Pjeras Beilis (1647–1706) – vienas įtakingiausių XVII amžiaus pabaigos ir XVIII amžiaus pradžios Europos mąstytojų. Jo „Istorinis ir kritinis žodynas“ (1697 m., pirmasis leidimas; vėliau dar papildytas 1702 m.) laikomas vienu svarbiausių Apšvietos epochos veikalų. Tai ne tradicinis enciklopedinis žodynas, o milžiniškas, beveik 3000 puslapių apimties kūrinys, sudarytas iš maždaug 2000 straipsnių, daugiausia biografinių, bet persmelktų gilių filosofinių, religinių ir moralinių apmąstymų.
Originalus pavadinimas: Dictionnaire historique et critique
Lietuviškas pavadinimas: Istorinis ir kritinis žodynas (dažnai vadinamas „Indėliu į filosofijos ir žmonijos istoriją“ arba „Istoriniu ir kritiniu žodynu apie visus“ – tai nėra oficialus lietuviškas pavadinimas, bet taip jis kartais apibūdinamas lietuvių kalba)
Beilis rašė šį veikalą tremtyje, Roterdame, po to, kai 1685 m. Liudvikas XIV atšaukė Nanto ediktą ir pradėjo persekioti hugenotus. Pats Beilis, kilęs iš hugenotų šeimos, buvo atsivertęs į katalikybę, vėliau vėl grįžęs prie protestantizmo, o galiausiai tapęs skeptiku ir tolerancijos šalininku. „Žodynas“ parašytas būtent todėl, kad autorius norėjo parodyti, kaip lengvai religinė fanatizmas ir dogmatizmas veda prie neteisybės ir smurto. Beilis siekė ne tiek sukurti visų žinių rinkinį, kiek pateikti kritinį požiūrį į žinomus faktus, ypač į religijos ir filosofijos istoriją.
Kūrinio struktūra unikali: kiekvienas straipsnis turi pagrindinį tekstą, kuriame pateikiama biografija ar faktinė informacija, ir gausias išnašas (pastabas), kurios kartais užima daugiau vietos nei pats tekstas. Būtent išnašose Beilis išsako savo skeptiškas mintis, abejoja tradicinėmis interpretacijomis, atskleidžia prieštaravimus ir rodo, kaip dažnai istorija būna perrašoma pagal religinius ar politinius interesus.
Pagrindinės temos ir mintys:
- Skepticizmas ir proto ribos
Beilis teigia, kad žmogaus protas negali pasiekti absoliučios tiesos, ypač metafizikos ir teologijos klausimais. Jis remiasi Monteniu ir Pirono skepticizmu: net ir geriausi argumentai už Dievo egzistavimą ar už religiją gali būti paneigti tokiais pat stipriais kontrargumentais. - Religinė tolerancija
Vienas garsiausių straipsnių – apie „Manichejus“ (Manichaeism). Beilis klausia: jei Dievas yra visagalis ir geras, kodėl pasaulyje tiek blogio? Jei blogis egzistuoja, tai arba Dievas nėra visagalis, arba nėra geras, arba blogis nėra tikras blogis. Beilis parodo, kad krikščioniškoji teodicėja (blogio pateisinimas) susiduria su neišsprendžiamais prieštaravimais. Iš to jis daro išvadą: jei net ir protingi žmonės negali sutarti dėl Dievo prigimties, niekas neturi teisės persekioti kitų už kitokį tikėjimą. - Atsiejimas moralės nuo religijos
Beilis teigia, kad ateistai gali būti moralūs žmonės, o tikintieji – nusikaltėliai. Straipsnyje apie Spinoza jis rašo, kad net ateistas gali gyventi dorai, remdamasis proto ir sąžinės principais. Tai buvo revoliucinė mintis XVII amžiuje, kai manyta, kad be Dievo baimės nėra moralės. - Kritika dogmatizmo ir fanatizmo
Beilis negailestingai kritikuoja tiek katalikų, tiek protestantų dogmatizmą, rodo, kaip religiniai ginčai dažnai kyla ne dėl tiesos, o dėl valdžios ir prestižo.
„Žodynas“ buvo skirtas ne tik mokslininkams, bet ir plačiajai visuomenei. Beilis rašė gyvai, su ironija, kartais net sarkazmu, todėl tekstas skaitomas lengvai, nors ir labai gilus. Knyga greitai išpopuliarėjo ir tapo vienu svarbiausių šaltinių Apšvietos mąstytojams. Volteras vadino Beilį savo mokytoju, Diderot ir d’Alembertas rėmėsi juo kurdami „Enciklopediją“. Beilis padėjo pagrindus religinės tolerancijos idėjai, kuri vėliau įtvirtinta kaip pagrindinė Apšvietos vertybė.
Pjeras Bailis „Istoriniu ir kritiniu žodynu“ siekė parodyti, kad didelė dalis to, ką žmonės laiko autoritetinga istorija, teologija ar tradicija, iš tikrųjų yra pilna klaidų, prieštaravimų, legendų ir žmogiškų silpnybių. Šiuo milžinišku veikalu jis norėjo išmokyti skaitytoją kritiškai mąstyti: tikrinti faktus, nepasitikėti autoritetais vien dėl jų statuso ir suprasti, kad net garsiausi mąstytojai ar dvasininkai gali būti klystantys, šališki ar net absurdiškai vertinami. Bailis parodė, kad religijos ir istorijos pasakojimai dažnai remiasi ne tiesa, o baime, prietarais ir politiniais interesais. Jo pagrindinė žinutė – protas ir kritika turi būti aukščiau tradicijos, o tikrasis kelias į tiesą prasideda nuo drąsos abejoti tuo, kas laikoma savaime suprantama.
Pavyzdžiai
„David“ straipsnyje Bailis rodo, kad Biblijos herojai, tokie kaip karalius Dovydas, nėra moraliniai idealai, o jų gyvenimai pilni smurto, intrigų ir ydų, todėl religija negali remtis jų autoritetu kaip moralės šaltiniu. Jis rašo, kad Dovydo gyvenime „yra tiek daug veiksmų, kurių negalima suderinti su tobulo žmogaus idėja“, ir kad tikėjimas neturėtų „paversti nusikaltimų dorybėmis vien todėl, kad juos atliko šventas asmuo“.
„Manicheens“ straipsnyje Bailis nagrinėja blogio problemą ir parodo, kad teologiniai bandymai suderinti visagalį, gerą Dievą su pasaulio kančia yra logiškai prieštaringi — tai viena giliausių jo skeptiškų analizų. Jis garsiai teigia: „Jei Dievas yra geras ir visagalis, kodėl egzistuoja blogis? Jei negali jo pašalinti — jis ne visagalis; jei nenori — jis ne geras.“
„Paulicians“ straipsnyje jis demaskuoja religinio persekiojimo absurdiškumą ir teigia, kad tikroji moralė reikalauja tolerancijos, o ne prievartos. Bailis rašo: „Persekiojimas visada gimdo blogį, o tolerancija — gėrį; todėl net klaidingas tikėjimas yra mažesnė yda nei žiaurumas, kuriuo jis malšinamas.“ Ši mintis tapo modernios religinės laisvės teorijos pagrindu.
„Pyrrhoniens“ straipsnyje Bailis aiškina savo skeptišką metodą: žmogaus protas yra ribotas, todėl teologiniai ginčai negali būti galutinai išspręsti, o tik atskleisti savo prieštaravimus. Jis rašo: „Kiekvienas argumentas turi savo priešargumentą, ir dažnai abu yra vienodai įtikinami.“ Tai yra jo skeptiškos filosofijos esmė.
Straipsnyje „Spinoza“ jis aptaria Spinozos filosofiją ir religijos kritiką, drąsiai analizuodamas idėjas, kurios jo laikais buvo laikomos pavojingomis, ir taip parodo, kad filosofinė tiesa negali būti ribojama baimės ar dogmų. Bailis pastebi, kad Spinozos sistema yra „nuosekli iki kraštutinumo“, ir kad ją draudžiant „uždraudžiama ne klaida, o mąstymo drąsa“.
Istorinis ir kritinis žodynas (ištrauka)
Parengė Ponas BAYLE
CAYET (Pierre Victor Palma)*, iš pradžių Reformatų bažnyčios pastorius (A), vėliau Paryžiaus fakulteto teologijos daktaras, turi būti priskiriamas prie mokytų vyrų; tačiau prieš jo reputaciją sklido visiškai keisti gandai. Jis buvo kaltinamas ne tik tuo, kad parašė apologiją viešnamiams (B), bet ir tuo, kad parsidavė Velniui (C). Sinodo sprendimu nušalintas nuo dvasininko tarnystės, 1595 m. jis tapo kataliku, ir, kadangi buvo pažįstamas (D) karaliui Henrikui IV, jam buvo suteiktos Karališkojo skaitovo Rytų kalbomis pareigos. Kitais metais jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis.
Jis parašė įvairių knygų (E) prieš tuos, kuriuos paliko [t.y. protestantus], kuriose, be kita ko, skundėsi (F) dėl jų satyrų; taip pat jis įsitraukė į žodinę diskusiją su garsiuoju Du Moulinu. Ši konferencija (G) truko kelias dienas, ir, kaip įprasta, apie ją pasirodė labai skirtingi pasakojimai. Cayet taip pat turėjo chronologo titulą ir parašė keletą istorijos veikalų (H). Priėmęs katalikybę, jis beveik visą laiką gyveno Navaros kolegijoje Paryžiuje ir ten mirė 1610 m. liepos 22 d. Palaidotas Šv. Viktoro (St. Victor) bažnyčioje. Jis domėjosi filosofiniu akmeniu (I). Jei tai, kas apie jį pasakojama (K) dėl grafo de Soissons ketinimų vesti Madam Catherine, Henriko IV seserį, yra tiesa, tuomet tikra, kad jo elgesys kartais būdavo labai padorus.
