Žodis „eunuchas” kyla iš senosios graikų kalbos – „eunouchos”, kur „eu” reiškia „gerai” arba „saugiai”, o „nechein” – „laikyti” ar „saugoti”. Kartu tai skamba kaip „lovos saugotojas”, atskleisdamas pradinę eunuchų paskirtį: jie budėdavo prie valdovų miegamųjų, kad niekas nepažeistų haremo ramybės. Graikai perėmė terminą iš persų, kur eunuchai jau seniai tarnavo karaliams, o iš ten šaknys siekia dar giliau – į Mesopotamiją ir Egiptą, kur panašūs žodžiai žymėjo kastruotus tarnus. Įdomu, kad lotynų kalboje žodis evoliucionavo į „eunuchus”, o per viduramžius pateko į Europos kalbas, dažnai su neigiamu atspalviu – kaip kažkas nei vyras, nei moteris, bet visada paslaptingas ir nutolęs nuo paprastų žmonių gyvenimų. Viena mažai žinoma legenda iš Bizantijos kronikų teigia, kad pats žodis kilo iš mitinio eunucho, vardu Eunouchas, kuris saugojo dievų lovas Olimpe, bet tai greičiausiai vėlesnė fantazija, pridėta viduramžių pasakotojų.
Eunuchai – vyrai, kurie vaikystėje ar vėliau neteko sėklidžių, o kartais ir varpos, kad negalėtų turėti palikuonių. Procedūra būdavo žiauri: senovės Kinijoje berniukus panardindavo į karštą vandenį, paskui pjūdavo peiliu, o žaizdą gydydavo žolėmis, kad išgyventų tik stipriausi. Persijoje naudojo virves ir spaudimą, kad organai sunyktų be kraujo praliejimo. Daugelis mirdavo nuo infekcijų, bet išlikę tapdavo vertingi – bebarzdžiai, aukšto balso, dažnai aukštesni ir lieknesni, nes be testosterono kūnas keisdavosi. Ne visi eunuchai būdavo kastruojami prievarta: kai kurie patys rinkdavosi tai dėl religinių priežasčių, kaip Romos laikų Galli, kurie per ekstazės ritualus Kybelės deivės garbei patys save pjovė peiliais ir šokdavo krauju pasruvę gatvėmis, rinkdami aukas iš praeivių. Viena keista istorija iš Frigijos: jaunas Galli, vardu Atis, pagal mitą įsimylėjo deivę taip aistringai, kad kastravosi po kiparisu, o iš jo kraujo išaugo pirmosios granatos – simbolis vaisingumo, kurio jis atsisakė.
Ką eunuchai veikdavo? Daugiausia – tarnavo valdovams, nes jie negalėdavo kurti dinastijų ar pavydėti dėl moterų. Osmanų sultono hareme juodieji eunuchai iš Sudano prižiūrėdavo šimtus sugulovių: skaičiuodavo drabužius, ruošdavo vonias, net šnipinėdavo intrigas. Vyriausiasis eunuchas, Kızlar Ağası, turėdavo daugiau galios nei ministrai – vienas jų, Haci Salih Pasha, XVIII amžiuje sukaupė turtus, pastatydamas mečetes ir fontanus Stambule, o mirė turėdamas 500 vergų, nors pats buvo pagrobtas kaip vaikas. Kinijoje eunuchai valdydavo imperiją iš už užuolaidų: Zheng He, musulmonas iš Junano, kastruotas 10 metų, tapo admirolu Ming dinastijoje ir vadovavo septynioms ekspedicijoms su 300 laivų – plaukiojo iki Afrikos, veždamas žirafas imperatoriui, bet jo žemėlapiai vėliau sudeginti, bijant eunuchų įtakos. Kita istorija – eunuchas Cai Lun, II amžiuje išradęs popierių iš medžio žievės ir šilko atliekų, kad imperatorius galėtų rašyti slaptus įsakus; jis nusižudė po neteisingo kaltinimo, bet jo išradimas pakeitė pasaulį.
Bizantijoje eunuchai kildavo iki generolų: Narses, Justinianio laikais, su maža armija nugalėjo gotus Italijoje, atkovodamas Romą – jis keršijo generolui Belisarijui, pavydėjusiam jo proto, ir imperatorienė Teodora slapta jam padėjo, siųsdama auksą per eunuchų tinklą. Persijoje Bagoas nunuodijo du karalius ir valdė per marionetes, kol Aleksandras Didysis jį pats nužudė – legenda sako, kad Bagoas šoko prieš Aleksandrą taip viliojančiai, kad karalius jį pabučiavo viešai, šokiruodamas makedoniečius. Indijoje hijra, eunuchų bendruomenė, iki šiol laimina vestuves ir gimimus – senovėje jie tarnavo mogulų haremuose, bet ir šokdavo gatvėse, rinkdami monetas už prakeikimus ar palaiminimus; viena XIX amžiaus britų keliautojo užrašyta istorija pasakoja apie hijra, kuri per vieną naktį prakeikė visą kaimą už tai, kad nepaaukojo ryžių, ir kaimas tikrai patyrė sausrą – ar sutapimas, ar tikėjimas?
Religiniame kontekste eunuchai dažnai būdavo tiltu tarp žemiško ir dieviško. Biblijoje, Apaštalų darbų 8 skyriuje, Filipas krikštija Etiopijos eunuchą, kuris skaito Izaijo pranašystes apie kenčiantį tarną – eunuchas klausia: „Kas gi trukdo man būti pakrikštytam?”, ir Filipas atsako krikštu, rodydamas, kad Dievo karalystė atvira visiems, net tiems, kuriuos visuomenė atstumia. Senajame Testamente eunuchai minimi kaip nešvarūs šventyklai (Kunigų 21:20), bet Izaijas žada jiems amžiną vardą Dievo namuose (Izaijo 56:4-5), jei jie laikosi sabo. Pagoniškose religijose eunuchai aukodavosi deivėms: Romos Kybelės kulte jie rengdavosi moteriškais drabužiais, mušdavo būgnus per procesijas ir kastruodavosi pavasario šventėse, tikėdami, kad taip artėja prie dieviškos ekstazės. Viena Romos istorija iš Ovidijaus: eunuchas, įsimylėjęs deivę, kastravosi po ąžuolu, o jo kraujas pavirto violetinėmis gėlėmis – primenantis krikščionišką aukos temą.
Šiandien eunuchų tradicijos išliko hijra bendruomenėse Indijoje ir Pakistane, kur jie gyvena guru vadovaujami, šokdami per šventes ir užsidirbdami iš palaiminimų – valdžia neseniai pripažino juos trečiąja lytimi, bet diskriminacija tebėra. Kinijoje eunuchų era baigėsi 1912 metais, kai paskutinis eunuchas Sun Yaoting tarnavo Puyi, paskutiniam imperatoriui, ir mirė 1996-aisiais, pasakodamas istorijas apie rūmų intrigas. Eunuchai primena, kaip žmonės aukojasi dėl galios ar tikėjimo, keisdami kūną, kad pasiektų kažką didesnio. Jų gyvenimai – pilni paslapčių, keršto ir netikėtų pergalių, kaip tas Bagoas, kuris iš vergų tapo karalių žudiku, ar Zheng He, kurio laivai plaukiojo toliau nei Kolumbo. Galbūt jie moko, kad tikra jėga slypi ne kūne, o prote ir ištikimybėje.