Žodis „humanizmas“ gimė iš lotyniško „humanus“ – tai, kas žmogiška, kas alsuoja orumu ir protu. Bendrai tariant, tai kelias, kur žmogus stovi pačiame viduryje: jo gebėjimas mąstyti, kurti, jausti ir tobulėti tampa pagrindiniu varikliu, o dieviškos ar antgamtinės jėgos lieka nuošalyje kaip nebūtinos. Žmogus čia – ne nuodėminga būtybė, laukianti išganymo iš aukščiau, o gyvas kūrėjas, kuris pats renkasi kelią per mokslą, etiką ir kūrybą. Viena juokinga detalė iš antikos: Ciceronas „humanitas“ vadino išsilavinimą, kuris paverčia žmogų ne barbaru, o kultūringa būtybe – tarsi graikų išmintį sumaišytų su romėnišku kietumu, kad išeitų tobulas pilietis. Viduramžiais bažnyčia užgožė tą ugnį, bet Renesanse ji vėl pliūptelėjo: Petrarka ropštėsi į kalnus ieškodamas senovės rankraščių, o Boccaccio juokėsi iš asketų, rašydamas apie žemiškas aistras – žmogus gali būti gražus, linksmas ir protingas šiame pasaulyje, ne laukdamas kito.
Švietimo amžiuje Voltaire’as ir Rousseau pavertė humanizmą ginklu prieš tironiją: žmogus – ne grandinėmis sukaustytas vergas, o savo likimo šeimininkas. Lietuvoje XIX a. pabaigoje tas balsas aidėjo per tautinį atbudimą – Simonas Daukantas kapstė praeities griuvėsius, kad primintų lietuviui jo vertę, o Vydūnas maišė žmoniškumą su kosminiu kvėpavimu, tarsi mes visi būtume gyvos visatos dalelės, jungiančios žemę su žvaigždėmis. XX amžiuje, po dviejų pasaulinių karų kraujo upių, humanizmas tapo skydu nuo diktatūrų: Sartre’as rašė, kad laisvė – ir prakeiksmas, ir brangenybė – esi priverstas kurti prasmę pats, nes dangus tyli.
Dabar pažiūrėkime į rūšis – jos srūva kaip upės į jūrą, kiekviena nešdama savo dumblą ir spindesį.
Sekuliarus humanizmas – dažniausias šiandienos veidas. Jis visiškai atsuka nugarą religijai kaip moralės šaltiniui, statydamas ant mokslo, proto ir žmogiškos etikos. Amsterdamo deklaracija 2002 metais nubrėžė ribas: tai gyvenimo būdas, kur žmogus pats atsako už laimę, teisingumą ir prasmę. Paul Kurtz, vienas pagrindinių šios krypties kūrėjų, vadino tai natūralistine pažiūra, žvelgiančia į kosmosą per teleskopus ir mikroskopus. Juokinga istorija iš JAV 1980-ųjų: konservatoriai bandė uždrausti sekuliarų humanizmą mokyklose, vadindami jį „religija“ – tarsi ateizmas būtų nauja bažnyčia, o jie patys – jos priešai.
Kosminis humanizmas, dažnai siejamas su Naujojo Amžiaus (New Age) judėjimu, verčia viską aukštyn kojom: viskas viena, viskas dieviška – grynas pantheizmas, kur žmogus keliauja link dieviškumo per meditacijas, auras ir reinkarnacijas. Evoliucija čia – ne Darwino grandinė, o dvasinis šuolis nuo vienaląsčio iki dievo savo viduje. David Spangler, vienas pagrindinių šios krypties veikėjų, mokė, kad mes visi dievai, tik užmiršę savo galią. Kritikai tai vadina eklektišku mistinių idėjų deriniu iš Rytų ir Vakarų, o šalininkai – vartais į aukštesnę sąmonę. Keista, kad kai kurie prideda kristalų energijas ar astrologiją – tarsi kosmosas būtų milžiniškas gyvas kūnas, o mes jo pulsas.
Kitos humanizmo kryptys išsidėsto plačiame idėjų lauke.
Renesanso humanizmas – visos pradžia, XIV–XVI amžiuose Italijoje: senovės tekstų medžioklė, žmogaus kūno ir proto šlovė mene, kaip Michelangelo Davidas stovi drąsiai nuogas. Pico della Mirandola savo „Apie žmogaus orumą“ pareiškė: žmogus gali pakilti iki angelų ar nusmukti iki žvėrių – viskas jo valioje.
