„Vartų knyga“ (angl. „Book of Gates“, kartais vadinama „Gates Book“) – vienas iš trijų svarbiausių Naujosios Karalystės (maždaug 1550–1070 m. pr. Kr.) pomirtinio pasaulio tekstų Senovės Egipte, greta „Amduat“ ir „Urvų knygos“ (Book of Caverns). Šis tekstas pirmą kartą pasirodo Seti I karališkajame kape Karalių slėnyje, o vėliau randamas Ramzio I, Ramzio II, Ramzio IV ir kitų faraonų laidojimo vietose, taip pat kai kuriuose privačiuose kapuose ir papirusuose.
Skirtingai nuo „Amduat“, kuris labiau koncentruojasi į saulės dievo Rė kelionę per požemį kaip kosminį ciklą, „Vartų knyga“ akcentuoja moralinį ir teologinį matmenį – sielos teismą ir teisingumo principą.
Tekstas aprašo Rė kasnaktinę kelionę per požemio pasaulį (Duatą) 12 valandų trukmės naktį. Kiekvieną valandą Rė valtimi priplaukia prie naujų vartų, kuriuos saugo sargybiniai – gyvatės-deivės, demonai ar dievai su kardais. Vartų pavadinimai ir sargų vardai yra paslaptis, kurią mirusysis turi žinoti, kad galėtų praeiti. Jei vardai ištariami teisingai, vartai atsidaro, o mirusysis gauna leidimą tęsti kelionę.
Kiekviena valanda turi savo temą:
- Pirmose valandose Rė praeina pro šviesos ir tamsos ribą, susitinka su dievais, kurie jį sveikina.
- Vidurinėse valandose matome Osirio palaikų apsaugą ir teismo pradžią.
- Paskutinėse valandose vyksta teismo scena, kur Osiris ir dievai vertina mirusiojo teisumą, tačiau čia nėra širdies pasvėrimo ritualo, žinomo iš „Mirties knygos“.
Po teismo Rė pasiekia aušrą, vėl iškyla į dangų kaip saulė, o mirusiojo siela (ba) gali prisijungti prie jo arba likti Osirio karalystėje.
Tekstas vaizduojamas ant kapų sienų kaip ilga horizontalinė juosta: Rė valtė, vartai su sargais, 12 skyrių, kiekvienas su hieroglifais ir spalvotomis figūromis. Vienas keistas faktas: Seti I kape vartų sargai vaizduojami su kardais ir liepsnojančiomis akimis – tarsi jie būtų pasirengę sunaikinti bet kokį neteisingą mirusįjį. Taip pat yra scena, kur Rė ir Osiris apkabina vienas kitą, simbolizuodami saulės ir požemio susijungimą – tai retas vaizdas, rodantis, kad faraonas taps abiejų dievų dalimi.
„Vartų knyga“ parodo Naujosios Karalystės teologinį posūkį: pomirtinis gyvenimas priklauso ne tik nuo ritualų, bet ir nuo moralės. Tai buvo Egipto atsakymas į klausimą „ką daryti, kad po mirties nebūčiau sunaikintas?“ – išmokti vardus, gyventi pagal Ma’at (tiesą ir teisingumą) ir tikėtis Osirio gailestingumo.
Vienas neįprastas epizodas iš archeologijos: kai Howardas Carteris 1922 m. rado Tutanchamono kapą, jame „Vartų knyga“ nebuvo, bet sarkofage rasta auksinė šventovė su „Dangaus karvės knygos“ tekstu – tarsi Tutanchamonas pasirinko kitą kelionės versiją. Vis dėlto „Vartų knyga“ lieka lvienas iš svarbiausių moralinio vertinimo tekstų.
Požemio knygos
Tai tekstai, aprašantys Ra kelionę per požeminį pasaulį — Duatą. Juose vaizduojamos nakties valandos, vartai, sargybiniai, bausmių vietos, regeneracijos procesai ir Osirio vaidmuo. Šie tekstai buvo skirti faraonams ir tapo pagrindiniu Naujosios Karalystės kapų dekoravimo kanonu.
