką. „Argi aš noriu nedorėlio mirties,“ – sako Viešpats, – „bet noriu, kad jis atsiverstų ir gyventų.“
Tad, kad kalba sugrįžtų prie to, kas anksčiau paminėta: kas gi trukdo Dievui prikelti mergelę po nuopuolio? Argi Jis to negali todėl, kad nenori, ir nenori todėl, kad, kaip sakyta, bloga yra meluoti, laužyti priesaiką ar daryti neteisybę, ko Dievas nei norėti, nei daryti negali? Tačiau toli gražu nėra blogis išniekintai tapti mergele; priešingai, kaip blogis yra mergelę išniekinti, taip išniekintai vėl tapti mergele be abejonės būtų gėris, jei tik dieviškosios tvarkos eiga tai leistų. Pavyzdžiui, žmogui po mirties nuopuolio patirti bausmę, nors teisingu Dievo sprendimu tai ir buvo blogis. Juk Dievas mirties nepadarė, nes Jis pats veikiau yra mirties mirtis, kaip sako per pranašą Ozėją: „Aš būsiu tavo mirtis, o mirtie.“ Juk dabar, bent jau po mūsų atpirkimo paslapties, žmogui tapti nemirtingam tikrai būtų gėris, jei dieviškasis gailestingumas panaikintų kartą paskelbtą nuosprendį. Ir negalima sakyti, kad visagalis Dievas to nenori ar negali dėl to, kad tapti žmogui nemirtingam būtų blogis, bet dėl savo teisingo sprendimo ir mūsų išganymo padidinimo, kurį Jis žino, Jis norėjo, kad atpirktam žmogui liktų tiek bausmės.
Taigi šiuo būdu bloga yra mergelei būti sugadintai po išniekinimo, bet būtų gera, jei Dievas joje atkurtų mergystės antspaudą. Tačiau nors Dievas to jokiu būdu nedaro – ar tam, kad mergelė bijotų prarasti tai, ko vėliau negalės atgauti, ar diktuojant teisingumo lygybei, kad to, ką ji dėl kūno malonumų atmetė kaip menkniekį, negalėtų atkurti net per atgailos raudas, ar tam, kad matydama savyje išlikusius savo nuopuolio ženklus, ji nepaliaujamai griebtųsi aštresnių saviplakos vaistų – taigi, ar dėl šių, ar dėl kitų aukščiausiosios apvaizdos priežasčių išniekinta mergelė nesugrįžta į pirmykštį vientisumą, visgi jokiu būdu negalima sakyti, kad visagalis Dievas to negali. Reikia sakyti, kad Jis veikiau nenori, idant būtų išsaugotas teisingiausios valios sprendimas, ir kad visagalei didybei, gink Dieve, nebūtų priskirtas negalėjimas. Juk to, kas yra bloga, Dievas daryti negali, nes negali to nė norėti; tačiau tai reikia priskirti ne negalėjimui, bet veikiau prigimtiniam ypatingo gailestingumo gerumui.
O tai, kas yra gera, Jis gali ir norėti, ir daryti, nors dėl tam tikro savo atsargumo ar numatymo kai kuriuos gerus dalykus daro arba retai, arba niekada. Kitaip prieš Išganytojo atėjimą buvo galima sakyti, kad Dievas negali sukurti Sūnaus iš mergelės įsčių. Žinoma, to Jis niekada nebuvo padaręs ir ketino padaryti tik vieną kartą. Tačiau net jei niekada to nebūtų daręs, Jis galėjo ir norėti, ir daryti, nes tai buvo gera. Taigi, kaipgi Dievas negalėtų prikelti mergelės po nuopuolio, kai be jokios abejonės Jis yra ir visagalis, ir tai yra gera?
Suprantama, kad mergelės prikėlimas po nuopuolio galimas dviem būdais: arba pagal nuopelnų pilnatvę, arba pagal kūno vientisumą. Tad pažiūrėkime, ar Dievas gali abu. Mat pagal nuopelnus apaštalas tikinčiųjų liaudį vadina mergele, kai sako korintiečiams: „Aš sužiedavau jus su vienu vyru, kad pasirodytumėte Kristui kaip skaisti mergelė.“ Juk toje Dievo liaudyje buvo ne tik mergelės, bet ir daugybė susaistytųjų santuoka arba tų, kurie susilaikė po mergystės praradimo. Ir Viešpats per pranašą sako: „Jei vyras,“ – sako, – „atleistų savo žmoną ir ji išėjusi nutekėtų už kito vyro, argi jis begrįžtų pas ją? Argi ta moteris nebus vadinama sutepta ir užteršta? Tu gi ištvirkavai su daugybe meilužių, tačiau grįžk pas mane, sako Viešpats.“ Šis sugrįžimas pas Viešpatį, kiek tai liečia nuopelnų kokybę, aiškiai reiškia iš sugadintos tapti sveiką, iš prostitutės būti atkurtai į mergelę. Jai tas pats Sužadėtinis vėl taria: „Ir visų tavo nuodėmių daugiau nebeatminsiu.“ Kūnišką sužadėtinę vyro apkabinimas, kūno sugadinimas, meilės sutartis ir skaistybės praradimas dažniausiai atiduoda vestuviniam guoliui kaip mergelę, bet ji pasitraukia išniekinta. Priešingai, prie ko prisiartina dangiškasis Sužadėtinis, tą Jis tuojau pat nuplauna nuo visų bjaurasties dėmių ir sugrąžina į kvapniausios skaistybės žydėjimą. Iš viešnamio sugrąžina mergelę, iš sugedimo – vientisumą.
Iš to kyla, kad pažįstame daugybę abiejų lyčių žmonių, kurie po bjaurių geismo vilionių pasiekė tokį religingo gyvenimo tyrumą, kad ne tik pranoko šventumu bet kokius skaisčiuosius, bet ir viršijo daugelio mergelių nemenkus nuopelnus. Jiems ne tik atlyginama ankstesnių nuopelnų saiku, bet, atleidus kaltę, be abejonės padidinama ir papildomo atlygio gausa. Štai, manau, įrodyta, kad pagal nuopelnus Dievas gali prikelti mergelę po nuopuolio.
O dėl kūno – kas, net ir būdamas pamišusio proto, suabejotų, kad Tas, kuris pakelia parblokštuosius, išlaisvina supančiotuosius, kuris galiausiai gydo kiekvieną ligą ir kiekvieną negalią, negalėtų atkurti mergystės užtvaros? Iš tiesų, Tas, kuris patį kūną sudėjo iš skystos sėklos lašo, kuris jį suformavo į žmogaus pavidalą per įvairius narių bruožus, kuris galiausiai sukūrė dar neegzistuojančią būtybę – argi negalės atkurti jau egzistuojančios, bet pažeistos? Prisipažįstu aiškiai, prisipažįstu ir, nebijodamas jokio priekabaus ginčo priekaišto, tvirtai teigiu, kad visagalis Dievas gali bet kurią daug kartų tekėjusią moterį padaryti mergele ir atkurti jos kūne negendamumo antspaudą tokį, koks jis buvo jai išeinant iš motinos įsčių. Tai pasakiau ne tam, kad sumenkiniu palaimintąjį Jeronimą, kuris kalbėjo iš pamaldaus uolumo, bet kad nenugalimu tikėjimo argumentu paneigčiau tuos, kurie, remdamiesi jo žodžiais, teigia Dievą esant bejėgį.
Galiausiai į tai, ką šioje ginčo temoje daugelis prieštarauja, matau reikalą atsakyti tavo šventenybės teismui. Jie sako: „Jei Dievas, kaip tvirtini, visame kame yra visagalis, argi Jis gali padaryti taip, kad tai, kas padaryta, nebūtų buvę padaryta?“ Žinoma, Jis gali sunaikinti visa, kas padaryta, kad to nebebūtų, bet atrodo neįmanoma, kad Jis galėtų padaryti, jog tai, kas įvyko, nebūtų įvykę. Juk gali būti, kad nuo šiol ir ateityje Romos nebebūtų: ji gali būti sugriauta; bet kad ji senovėje nebūtų buvusi įkurta – joks protas negali suvokti, kaip tai galėtų įvykti.
Dievui įkvepiant atsakydamas į tai, pirmiausia matau reikalą savo klausėją įspėti Saliamono žodžiais: „To, kas tau per didelu, neieškok, ir to, kas viršija tavo jėgas, netirk.“ Tada reikia pasakyti, kad tai, ką Dievas daro, yra kažkas, o ko Dievas nedaro, yra niekas: „Visa per Jį padaryta, ir be Jo nepadaryta nieko.“ Apie Jį kitur parašyta: „Kuris padarė tai, kas bus.“ Pagal tai ir kita vieta: „Kuris gyvena amžinai, sukūrė viską iš karto.“ Ir apaštalas: „Kuris,“ – sako, – „padarė tai, ko nėra.“ Visi šie Rašto liudijimai aiškiai rodo, kad Dievas padarė tai, ko nebuvo, o ne sunaikino tai, kas buvo; kad sukūrė ateitį, o ne panaikino praeitį.
Nors dažnai skaitoma, kad Dievas kažką sugriovė, norėdamas pasirūpinti kažkuo geresniu, kaip antai pasaulį per tvaną, Pentapolį per ugnies gaisrą, iš kurių Jis atėmė buvimą ir buvimą ateityje, bet jokiu būdu neatėmė buvimo praeityje. Nors jei atidžiai pažvelgtum į nedorų žmonių, kurie tada buvo sunaikinti, nuopelnus – kadangi jie sekė tuštybėmis ir niekingais dalykais, linkdami ne į buvimą, bet į nieką – galėtum nuspręsti, kad jie pelnytai „nebuvo“. Iš čia kyla tai, kad Raštas liudija juos skundžiantis dvasios sielvarte: „Trumpas,“ – sako jie, – „ir vargingas mūsų gyvenimo laikas, ir nėra atgaivos žmogaus pabaigoje, ir nėra, kas būtų sugrįžęs iš pragaro, nes gimėme iš nieko, ir po to būsime tarsi nebūtume buvę.“ „Būsime,“ – sako, – „tarsi nebūtume buvę,“ nes ir tada, kai atrodė esą, jie labiau priklausė niekiui nei tikrajam buvimui. „Aš,“ – sako, – „esu, kuris esu, ir taip sakysi Izraelio vaikams: ‘Aš Esu’ atsiuntė mane pas jus.“ Mat kas pasitraukia nuo To, kuris tikrai yra, tam būtina „nebūti“, nes jis linksta į nieką. Todėl jie vėl vaitodami sako: „Mūsų kūnas taps užgesusiais pelenais, ir dvasia išsisklaidys kaip lengvas oras; mūsų gyvenimas praeis kaip debesis pėdsakas ir išsisklaidys kaip rūkas, kurį nuvijo saulės spindulys; mūsų vardas bus pamirštas bėgant laikui, mūsų laikas yra lyg šešėlio slinktis.“ Todėl ir pranašas sako: „Visos tautos Jo akivaizdoje yra tarsi jų nebūtų, ir laikomos nieku ir tuštybe.“ Ir Saliamonas sako: „Kaip svarstyklių dulkė, toks yra pasaulis Jo akivaizdoje, ir kaip ryto rasos lašas.“ Ir daugybė tokių dalykų randama Raštuose, kur nedorėliai lyginami su pačiais menkiausiais ir pigiausiais dalykais arba sakoma, kad jie yra niekas, net tada, kai atrodo esą galingi. Todėl Dovydas sako: „Mačiau nedorėlį išaukštintą ir iškeltą virš Libano kedrų, ir praėjau, ir štai, jo nebuvo.“ Juk tada, kai jie puikuojasi turtais, kai įžūliai save iškelia virš kitų, kai galiausiai tironišku smurtu spaudžia silpnesnius, tada, sakau, jie tuo tikriau yra niekas, kuo toliau yra nuo To, kuris tikrai ir aukščiausiai Yra.