Religinis humanizmas – bando tilti tarp tikėjimo ir proto: krikščioniškas variantas, kaip Erasmus ar Thomas More, mato žmogų Dievo kūriniu, bet leidžia jam laisvai mąstyti. Unitarijai dažnai taip save įvardija.
Transhumanizmas – ateities ugnis: žmogus tobulėja per technologijas – smegenų jungtys, nemirtingumas, postžmogiškoji era. Nick Bostrom nagrinėja superintelekto galimybes ir pavojus, bet lieka ištikimas žmogaus gerovei.
Dar marksistinis – išlaisvinimas nuo darbo susvetimėjimo per klasinę kovą; egzistencialistinis – laisvė kaip sunki našta; globalinis – rūpestis visa planeta, žmonijos vienybe ir ekologija.
O jei norime giliau – humanizmas sulaukia kritikos iš visų pusių. Posthumanistai sako, kad per daug antropocentrizmo: gyvūnai, gamta, net dirbtinis intelektas turi teises. Ekologinis humanizmas plečia ratą iki visos biosferos. Religiniai mąstytojai bara už tuščių pažadų: be Dievo žmogus lieka vienišas kosmose. Heideggeris vadino žmogų „pasaulio piemeniu“, bet Foucault juokėsi – „žmogus“ tėra nesena išradimo figūra, kuri greit išnyks kaip piešinys smėlyje. Vis dėlto humanizmas ir demokratija eina koja kojon: žmogaus teisės, švietimas, liberalios visuomenės – viskas iš tos pačios šaknies.
Žymiausi humanistai
1. Erasmus Roterdamietis (Erazmas Roterdamietis)
Vienas ryškiausių krikščioniškojo humanizmo atstovų. Jis tikėjo, kad tikėjimas turi būti grindžiamas protu, švelnumu ir moraline reforma, o ne baime ar prievarta. Jo darbai padėjo pamatus tiek Reformacijai, tiek moderniam religinio humanizmo supratimui.
2. Thomas More (Tomas Moras)
Katalikas humanistas, „Utopijos“ autorius. Jis tikėjo, kad visuomenė gali būti teisingesnė, jei remsis protu, bendru gėriu ir moraline atsakomybe. Moras siekė suderinti tikėjimą su socialine kritika.
3. Giovanni Pico della Mirandola (Džovanis Pikas dela Mirandola)
Renesanso mąstytojas, parašęs „Oraciją apie žmogaus orumą“. Jis teigė, kad žmogus turi dievišką laisvę kurti save — kilti iki angelų ar kristi iki žvėrių. Tai vienas pirmųjų filosofų, bandžiusių suderinti religiją, magiją, kabalą ir humanizmą.
4. Vydūnas (Vilhelmas Storosta)
Lietuvių filosofas, jungęs humanizmą su dvasine pasaulėžiūra. Jis matė žmogų kaip kosminės visumos dalį, siekiančią moralinio ir dvasinio tobulėjimo. Jo humanizmas buvo giliai persmelktas religinių ir etinių idėjų.
5. Albert Schweitzer (Albertas Šveiceris)
Teologas, misionierius ir filosofas, sukūręs „gyvybės pagarbos“ etiką. Jis laikė žmogų atsakingu už visą gyvą pasaulį, o tikėjimą — moralinės pareigos šaltiniu. Šveiceris yra vienas ryškiausių XX a. religinio humanizmo pavyzdžių.
6. Martin Buber (Martinas Buberis)
Žydų filosofas, žinomas dėl dialogo filosofijos „Aš–Tu“. Jis teigė, kad žmogaus orumas atsiskleidžia santykyje su kitu ir su Dievu. Buberis jungė judaizmą, egzistencializmą ir humanistinę etiką.
7. Paul Tillich (Paulius Tilichas)
Protestantų teologas, bandęs suderinti egzistencializmą ir krikščionybę. Jis teigė, kad tikėjimas yra „būties drąsa“, o žmogus turi ieškoti prasmės per kultūrą, meną ir filosofiją. Tilichas laikomas vienu iš moderniojo religinio humanizmo kūrėjų.