Tai labai keista: kol vieni sako, jog jį užmušė Velnias ir kad Paryžiaus parlamentas norėjo jo kūną išmesti į sąvartyną, kiti tvirtina, kad po atsivertimo jis visada buvo doras žmogus (L). Scaligeris (Skaligeris) nieko blogo nepasakė apie šio asmens moralę, kas mane stebina; negi jis būtų pamiršęs nusikaltimus, kuriais kaltintas Cayet? O gal jis abejojo tais nusikaltimais? Kad ir kaip ten būtų, jis pasitenkina pasakydamas: „Kai Cahier [Cayet] buvo pastorius, jo pamokslai būdavo geresni, kai jis būdavo mažiau pasiruošęs, o kai labai stengdavosi, nieko gero neišeidavo.“ Neradau jokių raštų, kuriuos Cayet būtų išleidęs atsakydamas į kaltinimus, dėl kurių buvo nušalintas nuo pastoriaus pareigų; tačiau tai, ką jis pripažįsta (M) dėl knygos apie viešnamius, yra palankus argumentas Sinodui, kuris jį degradavo. Moreri papildyme pripažįstama, kad jis parašė „Vaistą nuo viešųjų ištvirkavimų“. Tai ir yra knyga apie viešnamių atkūrimą. Pamiršau paminėti, kad 1597 m. jis ginčijosi dėl kanonų teisės profesoriaus vietos Paryžiuje.
*Lotyniškai Cajetanus arba Cajetus.
PASTABOS (Išnašos iš originalaus teksto):
(A) Iš pradžių Reformatų bažnyčios pastorius.] Laiškas, apie kurį kalbėsiu paskutinėje pastaboje, man praneša, kad jis buvo kilęs iš Montrichart (Turene), iš labai neturtingos šeimos, ir kad jaunystėje jį humanitariniuose moksluose išlaikė vienas garbingas bajoras. Kadangi jis ten padarė pažangą, Tikėjimo broliai [reformatai], dėdami į jį vilčių, suteikė lėšų teologijos studijoms ir įšventino jį pastoriumi apie 1582 metus. Jie paskyrė jį į Puatjė (Poitiers) bažnyčią Montreuil-Bonnin; tačiau radęs progą patekti į Karaliaus dvarą, jis paliko savo bažnyčią, prisijungė prie dvaro palydos ir buvo paskirtas pas Madam Catherine, Henriko IV seserį, kad mokytų ją ir sutvirtintų jos tikėjime.
(B) Kad parašė apologiją viešnamiams.] D’Aubigné tai tvirtina įvairiose savo veikalo vietose. Štai žodžiai, kuriuos jis įdeda į Sancy lūpas: „Mes nebūtume laikę paprasto ištvirkavimo ar meilės nuotykio nuodėme, vadovaudamiesi Cahier [Cayet] mokslu jo veikale apie viešnamių atkūrimą ir jo mokyta disputacija dėl septinto įsakymo… Šis septintas įsakymas, kuris yra non moechaberis [nesvetimauk], draudžia tik Onano vaikų nuodėmę […].“ Eilės, esančios tos pačios knygos pabaigoje, dar baisesnės:
Cahier norėjo apgyvendinti paleistuves laisvai,
Kanonizuoti kaip šventuosius, sifilio luošinamus:
Mūsų Bažnyčia jį priėmė, kai jūs jo nebenorėjote,
Jis ir toliau tęsia savo užmojį:
Ištvirkėlė mato jį kaip kankinį už viešnamius,
Kaip parsidavėlių advokatą, sąvadautojų sindiką,
Ji atveria savo kelius, apkabina jį labai žmogiškai,
Gėdingą, ištremtą, smirdintį, sifilitiką, raupsuotą.
Hugenotai, pripažinkite, kad Romos bažnyčia
Savo paleistuvaujančią skraistę laiko atvirą visiems atėjūnams.
Tai, kas bus pasakyta toliau, turi daugiau svorio, nes randama ne satyriniame rašte, o Istorijoje. „Atsitiko taip, kad Cayet, kurį laiką užsiiminėjęs magija, vėliau buvo nušalintas, taip pat apkaltintas parašęs dvi knygas: vieną, skirtą įrodyti, kad šeštasis [protestantų numeracija] įsakymas nedraudžia nei ištvirkavimo, nei svetimavimo, o tik Onano nuodėmę; kita buvo skirta įrodyti viešnamių būtinybę visur.“ Dėl to atstumtas, jis perėjo į kitą religiją, kur buvo gerai priimtas Sorbonos, bet jėzuitams tai nepatiko.
(C) Bet ir tuo, kad parsidavė Velniui.] Theodore Tronchin, teologijos profesorius Ženevoje ir vienas iš Dordrechto sinodo tėvų, vienoje savo knygų rašo taip: „Pierre Cayet, be kitų faktų, dėl kurių buvo nušalintas nuo Šv. tarnystės, liudininkų buvo apkaltintas bendravimu su demonais. Po nušalinimo, užuot atgailavęs, jis ėjo iš blogo į blogesnį… Sudarė sutartį su Šėtonu, pasivadinusiu Terjeru (Terrier), požemio dvasių kunigaikščiu, atiduodamas jam kūną ir sielą… Ši krauju pasirašyta sutartis rasta po jo mirties.“
(D) Buvo pažįstamas Karaliui Henrikui IV.] Jis beveik visada jį lydėjo nuo tada, kai buvo paskirtas pas jį kartu su ponu de la Gaucherie, kuris buvo šio Princo mokytojas.
(F) Skundėsi… dėl jų satyrų.] Savo Chronologie novenaire jis atnaujina skundus. Jis sako, kad buvo paskelbta daug atsakymų į jo atsivertimo priežastis… Jis vadina šmeižtu tai, kas buvo kalbama apie jo meilės ryšius su viena dama iš Bearno… Jis taip pat teigia, kad niekas niekada neatsakė į jo pasiteisinimus dėl knygos apie viešnamių įsteigimą. Jis tvirtina nebuvęs jos autorius…
(G) Ši konferencija truko kelias dienas.] Du Moulino biografijoje matome, kad jį į šį ginčą išprovokavo Cayet… Sorbona griežtai subarė Cayet, kad jis prastai gynė savo bylą… Paryžiaus vyskupas uždraudė Cayet pasirašyti konferencijos aktus…
(I) Jis buvo susidomėjęs filosofiniu akmeniu.] Mercure François autorius atskleidžia šią detalę: „1610 m. mirė daktaras Pierre Victor Cayet… Jo drabužiai, gyvenimo būdas ir smalsumas ieškant Filosofinio akmens darė jį apgailėtinu…“
(K) Dėl grafo de Soissons ketinimų…] Pasakojama, kad grafas de Soissons norėjo vesti Madam Catherine (Karaliaus seserį) ir liepė Cayet, jos pastoriui, juos tuojau pat sutuokti. Cayet atsisakė. Kai grafas pagrasino jį nužudyti, pastorius atsakė: „Verčiau mirsiu nuo Princo rankos, nei nuo budelio.“
(L) Doras žmogus po atsivertimo.] Maimbourg sako: „Viskas, ką hugenotai su tokiu įniršiu prirašė prieš poną Cayet… negali jam pakenkti… nes jis visada gyveno taip gerai tarp katalikų, kad po daugelio dorybės ir mokslo įrodymų buvo pripažintas vertu gauti kunigystės šventimus…“
(M) Tai, ką jis pripažįsta dėl knygos apie viešnamius, yra palankus argumentas Sinodui.] Jis nusprendė įterpti epizodą šia tema į savo „Henriko Didžiojo istoriją“; bet jei kitur savo bylą gynė ne geriau nei šioje vietoje, man atrodo, ji labai prasta. Jis pripažįsta, kad paskolino R. Etienne’ui (R. Etjenui) knygą apie viešnamių atkūrimą, ir nieko nesako prieš šio asmens parodymus. Šie parodymai teigia, kad rankraštis, buvęs Sinodo rankose, buvo nukopijuotas nuo juodraščio, rašyto paties Cayet ranka. Laiškas, įtrauktas į „Lygos memuarus“ (Mémoires de la Ligue), sudaro siaubingą įspūdį apie šią knygą; negalima toleruoti, kad dvasininkai savo kabinetuose laikytų tokią bjaurastį, o tuo labiau negalima jų teisinti atidavus tai spaustuvininkui.
Minėtas laiškas yra labai geras dokumentas: autorius jame dedasi geru kataliku ir gana sumaniai dėsto dalykus; atrodo, kad jis išmano Bažnyčios istoriją. Jis kaltina Cayet (e), kad šis savo reikmėms pasisavino išmaldą, kurią Madam Catherine davė jam išdalinti; kad jis sakė, jog jo rankraštis yra itališkos knygos, išspausdintos Venecijoje prieš 40 metų ir parašytos Nicolas Perrot, vertimas; kad jis buvo apsistojęs smuklėje Huchette gatvėje, pagarsėjusiame viešnamyje; kad ten praleido daugiau nei tris mėnesius, valgydamas kartu su Kudono (Coudon) teisėju, kuris yra vienas didžiausių burtininkų ir magų po šiuo dangumi, ir neturėdamas artimesnės draugystės su niekuo kitu, kaip tik su empiriku L’Estoile (L’Etualiu), kuris niekuo netikėjo mažiau nei Dievu; kad anksčiau jis buvo susitepęs magija ir okultiniais mokslais, kuriems buvo labai atsidavęs, ką liudija dažnas horoskopų sudarymas ir jo taip išgirti pranašavimai velioniui ponui de La Rochefoucauld dėl La Rošelio apgulties baigties bei pono de Strozzi kelionės į Afriką.