Bet ko siekia tie tušti žmonės ir šventvagiško mokymo skleidėjai, kurie, megzdami kitiems savo klausimų pinkles, nepastebi, kad patys pirmieji į jas stačia galva krenta, ir statydami lėkšto kamantinėjimo papiktinimus paprastai einantiems, patys veikiau atsimuša į suklupimo akmenį? „Argi,“ – sako jie, – „gali Dievas padaryti taip, kad po to, kai kas nors vieną kartą įvyko, nebūtų įvykę?“ Tarsi šis negalimumas atrodytų esąs tik praeities dalykuose, o lygiai taip pat nebūtų randamas dabarties ir ateities laikuose. Juk ir visa, kas dabar yra, kol yra, be abejonės būtinai turi būti. Juk neįmanoma, kad kol kas nors yra, jo nebūtų. Taip pat tai, kas bus ateityje, neįmanoma, kad nebūtų ateityje.
Nors yra kai kurių dalykų, kurie vienodai gali ir įvykti, ir neįvykti, kaip antai man šiandien joti ar nejoti, pamatyti draugą ar nepamatyti, lyti ar būti giedram orui. Šiuos ir panašius dalykus šio pasaulio išminčiai įprato vadinti „bet kuriais“ (utrumlibet), nes jie lygiai taip pat gali ir įvykti, ir neįvykti. Tačiau šie „bet kurie“ taip vadinami labiau pagal kintančią dalykų prigimtį, nei pagal teiginių logines pasekmes. Mat pagal natūralią kintančių aplinkybių tvarką gali būti, kad šiandien lis, gali būti, kad ir nelis. Bet kalbant apie logines pasekmes: jei ateityje lyja (yra lemta lyti), tai būtinai turi lyti, ir dėl to visiškai neįmanoma, kad nelytų. Taigi tai, kas sakoma apie praeitį, lygiai taip pat galioja dabarties ir ateities dalykams: būtent, kaip viskas, kas buvo, būtinai turėjo būti, taip ir viskas, kas yra, kol yra, būtinai turi būti, ir viskas, kas bus, būtinai turi būti ateityje. Ir todėl, kalbant apie loginę tvarką, viskas, kas buvo, neįmanoma, kad nebūtų buvę; viskas, kas yra, neįmanoma, kad nebūtų; ir viskas, kas bus, neįmanoma, kad nebūtų ateityje.
Tad tegul pamato neišmanėliška „išminčių“ ir tuštybių ieškotojų akla drąsa, kad jei jie tai, kas priklauso disputų menui, įžūliai taikys Dievui, tai pavers Jį visiškai bejėgiu ir silpnu ne tik praeityje, bet ir dabartyje bei ateityje. Jie, žinoma, dar neišmokę net žodžių pradmenų, per tamsias savo argumentų miglas praranda aiškų tikėjimo pamatą ir, vis dar nežinodami to, kas dėstoma vaikams mokyklose, savo skundų šmeižtus perša dieviškiems slėpiniams. Ir kadangi besimokančiųjų pradžiamokslyje jie neįgijo jokio žmogiškojo meno išmanymo, savo smalsumo debesimis drumsčia bažnytinės drausmės tyrumą.
Aišku, kad tai, kas kyla iš dialektikų ar retorių argumentų, neturi būti lengvabūdiškai taikoma dieviškosios galybės slėpiniams, ir tai, kas buvo išrasta tam, kad pasitarnautų silogizmų įrankiams ar kalbos vingrybėms, jokiu būdu neturi įžūliai brautis į šventuosius įstatymus ar priešpriešinti savo išvadų būtinybę dieviškajai galybei. Visgi šis žmogiškasis menas, jei kada nors pasitelkiamas aiškinant šventuosius žodžius, neturi arogantiškai savintis mokytojo teisės, bet tarytum tarnaitė poniai turi patarnauti klusniu paslaugumu, kad eidamas priekyje nepaklystų ir, sekdamas išorinių žodžių seka, neprarastų vidinės galybės šviesos bei tiesaus tiesos kelio.
Kas gi aiškiai nematytų, kad jei tikima šiais įrodinėjimais taip, kaip dėliojasi žodžių tvarka, dieviškoji galybė pasirodytų esanti bejėgė kiekvienu laiko momentu? Mat pagal šio lėkšto klausimo priekaištą Dievas neįstengtų padaryti nei taip, kad tai, kas seniai įvyko, nebūtų įvykę, nei priešingai – kad tai, kas neįvyko, būtų įvykę; nei kad tai, kas dabar yra, kol yra, nebūtų; nei kad tai, kas bus, nebūtų; nei priešingai – kad tai, kas nebus, būtų.
Žinoma, šį klausimą gana plačiai nagrinėjo senieji laisvųjų menų tyrinėtojai – ne tik pagonys, bet ir krikščionių tikėjimo išpažinėjai. Tačiau nė vienas iš jų neišdrįso pulti į tokią beprotybę, kad priskirtų Dievui negalėjimo žymę, ir ypač, jei buvo krikščionis, abejotų Jo visagalybe. Jie apie būtinybės ar negalimumo pasekmes diskutavo remdamiesi gryna paties meno galia taip, kad šiuose ginčuose net neminėdavo Dievo. O šie, kurie seną klausimą iškelia iš naujo, trokšdami žinoti daugiau, nei pajėgia suvokti, veikiau atbukina savo proto ašmenis, nes nesibaimina įžeisti paties šviesos Kūrėjo.
Taigi šis klausimas, kadangi jis skirtas ne dieviškosios didybės galiai ištirti, bet priklauso dialektikos meno išmanymui, ir liečia ne daiktų galią ar medžiagą, bet disputavimo būdą bei tvarką ir žodžių logines pasekmes, neturi vietos Bažnyčios slėpiniuose, nors ir yra vėtomasi pasauliečių jaunuolių mokyklose. Juk tai susiję ne su tikėjimo taisykle ar dorovės kilnumu, bet su kalbos gausa ir žodžių puošnumu. Todėl mums pakanka trumpai apginti tikėjimą, kurio laikomės, o tai, kas jų, paliekame šio pasaulio išminčiams. Tegu turi, kas nori, raidę, kuri užmuša, kad tik dėl Dievo gailestingumo nuo mūsų nepasitrauktų Dvasia, kuri teikia gyvybę.
Taigi aišku, kad visagalis Dievas visus amžius savo amžinosios išminties lobyne taip talpina, kad Jam niekas negali nei prisidėti, nei kas nors nuo Jo nutolti bėgant laikui. Todėl, pasilikdamas toje neišreiškiamoje savo didybės tvirtovėje, Jis viską, kas yra Jo akivaizdoje, stebi vienu ir paprastu žvilgsniu taip, kad Jam niekada niekas nepraeina kaip praeitis ir neateina kaip ateitis. Kadangi Jam būti ir būti tuo pačiu reiškia amžinybę, ir kadangi Jis apriboja visa, kas praeina, Jis savyje uždaro visų laikų tėkmę. Ir kaip Jis savyje be jokio judėjimo sulaiko visus laikus, lygiai taip pat savyje be jokios erdvės talpina visas vietas. Iš čia kyla tai, ką Jis sako: „Aš pripildau dangų ir žemę.“ Iš čia ir Jo išmintis sako: „Viena apėjau dangaus skliautą.“ Apie ją ir Saliamonas sako, kad nors ji yra viena, ji gali viską, ir pasilikdama savyje, visa atnaujina. Ir tas pats kitur: „Jei dangus ir dangų dangūs negali tavęs sutalpinti, kiek mažiau šie namai, kuriuos tau pastačiau.“ Apie Jo dvasią taip pat parašyta: „Viešpaties dvasia pripildė žemės ratą, ir tai, kas visa apima.“ Apie jį vėl sakoma, kad kadangi Jis yra visų kūrėjas, Jis turi visą galią, visa numatydamas. Ir Viešpats per pranašą sako: „Dangus yra mano sostas, o žemė – pakojis po mano kojomis.“ Ir vėl apie Jį parašyta: „Jis matuoja dangų sprindžiu ir visą žemę suima saujoje.“
Tačiau tas, kuris viešpatauja, pasilieka viduje ir viršuje. Mat kai parodoma, jog Jis matuoja dangų sprindžiu ir suima žemę saujoje, tai rodo, kad Jis pats yra išoriškai aplink visus daiktus, kuriuos sukūrė. Nes tai, kas yra suimta viduje, yra apglėbta to, kuris suima iš išorės. Taigi per sostą, kuriame sėdi, suvokiama, kad Jis yra viduje ir viršuje, o per saują, kuria laiko, parodoma, kad Jis yra išorėje ir apačioje. Mat Jis pats pasilieka visų dalykų viduje, Jis pats – visų išorėje, Jis pats – virš visų, Jis pats – po visais; Jis yra aukštesnis savo galybe, žemesnis savo palaikymu, išorinis savo didybe ir vidinis savo subtilumu. Kur gi kas nors atsiranda be To, kuris, nors dėl kūno masės nėra niekur, dėl savo neapibrėžiamos esmės niekur netrūksta? Apie kurį apaštalas sako, kad „Jame visa laikosi“, ir vėl, kad „iš Jo, per Jį ir Jame yra visa“.
