„Vatikano meilės aferos: Bažnyčios istorijos studija“ (Originalas: „Love Affairs of the Vatican: A Study of Church History“, 1912) – tai 1912 m. istoriko ir publicisto Angelo S. Rappoport parašyta istorinė‑publicistinė knyga, kurioje nagrinėjami popiežių, kardinolų ir kitų aukštų dvasininkų asmeninio gyvenimo aspektai nuo ankstyvosios Bažnyčios iki Renesanso ir moderniųjų laikų. Autorius remiasi istoriniais šaltiniais, kronikomis, diplomatų laiškais, Renesanso metraštininkų liudijimais ir ankstyvųjų istorikų darbais, siekdamas parodyti, kad dvasininkų celibatas istorijoje nebuvo nuosekliai laikomas, o popiežių ir kardinolų meilės ryšiai dažnai turėjo politinių, socialinių ir kultūrinių pasekmių.
Knygoje aptariami garsiausi popiežių skandalai, ypač susiję su Borgia, Medici ir della Rovere dinastijomis, taip pat popiežių vaikai, meilužės, favoritai ir nepotizmo praktikos. Rappoport analizuoja, kaip asmeniniai ryšiai formavo Vatikano politiką, kaip meilės istorijos veikė diplomatinius sprendimus ir kaip Bažnyčios institucijos bandė slėpti ar pateisinti dvasininkų moralinius nukrypimus. Autorius pabrėžia, kad šie reiškiniai nėra atsitiktiniai, bet atspindi platesnį istorinį kontekstą, kuriame Bažnyčia buvo ne tik dvasinė, bet ir politinė galia.
Nors knyga parašyta populiariu, lengvai skaitomu stiliumi, ji remiasi realiais dokumentais ir istorine medžiaga, todėl išlieka reikšmingu šaltiniu tyrinėjant Bažnyčios istorijos socialinius ir moralinius aspektus. Rappoport darbas dažnai cituojamas XX a. antiklerikalinėje literatūroje, įskaitant Thomas E. Watson „Neišvengiamus celibato nusikaltimus“, kaip vienas iš autoritetingų istorinių šaltinių, atskleidžiančių dvasininkijos gyvenimo užkulisius.
Knygos struktūra ir teminis turinys
1. Introduction Celibato kilmė, ankstyvųjų popiežių šeimos, Bažnyčios moralės ir istorijos santykis.
2. The Wives of the Popes Ankstyvieji popiežiai, turėję žmonas; celibato atsiradimas kaip politinis, o ne teologinis sprendimas.
3. The Children of the Popes Popiežių palikuonys, jų vaidmuo Bažnyčios ir pasaulietinėje politikoje.
4. The Popes as Husbands and Lovers Popiežių meilės ryšiai, favoritės, jų įtaka sprendimams ir diplomatijai.
5. The Popes of the Renaissance Renesanso popiežių moralė, prabanga, politinės intrigos; Aleksandras VI, Sikstas IV, Julius II, Leonas X.
6. The Borgias Aleksandro VI šeima, Cezaris Borgia, Lukrecijos Borgia mitai ir realybė, šeimos įtaka Vatikano politikai.
7. The Medici Popes Medici popiežiai (Leonas X, Klemensas VII), jų šeimos ryšiai, politinės sąjungos ir skandalai.
8. The Nepotism of the Popes Popiežių favoritizmas, giminaičių protegavimas, šeimos klanų kūrimas kaip politinės galios mechanizmas.
9. The Private Life of the Popes in the Middle Ages Viduramžių popiežių moraliniai skandalai, šeimos, santykiai, metraštininkų liudijimai.
10. The Private Life of the Popes in the Renaissance Detalesnis Renesanso laikų moralinių skandalų tyrimas, rūmų prabanga, meilužės, politinės intrigos.
11. The Popes and Their Mistresses Popiežių meilužės, jų įtaka Vatikano gyvenimui ir politiniams sprendimams.
12. The Popes and Their Families Popiežių vaikai, giminaičiai, jų karjeros, titulai, vaidmuo Italijos politikoje.
13. The Decline of Papal Morality Moralinis nuosmukis, pasiekęs kulminaciją Renesanse, ir jo poveikis Bažnyčios autoritetui.
14. The Reformation and the Popes Kaip popiežių skandalai prisidėjo prie Reformacijos; Luterio kritikos kontekstas.
15. Conclusion Apibendrinimas: popiežių asmeninis gyvenimas kaip reikšmingas Bažnyčios istorijos veiksnys; celibato praktikos prieštaravimai realybei.