Nebaikime šios pastabos nepastebėję vieno dalyko, kuris gali parodyti, jog netikras religinis uolumas pabaigia tai, ką Adomo nuodėmė buvo tik pradėjusi. Pilietinės visuomenės netvarka yra labai didelė – kas tai paneigs? Tačiau nematyti, kad žmogus, teismo sprendimu išvytas iš vieno miesto ir pripažintas kaltu dėl daugybės purvinų ir niekingų veiksmų, kitame mieste būtų sutiktas taip palankiai, kad be tinkamo pasiteisinimo būtų priimtas į garbingas pareigas ir titulus. Proto ir teisingumo likučiai neleidžia taip elgtis. Tačiau šių proto likučių nematyti dvasininkų luomuose. Štai Cayet, nušalintas ir padengtas gėda Sinodo sprendimu, pagrįstu gėdingais kaltinimais; jis palieka Reformatų religiją, pereina į Katalikų, ir ten yra priimamas išskėstomis rankomis; tuo džiaugiamasi kaip šlovingu laimėjimu; jis priileidžiamas prie bažnytinių garbės titulų ir pareigų, nesidomint, ar Sinodai jį nušalino pagrįstai, ar ne. Tantum relligio potuit suadere malorum! (Tiek blogio religija galėjo įkvėpti!). Tie patys žmonės, kurie taip elgėsi religijos klausimuose, nebūtų taip elgęsi grynai pilietiniuose reikaluose. Skaitytojus vertėtų kuo dažniau nukreipti į šią pastabą.
CAIN (KAINAS)
KAINAS, vyriausias Adomo ir Ievos sūnus, buvo žemdirbys. Jis paaukojo Dievui žemės vaisių, tuo tarpu jo brolis Abelis, kuris buvo piemuo, paaukojo jam savo kaimenės pirmagimių. Dievui Abelio aukos buvo priimtinos, o į Kaino aukas jis nekreipė dėmesio; dėl to pastarasis taip įtūžo, kad nepaisydamas Dievo perspėjimų, nužudė savo brolį. Dievo paskelbtas nuosprendis pasmerkė jį tremčiai ir klajokliškam gyvenimui, dėl ko jis ėmė bijoti, kad kas tik jį ras (A), tas jį užmuš. Tačiau, kad numalšintų šią baimę, Dievas buvo toks maloningas ir davė jam (B) ženklą, kuris turėjo apsaugoti, kad jį radusieji jo nenužudytų. Kainas pasitraukė į Nodo šalį į rytus nuo Edeno ir pastatė miestą, kurį pavadino savo sūnaus Henocho vardu.
Tai yra viskas, ką galima pasakyti apie jį užtikrintai, nes tik tiek apie jį parašyta Pradžios knygoje. Kiti dalykai, kurių gausiai pripasakota, yra tik spėlionės, žmogaus proto svajonės arba labai nepatikimos tradicijos. Kitur mes jau palietėme daug tokių jį liečiančių dalykų; bet niekada nebaigtume, jei norėtume papasakoti likusius. Ko tik nebuvo prikalbėta apie (C) priežastis, dėl kurių, kaip teigiama, jo auka buvo Dievo atmesta? Kas patikėtų, kad Juozapas Flavijus galėjo pateikti tokią priežastį: esą Kainas, skirtingai nei jo brolis, aukojo ne tai, kas atsiranda natūraliai (t. y. gyvulius), o tai, ką žmogaus darbas ir godumas priverčia užgimti per prievartą (t. y. grūdus ir vaisius)? Argi taip samprotaujantis žydas neatrodo pamiršęs savo religijos pagrindų? Argi Mozės įstatymas neliepė aukoti pirmųjų javų?
Jei Filono pateikiamos priežastys būtų įrodytas faktas, jos būtų geresnės nei Juozapo Flavijaus. Pastarasis autorius sako gana tikėtiną dalyką, teigdamas, kad Kainas savo tremtyje nepasitaisė, o priešingai – tapo dar blogesnis; jis tenkino savo aistras kitų sąskaita ir turtėjo iš savo artimo apiplėšimo naudodamas tūkstančius smurto būdų. Juozapas Flavijus jam priskiria matų, svorių ir ribų išradimą. Visa tai buvo labai ne laiku tarp žmonių, kuriuos Kaino pavyzdys (D) pratino prie visokiausių neteisybių. Negalima tiksliai pasakyti, kiek jis turėjo brolių ir seserų, kai užmušė savo brolį, tačiau nereikia abejoti, kad tie, kurie sako, jog pasaulyje tada buvo tik keturi asmenys, klysta; nes net jei būtų tiesa, kaip kai kurie daro prielaidą, kad Kainui buvo tik trisdešimt metų, kai jis įvykdė šią žmogžudystę, nebūtų pagrindo abejoti, kad Ieva jau buvo pagimdžiusi daugybę kartų.
Baigiu sena tradicija apie Kaino mirtį. Teigiama, kad būdamas paliegęs ir aklas, jis vieną dieną sėdėjo tankiuose krūmynuose, o Lamechas, kuris tuo metu medžiojo, buvo įspėtas, kad toje vietoje kažkas juda; jis atbėgo ir, manydamas, kad ten guli žvėris, paleido strėlę ir užmušė Kainą. Kai kurie šį įvykį datuoja 70-aisiais pasaulio metais, kiti – 875-aisiais. Tėvas Salianas (Salian) laikosi pastarosios nuomonės… Tostatas jam priskiria beveik 800 gyvenimo metų. Yra tokių, kurie jo mirtį datuoja 931 metais…
PASTABOS APIE KAINĄ
(A) Kad kas tik jį ras, tas jį užmuš.] Ši kalba, atrodo, suponuoja, kad Kainas buvo įsitikinęs, jog visoje žemėje yra gyventojų; nes žmogus, tikėjęs, kad visa žmonija apsiriboja tik Adomo šeima, nebūtų radęs geresnio būdo išvengti nužudymo, kaip tik pasitraukti nuo šios šeimos. O štai Kainas, kol nepasitraukia, atrodo nebijo jokio žudiko; jis bijo būti nužudytas tik tuo atveju, jei bus klajūnas ir bėglys žemėje. Pripažįstu, kad šis sunkumas nėra labai didelis; bet neturėtume pykti, kad laisvamaniai (Libertins) jį pabrėžia… Beveik nematau nė vieno, kuris, norėdamas atremti šį preadamitų priekaištą, nesigriebtų Ievos vaisingumo ir neskaičiuotų, kiek vaikų galėjo gimti iš jos ir jos dukterų per šimtą metų. Tačiau man atrodo, kad tai neatsako į esmę; nes tai reiškia prielaidą, kad Kainas bijojo savo brolių ir sūnėnų. Bet jis bijojo ne to… Jis bijojo tolimų kraštų gyventojų, nepažįstamų žmonių… Taigi aš mielai manyčiau, kad sąžinės graužatis ir baisi tremties idėja, kurią jis susikūrė, privertė jį pamiršti tai, ką tėvas jam be abejonės daug kartų sakė apie žmonijos kilmę. O galbūt jis apsimetė bijantis visur tolimuose kraštuose rasti žudikų; galbūt, sakau, jis apsimetė, norėdamas atšaukti ar sušvelninti Dievo jam skirtą bausmę…
(B) Davė jam ženklą.] Dėl to nėra sutariama. Yra teigiančių, kad Dievas įspaudė raidę Kainui į kaktą… Ši raidė buvo paimta arba iš vardo Abel, arba iš neištariamo Dievo vardo (Tetragrammaton)… Kiti sako, kad tai buvo žodis Atgaila… Kiti nori, kad šis ženklas būtų trys raidės, sudarančios sabato dienos pavadinimą, arba Kryžiaus ženklas. Kiti sako, kad šuo, saugojęs Abelio kaimenę, buvo duotas Kainui kaip nuolatinis kelionės palydovas… Kiti sako, kad raupsai padengė visą jo kaktą ir veidą. Kiti nori, kad šis ženklas būtų tiesiog nuožmus žvilgsnis ir krauju pasruvusios akys… Kiti sako, kad jį apėmė toks kūno drebulys, jog jam buvo sunku nunešti maistą ir gėrimą prie burnos… Galiausiai yra sakančių, kad jam ant kaktos išaugo ragas – ne metaforinis ragas… bet tikras ragas, tarnaujantis kaip signalas kitiems žmonėms nesiartinti…
(C) Apie priežastis, dėl kurių, kaip teigiama…] Tai tik spėlionės, smūgiai į orą… Galbūt ten netrūko nieko išorinio; galbūt jis pamiršo tik gerą širdies nusiteikimą… Kad ir kaip būtų, Kaino aukoje priskaičiuojami trys dideli trūkumai: 1. Kad jis labai delsė ją aukoti. 2. Kad jis neaukojo pirmųjų vaisių. 3. Kad jis neparinko geriausių. Šią kritiką pateikė Filonas… Kiek kartų knygose ir pamoksluose lyginti su Kainu tie, kurie į vienuolynus siunčia tik prasčiausiai sudėtas ir kvailiausias dukteris, o pasauliui pasilieka protingas ir gražias?
(D) Kaino pavyzdys pratino prie visokiausių neteisybių.] Juozapas Flavijus teigia, kad Kainas buvo ištvirkėlis ir plėšikas… Pridėkite prie to Metodijaus (Methodius) aprašymą apie šios giminės papročius, ir rasite, kad yra daug pagrindo lyginti Kaino pastatytą Enochia miestą su tuo, kurį vienas Makedonijos karalius pastatė visokiems nenaudėliams apgyvendinti (Poneropolis)… Ištvirkimas tarp Kaino palikuonių padarė tokią baisią pažangą… jie peržengė visas gamtos ribas ir atsidavė, tiek vyrai, tiek moterys, nuodėmei, prieštaraujančiai prigimčiai…
Pastebėsiu čia vieną dalyką, kuris yra pernelyg dažnas: kai žmogus tampa liūdnai pagarsėjęs dėl savo blogų poelgių, pasmerkiami net ir geri dalykai, kuriuos jis padaro. Kainas yra to pavyzdys. Nieko nebuvo reikalingiau tokiame netvarkingame mieste kaip jo, nei svorių ir matų naudojimas, tačiau argi Juozapas Flavijus nėra pakankamai neapdairus, kad laikytų nusikaltimu tai, jog jis įvedė šį paprotį?..