Tai yra, jei taip galima sakyti, nevietinė vieta, kuri taip savyje talpina visas vietas, kad pati nėra kilnojama per vietas. Ir nors Jis vienu metu viską pripildo, Jis neužima vietos dalių savo paties dalimis, bet visas yra visur: neišsiplečia platesnėse vietose, nesusitraukia siauresnėse, nėra aukštesnis aukštybėse, nėra labiau pažemintas žemumose, nėra didesnis didžiuose dalykuose, nėra mažesnis mažiausiuose, bet vienas ir tas pats, paprastas ir lygus visur, kuriam nereikia jokio kūrinio, bet kurio reikia kiekvienam kūriniui.
Juk ir prieš sukurdamas angelų galybes, prieš atsirandant laikui ar bet kam laikinam, Jis valdė pilnus ir tobulus nemirtingumo bei šlovės turtus. Taigi sukurti tai, ko nebuvo, Jį paskatino ne vienatvės ar kokio nors trūkumo būtinybė, bet tik savojo gailestingumo gerumas. Ir daiktų sukūrimas negalėjo nieko pridėti Jo palaimai, nes Jis pats savaime ir savyje yra toks pilnas ir tobulas, kad nei atsiradus kūriniams Jam kas nors prisideda, nei jiems išnykus – sumažėja. Juk „visos upės teka į jūrą, bet jūra nepersipildo“.
Jam aiškiai yra bendraamžiai dalykai: viską galėti, viską žinoti ir visada tam pačiam būti. Taigi, toje aukščiausioje dalykų ašyje dalydamas visoms prigimtims dėsnius, Jis visus laikus – praeitį, dabartį ir ateitį – taip apima savo numatymo paslaptyse, kad Jam neįvyksta visiškai nieko nauja ir niekas nuo Jo nepabėga bėgant akimirkoms. Jis nežiūri skirtingais žvilgsniais į skirtingus dalykus, kad žvelgdamas į praeitį atsitrauktų nuo dabarties ar ateities, arba vėlgi, stebėdamas dabartį ar ateitį, nukreiptų akis nuo praeities, bet vienu ir paprastu, pačios dabartiškiausios didybės žvilgsniu aprėpia viską kartu. Ir tai daro ne painiai ar nepaaiškinamai, bet viską atskiria ir kiekvieną dalyką pagal jo savybę išskiria.
Aišku, kad tas, kuris sėdi teatre, nemato visko kartu, nes kai nukreipia žvilgsnį prieš save, nemato to, kas už jo. Tačiau tas, kuris yra ne teatre, bet iškilęs aukščiau virš teatro, vienu žvilgsniu aprėpia visą vidinį teatro ratą iš visų pusių. Taip visagalis Dievas, kadangi nepalyginamai iškyla virš visko, kas kinta, visa, kas pavaldu Jo žvilgsniui, mato kartu kaip dabartį.
Ir kad tai, ką kalbame, suvoktų ne tik guvus protas, bet lengvai suprastų ir bet kuris tingesnis: mums didesnė įvairovė yra šiame trumpiausiame laiko taške, kurį vadiname „dangumi“ (t.y. ištariant žodį), nei Dievui vienu metu apžvelgti begalines visų amžių erdves. Mat kai tariamas pirmas šios dalelytės skiemuo, antras dar laukia, o kai skamba antras, pirmas jau praėjo. O Dievas vienu ir neišreiškiamu savo kontempliacijos akimirksniu viską mato kartu ir matydamas atskiria, viską apgaubdamas persmelkia ir persmelkdamas apgaubia.
Iš čia kyla tai, ką sako apaštalas Petras: „Viena tegul nelieka jums paslėpta, mylimieji: viena diena pas Dievą yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena.“ Ir kadangi tūkstantis yra tobulas skaičius, jis tūkstantį metų pavartojo visų amžių ilgiui ir trukmei nusakyti. Todėl ir psalmininkas sako: „Tūkstantis metų tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo.“ Nesako: „Kaip šiandienos diena“, bet „kaip vakarykštė diena, kuri praėjo“, nes viskas, ko mes laukiame ateityje, Dievui jau yra žinoma kaip praeitis. Juk Jis yra, kaip pats apie save sako: „Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga.“ Ir per pranašą: „Prieš mane nėra suformuota jokio Dievo, ir po manęs nebus.“ Iš tiesų, kadangi Jis aukščiausioje daiktų viršūnėje neišreiškiamai viešpatauja, tarytum kažkokiu savo gelmės ir amžinojo plano ratu apglėbia ne tik visas laiko erdves, bet ir vietas bei visus kūrinius, ir visa tai stebi vienu kontempliacijos akimirksniu ir paprastu žvilgsniu, todėl ne be pagrindo vadinamas vieninteliu galingu, vieninteliu amžinu, vieninteliu nemirtingu. Todėl ir apaštalas sako: „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui garbė ir šlovė.“ Ir tas pats: „Palaimintas ir vienintelis Galingasis, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, kuris vienintelis turi nemirtingumą ir gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio niekas iš žmonių neregėjo ir negali regėti.“
Mat ir angeliškoji galybė, nors ir galinga, bet ne pati iš savęs, o iš Jo; nors ji nemirtinga ir jos palaimingas gyvenimas neturi pabaigos, visgi, kadangi ji keičia ir vietas, ir laikus, negali būti vadinama bendraamže savo Kūrėjui, nes Jis prigimtimi ir esme yra pati Galia, pats Nemirtingumas, pati Amžinybė. Todėl ir Mozė sako: „Viešpats karaliaus per amžius ir dar ilgiau.“ Juk ir angeliškoji palaima pagal savo sukūrimo būdą ne be pagrindo atrodo amžina, nes nepasiduoda jokiai pabaigai. Ir pelnytai sakoma, kad ji gyvena per amžius, nes niekada nenustoja palaimingai gyventi. Tačiau Tas ne tik karaliauja per amžius, bet per amžius ir dar ilgiau, kuris visus amžių tūrius talpina savo numatymo prieglobstyje ir juos suvokia ne kaip praeitį ar ateitį, bet kaip tikrą dabartį, pavaldžią Jo žvilgsniui, savo skvarbiausia nuojauta; kuris savo valdžios galia valdo viską, kurio įstatymams paklūsta visata. Jis visus kūrinius išdėsto savo valios mostu, visiems reguliuoja ir nustato gyvenimo tvarką, visų atskiria pavidalus ir rūšis, visiems, kaip nori, suteikia tinkamus jėgų gebėjimus; iš kurio ir per kurį yra viskas, kas yra, ir be kurio viskas, kas yra, be abejonės yra niekas.
Taigi visagaliui Dievui nėra „vakar“ ar „rytoj“, bet amžinasis „šiandien“, kuriam niekas nenuteka ir neprisideda, kuriam nėra nieko kintamo, nieko skirtingo nuo Jo paties. Tas „šiandien“ yra nekintama, nesibaigianti, neprieinama amžinybė, kuriai nieko negalima pridėti, nieko atimti, o visi dalykai, kurie pas mus prabėga nykdami ar kinta dėl laiko permainų, tame „šiandien“ stovi ir nejudamai pasilieka. Tame „šiandien“ ta diena, kai šis pasaulis gavo pradžią, vis dar yra nejudama; jame lygiai taip pat jau yra ir ta diena, kai pasaulis bus teisiamas amžinojo Teisėjo teisingumu. Juk į tą šviesą, kuri be priartėjimo apšviečia tai, ką išsirinko, ir be atsitraukimo apleidžia tai, ką atmetė, neįsismelkia kintamumo trūkumas, nes ji, pasilikdama savyje nekintama, tvarko visa, kas kinta, ir taip sukūrė praeinančius dalykus savyje, kad pas Ją tai, kas sukurta, jokiu būdu negalėtų praeiti. Ir laikas nenuteka Jo akivaizdoje viduje, kuris pas mus išorėje bėga per išorinius dalykus. Iš to išeina, kad Jo amžinybėje visa pasilieka fiksuota, o iš ten į išorę nepaliaujamai teka nefiksuoti amžių srautai. Dievui viena diena yra Jo paties amžinybė; šią dieną psalmininkas mato nei pabaiga uždaromą, nei pradžia atveriamą, kai sako: „Viena diena tavo kiemuose geresnė už tūkstantį.“
Tad kas gi yra tai, ko Jis negalėtų padaryti su visa praeitimi ar ateitimi – Tas, kuris visus įvykusius ar būsimus dalykus be jokio judėjimo įtvirtina ir pastato savo didybės dabartyje? Jam nekintamai yra čia ir tas laikas, kuris ėjo prieš įvykius, ir tas, kuris apima visa, kas bus ateityje.
Iš čia kyla tai, kad Raštuose, kur kalbama pranašiška dvasia, dažnai praeities laikai vartojami vietoje ateities, ir tai, kas turi įvykti tolimoje ateityje, pasakojama tarytum jau įvykę. Todėl Viešpats, dar tik turėdamas kentėti, per pranašą sako: „Savo nugarą atsukau mušantiems ir skruostus – raunantiems barzdą, savo veido nenugręžiau nuo plūstančių ir spjaudančių į mane.“ O turėdamas prisikelti: „Prisikėliau ir vis dar esu su tavimi.“ Taip pat apie tą, kuris turės įžengti į dangų ir atsiųsti Šventosios Dvasios dovanas, sakoma: „Kildamas į aukštybes nusivedė belaisvius, davė žmonėms dovanų“, nes tos išminties akyse, iš kurios tai plaukė, visi laikai stovi kartu, ir ateitis bei praeitis, kaip tikra dabartis, visada stovi fiksuota ir nejudama. Ir lygiai tas pats yra: „Davė man į maistą tulžies,“ kaip ir „duos“; ir tas pats yra: „Perverė mano rankas ir kojas,“ kaip ir „pervers“.
Tad tegul ateina tuščio klausimo autoriai, tikriau sakant tie, kurie stengiasi būti iškreiptų dogmų puoselėtojai, ir tesako: „Argi Dievas gali padaryti, kad tai, kas įvyko, nebūtų įvykę?“ Jiems aš iš karto atsakau: tai nėra tas pats, kas dieviškajam gerumui iš nieko padaryti kažką; tai reiškia iš kažko padaryti nieką, nors juk parašyta: „Visa per Jį padaryta, ir be Jo nepadaryta nieko.“ Aš noriu įrodyti, kad Dievas iš nieko daro kažką, o tu stengiesi parodyti, kad Jis iš kažko daro nieką.
