Kas yra meilės simfonija?

Sąvoka „meilės simfonija“ nėra tik literatūrinė puošmena – tai gilus filosofinis ir religinis junginys, kurio šaknys siekia pačias seniausias dvasines tradicijas. Norint suprasti jos esmę, reikia išskaidyti abu dėmenis: ką reiškia būti „simfonijoje“ ir kokia „meilė“ čia skamba.

Žodis simfonija kyla iš senovės graikų symphōnia (συμφωνία), kuris tiesiogiai reiškia „bendrą skambesį“ arba „sutarimą“. Lotynų kalboje symphonia tapo harmonijos, vientisumo ir sielų bendrystės sinonimu. Tačiau religiniame kontekste šis muzikinis terminas įgauna gyvybę tik per antrąjį narį – meilę.

Krikščioniškoji mintis lotyniškai skiria kelias meilės formas:

• Caritas (Agapė): Tai nesavanaudiška, pasiaukojanti meilė, kurią Dievas jaučia žmogui ir kurią žmogus kviečiamas skleisti kitiems. Tai simfonijos „pagrindinė tema“.
• Amor (Eros): Veržimasis, ilgesys, sielos troškimas susijungti su tuo, kas gražu ir gera. Tai simfonijos „dinamika“ ir „energija“.

Sujungus šias sąvokas, gauname Symphonia Caritatis – Meilės/Gailestingumo simfoniją. Kitomis kalbomis ši frazė skamba ne mažiau pakylėtai: itališkai – Sinfonia d’amore, prancūziškai – Symphonie de l’amour, angliškai – Symphony of Love. Visur pabrėžiama, kad tai ne viena nata, o sudėtingas, daugiabalsis dvasios audinys.

Meilė kaip dangiškasis orkestras

Religinėje perspektyvoje Dievas matomas kaip didysis Kompozitorius ir Dirigentas. Šv. Augustinas ir vėlesni mistikai teigė, kad visa kūrinija yra tarsi milžiniškas orkestras. Kiekvienas žmogus, kiekviena būtybė yra unikalus instrumentas. Meilės simfonija įvyksta tada, kai žmogus išmoksta „negroti pro šalį“ – tai yra, kai jo asmeninė valia sutampa su Dievo valia.

Krikščioniškoje simbolikoje meilės simfonija dažnai siejama su 1 Korintiečiams 13 skyriumi („Giesmė meilei“). Paulius rašo, kad be meilės net ir gražiausi žodžiai yra tik „skambantis varis ar žvangantys kimbalai“. Be meilės simfonija tampa tik triukšmu. Tikra meilė (Caritas) sujungia skirtingus, kartais net konfliktuojančius gyvenimo elementus į harmoningą visumą, kurią priima dangus.

Muzikiniai kūriniai: Meilės simfonija garsuose

Muzikos istorijoje meilė visada buvo pagrindinis variklis, tačiau kai kurie kūriniai tiesiogiai įkūnija „meilės simfonijos“ idėją:

• Gustavas Mahleris, 5-oji simfonija (Adagietto): Ši dalis laikoma viena gražiausių meilės deklaracijų muzikos istorijoje. Mahleris ją parašė kaip meilės laišką savo būsimai žmonai Almai. Religine prasme tai primena tylią, bet galingą sielos maldą, kurioje žodžiai nebereikalingi.
• Johanas Sebastianas Bachas: Nors jis neturėjo kūrinio tokiu pavadinimu, visa jo polifoninė muzika yra „Meilės simfonija Dievui“. Polifonijoje kelios melodijos skamba vienu metu, viena kitai netrukdydamos, bet viena kitą papildydamos – tai idealus krikščioniškos bendruomenės pavyzdys.
• Ludwigas van Beethovenas, 9-oji simfonija (Odė džiaugsmui): Čia džiaugsmas kyla iš meilės visai žmonijai ir Kūrėjui. Tai galingas simfoninis choras, skelbiantis, kad „visi žmonės broliais tampa“ po meilės sparnais.

Šiuolaikinėje sakralinėje muzikoje terminas Love Symphony dažnai vartojamas apibūdinti meditacinius kūrinius, kurie padeda tikinčiajam pajusti vidinę ramybę ir vienybę su Visata.

Simfonija kaip kasdienybės menas

Praktiniu požiūriu ši metafora mus moko, kad meilė yra darbas. Kaip orkestras negali pasiekti tobulos dermės be repeticijų, taip ir meilės simfonija mūsų kasdienybėje reikalauja kantrybės ir „derinimo“. Tai gebėjimas išklausyti kitą, suprasti, kada reikia leisti skambėti kito solo partijai, o kada įstoti su paramos akordu.

Gyvenimo iššūkiai ir kančia yra tarsi muzikiniai disonansai. Religiniame kontekste jie nėra klaidos – tai elementai, suteikiantys kūriniui gylio ir vertės, jei tik galiausiai sugrįžtama į pagrindinę, dieviškos meilės temą.