8. Rabindranath Tagore (Rabindranatas Tagorė)
Indų poetas, filosofas ir humanistas, jungęs hinduizmą, universalią meilę ir žmogaus orumo idėją. Jis tikėjo, kad Dievas gyvena žmogaus kūryboje, laisvėje ir moralėje. Tagorės humanizmas yra giliai dvasinis, bet ne dogmatiškas.
9. Simone Weil (Simona Veil)
Prancūzų mistikė ir filosofė, jungusi krikščionybę, platonizmą ir socialinį humanizmą. Ji teigė, kad tikras tikėjimas prasideda nuo atjautos ir savęs dovanojimo. Weil humanizmas yra asketiškas, bet labai gilus.
10. Reinhold Niebuhr (Reinholdas Nibūras)
Amerikiečių teologas, sukūręs „krikščioniškojo realizmo“ etiką. Jis pabrėžė žmogaus ribotumą, bet kartu tikėjo, kad moralinis veikimas yra būtinas. Nibūras jungė tikėjimą su socialiniu teisingumu ir politine atsakomybe.
Litaratūra apie humanizmą
1. Giovanni Pico della Mirandola – Oratio de hominis dignitate („Kalba apie žmogaus orumą“)
Renesanso humanizmo manifestas. Pico teigia, kad žmogus turi dievišką laisvę kurti save – kilti iki angelų ar kristi iki žvėrių. Tai vienas svarbiausių tekstų, jungiančių religiją ir humanistinę antropologiją.
2. Desiderius Erasmus – Enchiridion militis Christiani („Krikščionio kario vadovas“)
Erazmas čia formuoja krikščioniškojo humanizmo pagrindus: tikėjimas turi būti protingas, švelnus ir moralus. Jis kritikuoja tuščią religingumą ir ragina grįžti prie evangelinės etikos.
3. Thomas More – Utopia („Utopija“)
Krikščioniško humanizmo klasika. Moras vaizduoja visuomenę, kurioje protas, teisingumas ir bendras gėris yra svarbiau už valdžios savivalę. Tai socialinės kritikos ir moralinės vizijos derinys.
4. Vydūnas – Žmoniškumo ugdymas
Vienas svarbiausių lietuviškų humanizmo tekstų. Vydūnas jungia dvasinę filosofiją, religiją ir žmogaus tobulėjimo idėją, matydamas žmogų kaip kosminės visumos dalį.
5. Albert Schweitzer – Kultūra ir etika (Culture and Ethics)
Šveiceris čia išdėsto savo „gyvybės pagarbos“ etiką. Tai religinio humanizmo viršūnė, kur žmogaus moralė kyla iš pagarbos visai gyvybei, o tikėjimas tampa etinės atsakomybės šaltiniu.
6. Martin Buber – Ich und Du („Aš ir Tu“)
Vienas giliausių XX a. religinių-humanistinių tekstų. Buberis teigia, kad žmogaus orumas atsiskleidžia santykyje su kitu žmogumi ir su Dievu. Tai dialogo filosofijos pamatas.
7. Paul Tillich – The Courage to Be („Drąsa būti“)
Tilichas jungia egzistencializmą ir krikščionybę. Jis rašo, kad tikėjimas yra drąsa priimti savo ribotumą ir vis tiek kurti prasmę. Tai moderniojo religinio humanizmo klasika.
8. Rabindranath Tagore – Sadhana („Dvasinė praktika“)
Tagorė čia jungia hinduistinę mistiką, universalią meilę ir humanistinę etiką. Jis mato žmogų kaip kūrybingą, dvasingą būtybę, kurios tikslas – harmonija su savimi ir pasauliu.
9. Simone Weil – Gravity and Grace („Trauka ir malonė“)
Weil jungia krikščionybę, platonizmą ir socialinį jautrumą. Tai asketiškas, bet labai gilus humanizmo variantas, kuriame žmogaus orumas kyla iš atjautos ir savęs dovanojimo.
10. Reinhold Niebuhr – Moral Man and Immoral Society („Moralus žmogus ir amorali visuomenė“)
Niebuhr analizuoja žmogaus ribotumą ir visuomenės moralines įtampas. Tai krikščioniškojo realizmo ir religinio humanizmo sintezė, pabrėžianti atsakomybę ir socialinį teisingumą.