Bet prašau, išvemk viską kartu, išliek visus mirtinos ligos skysčius vienu kosulio pastangų proveržiu, kad daugybiniam susirgimui užtektų vieno priešnuodžio gurkšnio, ir mums nereikėtų tavo gydymui ieškoti daugybės vaistų rūšių. Nagi, sakyk, kaip Dievas gali padaryti iš praeities, kad tai, kas įvyko, nebūtų įvykę, arba iš dabarties – kad tai, kas dabar yra, kol yra, nebūtų, arba kad tai, kas tikrai bus ateityje, nebūtų ateityje, arba vėlgi visa tai atvirkščiai? Mums atrodo, kad tai verčiau reikėtų atiduoti prakeiksmui, nei rašiklio plunksnai.
Sakyk man, klastingojo klausimo kėlėjau: ar ir tu tiki, kad viskas, ką Dievas daro, yra gera ir todėl yra kažkas, o viskas, ko Jis nedaro, yra niekas? Klausyk Rašto: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gera.“ Ir anas žodis: „Be Jo nepadaryta nieko.“ Bet kadangi negali to paneigti, sakai: „Sutinku.“ Taigi tu, norėdamas, kad tas pats dalykas ir būtų buvęs, ir nebūtų buvęs, ir būtų, ir nebūtų, ir būtų ateityje, ir nebūtų ateityje, iš tiesų stengiesi sumaišyti visa, kas padaryta ar darytina, ir parodyti svyruojant tarp būties ir nebūties. O to daiktų prigimtis tikrai neturi. Juk niekas negali tuo pat metu būti ir nebūti, o tai, ko daiktų prigimtyje nėra, be abejonės yra niekas. Taigi tu, griežtas reikalautojau, prašai iš Dievo, kad Jis padarytų tai, kas Jam nebūdinga, tai yra nieką. Bet štai evangelistas stovi prieš tave sakydamas, kad „be Jo nepadaryta nieko“. Dievas dar neišmoko daryti nieko. Tu Jį pamokyk ir įsakyk, kad tau padarytų nieką.
Dar prašau atsakyti: ar tiki tuo, ką gieda pranašas, kuriam pritaria visi Rašto liudijimai: „Visa,“ – sako, – „ką Viešpats norėjo, padarė danguje ir žemėje, jūroje ir visose gelmėse“? Aišku, kad ir to paneigti negali. Tad, jei Dievas gali viską, kodėl abejoji, kad Dievas gali padaryti taip, jog kažkas tuo pačiu metu būtų ir nebūtų, jei tai padaryti būtų gera? Tačiau jei beprasmiška daiktus maišyti tarp būties ir nebūties, tai Dievas padarė ne beprasmius, bet visus gerus dalykus. Dar daugiau, jei tai yra blogis ir dėl to yra niekas, tai Dievas to visiškai nedaro, nes be Jo nepadaryta nieko.
Prie to prisideda, kad aukščiausiojo ir visagalio Kūrėjo valia yra tokia veiksminga daiktų egzistavimo arba neegzistavimo priežastis, jog tai, ko Jis nori, kad būtų, negali nebūti, o ko nenori, kad būtų – negali būti. Juk Dievo galybė padarė taip, kad tai, ką Jis nustatė buvus, jau nebegali nebūti buvę; ką nustatė esant, kol yra, negali nebūti; ir ką nustatė būsiant ateityje, jau negali nebūti ateityje. Taigi, kodėl Dievo galybė laikoma galingesne ir nuostabesne, ten kvailai besididinančių išmintimi sprendžiama esant bejėge ir silpna? Juk jei visa, kas yra, yra iš Jo, Jis pats daiktams suteikė šią egzistavimo galią, kad, kai kartą atsiranda, negalėtų nebūti atsiradę.
Tačiau bet koks blogis, pavyzdžiui, neteisybės ir nusikaltimai, net kai atrodo esą, iš tiesų nėra, nes jie nėra iš Dievo, ir todėl yra niekas, nes Dievas jų visiškai nepadarė, o be Jo nepadaryta nieko. Todėl jei žmonės padarė ką nors gero, tai negali prarasti savo būties ar buvimo praeityje, nes tai yra Dievo darbas, nors ir atliktas per žmones. Todėl pranašas sako: „Visus mūsų darbus tu nuveikei mums.“ Juk geri darbai priklauso ir Dievui, ir mums, nes mumyse veikia Tas, kuris suteikia veikimo galią. Ir Saliamonas sako: „Jo rankoje esame ir mes, ir mūsų žodžiai, ir visa išmintis, ir darbų pažinimas bei drausmė.“ Jame taip pat, kaip sako apaštalas, „gyvename, judame ir esame“.
Bet jei padaryta kas nors blogo, tai net ir tada, kai atrodė esant, buvo niekas. Iš čia kyla tai, kad patys blogio ir nedorybės autoriai pragare skundžiasi, kaip liudija Raštas: „Praėjo visi tie dalykai kaip šešėlis ir kaip prabėgantis pasiuntinys, ir kaip laivas, kuris perplaukė banguojantį vandenį, kuriam perplaukus neįmanoma rasti pėdsako nei jo kilio tako bangose.“ Mat takas, atsiradęs bangose, tuojau pat išnyksta. Todėl jie vėl sako: „Arba kaip paukštis, kuris praskrenda oru, ir nerandama jokio jo kelio įrodymo.“ Trečiąjį pavyzdį, nepanašų į šiuos, jie vėl prideda: „Arba kaip strėlė, paleista į numatytą vietą, oras perskirtas tuojau pat vėl susiglaudžia, ir nežinomas jos skrydis.“ Laivo pėdsakas, paukščio ir strėlės skrydis, vos tik įvyksta, tuojau pat užsiveria; taip bet kokie nedorėliai, vos tik pradeda būti, tuojau pat išnyksta. Todėl jie priduria: „Taip ir mes gimę tuojau pat nustojome būti.“ Tikriau sakant, tą pačią akimirką, kai atrodo esą, jų nėra, nes jie yra toli nuo To, kuris tikrai Yra. Priešingai, apie teisų vyrą sakoma: „Tapęs tobulas per trumpą laiką, jis užpildė daugelį laikų, nes jo darbai patiko Viešpačiui.“ O apie anuos: „Numetei juos,“ – sako, – „kai jie buvo aukštinami.“ Nesako: „po to, kai buvo išaukštinti“, bet „kai jie buvo aukštinami“, nes per tai jie tampa tušti, per ką puikuojasi, ir iš ten krenta, kur tampa iškilūs. Tad nereikia teigti, kad jie tampa nieku tik tada, kai pasiekia pabaigą, bet jie neabejotinai yra niekas tada, kai atrodo kažkas. Niekas – tiesos liudijimu, kažkas – tamsos šešėlyje.
Galbūt tasai vis dar puotavo prašmatniai, rėmėsi patarnaujančiųjų būriais, buvo apsuptas karių pulkų, kurį pranašas matė išaukštintą ir iškeltą; ir netrukus pereidamas prie aukščiausių dalykų apmąstymo, suprato, kad tas, kurį galbūt laikė kažkuo didžiu, yra niekas. Iš čia juk parašyta: „Nes nedorėlio viltis yra kaip pūkas, nešamas vėjo, ir kaip plona puta, kurią išsklaido audra, ir kaip dūmai, kuriuos išblaškė vėjas, ir kaip praeinančio vienos dienos svečio atminimas.“ Mat tas, kuris surinko tiek akimirkos trukmės dalykų pavyzdžių, visą pasmerktųjų šlovę pažymėjo esant ne tiek kažkuo menku, kiek nieku. Taigi blogi dalykai, net kai atrodo esą, nėra, nes jie nepadaryti gerojo Kūrėjo, ir yra toli nuo To, kuris tikrai ir aukščiausiai Yra.
Tačiau geri dalykai, t. y. tie, kuriuos sukūrė gerasis Kūrėjas, kaip tu, kas bebūtum, klausi, negali vienu metu būti ir nebūti, nes daiktų prigimtyje, kurią protingasis Kūrėjas nustatė būti, ši kaita neturi vietos. Kadangi būti sumaišytam tarp buvimo ir nebuvimo yra blogis, o tiksliau – niekas, todėl gerasis Kūrėjas, kuris padarė visus gerus dalykus, šios kaitos sumaišties nepadarė. O bloguose dalykuose ši paini kaita gali kažkaip atrodyti, nes jie tikrai atrodo esą, bet nėra, ir todėl tarytum yra ir nėra. Jie yra paviršutiniškai, spalvos atžvilgiu, bet ne tiesos teisme, nors ir patiems blogio dalykams negalime tiksliai priskirti šios įvairovės, kad jie vienu metu būtų ir nebūtų, nes jie atrodo esą, bet nėra, ir todėl teisingiau sakyti, kad jie visada nėra, nei kad ir yra, ir nėra.
Taigi akivaizdu, kad ši kaita, apie kurią klausiama – būtent, ar galima tikėti, kad kažkas vienu metu buvo ir nebuvo, yra ir nėra, bus ir nebus – jokiu būdu negali tikti egzistuojančių daiktų prigimčiai, bet priklauso tik žodžių kovoms, kylančioms iš disputavimo ir samprotavimo loginių pasekmių. Todėl neabejotinu tikėjimu reikia tikėti, kad Dievas gali viską, nesvarbu, ar Jis tai daro, ar nedaro. Mat tai, kas yra bloga, veikiau turi būti vadinama nieku nei kažkuo, ir todėl niekaip neprieštarauja, jei sakome, kad Dievas gali viską, nors blogio negali, nes blogio nereikėtų skaičiuoti tarp „visko“, bet veikiau už „visko“ ribų.
Dėl to dieviškoji galybė dažnai sugriauna ginkluotus dialektikų silogizmus bei jų klastas, ir tai, kas pas juos laikoma būtina ir neišvengiama, sugėdina visų filosofų argumentus. Paklausyk silogizmo: „Jei medis dega, vadinasi, jis sudega; bet jis dega, vadinasi, ir sudega.“ Bet štai Mozė mato krūmą degantį ir nesudegantį. Vėlgi: „Jei medis yra nukirstas, jis neduoda vaisių; bet jis yra nukirstas, vadinasi, neduoda vaisių.“ Bet štai Aarono lazda padangtėje, priešingai gamtos tvarkai, randama išauginusi migdolus.