Citatų sąrašas iš knygos „Vatikano meilės aferos“
1. Apie moralinį nuosmukį ir kurtezanių įtaką (9 psl.):
„Šimtmečius Romos pontifikų istorija primena labiau ištvirkusius Atėnų ir pagoniškosios Romos laikus, o ne Betliejų ar Jeruzalę. Kurtezanės, garsios savo talentu, grožiu, intrigomis ir galantiškais meilės nuotykiais, valdė Bažnyčią ir disponavo tiara [popiežiaus karūna]. Jos iškeldavo ir nuversdavo pontifikus, įkalindavo ir žudydavo juos. […] Jų lovos tapo pjedestalais, nuo kurių jų meilužiai pakildavo į popiežiaus sostą. Visi šie popiežiai imitavo saracėnų, kuriems mokėjo duoklę, gyvenimo būdą, ir kaip tikri seralio herojai, šie krikščionijos vadai mirdavo nuo nuodų ar pasmaugimo. Jie darė kvailystes, vertas Rytų despotų, ir varžėsi savo ištvirkavimais su pagoniškosios Romos imperatoriais. Popiežius Jonas XXII įšventindavo kunigus tvarte ir prisiekdavo Bachu bei Venera.“
2. Apie moterų galią Vatikane:
„Tos liūdnai pagarsėjusios prostitutės valdė Romą, o jų statytiniai ir meilužiai sėdėjo Šv. Petro soste.“
3. Apie Romos būklę:
„Roma yra nešvarus medžiotojo Nimrodo miestas: pamaldumas ir religija pabėgo iš jos sienų. Deja! Pontifikas, arba greičiau šio bjauraus Babilono miesto Karalius, trypia po kojomis Evangelijos šventumą ir Kristaus moralę.“
4. Apie palyginimą su biblinėmis nuodėmėmis:
„Šventasis miestas tapo gėdos vieta, kurios ištvirkimas pranoksta net Sodomos ir Gomoros.“
5. Popiežiaus Pijaus II (Enea Silvio Piccolomini) asmeninis prisipažinimas:
„Tas, kuris nėra pajutęs meilės ugnies, yra arba akmuo, arba žvėris. Kas gi, būdamas trisdešimties, nėra padaręs nusikaltimo dėl meilės? Daugelį moterų aš merginau ir mylėjau: ir vos tik jas užvaldydavau, prisipildydavau pasibjaurėjimo jomis.“
6. Apie viešą paslaptį:
„Žmonės puikiai žino viską, ką žinau aš pats.“
7. Apie nusikaltimus prieš šeimas:
„Aš nekalbėsiu apie prievartavimą, išžaginimą, svetimavimą ir kraujomaišą. Pontifiko dvare tai smulkmenos. Aš nepasakosiu, kad vyrai, kurių žmonos buvo pagrobtos, yra verčiami tylėti ir eiti į tremtį. […] Aš neapsistosiu ties žiauriu įžeidimu, kuriuo įžeisti vyrai yra verčiami priimti į savo namus savo žmonas, kurios buvo paverstos prostitutėmis, ypač kai jos nešioja savo įsčiose nusikalstamos meilės vaisių.“
8. Apie prievartą (kontekste apie popiežiaus veiksmus prieš nepilnametę, 154 psl.):
„Jis griebėsi jėgos.“
9. Liudininko pasakojimas apie Vatikano atmosferą:
„Čia rasite baisųjį Nimrodą, Semiramidę, ginkluotą… Skandalingą gėdingiausių meilės nuotykių paminklą. Sumaištis, tamsa ir siaubas, yda ir nusikaltimas gyvena šiose valdose. Aš jums aprašau tik tai, ką mačiau savo akimis. Į būsimojo gyvenimo viltį žiūrima kaip į tuščią iliuziją – į tai, kas pasakojama apie pragarą, kaip į paprastą pasaką. […] Meilė tiesai laikoma ekscentriškumu; skaistybė – perdėtu kuklumu. Ištvirkimas laikomas sielos platumu, tuo tarpu prostitucija čia veda į šlovę ir prestižą. Kuo daugiau ydos žmogus sukaupia, tuo didesnė šlovė. Dorybė laikoma juokinga.“
10. Apie uždarymą vienuolynuose:
„Šventojo kalėjimo vartai amžiams uždaryti kaliniams: jėga ir gėda laukia jų, kur tik jie bėgtų.“
Knyga kritikuojama kaip sensacinga, kai kurie istorikai laiko ją šališka Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Šiuolaikiniai mokslininkai, kaip Eamon Duffy savo „Saints and Sinners“, siūlo subalansuotesnį požiūrį – pripažįsta kai kurių popiežių asmeninius trūkumus, tačiau teigia, kad knygos teiginiai gali būti perdėti dėl efekto. Tai XX a. pradžios publicistinės rašymo produktas, maišantis istoriją su skandalais.
Išleista Londone leidykloje Stanley Paul & Co., antrojo leidimo apimtis apie 336 puslapius su iliustracijomis. 1995 m. perleista Barnes & Noble, tačiau pilni skaitmeniniai variantai internete nerandami – tikėtina dėl kontroversiško turinio ir amžiaus.