CAINITES (KAINITAI)
KAINITAI, Eretikų sekta, kuri pasirodė II amžiuje ir gavo šį vardą dėl savo didelės pagarbos (B) Kainui. Šie žmonės sėmė savo bjaurias dogmas iš gnostikų srutų… Jie pripažino daugybę Genijų, kuriuos vadino dorybėmis (arba jėgomis)… Jie teigė, kad dorybė, sukūrusi Abelį, buvo daug žemesnio laipsnio (B) nei ta, kuri sukūrė Kainą, ir kad tai buvo priežastis, kodėl (C) Kainas nugalėjo Abelį ir jį nužudė. Jie skelbėsi gerbiantys visus tuos, kurie Šventajame Rašte turi ryškiausias atstūmimo žymes, tokius kaip Sodomos gyventojai, Ezavas, Korahas, Datanas ir Abiramas.
Ypač didelę pagarbą jie jautė išdavikui Judui, pretekstu, kad Jėzaus Kristaus mirtis išgelbėjo žmoniją; nes, pasak jų, kažkokios priešiškos mūsų išganymui jėgos būtų sutrukdžiusios Jėzui Kristui kentėti, jei Judas nebūtų užbėgęs už akių jų klastai, išduodamas savo mokytoją žydams…
PASTABOS APIE KAINITUS
(B) Didelės pagarbos Kainui.] Tie žmonės buvo pakankamai pamišę, kad sakytų, jog Dievybė, valdanti dangų ir žemę, nusprendusi nubausti Kainą už Abelio nužudymą, niekada negalėjo jo pagauti… galiausiai eterinės jėgos paslėpė jį nuo kerštingo Dievo persekiojimo…
(C) Priežastis, kodėl Kainas nugalėjo Abelį.] Tai gana panašu į pagonių doktriną apie kiekvieno žmogaus atskirą Genijų… Buvo manoma, kad žmogaus laimė ir sėkmė priklauso nuo jo globėjo Genijaus… Jei žmogus būdavo nugalimas, tai būdavo ženklas, kad jo Genijaus jėgos nusileido nugalėtojo Genijaus jėgoms… Kadangi buvo sakoma, kad šie globėjai Demonai (Genijai) vadovauja gimimui… nereikėjo nueiti ilgo kelio, kad pereitum nuo šios nuomonės prie Kainitų nuomonės. Jie tik pridėjo, kad Genijus suformuodavo to, kurio globėju turėjo būti, kūną.
…pasmerkti Mozės įstatymą ir žiūrėti į Senojo Testamento Dievą kaip į Būtybę, kuri pasėjo pasaulyje nesantaiką ir pavergė mūsų prigimtį tūkstančiams nelaimių; tad norėdami Jam atkeršyti, jie darė viską priešingai, nei Jis buvo įsakęs. Nebuvo jokio kūniško nešvarumo, į kurį jie nepasinertų, jokio nusikaltimo, kuriame jie nemanytų turį teisę dalyvauti; nes pagal jų bjaurius principus, išganymo kelias buvo diametraliai priešingas Rašto įsakymams. Jie įsivaizdavo, kad kiekvienam jausminiam malonumui vadovauja koks nors Genijus (Dvasia): todėl ruošdamiesi kokiam nors nepadoriam veiksmui, jie niekada nepamiršdavo vardu pašaukti to Genijaus, kuris prižiūrėjo malonumą, kurį jie ketino patirti.
Skaitant šiuos dalykus Bažnyčios Tėvų raštuose, sunku nepagalvoti, kad eretikų atžvilgiu jiems nutiko tas pats, kas nutiko pagonims Krikščionių religijos atžvilgiu. Pagonys krikščionims priskyrė šimtus keistenybių ir bjaurysčių, kurios neturėjo jokio pagrindo. Pirmieji, kurie sukurpė šiuos šmeižtus, be abejonės, buvo kalti dėl labai juodo pykčio, tačiau dauguma tų, kurie juos platino vėliau, buvo kalti tik dėl per didelio patiklumo; jie tikėjo bendrais gandais, nenorėdami vargintis jų ištirti. Ar labiau tikėtina, kad Tėvai turėjo pakankamai kantrybės iš esmės ištirti tikrąsias sektos pažiūras, ar kad tie patys žmonės, kurie mokė, jog Jėzaus Kristaus mirtis išgelbėjo žmogų, mokė ir to, kad patys purviniausi malonumai yra kelias į Rojų? Tegu sprendžia kas nori; aš čia noriu būti tik pranešėjas.
Tačiau reikia prisiminti, kad nėra tokio absurdo, kuriam žmogaus protas nebūtų imlus; ir kad ypač dogma apie daugelį (D) gerųjų ir blogųjų Genijų, vieni už kitus viršesnių ir paskirtų įvairioms pareigoms, yra gana lengvai suvokiama protu.
Aš dar pridursiu, kad kainitai buvo suklastoję tariamą Šventąjį Raštą; be kitų knygų, jie turėjo Judo Evangeliją ir Šv. Pauliaus ėmimą į dangų. Jie teigė, kad šioje paskutinėje knygoje yra tie neapsakomi dalykai, kuriuos šis didis Apaštalas matė ir girdėjo, kai buvo paimtas į trečiąjį dangų.
PASTABA APIE KAINITUS
(D) Dogma apie daugelį Genijų… yra gana lengvai suvokiama protu.] Mes pajuokiame senųjų pagonių sistemą, jų Najades, Oreades, Hamadriades ir t.t., ir esame visiškai teisūs smerkdami garbinimą, kuris buvo teikiamas šioms Būtybėms; nes iš Rašto žinome, kad Dievas draudė bet kokį religinį garbinimą, kuris nebūtų skirtas tiesiogiai ir vien tik Jam. Tačiau, kai įsivaizduojame žmogaus protą, paliktą pačiam sau ir neturintį Rašto pagalbos, man atrodo, labai lengva suprasti, jog jis turėjo įsivaizduoti šią didžiulę Visatą kaip visur persmelktą labai aktyvios jėgos, kuri žinojo, ką daro. Tad norint paaiškinti tiek daug skirtingų ir net vienas kitam prieštaraujančių reiškinių, matomų gamtoje, reikėjo įsivaizduoti arba vieną Būtybę, kuri keičia savo veikimą priklausomai nuo kūnų įvairovės, arba daugybę sielų ir intelektų, kurių kiekvienas turi tam tikrą užduotį ir yra paskirtas vieni prie upių ištakų, kiti – prie kalnų, treti – prie miškų ir t.t.
Tarp pagonių buvo žmonių, kurie garbindami Cererą ir Bakchą ketino pagerbti tik Aukščiausiąją Būtybę, tiek, kiek ji teikia grūdus ir vyną. Kiti ketino garbinti konkretų intelektą (dvasią), kuriam, skirstant pareigas didžiojoje Visatoje, teko apsėtų laukų ir vynuogynų departamentas. Kartą padėjus šį pagrindą, nebežinoma kur sustoti: Dievų skaičius dauginasi be galo ir be perstojo; aukojama baimei, karštinei, palankiems vėjams ir audrai: iškyla hierarchija su nesuskaičiuojamomis pakopomis; interesų deriniai be galo įvairuoja tarp šių Intelektų, kurių nematome, bet kuriuos pripažįstame kaip labai aktyvias priežastis.
Jei manęs paklaus, ką aš turiu omenyje su šiuo iš toli atvestu apmąstymu, atsakysiu, kad tiesiu kelią tiems, kurie norės stoti ginti Bažnyčios Tėvų, kaltinamų priskyrus eretikams šimtus keistenybių, kurių niekas nemokė. Yra daug labiau tikėtina, nei manoma, kad žmonės, manęsi teisingai protaują, pripažino daugelį principų – vienus gerus, kitus blogus – ir nuolatinį konfliktą tarp nelygios galios būtybių, turinčių skirtingus polinkius. Tai didelis klystkelis, pripažįstu, bet į jį galima patekti iš daugelio pusių, ir įkristi į jį labai lengva. Noriu tikėti, kad gnostikai ir jiems panašūs aiškinosi taip painiai, jog galėjo nutikti, kad jiems nuoširdžiai buvo priskirta tai, ko jie nebūtų pripažinę savo tikėjimo dalimi; vis dėlto man nesunku patikėti, kad iš esmės jie pripažino tas Jėgas ir principus, kurie jiems priskiriami. Protaudami nuosekliai, po to, kai įtvirtino daugelį Jėgų, jie galėjo konkrečiai nuspręsti, kad Žydų tautai vadovavo piktavališka Būtybė, ir iš to pereiti prie visų tų bjaurių bedievybių, kurios jiems priskiriamos Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievo atžvilgiu.
Kadangi jau priėjau iki čia, geriau jau pabaigsiu. Tikėjimas Intelektais (dvasiomis), paskirtais įvairioms pareigoms Visatoje, yra tokio pat plataus masto kaip tikėjimas Dievu; nemanau, kad kada nors buvo tauta, turinti religiją ir nepripažįstanti tarpinių Intelektų. Patys subtiliausi filosofai, tas [Aristotelis], kuris vadinamas gamtos Genijumi, ir patys įžvalgiausi kartezianai juos pripažino. Aristotelio sekėjai jų prikaišioja visur dar ir šiandien, patys to gerai nesuprasdami: nes jie į visus kūnus įdeda substancinę formą, kuriai priklauso tam tikras skaičius savybių, su kuriomis ji įgyvendina savo troškimus, atmuša priešą ir išsaugo save geriausiai kaip gali savo natūralioje būsenoje. Argi tai nėra pripažinimas, kad augaluose yra Intelektas, paskirtas auginti dalį Visatos ir veikiantis šiam tikslui pagal Aukščiausiosios Būtybės įsakymus?