Kitaip kas gi yra Egipte faraonui rodyti tiek didžių ženklų ir stebuklų, tikinčiųjų būrius pervesti per perskirtą jūrą egiptiečiams žūvant, iš sausos uolos išgauti gausiausias sroves, Jericho sienas sugriauti ne ginklų žvangėjimu, bet trimitų gaudesiu? Galiausiai, kas yra visų amžių nuostabai sustabdyti saulę danguje vienos dienos laikotarpiui pagal Jozuės įsakymą, o Ezechijui – sugrąžinti dešimčia linijų į rytus; užgesinti siautėjančios ugnies jėgą aplink tris jaunuolius, o Danieliui – sutramdyti kruvinus liūtų nasrus ir pasiutusias žiotis? Kas, sakau, yra visa tai, jei ne sugėdinti tuščias šio pasaulio išminčių mintis ir prieš gamtos įprastumą atskleisti mirtingiesiems dieviškosios galybės šlovę?
Tegul ateina dialektikai, arba veikiau, kaip manoma, eretikai, tegul patys žiūrisi; tegul ateina, sakau, sveriantys žodžius, vėtantys savo klausimus skambančiais žandais, teigiantys prielaidas, darantys išvadas ir, kaip jiems atrodo, neišvengiamai užbaigiantys, ir tesako: „Jei pagimdė, tai santykiavo; bet pagimdė, vadinasi, santykiavo.“ Argi tai prieš žmogaus atpirkimo paslaptį neatrodė nenugalimos jėgos argumentas? Bet įvyko sakramentas, ir ištirpo argumentas.
Ir iš tiesų Dievas galėjo ir padaryti, kad mergelė gimdytų prieš nuopuolį, ir atkurti mergelę po nuopuolio. Abu dalykai buvo geri, bet nors iki tol nebuvo padaręs nė vieno, reikėjo neabejotinai tikėti, kad gali padaryti abu. Ir tikrai nuostabiau ir daug labiau iškirtina mergelei išlikti nesugadintai po gimdymo, nei sugadintai sugrįžti į mergystės grožį po nuopuolio; nes didesnis dalykas yra kam nors įeiti pro uždarytas duris, nei tas duris, kurios buvo atviros, uždaryti. Tad jei iš mergelės gimęs mūsų Atpirkėjas padarė tai, kas yra didžiau ir daug prakilniau, argi negalės atkurti to, kas mažiau – bet kurios sugadintosios? Dievas žmogus galėjo išeiti iš mergelės įsčių nepažeisdamas mergystės, argi negalės atitaisyti pažeistos mergystės praradimo? Kaipgi tada atkuriamas žudikas, kad po tinkamos atgailos jis jau nebėra žudikas? Kaip vagis, kaip melagingai prisiekęs, kaip plėšikas, kaip galiausiai visų nusikaltimų kaltininkai, po to, kai nuoširdžiai pasitaiso, jau nebėra tai, kas buvo? Todėl parašyta: „Apversk nedorėlius, ir jų nebus.“
Bet sakai: „Prisipažįstu, kad bet kuri sugadintoji po atgailos jau nebėra tai, kas buvo – kad jai tektų ištvirkavimo dėmė, tačiau ji visgi nebegrįžta į mergystės šlovę.“ O aš priešingai atsakau, kad Tas, kuris galėjo išeiti iš motinos įsčių nepažeisdamas mergystės, gali, jei nori, ir bet kurioje išniekintoje atkurti mergystės antspaudą.
Tegul dar bus pateiktas prietaringo klausimo priekaištas. Tegul bus matoma, iš kokios šaknies jis išaugęs, kad staigiu srautu neužverstų gausaus nuoširdaus tikėjimo derliaus, bet upelis, vertas žemės prarajos, išdžiūtų kartu su savo šaltiniu. Mat norėdami įtvirtinti, kad Dievas negali atkurti mergelės po nuopuolio, jie tarytum logiškai priduria: „Argi Dievas gali padaryti, kad tai, kas įvyko, nebūtų įvykę?“ Tarsi, jei vieną kartą nustatyta, kad ji buvo sugadinta mergelė, jau nebegali būti taip, kad ji vėl būtų sveika.
Tai, žinoma, kiek tai liečia gamtą, yra tiesa, ir šis teiginys galioja; taip pat negalima rasti, kad kažkas būtų buvę įvykę ir nebūtų buvę įvykę – tai vienas ir tas pats. Juk tai yra priešingi dalykai vienas kitam, taip, kad jei vienas yra, kito negali būti. Mat apie tai, kas buvo, negalima teisingai sakyti, kad nebuvo, ir atvirkščiai, apie tai, kas nebuvo, neteisingai sakoma, kad buvo. Juk priešingi dalykai viename ir tame pačiame subjekte negali derėti.
Tačiau šis negalimumas teisingai sakomas, jei priskiriamas gamtos stokai; bet gink Dieve, kad būtų taikomas dieviškajai didybei. Juk Tas, kuris davė pradžią gamtai, lengvai, kai nori, panaikina gamtos būtinybę. Mat tai, kas valdo sukurtus daiktus, yra pavaldu Kūrėjo įstatymams, ir Tas, kuris sukūrė gamtą, gamtinę tvarką keičia pagal savo valdžios valią. Ir Tas, kuris nustatė, kad bet kokie kūriniai būtų pavaldūs viešpataujančiai gamtai, savo viešpatavimo galia išlaikė klusnios gamtos paklusnumą.
Atidžiai stebinčiam aiškiai matyti, kad nuo pat gimstančio pasaulio pradžios daiktų Kūrėjas, kur norėjo, pakeitė gamtos dėsnius, ar tikriau sakant, pačią gamtą tam tikru būdu padarė priešingą gamtai. Argi nėra prieš gamtą pasauliui atsirasti iš nieko, dėl ko ir filosofai sako, kad „iš nieko niekas neatsiranda“? Gyvūnams būti sukurtiems ne iš gyvūnų, bet iš nejautrių elementų vien tik įsakymo galia? Miegančiam žmogui prarasti šonkaulį ir nejausti skausmo? Iš vieno vyro atsirasti moteriai be moters ir viename šonkaulyje būti atskirtiems visiems žmogaus nariams? Matyti vienam kitą nuogus ir ne tik nesigėdyti, bet net nežinoti gėdos? Ir daug kitų dalykų, kuriuos vardyti būtų ilga.
Kas gi nuostabaus, jei Tas, kuris davė gamtai dėsnį ir tvarką, virš tos pačios gamtos naudoja savo valios galią, kad gamtos būtinybė Jam nesipriešintų maištaudama, bet, palenkta Jo įstatymams, tarnautų kaip tarnaitė? Juk pati daiktų prigimtis turi savo prigimtį, t. y. Dievo valią, kad kaip Jo įstatymai išsaugo bet kurį kūrinį, taip ji, kai liepiama, pamiršusi savo teisę, pagarbiai paklustų dieviškai valiai.
Ką gi reiškia tai, ką ir šiandien matome: kad salamandra gyvena ugnyje ir ne tik nepatiria sužalojimo nuo nudegimo, bet dar ir atgyja tarytum nuo šilumos? Kai kurie kirminukai taip pat gimsta ir gyvena verdančiame vandenyje. Kaip tai, kad šiaudai yra tokie šalti, jog labai ilgai išlaiko užkastą sniegą, ir tokie šilti, kad sunokina bet kokius rūgščius vaisius? Kaip tai, kad ugnis, nors pati yra šviesi, viską, ką nudegina, paverčia juodu, ir nors pati spindi, viską, ką apgaubia ir laižo, net gražiausius dalykus, atima spalvą? Visgi akmenys, išdegti kaitrioje ugnyje, tampa balti, ir nors ugnis raudonuoja, jie liepsnose pabąla, nors šviesai dera baltumas, o tamsai – juodumas. Ir kai ugnis dega malkose, o akmenis kepina, ji sukelia priešingus padarinius nepriešinguose dalykuose. Nors akmenys ir malkos yra skirtingi, visgi aišku, kad jie nėra priešingi, kaip balta ir juoda, kurių vieną ugnis parodo akmenyse, kitą – malkose. Tuos ji pašviesina, anas aptemdo, nors tose (malkose) ji visai užgestų, jei šiose (malkose) negyventų. Kodėl anglyse toks silpnumas, kad nuo lengviausio smūgio lūžta, nuo lengviausio paspaudimo sutrupa, ir toks tvirtumas, kad jokia drėgmė jų nesugadina, joks amžius neįveikia, taip, kad jas paprastai pakloja tie, kurie žymi ribas, idant jomis parodydami įtikintų besiginčijančius, jei kas po daugelio metų ir ilgo laiko tarpo neigtų įkastą akmenį esant riboženklį? Kas gi patikėtų, kad jos, užkastos drėgnoje duobėje, kur malkos supūtų, gali taip ilgai išlikti nesugedusios, jei ne tas daiktų naikintojas – ugnis – tai padarė? Taip pat kalkės pagautą ir užslopintą ugnį taip slaptai saugo, kad niekas liesdamas nejaučia, bet kai gesinamos, tada užsidega ir jaučiama; kad kalkės išleistų paslėptos ugnies jėgą, jos apliejamos vandeniu, ir nors prieš tai būna šaltos, nuo to užverda, nuo ko visa, kas verda, atvėsta. Bet jei pilamas ne vanduo, o aliejus, kuris be abejonės yra ugnies kuras, nuo jo užpylimo nesukeliama jokio, net mažiausio karščio.
Tad kas gi nuostabaus, jei visagalis Dievas parodomas didis didžiuose dalykuose, kai Jis taip nuostabiai veikia net mažiausiuose ir menkiausiuose? Kas gi menkiau už gyvatės odą? Visgi jei ji verdama verdančiame aliejuje, ji nuostabiai numaldo ausų skausmą. Kas žemiau už blakę? Jei dėlė įsisiurbia į gerklę, įkvėpus jos dūmų, tuojau pat išvemiama; taip pat šlapinimosi sunkumas palengvėja ją pridėjus. Ką pasakyti apie deimantą, kurio neperskelia nei ugnis, nei geležis, ir jis nepjaunamas jokia kita jėga, išskyrus tik ožio kraują? Kaip tai, kad magnetas, tas nuostabus akmuo, tampa geležies grobiku? Tačiau jei šalia padedamas deimantas, jis ne tik visiškai nebetraukia geležies, bet jei jau buvo pagriebęs, priartėjus deimantui, tuojau pat paleidžia, tarytum akmuo bijotų akmens ir, lyg didesnės galybės akivaizdoje, prarastų savo jėgas. Ne paslaptis, kad Arkadijos akmuo asbestas taip vadinamas todėl, kad kartą uždegtas, jau nebegali užgesti. O akmuo piritas, randamas Persijoje, kodėl gavo vardą nuo ugnies, jei ne todėl, kad stipriau paspaustas nudegina laikančiojo ranką? Toje pačioje Persijoje gimsta akmuo, vadinamas selenitu, kurio vidinis baltumas auga kartu su mėnuliu, ir vėliau, mėnuliui dylant, mažėja.