- Saulės dievo Litanija (Litany of Re). Dažnai laikoma įžanga į požemio kelionę. Tai himnų ir vardų rinkinys, išvardijantis Rė pavidalus ir galias. Tekstas skirtas maginei apsaugai ir faraono tapatinimui su Rė. Ji nėra Požemio knygų ciklo dalis, bet dažnai įtraukiama į tą patį ikonografinį rinkinį.
- Amduatas (Book of Amduat). Kosmologinis tekstas, vaizduojantis Ra kelionę per 12 nakties valandų. Akcentuojama regeneracija, atgimimas ir kosminis ciklas, be aiškaus moralinio teismo.
- Vartų knyga (Book of Gates). Tekstas, kuriame ryškiausiai atsiskleidžia teisingumo, atpildo ir moralinio vertinimo principai. Dievas Ra pereina 12 vartų, įveikia sargus ir galiausiai susijungia su Osiriu. Svarbi faraono ideologijai.
- Urvų knyga (Book of Caverns). Topografinis požemio aprašymas, suskirstytas į šešis skyrius. Daug dėmesio skiriama dievų grupėms, bausmių vietoms ir Osirio vaidmeniui požemio gelmėse.
- Žemės knyga (Book of the Earth). Vaizduoja požemio gelmes kaip vietą, kur Ra susijungia su Osiriu. Akcentuojama regeneracija, ugnies ežerai, požemio dievai ir kosminio atsinaujinimo misterija.
Vartų knyga
Trumpa, rekonstruota santrauka, pritaikyta skaitytojui suprasti esmę, o ne pilnas originalus tekstas iš kapų sienų. Tikroji knyga yra ilgas hieroglifų rinkinys su šimtais scenų, vardų, burtažodžių ir dievų dialogų, užrašytas Seti I sarkofage ar Ramzio kapuose – dažnai tūkstančius eilučių, su pasikartojančiomis litanijomis, kurios skambėdavo kaip magiški užkeikimai faraonui.
Pirmoji valanda
Saulės dievas Rė įžengia į Vakarų horizontą.
Jį pasitinka „Vakarų dievai“, mirusiųjų minios.
Jie sako jam:
„Ateik ramybėje, valdove, kuris apšvieti tamsą.“
Rė atsako:
„Aš atėjau į jūsų žemę, kad jus atgaivinčiau.“
Priekyje stovi du sargai – vienas su avino galva, kitas su šakalo galva.
Jie baudžia nedorėlius ir saugo teisiuosius.
Pirmoji valanda yra pereinamoji zona tarp gyvųjų pasaulio ir tikrojo Duato. Tai tarsi „prieangis“. Čia mirusieji dar nėra teisiami, bet jau susiduria su dieviškomis jėgomis. Rė įžengia į naktį kaip valdovas, kurį pripažįsta visi mirusieji.
Antroji valanda
Viršutiniame registre – palaimintieji, sekę Maat.
Apatiniame – priešai, kuriuos Atumas bara ir naikina.
Rė sako vartų sargams:
„Atverkite man kelius, aš esu tas, kuris ateina su Maat.“
Sargai atsako:
„Įeik, pažįstantis mūsų vardus.“
Čia pirmą kartą atsiranda vartų teologija: norint pereiti, reikia žinoti sargų vardus. Tai maginis principas – vardas suteikia valdžią. Palaimintieji ir prakeiktieji aiškiai atskiriami.
Trečioji valanda
Mumijos pabunda savo šventyklose.
Ugnies ežeras baudžia nedorėlius, bet palaimintiesiems teikia šviesą.
Rė keliauja „Žemės valtimi“.
Priekyje pasirodo Apopas, chaoso gyvatė.
Rė sako:
„Aš esu tas, kuris nugalėjo tamsą.“
Trečioji valanda yra prisikėlimo valanda. Mirusieji pradeda atgyti, bet tik tie, kurie verti. Ugnis čia dviprasmiška – ji naikina blogį, bet maitina geruosius. Apopas pirmą kartą pasirodo kaip grėsmė.
Ketvirtoji valanda
Dvi šventosios versmės: Gyvybės ežeras ir Uraėjų ežeras.
Mirusieji atgaivinami Rė žodžiu.