Toli gražu negalima sakyti, kad tie, kurie neigia sukūrimą, ar spinozistai, galėtų paneigti šiuos Intelektus – nėra sistemos, kuri juos įtrauktų labiau neišvengiamai ir būtiniausiai nei jūsiškė. Nebūtų sunku jiems tai įrodyti, bet ši tema netinka tokiai knygai kaip ši. Sukūrimo sistemoje yra didelis sunkumas pripažinti Intelektus, kurie mėgsta blogį arba kurie, pagal mūsų kainitų svajones, prižiūri juslinius malonumus (kaip pagonių Venera prižiūrėjo meilės malonumus, net ir epikūrininko poeto [Lukrecijaus] liudijimu). Tačiau sistemoje, kuri neigia sukūrimą, yra būtina pasekmė, kad Visatoje blogis atsiranda taip pat greitai kaip ir gėris, o piktavaliai Genijai – taip pat greitai kaip ir geradariai.
Kad manęs neįtartų neapgalvotai teigiant tai, ką sakiau apie pačius gabiausius kartezianus, noriu, kad būtų pastebėta, jog tas iš jų [Malebranche’as], kuris labiausiai pabrėžė paprastas ir bendras Dievo valias, labai aiškiai užsimena įvairiose savo knygų vietose, kad yra labai didelis skaičius okazionalių priežasčių, kurių mes nepažįstame. O šios okazionalios priežastys yra ne kas kita, kaip tam tikrų Intelektų valios ir troškimai. Jas reikia pripažinti visur, kur judėjimo perdavimo dėsniai nepajėgūs sukelti tam tikrų padarinių. Tai veda toli: neįmanoma suprasti, kad tie dėsniai pakaktų laivo statybai; niekas nedrįsta ginčytis, kad judėjimas niekada nesukurtų laikrodžio be konkretaus Intelekto vadovavimo. Vadinasi, tie dėsniai nepajėgūs sukurti nė menkiausio augalo ar vaisiaus; nes medžio ir granato vaisiaus konstrukcijoje yra daugiau meistrystės nei laivo statyboje. Vadinasi, reikia griebtis konkretaus Intelekto vadovavimo augalų formavimui, o tuo labiau – gyvūnų. Judėjimo dėsniai, figūra, rimtis, dalelių padėtis – kartokite tai kiek jums patinka. Tai tinka, kol žmogui dar nėra 40 metų; po to pamatysite pačius puikiausius kartezianus konfidencialiai prisipažįstant, kad jie pradeda abejoti šių principų pakankamumu. Tuomet jie tinkamai supranta savo kategorijas (Mens, mensura, quies…). Tiesa, sako jie, to pakanka, kad medis ir laikrodis būtų tuo, kuo jie yra; bet kadangi vien judėjimas su bendraisiais dėsniais nepadarė ir negalėjo padaryti, kad laikrodžio dalys įgautų tokią figūrą ir padėtį, kokią jos turi, netikėkite, kad medžio dalys vien per judėjimo dėsnius įgavo savo padėtį ir figūrą. Dar kartą, tai veda toli ir atveda mus prie Genijaus, kuris vadovauja gyvųjų mašinų gamybai. O mineralai, o meteorai – ar juos lengva padaryti? Ar jų konstrukcijoje nėra daug meistrystės? Daugiau nei manoma. Scholastai vietoj žodžio Genijus ar Intelektas vartoja žodžius substancinė forma, plastinė jėga ir t.t., bet žodžiai čia nieko nekeičia.
CALCHAS (KALCHAS)
KALCHAS, Testoro sūnus, lydėjo graikų kariuomenę į Troją kaip vyriausiasis žynys (Aiškiariagis); nes tais laikais kariuomenė be tokio pareigūno galėjo išsiversti ne labiau nei be generolo. Visi žino, kaip jis išpranašavo, kad apgultis truks dešimt metų, ir kad laivynas, sulaikytas priešingų vėjų Aulidės uoste, negalės išplaukti, kol Dianai nebus paaukota Agamemnono duktė. Homeras dažnai apie jį kalba, ypač dėl ginčo, kilusio tarp Agamemnono ir Achilo.
Sakoma, kad po Trojos užėmimo Kalchas nuvyko į Kolofoną ir ten mirė iš sielvarto, negalėdamas įminti mįslės, kurią įminė kitas jo profesijos žmogus, vardu Mopsas. Mes apie šį ginčą plačiau kalbame straipsnyje apie šį Mopsą. Tada išsipildė pranašystė, apie kurią kalba Sofoklis, skelbusi, kad kai tik Kalchas sutiks savo meistrą pranašavimo srityje, jis praras gyvybę. Jei Mopsas būtų buvęs toks pat nemokša kaip tas kitas žynys, kuris norėjo pamokyti Kalchą matydamas jį sodinant vynmedį, jis nebūtų tapęs orakulo išsipildymo priežastimi, o būtų tik privertęs Kalchą šiek tiek per daug juoktis. Šio nuotykio scena (A) yra toje pačioje vietoje kaip ir ginčo su Mopsu.
Jei tikėsime Suidu (Suda), viena iš Sibilių buvo Kalcho duktė. Tai ta pati, kurią jis (B) vadina Lampusa ir kuriai priskiria keletą eiliuotų orakulų.
PASTABOS APIE KALCHĄ
(A) Yra toje pačioje vietoje.] Būtent Apolono šventojoje girioje Klarose (Claros), šalia Kolofono miesto. Lloydas ir Hofmanas be reikalo teigė, kad ši vieta buvo Samose (apud Samum). Kitur aš nurodysiu klaidą, kurią jie daro priskirdami Mopsui užpuoliko vaidmenį, kurį du autoriai, kuriuos jie cituoja (Hesiodas ir Ferekidas), priskiria Kalchui. Ta pati klaida yra ir Kalepino (Calepin) žodyne.
(B) Tai ta pati, kurią jis vadina Lampusa.] Ponas Musardas (Mussard), kuris buvo labai gabus pastorius Londone, pateikia šios Kalcho dukters portretą savo knygoje Historia Deorum fatidicorum. Įrašas po graviūra ją vadina Kalcho dukterimi ir Apolono žyne. Tekstas, lydintis iliustraciją, praneša, kad turime keletą Sibilės Lampusos pranašysčių. Cituojamas Strabonas, bet reikėjo cituoti Sudą. Ponas Blondelis kritikavo Sudą pretekstu, kadangi Kalchas buvo europietis, mažai tikėtina, jog jo dukra būtų iš Kolofono. Šis prieštaravimas nėra stiprus; Sibilės ne visada teikdavo pirmenybę savo gimimo vietos vardui prieš tas vietas, kur jos įsikurdavo skelbti orakulų. Be to, argi Kalchas negalėjo po Trojos apgulties įsikurti kokiame nors Azijos mieste?
CALDERINUS (Jean / Jonas)
CALDERINUS (Jonas), kanonų teisės profesorius Bolonijoje, savo tėvynėje, kur mirė XIV a. viduryje. Žiūrėkite aukščiau straipsnį apie Jean André (262 psl.).
CALDERINUS (Domitius / Domicijus)
CALDERINUS (Domicijus) dėstė literatūrą (belles lettres) Romoje su didžia reputacija XV a. pabaigoje. Jis gimė Kalderijoje (Calderia), netoli Veronos. Tai buvo pasipūtęs kritikas, kuris su savo (A) priešininkais elgėsi per daug šiurkščiai ir kuris, be to, neturėjo jokios (B) religijos. Norėdamas išlaikyti gerą nuomonę apie savo išsilavinimą, jis buvo priverstas griebtis (C) įžūlumo ir daugybės suktų triukų. Jis mirė (D) labai jaunas; Romos akademija jį iškilmingai palaidojo; studentai laidotuvėse dalyvavo vilkėdami gedulo drabužius. Turime keletą jo parašytų komentarų apie antikos autorius, ir jis buvo pirmasis, išdrįsęs pakelti ranką prieš sunkius poetus. Jis užsidirbo turto ir buvo Apaštališkasis sekretorius, kaip sako Volaterranas (Volaterranus).
PASTABOS APIE DOMICIJŲ KALDERINĄ
(A) Pasipūtęs kritikas, kuris su savo priešininkais elgėsi per daug šiurkščiai.] „Peracerbus“ (labai kandus), sako Paulius Jovijus (Paul Jove), „tačiau jaunimui labai naudingas, nors ir konfliktavo su konkurentais. Siekė vardo ambicingu ir pernelyg aštriu kalbėjimo stiliumi, kito sąskaita (nosaikiai puldamas ir kandžiodamas).“ Rafaelis Volaterranas, jo draugas, negalėjo viešai nepripažinti šio trūkumo: „Nors buvau jo artimas draugas, negaliu nutylėti jo vienintelės ydos – pavydo ir šmeižto visiems kitiems mokytiems žmonėms…“ Latomas iš to pasišaipė epitafijoje, kurios čia trūksta: žiūrėkite ją pas Paulių Jovijų.
(B) Ir kuris, be to, neturėjo jokios religijos.] Į Mišias jis eidavo kiek tik įmanoma rečiau; o jei eidavo kompanijoje, draugų raginamas, sakydavo: „Eime pažiūrėti populiariosios klaidos.“ Domitius Calderinus ne missam quidem volebat audire… (Domicijus Kalderinas nenorėjo net Mišių klausyti, o kai draugų buvo vedamas, sakoma, tarė: eime į bendrąją klaidą). Dėl to Policianas (Politian) jį apdovanojo šia epigrama [laisvas vertimas]:
Marsilijus klauso Mišių: Domicijau, tu sakai,
Kad jis elgiasi dievobaimingai.
Kas abejotų? Tu esi tiek pat dievobaimingesnis už jį,
Kiek mažiau verta girdėti gerus dalykus, nei juos daryti.
Aš skaičiau protestantų parašytas polemines knygas, kur Kalderinas užima vietą tarp „tiesos liudytojų“, t.y. tarp apsišvietusių asmenų, kurie būdami papizmo apsuptyje pripažino Romos bendruomenės piktnaudžiavimus. Argi tai nebuvo prastas liudytojų pasirinkimas?