Kas gi dar, kad Sicilijos Agridžento druska, priartinta prie ugnies, priverčiama tekėti, o įmesta į vandenį – traškėti lyg ugnyje? Kaip tai, kad pas garamantus yra šaltinis, dienomis toks šaltas, kad negeriamas, o naktimis toks karštas, kad neliečiamas? Kas Epyre davė kitą tokį nuostabų šaltinį, kad nors liečiantiesiems jis šaltas, visgi jame deglai, kurie kitur užgęsta, užsidega, bet ne kaip kitur užgęsta, o užsidega užgesę? Kas Egipte nustatė būti tokiai figai, kurios mediena, įmesta į vandenį, neplaukia kaip įprasta medienai, bet panyra į gelmę? Ir kas dar nuostabiau – kurį laiką pabuvusi dugne, iš ten vėl iškyla į vandens paviršių, kai, atrodytų, permirkusi nuo drėgmės svorio turėtų būti nusverta žemyn? Kaip tai, kad Sodomos laukuose auga obuoliai, kurie pasiekia brandos išvaizdą, bet paliesti burna ar paspaudimu, odelė sutrūkinėja ir jie pavirsta dūmais bei pelenais? Kaip tai, kad Kapadokijos kraštuose kumelės pastoja nuo vėjo, ir tie patys vaisiai gyvena tik trejus metus? Iš kur Indijos sala Tilonas turi tokias galias, kad visi jos medžių lapai niekada nenukrenta? Iš kur ta žemė vakarų kraštuose gavo tokią vertę, kad iš medžių šakų atsiranda paukščiai, ir, panašūs į vaisius, išsiveržia gyvi ir sparnuoti vaisiai? Kaip pasakoja tie, kurie liudija matę, pamažu kažkas kybantis pradeda kabėti nuo šakos, vėliau susiformuoja į paukščio atvaizdą ir pavidalą, galiausiai kiek apsiplunksnavęs, atverdamas snapą atsiskiria nuo medžio ir taip naujas oro gyventojas beveik išmoksta skristi anksčiau, nei gyventi. Iš tiesų, kas pajėgtų išvardyti tiek daug dieviškosios galybės stebuklų, kurie vyksta prieš įprastą gamtos tvarką? Jų nereikia tirti žmogiškais argumentais, bet veikiau palikti Kūrėjo galybei.
Tad kas gi nuostabaus, jei Tas, kuris nustatė visų daiktų prigimtines teises, pačią gamtos tvarką pagal savo veiksmingiausios valios sprendimą palenkia, kad kaip gimdamas išsaugojo Motiną mergele, taip, jei norės, bet kurią išniekintą padarys vėl sveiką? Juk Dievui buvo vienodai įmanoma pirma Enochą ir Eliją išlaikyti gyvus kūne, ir vėliau Lozorių bei našlės sūnų išvesti iš kapų prisikėlusius.
Nežinau, ar tai skaitoma, bet kai kurių Romos sienose plačiai pasakojama garsi legenda, kad Romulas, kuris laikomas miesto įkūrėju, pasistatęs rūmus (kurių sienos, nors ir apgriuvusios, didžia dalimi vis dar matomos), pasitikėdamas darbo tvirtumu, pratrūko šiuo balsu: „Tai tikra,“ – sako, – „ir nejudamai fiksuota, kad šie namai nesugrius, nebent mergelė pagimdys.“ Ir jei tiesa, kas pasakojama, taip iš pagonio žmogaus lūpų, kaip parodė įvykio baigtis, išėjo pranašystė. Mat tą naktį, kai Išganytojas mūsų atpirkimui išėjo iš mergelės įsčių, kaip sakoma, rūmai sugriuvo.
Abu šie dalykai – ir mergelei pagimdyti, ir pastatui sugriūti – Dievo nepažįstančiam žmogui atrodė neįmanomi. Tačiau Tas, kuris abu visada galėjo, bet ilgai laikė savo apvaizdos paslaptyse, abu, kai panorėjo, darbo rezultatu tinkamu metu parodė.
Tai išties stebėtina, kad dabar žmonės, Bažnyčios prieglobstyje ne tik atgimę, bet ir gimę, taip drąsiai, taip begėdiškai meta visagaliui Dievui negalėjimo kaltinimą ir nebijo būti tuojau pat praryti žemiškos prarajos. Tegu jau parausta pamišęs liežuvis, ir tas, kuris nemoka būti iškalbingas, tegu išmoksta bent tylėti. Nemoka tarti to, kas ugdo – težino bent tylėti negriaudamas tikėjimo. Kitaip tegul apsipjausto sau apyvarpę geležimi kaip bausmę, jei neužsideda sau tylos drausmės žąslų. Tegu vėto savo klausimus tie, kurie nori, pagal disputavimo būdą ir tvarką, tik kad per savo vingrybes ir mokyklinės vaikystės daineles nedarytų įžeidimo Kūrėjui, ir tegu žino, kad tas negalimumas yra pačioje daiktų prigimtyje ir iš meno kylančių žodžių logikoje, o ne priklauso dieviškajai galybei, ir kad niekas negali išvengti aukščiausiosios didybės galios, jog būtų sakoma pagal vien gamtos tvarką ir žodžių sąlygą: „Jei kažkas yra, kol yra, negali nebūti; ir jei buvo, negali nebūti buvę; ir jei bus, negali nebūti ateityje.“ Kitaip, prieš patį natūralios savybės tvarką ir egzistavimo medžiagą, kas gi yra, ko Dievas negalėtų apversti, kas gi yra, ko Dievas negalėtų sukurti nauju būdu? Tad tegul jie pagal savo menką supratimą nagrinėja bent jau raides, kurių jiems vis dar trūksta, elementus, ir nesisavina sau aukštesnių dieviškų paslapčių.
xxx
Štai paskutinė šio teksto dalis, užbaigianti Petro Damiani 119-ąjį laišką.
Tam tikras filosofas, naktį tyrinėdamas žvaigždžių eigą ir judėjimą, netikėtai įkrito į dumbliną šulinį. Jo nelaimę netrukus apdainavo Jambė, kuri buvo jo tarnaitė, sakydama: „Mano šeimininkas nežinojo to, kas po jo kojomis gulėjo – paprasto purvo, o bandė ištirti dangaus paslaptis.“ Būtent nuo jos vardo jambinis metras gavo pavadinimą.
Tegul tai įsidėmi tie, kurie peržengia savo gebėjimų ribas ir išdidžiai veržiasi bandyti tirti tai, kas viršija jų jėgas, kad kalbėdami ką nors prieš Dievą, netikėtai nesuprastų neatsargiai ir neišmintingai kalbėję, patirdami pelnytą bausmės nuosprendį.
Iš vieno išmintingo ir pasaulyje gerbiamo diakono pasakojimo sužinojau tai, ką perduodu. Bolonijos krašte, sako jis, du vyrai, susieti abipusės draugystės ir, jei gerai pamenu, krikšto tėvystės ryšiais, sėdėjo puotoje, ir jiems ant stalo buvo patiektas gaidys. Vienas iš jų, pagriebęs peilį, kaip įprasta, supjaustė jį į gabalus ir užpylė trintais pipirais su padažu. Tai padaręs, kitas tuojau pat tarė: „Tikrai, kūmai, taip išdorojai gaidį, kad pats Šv. Petras, net jei norėtų, negalėtų jo atkurti.“ Jam anas tuojau pat atkirto: „Aišku, kad ne tik palaimintasis Petras, bet jei ir pats Kristus įsakytų, šis gaidys niekada neprisikels.“ Po šių žodžių staiga gyvas ir plunksnomis iš visų pusių apaugęs gaidys iššoko, suplakė sparnais ir pragydo, papurtė plunksnas ir visą padažą aptaškė ant tų, kurie valgė. Tuojau pat piktžodžiaujančio įžūlumo šventvagystę sekė pelnyta keršto bausmė. Mat tose vietose, kur užtiško pipirai, jie buvo ištikti raupsų. Šią negalią jie ne tik patys kentė iki mirties, bet ir paliko savo palikuonims per visas kartas tarsi kokį paveldą. Dėl to atsitiko taip, kad jie buvo priversti tarnauti šventajai Bolonijos bažnyčiai, kuri pasipuošusi palaimintojo apaštalo Petro vardu. Jų palikuonys, kaip teigė pasakotojas, iki šiol raupsuoti ir jiems uždėta ši prievolė – savo rankų darbu teikti bažnyčiai krepšius. Taip, taip jie, pasmerkti dvigubai bausmei – raupsų ir vergovės kančioms – yra pamokomi, kad daugiau nekalbėtų lengvabūdiškai apie dieviškąją galybę. Ir gaidys, kuris kadaise apkaltino Petrą, išsigynusį žemėje, dabar paliudijo Petrą karaliaujantį danguje su Tuo, kurio jis buvo išsigynęs. Ir galbūt ne be dieviškojo sprendimo jie nubausti tokia prievole, kad, kaip kviečiai krepšyje vėtant atskiriami nuo pelų, taip jie per atskyrimo pamoką išmoktų vengti to, kas tarsi pelai, ir tarti tokius žodžius, kurie būtų naudingi gyvenimui.
Mat sugedę žmonės, kol daro viską, ką pasiūlo širdis, kol neapgalvotai ir įžūliai lieja viską, kas tik kutena liežuvį, jei jiems kartais nepasirodo rykštės, mano, kad Dievo nėra arba kad Jis nesirūpina žmogiškais dalykais. Juk kvailys tarė savo širdyje: „Nėra Dievo.“ Ir vėl: „Kaip Dievas žino, ir ar yra žinojimas Aukščiausiajame?“ Todėl kai kurie tą pačią piktadarybės akimirką arba tuojau po to, kai nedorai pasielgia, iš karto patiria dieviškojo pykčio proveržį, kad ir patys ilgiau nesišaipytų iš aukščiausios kantrybės, ir kiti, matydami jų nubaudimo pavyzdžius, susilaikytų nuo panašių veiksmų.
