Senovės egiptiečiai skarabėją laikė vienu svarbiausių ir švenčiausių simbolių. Tai buvo mėšlo vabalas (Scarabaeus sacer), kuris ridena rutulį su kiaušiniais – veiksmas, primenantis saulės dievą Chepri (Khepri), kas rytą ridenantį saulės diską per dangų. Šis vabalas įkūnijo atgimimą, apsaugą ir amžinybę, todėl jį naudojo kaip amuletus, kapų dovanas ir širdies skydelius mumijoms. Skarabėjai buvo raižomi iš įvairių medžiagų – akmens, fajanso, aukso – ir dažnai nešiojami kaip papuošalai ar dedami prie mirusiojo krūtinės, kad apsaugotų širdį nuo teismo Duato pasaulyje.

Pavadinimų variantai rodo, kaip šis simbolis buvo suprantamas skirtingose kalbose ir kontekstuose.

Lietuviškai: skarabėjas, šventas skarabėjas, mėšlo vabalas (biologinis pavadinimas).
Senovės egiptietiškai: ḫprj (Chepri, „Tas, kuris tampa“ arba „Tas, kuris atgimsta“), ḫpr (veiksmažodis „taptis“, „atsirasti“, „atgimti“), ḫprr (vabalas, ištariamas „cheperer“), ḫprw (forma, reiškianti atgimimą ar transformaciją).
Angliškai: scarab, sacred scarab, scarab beetle, dung beetle (biologinis).

Senovės egiptiečiai skarabėją siejo su saulės ciklu. Chepri – ryto saulės forma – vaizduojamas kaip žmogus su vabalo galva, ridenantis saulės rutulį. Šis vaizdinys kilo iš stebėjimo: vabalas ridena mėšlo rutulį, į kurį įdeda kiaušinius, o iš jų išsiritę jaunikliai atrodo kaip atgimę iš nieko. Taip ir saulė kas rytą „atsiranda“ iš tamsos. Skarabėjas tapo atgimimo ir savikūros simboliu – vabalas pats save „sukuria“ iš savo rutulio.

Mitologijoje Chepri dažnai minimas kartu su kitomis saulės formomis: vidurdienio – Re (Ra), vakaro – Atum. Kartu jie sudaro trisadienį ciklą, o skarabėjas – ryto aspektą. Piramidžių tekstuose (Senovė karalystė) ir vėlesniuose Karstų tekstuose skarabėjas minimas kaip apsauga nuo chaoso. Mirusiųjų knygoje (Naujoji karalystė) širdies skydelis su skarabėju (širdies sverimo scenoje) užrašomas prašymu: „Mano širdie, mano motina, mano širdie, mano motina, mano širdie, kuri mane lydėjo žemėje, liudyk už mane prieš Osirį, kad nebūčiau atmestas“.

Skarabėjai buvo plačiai naudojami kaip amuletai. Mažieji – iš fajanso ar akmens – nešiojami ant kaklo ar rankų, didesni – kaip antspaudai ar votyvai šventyklose. Ypač populiarūs buvo skarabėjai su hieroglifais, pavyzdžiui, „Nefer“ (geras) ar „Ankh“ (gyvenimas). Naujojoje karalystėje (apie 1550–1070 m. pr. Kr.) faraonai, tokie kaip Amenhotepas III, gamino didelius komemoracinius skarabėjus su įrašais apie santuokas ar medžiokles. Vienas garsiausių – su Amenhotepo III ir karalienės Tijos vardais – rastas įvairiuose kapuose.

Kapuose skarabėjai dažniausiai būdavo dedami prie krūtinės, kaip širdies skydeliai (širdies amuletai). Širdis laikyta sielos sėdyne, o skarabėjas apsaugodavo ją nuo neigiamo liudijimo teisme. Mumijų širdies skydeliai dažnai raižyti iš žalio akmens (širdies akmuo) su Chepri vaizdu ir burtažodžiu iš Mirusiųjų knygos 30 skyriaus.

Skarabėjas paplito už Egipto ribų. Graikai ir romėnai jį perėmė kaip atgimimo simbolį, o vėliau – krikščionybės laikais – jis buvo siejamas su prisikėlimu. Šiandien skarabėjas – vienas labiausiai atpažįstamų senovės Egipto simbolių, randamas muziejuose nuo Kairio iki Britų muziejaus.