(C) Griebtis įžūlumo ir daugybės suktų triukų.] Štai ką Policianas mums apie tai praneša: „Jo autoritetas buvo toks didelis, kad Romoje tarp profesorių, būdamas dar jaunas, reikalavo sau pirmosios vietos: manome, kad norėdamas tai išlaikyti, jis dažnai savo darbuose elgėsi begėdiškai ir, siekdamas šlovės bet kokiomis priemonėmis, pasakojo dalykus nepatikimai; kai ką, būdamas klastingas ir suktas, bet pateikdamas kaip tiesą, jis supainiodavo nesuprantamais sakiniais (darydamas didelę žalą tikintiesiems) ir, kaip sakoma, pūsdavo miglą į akis; arba, susidūręs su didesniu sunkumu, nei atsitraukdavo, nei spręsdavo, bet sėkmingai apgaudavo skaitytoją. Taip stengdamasis neparodyti, kad ko nors nežino, jis kartais pasirodydavo melagingesnis už partus ir kretiečius.“ Negalima geriau apibūdinti nesąžiningo pagyrūno: kai šis matydavo esąs keblioje padėtyje dėl didelio sunkumo, jis nenorėjo nei kovoti, nei pasitraukti. Tai man primena kai kurių skundikų suktybes, kurie nenori nei atsižadėti savo žodžių, nei įrodyti savo kaltinimo.
(D) Jis mirė labai jaunas.] 30 metų, jei tikėsime Leandru Albertu (Leandre Albert) ir Volaterranu; 34 metų, jei tikėsime ponu de Boissieu. Tačiau kadangi jis pastebi, jog Domicijus parašė komentarą Ovidijaus „Ibiui“ 1495 metais, jis neturėjo manyti, kad šis kritikas mirė toks jaunas: nes kaip įmanoma, kad žmogus, išleidęs komentarą 1474 m., parašytų kitą apie Ovidijaus „Ibį“ 1495 m. ir gyventų tik 34 metus? Pasak kai kurių, jis mirė nuo maro, bet kiti sako, kad nuo nuolatinės karštinės, sugadinęs sveikatą per dideliu darbu. „Žydintį amžiumi ir šlove, bet silpno skrandžio… greita karštinė jį pasiglemžė.“ Aš dažnai stebėjausi blogu panegirikų kūrėjų papročiu; jie labai dažnai pamiršta gimimo metus, mirties metus ir kitus tokius chronologinius taškus. Ieškojau to priežasties, ir supratęs, kad šių praleidimų priežastis nėra trumpumo siekis (nes viename popieriaus lape gali tilpti penki ar šeši šimtai tokių datų), padariau išvadą, kad viso to priežastis yra tinginystė. Jie neprisimena šių aplinkybių ir nenori vargintis jų sužinoti.
…imperatorius įžeidinėdavo kitus savo patyčiomis, nors pats (L) suteikdavo tiek daug pagrindo pajuokai dėl savo kūno trūkumų. Taip buvo todėl, kad jis nebijojo, jog kas nors išdrįstų iš jo tyčiotis taip, kaip jis tyčiojosi iš kitų. Galbūt jis taip pat nepastebėdavo savo trūkumų. Viena iš beprotiškiausių jo keistenybių buvo šaukti Mėnuliui, kai šis būdavo pilnas, kad ateitų su juo sugulti. Jis net gyrėsi, kad su juo miegojo. Ką pasakyti apie kunigystės garbę, kurią jis suteikė savo žirgui? Žiūrėkite paskutinę (M) pastabą.
Jis buvo toks tinkamas būti to „nuodėmės žmogaus“, to Antikristo, kurio aprašymą mums paliko Šv. Paulius, prototipu, jog aš nesistebiu, kad išsilavinę žmonės jam taiko šią Naujojo Testamento pranašysčių dalį. Tačiau dėl to neteigiu, kad jie pataikė į tikslą.
Paskutinė iš jo keturių žmonų buvo Cezonija (Cæsonia); ji nebuvo nei jauna, nei graži, ir vis dėlto jis ją aistringai mylėjo; tačiau jis vis tiek (H) savo žiaurų ir nuožmų būdą atspindėdavo net glamonių, kurias jai rodė, metu. Su ja jis susilaukė dukters, kuri žuvo kartu su tėvu ir motina per Kasijaus Cherėjos (Cassius Chærea) sąmokslą 41-aisiais mūsų eros metais. Lolija Paulina (Lollia Paulina), (I) viena iš kitų jo žmonų, nebuvo ištekėjusi už Gajaus Cezario, Agripos sūnaus, kaip manė mokytasis Ušeris (Ussher). Filonas pateikia vieną (K) Kaligulos mintį, kuri verta dėmesio. Seneka stebisi, kad šis imperatorius…
PASTABOS APIE KALIGULĄ
(F) Tikėjo, kad yra Dievas, ir drebėjo prieš jį, ir vis dėlto…] Štai Kalvino ištrauka, kuri čia bus pacituota ne be reikalo: „Niekas, kaip skaitoma, nėra prasiveržęs į įžūlesnę ar nežabotesnę panieką dievybei nei G. Kaligula; tačiau niekas labiau varganas nedrebėjo, kai pasirodydavo koks nors Dievo rūstybės ženklas: taip Dievo, kurį stengėsi atvirai niekinti, jis prieš savo valią baisėjosi.“ Visa tai remiasi Svetonijumi, kuris mums praneša, kad tas pats Kaligula, rodęs tiek paniekos Dievams, slėpdavosi po lova, kai išgirsdavo didelį griaustinį… Tačiau pastebėkime, kad jis ne visada jautė šią baimę. Priešingai, buvo laikas, kai jis stengėsi pranokti Jupiterį tiek griaustinio, tiek žaibo atžvilgiu: į griaustinį jis atsakydavo savo mašinų triukšmu, o jei žaibas krisdavo iš debesų, jis svaidydavo akmenis į dangų ir šaukdavo, kreipdamasis į Dievą, laidantį žaibus: „Arba nugalėk mane, arba aš tave [nugalėsiu].“
(G) Išdidžiai pasisavino visą religinę pagarbą.] Jis dažnai eidavo atsistoti tarp Kastoro ir Polukso statulų ir priimdavo visų praeivių garbinimą. Jis pasistatydino šventyklą, kurioje jam kasdien buvo aukojami patys rečiausi gyvūnai. Tam tikrą laiką jis vadinosi Jupiteriu, ir dėl to, kaip sakė, miegojo su tiek daug moterų ir su savo paties seserimis. Kitą kartą jis vadinosi Junona, Diana, Venera, Bakchu ir rengėsi kiekvienos iš šių Dievybių atributika. Jis įsteigė žynių korpusą ar kolegiją. Jo žmona Cezonija ir dėdė Klaudijus buvo šios kolegijos nariai; ten patekdavo tik labai turtingi žmonės, brangiai pirkę šį titulą. Jis pats norėjo būti savo paties žyniu ir tuo tikslu įstojo į šį korpusą; jis ten įtraukė ir savo žirgal.
(H) Savo žiaurų… būdą atspindėdavo net glamonių… metu.] Tai pakomentuos ponas de Balzacas (Balzac). „Gražuolės,“ sako jis, „kurios yra mylimos tiranų, nėra saugios… Popėja iš pradžių buvo Nerono meilužė, vėliau žmona, ir visada valdytoja. Ji buvo sutramdžiusi ir prisijaukinusi šią pabaisą: vis dėlto galiausiai ji jam neįtiko, ir vieną pykčio akimirką jis ją užmušė spyriu į pilvą. Jo dėdė Gajus [Kaligula] su Cezonija nesielgė taip grubiai. Vis dėlto didžiausiame aistros įkarštyje jis jai mergino tokiais žodžiais: „Ši graži galva bus nukirsta, kai tik aš įsakysiu“; ir kartais sakydavo, kad jam kyla noras atiduoti ją kankinimams, kad sužinotų iš jos, kodėl jis ją taip stipriai myli.“ Tai paimta iš Svetonijaus.
(I) Lolija Paulina… nebuvo ištekėjusi už Gajaus Cezario.] Ušerį suklaidino tai, kad jis patikėjo, jog Svetonijaus žodžiai 26-ame skyriuje apie imperatorių Klaudijų – „Denique Lolliam Paulinam quæ C. Cæsari nupta fuerat“ (Galiausiai Loliją Pauliną, kuri buvo ištekėjusi už G. Cezario) – turi būti suprantami kaip kalbantys apie Augusto anūką; bet jei jis būtų atkreipęs dėmesį į du dalykus, nebūtų padaręs šios mažos klaidos. Jis turėjo apsvarstyti: 1. Kad Svetonijus Kaligulos gyvenimo 25-ame skyriuje tvirtina, jog šis imperatorius vedė Loliją Pauliną ir netrukus ją atstūmė. 2. Kad Tacitas „Analų“ 4-os knygos 40-ame skyriuje mums praneša, jog Gajus Cezaris, Augusto anūkas, vedė Liviją, Druso dukterį ir Germaniko seserį, ir mirė anksčiau už ją, nes žinoma, kad ji ištekėjo dar kartą už Druso, Tiberijaus sūnaus. Tai ne mano pastabos, o mokyto tėvo Norio (Noris).
(K) Kaligulos mintį, kuri verta dėmesio.] Štai kaip vienas iš mūsų šiuolaikinių autorių ją panaudojo. „Toli gražu nesistebėdamas,“ sako jis, „kad visi kunigaikščiai neturi visų nuopelnų, kurie jiems priklausytų, aš labiau stebėčiausi, jei jie nedarytų to paties samprotavimo kaip Kaligula… Kadangi tie, kurie gano gyvulių bandas,“ sakė šis pamišėlis, „nėra tokie patys gyvuliai kaip jos, bet yra pranašesnės prigimties; tai ir tie, kurie taip absoliučiai vadovauja žmonėms… turi būti ne paprasti žmonės… bet Dievai.“
(L) Suteikdavo tiek daug pagrindo pajuokai dėl savo kūno trūkumų.] Jis buvo pats didžiausias liežuvautojas iš visų žmonių, ir labai prastai sudėtas: išblyškęs, įdubusiomis akimis, plaukuotu kaklu, plika galva, milžiniškomis pėdomis ir kojomis plonomis kaip verpstės. Taip sudėtas žmogus tyčiojosi iš visų ir sakė žmonėms pačius įžeidžiančius dalykus; pavyzdžiui, kai jis garsiai prie stalo ir susirinkimo viduryje papasakojo Valerijui Aziatikui (Valerius Asiaticus) apie trūkumus, kuriuos rado jo žmonos kūne, mėgaudamasis ja.