Iš tiesų, kai gyvenau Parmos mieste ir ten triūsiau studijuodamas laisvuosius menus, man teko sužinoti kai ką, ką, atrodo, verta bėgančia plunksna perduoti ateities kartoms. Vakaruose nuo minėto miesto, už sienų, yra bazilika, papuošta dviejų palaimintųjų kankinių Gervazo ir Protazo titulu. Vieną naktį, kuri ėjo prieš tų pačių kankinių gimimo šventę, vienas vyras atsikėlė anksčiau ir nuvedė savo jaučius į tolimesnes ganyklas. Jo kaimynas, užsidegęs nedoriausios geidulystės liepsna, tykojo jo, kėsindamasis suteršti jo žmoną. Taigi tą pačią naktį klastingas žvalgas priėjo prie jo namų ir, radęs progą, neilgai trukus po to, kai anas išėjo su ganomais gyvuliais, apsimetęs karščiuojantis dėl velniškos klastos, svetimas vyras įlipo į jo žmonos lovą. Kai jis pradėjo drebėti tarytum šaltkrėčio krečiamas, griežti dantimis ir dažnai žagsėti, nelaiminga moteris, užjausdama tarytum sergantį vyrą, ėmė jį glėbesčiuoti, klostyti antklode ir šildyti visomis išgalėmis. O jis, kai skausmą prote sumanė, pagimdė nedorybę, ir taip išniekinęs svetimą guolį bei užsitraukęs pražūtį, skubiai pasišalino. Bet štai, praėjus visai trumpam laikui, grįžta vyras ir eina į lovą. Žmona tuojau pat priekaištaudama ir smarkiai bardama jam sako: „Puikiai galėsi šiandien eiti į šventųjų kankinių bažnyčią, kuri tau taip arti, ir su kitais krikščionimis dalyvauti dieviškuose slėpiniuose!“ Kai vyras nustebęs paklausė, ką ji kalbanti, ir sužinojo įvykio eigą, kaip viskas nutiko, abu suprato esą apgauti ir išjuokti gėdingiausia apgauvyste, ir buvo apimti nepakeliamo skausmo sielvarto. Tuo tarpu, kai žmonės iš visur plūdo į bažnyčią, kad pamaldžiai klausytųsi naktinių liaupsių apeigų, galiausiai ir jie, atgavę kvapą, visgi atėjo, ir atidėję į šalį visą gėdos raudonį, viešai išdėstė savo skundą. Ypač moteris, raudama sutaršytus plaukus ir ašarų upeliais vilgydama liūdną veidą, leido į dangų graudžius raudojimus: „Viešpatie,“ – sakė ji, – „tu pažįsti žmonių širdis, tu esi mano sąžinės liudytojas, kad aš šią švenčiausią naktį vengiau net savo paties vyro apkabinimų, o ypač visiškai nežinojau, kad susijungiau su svetimu vyru. Todėl tu, Viešpatie, meldžiu, nežiūrėk į mano nuodėmes, bet tebūna tau priimtina atkeršyti už savo šventųjų įžeidimą. Taigi savo tautos akivaizdoje dabar parodyk galybę ir dėl savo švenčiausio vardo šlovės atskleisk mano pražūties autorių. Tebūna jis išvestas į vidurį ir tenegauna kruvino nusikaltimo neliečiamybės dėl savo klastingo pabėgimo.“ Kai moteris daug panašių dalykų liejo karčia dvasia ne tyliai, bet šaukdama, ir žmonės, užjausdami ją pamaldžiu liūdesiu, tais pačiais maldavimais ir prašymais meldė dieviškojo gailestingumo, nusikaltimo autorius ten, kur slėpėsi, staiga buvo pagautas demoniškos dvasios ir įsiutęs pakilo į didžiulį šėlsmą bei beprotybę. Tuojau pat įšoko į bažnyčią, žmonėms iš naujo nustėrus, ir visų dėmesį atkreipė į save, draskydamas ir plėšydamas save patį. Leisdamas riaumojimą ir staugimą, jis žiauriai save žalojo savomis rankomis, tai tarytum skrisdamas pašokdavo į aukštį, tai su didžiausia jėga krisdavo žemyn, tai daužė galvą į sieną, tai beprotiškai puldamas ant grindų, apgailėtinai sutrenkė visus savo vidaus organus. Tokiu būdu piktoji dvasia nesiliovė jo trankyti, kol dalyvaujančių žmonių akivaizdoje išplėšė nelaimingą sielą iš kūno. Matydami tai, susirinkusieji atidavė didžiulę šlovę teisingumo autoriui Dievui, kuris ir neleido nusidėjėliui pasišalinti nenubaustam, ir paguodė nekaltą moterį. Kai man tai buvo papasakota, buvo sakoma, kad vis dar matyti akmenys, į kuriuos jis atsimušė, raudonuojantys nuo jo pūlių ir kraujo.
Be to, ir šitas galbūt manė, kad Dievas arba nežino to, kas daroma slapta, arba visiškai negali atkeršyti tiems, kurie daro nusikaltimus, sakydamas savo širdyje: „Nematys Viešpats, ir nesupras Jokūbo Dievas.“ Tačiau ar kas įžūliai peržengia ribas mindydamas Dievo įsakymus, ar erzindamas Dievą apkalbomis, jis kaltas dėl sunkaus nusikaltimo; ir per tuos kelis – ar darančius bloga, ar kalbančius išdidžiai – kuriuos staiga ištinka dieviškas nuosprendis, parodoma, ko nusipelno kiti, kurie laikinai atrodo esą neliečiami. Tenustoja, meldžiu, tenustoja kiekvienas, kas kelia savo burną į dangų, kad jo liežuvis vaikščiotų po žemę. Tai iš tiesų yra toks žmogus, kuris taip plėšo Dievą apkalbomis, kad net prieš Jo tarną ginčijasi apie Jo negalėjimą.
Taigi, kai iškeliamas šis klausimas, sakant: „Kaip Dievas gali padaryti taip, kad tai, kas buvo įvykę, nebūtų įvykę?“, sveiko tikėjimo brolis teatsako, kad tai, kas įvyko, jei buvo bloga, buvo ne kažkas, bet niekas, ir todėl reikia sakyti, kad to nebuvo, nes tai neturėjo egzistavimo pagrindo, kurio daiktų Kūrėjas neįsakė atsirasti. Bet jei tai, kas įvyko, buvo gera, tai be abejonės padaryta Dievo. Juk Jis tarė, ir atsirado, įsakė, ir buvo sukurta. Nes „visa per Jį padaryta, ir be Jo nepadaryta nieko“. Ir todėl tai, kas sakoma: „Kaip Dievas gali padaryti, kad tai, kas buvo įvykę, nebūtų įvykę?“ yra tas pats, lyg būtų sakoma: „Ar Dievas gali padaryti taip, kad to, ką Jis padarė, Jis nebūtų padaręs?“ Žinoma, kad to, ką Dievas padarė, Dievas nebūtų padaręs. Todėl tas, kuris tai teigia, vertas paniekos ir ne atsakymo, bet veikiau išdeginimo geležimi.
Visgi norint sugėdinti įžūlius ir plepius žmones, reikia įsiminti tai, kas pasakyta aukščiau. To mes čia net trumpai nebekartosime, kad skaitytojui stiliaus ilgumas nesukeltų nuobodulio. Juk ne knygą, o laišką sumanėme išleisti. Tačiau tarp kitų dalykų tegu neiškrenta iš mūsų atminties tas vienas dalykas, kurį pasakėme: kad visų Kūrėjui Dievui viską galėti yra bendraamžis dalykas, kaip ir viską žinoti, ir kad Jis savo išminties prieglobstyje taip talpina visus laikus – praeitį, dabartį ir ateitį – fiksuoja ir amžinai išlaiko, kad Jam negali atsirasti nieko naujo, nei kas nors praeidamas nuo Jo pasitraukti.
Tačiau kas yra ta galybė, kuria Dievas gali viską? Kokia išmintis, kuria Jis žino viską? Paklauskime apaštalo: „Kristus,“ – sako, – „yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“ Ten iš tiesų yra tikra amžinybė, tikras nemirtingumas, ten tas amžinasis „šiandien“, kuris niekada nepraeina, ten ta dabartis ir amžinasis „dabar“ įtvirtintas tokiu nuolatiniu pastovumu, kad nemoka praeiti ir niekada nevirsta praeitimi.
Tad norint paneigti plepių žmonių begėdiškumą, kuriems vis dar nepakanka anksčiau pateikto klausimo sprendimo, galime ne be pagrindo sakyti, kad Dievas toje savo nekintamoje ir pastoviausioje amžinybėje gali padaryti taip, kad tai, kas buvo įvykę mūsų praeinančiame laike, nebūtų įvykę. Būtent, kad sakytume: Romą, kuri senovėje buvo įkurta, Dievas gali padaryti taip, kad ji nebūtų buvusi įkurta. Tai, kad sakome „gali“ (esamojo laiko), tinkamai sakoma kiek tai susiję su nejudama visagalio Dievo amžinybe; bet kiek tai susiję su mumis, kur yra nuolatinis kintamumas ir amžinas praėjimas, kaip įprasta, būtų buvę tinkamiau sakyti „galėjo“, kad taip suprastume tai, kas sakoma: „Dievas gali (galėjo), kad Roma nebūtų buvusi įkurta“, tai yra pagal Jį patį, pas kurį nėra permainų nei kintamumo šešėlio. O pas mus tai skamba taip: „Dievas galėjo“. Mat kiek tai liečia Jo amžinybę, viską, ką Dievas galėjo, Jis ir gali, nes Jo dabartis niekada nevirsta praeitimi. Jo „šiandien“ nesikeičia į „rytoj“ ar į kokią nors laiko kaitą, bet kaip Jis pats visada yra tas, kas yra, taip Jam visa, kas yra, visada yra čia. Todėl kaip galime teisingai sakyti: „Dievas galėjo padaryti, kad Roma, prieš jai atsirandant, nebūtų buvusi įkurta“, taip lygiai galime ir tinkamai sakyti: „Dievas gali padaryti, kad Roma, net ir po to, kai buvo įkurta, nebūtų buvusi įkurta.“ Galėjo – pagal mus, gali – pagal Save. Mat tas galėjimas, kurį Dievas turėjo prieš atsirandant Romai, Dievo amžinybėje visada išlieka nekintamas ir nepraeinantis, todėl apie bet kokį daiktą galime sakyti, kad Dievas jį „galėjo“, ir lygiai taip pat galime sakyti, kad Dievas jį „gali“; nes Jo galėjimas, kuris Jam yra bendraamžis, visada yra fiksuotas ir nejudamas. Juk Dievo „galėjo būti“ yra tik pagal mus, o pas Jį patį nėra „galėjo būti“, bet visada yra nejudamas, pastovus ir nekintamas „gali“. Mat viską, ką Dievas galėjo, Jis neabejotinai ir gali, nes pas Jį, kaip nėra „būti“ ir „buvo“, bet amžinas „būti“, taip atitinkamai nėra „galėjo“ ir „gali“, bet visada nejudamas ir amžinas „gali“.