Kur minimas skarabėjas?

1. Piramidžių tekstai (apie 2400–2200 m. pr. Kr.)
Čia skarabėjas minimas kaip Chepris (Ḫprj) – rytinės saulės dievas, „tas, kuris tampa“.
Citata (PT 262):
„Karalius atgimsta kaip Chepris, kylantis iš horizonto.“
skarabėjas čia reiškia karaliaus atgimimą kaip rytinės saulės dievo.

Citata (PT 506):
„Aš esu Chepris ryte, aš tampu savimi kiekvieną dieną.“
Pastaba: pabrėžiama kasdienė savikūra ir nuolatinis atsinaujinimas.

2. Sargybinių tekstai (Coffin Texts, apie 2100–1800 m. pr. Kr.)
Čia skarabėjas jau aiškiai įvardijamas kaip saulės gimdytojas.
Citata (CT 335):
„Aš esu Chepris, kuris pats save sukūrė.“
skarabėjas simbolizuoja dievą, kuris pats save sukuria iš nieko.

Citata (CT 148):
„Aš esu skarabėjas, kylantis iš žemės, atgimstantis iš tamsos.“
skarabėjas čia – atgimimo iš tamsos ir pomirtinio prisikėlimo ženklas.

3. Mirusiųjų knyga (apie 1550–50 m. pr. Kr.)
Skarabėjas čia tampa širdies amuletu, dedamu ant mumijos.
Citata (Mirusiųjų knyga, 30B):
„Mano širdie, nekalbėk prieš mane teisme. Aš esu Chepris, kasdien tampantis savimi.“
skarabėjas saugo širdį teisme ir suteikia atgimimo galią.

4. Amduat („Tai, kas yra Duate“) Vienas svarbiausių pomirtinių tekstų, kuriame skarabėjas simbolizuoja saulės atgimimą 12-oje valandoje.
Citata (Amduat, 12 valanda):
„Skarabėjas iškelia saulės diską iš tamsos.“
skarabėjas čia – saulės prisikėlimo iš požemio jėga.

5. Litanija Rė (Litanies of Re)
Čia skarabėjas yra viena iš 75 Rė formų.
Citata:
„Sveikas, Chepri, kuris atgimsti kiekvieną rytą.“
Pastaba: skarabėjas įvardijamas kaip rytinis Rė aspektas.

6. Širdies skarabėjų užrašai (Naujoji karalystė)
Tai trumpi tekstai ant amuletų.
Citata (tipinis užrašas):
„Aš esu Chepris, kuris atgimsta. Mano širdis yra su manimi.“
skarabėjus saugo širdį ir laiduoja atgimimą pomirtiniame pasaulyje.

7. Maginiai papirusai (pvz., Papyrus Harris, Papyrus Bremner-Rhind)
Čia skarabėjas minimas kaip apsaugos simbolis.
Citata (Bremner-Rhind):
„Chepris, kuris iškelia šviesą iš tamsos, tegu apsaugo mane.“
skarabėjas čia – apsaugos ir šviesos nešėjas.

8. Graikų maginiai papirusai (PGM IV, helenistinis Egiptas, II–IV a.)
Čia skarabėjas minimas kaip saulės dievo forma ritualiniuose užkalbėjimuose.
Citata (PGM IV):
„Aš šaukiu tave, Chepri, skarabėjau, kuris pakeli saulę iš tamsos.“
skarabėjas naudojamas kaip saulės pakėlimo ir maginės galios simbolis.

9. Vėlyvieji Egipto šventyklų tekstai (Dendera, Edfu, I a. pr. Kr. – II a. po Kr.)
Skarabėjas čia vaizduojamas kaip saulės disko gimdytojas.
Citata (Dendera, stelos užrašas):
„Skarabėjas gimdo saulę savo širdyje, ir šviesa kyla iš jo.“
skarabėjas čia – kosminis saulės gimdytojas.

10. Širdies skarabėjaus formulė iš vėlyvųjų kapų (XXI–XXII dinastija)
Tai išplėstinė širdies skarabėjaus versija.
Citata:
„Aš esu skarabėjas, kuris atgimsta iš savęs; mano širdis yra tyra, mano kelias atviras.“
skarabėjas simbolizuoja savikūrą, tyrumą ir atvirą kelią į amžinybę.