(M) Žiūrėkite paskutinę pastabą.] Jo pokalbiai su Jupiterio statula, tariamos paslaptys, kurias jis jai sakė į ausį, jo barniai ir grasinimai per šį gražų pokalbį, jo santykiai su Mėnuliu, konsulo titulas, skirtas jo žirgui, kaprizas kviesti jį pietauti prie savo stalo ir šimtas kitų dalykų yra neginčijami beprotybės ženklai. Jis buvo labai piktas; bet buvo bent jau šiek tiek labiau pamišęs nei piktas.
CALLIRHOE (KALIROJĖ)
KALIROJĖ, upės Achelojo (Achelous) duktė ir Alkmeono (Alcmeon), kuris nužudė savo motiną Erifilę (Eriphyle), žmona, ištekėjo už jo tuo metu, kai jis turėjo kitą žmoną. Tai kitai žmonai jis buvo atidavęs garsųjį vėrinį (A), kuris buvo padovanotas Erifilei, kad ji paskatintų savo vyrą Amfiarą (Amphiaraus) dalyvauti žygyje į Tėbus. Kalirojė, išgirdusi apie šį gražų vėrinį, tiesiai pareiškė Alkmeonui, kad ji visiškai (B) nebeguls su juo, jei jis nepadovanos jai šio papuošalo. Šis nelaimingas žmogus nuėjo pas Fegėją (Phegeus), savo kitos žmonos tėvą, ir įtikino jį, esą iš Orakulo sužinojęs, kad niekada nepasveiks nuo savo beprotybės, jei nepaaukos šio vėrinio Delfų šventykloje. Fegėjas jam jį atidavė; bet sužinojęs, kad jis skirtas Kalirojei, įsakė dviem savo sūnums nužudyti Alkmeoną. Jie tai padarė.
Kalirojė buvo jautri šiai mirčiai; bet tai ją labiau paskatino trokšti keršto, nei marinti savo kūną. Ji aistringai troško, kad jos vyro nužudymas būtų atkeršytas, ir vis tiek mėgavosi saldžiais meilės malonumais. Būtent paties mėgavimosi metu ji paprašė Jupiterio padaryti taip, kad vaikai, kurių ji susilaukė su Alkmeonu ir kurie dar buvo visai maži, (C) akimirksniu taptų suaugusiais vyrais. Ji pasirinko gerą laiką: ji neslėpė prašanti šio stebuklo tam, kad jos vaikai greitai galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Jos prašymas buvo patenkintas, ir tuoj pat Amfoteras (Amphoterus) ir Akarnanas (Acarnan), du jos sūnūs, pasirodė kaip suaugę vyrai.
Savo kelyje jie sutiko (D) Alkmeono žudikus, kurie ėjo į Delfus aukoti Erifilės vėrinio ir rūbo: jie juos užmušė, o tada nuvyko į Psofį (Psophis), kur išžudė Fegėją ir jo žmoną. Atsitraukdami jie buvo persekiojami iki Tegėjos, kur rado gerą pagalbą, leidusią jiems priversti priešą bėgti. Atsiskaitę Kalirojei apie tai, ką įvykdė, jie išvyko į Delfus ir ten paaukojo Erifilės vėrinį ir rūbą. Achelojas jiems įsakė tai padaryti. Po to jie nuvyko į Epyrą ir ten įkūrė koloniją.
PASTABOS APIE KALIROJĘ
(A) Garsųjį vėrinį, kuris buvo padovanotas Erifilei.] Jis buvo auksinis: Venera jį davė savo dukrai Hermionai, Kadmo (Cadmus) žmonai… Vėliau šis vėrinys pateko į Erifilės rankas… Vėrinys privertė ją išduoti savo vyrą… Kiti sako, kad Vulkanas jį nukalė ir padovanojo Kadmui, norėdamas atkeršyti Hermionai, gimusiai iš Veneros ir Marso neištikimybės… Jis padarė taip, kad vėrinys taptų pražūtingas visiems, kas jį nešios…
(B) Kad ji nebeguls su juo.] Aš taip išsireiškiu, nes jie jau turėjo du vaikus, kai ji paprašė to vėrinio. Taigi pataisykite Charles Estienne’o (Etienne), Lloydo ir Hofmano klaidingą faktų išdėstymą. Jie tvirtina, kad Alkmeonas pažadėjo Kalirojei šią dovaną su sąlyga, kad ji pažadės būti jo žmona. Apolodoras ir Filostratas apie tai nekalba…
(C) Akimirksniu taptų suaugusiais vyrais.] Ovidijus apie tai kalba taip, kad verta pacituoti… Ponas Moreri skelbia, kad tai Achelojas išprašė iš Jupiterio, jog Alkmeono vaikai staiga pereitų iš vaikystės į brandos amžių. Tai istorijos sumenkinimas ir kartu jos klastojimas…
(D) Savo kelyje jie sutiko Alkmeono žudikus.] Kodėl gi Charles Estienne’as turėjo mums pateikti melą, kuris turėjo keliauti iš žodyno į žodyną tiek ilgai? Nes Fegėjo sūnūs, nužudę Alkmeoną, taip pat buvo nužudyti vietoje…
<…>
GRIGALIUS VII (GRÉGOIRE VII)
GRIGALIUS VII, anksčiau vadintas Hildebrandu, buvo tas iš popiežių, kuris drąsiausiai ir sėkmingiausiai * dirbo didindamas popiežiaus galią. Galima jį laikyti tokiu blogu, kokiu tik norima, tačiau jam negalima paneigti (A) didžio žmogaus savybių, ne daugiau nei (B) tam tikriems užkariautojams, kurie šiaip jau yra apipilti nusikaltimais.
Jis buvo kilęs iš Soanos (Soana), mažo Toskanos miestelio, ir tapo toks reikšmingas Klini (Cluny) vienuolyne, kad buvo paskirtas jo prioru. Jis derėjosi dėl įvairių reikalų pas popiežius ir popiežių vardu, ir galiausiai 1073 m. buvo iškeltas į Romos pontifiko sostą. Jis nedelsdamas nusprendė atimti iš imperatorių teisę, kuria jie naudojosi, suteikti investitūrą vyskupams: tačiau bijodamas iš pradžių susidurti su neįveikiamomis kliūtimis, jei jam būtų priekaištaujama pasiskelbus popiežiumi prieš tai, kol jo išrinkimą patvirtino imperatorius *, jis parašė šiam princui labai nuolankiais žodžiais ir pareiškė, kad nesileis nei konsekruojamas, nei karūnuojamas, kol sužinos jo galutinę valią. Vokietijos vyskupai patarė imperatoriui nepritarti šiam išrinkimui; bet viskas, ką jie galėjo pasiekti, buvo tai, kad imperatorius liepė ištirti, kaip jis buvo atliktas, ir pritarė jam, kai tik sužinojo gerus atsakymus, kuriuos jo pasiuntinys gavo iš Hildebrando. Jis greitai turėjo progą dėl to gailėtis; nes naujasis popiežius pirmajame Susirinkime, kurį surengė Romoje, atnaujino senus dekretus prieš simonininkus ir prieš (C) sugyventines turinčius dvasininkus, ir išleido visiškai naują dekretą, kuriuo skelbė ekskomunikuotais tiek tuos, kurie priimtų bet kokios beneficijos investitūrą iš pasauliečio, tiek tuos, kurie ją suteiktų.
Jis niekam nedarė išimties; dėl to jo legatai pareiškė imperatoriui, kuris buvo išėjęs jų pasitikti iki Niurnbergo, kad turi aiškius įsakymus traktuoti jį kaip ekskomunikuotąjį ir nebendrauti su juo, kol jis gaus iš jų ekskomunikos, kurią užsitraukė dėl simonijos nusikaltimo, kuo buvo kaltinamas prieš velionį popiežių, atleidimą. Jis padarė viską, ko jie norėjo; gavo atleidimą ir parašė Grigaliui, kad visada bus jam labai klusnus. Vis dėlto jis neleido legatams sušaukti Susirinkimo ir pasiliko prie savęs tuos savo ministrus, kuriuos popiežius buvo vardais ekskomunikavęs. Dėl šių ir daugelio kitų priežasčių popiežius liepė jį pakviesti atvykti į artimiausią Romos sinodą, o jei neatvyks – jis jį ekskomunikuos. Imperatorius pasijuokė iš šio grasinimo ir privertė legatus, išdrįsusius jį perduoti, patirti visokiausių pažeminimų; jis sušaukė susirinkimą Vormse, kur kardinolas Le Blancas (Le Blanc) pasiskelbė Grigaliaus kaltintoju. Jis apkaltino jį tiek (E) nusikaltimų, kad Asamblėja paskelbė šio popiežiaus išrinkimą negaliojančiu ir parašė jam laiškus, pilnus įžeidimų, kad praneštų šį sprendimą. Tie, kurie įteikė šiuos laiškus, tai padarė labai brutaliai, ir vis dėlto * šis pontifikas, kuris nepaisant savo ūmaus ir karšto būdo mokėjo labai gerai save valdyti, priėmė juos šaltai, nieko nesakydamas: bet jau kitą dieną, perdavęs juos savo Sinodui, jis iškilmingai * paskelbė (F) anatemos nuosprendį imperatoriui ir paskelbė ekskomunikuotais nežinia kiek Vokietijos ir Lombardijos prelatų. Pastarieji tuo taip mažai nusistebėjo, kad skubiai susirinko Pavijoje ir ekskomunikavo jį.