Laiko gyvatė, susukta į dvylika vijų, žymi nakties valandas.
Tai kosminio laiko valanda. Gyvatė, susukta į dvylika dalių, yra nakties struktūra. Rė žodis čia veikia kaip kūrimo ir atgaivinimo galia – Egipto teologijoje žodis yra veiksmingas.
Penktoji valanda
Dievai matuoja laukus – mirusiesiems skiriama vieta ir laikas.
Keturi žmonijos tipai (egiptiečiai, azijatai, nubai, libiai) gauna amžiną buveinę.
Apopas vėl puola, bet yra surišamas.
Tai pasaulio tvarkos valanda. Visi žmonės, nepriklausomai nuo kilmės, turi vietą pomirtiniame pasaulyje. Tai labai svarbus universalistinis momentas. Apopas čia simbolizuoja chaoso grįžimą, bet jis dar kartą sutramdomas.
Šeštoji valanda
Tai nakties vidurys.
Rė susijungia su savo kūnu – įvyksta atgimimo misterija.
Nematomos rankos neša Rė kūną.
Mirusieji guli ant gyvatės formos lovos, laukdami atgimimo.
Šeštoji valanda yra centrinė misterija – Rė miršta ir atgimsta. Tai Egipto religijos šerdis: mirtis yra transformacija, o ne pabaiga. Gyvatė čia yra regeneracijos simbolis.
Septintoji valanda
Priešai pririšti prie „Geb stulpų“.
Demonai juos naikina.
Palaimintieji renka derlių ir gauna Maat plunksnas – teisingumo ženklą.
Tai teismo ir atlygio valanda. Maat plunksna reiškia, kad mirusysis buvo teisingas ir gali tęsti kelionę. Priešai sunaikinami – tai moralinis kosmoso apsivalymas.
Aštuntoji valanda
Laiko virvė vyniojasi toliau.
Rė įsako „Vakarų valdovams“ maitinti palaimintuosius ir bausti priešus.
Mumijos apsiverčia ant savo neštuvų – ženklas, kad jos prisikels.
Aštuntoji valanda yra laiko ir atgimimo valanda. Apsivertimas ant neštuvų Egipte reiškia, kad siela pradeda judėti – tai pirmasis prisikėlimo ženklas.
Devintoji valanda
Vandenų stačiakampyje plūduriuoja nuskendę mirusieji.
Jie kvėpuoja ir bus atgaivinti.
Apatiniame registre – priešai, deginami „Ugnies gyvatės“.
Tai Nun vandenų valanda – pirminio chaoso, iš kurio kyla gyvybė. Nuskendę mirusieji čia nėra prakeikti – jie atgaivinami. Tai labai senas Egipto motyvas: vanduo = atgimimas.
Dešimtoji valanda
Didžioji kova su Apopu.
Keturiolika dievų laiko magiškus tinklus virš gyvatės.
Rė pasirodo kaip grifonas ir kaip sakalas.
Tai kosminė kova. Apopas čia yra visiško chaoso įsikūnijimas. Rė transformuojasi į kelias formas – tai rodo jo galią ir dievišką daugialypiškumą.
Vienuoliktoji valanda
Apopas surištas ir bejėgis.
Didžioji ranka iš požemio laiko jo virves.
Rė veidas pasirodo valtyje – artėja aušra.
Vienuoliktoji valanda yra pergalės valanda. Apopas neutralizuotas, o Rė jau ruošiasi atgimti. Tai paskutinė tamsos fazė prieš šviesą.
Dvyliktoji valanda
Rė pasiekia paskutinius vartus – „Paslapties įėjimą“.
Dievai neša šviesą, žvaigždės skelbia jo atėjimą.
Apopas guli surištas prieš vartus.
Keturi babuino dievai džiūgauja.
Rė atgimsta kaip skarabėjas, iškylantis iš Nun vandenų.
Nut jį praryja ir pagimdo naują dieną.
Dvyliktoji valanda yra prisikėlimo valanda. Rė tampa skarabėjumi – Khepri, ryto saule. Nut jį „praryja“ ir „pagimdo“ – tai kosminis ciklas. Mirtis baigiasi, prasideda nauja diena.