Juk kaip Jis nesako: „Aš esu, kuris buvau ir esu“, bet veikiau „Aš esu, kuris esu“, ir „Aš Esu atsiuntė mane pas jus“, taip be abejonės logiška, kad Jis sakytų ne: „Aš esu, kuris galėjau ir galiu“, bet „kuris nejudamai ir amžinai galiu“. Mat tas galėjimas, kuris buvo pas Dievą prieš amžius, tas yra ir šiandien, ir tas galėjimas, kuris Jam yra šiandien, buvo lygiai taip pat prieš amžius, ir fiksuotas bei nejudamas amžinai išlieka per visus amžius, kurie bus. Tad kaip Dievas galėjo prieš įvykstant dalykams padaryti, kad jie neįvyktų, taip lygiai Jis gali ir dabar padaryti, kad tai, kas įvyko, nebūtų buvę. Mat tas galėjimas, kurį Jis tada turėjo, nėra nei pasikeitęs, nei atimtas, bet kaip Jis pats visada yra tas, kas yra, taip ir Dievo galėjimas negali keistis. Juk Jis yra tas, kuris per pranašą sako: „Aš esu Dievas ir nesikeičiu.“ Ir Evangelijoje: „Prieš Abraomui gimstant, Aš Esu.“ Jis nesikeičia pagal mūsų būklę iš „bus“ į „yra“, ar iš „yra“ į „buvo“, bet visada yra tas pats, ir visada yra tai, kas yra.
Taigi, kaip Dievas visada yra vienas ir tas pats, taip pas Jį visada yra nenutrūkstamas ir nepraeinantis galėjimas viską. Ir kaip teisingai ir be jokio prieštaravimo sakome, kad Dievas dabar ir visada yra tai, kas buvo prieš amžius, taip lygiai teisingai sakome, kad Dievas dabar ir visada gali tai, ką galėjo prieš amžius. Tad jei Dievas visada gali viską, ką galėjo nuo pradžios, o Jis galėjo prieš daiktų sukūrimą padaryti, kad tai, kas dabar įvyko, jokiu būdu neįvyktų, vadinasi, Jis gali padaryti, kad tai nebūtų buvę. Jo galėjimas yra fiksuotas ir amžinas, kad viską, ką kada nors galėjo, visada galėtų, ir laiko įvairovė Jo amžinybėje neranda jokios vietos kaitai, bet kaip Jis yra tas pats, kas buvo pradžioje, taip Jis gali viską, ką galėjo prieš amžius.
Tad pateiktai diskusijai reikia dėti tašką. Jei viską galėti yra bendraamžis dalykas Dievui, Dievas galėjo padaryti, kad tai, kas įvyko, nebūtų įvykę. Bet viską galėti yra bendraamžis dalykas Dievui, vadinasi, Dievas gali padaryti, kad tai, kas įvyko, nebūtų įvykę. Tad reikia tvirtai ir tikinčiai teigti, kad Dievas, kaip vadinamas visagaliu, taip be jokios išimties tikrai gali viską – tiek tuose dalykuose, kurie įvyko, tiek tuose, kurie neįvyko. Kad Esteros žodžiai būtų padėti kaip neliečiamas antspaudas kūrinio pabaigoje: „Viešpatie, visagali Karaliau, tavo valdžioje yra viskas, ir nėra, kas galėtų pasipriešinti tavo valiai. Tu sukūrei dangų ir žemę, ir visa, kas yra dangaus skliaute, tu esi visų Viešpats, ir nėra, kas pasipriešintų tavo didybei.“
Visgi šis klausimas, nors ir tuščiai keliamas prieš Dievą, turi kitų slėptuvių, turi dar tamsių vingių ir užkaborių, kurių mes toliau smulkmeniškai nebetiriame, nes vengiame išpūsto tomo, kadangi sumanėme parašyti trumpą laišką. Ypač kai nusprendėme, kad šioje ginčo temoje mums niekas kitas nerūpi, tik tiesos įrodymais atremti mums primestą kaltinimą dėl Dievo negalėjimo.
Tačiau kol tai rašome, negalime tyloje sulaikyti to, kuo karščiau dega širdis, kad bent kibirkštis neišsprūstų. Taigi, kad kreipčiausi į jus visus bendrai, nenoriu, kad liktų nežinoma jums, garbingieji mano broliai, jog nuo to laiko, kai palikau jūsų šlovingojo vienuolyno slenkstį, nuolat turėjau jus prieš akis, spaudžiau jus prie intymiausių atsidavimo jausmų, ir, kad taip prisipažinčiau, man, grįžtančiam iš švenčiausios Kasino šventovės, nutiko tas pats, kas ir moteriai, kuri grįžo iš Šilo padangtės: mano veidas daugiau nebesikeitė įvairiai. Aš tikrai gyvenu su jumis, visada esu šalia jūsų. Kitaip, jei nesu su jumis todėl, kad nematau jūsų kūno akimis, tai ir pačios akys nėra galvoje, nes negali matyti galvos, arba pačios akys sau yra nesamos, nes nei kiekviena savęs, nei viena kitos nemato abipusiu žvilgsniu.
Palaiminti tie, kurie gyvena su jumis, palaiminti tie, kurie miršta tarp jūsų ir jūsų šventuose darbuose. Reikia tikėti su pamaldžiu tikėjimu, kad tos kopėčios, kurios kadaise matytos iškilusios į dangų nuo Kasino kalno, vis dar nuklotos apsiaustais ir spindinčios žibintais, kaip tada priėmė vadą, taip dabar perduoda į dangų iš paskos einančią kariuomenę, ir nuo jų šlovingo tako nenukrypsta jau mirusieji, kurių pėdomis sekė, kol gyveno šioje tremtyje. Tai yra ta intymaus karščio ugnis, kuri man negęstamai liepsnoja širdyje, tai nuolatinė kalba, kuri sukasi mano lūpose.
Tačiau tarp kitų dorybių žiedų, kuriuos radau tame pilname lauke, kurį palaimino Viešpats, prisipažįstu, man ne mažai patiko tai, kad ten neradau berniukų mokyklų, kurios dažnai susilpnina ir išblaško šventumo griežtumą; bet visi buvo arba seniai, su kuriais kilni Bažnyčia sėdės vartuose, arba džiūgaujantys jaunatvišku grožiu, kurie, be abejonės, kaip pranašų sūnūs, yra tinkami ieškoti Elijo dykumose, arba bent jau žydintys paauglystės žiedu, kurie pagal apaštalą Joną nugalėjo piktąjį.
Štai kas dabar atėjo į galvą, pasakysiu pono mano Petro paguodai, kuris kadaise buvo Kapujos pilietis, o dabar įrašytas į amžinojo Karaliaus kariuomenę.
Vienas penkerių metų berniukas, Ubaldo, kilmingiausio vyro, kuris su manimi gyvena atsiskyrėlio gyvenimą, sūnus, mano vienuolyne buvo tapęs vienuoliu. Kartą gūdžios nakties tyloje, broliams ilsintis, jis ar išėjo, ar buvo paimtas – nežinau. Bet kai kepėjas gulėjo kepykloje, laikinai pertraukęs miegą, norėjo užsidėti drabužį, kuris gulėjo šalia, kad apsisaugotų nuo šalčio. Ištiesęs ranką, jis rado šalia savęs miegantį berniuką. Staiga nustėręs ir labai išsigandęs, jis skubiai pašoka, uždega žiburį ir su neramiu smalsumu apėjęs visą namą, randa visus įėjimus uždarytus ir užrakintus. Rytui išaušus tarp brolių kilo nemenka nuostaba, kaip berniukas, kuris be jokios abejonės praėjusį vakarą jiems matant ilsėjosi savo lovoje, galėjo patekti į kepyklą pro uždarytas duris.
Apie apaštalus skaitoma, kai jie turėjo būti išvesti iš viešojo kalėjimo, kad atėjęs Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo duris ir išvedęs juos tarė: „Eikite ir stovėdami kalbėkite šventykloje liaudžiai visus šio gyvenimo žodžius.“ Apie Petrą vėlgi skaitoma, kad kai angelas jį vedė iš kalėjimo prie geležinių vartų, jie patys jiems atsivėrė. Apie Paulių taip pat, kad staiga kilo didelis žemės drebėjimas, taip, kad susvyravo kalėjimo pamatai, ir tuojau atsivėrė visos durys ir visų grandinės nukrito. Tačiau jei net angelai palaimintųjų apaštalų neišvesdavo iš sargybos, prieš tai neatidarę durų, labai nuostabu, kaip berniukas ar žmonių magijos menais, ar netyrųjų dvasių apgaulėmis galėjo patekti į iš visų pusių uždarytą namą neatidarytomis durimis. Mat pats berniukas, atidžiai klausinėjamas, pridūrė, kad kažkokie žmonės jį paėmę nuvedė į didelę puotą, kur matėsi visos valgių gėrybės, ir liepė jam valgyti. Jis taip pat pasakojo, kad nunešę jį iki pilies, kuri stūkso virš vienuolyno, užkėlė ant varpo, kuris kabo aukštai šalia bazilikos.
Tai aprašyti nusprendėme tam, kad kiekvienas iš mūsų, matydamas, jog net patys vaikai, kurie dar nemoka nusidėti, patiria piktojo priešo pinkles, ramiai pakeltų tai, ką pats kenčia. Su kokia kantrybe turi nešti piktojo priešo sukeliamus vargus nusidėjėliai, kai kartais jo klastas patiria ir patys nekaltieji? Tad tas brolis, apie kurį kalbame, raginu, tesidžiaugia savo vargais ir tetiki su pasitikėjimu, kad užgriuvusios pagundos kūju valomos jo sielos rūdys. Tai nėra, kaip pats velnias gąsdindamas vaizduoja, būsimojo pasmerkimo ženklas, bet veikiau amžinojo išganymo padidinimas.
Šventoji Dvasia, kuri yra amžinoji šviesa ir nuodėmių atleidimas, tegu jus visus apšviečia ir išriša, ir tenurodo jums nuolat mane prisiminti savo šventose maldose.