Kadangi jis numatė, jog jo elgesys pritrauks didelių priešų, jis nieko neapleido stiprindamas savo partiją; ir visų pirma (G) patraukė į savo pusę tris princeses, Motildą (Mathilde), Toskanos grafienę, Beatričę (Béatrix), jos motiną, ir imperatorienę Agnę (Agnès), imperatoriaus motiną.
*Nes nors jis imperatoriaus buvo išvytas iš Romos, jis mirė tremtyje 1085 m. gegužės 25 d., tačiau jis buvo tas, kuris visiems aprūpino popiežius ginklais, ir kuris labiausiai privertė juos triumfuoti prieš tiek daug imperatorių.
*Tai buvo imperatorius Henrikas IV.
*1076 metais.
PASTABOS APIE GRIGALIŲ VII
(A) Pripažinti didžio žmogaus savybes.] Štai portretas, kurį mums pateikė šiuolaikinis autorius (Maimbourgas): „Tai buvo žmogus, ūgiu gerokai žemesnis už vidutinį; bet turintis tame mažame kūne labai didžią sielą, nepaprastai gyvą ir labai apsišvietusį protą, bebaimę drąsą, negebančią nusileisti, kad ir kokias abejones sutiktų siekdamas savo tikslų; prigimties karštos, valdingos, ūmios, drąsios ir iniciatyvios; be abejonės, šiek tiek per greitai einantis prie vykdymo ir lengvai stumiantis dalykus į kraštutinumus… be kita ko, nepriekaištingo gyvenimo, kad ir kokiais šmeižtais priešai norėjo jį apjuodinti; pirmas rodantis kitiems pavyzdį visko, ko iš jų reikalavo… Galiausiai, jei jo veržlus ir nelankstus būdas būtų leidęs jam suderinti savo uolumą su tuo gražiu nuosaikumu, kurį turėjo penki jo pirmtakai… tikra tiesa, kad jis būtų sutaupęs daug blogybių ir daug kraujo Krikščionijai…“ Pasverkite gerai tai, ką sako ponas Naudé (Nodė), ir rasite labai didžio žmogaus idėją: „Jis buvo vienas didžiausių Bažnyčios stulpų, koks tik kada nors buvo… būtent jis pirmasis suteikė jai jos laisves, ištraukė suverenius pontifikus iš globos ir iš imperatorių vergijos.“
(B) Ne daugiau nei tam tikriems užkariautojams.] Aš naudoju šį palyginimą tuo drąsiau, kad esu įsitikinęs, jog Bažnyčios užkariavimas buvo darbas, kuriam reikėjo ne mažiau širdies ir ne mažiau sumanumo nei Imperijos užkariavimui. Valdžia, kurią pasiekė popiežiai, yra labiau verta susižavėjimo nei didžiulė senovės Romos monarchija… Neįmanoma be nuostabos žiūrėti į tai, kad Bažnyčia, kuri, pasak jos, turi tik dvasinius Dievo žodžio ginklus ir gali grįsti savo teises tik Evangelija, kur viskas moko nuolankumo ir neturto, turėjo drąsos siekti absoliutaus viešpatavimo visiems žemės karaliams: bet dar labiau stebina, kad šis chimeriškas sumanymas jai taip gerai pavyko… Pagal pasaulio standartus šis užkariavimas yra šlovingesnis kūrinys nei Aleksandrų ir Cezarių užkariavimai: ir todėl Grigalius VII, kuris buvo pagrindinis to iniciatorius, turi užimti vietą tarp didžiųjų užkariautojų…
(C) Ir prieš sugyventines turinčius dvasininkus.] Niekada joks popiežius nebuvo toks griežtas kaip mūsų Hildebrandas prieš kunigus, kurie nesilaikė celibato, ir dėl to jis buvo labai nekenčiamas… Štai Lamberto iš Šafnaburgo žodžiai: „Popiežius Hildebrandas… įsakė, kad pagal senųjų kanonų reglamentą kunigai neturėtų žmonų, o tie, kurie turi, jas paliktų arba būtų nušalinti… Prieš šį dekretą tuoj pat sukilo visa dvasininkijos frakcija, rėkdama, kad jis eretikas ir moko beprotiškos doktrinos… kad šis žmogus per prievartą nori priversti žmones gyventi kaip angelus, tokiu būdu atleisdamas vadžias visokiausiems nešvarumams…“
<…>
DAVID (Dovydas)
DOVYDAS, žydų karalius, buvo vienas didžiausių žmonių pasaulyje, net jei nežiūrėtume į jį kaip į karališkąjį pranašą, kuris buvo žmogus pagal paties Dievo širdį. Kiti autoriai yra plačiai aprašę jo didžius žygdarbius; aš tik paminėsiu keletą dalykų, kurie buvo apleisti arba neteisingai suprasti, ir išdėstysiu tai kaip įmanoma trumpiau.
Jis buvo Jesės sūnus iš Judo giminės ir gimė Betliejuje 2919 pasaulio sukūrimo metais…
(Toliau Beilis vardija biografinius faktus, tačiau pereina prie savo garsiosios kritikos Išnašose (Remarques), kurios ir sudaro šio straipsnio „nuodus“ – moralinę kritiką.)
IŠTRAUKOS IŠ PASTABŲ (Apie Dovydo moralę ir šventumą)
(D) Dėl jo elgesio su Nabalu.] …Dovydo elgesys Nabalio atžvilgiu rodo, kad šis pranašas buvo labai jautrus įžeidimams ir labai kerštingas, kai nebuvo stabdomas aukštesnės jėgos. Nabalas buvo šiurkštus ir šykštus žmogus; jis atsisakė duoti maisto Dovydo kariams. Tai buvo nemandagu, pripažįstu; bet ar tai nusikaltimas, vertas, kad Nabalas ir visi jo namų vyrai būtų išpjauti? Tačiau būtent tokį sprendimą priėmė Dovydas… Jis susirinko keturis šimtus vyrų, pasiryžusių nužudyti visus, kas šlapinasi į sieną (biblinis posakis, reiškiantis vyrus). Laimei, Abigailė, Nabalio žmona, savo dovanomis ir nuolankumu nuramino audrą…
Čia mes matome didžiąją šventųjų ir pasauliečių moralės atskirtį. Pasaulietinėje moralėje ketinimas išžudyti visą šeimą dėl vieno žmogaus šykštumo būtų laikomas barbarišku žiaurumu. Tačiau Šventajame Rašte Dovydo „širdies tyrumas“ vertinamas ne pagal jo veiksmus, o pagal jo atsidavimą Dievui.
(H) Apie jo svetimavimą ir Urijos nužudymą.] …Tai yra viena tamsiausių dėmių šio švento karaliaus gyvenime. Jis pamatė besimaudančią Batšebą, Urijos žmoną, ir ją suvedžiojo. Kad paslėptų nusikaltimą, jis bandė priversti Uriją grįžti namo ir permiegoti su žmona, bet kai šis garbingas karys atsisakė (nenorėdamas mėgautis malonumais, kol jo bendražygiai kariauja), Dovydas davė įsakymą pastatyti Uriją į pavojingiausią mūšio vietą, kad jis žūtų.
Šis veiksmas apjungia išdavystę, svetimavimą ir žmogžudystę. Ir vis dėlto, tai nesutrukdė jam išlikti pranašu ir Dievo išrinktuoju. Tai mums rodo, kad malonė ir moralė yra du skirtingi dalykai. Teologai mums sako, kad šventumas nereiškia neklystamumo, tačiau filosofui sunku suprasti, kaip žmogus, padaręs tokius nusikaltimus, gali būti vadinamas tobulu pavyzdžiu, nebent tobulumą matuosime tik religiniu uolumu, o ne etika.
(I) Apie jo žiaurumą karuose.] …Jo elgesys su nugalėtomis tautomis, pavyzdžiui, amonitais, buvo nepaprastai žiaurus. Raštas sako, kad jis pakišo juos po pjūklaiss, po geležiniais akėčiomis ir geležiniais kirviais, ir pervarė per plytų degimo krosnis. Kai kurie aiškintojai bando sušvelninti šiuos žodžius, sakydami, kad jis tik pavertė juos vergais, bet tekstas yra gana aiškus.
Kritikai (ir laisvamaniai) čia randa puikią progą pulti religiją, sakydami: „Štai žmogus pagal Dievo širdį!“. Atsakymas visada tas pats: jis buvo Dievo įrankis bausti bedievius. Tačiau žmogiškuoju požiūriu, šie veiksmai prieštarauja prigimtiniam teisingumui ir gailestingumui. Tai kelia klausimą: ar religiniai įsakymai gali suspenduoti bendrąją moralę? Dovydo gyvenimas rodo, kad politikoje ir kare šventieji dažnai elgiasi taip pat žiauriai kaip ir pagonys, o gal net žiauriau, nes jie tiki vykdantys dieviškąjį teisingumą.
(K) Apie jo paskutinius žodžius Saliamonui dėl Joabo ir Šimio.] …Mirdamas Dovydas įpareigojo savo sūnų Saliamoną nubausti Joabą ir Šimį, kuriems pats buvo prisiekęs arba pažadėjęs neliečiamybę. Dėl Šimio jis sakė: „Nelaikyk jo nekaltu… tu žinai, ką turi jam daryti, kad jo žila galva nužengtų į kapus su krauju.“
Tai sukelia didelių sunkumų moralistams. Kaip mirštantis šventasis gali įsakyti atkeršyti? Ar tai nėra klasta – pačiam atleisti (politiškai), bet įpareigoti sūnų sulaužyti tą atleidimą? Tai rodo, kad Dovydas mirė galvodamas ne apie atleidimą, bet apie politinį saugumą ir kerštą. Tai yra didžio karaliaus politika, bet ar tai švento žmogaus mirtis? Čia Beilis (Bayle) leidžia skaitytojui pačiam pamatyti įtampą tarp „politinio būtinumo“ ir „krikščioniškos moralės“, kurią vėliau Dovydas turėtų simbolizuoti.